Istorinės Alytaus vietos nepasimiršta: Miesto sodas 2

sausio 15, 2011

VILMANTĖ PETRUSEVIČIENĖ

Sveikinu visus Gūkoidus su Naujaisiais Metais. Asociacija “Matučio namai” dėkoja už Jūsų palaikymą ir pastangas gelbstint Matučio namą muziejų. Pastatą galiausiai įsigijo miesto savivaldybė, o raktai įteikti muziejui. Taigi galime vieni kitus pasveikinti su kultūriniu laimėjimu Alytaus miestui ir lengviau atsipūsti.Istorinės Alytaus vietos neturi pasimiršti. Siūlau Jūsų tinklalapiui rašinio apie Miesto sodą ištrauką. Manau, kad tai būtų įdomu iš Alytaus kilusiems ir dar prie jo prisirišusiems skaitytojams. Visas straipsnis publikuotas paskutiniame dzūkų kultūros žurnalo “Dainava” numeryje

Darbuotojai

Iki 1973 metų miesto sodas priklausė rajono kultūros namams ir oficialiai vadinosi Kultūros ir poilsio parku. Jį sudarė miesto sodas ir parkelis prie karuselės. Sodininkui Stasiui Marcinkevičiui talkino du sargai ir dvi valytojos. Darbuotojus pasirinkdavo pats sodininkas pagal paprastą kriterijų – myli žmogus parką ar ne. Nors atlyginimus darbuotojai gaudavo nedidelius, prižiūrėti parką jiems buvo garbės reikalas. Kurį laiką parko valytoja dirbo liaudies menininkė Julija Baranauskienė. Be kitų darbų ji turėjo neįprastą rūpestį: prižiūrėti gyvąjį kalendorių. Tuomet Kaune ir kitur buvo madingi gėlynų kalendoriai. Nuo mados stengėsi neatsilikti ir Alytaus miesto sodas. Parko pakrašty, prie kultūros namų, iš sedumų buvo sudėlioti skaičiai: metai, mėnuo ir diena. Kad kalendorius kasdien rodytų teisingą datą, J. Baranauskienė kas rytą persodindavo dienos skaičiaus sedumą. O kad parkas atitiktų laiko dvasią, greta  kalendoriaus gėlėmis buvo išsodintas šūkis „Menas – liaudžiai“…

Lankytojai

Miesto sode virė savitas gyvenimas. Alytiškiai parko takeliais skubėdavo į darbą, parduotuvę ar turgelį, grįždavo į namus. Perlėkti takeliais dviračiu buvo nevalia: rizikuodavai patekti į miesto satyrinį stendą. Žmonės, sėdėdami ant parko suolelių, klausydavosi raminančio fontano čiurlenimo, paukštelių čiulbėjimo, voveraites akimis ganydavo. Taip būdavo darbo dienomis. Savaitgaliais lankytojų pagausėdavo. Sekmadienio popietę miestelėnai ateidavo su pažįstamais pasišnekučiuoti, pučiamųjų orkestro maršų paklausyti, kitų pažiūrėti, save parodyti. Vasaros estrada dieną viliodavo koncertais, vakare šokiais. Į juos plūsdavo jaunimas iš viso miesto. Šokių aikštelė aptverta aukšta metalinio tinklo tvora, apaugusi vijokliais. Šalia veikė paviljonas, „Grybu“ vadinamas: stogas, medinės grindys ir staliukai. Tarp staliukų – pušų kamienai. Prie bufetininkės langelio nusiperki limonado, saldumynų ar alaus, nešiesi prie staliuko. Atsisėdi žaliuojančių pušų apsupty, plepi su draugu arba žiopsai į aukštyn šaunančias vandens sroves. Visko čia pakako: ir kultūros, ir poilsio.

Pensininkų suoliukas

Kalbant apie pastovius lankytojus, privalu prisiminti pensininkų grupelę, kuri vėliau išaugo į parko tarybą. Tai buvo prieškario Alytaus inteligentai, susitikti, pasikalbėti į miesto sodą ateidavę kasdien. Netgi savo vietą turėjo – pensininkų suoliuką. Šiek tiek ilgesnį už kitus, nuo kultūros namų į aikštę įžengus antrą kairėje pusėje. Ir jeigu toje vietoje sodo darbininkai pavasarį pastatydavo trumpesnį suoliuką, pensininkų atstovai pareikalaudavo savojo. Šie garbūs miestelėnai, dideli gamtos mylėtojai, jautėsi parko šeimininkais ir prižiūrėdavo tvarką. Jeigu koks išdykėlis vaikis pabandydavo rožę nuskinti ar šiukšlę į fontano baseiną įmesti, užtekdavo tik kam nors nuo pensininkų suoliuko pagrūmoti. Arba lazdos kriukiu už apykaklės timptelėti. Neklaužada tuoj sprukdavo šalin. Ypač pensininkai pasitarnaudavo antradieniais, kai sodininkas turėjo poilsio dieną. Tada jie budėdavo sustiprintom pajėgom. Dabar pasakytume – pilietinės visuomenės pavyzdys.Pirmasis iš pensininkų rytais į parką ateidavo buvęs pašto viršininkas Kasparavičius. Jis ir buvo parko tarybos pirmininkas. Įdienojus rinkdavosi ir kiti: vaistininkas Anzelmas Burokas, mokytojai Kazimieras Klimavičius, Motiejus Ražanskas, vargonininkas Švenčionis ir kiti. Į šią draugiją patekdavo tik išsilavinę, nepriekaištingos reputacijos žmonės. Jų nuomonės visada būdavo paisoma sprendžiant įvairius miesto sodo reikalus.Pensininkai į parką ateidavo neskubėdami, įsitaisydavo ant suoliuko ilgesniam laikui. Vieni išeidavo, kiti ateidavo. O štai mokytojas K. Klimavičius užbėgdavo po keletą kartų per dieną, bet trumpam. Gyveno jis Margio gatvėje, tad kur beeitų – parkas jam visada pakeliui. Tuo labiau, kad ir pačiam labai rūpėdavo bendraminčių diskusijose sudalyvauti. Atskuba jis, būdavo, iš namų tuo įstrižu taku nuo Birutės gatvės tokiu šviesiu lietpaltuku vilkėdamas, klest trumpam ant suoliuko, portfeliuką šalia pasideda. Įsiterpia į pensininkų pokalbį, tik staiga už portfeliuko ir vėl bėgte. Pašnekovai stabdo: „Kazimierai, pasėdėk”. O jis: “Palaukit, palaukit…” Ir skuba į turgelį. Į tokį mažytį kitapus Komjaunimo aikštės. Ten nuperka žmonos prisakytų produktų ir vėl grįžta. Prisėda, bet neilgam. Matosi, kad norisi jam su visais pabūt, bet rūpi žmonai pirkinius parnešti, kitus nurodytus darbus atlikti. S. Marcinkevičius prisiminė, kaip kartą mokytojas K. Klimavičius į parką atsinešęs sūrį ir prašęs paukšteliams ar voverėms sušerti. Pasiguodė, kad sūris per rūgštus pasitaikęs, „kad jį kvaraba“, tai žmonai negalįs tokio parnešti. Ėjo metai, parko tarybos gretos retėjo. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pensininkų suoliukas liko tuščias… Ir jau pavasariui atėjus nebuvo kam patikrinti, ar į vietą pastatytas ilgasis suoliukas. O dar po dešimtmečio mažai kas beprisiminė, kad parke prie fontano stovėjęs pensininkų suoliukas.

Parkas, parkas… baltas rūkas,

Nušarmoję smilkiniai.

Pušys su baltais perukais – Viskas buvo taip seniai! (J. Kunčinas)

Ištrauka straipsnio, publikuojamo Dzūkų kultūros žurnale DAINAVA. 2010 Nr. 1.

Daugiau apie miesto sodą glūkoiduose


Ką mums reiškia Matutis?

spalio 21, 2009

Mūsų tauta kilnių žmonių nelabai daug turi. Bent jau taip atrodo kai kam. Mūsų miestas turi labai daug kilnių žmonių – tai BALTAS faktas. Vienas iš faktų – Matutis. Neverta kalbėti nei apie vardus, nei apie pavardes – jis tiesiog Matutis. Mano ir TAVO vaikystės pasakų bei gražių eilėraščių žmogus, žmogus iš dideliausios raidės, tariamos džiaugsmingai, paslaptingai ir pagarbiai: Žmogus. Aš, – o ir daugelis iš mūsų – su juo užaugom; su jo geniu, jo kalve, tūkstančiais eilių… Aš, – o ir daugelis iš mūsų esame bent jau šiek tiek matučiukai. Tad ar verta prarasti lizdą, kuriame gimėme, augome – ir kuriame ruošiame savo vaikus ateičiai?
Matučio yra VISUR: ir Sūduvijoj, ir Pauosupy, ir visoj Lietuvoj. Bet – daugiausia – Alytuj. Prie senos Sporto mokyklos. Tad tegu JO ten DAUG ir būna. Padėkime JAM ten būti. Ir raskime ten JĮ. (Tiesa, TAM reikia ne tik gerų norų, bet ir … pinigų.)
P.S. Pasidainuodamas noriu pasakyti, kad “Matučio dravę” Pauosupy Varėnos rajono “kultūristai” saugo… gražiai.
Albertas Antanavičius

VILMANTĖ PETRUSEVIČIENĖ
Muziejininkė

Vilmante

Aš kaip buvau taip ir likausi niekas –

Tik pilkas trupinys lietuviško arimo.

Aš kaip kregždė pavasarį parlėkus,

O jau belaukianti rudens ir išskridimo.

A. Matutis

Senieji alytiškiai gerai pamena Anzelmą Matulevičių-Matutį. Pirmiausia kaip talentingą mokytoją. Ne vienas buvęs jo mokinys yra pasakojęs, kad A. Matučio pamokos buvo įdomios, turiningos. Per pamokas vaikai išsižioję klausydavo A. Matučio pasakojimų ne tik apie literatūrą, bet ir paties mokytojo įspūdžių iš tolimų kelionių. O būdavo – tik įžengęs į klasę vietoj „labas rytas“ A. Matutis deklamuoja paties surimuotas gramatikos taisykles. Juk taip geriau mokiniai įsimins. Visai neseniai, vieną 2009-ųjų vasaros dieną, girdžiu kažkas įėjęs į muziejų nuo laiptų deklamuoja:

Išsigąsti, kąsti, siųsti, sklęsti, spęsti,

Spręsti, skųsti, žįsti, bręsti, švęsti, lįsti,

Kęsti, ręsti, spįsti, grįsti ,

Išgaląsti ir pažinti.

Pasisveikinu su garbaus amžiaus žmogum. O jis sako: „Aš Vincentas Dimša. Matutis buvo mano mokytojas. Nosinių raidžių rašybos taisyklę išmokau visam gyvenimui.“ A. Matutis dėstė lietuvių kalbą Alytaus pirmoje, antroje vidurinėse, vėliau jaunimo vakarinėje mokyklose.

O koks nepakeičiamas turistinių žygių vadovas buvo A. Matutis. Jis gerai žinojo ką daryti, kad vaikai ir jaunimas mylėtų gimtąjį kraštą, gerbtų jo gamtą. Kai 1953 m. A. Matutis tapo ką tik įsteigtų Pionierių namų vedėju, jis su didžiausiu užsidegimu ėmėsi vadovauti turistų būreliui. Iki 1958 metų šis nenurimstantis keliautojas ir gamtos mylėtojas turizmu užkrėtė ne vieną Alytaus miesto moksleivį. Juos mokė ištvermės ir draugiškumo, nejučia skiepijo meilę Tėvynei. Ir ne tai – plačiajai, o mūsiškei. O kaip tu jos nepamilsi, kai plaukdamas valtimi Nemunu aikčioji nuo neapsakomo grožio peizažų. Kai susipažįsti su įvairiausiais augalais ir dailiai suguldai jų pavyzdžius į savo „herbariumą“. Kai keliaudamas po Lietuvos kaimų sodybas aptinki močiučių austas grožybes, išgirsti senovinių dainų… Ir visai nesvarbu būdavo, kad nugarą slegia sunki kuprinė, kad naktį palapinėj uodai sukando, o paryčiais teko keltis ir budėti prie laužo.

Štai tik dalis buvusių A. Matučio turistų: iš pirmos vidurinės Eugenijus Gūzas, Sigitas Jegelevičius, Rimantas Pilauskas, R. Blauzdžiūnas, Lubauskas, Julija Kubilevičiūtė; iš antros vidurinės Irena Filonovaitė, M. Raičinskytė, Alvyra Petruškevičiūtė, Liucija Petrauskaitė, Joana Milinavičiūtė, Albina Marcinkevičiūtė, Elena Ivanauskaitė, Zita Černiauskaitė, Aldona Kunigonytė.

A. Matutis nepaprastai mylėjo gamtą, gerai išmanė jos paslaptis. Alytiškis Algis Balsys poetą vadina „gamtos vaiku“. Jiedu drauge ne kartą yra lydekas žvejoję. A. Balsys pasakojo, kad su A. Matučiu buvo tikras malonumas: visada pasakys kurioje vietoje meškerę užmetęs laimikį ištrauksi, parodys kuriuo miško takeliu eidamas baravykų rasi. Bet net ir gamtos prieglobstyje nepamiršdavo pašnekovo kalbos klaidas pataisyti, barbarizmus lietuviškais žodžiais pakeisti.

O tas A. Matučio mokėjimas bendrauti! Kompanijoje visada linksmas būdavo, nestokojo humoro jausmo. Atmintinai galėjo cituoti eilėraščius, ir ne tik savos kūrybos. Jokio pasipūtimo ar susireikšminimo. A. Matutis – be galo įdomi ir turtinga asmenybė. Apie jį visko net į knygą nesudėsi.  (Viena jau yra – Jono Linkevičiaus. „Po girią vaikščiojo poetas“. 2000).

Ir dar keletas sakinių apie A. Matučio namus. 1950 metais į Alytų atsikėlusi Matulevičių šeima iš pradžių būstą nuomojosi, vėliau buvo gavę valdišką butą miesto centre. Bet rašytojas nutaria statydintis nuosavą namą. Kiek įstengdamas pats savo rankomis prisideda prie statybos darbų. Į naująjį namą Taikos gatvėje Matulevičiai įsikėlė 1961 m. Nors namas nebuvo pilnai įrengtas, suteikė daug džiaugsmo: kambarių erdvė (tada taip atrodė), didelis daržas, pušynas kitoje gatvės pusėje. Čia nesigirdėjo miesto triukšmo, čia ošė pušys.

A. Matutis pasirinko šviesiausią kambarį antrame aukšte su langu į pušyną, kad atsidaręs langą galėtų klausytis paukštelių čiauškėjimo. Nors gyvenimas naujame name palengvėjo, rašytoją slėgė nepabaigiami darbai: apšildymo sistemos įvedimas, vandentiekio įrengimas. Padėtį  sunkino skolų grąžinimas. Metams bėgant viskas susitvarkė.

Paties sukurtuose namuose A. Matutis praleido visą likusį savo gyvenimą. Šioje aplinkoje prabėgo rašytojo kūrybingiausi metai. Čia jis ruošdavosi pamokoms, čia džiaugdavosi kiekvienos naujos knygos leidimu, į čia sugrįždavo po kiekvienos ilgos kelionės. Nenuilstančio šeimininko kvietimu čia svečiavosi kaimynai, daugybė rašytojų, vertėjų, dailininkų, literatūros kritikų ne tik iš Lietuvos, bet iš Rusijos, Lenkijos, Ukrainos. Poetas palaikė ryšius su daugybe žmonių, todėl jo išsaugoti laiškai – neįkainojama vertybė.

Poeto darbo kambaryje išsaugota viskas taip, kaip lemtingąjį 1985-ųjų rugsėjį paliko namų šeimininkas: prie lango rašomasis stalas subraižytu paviršiumi, ant jo stovinti keista staline lempa; kėdė, apkalta kailiuku; sofa trumpam poilsiui; daugybė knygų; suvenyrai iš kelionių; ant sienų sukabintos tautinės juostos; asmeniniai daiktai… Kuklu, jokios prabangos. Kambarys, laiptai, balkonas, tuja, senosios alyvos, kiemas, gatvė… Visa tai alsuoja namų šeimininko – rašytojo, mokytojo Anzelmo Matulevičiaus-Matučio dvasia. Memorialinio muziejaus esmė – vieta, pastatas, aplinka, betarpiškai susijusi su asmenybe.  Tik autentika gali išsaugoti apčiuopiamą istoriją…

Alberto Antanavičiaus daina. Pavadinimas …? ”Matučio dravė” arba tiesiog skirta poetui. Klipe panaudotos fotografijos iš A. Matučio muziejaus rinkinių, taip pat Aidos Dulkienės, Galinos Tamošiūnienės užfiksuotos renginių akimirkos.

Montažas   Dzilbus  ||   Trukmė    00:04:00