Galerijoje 101 – aštuntojo dešimtmečio Lietuvos baikerių fotografijos

Moteris šėlstančioje jūroje išgelbsti anūkėles, bet pati kranto jau nepasiekia. Skaitant tai, nuvilnija jaudulys iki pat sielos gelmių. JAI dedikuota ši Romo Požerskio foto paroda. Verta aplankyti glūkoidų fotogaleroje anksčiau publikuotus Zenono Langaičio (Kaunas) reportažus apie HIPIUS ir BAIKERIUS

ZENONAS LANGAITIS

zenon2

Spalio 30 d., 18 val, VDU Menų galerija 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) kviečia į Romualdo Požerskio fotografijų parodos Neramūs keliautojai atidarymą ir to paties pavadinimo knygos pristatymą. Renginyje dalyvaus parodos autorius R. Požerskis ir knygos sudarytojas Tomas Pabedinskas.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Romualdas Požerskis, po kelerių metų įsiliejęs į žymiausių Lietuvos fotografų gretas, dar buvo Kauno politechnikos instituto studentas ir savo jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijami aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms. 1971–1975 m. R. Požerskis, jo bendramokslis Virgis Lankas, pusbrolis Petras Pocius ir Zenonas Langaitis motociklais keliavo po Lietuvą, kartais išsirengdavo ir į tolimesnes keliones, pavyzdžiui, Taliną. Jaunieji motociklininkai tuomet savęs nesiejo nei su baikerių judėjimu, nei su Kaune gyvavusia hipių bendruomene. Tačiau kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo neišvengiamai susiję su tuomete alternatyvia Vakarų kultūra ir jos maištinga dvasia. Romualdas su bičiuliais klausėsi The Doors, Led Zeppelin ar Black Sabbath, skaitė Jacką Kerouacą, patys siuvosi motociklininkų striukes su „kutosais“, plačius džinsus ir… svajojo apie laisvą Lietuvą, be politinių, ideologinių suvaržymų, be asmens laisvės apribojimų.

Parodoje ir naujojoje knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokia nuotraukų interpretacija dabar gimsta dėl laiko nuotolio, tuometinio istorinio konteksto žinojimo, atvaizdo „perkėlimo“ iš asmeninio albumo į knygą, pagaliau – dėl „prigimtinio“ fotografijos gebėjimo kasdienio gyvenimo akimirką paversti iškalbingu apibendrinimu. Tačiau paroda suteiks retą progą fotografijas padengusius interpretacijų sluoksnius vieną po kito nuvalyti, kad būtų galima pajausti po jais išlikusią „gyvą“ akimirką ir estetinių taisyklių nesuvaržytą jos įamžinimą nuotraukose, kurios anuomet buvo skirtos tik fotografijų herojų asmeniniam archyvui. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis, mėgėjiški filmai ir fotografo bendražygių asmeniniai nuotraukų abumai.

Parodą galima aplankyti nuo spalio 30 d. iki lapkričio 21 d.

VDU Menų galerijos 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) darbo laikas: I-V 11:00-17:00.

Baikeriai dvare || Garažų klipai || 2017

Reklama

Maltos spalvos. Bitlai

“Prieš kelias valandas grįžau iš Maltos pasiblaškęs Tavo keliais.  O ten atsitiktinai pataikiau į anglų grupės atliekančios bitlų dainas vakarą. Spalio 9 d. Džono Lenono gimtadienis, gal įtrauksi jį į “spalio mėnesį gimusiems, prašom atsistot“ ratą… Jei pasistengsim, tai dar ir prisikels”. Tokią trumpą operatyvią info, prieš kelias dienas glūkoidams perdavė Vytautas San Simnas Stanevičius

John Lennon 77. Malta 2017 || Foto – Vytautas Stanevičius || Montažas – Garažų Klipai 2017

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Taip jau sutapo, kad antri metai iš eilės Lennono gimtadienį teko paminėti su labai aktyviais bitlomanais užsienyje, šįkart Maltoje.

Bevaikštinėjant krantine, pradžioje vos vos, vėliau stipriau ir stipriau vėjas, tarsi iš praeities, atnešdavo tokį mielą Bitlų dainų skambesį. Abejonių neliko, kažkur viename iš pakrantės barų jo lankytojai gyvai klausosi, o po kiekvienos dainos džiaugsmingai sveikina muzikantus, puikiai perteikiančius Bitlų dainų skambesį. Mano žingsnis vis spartėjo, bet kai ausis pagavo bitlišku variantu atliekamą dainą Dizzy Miss Lizzy, kojos jau pačios, tarsi kokio aštuoniolikamečio, nėšėsi tą kryptimi, iš kur sklido žodžiai:

You make me dizzy, miss Lizzy

The way you rock and roll…

Ir štai aš ten su tais šauniais Bitlų kraštiečiais iš Anglijos ir tais linksmai pakvaišusiais įvairiataučiais laimingaisiais, iš proto einančiais dėl jų atliekamos muzikos. Ėjau iš proto ir aš, oda pašiurpo žąsele ir buvau laimingas bei kartu norėjosi, kad tą akimirką su manimi būtų patys artimiausi mano žmonės…

Vienos nuotraukos istorija. „Bunda rokas“ 2017

Paskutinė rugsėjo savaitė ir spalio pradžia stebina gimtadienių gausa. Maestro Alvydas, apie kurį šis postas, Laima, Rasa, Ilona, Myklolas, Domas. Visiems linkėjimai sėkmės Jūsų asmeniniams siekiams pildytis. Ir sveikatos. Gera kūno būsena netrukdys gyventi tobulą gyvenimą. Su būsimu gimtadieniu, netrukus ateisiančiu į šį pasaulį, avansu sveikimame Vėją. Bus dar vienas glukoidžiukas!

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Turi dar parako maestro, roko veteranas Alvydas Jegelevičius. Kad trenkė, tai trenkė Bundoriuose, esančiuose Alytaus pašonėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, rugpjūčio 12 dieną vykusiame originaliame tikro garso koncerte „Bunda rokas“, sau į akompanimentą pasitelkęs nei daug, nei mažai – gamtos stichiją su liūtimi, žaibais ir siautėjančiu vėju. Nuaidėjus pirmiesiems maestro akordams, tą pačią akimirką buvo nurautas scenos stogas. Į tai „Aisčių“ ekslyderis sureagavo tardamas frazę: „ką aš gi čia darau?!“, bet nepasimetė ir su savo ištikimu ginklu – gitara vos spėjo laiku pasitraukti nuo scenos, kad netrukus, nurimus audrai gyvas ir sveikas vėl tęstų savo pasirodymą. Organizatoriai greit rado išeitį – ekspromtu surentė naują sceną šalia esančiame kluone bei stebuklingu būdu, didelių pastangų dėka sugebėjo išsaugoti gamtos stichijos nepažeistą aparatūrą.

Ši nuotrauka, kurioje maestro Alvydas Jegelevičius (stovi dešinėje) su simniškiu muzikantu, šviesos bei garso operatoriumi Jonu Kazakevičiumi, mena tą audringą laiką, dabar jau atrodantį kaip nuotykį trečiajame iš eilės „Bunda rokas“ gyvo garso koncerte, kuris subūrė alytiškius roko atlikėjus iš Airijos, Anglijos, Lietuvos, Australijos bei muzikos mylėtojus ir klausytojus iš Dzūkijos.

Roko senjorų vakaras. Angelai ir pušies šakelės

 

 

Rugsėjo 2 dieną Miesto Sode vyko Roko Senjorų vakaras, skirtas muzikanto, dainininko Vladimiro Bondarevo – Žoros atminimui ir senų draugų ir draugių susitikimui. Grojo Alytaus Aisčiai su aisčiu Romualdu Stankevičium priešakyje.

Renginys subūrė 3 kartus mažiau dalyvių, lyginant su 2015 metų Aisčių koncertu. Tada ploščiatkė nesutalpino savyje visų, nes atvyko senieji alytiškiai ne tik iš Kurorto, Centro ar Kriaušiaus, be ir iš Vilniaus, Kauno, USA, Norvegijos, Airjos ir Anglijos. Gal nyki reklama “pasitarnavo“, nes informacijos skvarbą iliustruoja epizodas, kai Dzilbus jau movėsi batus eiti į Miesto Sodą, suskambo telefonas. Šakninis Aisčių bosistas Viktoras Jonkus sakė, jog gaudant podleščikus, Kobra minėjo, jog kažkoks renginys Žorkos atminimui vyks, tik nežino kur ir kada. Štai taip. Kai sužinojo kur ir kada, Viktoras dar paklausė: ar galima truputį pavėluoti. Na, nebūtų Vycka. Julė į renginį atėjo šlapiais plaukais – ką tik iš baseino. O kiek dar būtų susirinkę, jei būtų žinoję…  Šiais metais organizatoriai glūkoidų net į informacinius rėmėjus neįtraukė. Palyginimui 2015 mūsų tinklapis Aisčių atgimimo po 45 metų koncertui padarė krūvą virtualių proklamacijų ir istorinių rašinių apie grupę.

AISČIAI sugrįžta
AISČIAI: atgimė visiems laikams
AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Tie kurie atėjo, vis klausė Dzilbaus, kodėl negroji, o kodėl nedainuoja grupės siela –  Alvydas Jegelevičiaus, o kur drumeris ir dainininkas Vacys Kazlauskas – Septynios Arklio Jėgos?? Mes tai SENŲ Aisčių gabalų atėjome paklausyti.  Nedainavo, negrojo, gali būti, kad skurdžiam  biudžetui dar dvi burnos būtų nepakeliama našta, todėl Aisčių pirmeivių ir nekvietė. Bet laikas eina, viskas kinta ir dabartinė grupė parodė, jog groja profesionaliai. Pūtikai skambėjo kaip Blood Sweat and Tears ar Chicago, ritmo grupė be priekištų. Respektas jauniesiems gitaristams. Pasitaikė ir jovaliuko, bet tai studentiško įpročio: viską išmokti paskutinę naktį prieš egzameną pasekmė. Maloniai nustebino solistės kai kurie vokaliniai epizodai, pavyzdžiui, Tinos Turner daina privertė suklusti, o senas Aisčių Manfred Man topinis songas nuvylė nykiu vokalu, nors interpteracija superinė. Keletą dainų padainavo Albertas Šekspytas Antanavičius ir jam, kaip visada, pasisekė penyti publikos palankumą.

Laimutis po neesančiu grybu prekiavo kolumbietiška kava. Linas Jakštonis pasakė daug tiesos apie Aisčius ir renginio prasmę.  Juozas Muzikevičius paparacino su nikonu. Kai pamatai žmogų su ekskliusyviniu fotoaparatu, vis pamnai –  šis vyrukas dirba National Geographic žurnalui. Juozas šiam žurnalui nedirba, bet sėkmingai medžiojo išnykstančius senuosius alytiškius ir tai jam puikiai pavyko. Dar leido pasinaudoti nuotraukomis, kurias sudėjome į foto galerą. Čia rasite ir kitų glukoidų užfiksuotų foto taikinių.

 

 

 

 

 

 

 

Kai iPhone 6S ir vėlesni modeliai suteikė galimybę daryti Live Photo nuotraukas, garažų klipai, naudodmi tokias foto, padarė ekspermentinį klipuką. Live Photo atrodo kaip įprasti *.jpeg failai, tačiau savyje turi 1 – 2 sekundžių vaizdo ir garso informaciją. Nemokami konvereriai kokybę nužudo, bet žiūrėkite. Gal patiks?

Į renginį atėjo Henrikas Šyvokas – miesto senatorius, Igoris Riabovas – nenuilstantis spidolinių laikų rock apžvalgininkas, melomanai: Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Miesto Sodo pirmoji ponia Aldona Marcinkevičienė, istorikas Arvydas Šmitas Braždys, dviračių sporto entuziastė kurortietė Dalia, akvarelininkas Benas Jenčius, koncertmeisteris Viktoras Ščetilnikovas, mokytoja Rita Ališauskienė, londonietis, vis daugiau laiko gyvenantis LT, Vladas Kapitonas Dimavičius, ėjimo sporto pradininkas Kastytis Pavilonis, LT futbolo čemionas Vytas Watas Malinauskas, airiškų reportažų autorius glūkoiduose autorius Vytas Galbuogis, daug pasipuošusių pagyvenusių ponių, vis provokuojančių atsiminti ar tai ta, kurią matei 1968 metais ploščiatkės šokių vakare ir kiti, jau sunkiai įvardijami.

Kai nusipelnę alytiečiai už gerybinę veiklą pradėjo gauti dovanų keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę Angelas (tokių jau įteikta devynios, 2015 gavo ir glukoidai, o šiame renginyje – mūsų Albertas Šekspyras Antanavičius ir įmonės Asociacija Matučio Namai vadovas Vilmantė Petrusevičienė), glukoidai nutarė renginius, kuriuose dalyvauja, vertinti PUŠIES ŠAKELĖMIS – nuo vienos iki penkių. Kriterijai: organizaciniai reikaliukai, dvasingumas, palyginimas su panašiais renginiais, kokybė įvairiomis prasmėmis, išliekamoji vertė, masiškumas, atsiliepimai ir begalė kitų niuansų. Šis renginys gauna TRIS PUŠIES ŠAKELES. Džiaukimės ir paplokime.

Iki naujų susitikimų Miesto Sode!

 

 

Valdžios rokenrolas ir Alytaus miesto šventė 2017

​     Roko muzika ir jos atmainos kukliame provincijos miestelyje merdi. Jei sovietų valdžia 1970 metais Aisčiams uždraudė vadintis Aisčiais, tai šakninių alytiškių išrinkta, jau sava, miesto valdžia išeliminavo miestą reprezentuojančias ir patriotiškai mūsų kukliam provincijos miesteliui nusiteikusias ir nusipelniusias grupes ir atlikėjus. Svaras 409 su Ričardu Vymeriu iškepė antrąjį kompaktą, skirtą alytiškiams, išvykusiems laimės ir pragyvenimo šaltinio ieškoti svečiose šalyse. Ir dar, kompaktas dedikuotas vilčiai, jog jie sugrįš! Gražu, jei Svaro 409 muzikantai pradžiugintų alytiškius savo naujausia kūryba Miesto šventėje. Bet ne.

Svaras 409. Foto: alytausgidas.lt

     Arba Andy Abro Band su Andrium Abramavičium šiltai priimami tarptautiniame Suvalkų bliuzo festivalyje ar kitame artimame užsienyje, bet tėvonijoje jiems vietos nelika.
     2015 metais, kai Miesto Sode miesto šventės metu, po 45 metų pertraukos koncertavo Aisčiai, tikrinių alytiškių anplūdis buvo neregėtas. Iš Vilniaus ir Kauno, iš Amerikos ir Norvegijos iš Kurorto ir Anos Pusės susirinko gimtojo miesto vyrai ir moterys, nesimatę 30-40 metų ir “po grybu“ klausė Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus, Vladimiro “Žorkos“ Bondarevo ir Aisčių. Šiais metais vietinių valdžiažmogių sprendimas neįsileisti miesto grupių į šių metų miesto renginius – keistas ir sunkiai suvokiamas.
Andy Abro band. Foto : FM99
 fgdfgfg
Todėl už DIDELIUS pinigus perkami Eurovizijos lūzeriai ir popso saldukai Linas Adomaitis ir Vaidas Baumila. Geriau jau būtų pasamdę Foo Fighters ir Coldplay. Alytus būtų nugarsėjęs, bent jau Europoje, pretendavęs pasiekti Guineso rekordą svečių anplūdžiu ne tik iš LT bet it iš ES. Viešbučiai perpildyti, žmonės nuomuoja svečiams butus ir kambarius, Laimutis Urbanavičius su savo kilnojama “Gegutės“ kavine nespėja ruošti kavą iš Kolumbijos Andų priekalnėse išaugintų pupelių …
Foo Fighters. Foto: marvelcinematicuniverse.wikia.com
Coldplay. Foto: worldversus.com
 fdgfgf
Bet šios grupės jau kainuotų LABAI DIDELIUS pinigus.
Beje, apie pinigus. Aisčiams savivaldybė už 2015 metų dviejų dalių koncertą Miesto Sode atsilygino VIENU viskio buteliu “Pušies “ kavinėje.
Aisčiai 2015
dfsdfdf
Palyginimui, šių metų dešimtys tūkstančių eurų, kurie bus sumokėti už abejotinos vertės performansus – auksinis sprendimas. Gali susirungti su Oleko šaukštais.
Tiek apie valdžios rokenrolą ir požiūrį į senuosius tikrinius alytiškius. Matyt, mano, jog jie jau išmirė.
O šventė turi būti šauni ir turininga. Įvairių švieselių paradas dar kermošius, miestelėnų eisena, inscenizacijos miesto šventės tematika, dar kažkas. Veiksmai vyks Rotušės aikštėje, Miesto sode, Dailidkės prieigose ir mūsų širdyse.
Linkime gero oro ir gerai pasilinksminti!

Gatvės muzikos diena. Vilnius 2017

Nors GATVĖS MUZIKOS DIENA 2017 plakatai skelbė, jog “viso pasaulio gatvės muzikantai šiemet renkasi į Vilnių“, vis tik vietos muzikantai nustelbė svečius ir viso pasaulio gatvės muzmenai nesusirinko į Vilnių. Grojančius ir dainuojančius fotografavo mūsų korespondentas, jau daug dešimtmečių Alytaus vilnietis  – Eugenijus Vnarauskas. Pasižiūrėkime.

Rolandas “atkasė“ dar vieną istorinę foto

Aštuntas ano amžiaus dešimtmetis. Vieta: panašu, jog tai kultūrkės vidiniame kieme. Viršuje: Valdas “Vatufkė“ Ogijenko – drumsai, Rolandas Daučiūnas – gitara. Apačioje – Robertas Balkauskas ir Gedas “Gizela“ Manerskas. Gedas 2016 vasarą specialiai atvyko iš USA ir sudalyvavo glukoidų sueigoje, padainavo ir pagrojo. Šaunuolis! Nuotrauką atsiuntė Rolandas Daučiūnas. Dėkojame. Taip vis pasipildo Alytaus MUZMENŲ GALERIJA – mūsų istorija.

Prisiminkime JUOS. Nepamirškime SAVĘS. Su Naujaisiais 2017

baneris-new-year
Naujųjų, 2017 sutikimui skiriame vaizdo klipą, skirtą Aisčių muzikantams atminti. Šis klipas, sukurtas Garažų Klipų studijoje, taip pat skiriamas 2016 išėjusiems išskirtiniams muzikantams, daininikams ir vadybininkams, sukrėtusiems muzikinį pasaulį gerąja prasme ir savo kūryba įrodžiusiems, jog galima generuoti naujus stilius, naują muzikinę kultūrą ir visa tai įtvirtinti. 2016 netekome:  David Bowie, Leonard Cohen, Greg Lake (Emerson Lake and Palmer), Prince, Glenn Frey (Eagles),  Leon Russell, Keith Emerson (Emerson Lake and Palmer), George Martin (The Beatles siela, vadybininkas, garso inžinierius, penktasis bitlas), Maurice White (Earth Wind and Fire),  George Michael.

Rasa&Dzilbus – Lay Lady Lay || Garažų klipai 2016

I d ė j a. Karjeros pradžioje 1969 metais Aisčiai stengėsi rasti savo “veidą“, grojo lietuviškus kūrinius, net “Gintarėlių“.  Bet šalia  skambėjo populiariausių britų, amerikiečių grupsų kūriniai. Būtent šiam “užsienietiškam“ Aisčių skambesiui prisiminti ir gimė šis klipas. Bobo Dylano “Lay Lady Lay“, vienas geriausių amerikiečio kūrinių, kuris surado sąsają  su Aisčiais. Jie 1970 ir 2015 sugrojo Manfred Mann “Mighty Queen“. Retas mūsiškių žinojo, jog šios dainos autorius Bob Dylan, o ne Manfred Man. Tačiau daugelis žinojo, jog Bob Dylano kūrinius grojo daugybė žinomų-nežinomų, pradedančių ir nueinančių. Ir jų atliekamos B. Dylano kūrinių  interpretacijos būdavo įsimintinos ir pavykę. Kelios dešimtys pavyzdžių, paminėsiu vieną. Gal Igoris savo DinoRocke panagrinės plačiau. Kai 1965 Bob Dylanas sukūrė “All Along The Watchtower“, vėliau jį grojo Jimi Hendrix, Neil Young,  Dave Matthews Band, Lenny Kravitz su Eric Clapton. Ir begalė nežinomų, tarkime, Glasgow gatvės muzikantų.

Pirmoji daina skirta išėjusiems amžinybėn aisčiams: Stasiui Simnavičiui, Valdui Jurgelevičiui, Rikantui Liliui, Svetlanai Serioginaitei ir Rimgaudui Drumžliui – “Aisčių daina“, pasakojanti grupės istoriją. Antroji – “Lay Lady Lay“ – primenanti tą “kitą“ aisčių repertuarą, kurį pamiršti nevalia.

Rasa&Dzilbus – Aisčių daina || Garažų klipai 2016

A u d i o. Garso takelis sukurtas pačiomis primityviausiomis priemonėmis. Balsai įrašyti iPhone 5S telefonu. Gitara, gitaros solinė partija ir bass: viskas įgrota elementaria akustine gitara, o įrašyta tuo pačiu telefonu. Pagarba ir padėka dabartiniam “Aisčių“ frontmenui Romualdui Stankevičiui, kuris “įdėjo“ tikros bass gitaros garsus ir “sucentravo“ įrašą. Vertingos buvo ir Donato Juodišiaus konsultacijos, kurio pasiekimai garsų mene jau pripažinti visuotinai:

Žinutė Twiteryje:
Keistokas, bet smagus įvykis: Kultūros ministerijos bei LATGA-A paremta, ką tik pasirodė eksperimentinės muzikos kompaktinė plokštelė „Lietuvos garso menas / Lithuanian sound art“, skirta ne pardavimui, o reprezentacijai. Teigiama, kad jos išleistas net 1001 egzempliorius (daugelio eksperimentinės muzikos leidinių tiražai neviršija 50-300 egz.). Ar tai reiškia, kad kadaise undergroundine buvusi eksperimentinė muzika tapo valstybės pripažinta?

Mindaugas Peleckis
2012 m. Rugsėjo 22 d., 20:47
Skaityta: 691 k.

 

V i d e o. Sunku prikalbinti suvaidinti vaizdo klipe. Aktoriai nesimėto, o dar ir brangūs. Tačiau paieškojus – pavyko. Čia paaiškinimai nebūtini, pažiūrėsite ir įvertinsite.

Šis klipas skiriamas JIEMSJUMS, MUMS, VISIEMS gyviesiems, trokštantiems geresnio gyvenimo, naujų idėjų.

Su NAUJAISIAIS 2017 METAIS!!

 

 

Glūkoidų metų žmogus. Kas jis?

baneris-new-year

 Reikšmingi pasiekimai glūkoidų pasaulyje nedažni ir todėl negali būti nepastebėti. Alberto „Šekspyro“ Antanavičiaus dvigubą CD “Bunkerių paukščiai, arba 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės“ turime kone kiekvienas savo garsų kolekcijose. Čia Albertas dainuoja savo eilėraščius apie pokarį. Būtent šia tematiką niekaip nepavadinsi komercine, popsova ar, dar daugiau – olialia kultūra. Tai sąmoningo tautiečio požiūris į istorinį tarpsnį, ypač skaudų ir svarbų Lietuvai.

2016 lapkričio mėnesį, kariuomenės dienos proga, Valdovų rūmuose vykusiam iškilmingam paminėjime už patriotizmo skatinimą, ugdymą ir panašius veiksmus,  KA ministras Juozas Olekas Albertui „Šekspyrui“ Antanavičiui įteikia Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medalį civiliams “Už nuopelnus“. Averse – ąžuolo šakelė ir užrašyti trys žodžiai: Laisvė. Garbė. Tėvynė; reverse – medalio numeris– 416. Tai vieninteliai Krašto apsaugos medaliai “civiliokams“. Reikia pagarsinti, kad šitam paminėjime majoro laipsnis buvo suteiktas alytiškiui Ryčiui Ališauskui – jis mūsų visų žinomo (deja, jau amžiną atilsį) buvusio “Nemuno“ restorano barmeno Edmundo „Mundo“ Ališausko ir mokytojos Ritos Vosyliūtės sūnus. O Edmundą visad prisimename besišypsantį. Kitoks jis nemokėjo būti.

medalis-sekspyras

Beje, 2014 Albertui buvo įteikta ir Alytaus kultūros premija – taigi, mūsų miestas nepamiršo. Kone dvejus metus Albertas albumą kukliai pristatinėjo: išvažinėjo visą Dzūkiją ir gerą gabalą Lietuvos – nedideli koncertėliai mokyklose, bibliotekose, muziejuose, Valstybinių ir vietinės reikšmės švenčių progomis, per kitus ir kitokius renginius.

Kai pasidairai po Alberto darbo kambarį, akis užkliūna už kitų apdovanojimų, apie kuriuos, kažkodėl nekalbame. Pasirodo, šis šaunus vyrukas yra apdovanotas V.Kudirkos medaliu (Marijampolės šaulių skyriaus atminimo medalis), Dzūkijos medaliu (už dalyvavimą pėsčiųjų žygiuose), turi keturių ministrų bei Varėnos mero padėkas, dar kažko panašaus, tik mažesnio kalibro. Ir beveik VISKAM pasitarnavo būtent “Bunkerių paukščiai“ ir žmonės, vienaip ar kitaip prisidėję prie šio ilgo (dvigubo) albumuko apie pokarį. Vieną  – mūsų bendrą draugą – paminėti privalu, tai – Algirdas Žemaitis, paskatinęs Šekspyrą “šio darbelio“ imtis.

Šiandien šv. Kalėdos. Rinkime ALBERTĄ „ŠEKSPYRĄ“ ANTANAVIČIŲ glūkoidų 2016 metų žmogumi. Labai panašu, jog jis to vertas. Komentuose išreiškite nuomonę. Rezultatai nebus suklastoti, nes bent iki 2017 sausio 1dienos, tinklapis patikimai apsaugotas net nuo Kremliaus hakerių atakų.

Su šv. Kalėdom! Linksmo ir malonaus bendravimo.

Rolandas Daučiūnas. Fotogalera „Alytaus muzmenai“ pildosi

baneris-new-yearFotogalera „Alytaus muzmenai“ vis pildosi. Čia vietą pelnytai surado Rolandas Daučiūnas. Tai kultūrkėje ir Miesto Sode  apie 1978 grojęs vyrukas. Sakydavome: kietai groja gitara, gal neblogiau už Bulką (Liudą Bulkevičių). Vienas įvykis labai susijęs su Role. Aisčiuose vyko didysis muzikantų kraustymasis. Tada Romas Stankevičius sukūrė savo grupę, Dalia Meisnerytė išplaukė į profesionalų lygą. Tiesiog buvo krizinis laikotarpis ir restorane „Nemunas“ Aisčiai pusmetį liko groti trise: Viktoras, Vacys ir Dzilbus, o čia dar, šeštadienio grojimo metu, Dzilbaus gitarai nutrūko 6-ta styga. Viktoras patarė per pertrauką nubėgti į kultūrkę, ten šokiams grojo Liudo „Bulkos“ Bulkevičiaus chebrytė. Nors Rolando Dzilbus nepažinojo (ar čia pažinsi visus jaunesnius), tačiau Rolandas Aisčių muzikantus pažinojo visus, ir, suprasdamas ką reiškia groti be stygų, be žodžių ir išlygų sušelpė  Dzilbų čekų gamybos styga.

role

Rolandai, kad ir pavėluotai, po 40-ties metų nuoširdi padėka Tau už kolegišką pagalbą. Geriausi šventiniai linkėjimai visų glūkoidų vardu. Taip pat kviečiame Tave su artimaisiais į „Glūkas 2017“ bendraminčių susibūrimą kitų metų vasarą. Pasiimk gitarą.

galera_alytaus muzmenai ico

Alvydo Jegelevičius akordas.

baneris-new-year

Alvydas Jegelevičius sumanė išleisti kelias kompaktines plokšteles – savo dainų, parašytų pagal iškiliausių bendraautorių tekstus

main_000x000
Alvydo asmeninio fotoarchyvo nuotrauka

Visą straipsnį skaitykite Lietuvos Žinių portale

 

Prisiminkime Džoną Lenoną

“Laikas lekia, bet mes gyvenam savo ritmu ir ačiū dievui, kad taip galim… Rašau Tau, klausydamas Lennono, tai užtai gal pradėjau filosofuot…“
Citata iš Vyto “San Simno“ Stanevičiaus laiško glūkoidams

1980 m. gruodžio 8 d., Manhatanas, Niujorkas, Niujorko valstija, JAV. Psichopatas Markas Čapmenas nušauna muzikantą, poetą, kompozitorių DŽONĄ LENONĄ
Mūsų kartai, gyvenusiai už geležinės uždangos, bitlai turėjo milžinišką įtaką muzikos ir laisvės supratimui. Tie, kurie užaugo su bitlais, puikiai suvokė The Doors, Jimmi Hendrix, Led Zeppelin, Chicago, Blood Sweat and Tears ir visą plejadą kitų teisingos muzikos atlikėjų
Prisiminkime Džoną Lenoną

lennonas-zuties-vieta

2010 su Virgium Lepeška aplankome Džono Lenono žūties vietą. Daugiau galite pasiskaityti ir pažiūrėti Amerikos atradimai: Rytinė pakrantė (6 dalis). New York City
Foto: Vytautas Stanevičius

Mūsų piligrimai The Cavern klube

Mūsų karta tiek susijus su bitlų fenomenu, jog niekaip neatsispiria pagundai aplankyti vietas, kurios istoriškai svarbios: pirmieji vieši bitlų koncertai Liverpulyje 1961 metais The Cavern scenoje. Būtent čia, spalio 9 dieną dalyvauja, mini Džono Lennono gimtadienį ir pramogauja glūkoidas Vytas Stanevičius, dar mums žinomas San Simno niku. Tai šviežia info, kurią Vytas kartu su puikiomis foto (padarė virš 1000) mums persiuntė, o Garažų Klipų studija sumontavo kažką panašaus į filmuką. Ot, kad tokį renginuką pas Giedrę bibliotekoje suorganizavus.
Dabar dėkinga proga priminti ir prisiminti, jog ir kiti mūsiškiai jau anksčiau atliko panašius ritualinius judesius. Pirmasis, apsilankęs Strawberry Fields aikštelėje Centriniame Parke Manhetene (New Jork, USA) buvo Sigitas “Kefyras“ Kizala. Vėliau tą padarė Dzilbus su Laima kartu su Virgium ir Vitalija, kiek vėliau – Alvydas Jegelevičius. Alvydas jau Londone perėjo zebru Abbey Road Crossing. Kiek vėliau tai pakartojo Igoris su Jurga, o Liudas Ramanauskas apsilankė visada neformalioje aplinkoje skendintį Džimo Morrisono kapą Paryžiuje. Tai buvusių muzikinių rezistentų, kaip kažkada mus su dalele ironijos pavadino Rasa Petkevičienė, piligriminės kryptys, kuriomis derėtų retkarčiais migruoti.
Reikia nepamiršti, jog Vidukas prieš 15 metų kalbino Dzilbų nuvažiuoti į Liverpulį. Vidai – dar nevėlu. Kapitonas pakvietė 2017 birželį aplankyti jį Londone ir sakė: kas čia yra? Pašoksim ir iki Liverpulio.
O dabar žodį ir vaizdus jums pristatys VYTAUTAS “SAN SIMNAS“ STANEVIČIUS

The Cavern Club. Džono Lennono gimtadienis  || Foto – Vytautas Stanevičius || Garažų Klipai 2016

VYTAUTAS STANEVIČIUS

san-simnas-stanevicius

Spalio viduryje turėjau galimybę lankytis Liverpulyje, o po to keliauti į Glazgą stebėti Lietuvos – Škotijos futbolininkų pasaulio čempionato atrankos rungtynių, kurios baigėsi taikiai – 1:1. Žinant mūsų futbolo dabartinę būklę, susitikimo baigtis nesugadino geros nuotaikos, kurią, kaip ir tikėjausi, įgijau jau kelionės pradžioje, vos nuskridęs į Liverpulį.

Tai geriausia vieta bitlomanui su savo svajone nutūpti ant žemės ir pasibastyti Bitlų miesto gatvėmis, apsilankyti The Cavern Club, kuriame jie pradėjo savo viešus pasirodymus, pasišildyti jų neblėstančios auros spinduliuose. Jau antrą kelionės dieną viename bare-suvenyrų parduotuvėje susipažinau su amerikiečių grupe The British Invasion iš Ohajo valstijos, atvykusia į Liverpulį koncertuoti. Kitas malonus siurprizas, kad su jais kartu buvo ir Amerikos lietuvė, Vudstoko laikų simpatiška šviesiaplaukė mergina, nepraradusi savo energetinio užtaiso ir dabar, vardu Audronė. Ji gimusi Amerikoje ir, kaip pati sakė, tėvai pokariu iš Šiaulių emigravo į Valstijas.

Tą patį vakarą mano naujieji pažįstami turėjo koncertuoti The Cavern Club. Suprantama, jie grojo The Beatles gabalus. Jų aprangos ir išoriniai bruožai buvo be galo panašūs į originalus. Viskas atitiko The Cavern Club dvasią ir susirinkusią įvairaus amžiaus publiką varė į ekstazę. Atsitiko tai, kas tuo metu geriausia galėjo atsitikti Liverpulyje, nebent būčiau gimęs dešimtmečiu anksčiau ir praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje po raudonmūriais The Cavern Club skliautais siausčiau aidint originaliems The Beatles. Bet nevarau Dievo į medį ir neseniai džiuginusiais įspūdžiais noriu foto reportaže pasidalinti su savo kraštiečiais, kurių širdys daužosi The Beatles ritmu.

Daugiau Vyto Stanevičiaus pėdsakų glūkoiduose:

<  Vabalų paroda Lietuvoje

A.Antanavičius: Daina prasideda nuo gimtinės

Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

sekspyras-respublika

Albertas Antanavičius. Stasio Žumbio nuotrauka

Dainuojamosios poezijos kūrėją ir atlikėją Albertą Antanavičių, ko gero, teisinga jau būtų vadinti Dzūkijos dainiumi, atskirai apdainavusiu kone kiekvieną šio žalio ir nuostabaus krašto vietovę, kiekvieną Dzūkijai svarbų istorinį įvykį, kiekvieną jos miškuose galvą padėjusį Lietuvos partizaną… Šiandien, ir vėl sulaukę jo solidaus (jau aštuntojo), net kelių dešimčių dainų albumo, šį kartą skirto gimtajam dainiaus miestui – Alytui, su A.Antanavičiumi kalbamės apie meilę Tėvynei, kuri, pasak menininko, negali būti tikra, jeigu ji neprasideda nuo meilės konkrečiam gimtosios žemės lopinėliui.

 

– Jau yra išleistas jūsų albumas, skirtas Dzūkijos žemei, taip pat – atskiri jūsų dainų rinkiniai jos miškuose kovojusiems partizanams, Vilniaus kraštui, Varėnos kraštui… Juokai juokais, bet baigiat apdainuoti kiekvieną savo gimtojo krašto upę ir medį atskirai, todėl noriu paklausti, ar su tokiu homeriškuoju dainiaus pašaukimu yra gimstama, ar jis užgyvenamas?

– Nuoširdžiai dainuoti žmogus juk tegali iš meilės. Tad ir čia, manau, viskas prasideda ne nuo pašaukimo dainuoti, o nuo meilės savajam kraštui – meilės, kuri liepia jį apdainuoti, nepalikdama jokio pasirinkimo. Vaikystėje pirmiausia įsimylėjau savo gimtąjį kiemą, vėliau – gimtąjį miestą, dar vėliau – visą Dzūkiją, Lietuvą… Dainose man rūpi žmonėms apie visa tai papasakoti. Todėl manosiose dainose svarbiausia yra ne poetinis kalbėjimas, ne metafizinės gelmės ir net ne melodija, o epinis pasakojimas – istorinė dokumentika, geografija, vietovardžiai, konkretūs įvykiai, konkretūs žmonės… Ką nors mylėdamas, juk negali nustoti tuo meilės objektu domėjęsis, todėl gyvendamas apie savo gimtąjį kraštą vis daugiau sužinau, mane įkvepia ir sukrečia vis kiti dalykai, kuriuos panūstu išsaugoti žmonių atmintyje, širdyse ir lūpose. Na, o daina, jei tik ji išties prigyja žmonių lūpose, mano nuomone, yra pati patikimiausia nacionalinės atminties ir nacionalinės savasties saugotoja. Kaip tik todėl kurdamas dainas didžiausią dėmesį visuomet skiriu tekstui, o muzika mano – pabrėžtinai paprasta, „suręsta“ iš keturių – penkių gitarinių akordų… Tokio melodijos paprastumo taip pat siekiu sąmoningai – noriu, kad manąsias dainas galėtų atlikti ne tik profesionalūs dainininkai, bet ir kiekvienas žmogus miške su gitara prie laužo arba prie šventinio stalo…

– O ar dainuoja?

– Dainuoja. Ypač bendruomenės mėgsta dainuoti tas dainas, kuriose skamba jų gimtųjų kaimų pavadinimai. Jau esama ir tokių dainų, kurias, neretai persiaranžavę ar net šiek tiek pakeitę melodijas, atlieka chorai ir liaudies kapelos…

– „Čia mes gimstam iš tylios dainos/ Geraširdės dzūkės širdyje/ Čia nebūna negražios dienos,/ Nes mes patys spalviname ją“… O juk tikrai – nereta jūsų daina turi savy tokio, sakyčiau, himniškumo?..

– Manau, visus meno kūrinius tam tikra prasme dera laikyti žmonijos himnais pasauliui ir gyvenimui. Tad ne išimtis ir manieji – tai himnai mano tėvams, mano šeimai, namams, kuriuose užaugau, gimtajam miestui, Lietuvai… Kitaip tariant – manajam pasauliui, kuriame išties gyvenu ir kurį išties myliu.

– Lietuvoje gimęs ir augęs Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas yra sakęs, kad nemylėdamas savo gimtosios parapijos žmogus neįstengia mylėti nei savęs, nei pasaulio. Sutinkate?

– Be jokios abejonės. Dar moksleivis būdamas perskaičiau Tomo Vulfo knygą „Žvelk, angele, į savo būstą“, kurios pagrindinis herojus Judžinas sakė: „Aš nenoriu tapti JAV prezidentu, scenos žvaigžde, pasaulyje žinoma asmenybe – tenoriu, kad mano gimtojo miestelio žmonės apie mane gerai atsilieptų“. Labai giliai įstrigo man šitie žodžiai ir būtent tuomet apsisprendžiau – kad ir ką šiame gyvenime darysiu, kad ir kur likimas mane nublokš – visada gyvensiu su savuoju gimtuoju kraštu širdy, o dirbdamas visuomet stengsiuosi, kad mano kraštiečiai nesigėdintų manęs pavadinti savu.

– Gyvenime turime ir patiriame visi daugiau ar mažiau – panašiai, tačiau juk ne visi taip spirga iš meilės savajam kraštui, kaip jūs. Sakykit, kas užkrėtė jus tąja meile?

– Dainingumą, be abejo, paveldėjau iš mamos ir visos balsingosios jos giminės. Mama buvo ir pirmoji mano muzikos mokytoja – pamokė groti akordeonu. Dabar mano mamai – aštuoniasdešimt septyneri, ir visai neseniai ji dar giedojo bažnyčios chore, o balsas jos – visai kaip Beatričės Grincevičiūtės…

Na, o šviesaus atminimo tėvas mane vaikystėje labai nemažai kur apvedžiojo – po miškus, savo gimtųjų kaimų apylinkes, vaizdingus paupius… Riešutaudamas ar grybaudamas tėvas visuomet papasakodavo apie konkrečias vietoves nepaprastai įdomių, širdin atgulančių istorijų, o aš klausydavau ir įsimindavau.

Vėliau – prisidėjo mokykla, krašto muziejus. Turėjau tikrai puikius, savąjį kraštą mylinčius ir neprastai pažįstančius mokytojus, todėl, nors mokyklą baigiau niūriais „brežneviniais“ sovietinės priespaudos laikais, tačiau ir teisingą Lietuvos istoriją, ir užgintąją lietuvių pasipriešinimo sovietų okupacijai istoriją žinojau puikiai, nors tais laikais visa tai žinoti buvo gan pavojinga. Matyt, čia kerojo tvirtos patriotinės tradicijos, nes juk kaip tik manojoje mokykloje prieš išeidamas kautis į mišką buvo mokytojavęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Beje, ši mokykla šiandien ir vadinasi jo vardu. Nors, kai ją baigiau aš, šio vardo mokykla dar nenešiojo, bet neslėpsiu – labai juo didžiuojuosi.

Mano šeima, kaip vėliau supratau, galėjo man apie visus šiuos dalykus papasakoti kur kas smulkiau ir išsamiau, mat tarp giminių, pasirodo, turėjau ir į lagerius išvežtų, ir partizanavusių, ir galvas už Lietuvos laisvę padėjusių… Tačiau tėvai apie tai kalbėdavo šykščiai, kaip vėliau prisipažino, tokiu būdu siekdami mudu su broliu apsaugoti nuo galimų persekiojimų.

– Nemanote, kad su savąja patriotine dainų tematika labai jau nemadingas šiais laikais esate? Kodėl gi nedainuojate apie ES, apie globalizaciją, homoseksualų eitynes ir panašius dalykus, šiandien laikytinus vienintele teisinga pilietiškumo išraiška?

– Kuo nuoširdžiausiai pritariu – esu labai nemadingas, ir negana to – madingas niekada nebuvau ir nebūsiu. Mylėti savąjį kraštą niekada netaps mada, todėl ta meilė nerizikuoja ir niekad iš mados išeiti.

O eitynės, globalizacija – ne mano gyvenimo atributai… Jau sakiau, kad dainuoju tik apie tą pasaulį, kuriame pats gyvenu, kurį branginu.

Žinoma, kiekvieno žmogaus asmeninio apsisprendimo reikalas yra emigruoti arba gyventi globaliuose kontekstuose ir abstrakčiose formose net ir neemigravus, tiesiog nepastebint tokių darinių kaip gimtinė, gimtoji kalba, tauta, jos kuriama valstybė… Tačiau mane labai liūdina ir netgi erzina, kai tie, kurie fiziškai arba vidujai yra emigravę, moko, kaip dera gyventi tuos, kurie yra likę gyventi Lietuvoje ir stengtis dėl jos ateities.

– Vadinasi, su tokiais Lietuvos dainiais kaip Bernardas Brazdžionis jums ne pakeliui?

– Ką ir kalbėti, B.Brazdžionis labai gražiai rašė apie Lietuvą, tačiau man jis nėra ir nebus toks artimas kaip Maironis ar V.Krėvė, nes Tėvynę jis mylėjo iš toli. O Tėvynę mylėti iš toli yra kartais lengviau, kartais sunkiau, bet niekada nėra ir nebus tolygu gyvenimui čia, kai Tėvynės likimas ir tavasis likimas reiškia visiškai tą patį.

– Turime tokį puikų, „Lietuvą dainuojantį“ fotomenininką Algimantą Aleksandravičių, kuris jau yra sudaręs ir išleidęs nuotraukų albumus apie Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, o šiuo metu, kiek žinau, intensyviai pluša ties Sūduva. Gal, sakau, panašiai daryti ketinate ir jūs – galbūt išsamiai ir nuosekliai apdainavęs gimtąją Dzūkiją, imsitės dainuoti apie kitus regionus, ilgainiui savo dainomis apipindamas visą Lietuvą?

– Keista, kad klausiate – kaip tik neseniai gavau pasiūlymą iš brolių aukštaičių apdainuoti jų kraštą, tad, kas žino, gal kada nors į šį jūsų klausimą galėsiu atsakyti teigiamai. Tačiau kolei kas apie tai negalvoju – dar yra kas veikti ir gimtojo savo krašto kontekstuose.

Tarp mano planų esama dar sumanymo išleisti dainų albumą, skirtą Alytaus rajono žmonėms ir vietovėms, taip pat atskirai – Lazdijų kraštui. Daugelis dainų jau yra sukurtos, tereiktų jas surinkti, vykusiai sudėlioti ir išleisti.

Negaliu prižadėti, kad gyvenimo trukmės ir kūrybinių galių man užteks apdainuoti Lietuvą, bet dėl mylimos Dzūkijos – esu įsitikinęs – ją išdainuosiu visą.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“ 

Klipas išėjusiems

Po 45 metų atsikūrę „Aisčiai“ surengė pernai ir šiais metais koncertus Miesto Sode. Laikas prisiminti jau į nebūtį išėjusius aisčius: bosistą Valdą Jurgelevičių, būgnininką Stasį Simanavičių, vokalistą ir gitarą grojusį Rikantą Lilį, vokalistę Svetlaną Serioginaitę, gitara, vargonais grojusį ir dainavusį Rimgaudą Drumžlį. Visus, gal išskyrus Rimgaudą, tragiška lemtis ištiko ne laiku ir tai dar labiau skaudina. 2010 lapkričio 13 d Prancūzijoje buvo nužudyta buvusi “Aisčių” dainininke Svetlana Serioginaite-Levašova. Kiti išėjo visiškai jauni.aisciai-atminimui-mire

Visus, juos pažinojusius, kviečiame pažiūrėti pirmąjį iš dviejų klipų, skirtų pirmosios Alytaus roko atspalvį nešiojusios grupės dalyviams prisiminti. Klipas pagamintas Garažų Klipų Nidos padalinyje, naudojant iPhoną. Visi garsai: gitara, įdainavimai, net bosas (koks ten bosas, tai tik keturios žemosios akustinės gitaros stygos) įrašyta su telefono mikrofonu. Viskas sumiksuota ir sumontuota taip pat su telefono aplikacijomis: iMovie, Quik, PhotoGrid, MusicMemos. Projekto biudžetas – 0,00 €.

Rasa&Dzilbus – “Aisčių daina“. Garažų Klipai 2016. 4:41

Daugiau apie AISČIUS::

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
〉 Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
〉 Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškiu klubas ir Aisčiai
„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
 Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
〉 Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?