Galerijoje 101 – aštuntojo dešimtmečio Lietuvos baikerių fotografijos

Moteris šėlstančioje jūroje išgelbsti anūkėles, bet pati kranto jau nepasiekia. Skaitant tai, nuvilnija jaudulys iki pat sielos gelmių. JAI dedikuota ši Romo Požerskio foto paroda. Verta aplankyti glūkoidų fotogaleroje anksčiau publikuotus Zenono Langaičio (Kaunas) reportažus apie HIPIUS ir BAIKERIUS

ZENONAS LANGAITIS

zenon2

Spalio 30 d., 18 val, VDU Menų galerija 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) kviečia į Romualdo Požerskio fotografijų parodos Neramūs keliautojai atidarymą ir to paties pavadinimo knygos pristatymą. Renginyje dalyvaus parodos autorius R. Požerskis ir knygos sudarytojas Tomas Pabedinskas.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Romualdas Požerskis, po kelerių metų įsiliejęs į žymiausių Lietuvos fotografų gretas, dar buvo Kauno politechnikos instituto studentas ir savo jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijami aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms. 1971–1975 m. R. Požerskis, jo bendramokslis Virgis Lankas, pusbrolis Petras Pocius ir Zenonas Langaitis motociklais keliavo po Lietuvą, kartais išsirengdavo ir į tolimesnes keliones, pavyzdžiui, Taliną. Jaunieji motociklininkai tuomet savęs nesiejo nei su baikerių judėjimu, nei su Kaune gyvavusia hipių bendruomene. Tačiau kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo neišvengiamai susiję su tuomete alternatyvia Vakarų kultūra ir jos maištinga dvasia. Romualdas su bičiuliais klausėsi The Doors, Led Zeppelin ar Black Sabbath, skaitė Jacką Kerouacą, patys siuvosi motociklininkų striukes su „kutosais“, plačius džinsus ir… svajojo apie laisvą Lietuvą, be politinių, ideologinių suvaržymų, be asmens laisvės apribojimų.

Parodoje ir naujojoje knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokia nuotraukų interpretacija dabar gimsta dėl laiko nuotolio, tuometinio istorinio konteksto žinojimo, atvaizdo „perkėlimo“ iš asmeninio albumo į knygą, pagaliau – dėl „prigimtinio“ fotografijos gebėjimo kasdienio gyvenimo akimirką paversti iškalbingu apibendrinimu. Tačiau paroda suteiks retą progą fotografijas padengusius interpretacijų sluoksnius vieną po kito nuvalyti, kad būtų galima pajausti po jais išlikusią „gyvą“ akimirką ir estetinių taisyklių nesuvaržytą jos įamžinimą nuotraukose, kurios anuomet buvo skirtos tik fotografijų herojų asmeniniam archyvui. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis, mėgėjiški filmai ir fotografo bendražygių asmeniniai nuotraukų abumai.

Parodą galima aplankyti nuo spalio 30 d. iki lapkričio 21 d.

VDU Menų galerijos 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) darbo laikas: I-V 11:00-17:00.

Baikeriai dvare || Garažų klipai || 2017

Reklama

Fotoparoda: hipsteriai su motobaikais arba “NERAMŪS KELIAUTOJAI”

Zenonas Langaitis, hipių laikų baikeris, atsiuntė mielą širdžiai info apie Romualdo Požerskio fotoparodą “Neramūs keliautojai”. Zenonas dar anksčiau glukoidams buvo pasiuntęs istorinių foto iš  Romo Kalantos laikotarpio: 1968 – 1974. Galite pasižiūrėti čia. Tai žmonės, kurie gyveno laisva idėja, roku, harlėjais. Tai pati šviesiausia sovietmečio jaunimo grupuotė. Dar vasara, keliaujate po Lietuvą. Puiki proga aplankyti parodą. Ieškokote taip: autostrados 122 kilometre nuo Vilniaus ir 188 nuo Klaipėdos yra ženklai, vedantys į dvarą. Kauno r. Babtų sen., Žemaitkiemio 10. Vietovės koordinatės: 55.066033,23.79128.

Birželio 15 dieną, Babtyno / Žemaitkiemio dvare vyko Romualdo Požerskio parodos „Neramūs keliautojai” atidarymas. Publikai pristatyta darbų serija – visiškai nebūdinga gerai pažįstamoms ir ikoninėmis laikomoms fotografo nuotraukoms. Veikiau tai galimybė susipažinti su išskirtine menininko biografija ir to laikmečio dvasia.

„Noras parodyti šiuos darbus kilo visai atsitiktinai”, – teigia vienas parodos iniciatorių, menotyrininkas Tomas Pabedinskas. 1971–1975 metais R. Požerskis kartu su keliais kitais studentais savo draugais vasaras praleido motociklais keliaudami po Lietuvos, Latvijos bei Estijos kraštus. Dienoraštinis fotografijos pasakojimas puikiai atsiskleidžia ir atidarymo metu: susirinkę nuotraukų herojai prisimena visas laisvės ir maišto, sumišusių su jaunyste, istorijas, kurios taip naiviai ir netiesiogiai, tačiau tvirtai atsiremia į nepriklausomos Lietuvos troškimą.

Odinės iš Amerikos atsisiųstos ar pačių pasisiųtos striukės, garinti džinsai, tuo metu klausoma „Led Zeppelin” ar „Pink Floyd” muzika, prieštaravo tuometinei ideologijai ir buvo laikoma maišto simboliais. Dar daugiau, po Kalantos tragedijos, sustiprėjus laisvės apribojimams, keliautojai neišvengė ir kuriozų: štai kartą, patekus į eismo įvykį motociklininkas negalėjo net ligoninėje nusiimti šalmo, mat turėjo ilgus garbanotus plaukus, kas reiškė, jog jei tokią šukuoseną būtų pamatę sovietai, jam būtų atimtos teisės.

Serija atgyja ne tik dėl pasakojamų istorijų, pati ekspozicija tarsi pratęsia „Neramių keliautojų” dvasią. Šalia nuotraukų galima apžiūrėti ir visą jau antikvariniais laikomų motociklų kolekciją, o už dvaro esantys laukai tarsi sustiprina tą laisvės troškulį.

Taip pat šiuo metu yra ruošiamas „Neramių keliautojų” serija grįstas albumas, kuriame bus galima rasti ir nuotraukų, papildančių R. Požerskio dienoraščio

iškarpas. Rudenį vyksiančiame knygos pristatyme bus galima plačiau susipažinti su knygos sudarytojų – R. Požerskio ir T. Pabedinsko – motociklininkų serijos vertinimu ir interpretacijomis bei darkart pajusti septinto dešimtmečio maištininkų dvasią.

Paroda veiks iki spalio 30 d.

Info šaltinis:  alfa.lt

Zenono Langaičio glūkoidams dovanotos fotosesijos apie  hipišką Palangą ir baikerių pažintines keliones ir nuotykius

Kas ir kaip brangina Romo Kalantos atminimą

Nuo atmintinų įvykių Kaune praėjo 45 metai, vos ne pusė amžiaus. Mums – benraamžiams ir bendraminčiams, tai svarbi data ir verčia permąstyti vertybes, vardan kurių Romas paaukojo savo gyvybę. Romas Kalanta, Ronaldas Reiganas, Sąjūdis, visi jie, tik skirtingais būdais, išmontavo sovietinę santvarką ir tai yra svarbiausia.

Prisimename Romą Kalantą Alytuje ir Kaune || Garažų Klipai 2017

Alytuje GRUPELĖ piliečių, branginančių Romo Kalantos atminimą, susirinko Kurorte prie namo, kur Romas Kalanta gyveno iki 10 metų amžiaus. Į Romo laidotuves 1972 matais susirinko TŪKSTANTINĖS MINIOS. Gal tauta jau apsiprato su LAISVE? Visas renginys praėjo su derama pagarba Romui Kalantai. Kalbas lydėjo panelių grupės live! atliekamos dainos. Rimo Buroko eilės ypatingai derėjo prie pasisakančiųjų kalbų.  Įdomi detalė: tie, kurie čia viešai kalbėjo apie Romą, jo nepažinojo ir nedalyvavo 1972 metų įvykiuose arba ir gimę nebuvo. O tie, kurie pažinojo Romą ir  kurie visas tris dienas aktyviai dalyvavo gegužės įvykiuose, dar  gavę bananų nuo milicininkų, o antrą dieną ir nuo Panenunės desantininkų, vėliau tampyti KGB, stovėjo GRUPELĖJE piliečių ir karpė ausimis. Aišku, tai nesumenkino renginio svarbos ir gylio. LT kariai saliutavo šūviais iš M16, Romą Kalantą pagerbė tylos minute.

Mitinge sužinojome, jog čia, pušyne, šalia namo, kur vaikystę leido Laisvės Šauklys, ateityje (tik kurioje ateityje, gal kai išmirs Romo bendraamžiai?) bus įrengtas skverelis, kuriame bus galima išgirsti brazdinančius gitaromis bitlus ir The Doors, Gintarėlius ir Kertukus. To žiauriai trūko šiandien.

Ekskursas į praeitį. Apie 1960 metus, šalia Jurgio, Algio ir Vyto Kunčinų namo, prie vaiknamių,  ant pievukės futbolą žaisdavo dešimtmečiai: Algimantas“Liuba“ Eidukevičius, Juozas Aleksierius, Gintautas „Dzilbus“ Unguraitis, Ričardas „Žakas“ Žukauskas, Vytautas „Smilius“ Kunčinas. Jaunesnieji: Romas Kalanta, „Paškė“,  Jonas Eidukevičius atidžiai stebėjo gatvių rungtynes ir,  kai kamuolys nuo netikslaus smūgio perlėkdavo J.Basanavičiaus gatvę ir atsidurdavo jau Dailidkės pusėje, jie su džiaugsmu bėgdavo iš paskos, jį surasdavo ir  ir grąžindavo į aikštelę. Tik taip jie turėjo progą prisiliesti prie Futbolo Kamuolio.

Kaune, hipių laikais Romas Kalanta nebuvo toks matomas, kaip centro Company hipiakai, bet juos visus vienijo Woodstockas ir Monterėjus, Jimi Hendrix ir  Janis Joplin. Ši muzika nešė laisvės dvelksmą į mūsų protus ir širdis. Romas tai išgyveno jautriai ir įvyko tai kas įvyko. Bent mūsų karta Romo neužmirš niekada.

Minėjime Kaune dalyvavo Rimvydas „Vidukas“ Aglinskas, padarė keletą foto, pafilmavo ir apie tai papasakojo.

RIMVYDAS AGLINSKAS

Renginys, kuris  vyksta kiekvieną pavasarį Kaune, vadinamas laisvo miesto laisvų žmonių koncertu ir sutampa Romo Kalantos 45-ių mirties metinių paminėjimu. Šiemet susirinko nemažai –  daugiausiai tų laikų žmonės – seni hipeicai, menininkai, profesoriai, šiaip kauniečiai, jaunimas. Daug senai matytų veidų, tik ne visad juos prisimeni, bet tvirtai žinai: tai jie, iš tų – atmintinų 1972-jų. Malonu bent žvilgsniais persimesti.

Kauno mero pavaduotojas pasveikino susirinkusiuosius, priminė, jog kertinis renginio tikslas, tai laisvė, padėjo gėlių ant R. Kalantos suoliuko. Po to mūsų hipių vardu kalbėjo  profesorius Mažeika. Pabrėžė, jog už laisvę reikia kovoti nuolat ir būti budriais. Prasidėjo koncertas. Buvo 5 grupės, keli pavieniai muzikantai, dar savo dainas atliko muzikantas čekas, dalyvavęs 1968 metais Prahos pavasaryje. Skambėjo Bobo Dilano, bitlų dainos. Buvo prisimintas ir paminėtas mūsų šviesuolis Leonidas Donskis, paleistos jo tais laikais įdainuotos bitlų dainos. Renginys vyko visą dieną nuo 7 iki 11 val. vakaro. Taigi visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Sekmadienį dar vyko mitingas Romainiuose prie Romo Kalantos kapo.

Buvo miela ir įdomu prisiminti ir  pasimatyti su tikrais to laikmečio liudininkais, įvykių dalyviais, paklausyti progresuojančių jaunų grupių muzikos.

Daugiau skaitykite glūkoiduose::

>> Romo Kalantos deglas (kartojama)
>> Diagnozė: gėlių vaikai
>> ”Dėl mano mirties kalta tik santvarka…” – ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS

Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai KETVITRTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< KETVIRTA DIENA. Pirmadienis, 12 liepos. 1971

Šiandien mano gimimo diena, taigi Šekspyras su Viduku, tik pabudę, dar sulipusiomis akimis, spaudė ranką ir sveikino. Kaip įprasta, padarėm rytinį apsimaudymą. Idėja sakė, jog šiandien turėtų atvažiuoti svečių. Laukėm Kapitono, nes jis kažką žadėjo, jog pirmadienį prisistatys. Gimimo dieną švęsti gal geriau kažkur kabake ir su triukšmeliais, bet kaliau sau į galvą, kad  dabartinėmis sąlygomis prisiminimas liks gilesnis.

Prieš pietus jawa atvažiavo Vycka su Alvi Jago. Pakėlėm bokalus su putokšliu – juk šiandian mano gimimo diena. Gerai, kad atplaukė žvejai, su šviežia žuvimi. Šekspyras už pora stiklinių vyno suderėjo ešerių krūvelę, bet sugebėjo dar dvigubai tiek, žvejams nematant, iš jų valties į žilvičio krūmą sumesti. Taigi užteko visai dienai ir dviem į priekį. Vėliau sužinojome, jog liepos 12 – kažkokia žvejų diena.

BAIKERIAITTT AlviJago

Diena pasitaikė super gera, net perkaršta. Reikalus taisė nedidelis vėjelis. Chebra maudėsi, žuvavo, valgė keptą ešerį. Mūsų, jau senbūvių, tikslas buvo užlaikyti Alvį ir Vycką per naktį. Šekspyras su Vycka nuvažiavo į Seirijus vinco. Vėl maudynės. Su Vycka ant matracų nuplaukėm toli į ežerą. Keista, bet sušalau. Šio, vieno didžiausio Lietuvos ežero viduryje klimatas keičiasi, tad vėsa stebėtis gal nederėtų. Su Vycka buvome nuvažiavę ir į Simną cigarų, alaus. Vakare laužas, žuvienė, karšti ginčai apie Gintarėlius ir apie pop ir rok muziką aplamai.

Jau sutemus Vycka, Alvis ir Šekspyras nuėjo ieškoti nuotykių ežero pakrantėje, o tiksliau, moteriškos lyties atstovių. Man su Vidu atsibodo jų laukti, nutarėm ieškoti pačių nuotykių ieškotojų. Paėję gerą gabalą, radom juos koncertuojančius kažkokiems klajojantiems po Lietuvą moksleiviams, taigi prisijungėm ir mes su Viduku. Po pasisekusio performanso, norėjom tai pakartoti kapsukiečių stovyklai, bet tik liežuvius paleidom. Alvydas suvalkietiškai: „Gerai, kad aš tavė-ė-ės nepažįstu“. Šekspyras: „Atleiskit, kad neužpykom“.  Grįžę dar atgaivinom laužą ir pasėdėjom prie stalo. Atkalbinėjom abu dėl važaivimo ir siūlėm pasilikti. Bet Vycka su Alviu užsispyrė ir, mažumėlę apdusę, išvažaivo. Pažadėjo ryt ryte mus pažadinti. Na, na.

Apie vizitą Šekspyras eksprontu sukūrė kupletą, kuriam greitai padarėm muzikinį apipavidalinimą. Labai sutirštinti ir neatitinkantys tiesos vaizdeliai čia apdainuojami, bet mums patiko.

Čia fragmentas:
… aš nepamenu daugiau
Tik žinau, kad Vikcius Alvį
Išvežė „trūpu“ paskiau.
Pribudau ryte duobėj aš,
Šalta krečia drebulys.
Žiūriu Dzilbus šalia tako
Dilgėlėse begulįs.
Aš ieškojau palapinės
Šalta liepos naktimis.
Antai stalą apkabinęs,
Vidas kalė dantimis …

SENOS NAUJIENOS

KLASIFIKACIJA.  Atskirti  kuris   kaimietis ir kuris chebrantas lakmuso popierėliu pasitarnavo elementaraus klausimas. Tai ką, tu nežinai Santanos ar Rollingų? Juozas „Šulė“ Šuliauskas dar aiškiau sakė: tai ką, tu ŠULĖS nepažįsti?! Tai ką iš vis su tavimi kalbėti.

sule-pliazas_cr

Palangoje vasaros mėnesiais nuolat vyko Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių grupuočių konfliktėliai. Ten Šulė pateko tarp girnų, bet išsisuko nuo gavimo į skūrą: pasakė, kad iš Alytaus. A, iš to miesto, kurime visi neturi vardų. Laisvas.

GINTARĖLIAI.  Reikia nepamiršti, jog “Gintarėliai“ Kaune, o “Gėlių Vaikai“ su Stasiu Daugirdu Vilniuje buvo jėga. 1971 kultūrkėje koncertavo “Gintarėliai“. Kefyras, Burokas, Styga, Šulė, Vytas Balynas po koncerto įteikė Eimiui dovaną: nerūdijančio plieno lakštą, kuriame Kolka suvirinimo aparatu išvirino tekstą – FREE LIFE LOVE POP. Šio “pakabuko“ skersmuo – 40 cm. Po koncerto milicija jau laukė prie išėjimo. Kai kurie roko gerbėjai milicijos buvo sumušti. Kefas buvo greitas ir nelabai įsiutęs, todėl paspruko. Vėliau jais domėjosi KGB. Kolka buvo pagaminęs du tokius ženklus. Kitas atiteko “Aisčiams“.

gintarai

 

kolkapop-club

 

free-life-love

Šio ženklo dublikatas apie 40 metų išgulėjo po žeme – dengė kiemo dušo įrenginio nuotekų surinkimo šulinėlį. Atsitiktinai surastas 2016 metais. Saugomas garbingoje vietoje.

Kolka, atrodo, ir šiandien gyvena prie tilto, priešingoje pirčiai gatvės pusėje. Reikėtų jį aplankyti ir paspausti ranką.

Nepamirškime ir kito jo darbo: Jim Morrison Memory Pop Club ženkliukų. Gal dar kas turite išsaugoję tokį?

Daugiau šia tema ir smulkiau::

Jim Morrison’s Memory Pop Club

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etlonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir po stiklu ant stalo pasidėjo.

Raksa-done

Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

PROMO. Dusios saga: atsuktas laikas

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tuoj pasirodys rašinys “Dusios saga: atsuktas laikas“. Tai 1971 metais studentų Viduko, Dzilbaus ir Šekspyro nuotykių dienoraštis, kuris netyčia atsirado po 45 metų. Toks pageltęs, lyg kepenų ciroze būtų sirgęs. Šešios dienos prie Dusios. Visiems įvykiams galioja senaties terminas.

Fragmentas:

Truputį išlindo saulė. Vidas organizavo maudymosi seansą. Tokiai akcijai reikėjo prisiversti. Sušukau kažkokį delaverų genties šūkį ir atsidūriau ežere. Šekspyras tik priėjo prie vandens. Vis tik buvo faina pasimaudyti, išsiskalbėm galvas. Nors Vidukas mėgdavo kartoti: kam čia praustis, vis tiek paskui susipurvinsi, buvo higieniškiausias bičas. Staiga pasigirdo jawos burzgimas. Buvome tuo reiškiniu labai nudžiuginti – atvažiavo AlviJago su Vycka. Atvžė cigarečių, ir tai mažumėlę paveikė teigiamai.  Alvis šiandien vakare pakvietė visus į “Nemuno“ restoraną, nes rytoj išvažiuoja į Palangą.

Dienoraštis prisodrintas trumpais to laikmečio pastebėjimais, porą tokių įmetame čia:

KAMPAS…. pievukė, kaip tada visi vadino, kurioje virė futbolas, buvo priešais Algio namo langus. Mes penki prieš penkis bucinam, o Algis, tėvo verdiktu pjauna smuikelį –  kol neišmoksi TO etiudo, į pievukę net nesvajok. Dar Tadas Dambrauskas, kartais įvardinamas kaip Eglės Bučelytės vyras. Šešiamečiui kildavo noras užkasti žemėn gyvą kačiuką, o septintoje klasėje užspjauti mokykloje ant durų rankenos ir stebėti efektingas ekspermento dalyvių grimasas. Bet vėliau Tadas su Vilium Striptizu Vaicekausku …

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etalonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir ant stalo po stiklu  pasidėjo. Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

Raksa-done

 

London calling

IGORIS RIABOVAS

igoris_gluk

Pirmąjį Igorio reportažą apie Londoną skaitykite čia. Šioje, antroje  dalyje Igoris atskleidžia vietas, susijusias su melomanams brangioms asmenybėmis. Estradinių melodijų ir Nelly Paltinienės gerbėjai čia neras nieko impozantiško, nes hipių kartos muzikinių rezistentų ir sovietinės estrados gerbėjų požiūris, suvokimas apie tikrasias muzikos vertybes kardinaliai skiriasi. 

Londonas tai tokia vieta, į kurią žmogus važiuoja tam, kad grįžtų liūdnesnis ir šiek tiek išmintingesnis.

Ši mano pasakojimo dalis smarkiai kontrastuos su pirmąja. Ji bus nostalgiška. Rokenrolinė mūza šį kartą įdėjo man į ranką plunksną su minoriniu nostalgijos rašalu.
Nuostabiausi gyvenimo momentai atsitinka netikėtai. Galbūt kurią nors akimirką ir pagalvodavai: „Kaip būtu gerai nuvykti ten…arba ten…“, bet greitai tokios mintys pasimiršta… bet lieka tūnoti pasąmonės kamputyje iki to laiko, kai norai staiga realizuojasi. Tada pagalvoji: „Blemba, taigi aš apie tai kadaise svajojau!”. Mano svajonė materializavosi po 47 metų… Kita svajonė, man nedavusi ramiai gyventi 69-ais praeito amžiaus metais – pabėgti į Ameriką, į Vudstoko festivalį. Šita mintis mirė, kaip ir pats festivalis… O į Londoną aš nuvykau, nors pats Londonas per tuos ilgus metus smarkiai pasikeitė…
Visas mano bagažas tilpo krepšyje ir užrašų knygelėje: nesu akropolių, ozų ir kitokių maximų maniakas, tad prieš kelionę dieną paskyriau, sudarydamas mane dominančių vietų sąrašėlį. Kaip tikriausiai supratot, šios vietos yra rokenrolinės. Pirmiausia pasidomėjau Barnsu – tai Londono rajonas, kuriame ruošiausi apsistoti. Pasirodo, jame savo laiku gyveno daug garsių rašytojų, aktorių ir politikų. Šią plačią sritį nutariau palikti menotyrininkams ir istorikams. Bet jame gyveno trys „Queen‘ai“: Brian May, Roger Taylor ir Freddie Mercury. Rodžeris Teiloras kadais gyveno toje pačioje gatvėje, kurioje rengiausi apsistoti. Dar Barnse yra garsi Olympic studija, kurioje įrašinėjo Rolingai, Bitlai, Džimis Hendriksas, „Led Zeppelin“ ir kiti žinomi muzikantai. Rinkdamas informaciją, sužinojau, kad šiame rajone 1977 metais autokatastrofoje žuvo „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas, jo žūties vietoje yra memorialas.
Kitas įdomias man vietas planavau taip, kad kuo daugiau pamatyčiau, kuo mažiau pritrinčiau nuospaudų ir kuo mažiau išleisčiau svarukų. Nesu Seimo kelnių trynėjas, sponsorių su storom piniginėm neturiu (jau ko neišmokau gyvenime, tai prašyt pinigų ir juos skolintis), priėjimo prie eurosojuzo fondų ir projektų neturiu, todėl reikėjo visas išlaidas apskaičiuoti ir dar palikti truputį vinilų pirkimui. Supratęs, kad per dvylika vaikščiojimo dienų gali grėsti kojų amputacija, daug įdomių vietų teko sudėti (ateičiai) į kitą svajonių kuparėlį ir nustumti po lova. Tiesa, mano redaktorė ir gyvenimo ramstis nuramino ir pažadėjo išvyką pafinansuoti, duok jai Dieve sveikatos! Nepasakosiu, kaip teko su ne visai adekvačiais keleiviais skristi į Londoną – kas skrido pigiais Ryanair reisais, puikiai žino, ką turiu minty. Svarbiausia- aš skrendu į miestą, apie kurį tiek daug girdėjau ir svajojau.
Pirmą dieną nutarėm aplankyti vietas, kurios susiję su „Queen“ ir, žinoma, nuvykti į Marko Bolano memorialą. Barnsas – lyginant su Londono triukšmingu centru- stebina ramybe ir provincialumu. Nors lauke purškė lietutis, drąsiai iškeliavom, žinodami, kad per dieną oras gali keistis kas valandą.

Pirmoji mūsų piligriminio žygio vieta buvo namas, kuriame gyveno grupės gražuolis, visų Londono merginų numylėtinis, būgnininkas Rodžeris Teiloras. Tikslaus adreso nežinojom, tik turėjom gatvės pavadinimą ir internete rastą seną to namo nuotrauką. Aišku, per tiek metų namo išvaizda dažnai keitėsi , tad pasitelkę Šerioko Holmso dedukcinius metodus pagal architektūrines detales radom tą vietą, čia ir įsiamžinom.


Namas, kuriame gyveno Roger Taylor

Toliau patraukėm link St. Osmunds bažnyčios, kur 1976-jų gegužės 29 dieną „šliūbą“ ėmė „Queen“ gitaristas Brajanas Mejus ir jo išrinktoji Chrissie Mullen.


Saint Osmund Church
Įsiamžinom ir pasukom į Suffolk Road gatvę, kur 80-siais gyveno Brajanas. Čia savo SKAT‘o kario sugebėjimais sublizgėjo mano neįkainojama redaktorė: aš tikrai būčiau pasiklydęs gatvelių raizgalynėj, bet jos pėdsekio talentas mus atvedė ten, kur reikia. Pasižadėjau, kad tuo pačiu jai atsilyginsiu rudenį, jeigu ji pasiklys grybaudama Dzūkijos miškuose… Tvarkingas namelis niekuo nesiskyrė nuo kaimyninių, nieks mūsų neaplojo, tad padarę foto sesiją, nužygiavom iki Ferry Road gatvės, kur kadaise kambarį nuomojosi „Queen“ balsas ir siela Fredis Merkuris.


54 Suffolk Road
Vaikščiodami siauromis gatvelėmis, bandėm pajusti to laikotarpio atmosferą ir vis atrodė, kad štai iš už kampo pasirodys išstypęs Brajanas, šalia- kažką karštai pasakojantis Fredis, o iš paskos Rodžeris su Džonu. „Kur jie taip skuba?“,- pagalvojau lydėdamas juos žvilgsniu…


40 Ferry Road
„Einam, parodysiu, kur jie repetuodavo“,- mane į realybę sugrąžino puikioji redaktorė. Namas, prie kurio atžygiavom, smarkiai skyrėsi savo architektūra nuo aplinkinių: iš kiemo pusės namas it kregždžių lizdais aplipdytas nedidelėmis lodžijomis, o į rūsį, kur buvo įrengta studija, veda atskiras įėjimas, kurį aš ir nufotografavau. „Dabar rūsy namo šeimininkai įsirengė barą“,- papasakojo visažinė redaktorė.


Čia repetuodavo būsimieji “Queen”
Kupini teigiamų emocijų, tęsėm kelionę. Kaip ir tikėjomės, „purškalas“, staigiai perėjęs į gūsingą lietų, netrukus baigėsi ir išlindo nedrąsi saulutė. Sekanti vieta – viena garsiausių tų laikų Londone įrašų studijų- Olympic, kurioje įrašinėjo mano idolai – Bitlai, Džimis Hendriksas, Rolingai, Led Zeppelin, „Deep Purple“.


Bene pirmieji į studiją Olympic įžengė „The Rolling Stones“, kurie nuo 1966 iki 1972 čia įrašė pirmus šešis albumus. Džimis Hendriksas čia įrašinėjo albumus „Are You Experienced?“, „Axis: Bold As Love“, o dauguma trekų albumui „Electric Ladyland“ taip pat buvo įrašyta čia. Grupė „Procol Harum“ Olympic‘ą drebino savo mega-hitu „A Whiter Shade Of Pale“. Čia Queen‘ai įrašė dalį kultinio „A Night At The Opera“ albumo, čia gimė ir garsiausia Led Zeppelin visų laikų daina „Stairway To Heaven“. Šioje studijoje dirbo praktiškai visos žinomiausios to laikmečio britų grupės ir artistai, kurie turėjo milžinišką įtaką roko muzikos raidai. Bandžiau suskaičiuoti, kiek jų buvo – gavosi virš 120 atlikėjų. Nėra ką lyginti su „Abbey Road“ studija, kuri išgarsėjo Bitlų ir tos garsiosios sankryžos dėka.


Olympic inžinierius Dikas Svetenhemas šiai studijai sukonstravo pirmąjį pasaulyje profesionalų tranzistorinį mikšerinį pultą; ten buvo įrengtas pirmasis Anglijoje 4-ių takelių magnetofonas. 70-jų vidury Mikas Džageris dalyvavo kuriant ir įrenginėjant naują studijos dizainą. Vėliau architektas Robertsonas Grantas papildė (tvirtinama, kad pirmą kartą pasaulyje) studijos įrangą revoliucinėm naujovėm: specialūs mechanizmai akimirksniu galėjo pakeisti patalpos akustiką, įrašant roko muziką ar simfoninį orkestrą.


“Blind Faith” eina į Olympic studios
2012 metais Olympic‘e pagerbti ir palydėti į „pensiją“ garsiausią Anglijos studiją susirinko žymūs muzikantai, inžinieriai, prodiuseriai, dirbę ten nuo 1966 iki 1987 metų,. Buvo surengta ekskursija po buvusią studiją, kurioje jau prasidėjo griovimo darbai. Susitikimo pabaigoje visi sudainavo ir įrašė Rolingų dainą, labai tinkančią tokiai progai – „You Can‘t Always Get What You Want“. Taip liūdnai pasibaigė šios unikalios įrašų studijos istorija… Dabar buvusios studijos ramybę dieną ir naktį saugo Birdman‘as, stebintis gatvę nuo stogo, mat vietoj studijos čia įrengtas kino teatras ir kavinė. Beje, tabloidai rašė, kad paskutiniu metu studijos archyvuose smarkiai padirbėjo „Led Zeppelin“ gitaristas Džimis Peidžas, ieškodamas retų grupės įrašų. Deja, nepavyko įeiti į vidinį kiemą ir ten viską iššniukštinėti (gal ten yra įėjimas į paslaptingus studijos archyvus?)…


Olympic studijas dabar saugoja Birdman
Kaip tik tuo metu paskambino mūsų gidė Londone Gabi, tad nutipenom jos pasitikti į Barnso traukinių stotį, iš kur visai netoli buvo ir kelionės kulminacija – Marko Bolano memorialas. Ir čia vėl sublizgėjo mano puikioji redaktorė: bandėm vadovautis su GPS pagalba, bet kadangi aukštos išmaniojo „mobiliako“ technologijos rodė kelią visai priešinga kryptim, gerb. redaktorė ėmėsi iniciatyvos ir naudodamasi paprastu žemėlapiu atvedė mus į tą vietą, kur autokatastrofoje žuvo glam-rock‘o žvaigždė ir „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas.


Marko Bolano memorialas
Medis, į kurį trenkėsi Marko draugės Glorijos Džons vairuojamas Mini 1275GT, yra prie pat gatvės, o į memorialą galima patekti tik per parką. Ką mes ir padarėm. Nepasakosiu apie šią tragediją, jį yra aprašyta Marko biografijose. Pasižiūrėkit nuotraukas – jos papasakoja viską. Nors šalia judri gatvė, bet šioje vietoje pajutau ypatingą aurą ir pradėjau šnabždėt: „Well you can tear a plane/ In the falling rain/ I drive a Rolls Royce/ ‘Cos it‘s good for my voice/ But you won‘t fool the children of the revolutuon…“. Su redaktore paskaitėm fanų iš viso pasaulio užrašus, pameditavom, pakalbėjom apie gyvenimo trapumą ir patraukėm link pabo. Juk proga.

crop cropp_cr

 

Pirmą kartą gyvenime atsidūriau tikram anglų pabe, nors tas, į kurį užsukom, smarkiai skyrėsi nuo tų „myž…ių“, kurias teko pamatyti „tikrų anglų“ rajonuose. Didžiausia problema iškilo renkantis alų, bet paslaugus barmenas (pabmenas?) maloniai pasiūlė paragauti bet kurią rūšį. Paragavęs tris, pagaliau išsirinkau draugiškiausią mano gomuriui. Kadangi buvom trise, paragavom, kas kokį išsirinko. Skonio neatsimenu, ko gero kalti buvo įspūdžiai, kuriuos patyriau per prabėgusią parą, staiga atsidūręs Londone…

Galvojau apie rytdieną – mūsų laukė Abbey Road Crossing, garsiausia roko muzikos istorijoje perėja, visų pasaulio melomanų Meka…

P.S. Eidami iš pabo ant bažnyčios tvoros pastebėjom roko operos plakatą.


Rokas gyvas! Long Live Rock’n’Roll!

Marko Bolano memorialas

 

 

Dailininkai sugrįžta

Kai pietinėje miesto dalyje, į ramią gatvelę įvažiavo dviratininkas, Dzilbus pagalvojo – kažkur matytas  ir dar ant TIKRO dviračio. “Laba diena. Norėjau paprašyti vandens atsigerti“. Paprastai taip kreipiasi tik didi keliautojai. Tokie kaip Marko Polo ar Antanas Poška. Apie tai vėliau. Dzilbaus smegenų laikrodis atsisuka atgal 35 metus ir atpažįsta Stasį “Klaipėdą“ Kerėžą (Madridas), vieną tų, kuriuos mieste 1975 ir vėliau vadino dailininkais. Tada kukliame provincijos miestelyje pūtė vėjelis iš Vakarų. Vokiečių-austrų kompanija statė Skydinių namų kombinatą. Bendravimas su jų darbininkais ir inžinieriais vakarais kavinėse, restoranuose ir betarpiškai parodė, kad tie vyrukai yra ženkliai įdomesni visomis prasmėmis nei tipiškas sovietinis produktas. Vyko kultūriniai mainai: plaukė vinilas į vietinių melomanų kolekcijas, apsukrūs vyrukai: Alvydas “Žydas“ Miliauskas (Ana Pusė arba Alytus I), Jonas Buzas (Kurortas), kiti darbavosi barterinių mainų srityje, tuometinis “Aisčių“ vadovas Romualdas Stankevičius gavo dovanų 12-stygę švedišką elektrinę gitarą. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto pasakų namelių mergaites, tačiau tokie teiginiai gali būti nepagrįstai sutirštinti. „Išsivežtos“ panelės galėjo buvo tyrai pamilusios du objektus: arba  vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

kerezaAlytaus mėsos kombinate darbavosi  keturi šaunūs dailininkai (taip jų darbo knygelės sakė): Alvydas Petkevičius, Stasys Kerėža, Eugenijus Vnarauskas, Vygantas Skrodenis. Kaip ir kitose stambesnėse įmonėse buvo samdomi žmonės, sugebantys meniškai apipavidalinti įmonės informacinius stendus ar kurti didžiulius plakatus, užrašus: “šlovė didžiąjam spaliui“ ar “dvidešimtkažkuriam komunistų partijos suvažiavimui“, “penkmetį per keturis metus“ ar “šlovė socialistinio darbo didvyriams“. Tokie ir panašūs propagandiniai žaidimai turėjo tautą vesti į šviesų komunistinį rytojų. Tačiau tų kūrinių kūrėjai absoliučiai netikėjo savo kūrinių kūrybinėms nuostatoms ir laikė tai totaliu absurdu. O ir patys, vietoj to, kad siekti tapti socialistinio darbo didvyriais, valandų valandas diskutavo filosofinėmis temomis, aptarinėjo Salvadoro Dali revoliucijas ir  klausė Deep Purple per Eugenijaus Vnarausko iš vakariečių įsigytą Telefunken radiolą su fiksuota Radio Luxembourg stotimi ar garsiai skaitė “Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ pagal A. Solženiciną. Toje kompanijoje buvo dar vienas aktyvistas stalius Jonas Prabulis, buvęs tremtinys, kalėjęs dar 1940 dėl antikomunistinės veiklos ir vokiečių išlaisvintas 1941 metais, vėliau, sugrįžus “išvaduotojams“,  15 metų vergavo gulage Vorkutoje. Jonas sakydavo, kad tai kas rašoma A. Solženicino knygoje yra tik muliažas to ką teko jam pačiam patirti.

Visiškai nekeista, kad nuolatinis dailininkų svečias buvo Dzilbus, tada tik iškeptas jaunas inžinierius ir darbavosi  konstruktorių biure, vakarais grojo su Aisčiais kabake. Ir dar vienas ypatingai mėgiamas tos kompanijos žmogus –Voldemaras Tompsonas, dirbęs tiekimo skyriuje. Jam jau tada buvo arti 60-ties ir dvigubas amžiaus skirtumas visiškai netrukdė, atvirkščiai Voldemaras jangsteriams pasakojo apie “buržuazinę“ Lietuvą, o ir kitos temos buvo glaudžiai susiję: hipiai ir pacifizmas, smetoninės Lietuvos išmanūs anekdotai ir dabartiniai riebūs rusiški, kas geriau, juk juoką kelia tie ir anie. Voldemaras elgėsi ir atrodė kaip tikras inteligentas, taisyklingi veido bruožai, siauri ūseliai po nosimi, nepakartojamos formos subtiliai išlankstyta beretė ir, pro primerktas mėlynas akis, nuolatinė ironiška šypsenėlė veide. Kartais diskusijų metu jis kelis kart prisistatydavo: esu norvego ir lietuvės sūnus, todėl manau taip ir anaip… Jegu kompanijoje, kažkuris iš jaunųjų suregzdavo rišlų ir prasmingą sakinį, Voldemaras Tomsonas nedelsiant tai įvertindavo: tu kalbi kaip jaunas Dievas. Ši frazė iš Voldemaro lūpų būdavo didi paskata jauniesiems nekalbėti kvailų banalybių.

Kur šiandien šie rašinio herojai? Voldemaras Tompsonas, Jonas Prabulis ir Vygantas Skrodenis jau Anapilyje.

Vygantas, taip pat kaip šiandien Stasys “Klaipėda“ Kerėža, galėjo atvažiuoti į ramią gatvelę   pietinėje miesto dalyje ir paprašyti atsigerti vandens. Vygantui viskas susiklostė kitaip. Dešimties metų būdamas sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, vėliau paliko žmona, nes Vygis buvo išdykęs. Būnant Alvydo Petkevičiau mokiniu, jį graužė nesėkmingi bandymai tapyti. Dar prisiklausė Lucy in the Sky with Diamonds ir galutinai susipyko su gyvenimu.
Eugenijus Vnarauskas sėkmingai gyvena ir darbuojasi Vilniuje. Sritis ta pati. Glūkoidų fotokorespondentas, Glūko meetų dalyvis ir, aplamai, šaunuolis.
Alvydas Petkevičius, atsigavęs po pastaraisiais metais jį persekiojusių negandų, paskendęs prie molberto, panašu, kad pasieks produktyvumo viršūnę. Liepą aplankys glūkoidus nuolatiniame objekte, kad visi įtikėtų, kad jis gyvas ir niekur nežada dingti.
Stasys “Klaipėda“ Kerėža, gyvena Vilniuje,  tapo keliautoju dviratininku ir, jei mes čia, kukliame provincijos miestelyje, dviračių taku nuvažiuojame iki pylimo ar iki sanatorijos, tai Stasys važiuoja Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje po 1000 – 2000 kilometrų, per dieną įveikdamas vidutiniškai 100 km. Dabar ruošiasi kelionei po Turkiją.
LAIMA: keliauji vienas, ar saugu?
STASYS: galą gauti, gali ir į Luksnėnus važiuodamas, bet svarbiausia kelionėje susipykti gali tik pats su savim. O taip nepasitaiko. Gal tik vakarais, kai jau lieka valanda iki miego, kiek liūdnoka, lyg norėtum pabendrauti su kažkuo. Vis gi keliauti vienam yra smagu.
DZIBUS: o šeima nemėgina prisijungti?
STASYS: Bretanėje (Prancūzija) važiavau su 12-mečiu sūnumi. Jam tai visai ne vaikiškas iššūkis, bet ištvėrė. Todėl dabar jaučiasi kaip tikras vyras. Tada vietiniai prancūzai labai stebėjosi, matydami mus tokioje kelionėje.
Pasakojo Stasys apie vienkartinius dviračius ir kitus keistus tokių kelionių aspektus. Žadėjo reportažą iš Turkijos. Linkime, kad džihadisto kalašnikovas nenukryptų  į mūsų šaunųjį keliauninką ir sėkmingai, nuotykių patyręs, grįžtų į LT ir atvažiuotų prie Glūko. Žadėjo tvirtai.

MUZIKOS-KLAUSYTOJAS

Stasys “Klaipėda“ Kerėža klauso Jean Michel Jarre – Oxygène. Tą vakarą visi pavargo nuo Uriah Heep ir nutarė pakeisti stilistiką. Švieselės kairėje-viršuje, tai radiola Estonija.
ALVYDAS PETKEVIČIUS “MUZIKOS KLAUSYTOJAS“ 1976

 

Jei sugrįžta į glūkoidų pasaulį Stasys, prieš metus sugrįžo Algirdas Adomaitis (Madridas) su šeima, Vytas Balynas (Centras) su Birute, kodėl negalėtų prisijungti ir Raimundas “Munka“ Augustėnas. Raimi, atvažiuok su žmona, vaikais ir anūkais. Gal proanūkių turi, juk buvai tada greitesnis už mus. Paskaitysim dar 1972 Šekspyro rašytą eilėraštį, kuriame posmelis ir tau skirtas. O kur dar Zenonas Langaitis, kuris visiems suprantamai išaiškintų kur dingo Telefunken, Maineliai, Šiūšai, Bulgakovai, Kauno Company veteranai ir kiti garbingi piliečiai… Liepą meete vietos visiems užteks. Tų, kurie nors kartą jau buvo ten –  net neminime, jūs būsite, nebent force majaure ištiktų…

Atsisveikinimas su DŽYZA

Mirė ilgametis LRT darbuotojas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Aleksandras Jegorovas, daugelio pažįstamas kaip „Džyza“. Laisvę muzikoje ir gyvenime labiausiai vertinęs žurnalistas gimė 1952 m. rugsėjo 6 dieną Kaune. Po R. Kalantos susideginimo dalyvavo protesto akcijose, buvo persekiojamas KGB. Aldona Marcinkevičienė pirmoji pranešė glūkoidams apie Aleksandro “Džyzos“ Jegorovo netektį. Tai Igorio jaunystės Kauno laikų geras draugas. Tai Kristupo Petkūno ir kitų Kauno hipiakų iš Company bendražygis ir idėjų pakeleivis (brothers and sisters, are you ready). Romo Kalantos amžininkas, amžinasis hipis, muzikantas, buvęs kaunietis, o dabar vilnietis. Dar miela detalė prisiminti: tai jis glūkoidę Laimą po “Nuogų ant Slenksčio“ atgroto šokių vakarėlio Automatikos fake (Kauno Politechnikos Institutas – dabar KTU) 1973 palydėjo namo ir elgėsi kaip tikras džentelmenas…

dzyza

Keletas Džyzos minčių, išsaklytų pokalbiuose su žurnalistais
Su Kristupu Petkūnu likome tikri draugai. Labai kukliu, bet dvasingu žmogumi. Buvo toks posakis – neturėk 100 rublių, bet turėk 100
draugų (Kristupas Petkūnas, Kauno Company 1968 – 1973- glūkoidų pastaba).

Nors esu Lietuvos patriotas, žinau, kad už patriotizmą niekas pinigų nemokėjo ir nemokės. O jaunam žmogui reikia gyventi. Jei Lietuvos kultūros ministerija menininkams finansavimą nurėžia, tai išaugs ne kultūros, bet picų karta.

Žinoma, kas darytų gera, jei nebūtų blogio? Abu dalykai susiję. Tik gaila, kad ne už tai kovojome. Mes praradome sveikatą, o kai kas – sąžinę. Per šias „kalantines“ Kaune susirinko politikai gedulingais veidais ir pradėjo savo monologus skaityti iš lapų. Jei žmogus nuoširdžiai kalba, jis neskaito iš lapo. Esu gavęs Sausio 13-osios medalį. Norėčiau pasielgti kaip Džonas Lenonas. Jis protestuodamas atidavė savo apdovanojimą karalienei.

Kuo ši karta skiriasi nuo mūsų kartos? Žiaurumu. Ir naujų technologijų išprievartauta smegenine. Kaip atrodys ateityje 16-18 metų žmogus? Su motociklo šalmu, kuriame įmontuotas garsiakalbis. Iš priekio – belaidžio ryšio išmanusis mobilusis telefonas. Dar priekyje – ekranas, o kitoje pusėje „vidiakai“…

Skirtingų kartų klausimas visada buvo aktualus žmonijai, bet ypač istorinių virsmų laikais. Kuo skiriasi hipiavusi sovietinės Lietuvos jaunuolių karta nuo dabartinės kartos, jaunuoliškai įnikusios į „feisbukus“ ir „jutiubus“? Kuo ši karta pranašesnė? Ar žmonės, prarandantys bendruomenės jausmą, gali būti laimingi?

company_dzyza

Arkadijus Vinokuras, dar vienas nemarios kartos Kauno Company hipis-intelektualas apie Džyzą (šaltinis: LRT)
Prieš išeidamas Džyza, jau negalėdamas kalbėti, perdavė savo antrajai pusei (tapusiai jo užuovėja nuo negailestingos tikrovės) laikrodį. Amžinybėje mat laikas nebeegzistuoja. Jis reikalingas tik mums, kad nepamirštume, jog vis dar esame mirtingi.

Nesiilsėk ramybėje, mielas mano drauge, nes ten, danguje, susitiksi su visais mūsų anos epochos nepakartojamais veikėjais. Jok lyg
Don Kichotas ant savo Seno Kuino, prisidėjęs prie lūpų armonikėlę!

Jok, skleisdamas bliuzo garsus, ir angelai dainuos ir juoksis kartu su Tavimi. Nepamiršim Tavęs, Džyza, tu hipiškasis kaunietiškasis Kristau! Žinok, mes, Tavo Company ir tūkstančiai Tave regėjusių, girdėjusių, Tave pažinusių, plosime tik Tave prisiminę!

Gūdūs sovietų okupacijos laikai, 1970-ieji… KGB-istai kaip velnias kryžiaus bijojo laisvo, bebaimio juoko. O jis, Džyza, juoktis mokėjo.
Besiplaikstančiais ilgiausiais plaukais žingsniuodavo Laisvės alėja taip atkreipdamas praeivių, milicininkų, draugovininkų ir jaunimo dėmesį. Gimęs Kauno senamiesčio širdyje prieš 63 metus…

Ne, prieš 45 metus, nes tada jis pasirodė lyg iškritęs iš kito pasaulio, to, iki kurio buvo skaičiuojami sovietiniai šviesmečiai. Koks ten buvo jo gatvės pavadinimas? The Love street (The Doors grupės hitas “Love Street“ – glūkoidų pastaba). Taip didžiulėmis raidėmis ant sienos ir buvo parašyta.

Džyza savo greitakalbe, pilna anglicizmų, ironiška kalba ir išvaizda iškrisdavo iš konteksto. Visiškai kaip ir dabar: kitoks, kitokios
hipiškos vertybės, vienas paskutiniųjų hipių dinozaurų, niekaip nesugebančių prisitaikyti prie normalumo.

Daugiau glūkoiduose ::

Revoliucija No 9. Kaunas 1970 [balandžio 8, 2012]
〉 Kauno hipiai: mažoji išpažintis [gegužės 22, 2009]
Prisimenant klavišininką Robertą Griškevičių [lapkričio 29, 2007]
Romo Kalantos deglas (kartojama) [gegužės 14, 2013]
galera_company

 

Muzikiniai rezistentai ir garbingi geradariai

Apie muzikos badmetį sovietmečiu rašėme straipsnių serijoje Pirmieji melomanai. Būtinai paskaitykite. Tai bus uvertiūra ir aiškumas šio rašinio kontekstui, kuriam gimti impulsą davė melomanas-veteranas Algirdas Žemaitis. Tai jo idėja paminėti ir prisiminti tuos išeivijos lietuvius, kurie nesavanaudiškai siųsdavo The Beatles, Deep Purple, The Who, Uriah Heep ir galybę kitų grupių ilgai grojančio, 33 apsukų per minutę besisukančio vinilo (Long Play Album) muzika badaujantiems tautiečiams, gyvenusiems šiapus kordono

Jaunimui, gimusiam Rytų Europoje ne laiku, o šviesaus komunizmo kūrimo dešimtmečiais, pažinti pop, rock, jazz ir begalę kitų Laisvajame pasaulyje gyvenusių pilnavertį gyvenimą muzikinių krypčių, virto kova su Sistema. Geriausias dokumentinis pavyzdys – Jannos glūkoidams atsiųstas sovietinė sistemos sudarytas užsienio atlikėjų sąrašas, kurių kūrinių nedera klausytis komunistinį rytojų kuriančiam jaunam žmogui, nes prisiklausęs, dar režimą  sugriaus.

Tuos, kurie apeidavo draudimus ar  pusiau legaliais būdais kaupė vinilo kolekcijas, kažkas pavadino muzikiniais rezistentais, gal net su ironija, bet taiklesnį  pavadinimą  to meto reiškiniui sunku būtų priklijuoti. Gūdus sovietmetis, beje,  kurio dar ir dabar  Lietuvoje dalis žmogelių labai ilgisi, roko muzikos gerbėjams buvo tikras iššūkis. Išgirdai, tarkim, Rolling Stones – Satisfaction per radiją su KGB radio trukdymo stočių keliamais triukšmais, bet kaip miela būtų  „švariai“ tai paklausyti  užsidėjus ant patefono.  Ko norėsi – to negausi. Vinilas patekdavo į Lietuvą dviem keliais. Paštu, kurį cenzūravo KGB ir kartais išimdavo iš siuntinio diskus, lakoniškai  paaiškinę, jog  grupė ar jos kūriniai neatitinka sovietinės visuomenės moralinių normų. Kitas – atveždavo jūreiviai ar patys sovietų nomenklatūrininkai, kuriems visi užsieniai buvo atviri. Paradoksas, bet tai tiesa.

Nuo 1968 iki 1990 į Lietuvą keliavo vinilo plokštelės, kurias siuntė mūsų dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai gyvenusieji ten, kur protu nesuvokiami draudimai dėl muzikos klausymo negaliojo: Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose, Kolumbijoje ir Venesueloje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gaila, bet pavėlavome viešai prisiminti tuos puikius nesavanaudiškus žmones ir padėkoti jiems čia.  Daugelis jų jau Anapilyje.

Tikimės, jod tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti tiems puikiems žmonėms glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.

ĮDOMESNI MOMENTAI

Galima teigti, jog vyko kultūriniai mainai. Mes siųsdavome savo giminėms Lietuvos nuotraukų albumus, knygas, kurios rinkdavome pagal vieną kriterijų: turi būti minimaliai prifarširuota sovietine propoganda. Žiauriai sunki užduotis arba neįmanoma. Algirdas pasakoja, kai siųsdavo į Jungtines Valstijas Melodijos firmos lietuviškas plokšteles, ten privaloma tvarka būdavo įtraukta ir pora rusiškų dainų. Giminaičius Amerikoje tai nuoširdžiai stebindavo. Kitas atvejis. Dėdė Zenonas į Dzilbaus prašymą atsiųsti Stevie Wonder reagavo taip: žinai, vaikeli, siunčiu tą juoduką, bet šiaip tai mes čia Amerikoje nelabai žavimės juodukais, mechikonais ir komunistais. Aišku, dėdė tai nesusiejo su muzika, todėl jo ir jo pusserės Donatos Grajauskas dėka, Alytaus melomanai praturtėjo Judas Priest, Alice Cooper, Santana, Elton John, Queen, Rainbow ir begale kitų diskų. Turėjo vargo mūsų giminės dėl The Beatles –  Srg. Pepper’s Lonely Heart Club Band ir Carol King – Tapestry. Kaip rašė Aleksandra Unguraitis iš Karakaso (Venesuela), išniukštinėjau visą valstybės sostinę, kai neradau, parašiau pagalbos laišką draugams į USA. Ten jie, atlikę paiešką, pagaliau surado tuos diskus, persiuntė į Venesuelą, o iš ten jie atkeliavo į pas mus. Reikia nepamiršti, jog mūsų giminaičiai jau tada buvo solidaus amžiaus ir ieškoti visokių hipiškų plokštelių nelabai tiko prie veido. Bet gal taip tik atrodo tik mums, sovietiname narve dešimtmečius laikytiems žmogėnams.

Kai Vytas Galbuogis iš Birutės Antanaitis (Kanada) gavo dovaną Uriah Heep  diską Demonds And Wizards, kukliame provincijos mieste buvo pastebimas sujudimas. Šį albumą, dar užpakuotą mikliai iš Vyto nupirko Alberas “Kobra“ Sakalninkas. Taip būdavo, jei pas kažkurį smogiamoji naujiena, jo namų durys varstomos įkyriai dažnai. Bet Albertas visad visus priimdavo ir atlikdavo ritualą: pagarbiai iš voko išimdavo diską, atsargiai nuleisdavo patefono galvutę ant The Wizard gabalo. Kad pajustumėt tą aurą šiandien, paleiskite būtent The Wizard iš disko “Demons and Wizards“,  Uriah Heep, 1972 metai. Patartina naudoti padorią audio aparatūrą, negailint watų. Tada pakako Simfonia radiolos su AS35 kolonomis.

SIUNTINIAI

Plokštelės iš Vakarų keliavo į Lietuvą supakuotos į gofruotą kartoną.  Algirdas pasakojo, jog  siunčiant kažką iš Lietuvos, reikėdavo sukalti mediną dėžę, į kurią ir buvo sudedamos lauktuvės giminaičiams už Atlanto. Aldona Tamulionis iš Floridos, gavusi tokią dovanėlę, stebėdavosi, jog reikia įvairių įrankių dėžei atidaryti.

Jokia paslaptis , kad vinilas nebuvo vienintelė siunčiama gėrybė. Angliška medžiaga kostiumui, madingi vakarietiški drabužiai, būtinai TIKRI džinsai, batai, kiti atributai okupuotoje Lietuvoje buvo neišpasakytai paklausūs. Kai Dzilbus 1960 metais iš savo dėdės Kęstučio Bulvičiaus (Kolumbija) gavo SPALDING firmos badmintono raketes su plunksniniais kamuoliukais, Lietuvoje tik labai informuoti žmonės žinojo, ką su tomis raketėmis reikia daryti.

SOLIDARUMAS

Kad lietuviai solidarūs, įrodo mūsų giminaičių Vakaruose įvairialypė pagalba mums tada ir dabar. Girdime daugybę faktų, jog šiandien dirbantys Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje remia gyvenančius tautiečius Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai natūralu ir gerbtina. Jei gali, tai ir padėk. Svarbu ir tai, jog muzikinių rezistentų nebeliko. Bet kokio stiliaus, krypties, žanro, kokybės, pavidalo muziką rasite rimtoje parduotuvėje arba piratų saite, pas kolekcininką- draugą ar nuvykęs į Žalgirio areną gyvai paklausyti. Vidukas sako: ten gera akustika. Ir niekada nevažiuok ko nors klausyti į Siemens Areną – ten vyrauja totalus akustinis chaosas.

ATMINTINĖ

Tikimės, jog tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.  Atsiųskite nuotrauką (miestą ir šalį) garbingo žmogaus, kuris niekeno neverčiamas, be jokių savanaudiškų paskatų, tiesiog suvokdamas tautiečių būklę tuometinėje Lietuvoje, rėmė mus moraliai, dvasiškai ir materialiai. Tai papildys galeriją, kuri šiandien dar labai kukli.  Vėliau gali būti per vėlu. Kaip minėjome, dauguma tų gerų žmonių jau iškeliavę. Tiems, kurie juos prisimena – jau filmo pabaigos titrai rodomi. O užmiršti – nevalia.

Viskas apie Romą “Cveką“ Vaitkevičių

Alytaus Miesto Sode ir Kultūrkėje 1972 – 1974 metais penketas jaunų vietinių vyrukų: Romas “Cvekas“ Vaitkevičius,  Ričardas Čmieliauskas, Jonas  Ptakauskas ir du konservatorijos studentai, alytiškiai –  Algirdas Verbauskas ir Vidas Lubauskas, pasivadinę “Kūrikais“,  įspaudė Alytaus roko muzikos istorijoje ženklą. Kokio gylio, ryškio, vertės ar substancijos – galima nuobodžiai polemizuoti. Cveko vokalas buvo neįprastas estradinių dainelių pripratintai ausiai, bet tuometiniam undergraudiniam  jaunimui įspūdį darė. Po “Aisčių“ sprogimo 1970 metais, “Kūrikai“ buvo antrieji, laužantys nusistovėjusius kanonus ir dogmas. Kaip FM99 radio laidoje užsiminė Algirdas Žemaitis, apie juos garsas tada buvo nuėjęs iki kauniečių, kurie Algirdo vis paklausdavo – kas jie tokie, ar dar groja. Algirdas Verbauskas ir Vidas Lubauskas tada gilinosi į muzikos paslaptis studijuodami Konservatorijoje ir jų patirtis prisidėjo prie grupės sėkmės. Liudas Bulkevičius, tada perspektyvus gitaristas, įtvirtino “Kūrikų“ pastangas būti asais ploščiadkėje ir sulaukti viso miesto jaunimo palaikymo.

Algirdo Žemaičio ir Liudo Ramanausko pastangomis, pirmą lapkričio sekmadienį Liudo vadovaujamoje radio stotyje FM99,  susirinko keletas to laikmečio muzikinio ir sportinio gyvenimo veikėjų-liudininkų, kurie intensyviai dalijosi prisiminimais, bandė daryti svarbias išvadas ir kitaip dėliojo savo pažiūras apie to meto muzikinį gyvenimą. Matysite keletą nuotraukų su Romu, vėliau grojusiu Šiluminių Tinklų vokaliniame-instrumentiniame ansamblyje ir su kitais kolektyvais. Gaila, nuotraukų išliko nedaug, bet nuojauta sako, jog kažkas, kažkur, kažkada jas saugiai pasidėjo atminčiai ir po šio posto suras jas ir persiųs glūkoidams.

FM99 laida apie Romą “Cveką“ Vaitkevičių (2013-11-03) || Montažas – Dzilbus

Laidoje buvo minimas Cveko – futbolisto migravimas link Cveko-muzikanto aplua. Rod Stewart’as sėkmingai bucino skūrinę pylkę, bet vieną dieną suvokė, jog gali padainuoti keletą šedevrų, tarkim “Maggie May“ ar “In A Broken Dream“. Kažkas panašaus atsitiko ir su Romu. Laidoje Watas vaizdžiai pasakoja apie Romo pasiekimus, saugant geriausios Dzūkijos futbolo komandos vartus.

Romas “Cvekas“ Vaitkevičius, tais gūdžiais sovietmečio laikais, labai nedraugiškais roko muzikai, savo namuose, antrame aukšte Vilniaus gatvėje, priglausdavo norinčius persirašyti Jimi Hendrix, Doors ar Led Zeppelin iš Igorio, tuo metu turtingiausios įrašų kolekcijos visame mieste savininko. Romo namuose rinkdavosi pirmieji miesto melomanai: Albertas “ Kobra“ Sakalnikas, Sigitas “Kefas“ Kizala, Dzilbus ir kiti.

Laidos dalyviai neturėjo tikslo įkelti Romą “Cveką“ Vaitkevičių į Alytaus muzikinio gyvenimo olimpą, bet nepaminėti undergraudinio Romo dainavimo ir muzikavimo, tiesiog negalima.

Jeigu skaitytojai atsilieps komentaruose, papildys laidos dalyvių mintis – tai bus indėlis Romui prisiminti ir taps GLŪKOPEDIJOS, kaip ateities šaltinio apie muzikinį Alytaus gyvenimą, dalimi.

copyright-2013

Romo Kalantos deglas (kartojama)

1972 vėlyvas ruduo ir vėlus vakaras. Istorijos muziejaus sodelis Kaune. Romėnas, Kapitonas, Dzilbus, pora panelių iš filmo Diagnozė: gėlių vaikai ant suoliuko šnekučiuojasi, nes iki paskutinio kinoseanso „Kanklėse“ dar gera valanda. Privažiuoja „voronokas“, išlipa pora milicininkų ir vienas neuniformuotas. Kompaniją susemia į mašiną ir veža į milicijos skyrių prie Soboro. Tvarkos sargai turi pakankamai filmuotos ir fotomedžiagos R. Kalantos laidotuvių dalyviams atpažinti. Patikrina studentų pažymėjimus, bilietus į kinoteatrą, klausia daug keistų klausimų …

kalanta2

Apie Romą Kalantą žinome, kad jis gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje. Gyveno J. Basanavičiaus – P. Cvirkos (dabar V. Krėvės) gatvių kampe, prie vaikų namų, o kitoje gatvės pusėje – Algirdas, Jurgis ir Vytas Kunčinai, varinę skardą pavertęs meno kūriniu Jurgis Žukauskas, Paškė, Strielka, kiti kurortiečiai. Vėliau Romas su tėvais persikėlė į Kauną (Vilijampolę), mokėsi 18-oje vidurinėje mokykloje.
Prisimenant Romą Kalantą turime sugrįžti į 1970.

Muzika inspiravo  Lietuvos hipių judėjimą septinto dešimtmečio pabaigoje, kai nuskambėjo Jimi Hendrix, The Doors, o pasiekė apogėjų pasirodžius Deep Purple – In Rock, Led Zeppelin –II, Black Sabbath – Paranoid. Plokštelių coveriai su  ilgaplaukiais vakariečiais muzikantais griovė nusistovėjusias visuomenės nuostatas,  bent išoriškai panašaus jaunimo vis daugėjo ir  sovietinės ideologijos rex’sai pradeda kandžiotis: persekioja, baugina, priverstinai kerpa plaukus. Juk jie taip nepanašūs į tuometinį standartinį komjaunuolio įvaizdį. 1965-1972  Luxemburgo muzikinių radio laidų  įtakoje kūrėsi rock’o grupės Gėlių vaikai, Antanėliai, Kertukai, Gintarėliai, Nuogi Ant Slenksčio, Saulės Vaikai, Aisčiai … Tačiau po tragiškų 1972 metų Kauno įvykių, alternatyvi jaunimo  saviraiška buvo smarkiai apkarpyta, o patys “gėlių vaikai” tapo piktžole, kurią visokiais būdais buvo stengiamasi išrauti,  muzikinė kultūra buvo  nustumta į undrground’ą, o  rock’o pionieriai nepelnytai pamiršti. Gal todėl šiandieninėje Lietuvoje spinksulių kulto fone turime tokį nykų rock’ą .

Įtaką darė ir Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir Dž.  Keruako „Kelyje“. Totalus tabu nuo sekso iki minties laisvės skatino abejoti oficialiai jaunimui kalamomis idėjomis, o poreikis mąstyti ir kalbėti kitaip, išsivystė į hipių judėjimą. Filmas-ikona “Easy Rider“ (susiraskite , parsisiųskite ir būtinai, jei nematėte – pažiūrėkite) apie hipių ištakas USA parodė, kad ir laisvame pasaulyje hipiai buvo traktuojami nevienareikšmiai.

O štai ką sako Arkadijus Vinokuras apie tuometines Kauno hipių moralines nuostatas: “Gerdavome mažai, nesikeikdavome, laisvas seksas – proto ribose, nepilnamečių kratydavomės – taip vengėme progų būti išprovokuotiems kagėbistų” ir amžininkai gali pasirašyti po kiekvienu Arkadijaus žodžiu, nes hipiai apskritai yra pacifistai, romantikai, o hipizmas Lietuvoje buvo poza, kuri nusakė pasyvų protestą prieš  jaunimo  saviraiškos suvaržymus.  Savo gyvenimu tai įrodė ir alytiškis poetas Rimas Burokas. Kad stereotipinis mąstymas neigiama prasme gyvas hipių atžvilgiu ir šiandien, parodė glūkoiduose paskelbus postą apie Rimo knygą ir pagarbos ženklan  jį pavadinus patriarchu. Kilo susierzinimas. Kaip gali būti poetas hipiu arba visa versa. Bilui Klintonui tai netrukdė tapti prezidentu, nors ką čia lyginti amerikiečių požiūrį su mūsiškiu. Taigi, sąvokų suvokimo prasme  vis dar gyvename šalyje kažkur tarp Europos ir Honkongo (kaip toje dainoje).

Jaunesnieji broliai pankai, labiau išdykę ir agresyvesni, nors apie tai reikia  atskiros temos ir diskusijos.

kalanta_laisve

Ar Romas Kalanta 1972 metų gegužės 14 dieną save pasmerkdamas drastiškam poelgiui – viešai gyvam susideginti turėjo tikslą? Priešmirtinis R.Kalantos raštelis iš jo užrašų knygelės sako TAIP: „Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši  santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save… čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį ,,Laisvė” uždraudė.”
Kad gegužės 18 d. rengtas laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti ir žmonės nespėtų susirinkti sako: TAIP, Romas Kalanta turėjo tikslą. Vargu ar būtų taikomos tokios sankcijos laidojant vardenį pavardenį.
Faktas, kad per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų, o jiems malšinti sutelkta per 7 tūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių, sako: TAIP, Romas Kalanta turėjo tikslą.

Sovietų propagandos eskaluojamos versijos: savižudybė dėl nelaimingos meilės ir kad Romas turėjo psichikos sutrikimų – dar viena smegenų plovimo akcija.
DELFI, kalbėdami su Vilniaus universiteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėju doc. dr. Dainiumi Pūru klausė:
Buvote psichiatrų komisijoje, 1989 m. nustačiusioje, jog R. Kalanta buvo psichiškai sveikas. Kuo komisija vadovavosi pareikšdama tokią išvadą?
D. Pūras: Manau, kad rimtais argumentais visų pirma reikia remtis pripažįstant žmogų buvus psichikos ligoniu, o ne tuo suabejojant. Mūsų komisija, kuri dirbo 1989 m., nustatė ne tai, kad R.Kalanta buvo sveikas, o tai, kad mums nepavyko rasti jokių duomenų, kad jis būtų sirgęs psichikos liga.
Svarbu gyvojo fakelo Kauno centre 1972 metais pasekmės. Tai sukrėtė  bent jau mąstantį jaunimą. Lietuva buvo prisiminta ir pasaulinės žiniasklaidos. Romas Kalanta, Ronaldas Reiganas, Sąjūdis, visi jie, tik skirtingais būdais, išmontavo sovietinę santvarką ir tai yra svarbiausia.

Daugiau glūkoiduose hipių ir pankų tema:

Jim Morrison’s Memory Pop Club
Nirvana fan klubas Alytuje
□ Heineken festivalis Gdynėje

ATGIMĘS FILMAS

Garažinėje studijoje pavyko atnaujinti jau anksčiau publikuotą filmuką apie Jim Morrison’s Memory Pop Club, kurio kokybė buvo tiesiog katastrofiškai bloga. Be to, tą klipuką, kaip ir Jannos 2008 susitikimo filmuką, Google (YouTube) padarė neįgaliu. Apie priežastis jau skaitėte glūkoiduose. Atnaujintoje versijoje rasite glūkoido Igorio prisiminimus apie Rimą Buroką, kurie buvo išsakyti 1991 metais, o praėjus 18 metų – šių metų kontraversiškų komentarų fone, jie gali pasirodyti net įdomūs. Filme primenama, kaip KGB traktavo hipius, ką reiškė jiems muzika, koks panelių vaidmuo hipeicų meetuose, požiūris į narkotikus ar alkoholį ir aplamai, kokios idėjos pleveno jų galvose. Linkime malonios peržiūros (kol YouTube neiš_ delete_no, nes movike retkarčiais šmėsteli J. Morrison’o veidas, o backgrounde skamba The Doors).

Trukmė  00:08:38

Revoliucija No 9. Kaunas 1970

Pagal neparafuotą kultūrinių mainų programą su knygos “Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ autorium ir sudarytoju, http://www.radikaliai.ltnaujo kultūros žurnalo – redaktorium Mindaugu Peleckiu, publikuojame sutrumpintą straipsnį, parengtą pagal “Pirmoji diskoteka Lietuvoje ir visoje TSRS: Kauno hipiai, Raganiai, Company, Smūtkeliai, Nuogi ant slenksčio“ studiją apie Kauno progresyvios muzikos ištakas ir jos varomąją jėgą – Kauno hipius 1969 -1975.

Glūkoidams – Rimvydui Aglinskui (Vidukui), jo broliui Algiui, Romui Zdanavičiui (Romėnui), Igoriui Riabovui, jo sesei Jannai, Vytautui Palubinskui (Stygai), Sigitui Kizalai (Kefui), Vladui Dimavičiui (Kapitonui), Gintui Unguraičiui (Dzilbui), Vidminui Grabauskui (Vidmai), Arvydui Brazdžiui (Šmitui), Staskai, Laimai ir Elei (iš filmo “Diagnozė – Gėlių vaikai“), Valdui Griškoniui, kitiems tas laikotarpis buvo Revoliucija No 9 pagal bitlus ir bandymas pažvelgti, kas yra už durų (pagal The Doors – Break On Through). Šis straipsnis turi glaudžių sąsajų su maištaujančio jaunimo proveržiais Kaune, tragiško likimo Vilijampolės ir buvusio alytiškio Romo Kalantos žūties paminėjimo keturiasdešimtmečiu. Nepamirškime ir poeto-hipio Rimo Buroko. Balandžio mėnesį jam būtų sukakę 59 metai. Neabejoju, jei Rimas būtų gyvas, glūkoidų sesijose prie Glūko  deklamuotų savo naujausią kūrybą. Beveik visus Raganių, Gintarėlių, Gėlių muzikantus, Company narius pažinojome “iš matymo“, kai kuriuos asmeniškai. Gerai prisimenu, kai Visvaldas Žalnierius padainavo keletą Bee Gees baladžių Kauno Medicinos institute šokių vakare. Gal po to ir buvo “įkorporuotas“ į Raganius, taip kaip rašoma šiame straipsnyje. Įdomu prisiminti pirmųjų roko festivalių užuomazgas Kaune apie 1970 metus ar pirmąsias diskotekas Kauno Politechnikos Instituto studentų kavinėje “Saulutėje“. Straipsnyje vaizdžiai aprašomi atvykusių svečių iš Vidurinės Azijos, Kaukazo ar Sibiro  įspūdžiai, kurie “jautėsi lyg patekę į vieną iš tokių pasaulinių hipių ir roko centrų kaip Liverpulis, Londonas ar San Franciskas“.

Glūkoiduose skelbiame sutrumpintą versiją. Visą “Pirmoji diskoteka Lietuvoje ir visoje TSRS: Kauno hipiai, Raganiai, Company, Smūtkeliai, Nuogi ant slenksčio“ studiją perskaitysite www.radikaliai

RAGANIAI


Viršuje: V. Žalnierius, V. Kotčegarovas, viduryje: A. Adomaitis,
 A. Goldšteinas, V. Žalnierius, N. Gitkindas, antras smuikininkas,
V. Kotčegarovas, kitoje nuotraukoje: A. Goldšteinas, N. Gitkindas,
V. Kotčegarovas. Apačioje: N. Gitkindas, J. Gitkindas, A. Goldšteinas.  “Raganiai“ 1969-1972 metais. Natano Gitkindo asmeninio archyvo nuotr.

Pavadinimo kilmė. Tuo metu visos besikuriančios grupės stengėsi pasivadinti lietuviškais pavadinimais, ypač turinčiais mitologinį ar liaudinį atspalvį (Kertukai, Bočiai, Aitvarai, Aisčiai, Dainiai ir t. t), išimtis Gintarėliai, Nenuoramos ir dar keletas. Nuo pat pradžių būsimiesiams Raganių branduolio nariams buvo aišku, kad savo sarkazmą, ironiją ir nusiteikimą plaukti prieš srovę jie išreikš ant scenos, todėl bendrų konsultacijų ir aistringų ginčų rezultatas – piktokas pavadinimas Raganiai, simbolizuojantis pasiryžimą būti ne dar viena avimi bandoje, o už minią viršesniu piktuoju burtininku, užkerėti ją ir nuvesti paskui save į kitą, virtualios laisvės dimensiją, išreikšti savo nonkonformistinę pasaulėžiūrą, nors tai galėjo neatitikti priverstinių sovietmečio elgesio normų ir bendros valdžios linijos.

Istorija. Iki 1969 m. vasaros Raganiai dar neturėjo savo sąskaitoje nei vieno viešo pasirodymo. Todėl galimybė groti Lampėdžių Kultūros namų šokių vakaruose buvo pirmoji ir lemiama galimybė išlįsti iš Savanorių prospekto 235 namo rūsio negailestingam, dar tada naivokam, publikos teismui. Į Lampėdžius Raganiai atvyko pakeisti ten beirstančios grupės Veidrodėliai, kuri dėl įvairių priežasčių negalėjo toliau vykdyti savo įsipareigojimų, t. y. kiekvieną šeštadienio vakarą iš KINAP(o) garsiakalbių per jėgą išplėštais garsais linksminti gretimoje parduotuvėlėje „rašalu“ pasigardžiavusios, hormonais tryškančios tiek vietinės, tiek ir iš Kauno atklydusios publikos.

Abiems grupėms susitikus dėl klubo raktų ir „aparatūros“ skeveldrų perdavimo, Veidrodėlių vokalistas Visvaldas Žalnierius padainavo keletą Bee Gees baladžių ir buvo tuoj pat pakviestas prisijungti prie Raganių. Jam atėjus į grupę pamažu pasikeitė grupės stilius iš elektrinio bliuzo (electric blues), ritmenbliuzo (rhytm and blues) ir rokenrolo į sunkųjį roką, pasaldintą keliomis roko baladėmis, kurių bokšto viršūnėje vėliau išdidžiai plevėsavo Visvaldo Žalnieriaus sukurtos Kodėl miršta gėlės, arba kitaip Ištirpsta sniegas, vėliava.

A. Goldšteinas ir V. Kotčegarovas buvo KPI Radioelektronikos fakulteto pirmakursiai ir mokslo metams prasidėjus jie sugebėjo įtikinti dekanatą, kad niekas negalės taip šlovingai atstovauti fakultetui „estradinėse“ studentiškų peržiūrų kautynėse kaip Raganiai, nors studentų Raganiuose, buvo tik du.

Pirmieji senbuvių globos sparnus virš gauruotų Raganių galvų išskėtė Aitvarai ir ypač jų lyderis Kęstutis Ignatavičius. Jie nedelsdami „išrašė“, kai kurią atliekamą ir jų jau nebenaudojamą garso aparatūrą bei Trovos būgnų dalis, įvedė į šešėlinės muzikos instrumentų ir garso aparatūros industrijos pasaulį, kur savo elektroninius sugebėjimus jau demonstravo tokie grandai kaip Orūnas Urbonas. Aitvarai elgėsi labai korektiškai, nebandė piršti savo nuomonės apie muzikinį stilių ar atlikimo manierą, tiesiog stebėjo iš šalies. Raganių muzikinis lygis augo ir populiarumas didėjo. Tokį kraujo, prakaito ir ašarų liejimą tikslui pasiekti stimuliavo ta aplinkybė, kad Radioelektronikos ir Automatikos fakultetai buvo vienuose rūmuose ir dalinosi viena aktų sale, o Automatikos fakultetas į šį nuodėmingą pasaulį taip pat atėjo nepėsčias, bet pasikinkęs Jono Jučo ir Felikso Rotomskio grupę Dainiai, kuri nors ir negrojo labai triukšmingos muzikos, bet jų interpretacija ir atlikimas būdavo labai tvarkingi ir apgalvoti iki smulkmenų. Kiekviena iš grupių aktų salę gaudavo kas antrą šeštadienį ir tada pagrindinė užduotis būdavo ne tik palinksminti susirinkusią auditoriją, bet ir parodyti, kas buvo nuveikta per paskutines dvi savaites, kad ir kokie statūs būtų laiptai link tobulybės, kad ir kokios aplinkybės galėtų nušveisti bekopiančius link tos tobulybės žemyn…

Pirmas rimtesnis pripažinimas atėjo 1970 m. gavus Kęstučio Ignatavičiaus pasiūlymą koncertuoti tarp šokių serijų Dalios ir Vido Kamaičių organizuotame tarptautiniame pramoginių šokių konkurse. Patiems pramoginiams šokiams tada grojo Aitvarai, sustiprinti a. a. maestro Mišos Kanzerio Orbitos pūtikų sekcijos. Po to atėjo neužmirštamas pasirodymas visasąjunginio studentų chorų festivalio dalyviams. Choristai, atvykę iš Vidurinės Azijos, Kaukazo, Sibiro ir pan., jautėsi lyg patekę į vieną iš tokių pasaulinių hipių ir roko centrų kaip Liverpulis, Londonas ar San Franciskas. Jie neleido nulipti nuo scenos ir vis reikalavo dar ir dar, jiems nekliudė, kad Raganiai jau išgrojo visą savo repertuarą ir kartojo jį gal trečią ar ketvirtą kartą.

Iki garsaus pop session Kauno politechnikos instituto Automatikos fakulteto salėje Raganiai buvo kone pati populiariausia Kauno roko grupė. Norint užsakyti grupės pasirodymą reikėdavo užsirašyti į negailestingą eilę, ir nebūtinai laimingaisiais tapdavo būtent tie, kurie stovėjo eilės pradžioje…

Kauno pop session 1971 . Vasario 19–20 d. studentų popklubas Smūtkeliai surengė garsujį Kauno pop session, buvo pakviestos šešios populiariausios tuo metu Kauno grupės: Mes, Nenuoramos, Dainiai, Gėlės, Gintarėliai ir Raganiai. Prieš pirmojo koncerto pradžią KGB ir milicija be jokių ceremonijų okupavo Automatikos fakulteto rūmus ir pareikalavo, kad visos dalyvaujančios grupės pakeistų numatytą repertuarą ir dainuotų taip pat ir sovietinių kompozitorių dainas. Pamačius daugiatūkstantinę minią aplink Automatikos fakulteto rūmus, kažkokiu mistiniu būdu KGB užteko sveiko proto neatšaukti renginio, priešingu atveju būtų įvykę tai, kas įvyko metais vėliau po neįvykusių R.Kalantos laidotuvių. Raganiams, nepaklususiems „šalies šeimininkų“ reikalavimams pakeisti repertuarą, prasidėjo ledynų periodas, teko atsisveikinti su Radiolektronikos fakultetu ir nors dar pavyko praleisti dalį vasaros grojant Nidos poilsio namuose, grįžus daugelis durų užsivėrė. Teko persikraustyti į J. Janonio popieriaus fabriko kultūros namus, ten stebint traumuojantį dirbančio jaunimo laisvalaikio praleidimą. Neturint galimybės koncertuoti kitur, grupę palaipsniui paliko T. Goldšteinas, V. Žalnierius ir V. Kočegarovas. Tarp 1971 ir 1972 m. gegužės mėnesio likusieji nariai, pasikvietę kelis jaunesnės kartos muzikantus – A. Umbrasą ir J. Jurborskį ir Romą iš grupės Didysis judėjimas, pradėjo įgyvendinti grandiozinį roko oratorijos Tvanas projektą M. K. Čiurlionio to paties pavadinimo ciklo motyvais (tekstai Arūno Kuro-Deivio, muzika Jokūbo Gitkindo), tačiau po R. Kalantos susideginimo ir KGB represijų, baigėsi paskutinės galimybės įgyvendinti šį sumanymą ir grupė nutraukė savo veiklą.

Naujieji laikai. 2001 m. N. Gitkindas ir J. Gitkindas, šiuo metu gyvenentys Izraelyje, gavo asmeninį Kauno mero E.Tamašausko kvietimą atvykti į Kauno dienų, sutampančių su R. Kalantos susideginimo 30-mečio renginiais, festivalį. Ta proga buvo suburta atnaujinta Raganių sudėtis: estų kilmės daininkas Dave Svidgal (vokalas), J. Jurborskis (vokalas, klavišiniai), J. Gitkindas (gitaros), N. Gitkindas (mušamieji) ir Vladas Monkevičius (bosas). Sėkmingi grupės pasirodymai Rotušės aikštėje ir Combo klube paskatino grupę pratęsti veiklą. Buvo įrašytas singlas Štai atėjo Sabas ir perduotas Žalgirio BC komandai neribotai nekomercinei transliacijai sporto halėje.

Nuo 2003 m., be renginių, skirtų sovietmečio jaunimo kultūrinei rezistencijai paminėti, grupė ėmėsi vien tik albumo įrašymo. 2010 m. liepos 24 d. Compozitorius Mikas Suraučius Druskinkuose organizavo didelį koncertą Lietuvos bigbito 45-mečiui paminėti. Koncertas buvo keletą kartų transliuotas per abu LRT kanalus. Šiame koncerte Raganiams talkininkavo senas draugas ir kolega Kęstutis Lušas (klavišiniai) ir Romanas Lykovas (bosas), (renginyje dalyvavo ir Alvydas A. Jegelevičius – Alytaus “Aisčių“ vadovas – glūkoidų pastaba). Paskutinis grupės Raganiai koncertas Lietuvoje įvyko 2010 m. gruodžio 4 d. Pasvalyje. Raganiai tapo grupės Laiptai garbės svečiais Laiptų 25-mečio jubiliejiniame koncerte. Su grupės Laiptai lyderiu Henriku Balčiūnu Raganius sieja ilgametė bendradarbiavimo istorija. Pastaruoju metu bendradarbiavimą dar labiau sustiprėjo įrašant Lietuvos krepšinio rinktinės himną, taip pat bendrame Raganių ir Laiptų vokalistų duete Dave and Henry, kurio daina Fresh air dream varžėsi Eurovizijos atrankiniame konkurse.

Šiuo metu grupė baigia įrašinėti albumą, kuris po pakartotinio suvedimo ir masteravimo turėtų greitu laiku pristatytas visuomenei. Post produkcijos prodiuseris – Kęstutis Lušas, garso režisierius Giedrius Litvinas MA studija.

COMPANY

Raganiai pelnytai laikomi Kauno laisvamaniško ir maištaujančio jaunimo grupuotės Company širdimi (žr. Ramanauskaitė Egidija. Kauno istorijos metraštis, t. 4 tomas, psl. 145–148). Company narių pasirodymas bet kokiame Raganių koncerte suteikdavo tam įvykiui nepakartotiną koloritą, tartum Vudstokas būtų delegavęs kelias dešimtis atstovų į Raganių pasirodymą.

Miesto sodas visiems patogi vieta, na ir Pieno kavinė šalia. Ten pigi kava – po 10 kapeikų už paprastos juodos kavos puodelį ir 20 kapeikų už dvigubą. Kiekvienas pradėjo atsivesti savo draugus ir drauges, Companija didėjo, rinkdavosi kasdien, visus buvo apėmęs kažkoks vidinis virpesys ir neišpasakytas jausmas, kad nuo šiol gyvenimas pasikeitė, kad būdamas su tokiais kaip pats, užmiršti, kur gyveni, kad mūsų „laisvame ir laimingame“ tarybmečio jaunimo gyvenime, panašiame į didžiausią pasaulio kalėjimą, nors ir be apčiuopiamų sienų, grotų, sargybinių, šunų, spygliuotos vielos ir stebėjimo bokštų, jau delkia gaivus, nors kol kas tik vidinės, bet vis dėlto LAISVĖS vėjas. Taip gimė miesto sodo Company.

Negalima pasakyti, kad miesto sodo Company augo labai sparčiai: kai kas ateidavo, po to išnykdavo lyg ir nebuvęs, kai kas likdavo, kai kas sulaukdavo užuominos daugiau neateiti. Kai kas gal ir būtų norėjęs likti, bet pamatęs, kas vyksta, išsigąsdavo, bijodavo rizikuoti „šviesia“ ateitimi ar tėvų parama ir užtarimu… tačiau Company branduolys vis tiek iš lėto formavosi. Prie jau egzistavusios senamiesčio Company: Aleksandru Jegorovu-Džyza, Kristupu Petkūnu, Lionginu Leščinsku-Lėščiumi, Jauniumi Dragūnu ir Visvaldu Žalnieriumi prisijungė naujoji, po Talino kelionės susibūrusi Company: Algis Rimaitis, Arkadijus Vinokuras-Arkaška, Ričardas Tankelevičius, Aleksandras Jevgenievas-Ieva, Arūnas Kuras-Deivis, Jonas Stulpinas-Janytė, Laima Juškevičiūtė, Jūratė, Šviesa, a. a. Gedas Alekna, Jonas Šneideraitis-Only You, Gužaitė, a. a.Gražina Leckutė, Tania-Džianikas, Slavikas Smirnovas, Dangė Širvytė-Zaičikas, Algis Adomaitis-Smuikas, arba Paganinis, Jonas Juškelis-Puškinas, Evaldas-Birutė, Jurgis Penkinskas-Moksleivis ir Tamara Penkinskaitė-Tomka, Raganiai: Natanas ir Jokūbas Gitkindai, Tolikas Goldšteinas ir Vladimiras Kotčegarovas.

“Company“. Natano Gitkindo asmeninio archyvo nuotr.
Company rinkdavosi ne vien Miesto sode, pati vertingiausia laiko praleidimo forma, be abejonės, yra plotas. Jei nors parai išvažiuodavo kieno nors tėvai, butas nedelsiant būdavo okupuojamas Company. Ten glaudžiai sėdint kur pakliuvo galima buvo drauge klausytis muzikos, gerti kavą ir kartais netgi vyną. Jei būdavo daugiau vietos, galima buvo netgi šokti, dėl to, kad tos vietos vis trūkdavo, ir gimė tas įspūdingas šokimo būdas: išraiškingai linguoti stovint vietoje ir bandant daryti pseudopantomimos judesius rankomis. Kai Company ateidavo į Raganių grojamus vakarus ar į diskoteką Saulutėje, toks šokis sukeldavo neišpasakytą furorą, ypač tarp tokių, kurie tokį dalyką matė pirmą kartą.
Nors Company ir yra laikoma neva hipių bendrija, tačiau iš tiesų jie tik stengėsi kiek įmanoma būti panašūs į Vakarų hipius (gal dvasinio tobulumo paieškose buvo netgi pranašesni…). Company, gimusi gana puritoniškame socializmo lageryje, negalėjo taip staigiai atsipalaiduoti nuo į genus prasiskverbusių varžtų. Ir tai normalu. Laisva meilė taip, kaip ją kultivavo Vakaruose, dar negalėjo prigyti, buvo „laisvoka meilė“, peršokti per tokį moralinį barjerą, kaip „Ką apie mane pasakys žmonės“ nėra lengva net ir šiandien.

Company ir Modris. Muzikiniame teatre jau dirbo Modrio Tenisono trupė ir studija, jie greitai pastebėjo prie suoliukų besibūriuojantį jaunimą. Pirmas priėjo susipažinti mimas Algis Paplauskas, vėliau ir pats Modris. Tuo metu jis jau šnekėjo lietuviškai be jokio svetimo akcento ir pasiūlė paskaityti keletą paskaitų apie filosofiją ir meną. Viena tokių neužmirštamų paskaitų vyko Nijolės Bagackaitės tėvų remontuojamame bute. Butas buvo visiškai tuščias, remontas tik įpusėjęs, grindys išklotos laikrasčiais, tvyrojo sunkus šviežių dažų kvapas. Visi sėdi ant grindų bijodami ištepti tik ką išdažytas sienas, dega kelios žvakės ir centre stovi Modris ir kiekvieną žodį geriančią ir bijančią kvėpuoti Company veda į filosofijos gelmių vandenyną. Vėliau virtuvėje į klausimus atsakinėjo A. Paplauskas, tačiau jis ne toks autoritetas kaip Modris ir su juo galima netgi pasiginčyti. Modris parodo Company nematytą palankumą ir kviečia norinčius pabandyti įstoti į trupės paruošiamąją grupę. Bando ir įstoja Arkaška, Moksleivis ir Greenas (Arkaškai ir Greenui vėliau pantomima tapo profesija). Gal iš mandagumo, gal iš tiesų, bet buvo ritinama mintis įtraukti Raganius į vieną iš būsimų spektaklių, tačiau kiek Modrio trupės, tiek Raganių už kampo jau tyko negailestingi laikai ir dabar niekas nežino, ar buvo tie ketinimai rimti…

Raganiai ir Company. Raganiai egzistavo gerokai prieš miesto sodo Company gimimą. Galbūt ši Company būtų susikūrus ir be Raganių, tačiau likimas pasirūpino, kad nėra Company istorijos be Raganių ir Raganių istorijos be Company. Raganių pasirodymų ateidavo klausytis šimtai, o kartais ir daugiau žmonių, taigi susiklosčius tokiai situacijai, Raganiai tapo savotišku Company šaukliu, o Company, papuošdami savo apsilankymu bet kokį Raganių pasirodymą, pademonstruodavo likusiai publikai, kaip reikia atsipalaiduoti ir lakioti virtualaus pasaulio erdvėse. Company pseudopantomiminis šokis tiesiog apstulbindavo aplinkinius, po Company apsilankymo bet kurioje Raganių pasirodymo aikštelėje ten prasidėdavo tyli revoliucija ir niekas jau daugiau nevykdavo lygiai taip pat kaip prieš tai.

Company neturėjo jokios vidinės hierarchijos, nors gal iš šalies ar iš praėjusio laiko perspektyvos gali atrodyti ir kitaip. Joje tiesiog buvo skirtingo charakterio ir temperamento žmonių: mažiau drovūs, energingesni ir turintys įgimtų lyderio bruožų galėjo, žinoma, išsiskirti iš bendros masės ir tai natūralu. Raganiai, nors muzikavimu pelnę šiokį tokį ypatingą autoritetą Company viduje, nevaidino joje jokio svarbesnio vaidmens nei visi kiti.

Pirmosios diskotekos. “Saulutė“ buvo studentų kavinė, įrengta viename iš bendrabučių studentų miestelyje, priešais Automatikos fakultetą. Ten Smūtkelių popklubas organizuodavo pirmąsias diskotekas Kaune. Svarbu pabrėžti, kad tai nebuvo tokios diskotekos kaip kiekvienas įsivaizduoja. Tai, greičiausiai, netgi nebuvo diskoteka (nors taip vadinosi), o veikiau įvairaus roko (sunkiojo, artroko, psichodelinio ir pan.) albumų nagrinėjimas ir klausymas. Kiekvienas vakaras turėdavo tam tikrą iš anksto nustatytą temą. Diskotekos vedėjas pasakodavo albumo sukūrimo istoriją, versdavo tekstus, o kai pradėdavo groti muzika, buvo leidžiama šokti. Rasti naftos Druskininkuose būtų lengviau nei gauti bilietuką į diskoteką. Atranka buvo be Compromisų. Tik patikimi ir savi žmonės turėjo realų šansą pakliūti vidun. Kažkiek bilietų Raganiai gaudavo visada ir tai leido atsivesti drauge tam tikrą dalį Company, o antra vertus, Company būdavo tikrai laukiami lankytojai, kadangi jų jau anksčiau truputį aprašyta šokio maniera suteikdavo toms diskotekoms kito, beveik uždrausto pasaulio iliuziją.

NUOGI ANT SLENKŠČIO (NAS, 1970-1974)

1970 m. KPI studentai ir POP klubo Smūtkeliai dalyviai Antanas Stancevičius ir Česlovas Paplauskas nusprendė suburti ansamblį. Antanas Stancevičius turėjo muzikinį išsilavinimą, todėl ėmėsi meno vadovo pareigų. Česlovas Paplauskas buvo atsakingas už ansamblio aparatūrą. Prie jų prisijugė gitaristas (solinė gitara) ir smuikininkas Mindaugas Pavalkis, vokalistas Paulius Kliukevičius, Otas Kairys – bosininkas. Grupės pavadinimas buvo „pasiskolintas“ iš humoristo Horacijaus Drapako (tikr. Aleksas Dabulskis, g. 1934).

1971 m. – pirmieji pasirodymai KPI šokiuose. Muzika – progresyvusis rokas, pernelyg intelektualus šokiams, patikęs Kauno hipiams. 1972 m. G.Kuprevičiaus organizuotoje „Muzikinėje savaitėje“ buvo atliktas A.Stancevičiaus stambios formos roko kūrinys, primenantis roko operą, – Antimalda. 1973 m. Gintarinės triūbos festivalyje atlikus šį kūrinį, grupė diskvalifikuota už religinę propagandą. Su grupe grojęs Aleksandras Jegorovas-Džyza saugumo buvo priverstas iškeliauti į Krasnodarą. Nors atėjo būgnininkas Arvydas Joffė, bosininkas Feliksas Ratomskis iš Dainių, vokalistas Algis Rimaitis, grupei leista groti tik pramoginę muzikę. Grupė iširo.

“Nuogi ant slenksčio“. Česlovo Paplausko asmeninio archyvo nuotr

Pasakoja Inžinierius, kokybiško muzikos atkūrimo sistemų kūrėjas, žurnalo STUDIO tekstų autorius, lietuviškos akustinės sistemos NIDA autorius, forumų „Audioforumas“ ir „Elektronika“ dalyvis Č. Paplauskas: „Plačiau apie NAS „Antimalda“. Kūrinį sukūrė NAS meno vadovas Antanas Stancevičius. Kaip minėjau, mudu su Antanu S. taip pat dalyvavome „Smūtkeliuose“. „Antimalda“ buvo stambesnės apimties kūrinys, kokių anais laikais dar nebuvo. Liaudis vadindavo -„Rock opera“, nors tai nebūtų tiesa. Iš tiesu, kūrinys turėjo kelias temas ir tam tikrą muzikinę plėtotę. Trukmės tiksliai neprisimenu, bet ji buvo gal 20 min. Pradžioje Antanas kūrinį pavadino „Malda“, bet toks pavadinimas aiškiai netiko ideologiniam Tarybinės ideologijos formatui. Kai į perklausą atvyko Giedrius Kuprevičius, suradome „kompromisą“, pervadindami į „Antimalda“ (mano pasiūlymas). Beje, Giedrius K. pasakė – „aš tokio kūrinio nesukurčiau…“ ir tai glostė mūsų savimeilę. Antimaldą ir kitus kūrinius NAS publikai pristatėme Kauno ansamblių apžiūroje, vykusioje Kauno profsąjungos rūmuose. Ažiotažas buvo didžiulis, rūmų didžioji salė buvo sausakimša. Viena iliustracija – Antanas nubėjo namo persirengti, tai į salę papulti pro duris nebegalėjo – jį žmonės rankomis įkėlė pro pravirą tualeto langą! Žodžiu, peržiūros-konkurso komisija kūrinyje „išgirdo“ žodžius „Dieve, meldžiu…“, pasikartojančius ne viename posme, kūrinį įvertino „antitarybiniu“, o NAS diskvalifikavo… Netrukus po šio incidento, NAS sudėtis pasikeitė, o galiausiai, Antanas pradėjo dirbti su kitu kolektyvu ir kitoje vietoje („Kauno audiniai“). Objektyvia aplinkybe buvo ir tai, jog mes baigėme institutą (KPI), pradėjome kurti šeimas (mano atvejis)… Laikas paminėti, kad NAS grojo vienas žinomiausių Lietuvos „disidentų“ Džyza (Aleksandras Jegorovas – nuostabus žmogus, Rock‘o žinovas. Siela mūsų Džyza buvo hipis ir… puikus Vakrietiško rock‘o improvizuotojas!). Ansamblyje savo muzikinę karjerą pradėjo Arvydas Joffė, pakeitęs iki tol mušamaisiais grojusį Džyzą. Eilučių autorius NAS grojo vargonais. Visi dainuodavome. Kadangi esu labiau inžinieriškos prigimties, mano atsokomybė grupėje buvo aparatūra, kurią visą pasigaminome patys. Anuomet „groti“ būtinai reiškė turėti aparatūrą ir žinoti ką nori publikai pasakyti savąja muzika. Abi dalys buvo būtinos ir neatsiejamos. Tikriausiai sunku dabar įsivaizduoti, bet norėdami groti, turėjome pasigaminti net mikrofoninius stovus – nieko tuomet nebuvo galima nusipirkti! Pasikartosiu – klube „Smūtkeliai“ mudu susipažinome su Antanu S. ir sutarėme įkuriame grupę. Antanas pasikvietė Mindaugą Pavalkį, kartu suradome kitus muzikantus ir taip prasidėjo NAS gyvavimas. Pavadinimą „Nuogi ant slenksčio“ pasiūlė Antanas, o aš sunešiau turėtus muzikavimo įrenginius. Griebiau gaminti gitarinius pedalus, efektų blokus, mikrofonų stovus, projektuoti stiprintuvus ir gaminti kolonėles. Tiesa, instrumentai (vargonai, gitaros ir mušamieji) buvo pramoniniai: dalis atiteko po KPI grupės „Kertukai“ išsisklaidymo, kitus atsinešė muzikantai… Be paminėtų NAS dalyvių reikia išskirti Mindaugą Pavalkį (solinė gitara ir smuikas) – Mindaugas buvo ilgametis dalyvis.

Kaip reiktų vertinti NAS Lietuvos Rock‘o kontekste? Be abejonės buvome kitoniški. Pradžioje klausytojai mumis nusivylė ir šokių vakarui Radioelektronikos/Automatikos fakultete teko groti pustuštėje salėje. Mažai kam tuomet buvo idomu girdėti lietuviškų dainų interpretacijas ir aplamai, lietuvišką dainavimą – daugelis norėjo Vakarietiškų „šlagerių“, kokius atlikdavo „Gintarėliai“, „Gėlės“, „Vaizbūnai“ ar „Dainiai“… Beje, NAS irgi grojo Vakarų kūrinius, bet tai buvo kitokio stiliaus kūriniai: Doors, Black Sabath, Emerson Lake and Palmer, Deep Purple ir pan. Netrukus tai „suveikė“ – atsirinko publika, ištroškusi „gilesnio“ rock‘o ir NAS netrukus buvo įvardijama „avangardinio“ rock‘o puoselėtojais. Sureikšminti savo veiklos nenorėčiau – tai buvo mūsų jaunystės savasties ieškojimai, bet tikrai joks „žygdarbis“…

„Nuotraukų kokybiškų neturėjome, nes fotografija anuomet buvo kitame išsivystymo lygyje. O ir reikšmės tam neteikdavome. Kaip nebūtų gaila, įrašų visai neturime. Tiesa, tą grupių apžiūrą-konkursą filmavo televizija, bet nesu medžiagos matęs. Aplinkybės aiškios – mes balansavome ant ideologinės britvos ašmenų, todėl nebuvome viešinami“.

Daugiau Glūkoiduose:

□ Apie Company – „Kauno hipiai: mažoji išpažintis“
□ Romo Kalantos deglas
□ Rimas Burokas – laisvas žmogus
□ Alvydas A. Jegelevičius. Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
□  Alvydo A. Jegelevičiaus eilėraštis Romo Kalantos atminimui 

“Dėl mano mirties kalta tik santvarka…“

Svarbu gyvojo fakelo Kauno centre 1972 metais pasekmės. Tai sukrėtė  bent jau mąstantį jaunimą. Lietuva buvo prisiminta ir pasaulinės žiniasklaidos. Romas Kalanta, Ronaldas Reiganas, Sąjūdis, visi jie, tik skirtingais būdais, išmontavo sovietinę santvarką ir tai yra svarbiausia. Alvydo A. Jegelevičius eilės Romui Kalantai (1953 m. vasario 22 d. Alytuje – 1972 m. gegužės 14 d. Kaune) atminti.

ALVYDAS  AUGUSTINAS  JEGELEVIČIUS

Romo   deglas

                R. Kalantos atmininmui

Skamba, skamba, skamba
Romo žodžiai neištarti
buvom, buvom, buvom
lyg apsvaigę, ar girti

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
jau atgal negrįšim
niekad, niekad – daugiau ne

Bet gi, veda, veda
mus du broliai svetimi
baltas, juodas gėda
tepa, guodžia – mon ami

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
jau atgal negrįšim
niekad, niekad – daugiau ne

Vilnius, 2011 05 11

Daugiau šia tema:

□ Romo Kalantos deglas

Gyvenimas ir mirtis: Džimis Morisonas ir Džonas Lenonas

IGORIS RIABOVAS

Šiandien, gruodžio 8-tąją, sukanka 30 metų, kai buvo nušautas Džonas Vinstonas Lenonas, ir lygiai prieš 67 metus gimė Džimis Duglas Morisonas. Šiuolaikinės kultūros istorijoje ši diena pažymėta kaip diena „X“. Toks netikėtas dviejų garsių praeito amžiaus roko muzikantų tragiškos ir laimingos dienos susikirtimas… Manoma, jog Morisonas buvo psichodelinės filosofijos roko muzikoje pradininkas, o Lenonas… Lenonas – tai yra Lenonas.

Keista, jog dar niekam nešovė į galvą mintis senelio Plutarcho biografinių  diadų pavyzdžiu parašyti Džono ir Džimio, garsiausio rok-anglo ir žymiausio rok-amerikiečio gyvenimo aprašymą. Gyvendami tais pačiais laikais, būdami tame pačiame šou- biznyje, jie sukosi nesusikertančiose orbitose ir net nė karto nestovėjo vienoje scenoje. Beje, kyla natūralus klausimas – ar jie buvo pažįstami asmeniškai? Manau, kad ne. O ar reikėjo jiems šios pažinties? Vėlgi manau, kad ne. Morisonas tikriausiai įsivaizdavo Lenoną kaip suburžuazėjusį išsišokėlį, Lenonas gi savo šlovės metais išvis niekuo nesidomėjo, išskyrus savo Joko (gyvendamas USA, Džonas aktyviai rėmė taikos idėjas ir Vietnamo karo fone tapo ypač nemėgiamu federalinių tarnybų – Dzilbaus pastebėjimas). O Lenonui atsikrausčius į Ameriką, Džimio jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Taip šios ryškios asmenybės ir figūruoja: vienoje epochoje, viename roko panteone, tik skirtinguose jo kampuose.

Ką pasakyti apie Morisoną? Gyveno, dainavo, „chuliganavojo“, mirė. Gerai atrodė, nepaisant to, kad gyveno siautulingą gyvenimą, pilną alkoholio ir narkotikų. Liko milijonų gerbėjų atmintyje. Buvo Laisvas, o tai buvo ir yra svarbiausia. Jo nepalietė nei “buržuazinė amerikietiška svajonė“, nei „Pasaulinis Blogis“.

Lūžio metais  abiems tapo 1970-ji: dramatiškai išsiskiria „Bitlai“, Morisonas gi pradeda savo kelią link Le cimetière du Père-Lachaise… Džonas Lenonas žuvo, praėjus devyneriems metams po Džimio Morisono mirties. Gerai pamenu, kaip apie Lenono tragišką žūtį pranešė „gebelsinė“ programa „Vremia“, tuomet nelepinusi tarybinio žiūrovo pasakojimais apie užsienio žvaigždžių gyvenimą. Diktorius apibūdino Džoną kaip iškilų kovotoją už taiką ir aktyvų pacifistinio judėjimo veikėją. Išties, dėl trumpo susižavėjimo maoistine ideologija Džonas galėjo turėti šiokį tokį tuometinės tarybinės valdžios pripažinimą, ko niekada negalėjo ( ir jam į tai buvo nusiš…) tikėtis filosofas, girtuoklis ir chuliganas Džimas Morisonas. Tas pripažinimas įgavo minutinio nekrologo pavidalą programoje „Vremia“… Veliau įvairios „Komsomolkos“ ir kiti komjaunuoliški smegenų plovimo įrankiai, atsieit laikraščiai, „apsiveršiavo“ straipsniais, kuriuose maniakas Čepmenas buvo vadinamas CŽV agentu. „Lenonas norėjo paviešinti paslaptį apie naujas CŽV masinio sąmonės poveikio technologijas!“- rėkė antraštės.

Skirtingai nuo Lenono, „Mr. Mojo Rising“ gyvenimui (mirčiai?) pasirinko dailininkų ir poetų miestą Paryžių, kur diena prasidėdavo ir baigdavosi su geriausiais draugais- Džeku Denielsu ir Mr. Brownsugar‘u. Su jų pagalba Džimis ritosi į beprotybę… Apie tai byloja jo „Paryžiaus dienų“ eilėraščiai ir dienoraštis, kurį rašė iki pat savo mirties. Lenoną nužudė išorinės šlovės perdozavimas, Morisoną – vidinė destrukcija, kuriai tašką padėjo narkotikai. Džimio Morisono paskutiniam gyvenimo etapui geriausiai tiktų Josifo Brodskio eilės:  „Человек мостовой…вниз по темной реке уплывая в бесцветном пальто, чьи застежки одни и спасли от распада“.

Džimis Morisonas buvo palaidotas Per-Lašez kapinėse; šios kapinės mums gerai  pažįstamos iš fotografijų sovietmečio istorijos vadovėliuose, ypač gerai įsiminėm tvorą, prie kurios buvo sušaudyti Paryžiaus komunarai… Morisono kapas tapo gerbėjų iš viso pasaulio ritualinio lankymosi vieta ir Paryžiaus merijos valdininkų galvos skausmu.

Džono Lenono atminimas įamžintas kur kas geriau: ne tik Liverpulyje, bet visose vietose,  kurios siejamos su Lenonu ar „Bitlais“, steigiami muziejai. Viskas, prie ko prisilietė Džonas, įgyja didelę piniginę vertę – laiškai, piešiniai, asmeniniai daiktai, diskas „Double Fantasy“, kurį Džonas pasirašė žudikui likus pusantros valandos iki šūvių – viskas buvo parduota aukcione.

Jie bandė pakeisti pasaulį… Pasaulis nesikeičia. Ir tikriausiai nesikeis niekad…

… A very Merry Xmas

And a happy New Year

Let‘s hope it‘s a good one

Without any fear

John Winston Lennon

Hipiai, baikeriai ir seni Philips

Hipiai, baikeriai – vienos šeimos nariai, laisvės šaukliai, tik pastarieji dar serga motociklizmu. Juos dar vadina nykstančios rūšies draugija. Laisvės troškimas kiek hipertrofuotas. Istorija sako, jog pirmieji baikerių klubai įkurti JAV dar praėjusio amžiaus pradžioje. Seniausias jų – 1903 metais Niujorko apylinkėse įkurtas Yonkers MC. Pirmųjų baikerių klubų nariai alsavo motociklais ir kelio romantika. Kai į areną įsiveržė „Pragaro Angelai“ (Hells Angels), FTB apibūdino – tai viena iš keturių didžiųjų dabar veikiančių nusikalstamų (Outlaw) baikerių gaujų, kurios sąskaitoje daugybė sunkių nusikaltimų, padarytų nuo pat įsikūrimo šeštojo dešimtmečio pradžioje. Tai kraštutinumai. Ne visur ir ne visada taip negatyviai jie reiškiasi. Baikerio vertybė – sugebėti susiremontuoti savo aparatą, ką paprastai daro visą žiemą, jei neturi naujo Harlėjaus ar kito brendo ristūno. Jie sako: turėti motociklą – vaikų žaidimas, bet pačiam mokėti jį prižiūrėti – visai kas kita. Įlindus į odinius šarvus, švilpiantis vėjas, besikeičiantys vaizdai ir greta  dešimtys riaumojančių motorų – neordinarinis jausmas. Taip kaip melomanui sproginėjantys roko purslai marteno krosnyse.
Jų vertybių skalė: motociklas, alus, merginos. Tai ne taisyklė, tačiau kai tai jungia skirtingus žmones pagal jų charakterius, užsiėmimą, polinkius, išsilavinimą – tai jau fenomenas.
Zenonas Langaitis mūsų bendraamžis savo ir bendražygių hipiavimo ir baikeriavimo laikų nuotraukas sudėjo į galerą, kurioje matysime pažįstamų veidų, tame tarpe ir lietuviškos fotografijos šviesulį Romualdą Požerskį. Pastaruosius šešerius metus Zenonas prikelia gyvenimui antikvarinius Telefunken, Philips ar Saba radio aparatus, juos kolekcionuoja.
Tai dar vienas rašinys apie blogiukus, kurie blogi buvo tuo, jog sovietmečiu mąstė ir elgėsi ne pagal “taisykles“.

ZENONAS LANGAITIS

Atsiminimų nuotrupos

1970 metai liepa, Palanga Basanavičiaus gatvės – Vytauto prospekto sankryža.
Tame kampe kur stovi bažnyčia, už gintaro prekiautojų nugarų, ant Ronžės upelio buvo akmenų sienelė. Čia prikalėm užrašą “hipiai-1970“. Ant tų akmenų buvo mūsų susibūrimo vieta, čia dieną ir naktį kas nors vyko. Atvažiuodavo milicija, pažiūrėdavo pasimetę, bet nevaikė. Nebuvo tokio įsakymo dar. Iki Romo Kalantos susideginimo dar buvo du metai… Po keleto metų tie akmenys buvo išardyti.
1970 metais vasarą ten susirinkom jauni iš visos Lietuvos, pabendraut, pasėdėt, parūkyt ir padainuot. Grojom gitarom ir dainavom Gintarėlių ir Kertukų dainas. Niekas negėrė tada jokio alkoholio. Nebuvo nei poreikio nei mados. Ten leidom dienas ir beveik naktis. Buvo labai smagu. Tokie susibūrimai varė į neviltį vietinę miliciją. Jie suko ratus – bet vaikyti mūsų nebuvo už ką.
Įsiminė skrydis kukurūznyku iš Kauno į Palangą 1970 metais. Tai buvo mano pirmasis persikėlimas oru iš taško į tašką. Lėktuvas – AN -24 , devyniolikmečiui tai fantastika. Bilieto kaina 9 rubliai. Iš viso turėjau 50 rublių, už likusius puikiai praleidau dvi savaites su broliais ir panele.
O nuo 1971 iki  1976 dalį mūsiškių užvaldė aistra motociklams. Daug keliavom po Lietuvą ir Baltijos šalis. Mėgom laisvę, vėją, gamtą, paneles ir kartais  sausvynį. Po Romo Kalantos laidotuvių Taline buvom sulaikyti kaip lietuviškos nacionalistinės bacilos platintojai. Po profilaktinio pokalbio milicijos nuovadoje buvome paleisti. Tas saldus žodis – l a i s v ė. Įsakyta namo mauti kuo greičiau.
Kai supykau,  kad visa kas buvo Lietuvos radijo  pramonės sukurta buvo akimirksniu pamiršta:  neliko nieko  apie Kauno Radijo gamyklą, Elfą, Vilmą ir etc.,  sudėjau visą Lietuvos  sovietmečio kūrybą, darbus į didžiausią  šios srities tinklapį. Lai pasauliečiai mato, kad mes ne tik žemdirbių kraštas …

Daugiu šia tema glūkoiduose rasite: