Kas ir kaip brangina Romo Kalantos atminimą

gegužės 15, 2017

Nuo atmintinų įvykių Kaune praėjo 45 metai, vos ne pusė amžiaus. Mums – benraamžiams ir bendraminčiams, tai svarbi data ir verčia permąstyti vertybes, vardan kurių Romas paaukojo savo gyvybę. Romas Kalanta, Ronaldas Reiganas, Sąjūdis, visi jie, tik skirtingais būdais, išmontavo sovietinę santvarką ir tai yra svarbiausia.

Prisimename Romą Kalantą Alytuje ir Kaune || Garažų Klipai 2017


Alytuje GRUPELĖ piliečių, branginančių Romo Kalantos atminimą, susirinko Kurorte prie namo, kur Romas Kalanta gyveno iki 10 metų amžiaus. Į Romo laidotuves 1972 matais susirinko TŪKSTANTINĖS MINIOS. Gal tauta jau apsiprato su LAISVE? Visas renginys praėjo su derama pagarba Romui Kalantai. Kalbas lydėjo panelių grupės live! atliekamos dainos. Rimo Buroko eilės ypatingai derėjo prie pasisakančiųjų kalbų.  Įdomi detalė: tie, kurie čia viešai kalbėjo apie Romą, jo nepažinojo ir nedalyvavo 1972 metų įvykiuose arba ir gimę nebuvo. O tie, kurie pažinojo Romą ir  kurie visas tris dienas aktyviai dalyvavo gegužės įvykiuose, dar  gavę bananų nuo milicininkų, o antrą dieną ir nuo Panenunės desantininkų, vėliau tampyti KGB, stovėjo GRUPELĖJE piliečių ir karpė ausimis. Aišku, tai nesumenkino renginio svarbos ir gylio. LT kariai saliutavo šūviais iš M16, Romą Kalantą pagerbė tylos minute.

Mitinge sužinojome, jog čia, pušyne, šalia namo, kur vaikystę leido Laisvės Šauklys, ateityje (tik kurioje ateityje, gal kai išmirs Romo bendraamžiai?) bus įrengtas skverelis, kuriame bus galima išgirsti brazdinančius gitaromis bitlus ir The Doors, Gintarėlius ir Kertukus. To žiauriai trūko šiandien.

Ekskursas į praeitį. Apie 1960 metus, šalia Jurgio, Algio ir Vyto Kunčinų namo, prie vaiknamių,  ant pievukės futbolą žaisdavo dešimtmečiai: Algimantas“Liuba“ Eidukevičius, Juozas Aleksierius, Gintautas „Dzilbus“ Unguraitis, Ričardas „Žakas“ Žukauskas, Vytautas „Smilius“ Kunčinas. Jaunesnieji: Romas Kalanta, „Paškė“,  Jonas Eidukevičius atidžiai stebėjo gatvių rungtynes ir,  kai kamuolys nuo netikslaus smūgio perlėkdavo J.Basanavičiaus gatvę ir atsidurdavo jau Dailidkės pusėje, jie su džiaugsmu bėgdavo iš paskos, jį surasdavo ir  ir grąžindavo į aikštelę. Tik taip jie turėjo progą prisiliesti prie Futbolo Kamuolio.

Kaune, hipių laikais Romas Kalanta nebuvo toks matomas, kaip centro Company hipiakai, bet juos visus vienijo Woodstockas ir Monterėjus, Jimi Hendrix ir  Janis Joplin. Ši muzika nešė laisvės dvelksmą į mūsų protus ir širdis. Romas tai išgyveno jautriai ir įvyko tai kas įvyko. Bent mūsų karta Romo neužmirš niekada.

Minėjime Kaune dalyvavo Rimvydas „Vidukas“ Aglinskas, padarė keletą foto, pafilmavo ir apie tai papasakojo.

RIMVYDAS AGLINSKAS

Renginys, kuris  vyksta kiekvieną pavasarį Kaune, vadinamas laisvo miesto laisvų žmonių koncertu ir sutampa Romo Kalantos 45-ių mirties metinių paminėjimu. Šiemet susirinko nemažai –  daugiausiai tų laikų žmonės – seni hipeicai, menininkai, profesoriai, šiaip kauniečiai, jaunimas. Daug senai matytų veidų, tik ne visad juos prisimeni, bet tvirtai žinai: tai jie, iš tų – atmintinų 1972-jų. Malonu bent žvilgsniais persimesti.

Kauno mero pavaduotojas pasveikino susirinkusiuosius, priminė, jog kertinis renginio tikslas, tai laisvė, padėjo gėlių ant R. Kalantos suoliuko. Po to mūsų hipių vardu kalbėjo  profesorius Mažeika. Pabrėžė, jog už laisvę reikia kovoti nuolat ir būti budriais. Prasidėjo koncertas. Buvo 5 grupės, keli pavieniai muzikantai, dar savo dainas atliko muzikantas čekas, dalyvavęs 1968 metais Prahos pavasaryje. Skambėjo Bobo Dilano, bitlų dainos. Buvo prisimintas ir paminėtas mūsų šviesuolis Leonidas Donskis, paleistos jo tais laikais įdainuotos bitlų dainos. Renginys vyko visą dieną nuo 7 iki 11 val. vakaro. Taigi visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Sekmadienį dar vyko mitingas Romainiuose prie Romo Kalantos kapo.

Buvo miela ir įdomu prisiminti ir  pasimatyti su tikrais to laikmečio liudininkais, įvykių dalyviais, paklausyti progresuojančių jaunų grupių muzikos.

Daugiau skaitykite glūkoiduose::

>> Romo Kalantos deglas (kartojama)
>> Diagnozė: gėlių vaikai
>> ”Dėl mano mirties kalta tik santvarka…” – ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS


Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA

birželio 3, 2016

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai KETVITRTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< KETVIRTA DIENA. Pirmadienis, 12 liepos. 1971

Šiandien mano gimimo diena, taigi Šekspyras su Viduku, tik pabudę, dar sulipusiomis akimis, spaudė ranką ir sveikino. Kaip įprasta, padarėm rytinį apsimaudymą. Idėja sakė, jog šiandien turėtų atvažiuoti svečių. Laukėm Kapitono, nes jis kažką žadėjo, jog pirmadienį prisistatys. Gimimo dieną švęsti gal geriau kažkur kabake ir su triukšmeliais, bet kaliau sau į galvą, kad  dabartinėmis sąlygomis prisiminimas liks gilesnis.

Prieš pietus jawa atvažiavo Vycka su Alvi Jago. Pakėlėm bokalus su putokšliu – juk šiandian mano gimimo diena. Gerai, kad atplaukė žvejai, su šviežia žuvimi. Šekspyras už pora stiklinių vyno suderėjo ešerių krūvelę, bet sugebėjo dar dvigubai tiek, žvejams nematant, iš jų valties į žilvičio krūmą sumesti. Taigi užteko visai dienai ir dviem į priekį. Vėliau sužinojome, jog liepos 12 – kažkokia žvejų diena.

BAIKERIAITTT AlviJago

Diena pasitaikė super gera, net perkaršta. Reikalus taisė nedidelis vėjelis. Chebra maudėsi, žuvavo, valgė keptą ešerį. Mūsų, jau senbūvių, tikslas buvo užlaikyti Alvį ir Vycką per naktį. Šekspyras su Vycka nuvažiavo į Seirijus vinco. Vėl maudynės. Su Vycka ant matracų nuplaukėm toli į ežerą. Keista, bet sušalau. Šio, vieno didžiausio Lietuvos ežero viduryje klimatas keičiasi, tad vėsa stebėtis gal nederėtų. Su Vycka buvome nuvažiavę ir į Simną cigarų, alaus. Vakare laužas, žuvienė, karšti ginčai apie Gintarėlius ir apie pop ir rok muziką aplamai.

Jau sutemus Vycka, Alvis ir Šekspyras nuėjo ieškoti nuotykių ežero pakrantėje, o tiksliau, moteriškos lyties atstovių. Man su Vidu atsibodo jų laukti, nutarėm ieškoti pačių nuotykių ieškotojų. Paėję gerą gabalą, radom juos koncertuojančius kažkokiems klajojantiems po Lietuvą moksleiviams, taigi prisijungėm ir mes su Viduku. Po pasisekusio performanso, norėjom tai pakartoti kapsukiečių stovyklai, bet tik liežuvius paleidom. Alvydas suvalkietiškai: „Gerai, kad aš tavė-ė-ės nepažįstu“. Šekspyras: „Atleiskit, kad neužpykom“.  Grįžę dar atgaivinom laužą ir pasėdėjom prie stalo. Atkalbinėjom abu dėl važaivimo ir siūlėm pasilikti. Bet Vycka su Alviu užsispyrė ir, mažumėlę apdusę, išvažaivo. Pažadėjo ryt ryte mus pažadinti. Na, na.

Apie vizitą Šekspyras eksprontu sukūrė kupletą, kuriam greitai padarėm muzikinį apipavidalinimą. Labai sutirštinti ir neatitinkantys tiesos vaizdeliai čia apdainuojami, bet mums patiko.

Čia fragmentas:
… aš nepamenu daugiau
Tik žinau, kad Vikcius Alvį
Išvežė „trūpu“ paskiau.
Pribudau ryte duobėj aš,
Šalta krečia drebulys.
Žiūriu Dzilbus šalia tako
Dilgėlėse begulįs.
Aš ieškojau palapinės
Šalta liepos naktimis.
Antai stalą apkabinęs,
Vidas kalė dantimis …

SENOS NAUJIENOS

KLASIFIKACIJA.  Atskirti  kuris   kaimietis ir kuris chebrantas lakmuso popierėliu pasitarnavo elementaraus klausimas. Tai ką, tu nežinai Santanos ar Rollingų? Juozas „Šulė“ Šuliauskas dar aiškiau sakė: tai ką, tu ŠULĖS nepažįsti?! Tai ką iš vis su tavimi kalbėti.

sule-pliazas_cr

Palangoje vasaros mėnesiais nuolat vyko Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių grupuočių konfliktėliai. Ten Šulė pateko tarp girnų, bet išsisuko nuo gavimo į skūrą: pasakė, kad iš Alytaus. A, iš to miesto, kurime visi neturi vardų. Laisvas.

GINTARĖLIAI.  Reikia nepamiršti, jog “Gintarėliai” Kaune, o “Gėlių Vaikai” su Stasiu Daugirdu Vilniuje buvo jėga. 1971 kultūrkėje koncertavo “Gintarėliai”. Kefyras, Burokas, Styga, Šulė, Vytas Balynas po koncerto įteikė Eimiui dovaną: nerūdijančio plieno lakštą, kuriame Kolka suvirinimo aparatu išvirino tekstą – FREE LIFE LOVE POP. Šio “pakabuko” skersmuo – 40 cm. Po koncerto milicija jau laukė prie išėjimo. Kai kurie roko gerbėjai milicijos buvo sumušti. Kefas buvo greitas ir nelabai įsiutęs, todėl paspruko. Vėliau jais domėjosi KGB. Kolka buvo pagaminęs du tokius ženklus. Kitas atiteko “Aisčiams”.

gintarai

 

kolkapop-club

 

free-life-love

Šio ženklo dublikatas apie 40 metų išgulėjo po žeme – dengė kiemo dušo įrenginio nuotekų surinkimo šulinėlį. Atsitiktinai surastas 2016 metais. Saugomas garbingoje vietoje.

Kolka, atrodo, ir šiandien gyvena prie tilto, priešingoje pirčiai gatvės pusėje. Reikėtų jį aplankyti ir paspausti ranką.

Nepamirškime ir kito jo darbo: Jim Morrison Memory Pop Club ženkliukų. Gal dar kas turite išsaugoję tokį?

Daugiau šia tema ir smulkiau::

Jim Morrison’s Memory Pop Club

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etlonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir po stiklu ant stalo pasidėjo.

Raksa-done

Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016


PROMO. Dusios saga: atsuktas laikas

balandžio 29, 2016

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tuoj pasirodys rašinys ”Dusios saga: atsuktas laikas”. Tai 1971 metais studentų Viduko, Dzilbaus ir Šekspyro nuotykių dienoraštis, kuris netyčia atsirado po 45 metų. Toks pageltęs, lyg kepenų ciroze būtų sirgęs. Šešios dienos prie Dusios. Visiems įvykiams galioja senaties terminas.

Fragmentas:

Truputį išlindo saulė. Vidas organizavo maudymosi seansą. Tokiai akcijai reikėjo prisiversti. Sušukau kažkokį delaverų genties šūkį ir atsidūriau ežere. Šekspyras tik priėjo prie vandens. Vis tik buvo faina pasimaudyti, išsiskalbėm galvas. Nors Vidukas mėgdavo kartoti: kam čia praustis, vis tiek paskui susipurvinsi, buvo higieniškiausias bičas. Staiga pasigirdo jawos burzgimas. Buvome tuo reiškiniu labai nudžiuginti – atvažiavo AlviJago su Vycka. Atvžė cigarečių, ir tai mažumėlę paveikė teigiamai.  Alvis šiandien vakare pakvietė visus į ”Nemuno” restoraną, nes rytoj išvažiuoja į Palangą.

Dienoraštis prisodrintas trumpais to laikmečio pastebėjimais, porą tokių įmetame čia:

KAMPAS…. pievukė, kaip tada visi vadino, kurioje virė futbolas, buvo priešais Algio namo langus. Mes penki prieš penkis bucinam, o Algis, tėvo verdiktu pjauna smuikelį –  kol neišmoksi TO etiudo, į pievukę net nesvajok. Dar Tadas Dambrauskas, kartais įvardinamas kaip Eglės Bučelytės vyras. Šešiamečiui kildavo noras užkasti žemėn gyvą kačiuką, o septintoje klasėje užspjauti mokykloje ant durų rankenos ir stebėti efektingas ekspermento dalyvių grimasas. Bet vėliau Tadas su Vilium Striptizu Vaicekausku …

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etalonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir ant stalo po stiklu  pasidėjo. Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

Raksa-done

 


London calling

liepos 14, 2015

IGORIS RIABOVAS

igoris_gluk

Pirmąjį Igorio reportažą apie Londoną skaitykite čia. Šioje, antroje  dalyje Igoris atskleidžia vietas, susijusias su melomanams brangioms asmenybėmis. Estradinių melodijų ir Nelly Paltinienės gerbėjai čia neras nieko impozantiško, nes hipių kartos muzikinių rezistentų ir sovietinės estrados gerbėjų požiūris, suvokimas apie tikrasias muzikos vertybes kardinaliai skiriasi. 

Londonas tai tokia vieta, į kurią žmogus važiuoja tam, kad grįžtų liūdnesnis ir šiek tiek išmintingesnis.

Ši mano pasakojimo dalis smarkiai kontrastuos su pirmąja. Ji bus nostalgiška. Rokenrolinė mūza šį kartą įdėjo man į ranką plunksną su minoriniu nostalgijos rašalu.
Nuostabiausi gyvenimo momentai atsitinka netikėtai. Galbūt kurią nors akimirką ir pagalvodavai: „Kaip būtu gerai nuvykti ten…arba ten…“, bet greitai tokios mintys pasimiršta… bet lieka tūnoti pasąmonės kamputyje iki to laiko, kai norai staiga realizuojasi. Tada pagalvoji: „Blemba, taigi aš apie tai kadaise svajojau!”. Mano svajonė materializavosi po 47 metų… Kita svajonė, man nedavusi ramiai gyventi 69-ais praeito amžiaus metais – pabėgti į Ameriką, į Vudstoko festivalį. Šita mintis mirė, kaip ir pats festivalis… O į Londoną aš nuvykau, nors pats Londonas per tuos ilgus metus smarkiai pasikeitė…
Visas mano bagažas tilpo krepšyje ir užrašų knygelėje: nesu akropolių, ozų ir kitokių maximų maniakas, tad prieš kelionę dieną paskyriau, sudarydamas mane dominančių vietų sąrašėlį. Kaip tikriausiai supratot, šios vietos yra rokenrolinės. Pirmiausia pasidomėjau Barnsu – tai Londono rajonas, kuriame ruošiausi apsistoti. Pasirodo, jame savo laiku gyveno daug garsių rašytojų, aktorių ir politikų. Šią plačią sritį nutariau palikti menotyrininkams ir istorikams. Bet jame gyveno trys „Queen‘ai“: Brian May, Roger Taylor ir Freddie Mercury. Rodžeris Teiloras kadais gyveno toje pačioje gatvėje, kurioje rengiausi apsistoti. Dar Barnse yra garsi Olympic studija, kurioje įrašinėjo Rolingai, Bitlai, Džimis Hendriksas, „Led Zeppelin“ ir kiti žinomi muzikantai. Rinkdamas informaciją, sužinojau, kad šiame rajone 1977 metais autokatastrofoje žuvo „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas, jo žūties vietoje yra memorialas.
Kitas įdomias man vietas planavau taip, kad kuo daugiau pamatyčiau, kuo mažiau pritrinčiau nuospaudų ir kuo mažiau išleisčiau svarukų. Nesu Seimo kelnių trynėjas, sponsorių su storom piniginėm neturiu (jau ko neišmokau gyvenime, tai prašyt pinigų ir juos skolintis), priėjimo prie eurosojuzo fondų ir projektų neturiu, todėl reikėjo visas išlaidas apskaičiuoti ir dar palikti truputį vinilų pirkimui. Supratęs, kad per dvylika vaikščiojimo dienų gali grėsti kojų amputacija, daug įdomių vietų teko sudėti (ateičiai) į kitą svajonių kuparėlį ir nustumti po lova. Tiesa, mano redaktorė ir gyvenimo ramstis nuramino ir pažadėjo išvyką pafinansuoti, duok jai Dieve sveikatos! Nepasakosiu, kaip teko su ne visai adekvačiais keleiviais skristi į Londoną – kas skrido pigiais Ryanair reisais, puikiai žino, ką turiu minty. Svarbiausia- aš skrendu į miestą, apie kurį tiek daug girdėjau ir svajojau.
Pirmą dieną nutarėm aplankyti vietas, kurios susiję su „Queen“ ir, žinoma, nuvykti į Marko Bolano memorialą. Barnsas – lyginant su Londono triukšmingu centru- stebina ramybe ir provincialumu. Nors lauke purškė lietutis, drąsiai iškeliavom, žinodami, kad per dieną oras gali keistis kas valandą.

Pirmoji mūsų piligriminio žygio vieta buvo namas, kuriame gyveno grupės gražuolis, visų Londono merginų numylėtinis, būgnininkas Rodžeris Teiloras. Tikslaus adreso nežinojom, tik turėjom gatvės pavadinimą ir internete rastą seną to namo nuotrauką. Aišku, per tiek metų namo išvaizda dažnai keitėsi , tad pasitelkę Šerioko Holmso dedukcinius metodus pagal architektūrines detales radom tą vietą, čia ir įsiamžinom.


Namas, kuriame gyveno Roger Taylor

Toliau patraukėm link St. Osmunds bažnyčios, kur 1976-jų gegužės 29 dieną „šliūbą“ ėmė „Queen“ gitaristas Brajanas Mejus ir jo išrinktoji Chrissie Mullen.


Saint Osmund Church
Įsiamžinom ir pasukom į Suffolk Road gatvę, kur 80-siais gyveno Brajanas. Čia savo SKAT‘o kario sugebėjimais sublizgėjo mano neįkainojama redaktorė: aš tikrai būčiau pasiklydęs gatvelių raizgalynėj, bet jos pėdsekio talentas mus atvedė ten, kur reikia. Pasižadėjau, kad tuo pačiu jai atsilyginsiu rudenį, jeigu ji pasiklys grybaudama Dzūkijos miškuose… Tvarkingas namelis niekuo nesiskyrė nuo kaimyninių, nieks mūsų neaplojo, tad padarę foto sesiją, nužygiavom iki Ferry Road gatvės, kur kadaise kambarį nuomojosi „Queen“ balsas ir siela Fredis Merkuris.


54 Suffolk Road
Vaikščiodami siauromis gatvelėmis, bandėm pajusti to laikotarpio atmosferą ir vis atrodė, kad štai iš už kampo pasirodys išstypęs Brajanas, šalia- kažką karštai pasakojantis Fredis, o iš paskos Rodžeris su Džonu. „Kur jie taip skuba?“,- pagalvojau lydėdamas juos žvilgsniu…


40 Ferry Road
„Einam, parodysiu, kur jie repetuodavo“,- mane į realybę sugrąžino puikioji redaktorė. Namas, prie kurio atžygiavom, smarkiai skyrėsi savo architektūra nuo aplinkinių: iš kiemo pusės namas it kregždžių lizdais aplipdytas nedidelėmis lodžijomis, o į rūsį, kur buvo įrengta studija, veda atskiras įėjimas, kurį aš ir nufotografavau. „Dabar rūsy namo šeimininkai įsirengė barą“,- papasakojo visažinė redaktorė.


Čia repetuodavo būsimieji “Queen”
Kupini teigiamų emocijų, tęsėm kelionę. Kaip ir tikėjomės, „purškalas“, staigiai perėjęs į gūsingą lietų, netrukus baigėsi ir išlindo nedrąsi saulutė. Sekanti vieta – viena garsiausių tų laikų Londone įrašų studijų- Olympic, kurioje įrašinėjo mano idolai – Bitlai, Džimis Hendriksas, Rolingai, Led Zeppelin, „Deep Purple“.


Bene pirmieji į studiją Olympic įžengė „The Rolling Stones“, kurie nuo 1966 iki 1972 čia įrašė pirmus šešis albumus. Džimis Hendriksas čia įrašinėjo albumus „Are You Experienced?“, „Axis: Bold As Love“, o dauguma trekų albumui „Electric Ladyland“ taip pat buvo įrašyta čia. Grupė „Procol Harum“ Olympic‘ą drebino savo mega-hitu „A Whiter Shade Of Pale“. Čia Queen‘ai įrašė dalį kultinio „A Night At The Opera“ albumo, čia gimė ir garsiausia Led Zeppelin visų laikų daina „Stairway To Heaven“. Šioje studijoje dirbo praktiškai visos žinomiausios to laikmečio britų grupės ir artistai, kurie turėjo milžinišką įtaką roko muzikos raidai. Bandžiau suskaičiuoti, kiek jų buvo – gavosi virš 120 atlikėjų. Nėra ką lyginti su „Abbey Road“ studija, kuri išgarsėjo Bitlų ir tos garsiosios sankryžos dėka.


Olympic inžinierius Dikas Svetenhemas šiai studijai sukonstravo pirmąjį pasaulyje profesionalų tranzistorinį mikšerinį pultą; ten buvo įrengtas pirmasis Anglijoje 4-ių takelių magnetofonas. 70-jų vidury Mikas Džageris dalyvavo kuriant ir įrenginėjant naują studijos dizainą. Vėliau architektas Robertsonas Grantas papildė (tvirtinama, kad pirmą kartą pasaulyje) studijos įrangą revoliucinėm naujovėm: specialūs mechanizmai akimirksniu galėjo pakeisti patalpos akustiką, įrašant roko muziką ar simfoninį orkestrą.


“Blind Faith” eina į Olympic studios
2012 metais Olympic‘e pagerbti ir palydėti į „pensiją“ garsiausią Anglijos studiją susirinko žymūs muzikantai, inžinieriai, prodiuseriai, dirbę ten nuo 1966 iki 1987 metų,. Buvo surengta ekskursija po buvusią studiją, kurioje jau prasidėjo griovimo darbai. Susitikimo pabaigoje visi sudainavo ir įrašė Rolingų dainą, labai tinkančią tokiai progai – „You Can‘t Always Get What You Want“. Taip liūdnai pasibaigė šios unikalios įrašų studijos istorija… Dabar buvusios studijos ramybę dieną ir naktį saugo Birdman‘as, stebintis gatvę nuo stogo, mat vietoj studijos čia įrengtas kino teatras ir kavinė. Beje, tabloidai rašė, kad paskutiniu metu studijos archyvuose smarkiai padirbėjo „Led Zeppelin“ gitaristas Džimis Peidžas, ieškodamas retų grupės įrašų. Deja, nepavyko įeiti į vidinį kiemą ir ten viską iššniukštinėti (gal ten yra įėjimas į paslaptingus studijos archyvus?)…


Olympic studijas dabar saugoja Birdman
Kaip tik tuo metu paskambino mūsų gidė Londone Gabi, tad nutipenom jos pasitikti į Barnso traukinių stotį, iš kur visai netoli buvo ir kelionės kulminacija – Marko Bolano memorialas. Ir čia vėl sublizgėjo mano puikioji redaktorė: bandėm vadovautis su GPS pagalba, bet kadangi aukštos išmaniojo „mobiliako“ technologijos rodė kelią visai priešinga kryptim, gerb. redaktorė ėmėsi iniciatyvos ir naudodamasi paprastu žemėlapiu atvedė mus į tą vietą, kur autokatastrofoje žuvo glam-rock‘o žvaigždė ir „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas.


Marko Bolano memorialas
Medis, į kurį trenkėsi Marko draugės Glorijos Džons vairuojamas Mini 1275GT, yra prie pat gatvės, o į memorialą galima patekti tik per parką. Ką mes ir padarėm. Nepasakosiu apie šią tragediją, jį yra aprašyta Marko biografijose. Pasižiūrėkit nuotraukas – jos papasakoja viską. Nors šalia judri gatvė, bet šioje vietoje pajutau ypatingą aurą ir pradėjau šnabždėt: „Well you can tear a plane/ In the falling rain/ I drive a Rolls Royce/ ‘Cos it‘s good for my voice/ But you won‘t fool the children of the revolutuon…“. Su redaktore paskaitėm fanų iš viso pasaulio užrašus, pameditavom, pakalbėjom apie gyvenimo trapumą ir patraukėm link pabo. Juk proga.

crop cropp_cr

 

Pirmą kartą gyvenime atsidūriau tikram anglų pabe, nors tas, į kurį užsukom, smarkiai skyrėsi nuo tų „myž…ių“, kurias teko pamatyti „tikrų anglų“ rajonuose. Didžiausia problema iškilo renkantis alų, bet paslaugus barmenas (pabmenas?) maloniai pasiūlė paragauti bet kurią rūšį. Paragavęs tris, pagaliau išsirinkau draugiškiausią mano gomuriui. Kadangi buvom trise, paragavom, kas kokį išsirinko. Skonio neatsimenu, ko gero kalti buvo įspūdžiai, kuriuos patyriau per prabėgusią parą, staiga atsidūręs Londone…

Galvojau apie rytdieną – mūsų laukė Abbey Road Crossing, garsiausia roko muzikos istorijoje perėja, visų pasaulio melomanų Meka…

P.S. Eidami iš pabo ant bažnyčios tvoros pastebėjom roko operos plakatą.


Rokas gyvas! Long Live Rock’n’Roll!

Marko Bolano memorialas

 

 


Dailininkai sugrįžta

kovo 22, 2015

Kai pietinėje miesto dalyje, į ramią gatvelę įvažiavo dviratininkas, Dzilbus pagalvojo – kažkur matytas  ir dar ant TIKRO dviračio. ”Laba diena. Norėjau paprašyti vandens atsigerti”. Paprastai taip kreipiasi tik didi keliautojai. Tokie kaip Marko Polo ar Antanas Poška. Apie tai vėliau. Dzilbaus smegenų laikrodis atsisuka atgal 35 metus ir atpažįsta Stasį ”Klaipėdą” Kerėžą (Madridas), vieną tų, kuriuos mieste 1975 ir vėliau vadino dailininkais. Tada kukliame provincijos miestelyje pūtė vėjelis iš Vakarų. Vokiečių-austrų kompanija statė Skydinių namų kombinatą. Bendravimas su jų darbininkais ir inžinieriais vakarais kavinėse, restoranuose ir betarpiškai parodė, kad tie vyrukai yra ženkliai įdomesni visomis prasmėmis nei tipiškas sovietinis produktas. Vyko kultūriniai mainai: plaukė vinilas į vietinių melomanų kolekcijas, apsukrūs vyrukai: Alvydas ”Žydas” Miliauskas (Ana Pusė arba Alytus I), Jonas Buzas (Kurortas), kiti darbavosi barterinių mainų srityje, tuometinis ”Aisčių” vadovas Romualdas Stankevičius gavo dovanų 12-stygę švedišką elektrinę gitarą. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto pasakų namelių mergaites, tačiau tokie teiginiai gali būti nepagrįstai sutirštinti. „Išsivežtos“ panelės galėjo buvo tyrai pamilusios du objektus: arba  vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

kerezaAlytaus mėsos kombinate darbavosi  keturi šaunūs dailininkai (taip jų darbo knygelės sakė): Alvydas Petkevičius, Stasys Kerėža, Eugenijus Vnarauskas, Vygantas Skrodenis. Kaip ir kitose stambesnėse įmonėse buvo samdomi žmonės, sugebantys meniškai apipavidalinti įmonės informacinius stendus ar kurti didžiulius plakatus, užrašus: ”šlovė didžiąjam spaliui” ar ”dvidešimtkažkuriam komunistų partijos suvažiavimui”, ”penkmetį per keturis metus” ar ”šlovė socialistinio darbo didvyriams”. Tokie ir panašūs propagandiniai žaidimai turėjo tautą vesti į šviesų komunistinį rytojų. Tačiau tų kūrinių kūrėjai absoliučiai netikėjo savo kūrinių kūrybinėms nuostatoms ir laikė tai totaliu absurdu. O ir patys, vietoj to, kad siekti tapti socialistinio darbo didvyriais, valandų valandas diskutavo filosofinėmis temomis, aptarinėjo Salvadoro Dali revoliucijas ir  klausė Deep Purple per Eugenijaus Vnarausko iš vakariečių įsigytą Telefunken radiolą su fiksuota Radio Luxembourg stotimi ar garsiai skaitė ”Vieną Ivano Denisovičiaus dieną” pagal A. Solženiciną. Toje kompanijoje buvo dar vienas aktyvistas stalius Jonas Prabulis, buvęs tremtinys, kalėjęs dar 1940 dėl antikomunistinės veiklos ir vokiečių išlaisvintas 1941 metais, vėliau, sugrįžus ”išvaduotojams”,  15 metų vergavo gulage Vorkutoje. Jonas sakydavo, kad tai kas rašoma A. Solženicino knygoje yra tik muliažas to ką teko jam pačiam patirti.

Visiškai nekeista, kad nuolatinis dailininkų svečias buvo Dzilbus, tada tik iškeptas jaunas inžinierius ir darbavosi  konstruktorių biure, vakarais grojo su Aisčiais kabake. Ir dar vienas ypatingai mėgiamas tos kompanijos žmogus –Voldemaras Tompsonas, dirbęs tiekimo skyriuje. Jam jau tada buvo arti 60-ties ir dvigubas amžiaus skirtumas visiškai netrukdė, atvirkščiai Voldemaras jangsteriams pasakojo apie ”buržuazinę” Lietuvą, o ir kitos temos buvo glaudžiai susiję: hipiai ir pacifizmas, smetoninės Lietuvos išmanūs anekdotai ir dabartiniai riebūs rusiški, kas geriau, juk juoką kelia tie ir anie. Voldemaras elgėsi ir atrodė kaip tikras inteligentas, taisyklingi veido bruožai, siauri ūseliai po nosimi, nepakartojamos formos subtiliai išlankstyta beretė ir, pro primerktas mėlynas akis, nuolatinė ironiška šypsenėlė veide. Kartais diskusijų metu jis kelis kart prisistatydavo: esu norvego ir lietuvės sūnus, todėl manau taip ir anaip… Jegu kompanijoje, kažkuris iš jaunųjų suregzdavo rišlų ir prasmingą sakinį, Voldemaras Tomsonas nedelsiant tai įvertindavo: tu kalbi kaip jaunas Dievas. Ši frazė iš Voldemaro lūpų būdavo didi paskata jauniesiems nekalbėti kvailų banalybių.

Kur šiandien šie rašinio herojai? Voldemaras Tompsonas, Jonas Prabulis ir Vygantas Skrodenis jau Anapilyje.

Vygantas, taip pat kaip šiandien Stasys ”Klaipėda” Kerėža, galėjo atvažiuoti į ramią gatvelę   pietinėje miesto dalyje ir paprašyti atsigerti vandens. Vygantui viskas susiklostė kitaip. Dešimties metų būdamas sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, vėliau paliko žmona, nes Vygis buvo išdykęs. Būnant Alvydo Petkevičiau mokiniu, jį graužė nesėkmingi bandymai tapyti. Dar prisiklausė Lucy in the Sky with Diamonds ir galutinai susipyko su gyvenimu.
Eugenijus Vnarauskas sėkmingai gyvena ir darbuojasi Vilniuje. Sritis ta pati. Glūkoidų fotokorespondentas, Glūko meetų dalyvis ir, aplamai, šaunuolis.
Alvydas Petkevičius, atsigavęs po pastaraisiais metais jį persekiojusių negandų, paskendęs prie molberto, panašu, kad pasieks produktyvumo viršūnę. Liepą aplankys glūkoidus nuolatiniame objekte, kad visi įtikėtų, kad jis gyvas ir niekur nežada dingti.
Stasys ”Klaipėda” Kerėža, gyvena Vilniuje,  tapo keliautoju dviratininku ir, jei mes čia, kukliame provincijos miestelyje, dviračių taku nuvažiuojame iki pylimo ar iki sanatorijos, tai Stasys važiuoja Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje po 1000 – 2000 kilometrų, per dieną įveikdamas vidutiniškai 100 km. Dabar ruošiasi kelionei po Turkiją.
LAIMA: keliauji vienas, ar saugu?
STASYS: galą gauti, gali ir į Luksnėnus važiuodamas, bet svarbiausia kelionėje susipykti gali tik pats su savim. O taip nepasitaiko. Gal tik vakarais, kai jau lieka valanda iki miego, kiek liūdnoka, lyg norėtum pabendrauti su kažkuo. Vis gi keliauti vienam yra smagu.
DZIBUS: o šeima nemėgina prisijungti?
STASYS: Bretanėje (Prancūzija) važiavau su 12-mečiu sūnumi. Jam tai visai ne vaikiškas iššūkis, bet ištvėrė. Todėl dabar jaučiasi kaip tikras vyras. Tada vietiniai prancūzai labai stebėjosi, matydami mus tokioje kelionėje.
Pasakojo Stasys apie vienkartinius dviračius ir kitus keistus tokių kelionių aspektus. Žadėjo reportažą iš Turkijos. Linkime, kad džihadisto kalašnikovas nenukryptų  į mūsų šaunųjį keliauninką ir sėkmingai, nuotykių patyręs, grįžtų į LT ir atvažiuotų prie Glūko. Žadėjo tvirtai.

MUZIKOS-KLAUSYTOJAS

Stasys ”Klaipėda” Kerėža klauso Jean Michel Jarre – Oxygène. Tą vakarą visi pavargo nuo Uriah Heep ir nutarė pakeisti stilistiką. Švieselės kairėje-viršuje, tai radiola Estonija.
ALVYDAS PETKEVIČIUS ”MUZIKOS KLAUSYTOJAS” 1976

 

Jei sugrįžta į glūkoidų pasaulį Stasys, prieš metus sugrįžo Algirdas Adomaitis (Madridas) su šeima, Vytas Balynas (Centras) su Birute, kodėl negalėtų prisijungti ir Raimundas ”Munka” Augustėnas. Raimi, atvažiuok su žmona, vaikais ir anūkais. Gal proanūkių turi, juk buvai tada greitesnis už mus. Paskaitysim dar 1972 Šekspyro rašytą eilėraštį, kuriame posmelis ir tau skirtas. O kur dar Zenonas Langaitis, kuris visiems suprantamai išaiškintų kur dingo Telefunken, Maineliai, Šiūšai, Bulgakovai, Kauno Company veteranai ir kiti garbingi piliečiai… Liepą meete vietos visiems užteks. Tų, kurie nors kartą jau buvo ten –  net neminime, jūs būsite, nebent force majaure ištiktų…


Atsisveikinimas su DŽYZA

lapkričio 16, 2014

Mirė ilgametis LRT darbuotojas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Aleksandras Jegorovas, daugelio pažįstamas kaip „Džyza“. Laisvę muzikoje ir gyvenime labiausiai vertinęs žurnalistas gimė 1952 m. rugsėjo 6 dieną Kaune. Po R. Kalantos susideginimo dalyvavo protesto akcijose, buvo persekiojamas KGB. Aldona Marcinkevičienė pirmoji pranešė glūkoidams apie Aleksandro ”Džyzos” Jegorovo netektį. Tai Igorio jaunystės Kauno laikų geras draugas. Tai Kristupo Petkūno ir kitų Kauno hipiakų iš Company bendražygis ir idėjų pakeleivis (brothers and sisters, are you ready). Romo Kalantos amžininkas, amžinasis hipis, muzikantas, buvęs kaunietis, o dabar vilnietis. Dar miela detalė prisiminti: tai jis glūkoidę Laimą po ”Nuogų ant Slenksčio” atgroto šokių vakarėlio Automatikos fake (Kauno Politechnikos Institutas – dabar KTU) 1973 palydėjo namo ir elgėsi kaip tikras džentelmenas…

dzyza

Keletas Džyzos minčių, išsaklytų pokalbiuose su žurnalistais
Su Kristupu Petkūnu likome tikri draugai. Labai kukliu, bet dvasingu žmogumi. Buvo toks posakis – neturėk 100 rublių, bet turėk 100
draugų (Kristupas Petkūnas, Kauno Company 1968 – 1973- glūkoidų pastaba).

Nors esu Lietuvos patriotas, žinau, kad už patriotizmą niekas pinigų nemokėjo ir nemokės. O jaunam žmogui reikia gyventi. Jei Lietuvos kultūros ministerija menininkams finansavimą nurėžia, tai išaugs ne kultūros, bet picų karta.

Žinoma, kas darytų gera, jei nebūtų blogio? Abu dalykai susiję. Tik gaila, kad ne už tai kovojome. Mes praradome sveikatą, o kai kas – sąžinę. Per šias „kalantines“ Kaune susirinko politikai gedulingais veidais ir pradėjo savo monologus skaityti iš lapų. Jei žmogus nuoširdžiai kalba, jis neskaito iš lapo. Esu gavęs Sausio 13-osios medalį. Norėčiau pasielgti kaip Džonas Lenonas. Jis protestuodamas atidavė savo apdovanojimą karalienei.

Kuo ši karta skiriasi nuo mūsų kartos? Žiaurumu. Ir naujų technologijų išprievartauta smegenine. Kaip atrodys ateityje 16-18 metų žmogus? Su motociklo šalmu, kuriame įmontuotas garsiakalbis. Iš priekio – belaidžio ryšio išmanusis mobilusis telefonas. Dar priekyje – ekranas, o kitoje pusėje „vidiakai“…

Skirtingų kartų klausimas visada buvo aktualus žmonijai, bet ypač istorinių virsmų laikais. Kuo skiriasi hipiavusi sovietinės Lietuvos jaunuolių karta nuo dabartinės kartos, jaunuoliškai įnikusios į „feisbukus“ ir „jutiubus“? Kuo ši karta pranašesnė? Ar žmonės, prarandantys bendruomenės jausmą, gali būti laimingi?

company_dzyza

Arkadijus Vinokuras, dar vienas nemarios kartos Kauno Company hipis-intelektualas apie Džyzą (šaltinis: LRT)
Prieš išeidamas Džyza, jau negalėdamas kalbėti, perdavė savo antrajai pusei (tapusiai jo užuovėja nuo negailestingos tikrovės) laikrodį. Amžinybėje mat laikas nebeegzistuoja. Jis reikalingas tik mums, kad nepamirštume, jog vis dar esame mirtingi.

Nesiilsėk ramybėje, mielas mano drauge, nes ten, danguje, susitiksi su visais mūsų anos epochos nepakartojamais veikėjais. Jok lyg
Don Kichotas ant savo Seno Kuino, prisidėjęs prie lūpų armonikėlę!

Jok, skleisdamas bliuzo garsus, ir angelai dainuos ir juoksis kartu su Tavimi. Nepamiršim Tavęs, Džyza, tu hipiškasis kaunietiškasis Kristau! Žinok, mes, Tavo Company ir tūkstančiai Tave regėjusių, girdėjusių, Tave pažinusių, plosime tik Tave prisiminę!

Gūdūs sovietų okupacijos laikai, 1970-ieji… KGB-istai kaip velnias kryžiaus bijojo laisvo, bebaimio juoko. O jis, Džyza, juoktis mokėjo.
Besiplaikstančiais ilgiausiais plaukais žingsniuodavo Laisvės alėja taip atkreipdamas praeivių, milicininkų, draugovininkų ir jaunimo dėmesį. Gimęs Kauno senamiesčio širdyje prieš 63 metus…

Ne, prieš 45 metus, nes tada jis pasirodė lyg iškritęs iš kito pasaulio, to, iki kurio buvo skaičiuojami sovietiniai šviesmečiai. Koks ten buvo jo gatvės pavadinimas? The Love street (The Doors grupės hitas ”Love Street” – glūkoidų pastaba). Taip didžiulėmis raidėmis ant sienos ir buvo parašyta.

Džyza savo greitakalbe, pilna anglicizmų, ironiška kalba ir išvaizda iškrisdavo iš konteksto. Visiškai kaip ir dabar: kitoks, kitokios
hipiškos vertybės, vienas paskutiniųjų hipių dinozaurų, niekaip nesugebančių prisitaikyti prie normalumo.

Daugiau glūkoiduose ::

Revoliucija No 9. Kaunas 1970 [balandžio 8, 2012]
〉 Kauno hipiai: mažoji išpažintis [gegužės 22, 2009]
Prisimenant klavišininką Robertą Griškevičių [lapkričio 29, 2007]
Romo Kalantos deglas (kartojama) [gegužės 14, 2013]
galera_company

 


Muzikiniai rezistentai ir garbingi geradariai

lapkričio 11, 2014

Apie muzikos badmetį sovietmečiu rašėme straipsnių serijoje Pirmieji melomanai. Būtinai paskaitykite. Tai bus uvertiūra ir aiškumas šio rašinio kontekstui, kuriam gimti impulsą davė melomanas-veteranas Algirdas Žemaitis. Tai jo idėja paminėti ir prisiminti tuos išeivijos lietuvius, kurie nesavanaudiškai siųsdavo The Beatles, Deep Purple, The Who, Uriah Heep ir galybę kitų grupių ilgai grojančio, 33 apsukų per minutę besisukančio vinilo (Long Play Album) muzika badaujantiems tautiečiams, gyvenusiems šiapus kordono

Jaunimui, gimusiam Rytų Europoje ne laiku, o šviesaus komunizmo kūrimo dešimtmečiais, pažinti pop, rock, jazz ir begalę kitų Laisvajame pasaulyje gyvenusių pilnavertį gyvenimą muzikinių krypčių, virto kova su Sistema. Geriausias dokumentinis pavyzdys – Jannos glūkoidams atsiųstas sovietinė sistemos sudarytas užsienio atlikėjų sąrašas, kurių kūrinių nedera klausytis komunistinį rytojų kuriančiam jaunam žmogui, nes prisiklausęs, dar režimą  sugriaus.

Tuos, kurie apeidavo draudimus ar  pusiau legaliais būdais kaupė vinilo kolekcijas, kažkas pavadino muzikiniais rezistentais, gal net su ironija, bet taiklesnį  pavadinimą  to meto reiškiniui sunku būtų priklijuoti. Gūdus sovietmetis, beje,  kurio dar ir dabar  Lietuvoje dalis žmogelių labai ilgisi, roko muzikos gerbėjams buvo tikras iššūkis. Išgirdai, tarkim, Rolling Stones – Satisfaction per radiją su KGB radio trukdymo stočių keliamais triukšmais, bet kaip miela būtų  „švariai“ tai paklausyti  užsidėjus ant patefono.  Ko norėsi – to negausi. Vinilas patekdavo į Lietuvą dviem keliais. Paštu, kurį cenzūravo KGB ir kartais išimdavo iš siuntinio diskus, lakoniškai  paaiškinę, jog  grupė ar jos kūriniai neatitinka sovietinės visuomenės moralinių normų. Kitas – atveždavo jūreiviai ar patys sovietų nomenklatūrininkai, kuriems visi užsieniai buvo atviri. Paradoksas, bet tai tiesa.

Nuo 1968 iki 1990 į Lietuvą keliavo vinilo plokštelės, kurias siuntė mūsų dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai gyvenusieji ten, kur protu nesuvokiami draudimai dėl muzikos klausymo negaliojo: Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose, Kolumbijoje ir Venesueloje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gaila, bet pavėlavome viešai prisiminti tuos puikius nesavanaudiškus žmones ir padėkoti jiems čia.  Daugelis jų jau Anapilyje.

Tikimės, jod tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti tiems puikiems žmonėms glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.

ĮDOMESNI MOMENTAI

Galima teigti, jog vyko kultūriniai mainai. Mes siųsdavome savo giminėms Lietuvos nuotraukų albumus, knygas, kurios rinkdavome pagal vieną kriterijų: turi būti minimaliai prifarširuota sovietine propoganda. Žiauriai sunki užduotis arba neįmanoma. Algirdas pasakoja, kai siųsdavo į Jungtines Valstijas Melodijos firmos lietuviškas plokšteles, ten privaloma tvarka būdavo įtraukta ir pora rusiškų dainų. Giminaičius Amerikoje tai nuoširdžiai stebindavo. Kitas atvejis. Dėdė Zenonas į Dzilbaus prašymą atsiųsti Stevie Wonder reagavo taip: žinai, vaikeli, siunčiu tą juoduką, bet šiaip tai mes čia Amerikoje nelabai žavimės juodukais, mechikonais ir komunistais. Aišku, dėdė tai nesusiejo su muzika, todėl jo ir jo pusserės Donatos Grajauskas dėka, Alytaus melomanai praturtėjo Judas Priest, Alice Cooper, Santana, Elton John, Queen, Rainbow ir begale kitų diskų. Turėjo vargo mūsų giminės dėl The Beatles –  Srg. Pepper’s Lonely Heart Club Band ir Carol King – Tapestry. Kaip rašė Aleksandra Unguraitis iš Karakaso (Venesuela), išniukštinėjau visą valstybės sostinę, kai neradau, parašiau pagalbos laišką draugams į USA. Ten jie, atlikę paiešką, pagaliau surado tuos diskus, persiuntė į Venesuelą, o iš ten jie atkeliavo į pas mus. Reikia nepamiršti, jog mūsų giminaičiai jau tada buvo solidaus amžiaus ir ieškoti visokių hipiškų plokštelių nelabai tiko prie veido. Bet gal taip tik atrodo tik mums, sovietiname narve dešimtmečius laikytiems žmogėnams.

Kai Vytas Galbuogis iš Birutės Antanaitis (Kanada) gavo dovaną Uriah Heep  diską Demonds And Wizards, kukliame provincijos mieste buvo pastebimas sujudimas. Šį albumą, dar užpakuotą mikliai iš Vyto nupirko Alberas ”Kobra” Sakalninkas. Taip būdavo, jei pas kažkurį smogiamoji naujiena, jo namų durys varstomos įkyriai dažnai. Bet Albertas visad visus priimdavo ir atlikdavo ritualą: pagarbiai iš voko išimdavo diską, atsargiai nuleisdavo patefono galvutę ant The Wizard gabalo. Kad pajustumėt tą aurą šiandien, paleiskite būtent The Wizard iš disko ”Demons and Wizards”,  Uriah Heep, 1972 metai. Patartina naudoti padorią audio aparatūrą, negailint watų. Tada pakako Simfonia radiolos su AS35 kolonomis.

SIUNTINIAI

Plokštelės iš Vakarų keliavo į Lietuvą supakuotos į gofruotą kartoną.  Algirdas pasakojo, jog  siunčiant kažką iš Lietuvos, reikėdavo sukalti mediną dėžę, į kurią ir buvo sudedamos lauktuvės giminaičiams už Atlanto. Aldona Tamulionis iš Floridos, gavusi tokią dovanėlę, stebėdavosi, jog reikia įvairių įrankių dėžei atidaryti.

Jokia paslaptis , kad vinilas nebuvo vienintelė siunčiama gėrybė. Angliška medžiaga kostiumui, madingi vakarietiški drabužiai, būtinai TIKRI džinsai, batai, kiti atributai okupuotoje Lietuvoje buvo neišpasakytai paklausūs. Kai Dzilbus 1960 metais iš savo dėdės Kęstučio Bulvičiaus (Kolumbija) gavo SPALDING firmos badmintono raketes su plunksniniais kamuoliukais, Lietuvoje tik labai informuoti žmonės žinojo, ką su tomis raketėmis reikia daryti.

SOLIDARUMAS

Kad lietuviai solidarūs, įrodo mūsų giminaičių Vakaruose įvairialypė pagalba mums tada ir dabar. Girdime daugybę faktų, jog šiandien dirbantys Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje remia gyvenančius tautiečius Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai natūralu ir gerbtina. Jei gali, tai ir padėk. Svarbu ir tai, jog muzikinių rezistentų nebeliko. Bet kokio stiliaus, krypties, žanro, kokybės, pavidalo muziką rasite rimtoje parduotuvėje arba piratų saite, pas kolekcininką- draugą ar nuvykęs į Žalgirio areną gyvai paklausyti. Vidukas sako: ten gera akustika. Ir niekada nevažiuok ko nors klausyti į Siemens Areną – ten vyrauja totalus akustinis chaosas.

ATMINTINĖ

Tikimės, jog tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.  Atsiųskite nuotrauką (miestą ir šalį) garbingo žmogaus, kuris niekeno neverčiamas, be jokių savanaudiškų paskatų, tiesiog suvokdamas tautiečių būklę tuometinėje Lietuvoje, rėmė mus moraliai, dvasiškai ir materialiai. Tai papildys galeriją, kuri šiandien dar labai kukli.  Vėliau gali būti per vėlu. Kaip minėjome, dauguma tų gerų žmonių jau iškeliavę. Tiems, kurie juos prisimena – jau filmo pabaigos titrai rodomi. O užmiršti – nevalia.