Trys žinutės


 
#1. SAMUELIS TACAS LIETUVOJE

Savo 70-tąjį gimtadienį Samuelis Tacas sutiko savo vaikystės ir jaunystės mieste – Alytuje. Ta proga dar pristatė ir knygą. Šį kartą apie save: gyvenimą Lietuvoje, Izraelyje ir Jungtinėse Valstijose. Čia jau kelis dešimtmečius gyvena, gelbsti žmones, turinčius įvairiausių kūno  negalių, skausmelių, dieglių, judėjimo problemų ir propoguoja sveiką gyvenseną. Jo gydymo įstaiga įsikūrus pačiame New Jorko centre – Manhatano salos širdyje, prestižiniame Columbus Circus rajone, prie Centrinio parko ir vadinsi – “New York Physical Therapy: Body Tuning by Shmuel Tatz”

Samueliui Tacui 70. Knygos pristatymas II vidurinėje mokykloje || Garažų Klipai 2017

Klasiokas Zenonas Gramackas daug prisidėjo renginį organizuojant. Būtina paminėti, Zenonas už nuopelnus sportui gavo valstybinį apdovanojimą. Sveikiname.

Samuelis Tacas apie 1969 grojo su pirmuoju Aisčių sąstatu, o prieš tai II-je vidurinėje mokykloje grojo su klasiokais Zenonu Gramacku, Petru Verbausku, Algirdu Jasioniu. Gal todėl Samueliui kilo mintis čia ir dabar sugroti tas melodijas, kurias prieš 52 metus girdėjo mokyklos salės sienos. Kaip tarė, taip ir padarė: sėdo prie elektro Jamaha pianino, pasikvietė Dzilbų su akustine Fender gitara ir sugrojo. Seniai mirusio Samuelio klasioko-muzikanto Algio Jasionio žmona net nufilmavo: sako – vaikam nusiųsiu. Mat Samuelis grojo Algio kūrinį, sukurtą tada.

#2. ŠEKSPYRIUKĖ ARBA “TRIO CLAVIOLA“

Jubiliejinis koncertas vyks lapkričio 26 (sekmadienį), 16 val. Arsenale (Valstybiniame vaizduojamojo meno ir dizaino muziejuje). Groja Ugnė Antanavičiūtė  – Alberto ir Janinos dukra.

 

#3. KNYGOS “NERAMŪS KELIAUTOJAI“ PRISTATYMAS

Knygos “Neramūs keliautojai“ pristatymas Kaune  galerijoje 101. Matysite  keletą labai   trumpų  8 mm  kamera   filmuotų  akimirkų  iš  1972.   Tai istorija.

Reklama

Glūkoidų tinklapiui 10 metų. Reziume.

 

Po glūkoidų meeto 2007 Donatui kilo mintis-klausimas: o kodėl neturėti savo tinklapio? WordPress platforma tada (gal ir dabar) buvo pažangiausia pasaulyje, tad glūkoidai ten prieglobstį (free) ir gavo. Pradžioje bandėme surasti ir paskelbti  pirmųjų (1981 – 2006) susitikimų prie Glūko nuotraukas. Būtent nuotraukas, nes video reportažą turėjome tik po 11 metų.  Vytas “Styga“ Palubinskas, jau tada, buvo pažangus vaikinas ir savo Panasonic kamera 1992 padarė pirmąjį judančių paveikslų srautą apie glukoidus, o dar negimusi garažų studija sumontavo ypatingai neprofesionalų, klaikios kokybės, tačiau mielą prisiminti filmuką.

Glūkas 1992. Kamera – Vytautas Styga Palubinskas || Montažas – Dzilbus

Dešimtmečio proga tinklapio vizualizacijas atnaujinome, labiau pritaikėme mobiliems įrenginiams.  Prisipažinkite,  jei jau pramogaujate virtualioje aplinkoje,  kur praleidžiate daugiau laiko:  PC ar telefone?  Pasikeitimas telefonams ir planšetėms: komentarai, top straipsnių sąrašas, autoriai, savaitės foto, archyvai ir kiti tinklapio atributai –  visa tai  rasite MENU paklikinę MOBILIEMS. Naujovė. Mūsų filmukai, reportažai, muzika ir dainos patogiai sugrupuoti ir sudėti vienoje vietoje. Rasite meniu punkte: MŪSŲ FILMOTEKA. Dar daug darbo lieka padaryti, kad viskas rastų savo vietą, o Jūs galėtumėte patogiai naršyti.

Kad Jūs galėtumėte patogiai naršyti ir praėjus 10 metų, kilo pagunda wordpress’e nupirkti planą Premium, kurio kaina metams 86 GBP arba 90 €. Atrastume daug galimybių gerinti tinklapio techninę kokybę ir išvaizdą, nuolatos jį tobulinti.   Gali būti, jog atsirastų pasiturintis sponsorius ir sušelptų visą sumą, bet būtų ženkliai puikiau, jei mes VISI solidariai paaukotume po 1 – 5 (ar kiek kas gali) eurus.  Sąskaita SEB banke: LT16 7044 0600 0193 4572. Gintautas Unguraitis. Su prierašu: parama glūkoidų tinklapiui.

Ką mes rašėm? Temos pačios įvairiausios: Romo Kalantos Kaunas ir Alytus, kuriame gyveno tik šakniniai alytiškiai, melomanijos pradžia ir Aisčių grupė, pokalbiai apie muziką, o apie vestuvinę – įsiplieskė ypač karštos diskusijos (Donatas Juodišius „Apie muziką“ 2008). Renginių pas Giedrę bibliotekoje apžvalgos, kur renkasi meno žmonės save pristatyti ir kitus savo kūryba padžiuginti. Kelionių aprašymai ir filmai: Almantas Bendoraitis – apie Indiją, Vytautas Galbuogis – Kanada, Airija, Vytas Watas Malinauskas – USA, Virginija Balčiuvienė – Tunisas, Dzilbus – pusė Europos ir USA. Čia speciali padėka Virgiui Lepeškai, kelionės sumanytojui ir organizatoriui. Jei ne jis, šešių rašinių ir šešių  filmuką apie nuotykius Amerikoje nebūtų.

Kai tik tautiečiai bando rinkti protingą valdžią (Prezidentą, Seimą ar vietinės reikšmės valdžiažmogius), į tokius rinkimus visad įkalame vinutę, taip išsakydami nuomonę. Taigi apolitiški neesame. Laikomės principo: netapatink Lietuvą su Lietuvos valdžia, o nuomones toleruojame pačias įvairiausias, tačiau  diskutuojame aršiai.

STATISTIKA, SAVIGYRA IR PADĖKOS

Per dešimtmetį mes visi parašėme 468 straipsnius, 2405 komentarus, sukūrėme 128 filmukus, publikavome tūkstantį foto. Fotogalerijose įamžinome miesto muzikantus, melomanus, Kauno hipiakų komūną, Vilniaus alytiškių klubą, Zenono Bulgakovo sausio įvykius.

Už gerybinę veiklą 2015 metais tinklapio adminai  gavo miestiečių dovaną –  keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę “Angelas“.

Tinklpio peržiūrų metuose vidurkis – 45 000, mėnesio – svyravo tarp 3 500 ir 5 000 ir kasdien vidutiniškai – 150.  Nors dešimtmečio proga pasiekti tikslo  – pusės milijono peržiūrų neplanavome, bet skaičius 440 000 yra pakankamas. Žinant, jog esame labai labai maži.

Suprantama, jog Lietuvoje esame labiausia pastebimi. Tai sudaro 96% visų peržiūrų. Antra šalis pagal peržiūras –  Jungtinės Valstijos. Toliau rikiuojasi: Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija, Rusija, Nyderlandai, Airija, Švedija, Lenkija, etc.

Fotoreportažus siuntė Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas, o Vytautas San Simnas Stanevičius net specialiai nuvyko į Liverpulį (“Mūsų piligrimasi Cavern klube“) ir Maltą, kad ten dalyvautų bitliškuose renginiuose ir potyrius įamžintų puikiose fotografijose, kurias vėliau publikuotų glūkoiduose. O kažkada buvo net konkursas, kas padarys geriausią foto. Rinkome ir išrinkome.  Pageidavimas nuotraukoms, Jūsų siunčiamoms mūsų tinklapiui, buvo toks: venkite tik internetinių šiūkšlių, nes tik jūsų orginalios nuotraukėlės (tokios dažnai atsiduria “Savaitės foto“ lange) priduos žavesio glūkoidų tinklapiui. Toks principas taikomas ir tinklapiui: tai, ką MES PATYS nuveikėme, sukūrėme, patyrėme, sumąstėme – rasite glūkoiduose. Tai mūsų dainos, eilėraščiai, knygos, kompaktai, tapyba, pagautos žuvys, muzikiniai pokalbiai, glūkoidų susibūrimai, aplankytos šalys, mintys, komentarai ir amžinas mokymasis korektiškai diskutuoti.

Mūsų korespondentai, parašę staripsnius ar atsiuntę medijos, pateikę idėjas, virtusias kūnu ar kitaip prisidėję: Agnė Dabregaitė, Aidas Unguraitis, Algirdas Žemaitis, Almantas ir Laima Bendoraičiai, Albertas Antanavičius, Aldona Marcinkevičienė, Algirdas Verbauskas, Alvydas A. Jegelevičius, Alvydas Petkevicius, Donatas Juodišius, Edmundas Gegužis, Giedrė Bulgakovienė, Igoris Riabovas,  Janna Riabova, Juozas Muzikevičius, Kristupas Petkūnas, Kęstutis Beiša, Laima Unguraitienė, Laimutis Urbanavičius, Lina Andreikenaitė, Rimvydas Aglinskas, Rasa Juodišienė, Rasa Petkevičienė, Stasys Kerėža, Virgilijus Beiša, Vilmantė Petrusevičienė, Vytautas Galbuogis, Vytautas Palubinskas, Vytautas Pavilonis, Valentinas Stadulis, Vidminas Grabauskas, Vytautas Malinauskas, Vytautas Stanionis, Vytautas Stanevičius, Ugnė Antanavičiūtė, Zenonas Langaitis. Ką jie čia nuveikė, galite surasti kategorijų ir autorių debesėlyje.

Tačiau išskirti (“vertus paminėti“)  keletą autorių privalu. Rasa Petkevičienė savo straipsniuose palietė giluminius žmogaus sielos vingius. Vytautas Pavilonis laiku ir subtiliai rašė apie smegenų plovimą  “Pagaminta Kremliuje“ priemonėmis ir Šveicarijos armiją. Padėka Albertui Šekspyrui Antanavičiui  už nuolatinį, nenutrūkstamą dėmesį, idėjas, pagalbą, rašinius ir dainas. Kitas atvejis. Būdavo – glūkoidams stigdavo minčių, susidaro nemaloni pauzė. Atrodo lyg niekas nevyktų. Juk bileką ar bileko nerašysi, tada vakuumą užpildė Vytautas Galbuogis serija savo patirčių Kanadoje ir Airijoje. Kad daugiau tokių supratingų bendraminčių. Pasirodo yra.  Tai Vytautas San Simnas Stanevičius. Puikūs jo straipsniai apie Alytaus futbolo istoriją pagyvina tinklapį šiais metais. Piligriminė Igorio Riabovo kelionė Britanijoje Jimi Hendrix, Mark Bolan (T.Rex), Kinks ir kitų MŪSŲ grupių pėdsakais – geras rašinys ir  puiki dovana glūkoidų melomanams. Kadangi Dzilbaus rašiniai apie seną Alytų “Vienos dienos kronika“ ir 1971 nuotykius su Šekspyru ir Viduku sulaukė dėmesio, juos taip pat gal derėtų įtraukti į “vertus paminėti“.

Glūkoidų tinklapio administratoriai dzilbus ir juodo arba Gintautas Unguraitis ir Donatas Juodišius

Dėkojame Alvydui Jegelevičiui už straipsnius ir dainas, savo poezijos ir prozos pristatymus tinklapyje, Algirdui Žemaičiui už idėjas, Viktorui Jonkui už lydekas, Agnei Dabregaitei už dainas ir rašinius, Rasai Juodišienei už Nirvana klubą, Aidui Unguraičiui ir Valentinui Staduliui už reportažus iš rockfestivalių, Sauliui Jegelevičiui už klipus ir klasikinę gitarą, maestro Algirdui Verbauskui už gyvo garso koncertus prie Glūko, glūkoidų grupei “3 Generations“ už gyvą garsą prie Glūko, Aldonai Marcinkevičienei už Miesto Sodą ir “Kūrikus“, Kristupui Petkūnui už Kauno Company, Vilmantei Petrusevičienei už Anzelmą Matutį, Rimgaudui Drumžliui už rašinį apie Aisčius, Giedrei Bulgakovienei už Sausio 13-os reportažą, Zenonui Langaičiui už baikerius, hipius ir senuosius radio imtuvus, Kęstui Beišai už Lenino paminklo nugriovimą Lukiškių aikštėje, Virgilijui Beišai už archyvines glūkoidų foto,  Juozui Muzikevičiui už Korg tembrus ir fotoreportažus, Valentinui Chlevickui už Tehass grupę, Antanui Grambai už poeziją,  visiems komentuotojams ir tik skaitančiams.

Jubiliejaus proga norime paprašyti Agnės Jonkutės “paskolinti“ ką nors iš jos vojažų po Jungtinius Arabų Emiratus ar Kiniją. Juk Agnė ten buvo ne taip kaip daugumai įprasta (pasitrinti Turkijos ar Bulgarijos viešbučiuose), o su savo meno darbų parodomis. Robertas Šiūša kruizino  laivu po Europą. Robertai, kaip ten buvo, kas tas kruizinis laivas. Mūsiškiai, manome, tokiais dar neplaukiojo. Gal išskyrus Alvydą Petkevičių, seniai seniai, dar prie Brežnevo, apiplaukė Europą. Stasys Kerėža važiuoja per Europą dviračiu, o dabar dar ir pėsčias per Ispaniją eina. Stasy, atsiųsk glukoidams savo nuotykių puokštę, juk tai veža neblogiau už Doors ar Blood Rock.

Iki naujų susitikimų.

Tinklapio administatoriai pagarbiai ir su dėmesiu: dzilbus ir juodo

 

Dramblys. Žmonės legendos

Jei bulvarinio popso žurnale „Žmonės. Legendos“ legendomis laikomi iš baudžiauninkų kilę, prichvatizacijos metu pralobę, loviniu (I Love You) keliu prasimušę į viršų ir dažnai įdomūs tik patys sau, tai niekam nenusidėsime savo puslapyje legenda pavadindami savo bendraamžį, Kriaušiaus vaiką Joną “Dramblį” Dambrauską. Jis savo kartoje tapo tikra legenda, kurią prieš metus aplankė Albertas “Šekspyras” Antanavičius koncertinių gastrolių metu po  pietvakarių Lietuvą. Albertas pasakoja: koncerte bisas, ovacijos ir šiame fone pasigirsta išskirtinis nepainiojamas su niekuo balsas:  “Šekspyre, pavaryk dar!” Ogi Dramblys.

Jonas “Dramblys” Dambrauskas gyvena ir gydosi Veisiejų globos namuose, jį remia sesuo iš Australijos. Šiais metais jį aplankė Alvydas Jegelevičius. Alvydas rašo: “Pasitiko, pavaišino, priminė išėjusius. Gražiai pakalbėjo, parodė jaunystės nuotraukas su išėjusiais ir esamais amžininkais, tų laikų liudininkais… Pabuvom, patylėjom kartu…”

Alvydas pridėjo pora susitikimo nuotraukų.

 

Gimę 1949 Alytaus klasiokai iš Pirmos vidurinės mokyklos. Iš kairės: Jonas Dambrauskas-Dramblys, Zina Stumbraitė-Ivanauskienė (Ivano žmona) ir Alvydas Jegelevičius.

Veisieju globos namai. Legendinis mūsų kartos alytiškis Jonas Dambrauskas – Dramblys savo kambaryje 2017 09 20

Dvikova su Laiku. Pašnekesys su Algirdu Žemaičiu (atnaujinta 2017.08.25)

Šio rašinio priešistorė – netikėtas telefono skambutis iš Alytaus. Skambino man futbolo veteranas Algirdas Žemaitis,  tik ką laikraštyje „Alytaus naujienos“ perskaitęs, kad DFK „Dainava“ iniciatyva pagerbti darbą Alytaus  sporto ir rekreacijos centre (SRC) baigę treneriai Remigijus Klimavičius ir Petras Simanavičius. Jaunystėje žaidę: Remigijus – ilgus metus auksinėje „Dainavos“, Kauno „Atleto“, Simno, o Petras – „Alyčio“, Alytaus „Bangos“, „Poringės“ bei taip pat ir Simno komandose.Pats Algirdas su Petru buvo komandos draugais „Bangos“ ir „Poringės“ vienuolikėse. A. Žemaitis, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), pradėjo dirbti Alytaus šiluminiuose tinkluose, kuriuose visada buvo mylimas sportas, ypač tinklinis. Gal dėl to Algirdas liko ištikimas savo vienintelei darbovietei, kurioje dažnas „sirgo“ ir futbolu.
Vyutautas Stanevičius

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Ak! Laike, tu net prigulęs
Mūsų ginamus vartus apšaudai“ – Dzūkų Šekspyras

Nevyniodamas žodžių į vatą, Algirdas ir sako: „Vytai, glūkoidai perbėgo per Alytaus futbolo istorijos tarpsnius, o gyvoji istorija tęsias ir tęsias. Rodos, neseniai patys žaidėm aikštėje, o štai mūsų komandos draugai jau ne tik kad patys nežais, bet baigia ir trenerių karjeras, perduoda estafetę kitiems. O kiek dar nepapasakotų nutikimų, „bajerių“, nesusipratimų iš mūsų gyvenimo futbolo aikštėje ir jos užkulisiuose. Galiu kai kuo pasidalyti, važiuok pas mane, šį bei tą ir aš prisiminiau, o kai ką ir giliai giliai radau“.

Jau kitą dieną Algirdas mane pasitiko prie savo jaukių namų vartelių Alytaus Kurorte, norėdamas pasidalinti, tariant Alberto Antanavičiaus Šekspyro žodžiais, „gerais dalykais“. Sakė, kad Tais Laikais, savaitgaliais iš čia vienu metu galėjo klausytis, ką ir kaip „Cveko“ – Romo Vaitkevičius „chebra“ groja Sodo „plaščiadkėje“ir kaip  Dzilbus– Gintas Unguraitis su kompanija virkdo gitaras „Nemuno“ restorane. Įspėjo, kad labai neįsijausčiau spragsėdamas foto aparatu, nes keletą įdomių retro fotografijų radęs ir noriai pasidalytų su glūkoidais. Įsitaisėm jaukioje pavėsinėje medžių paunksmėje ir taip buvo gera sugrįžt į mūsų jaunystės laiką, prisimint draugus, o atsiminimus apie futbolą, studijas paįvairinti pajuokavimais apie neblėstančias jaunystės šėliones, kurios atrodė lyg ir ne mūsų buvo palydovės. Bet gardus juokas iš mūsų pačių krėstų „bajerių“ liudijo, kad viskas įvyko su mumis.

Dvi sąmokslo pusės

Viena tokia istorija, kurią Algirdas papasakojo iš savo ankstyvojo futbolininko karjeros periodo, tai neužmirštamos treniruočių pobūdžio rungtynės Alytaus kariniame dalinyje. Būdamas jaunuolis, gynė Alytaus „Bangos“ komandos, sėkmingai žaidusios Kapsuko (dabar Marijampolės) zonos pirmenybėse, spalvas. „Kartą susirinkus į treniruotę, treneris Antanas Bytautas pasakė, kad skubiai keliautume į karinį dalinį, kur žaisime su jų komanda, besiruošiančia Pabaltijo karinės apygardos pirmenybėms, kontrolines rungtynes. Kariškiai rimtai ruošėsi šiam susitikimui, gerai paruošė aikštę, kurią apgulė nesuskaitoma gausybė uniformuotų jų komandos ginklanešių, kartojančių karingas skanduotes, jomis keldami saviškių kovinę dvasią, tarsi ragindami mus nušluoti nuo žalios aikštės žolės (gal prieš rungtynes ją dar ir padažė?  Jausmas – tarsi filme „Trečias kėlinys“, kuriame priminta Kijevo „Dinamo“ futbolininkų dvikova karo metais su Vermachto futbolininkais. Skirtingai nei filmo siužete, mums viskas baigėsi laimingai ir linksmai. Alytaus desantininkai meistriškumu mums aiškiai neprilygo, išskyrus vieną žaidėją, kurį, kaip sakė A. Bytautas, paimtų į savo komandą. Rungtynės ėjo į pabaigą, o kareiviai sunkiai surengdavo rimtesnius antpuolius prieš mūsų vartus, tad ką bekalbėti apie triuškinančio ir sauso rezultato sušvelninimą. Artėjant rungtynėms į pabaigą, netikėtai treneris pradėjo gestikuliuoti ir šaukti (kareiviai vis tiek nesuprato), kad reikia būtinai įvarčio į… mūsų vartus. Būtinai! Didelių pastangų dėka pavyko surežisuoti „pendelį“ (11 m. baudinį). Vartininkas Romas Radivonas su širdgėla atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir atremti nevykusį smūgį (koks vartininkas norėtų, kad jo tvirtovė būtų pramušta) … visa „laimė“ kamuolys rado kelią į tinklą. Finalinis švilpukas, rungtynes triuškinančiai, bet ne sausai prieš desantininkus laimėjo „Banga“. Klausiam trenerio, “ką tas praleistas įvartis lemia?“. „Eikit praustis, rinksimės dalinio valgykloje, vaišins žirnių koše“. Gi, kaip sakė Algis, jau ne košė galvoje, o kur dingo jo gražuolė ir didžiulė firminė sportinė „tašė“, kurią nupirko tėtis? Treneris nuramino, kad viskas tvarkoje. „Palengvėjo, kai ją pamačiau valgykloje po stalu, kažkodėl baisiai išsipūtusią, tarsi būtų prikimšta granatų. Iš jos buvo traukiami „Alyčio“ butelius, o jų turinys vogčiomis buvo pilamas į didžiulius kareiviškus aliumininius puodelius, kad nematytų kareiviai“. Kaip Algis liudijo, treneris kaip jaunėliui jam neleido gerti tų obuolių „sulčių“. O košė tikrai buvo skani. Visiems atsipalaidavus paaiškėjo, kodėl taip svarbu buvo „sušlapinti“ R. Radivono vartus. Kareivius treniravo alytiškių senas, geras pažįstamas butrimoniškis Viktoras Kiseliovas ir jis su karinio dalinio „zampotilu“ susilažino, kad aikštėje situacija nėra tokia beviltiška ir įvartį kareiviai tikrai įmuš. Rungtynių pabaigoje taip ir įvyko.V. Kiseliovas lažybas laimėjo ir už tai neliko skolingas „sąmokslininkams“.

Algirdas tęsia: kiek kitokio pobūdžio sąmokslas, susijęs su Alytaus „Banga“, įvyko tų pačių 1975 metų rudenį. Šis su liūdna pabaiga.

Nuotraukoje priekyje klūpo: Petras Simanavičius, Džervus, Stasys, Eugenijus Juodaitis, Algis Žiūkas, Edvardas Miknius, Vacius Sinkevičius, a.a. Algis Laukaitis. Stovi iš kairės: pirmųjų trijų neprisimename, Jonas Naruševičius (Vania),  Henrikas Aleksa, Romas Radivonas, Romas Dunderis, Algirdas Žemaitis, Romas Lydeka, a.a.Kazlauskas

„Banga“ tais metais užtikrintai laimėjo Kapsuko zonos futbolo pirmenybes. Kad patektų į „A“ klasę, dar reikėjo Telšiuose išsiaiškinti 4 zonų nugalėtojų turnyre (futbolininkų vadinamoje „pulkoje“), kas to vertas.

Centre – jaunasis „Bangos“ komandos kapitonas A. Žemaitis, antras iš kairės – alytiškis, rungtynių šoninis teisėjas Algis Zaviliauskas, o pirmas iš dešinės – „Bangos“ komandos vartininkas Valacka

Kaip Algirdas teigia, jie buvo pranašesni už savo varžovus, bet nematomos jėgos visais įmanomais ir neįmanomais būdais trukdė jiems įrodyti savo pranašumą, pakilti pakopa aukščiau ir ateinančiame sezone, jau žaidžiant vienoje lygoje su Alytaus „Dainava“, būti jos konkurente. Su teisėjų pagalba (aiškiai ne tik jų) Telšių „Impulsas“ buvo užtemptas į pirmą vietą. Kažkas labai nenorėjo „derbių“ tarp dviejų Alytaus komandų, o ir dar būtų neaišku, ką jų metu labiau palaikytų Alytaus futbolo mėgėjai, čempionišką „Dainavą“, ar vien tik gimtinėje – Alytuje išaugusiais žaidėjais sukomplektuotą Alytaus „Bangą“…

Alytus turėjo čempionus „Dainavą“, bet prarado „Bangą“, kuri jau kilo ir būtų vilnijusi į Lietuvos futbolą „devintąja banga“, juk Dzūkijos sostinė futbolo talentus moka ugdyti…

„Gaidžio“ pokštai „varė iš proto“ trenerį A. Bytautą

 Bendraujant su Algirdu smagiai pasijuokėme iš Lietuvos „Vilties“ futbolo rinktinės (17-18 metų), kurią treniravo A. Bytautas ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų treniruočių pobūdžio rungtynių epizodo. Šioje rinktinėje kaip visada būdavo daug Alytaus talentų, tai ir vartininkas Algis Seilius (deja, žuvęs), ir techniškas, kūrybingas gynėjas Romas Vidžiūnas – „Gaidys“ (taip draugų vadintas, nes staigiai sukinėjo galvą, o ką?… futbolo aikštėje tai privalumas), ir kiti.

Alytiškis vartininkas a.a. Algis Seilius, žaidęs ne tik Lietuvos 18-mečių rinktinėje, bet ir buvęs kandidatu į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę

Alytaus jauniai: antroje eilėje pirmas iš kairės – treneris A. Bytautas, trečias – A. Žemaitis, ketvirtas – Aivaras Vyšniauskas (neseniai buvęs Alytaus futbolo federacijos prezidentu, jaunystėje 100 m distanciją nubėgdavęs per 11 sek.), šeštas – A. Makštutis, paskutinis – Alytaus sporto mokyklos direktorius Algimantas Grauželis

Romas buvo ne tik talentingas, imlus, bet ir neprognozuojamas, dėl ko „varė iš proto“ trenerį. Ir štai dėl ko. Per rungtynes su bendraamžiais, žaisdamas centro gynėjo pozicijoje, atėmęs kamuolį iš varžovų ar gaudavęs jį iš savo vartininko kontratakai, kartais, užėjus įkvėpimui, apeidavo po 2-3 varžovų žaidėjus prie savo baudos aikštelės ir tarsi to būtų negana, sugebėdavo grįžti atgal ir dar kartą jau „per klyną“ (tarp kojų) prakišdavo kamuolį savo aukai. Tokio žaidimo epizodą jis ir pademonstravo tose rungtynėse su meistrais. Perėmęs kamuolį, skirtą Lietuvos futbolo legendai tiek gerąja tiek ir atvirkštine prasme Vytautui Dirmeikiui, jis šiam ir prakišo žaidimo įrankį tarp kojų (arba „klyną“) prieš pat A. Seiliaus ginamus vartus, baudos aikštelėje, vietoje to, kad sužaidęs paprasčiau, išspirtų jį į kampinį ar toliau nuo vartų. Čia neišlaikė aikštėje nusikvatoję ne tik žalgiriečiai, bet ir treneris A. Bytautas, bet tuoj pat prapliupo pykčiu Romui už “avantiūrą“.

Išsaugoti Šekspyro posmai

„Geri dalykai“, taip dviem žodžiais Albertas Antanavičius Šekspyras mėgsta įvardinti jam patinkančius reiškinius, procesus, įvykius ar materialius daiktus. Tikrai „gerais dalykais“ su mumis pasidalino Algirdas. Giliai stalčiuje surado net Šekspyro posmus su autografais, kuriuos šis, beakomponuodamas sau gitara, dainavo prieš 16 metų. Šių eilių  autorius dabar net pats nerastų nei savo stalčiuose, nei galvoje, gal tik širdyje. „Geri dalykai“ nemirtingi…

Alberto eilėraštis, stebūklingai išlikęs Algirdo kultūrinio sluoksnio saugykloje.

Ežgės Duobėje

 Filmukas “Ežgės“ || Garažų Klipai 2017

Kai 1964 metais Duobėje visi šaudė iš parakinių ir smėlis buvo pilnas degtukų, tada Alvydas Petkevičius čia ant kartono gabalo nutapė vieną pirmųjų savo peizažų. Nesvarbu kad 1970 Romas “Romėnas“ Zdanavičius, Dzilbus, Šekspyras, Sierukė, Virgius Lepeška, Vidukas, Kefyras čia gaudė ežges (tikrinis pavadinimas: pūgžlys) meškerėmis be plūdžių, bet su keturiais kabliukais ar kepė šašlyką, svarbu, kad Albertas “Šekspyras“ Antanavičius realizavo 3 metus austą ir brandintą idėją suburti čia keletą “tų laikų“ personų ir pažuvauti Duobėje “kaip tada“. Šekspyras sakė, kad žuvauti -netinkamas žodis,  geriau meškerioti. Jei liksi be laimikio –  tai būsi tikras meškeriotojas. Akcija pavyko. Prisiminimai atgaivinti, žuvienė suvalgyta.

Duobė 2015 metais. Vanduo buvo taip nusekęs, jog nubristi į vidurį Nemuno buvo paprasta

Fotoparoda: hipsteriai su motobaikais arba “NERAMŪS KELIAUTOJAI”

Zenonas Langaitis, hipių laikų baikeris, atsiuntė mielą širdžiai info apie Romualdo Požerskio fotoparodą “Neramūs keliautojai”. Zenonas dar anksčiau glukoidams buvo pasiuntęs istorinių foto iš  Romo Kalantos laikotarpio: 1968 – 1974. Galite pasižiūrėti čia. Tai žmonės, kurie gyveno laisva idėja, roku, harlėjais. Tai pati šviesiausia sovietmečio jaunimo grupuotė. Dar vasara, keliaujate po Lietuvą. Puiki proga aplankyti parodą. Ieškokote taip: autostrados 122 kilometre nuo Vilniaus ir 188 nuo Klaipėdos yra ženklai, vedantys į dvarą. Kauno r. Babtų sen., Žemaitkiemio 10. Vietovės koordinatės: 55.066033,23.79128.

Birželio 15 dieną, Babtyno / Žemaitkiemio dvare vyko Romualdo Požerskio parodos „Neramūs keliautojai” atidarymas. Publikai pristatyta darbų serija – visiškai nebūdinga gerai pažįstamoms ir ikoninėmis laikomoms fotografo nuotraukoms. Veikiau tai galimybė susipažinti su išskirtine menininko biografija ir to laikmečio dvasia.

„Noras parodyti šiuos darbus kilo visai atsitiktinai”, – teigia vienas parodos iniciatorių, menotyrininkas Tomas Pabedinskas. 1971–1975 metais R. Požerskis kartu su keliais kitais studentais savo draugais vasaras praleido motociklais keliaudami po Lietuvos, Latvijos bei Estijos kraštus. Dienoraštinis fotografijos pasakojimas puikiai atsiskleidžia ir atidarymo metu: susirinkę nuotraukų herojai prisimena visas laisvės ir maišto, sumišusių su jaunyste, istorijas, kurios taip naiviai ir netiesiogiai, tačiau tvirtai atsiremia į nepriklausomos Lietuvos troškimą.

Odinės iš Amerikos atsisiųstos ar pačių pasisiųtos striukės, garinti džinsai, tuo metu klausoma „Led Zeppelin” ar „Pink Floyd” muzika, prieštaravo tuometinei ideologijai ir buvo laikoma maišto simboliais. Dar daugiau, po Kalantos tragedijos, sustiprėjus laisvės apribojimams, keliautojai neišvengė ir kuriozų: štai kartą, patekus į eismo įvykį motociklininkas negalėjo net ligoninėje nusiimti šalmo, mat turėjo ilgus garbanotus plaukus, kas reiškė, jog jei tokią šukuoseną būtų pamatę sovietai, jam būtų atimtos teisės.

Serija atgyja ne tik dėl pasakojamų istorijų, pati ekspozicija tarsi pratęsia „Neramių keliautojų” dvasią. Šalia nuotraukų galima apžiūrėti ir visą jau antikvariniais laikomų motociklų kolekciją, o už dvaro esantys laukai tarsi sustiprina tą laisvės troškulį.

Taip pat šiuo metu yra ruošiamas „Neramių keliautojų” serija grįstas albumas, kuriame bus galima rasti ir nuotraukų, papildančių R. Požerskio dienoraščio

iškarpas. Rudenį vyksiančiame knygos pristatyme bus galima plačiau susipažinti su knygos sudarytojų – R. Požerskio ir T. Pabedinsko – motociklininkų serijos vertinimu ir interpretacijomis bei darkart pajusti septinto dešimtmečio maištininkų dvasią.

Paroda veiks iki spalio 30 d.

Info šaltinis:  alfa.lt

Zenono Langaičio glūkoidams dovanotos fotosesijos apie  hipišką Palangą ir baikerių pažintines keliones ir nuotykius

Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Kai Stalinas, išgėręs čiačios brėžė Sovietų Sąjungos – Lenkijos sieną, tūkstančiai lietuvių liko Lenkijoje. Kartais siena ėjo per kiemą: troba Lenkijoje, ūkinis pastatas Lietuvoje. Jei anūkė svečiavosi pas močiutę, tai po sienų perbraižymo ir liko Lenkijoje, tėvai Lietuvoje.
Kaip šiandien gyvena tie atskirtieji? Punsko lietuviai susitvarkę geriau negu Lietuvos Daugai ar Simnas. Punskiečiai geriau susitvarkę negu panašaus dydžio grynai lenkiškas miestelio analogas Lenkijoje. Todėl, kad miestelio bendruomenė ir valdžia sugeba iš Lenkijos vyriausybės išprašyti pinigėlių infrastruktūrai plėsti ir gerinti. Ir ta Lenkijos valdžia tautinei lietuvių mažumai atriekia pakankamai. Ten niekam nekelia psichozės dėl “Ū“ ar “Ą“ lietuviškuose mokyklų, gatvių ar kitų informacinių užrašų tekstuose.
Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Glūkas No 36 – 2017

Filmas “Glūkas 36. 2017“ || Garažų Klipai 2017 || Filmino:: Laima, Donatas, Agnė, Dzilbus

Ar oras gali būti kliūtimi susitikti kartą metuose? Tokį klausimą gavo kone kiekvienas. Virgis Lepeška atsakė apibendrindinta visų nuomone: aš čia atvažiavau ne saulės voniose maudytis, o susitikti su draugais. “Sunku būtų paneigti“ – atsakytų a.a. Juozas “Bunka“ Petraitis. Kas norėjo – tas atvyko. Vasariškas oras Lietuvoje retas svečiais, tačiau Glūke saulė, + 20 C, vanduo ežere ne toks kaip Seišelių salose bet maudynėms tinkamas.

Nekalbant apie tuos, kurie čia jau 36 metai iš eilės, dar atvyko Stasys Kerėža (vilnietis iš Alytaus Madrido) – didysis keliauninkas dviračiu, išmaišęs kone visą Europą ir gabalėlį Azijos, Vytas “San Simnas“ Stanevičius (vilnietis iš Simno) su WV Beetl’u. Viduko Onutė, trumpam grįžusi iš Vokietijos, čia surado krūvą žemuogių. Vytas Dumbliauskas, mūsų politologas, pradžiugino prisiminimais iš 1975 metų. Jis ekspromtu padainavo keletą to laikmečio gabaliukų. Tą įsimintiną naktį iš šeštadienio į sekmadienį, glūkzauro Virgiaus ir Rimos anūkas Mykolas repavo savo kūrinius ir tai buvo netikėtumo bomba visiems. Agnė, mūsų kiečiausia vokalistė, šventė savo gimtadienį kažkur kitur, bet Dzilbus su Rasa jos nepamiršo ir pasveikino ją čia, prie Glūko jos pačios ne kartą atliktu gabaliuku. Šekspyras, nors buvo pasamdytas koncertuoti kitame Lietuvos geotaške, jau apie 5 valandą po pietų, Laimutė – jo sesė, jį teleportavo čia. Tai įrodymu grįstas poelgis, jog, jei tikrai nori, visad randi būdą pabūti su bendraminčiais. Ir atvirkščiai: galima rasti 101 priežastį kaip to nedaryti. Albertas atliko visą savo songų rečitalį, dar įnešė daug šurmulio savo šekspyriška dvasia ir pastabiais komentais.

Dalis atvykusių atvažiavo su vaikais, kiti ir su anūkais. Trys kartos kartu. Kas gali būti gražiau ir mieliau? Rekomenduojame.

Skambino ir perdavė šiltus linkėjimus maestro Alvydas A. Jegelevičius. Agnė Jonkutė, atrodo, paežerės stoginėje pradėjo realizuoti savo naujausią meno kūrinį. Beje, Agnė atvažiavo čia su Aliaskos malamutu, kurį pasaugoti paprašė seneliai. Nepilnametei vokiečių aviganei, brunetei Fiji, tai teikė tam tikrų privalumų, nes didysis rogių šuo tapo jos žaidimų kompanjonu. Įvertinimo negavo pagal draugių rekomendacijas, Laimos iškeptas netikras zuikis, kuris neatsargiai buvo paliktas ant turistinio stalelio ir pateko į keturkojės brunetės skrandį. Algis “Vatikanas“ Vaitkevičius žavėjo savo arbata, kurią gėrėm 3 kartus per dieną. Aptariant aktualijas, pokalbiai, su Algiu, su Donatu ar glūkzauru Virgium buvo turiningi, prisodrinti netikėtais požiūrių rakursais.

Viktoras su Jule vaišino pačių kepta skaniausia Baltijos arealo duona ir nepamiršo atvežti Viktoro sugautą lydeką, įdarytą tik jiems patiems žinomais ingredientais ir todėl nepaprastai skanią.
Su šeimomis atvyko dvi ledi: Ilona ir Rasa – jos čia nuo 1981 metų. Tada joms buvo 5 metai. Pavyzdys jaunimui kaip puoselėti tradicijas.

Lietuvos londonietis Kapitonas nepagavo nei vienos žuvies, nes vėjas pūtė ne iš tos pusės, tačiau voveraičių pririnko pakankamą kiekį, kurio užteko visai bendrijai paragauti.
36-tas susibūrimas sutapo su Jimo Morrisono mirties 46-tomis metinėmis. Ta proga Didžiojo Rokmuzikos Sprogimo 1968 – 1974 atgarsius užtikrintai transliavo Donato Bang & Olufsen audio stebuklas, deja, akumuliatorius energija nebegalinė. Rytą Jimį transliavome jau per Kapitono planšetę.

Pokalbiai variavo nuo slavų genčių euroazijoje kilmės iki Verygos ekspermentinės antialkoholinės kampanijos ir svarstymų apie atostogas Seišelių salose, kurios gali pretenduoti į top lygį. Dar apie socializmą, kurio taip geidžia lūzeriai ir nagrinėjome naujausių undergraudinių knygų recenzijas.
Pažiūrėję Garažų Klipų sukurtą filmuką, virtualiai bendrausime su tais, kurie dėl objektyvių priežasčių atvykti negalėjo. Čia sudėjome viską, ką būtina parodyti. Tai susitikimo akimirkos, multimedija. Pastaroje filmo dalyje parodome visus atlikėjus po 20-30 sekundžių (kad labai neįkirėti).
Kaip teigia daugiamečiai stebėjimai, vasara prasideda po Glūko. Geros vasaros linkime visiems!!

Fotogalera “Glūkas 36. 2017

Bitlų Joninės (reprise)

Kai saulė maksimaliai apšviečia Šiaurės pusrutulį, naktis tampa trumpa kaip Aisčių drumerio Vaclovo Kazlausko antiveryginis sveikinimas “Į“. Suprask “į sveikatą“. Tada glukoidų vilniečiai ir alytiečiai renkasi neutralioje teritorijoje, kažkur prie Aukštadvario aptvare pas Džonį ir atlieka ritualines Joninių apeigas. Dar 2010 metais Ilonai kilo mintis surengti Bitlų Jonines su Liverpulio garsų hipsteriškomis apraiškomis. Yra išlikęs filmukas, vertas prisiminti. Tada Ilona pasakojo savo moksleiviškus nuotykius pajūryje, kaip stovyklos vadovas Leonidas Donskis vietoj to, kad pūsti sovietinę propagandą į jaunas moksleivių galveles, jau temstant, juos nusivesdavo prie jūros ir dainuodavo jiems bitlų dainas. 2010 metų filmą ir tekstą rasite čia.

Šią vasarą atkartoti tokį vakarėlį – tai tas pats kaip įbristi į tą patį upės vandenį, praėjus septynetui metų. Tiesiog neįmanoma. Bet jie įbrido! Šį kartą jau glūkzaurų Virgiaus ir Rimos anūkai, Ilonos ir Artūro sūnūs Jonukas ir Mykolas pasirūpino aparatūra ir garso takeliu, o Garažų Klipai užfiksavo keletą momentų. Tai lyg uvertiūra Glūko meetui 2017. Viskas vyko korektiškai ir sklandžiai. Pasižiūrėkite.

Bitlų Joninės (reprise) || Garažų Klipai 2017

Susitikimas Miesto Sode. Alytaus šventė 2017

Miesto šventė įsibėgėja. Besišypsantys veidai ir geras oras. Šeštą valandą vakare, prie pašto susitinka Vilius Vaicekauskas ir Laimutis Urbanavičius, vaikšto po švenčiantį miestą. Viliasi sutikti seną alytiškį. Dviejų valandų begždžias paieškas vainikuoja staigmena. Miesto Sode jie sutinka plačiai žinomą fizioterapistą, sveikų judesių naudos organizmui skleidėją, Niu Jorko alytiškį Shmuel Tatz. Jam  įteiktas ambasadoriaus ženklas už aktyvią profesinę ir visuomeninę veiklą, reikšmingus pasiekimus, inicijuotus pokyčius, išlaikant tvirtą ryšį su Alytumi. Alytiškes iš Vilniaus ir Čikagos, alytiškius iš Alytaus: Bronių Matažinską, dabar gyvenantį užmiesčio fazendoje, sporto ir kolekcionavimo entuziastą Zenoną Gramacką, Vilniaus alytiškį eksseimūną Algirdą Kunčiną, Laimutį Urbanavičių – kilnojamos “Gegutės“ kavinės patroną, kaimo turizmą propaguojantį ir pernai Glūko ežerą pagal kranto perimetrą laisvu stiliumi apiplaukusį Vilių Vaicekauską ir vieną iš glūkoidų grupuotės pakūrėjų – Dzilbų. Čia juos Laima ir nufotino (čia toks žodis-naujadaras, spontaniškai gimęs rašant šią žinutę).

Kaip išsikalbėjome, visi pasąmonėje ėjo į Miesto Sodą “Aisčių“ ar Šekspyro klausyti. Bet ploščiatkėje išgirdo rusiškai (ar baltarusiškai) dainuojančią įstabią ponią, kurią vėliau pakeitė miesto menininkų libretas “Eglė žalčių karalienė“. Kad pamatyti artistus aikštelės viduryje, kaip gaidžių peštynėse, reikėjo alkūnėmis prasiskinti takelį. Beveik kaip paneliukėms per paskutinį šokį “kviečia merginos“ 1968 metais ploščiatkėje.
Iš Šventosios skambino Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas ir perdavė šiltus linkėjimus kolegoms alytiškiams. Čia dar sutikome fotomeistrą Vytą Stanionį ir matėme šalia fontano praeinant Algirdą Žemaitį, visad turintį sveikų idėjų visoms situacijoms.
Gražu ir šventiška, nuotaikinga ir nelabai linksma, nes seniems alytiškiams Miesto Sode lyg ir nebuvo ką veikti.
Iki naujų susitikimų!
Daugiau su šia žinute susijusių postų::

>> Karas su ”medikų” klanu: kaip gyventi be vaistų. Shmuel Tatz įtaigiai kalba apie fizioterapijos naudą II-je vidurinėje mokykloje
>> Glukas 35 [2016] (apie Viliaus plaukimo minimaratoną)

Dvidešimt ir viena Vabalų Vudstoko vasara

Nebūtina skristi į Ibizą. Hipiškai išpaišytų vabaliukų yra ir Lietuvoje. Klipe “Vabalų himnas“ matysite visą plejadą personų – žinomų plačiai ir dar sužibėsiančių ateityje. Juos visus jungia nuolatinis status quo santykyje su legendiniu volkswagenu BEETLE. Susipažinkite: Darius Užkuraitis (muzikologas), Vabalų klubo prezidentas Arūnas Stepulis, Indrė Burlinskaitė – iš Alytaus kilęs modelis, 2009 metų Mis Lietuva rinkimuose pelniusi Mis Publika titulą, “Olialia mergaitės“ projekto žvaigždė, Vaida Kisieliūtė – jos kolegė, spindėjusi Olialia projekte (nuotraukose su Indre), dainų autorius ir atlikėjas Albertas Antanavičius, kelionių į Ukrainą organizatorius Vytenis Ališauskas iš Kauno, orginalus žmogus alytiškis eksseimūnas Antanas Nedzinskas, dainos autorius ir atlikėjas Germanas Skoris su idėjos autorium Marium Daukšiu ir jo žaviąja antrąja puse Auguste, vabalinių idėjų generatorius Sigitas Mikolaitis, Vabalų klubo veteranas, iškalbingasis vabalinių aukcionų vedėjas Ričardas bei dalykiškasis Erdvilas Ališauskas, aštuoniasdešimtųjų metų Vilniaus “Žalgirio“ futbolo komandos lyderis Stanislovas Danisevičius, vairuojantis oranžinį Vabalą, latvė Inta – geria kavą, sėdėdama margaspalviam vabale, vabalų apžvalgos sumanytojas Vytautas Stanevičius, Danas Babenskas – išmoningasis konstruktorius, techninių idėjų įgyvendintojas! Šoka ant Vabalo. Ir kiti vabalistai

Vabalų himnas || Germanas Skoris || Garažų Klipai 2017

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Startuoja vasara, o su ja kartu ir Vabalai. Ne, tai ne kenkėjai, atvirkščiai – mieli, tarsi žaisliniai automobiliukai, draugiškai „pravardžiuojami“ Vabalais. Volkswagen Kaefer (Vabalas) – žmogaus, pakeitusio automobilizmo istoriją, Ferdinando Porsche kūrinys, kuris tebežavi ir XXI amžiaus auto gerbėjus. Turbūt neįmanoma surasti pasaulio šalies, kuri neturėtų savo Vabalų klubo, vienijančio šio kultinio automobilio fanus. Nesunku suprasti, kodėl…

Per daugiau nei šešis dešimtmečius (iki 2003 metų) virš 21 milijono Volkswagen vabalų nuriedėjo nuo konvejerių. F. Porsche jį kūrė kaip liaudies automobilį Adolfo Hitlerio nurodymu. Karo metais dėl suprantamų priežasčių jis kiek pakeitęs savo išvaizdą taip pat buvo „mobilizuotas“ į Vermachto gretas.

Po karo Volkswagen Vabalas tapo tuo, kuo jis garsus ir dabar, „įgavęs dvasią“. Daugeliui žmonių Vakarų pasaulyje tai buvo pirmasis automobilis, kuriam iki šiol jaučiama nostalgija ir sentimentai. Neįprastos kėbulo formos traukte traukia akį ir šiuolaikiniam žmogui. Tais laikais tai buvo ekonomiška (kuro sąnaudos 7 litrai), pigi transporto priemonė. Kai kas jį įvertino ir kaip patį seksualiausią automobilį. Nežinia kas paskaičiavo, bet yra nuomonė, kad Vabale buvo pradėta daugiausia vaikų iš visų kada nors buvusių ir esančių transporto priemonių. Sutikime, sunku ginčytis su šiais tyrėjais.

Netgi tarp šių legendų ypatingą vietą užima autobusiukai VW Bus T 1. Puikus dizainas, optimaliai išnaudota erdvė – tai tik pora komplimentų šiam gražuoliui, kuris tapo hipių judėjimo pakilimo kultiniu automobiliu ir savo seksualumu nenusileido Volkswagen Vabalui bei glaudžiai asocijuojasi su Vudstoku.

Lietuvoje taip pat yra šios legendos gerbėjų, susibūrusių į Lietuvos Vabalų klubą, gyvuojantį nuo 1996 metų. Dideliems šių retro automobilių entuziastams Arūnui Stepuliui ir Sigitui Mikolaičiui pavyko įkūnyti savo svajonę. Klubas savo veiklą pradėjo Vilniuje, Smetonos gatvėje, „Respublikos“ redakcijos kavinėje „Už Tave“.

Tai vieta, kur aš dirbau, o į darbą atvažiuodavau baltu Vabalu, kurį įsigijau iš Alvydo Jegelevičiaus AlviJago. Šis baltas į akis krentantis automobiliukas tarnavo ir reklamos tikslais, parodydamas kelią, kur būtent labiausiai laukiami svečiai ir, kad būtent čia jie turės gerą laiką. Beje, tai pirmas baras Lietuvoje, kuriame atsirado karaoke. Čia tarp laukiamiausių svečių buvo Albertas Antanavičius Šekspyras ir vienas iš „Kertukų“ lyderių Vydmantas (Vidas) Juronis, kaimynystėje turėjęs garso įrašų studiją. Įdomi, dažniausiai nuolatinė publika čia mėgo leisti laiką. O žurnalistų, prokurorų (greta buvo Generalinė prokuratūra) ir margaspalvės kūrybinės bohemos čia niekada nestigo, nes buvo laikas, kai aš savo bare galėjau įpilti į skolą ar šiaip be niekur nieko geram prieteliui pakelti kūrybinę dvasią.

Tokioje dainingoje, draugiškoje aplinkoje vabalistai rado prieglobstį. Ten kilo geriausios idėjos, kelionių planai, mintis, kad reikalinga visus šių automobilių fanus vienijanti šventė. Iš ten ir pajudėjo pirmosios šventinės kolonos, skelbdamos vasaros sezono atidarymą. Pradžioje buvom 5-7 ekipažai. Praėjus dviems dešimtmečiams vabalistų ratas ženkliai prasiplėtė. Oficialių klubo narių skaičius peršoko pusšimtį. Maršrutai pasiekė šiauriausią Europos tašką Nordkapp, o pietuose – Ukrainos Juodosios jūros pakrantę. Dalyvaujama įvairiose šventėse, vykstama ir į Lenkijos, Latvijos kolegų vabalistų renginius. Šie su atsakomaisiais vizitais buvoja pas mus. Labai geri kontaktai su bliuzmenais iš The Road Band, Senas kuinas, kurie mielai akomponuoja Vabalų „gyvo garso“ pasirodymuose.

Be abejo, kad toks Vabalo numeris labiau patiktų Albertui Antanavičiui – Šekspyrui

Iš Alytaus kilęs modelis Indrė Burlinskaitė – kuklesnė nei Šekspyras, jai tiek daug A raidžių ant numerio nereiktų, užtektų ir poros gražių, bet didelių NULIŲ.

Sezono atidarymo šventės tapo tarptautinėmis ir vyko įvairiose Lietuvos vietose. Dėl jų, tarsi dėl olimpinių žaidynių, teko pasivaržyti būsimiems organizatoriams, kad kuo svetingiau priimtų legendinius volkswagenus bei jų šeimininkus supažindintų su patraukliausiomis ir ypatingomis savo krašto vietomis, o šie niekada nelikdavo skolingi, garantuodami puikų ir išskirtinį reginį to krašto žmonėms. Spalvingos automobilių kolonos riedėjo Trakų, Smalininkų, Anykščių, Kurtuvėnų (prie Šiaulių), Radviliškio, Jiezno, Molėtų ir kitomis apylinkėmis. Jose sulaukėme braliukų iš Latvijos, kaimynų iš Lenkijos. Čia lankėsi Estijos, Baltarusijos, Ukrainos, Sankt Peterburgo vabalistai. Buvo maskviečiai, netgi kroatai. Lietuvoje tvirtos vabalistų pozicijos Radviliškyje, Kaune, Tauragėje, Vilniuje.

 

Sena kaip vabalai svajonė – padaryti legendinių automobilių šventę Dzūkijoje, kur nors apie Simną, prie Dusios ar Giluičio ežero. Šiais metais realiai buvo svarstytas šis variantas, bet nukonkuravo Gelgaudiškis, esantis gražioje Nemuno pakrantėje, kuris svetingai priėmė šventės dalyvius.

Labiau nesiplėsdamas kviečiu pabuvoti su vabalistais jų šventėse, užsikrėsti ten skleidžiama pakilia nuotaika, o kitą metą pamatyti ir išgirsti zyziančią įvairiaspalvę, 100 ekipažų legendinių Volkswagen vabalų koloną, šmirinėjančią mielomis Alytaus apylinkėmis su pypsinčiais linksmais signalais – atsaku į vietos gyventojų sveikinimus.

Kuo gi ne Vudstokas?

Vabalų šventės šėlionė

———————————————–

VW Beetle galerija. Tai ne tik 2009-tieji.

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos atidarymas įvyko

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos „Post Scriptum“ atidarymas vyko balandžio 19 dieną ir sutapo su dailininko gimtadieniu. Racionalu tokias progas sulieti į vieną datą. Pasigrožėti naujausiais kūriniais ir pasveikinti  dailininką gimtadieniu susirinko draugai, draugės, kolegos, artimieji, vaikystės draugai iš Madrido (nepainioti su Ispanijos sostine), taip pat iš Kauno ir Alytaus ir tolimesnių vietų. Giedrei Bulgakovienei ir jos komandai Alvydo draugai dėkoja už gražią prasmingą progą susitikti nekasdieniškoje aplinkoje.

Surengti tapybos parodą nėra paprasta. Teko būti liudininku ir padėjėju, todėl pradedi suprasti, kaip svarbu eksponuoti paveikslų grupes, kad jie susilietų stilistika ar noru išreikšti tą ar kitą mintį. Ir pavieniai kūriniai turi rasti salėje vietą: Algirdui Maineliui atminti ar kinoteatras „Taika“ turi įsikomponuoti į visumą.

Visas detales apie tapytoją ALVYDĄ PETKEVIČIŲ, parodą ir jos dalyvius rasite FM99 ir Garažų klipų bendrame darbe-filme.

A. Petkevičius. Tapybos paroda 2017 || FM99 ir Garažų Klipai || 2017

Nuoseklų dailininko Alvydo Petkevičiaus ir Liudo Ramanausko (FM99) pokalbį klausykite įrašuose.

>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 1 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 2 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 3 dalis

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (3 DALIS)

Trečioji dalis apie Alytaus futbolą ir įsimintinus įvykius. Ši dalis paįvairinta Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus daina, skirta vakų futbolo puoselėtojui ir treneriui ANTANUI BYTAUTUI. Garažų klipų studija, neatsiklausus Alberto, sumontavo filmuką iš Vytauto Stenevičiaus surinkto nuotraukų archyvo ir tiki, jog Albertas nepriešaraus.

Futbolas – mūsų likimas (treneriui A. Bytautui) || Muzika & žodžiai:: Albertas “Šekspyras“ Antanavičius || Garažų Klipai

https://youtu.be/b LTziyk1K3E

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Pušynas“ – vaikų futbolo komanda
Didžioji dauguma „Dainavos“ komandos-čempionės žaidėjų buvo alytiškiai ir čia pradėjo mokytis futbolo paslapčių. Dzūkijos sostinės vaikų futbolas buvo bene stipriausias Lietuvoje praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, o vaikų futbolo komandos „Pušynas“ vardas į miesto ir Lietuvos futbolo istoriją įrašytas tokio pat ryškumo raidėmis kaip ir „Dainavos“. Dzūkeliai savo pergalėmis garsino miestą ne tik gimtinėje, bet ir sąjunginėse „Odinio kamuolio“ varžybose, atstovaudami Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktinėms.
Iš Užvenčio kilęs Kauno KKI absolventas Antanas Bytautas 1966 metais atvyko į Alytų. Čia tapo puikiu ir gerbiamu treneriu, ugdydamas iš Alytaus berniukų puikius futbolininkus… Visas būrys jo auklėtinių žaidė Lietuvos rinktinėse: pradžioje – moksleivių, vėliau – darbščiausieji ir gabiausieji – suaugusiųjų.

Futbolo treneris ANTANAS BYTAUTAS

Kiti, baigę futbolininko karjerą, nepakabino „bucų“ ant „cveko“, o nuėjo trenerio pėdomis, tapdami vaikų futbolo treneriais: Remigijus Klimavičius, Antanas Makštutis, Rimas Pisaravičius (deja, jau mus palikęs amžinai)… Laikas nenumaldomai bėga ir jau trys mano klasės draugo R. Klimavičiaus sūnūs: Remigijus, Robertas ir Šarūnas taip pat patraukė pramintu tėčio keliu bei padeda jauniesiems futbolininkams tobulėti. Auga ir šakojasi žemaičio A. Bytauto pasodintas futbolo medis Dzūkijoje. Galima sakyti, kad A. Bytautas yra Alytaus vaikų futbolo tėvas, o Dzūkijos dainiaus Alberto Antanavičiaus – ir krikštatėvis. Mat jis davė gabiam futbolininkui, bet neramios ir poetiškos sielos vaikiui „Šekspyro“ pravardę visai to nenorėdamas. Kad Albertas rašo ir eiles, treneriui pašnibždėjo jo auklėtiniai vaikai. „Tai rašai, kaip koks Šekspyras“, – mąsliai ir nuoširdžiai tarstelėjo treneris, jusdamas giminingą maištingo jaunojo futbolininko sielą. Juk ir pačiam A. Bytautui giliai širdyje tūnojo meilė dainai, poezijai. Žodis kaip paukštis – išlėkė, o vaikai yra vaikai, pasigavo ir štai Alytus turi savo „Šekspyrą“. Kupinas jėgų „Šekspyras“ nestokojo pasitikėjimo savimi ir manė, kad jis „visus aploš atrodo viena koja“. Auklėtiniui skirdamas didelį dėmesį jį lenkė tarsi medį, kol šis buvo jaunas ir lankstus, puoselėjo, kad per daug „nesišakotų“, o savo gyvybingumą ir energiją nukreiptų reikiama linkme ne tik futbolo aikštėje. Mokyklos laikais Albertas žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Vaikystės ir jaunystės pomėgį futbolui išsaugojo iki šiol.

Abertas “Šekspyras“ Antanavičius su žmona Janina. Mokyklos laikais Albertas žaidė Lietuvos futbolo moksleivių rinktinėje

Poezija ir daina jam jau daugiau nei pomėgis. Šia Dievo dovana Alytaus „Šekspyras“ dosniai dalijasi su kraštiečiais savojoje dainuojamoje poezijoje, apdainuodamas Dainavos krašto išvaikščiotas vietas bei dzūkų godas. Neliko skolingas Albertas už duotą „antrąjį vardą“, sukurdamas eiles apie Alytaus futbolą, kurias įkėlė į smagią dainą ir dedikavo savo pirmajam treneriui.
Dar vienas glūkoidas V. Malinauskas-Watas taip pat „perėjo per A. Bytauto rankas“. Gaila, kad vaikai treneriui nepašnibždėjo, jog Watas gražiai dainuoja, tai šiandien matyt, Alytus turėtų ne „Watą“, o „Karuzą“, galbūt „Robertino Loreti“ ar „Kiprą Petrauską“. Mano pirmas susitikimas su Watu įvyko 1967 metų vasarą, kai atostogavau pas pusbrolį Albiną Stanaitį, gyvenusį Liepų gatvėje. Greta Liepų ir Medelyno gatvių sankryžos, dulkėjusioje dykynėje, gatvės vaikai žaidėm futbolą. Buvo toje kompanijoje ir Wato jaunesnis brolis Romas „Molis“ (Bytauto auklėtinis), Jeronimas Palukaitis „Siera“, Sipavičiukai – Bronius su Vyga, mano pusbrolis Albinas (trumpai lankė pas Bytautą) bei kiti savamoksliai „pylkės“ spardytojai. Pasirodė už mus pora metelių vyresnis Watas su tikru odiniu kamuoliu. Pažongliravo galva, kojomis., pamušė petimi… Meistras, ką besakysi. Paskirstė mus į komandas. Žaidžiam. Jis su broliu vienoj komandoj, aš buvau kitoj. Koks džiaugsmas, kai Watui mus „maustant“ man pavyko padarius beveik „špagatą“ iš jo vieną kartą atimti tą tikrą odinį futbolo kamuolį. Į tai iš virtuozo išgirdau tik trumpą „Ooo…“, reiškusį nuostabą. Ko gero, tai buvo pirmas komplimentas man skirtas už futbolą. Žinojau, kad jis „tikras futbolistas“, žaidė už Lietuvos moksleivių rinktinę. Jaučiau pagarbą ir, ką čia slėpti, baltą pavydą. Beje, kaimynystėje, Liepų gatvėje, gyveno ir dar du „tikri futbolistai“ – broliai Žukauskai Benas ir Arnoldas „Aninė“. Šie „buvo metuose“, jau bernai.

Glūkoidai: Vytas “Watas“ Malinauskas ir smuikininkas Algirdas Verbauskas Alytaus stadione apie 1973.

Nuo vaikystės pažinojau ir auksinės „Dainavos“ puikų žaidėją, gynybos ramstį ir atakų organizatorių Romą Dumbliauską „Dumblę“. Tik ta pažintis savotiška, aš jį pažinojau, jis manęs ne. Romas tada mokėsi Simno internatinėje mokykloje (nepainioti su dabar tem esama pagalbine internatine mokykla), aš – Simno vidurinėje. Man buvo 11 ar 12 metų, o jis pora metelių vyresnis… Žiema Simne. Ji tada būdavo tikra, sniego į valias ir skatino draugystę su slidėmis ar pačiūžomis. Pamenu, kaip mažasis Romas su slidėmis nutrūktgalviškai leisdavosi nuo Simno šventoriaus kalno pro siaurus vartelius tvirtoje akmeninėje bažnyčios tvoroje, o įsibėgėjęs smagiai šokdavo nuo iš sniego supilto tramplino. Nepaisant mažo ūgio buvo sportiškas ir judrus. Dar iki armijos pradėjo žaisti už „Alytį“. Kaip sakė Watas: „Grįžo iš kariuomenės ir mes jo nepažinom. Ūgtelėjęs kone 10 cm, sustiprėjęs fiziškai, o puikus kamuolio valdymas ir koordinacija niekur neprapuolę“. Suprantama, „Dainavai“ toks žaidėjas, ir dar alytiškis, labai ir labai tiko.
Grįžtant į mūsų kartos moksleiviškus laikus, pasakysiu, kad tuomet Simno internate gabių vaikų netrūko nei mokslui, nei muzikai, nei sportui. Anksčiau populiarus bardas, country muzikos Lietuvoje pradininkas Gintautas Babravičius-Simas, „Dainavos“ saugas, KKI absolventas Remigijus Klimavičius iki 9 klasės, kaip ir „Dumblė“, mokslus ir gyvenimo pradžiamokslį krimto Simne. Labai kieti buvo Simno internato jaunieji šaškininkai tarp respublikos mokyklų laimėję pirmąją vietą iki 14 metų amžiaus vaikų grupėje. Tarp jų buvo Vytautas Krutulis. Jis vėliau šaškes ir šachmatus iškeitė į futbolą. Buvo judrus, nors ir moksliukas. Tačiau mokslų nekeitė į nieką, jie buvo pirmiausia, o futbolui irgi radosi sava vieta. Puikus loginis mąstymas jam labai padėjo kaip futbolininkui žaisti gynybos grandyje, skaityti galimus įvykius aikštėje keletu ėjimų į priekį. Tą pastebėjęs A. Bytautas pradėjo Vytautą, jau besimokiusį Simno vidurinėje mokykloje, ir kitus Simno berniukus: R. Klimavičių, Alvydą Verbicką, Valdą Stagniūną, Romą Blaževičių kviesti žaisti už Alytaus sporto mokyklą. Jie pateisino trenerio lūkesčius, o trys pastarieji su „Dainavos“ jaunučių komanda tapo Lietuvos čempionais.
A. Bytauto vaikams futbolas nesibaigdavo niekad. Gainiojo jie kamuolį ir per treniruotes, ir po jų. Moksleiviškų vasaros atostogų metu vyko gatvių turnyrai, atskleisdami naujus talentus, kurie žaidė komandose su skambiais „Spartako“, „Lokomotyvo“ ir kitais pavadinimais. Skiriami buvo ir individualūs prizai geriausiems kiekvienos pozicijos žaidėjams. Atėjus rudeniui – vėl treniruotės ir varžybos. Tokioje aplinkoje augo ir glūkoidas, tikras dzūkas, pavarde Žemaitis, vardu Algis, kurį tikras žemaitis A. Bytautas taip pat mokė gyvenimo ir futbolo abėcėlės. Norint išvardinti visus gabiausius trenerio A. Bytauto auklėtinius būtų galima sukurti specialų kalendorių, kuriame kiekvienai datai ar abėcėlės raidei rastumėme tinkamą vietą jo mokiniui vietą.

[Trečios dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

Alvydo Petkevičiaus tapybos paroda 2017

Alvydas surengė savo tapybos parodą. Sako – paskutinė. Įvykis prasmingas ir sutampa su dailininko gimtadieniu. Kas galite – nepraleiskite progos apsilankyti. Puse lūpų kalbama, jog atidarymo dieną ten pagros ir padainuos Šekspyras ir Aisčių veteranai. Būkime drauge

Balandis. Alvydui P. – 67 ||  Albertas “Šekspyras“ Antanavičius
(Draugiškas šaržas)

Balandy lepina gamta ir akį,
Ir gomurį, ir kepenis, ir skrandį;
Balandy bunda erkės, blusos, blakės,
Net genijai – ir tie – tiktai balandy;

Balandy – ir tiktai, – anot poetės,
Ateina genijai ir vėl išnyksta – – –
Štai Leninas tik – pyst! nuo taburetės –
Ir kramto Krupskajos plaukuotą vištą;

Štai Hitleris – šlamakšt! į nuogą liepsną –
Benzino mostelėjęs vietoj brendžio – – –
Istorija tokius šmikius po vieną
Sutraiško ir išspjauna iš balandžio – – –

O štai – prieš mus Petkevičių Alvydas –
Be revoliucijų, karų ir net peruko –
Sau sėdi parodoj kaip monolitas,
Širdim prisirakinęs prie teptuko;

Laimingas, linksmas lyg nepilnametis,
Įkalęs sienon pirmą savo vinį,
Iš rėmų šviečia “Amžinybės medis“ –
Toks panašus į pradžią ar kiaušinį,

Kurio tarsi medum dažytą lukštą,
Tuoj, regis, žmonės ims aptūps it kandys, –
Visus, kam grožio vitaminų trūksta,
Išgelbės tik Alvydas ir… balandis – – –
– – –
Balandy gera vėl atgimt ir kilti,
Burkuoti prie molberto it po langu,
Sudėt į drobę visą savo širdį
Ir – tarsi paukštį – imt paleist per dangų;

Balandis meistrui – ne tik darbo mėnuo,
Balandy meistras kartais parodauja:
Balandy – per Gimtadienį – jo venom
Širdis pumpuoja vyną, o ne kraują – – –

Todėl ir mums gana liežuviais pliaukšti –
Pats laikas UŽSISVEIKINT su Alvydu,
Papuošusiu ir mėnesį, ir paukštį,
Ir mus, ir biblioteką, ir Alytų – – –
– – –
Balandis – kiek į gylį, tiek į aukštį –
Susitapatina su tapančiu Alvydu,
Papuošusiu ir mėnesį, ir paukštį,
Ir mus, ir biblioteką, ir Alytų – – –

Alytus,170419

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (1 DALIS)

“The Long And Winding Road“ – taip dainavo bitlai 1970. Po penkerių metų Alytaus “Dainavos“ vyrukai iškovojo Lietuvos futbolo auksą. Vingiuotu keliu eina Alytaus futbolas. Su pergalėm ir nuopuoliais. Apie tai penki akcentai, penki straipsniai.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolas populiaresnis už… krepšinį?

Tarp glūkoidų yra gražaus balso savininkas Vytas Malinauskas “Watas“. Šiame draugų sambūryje visi žino, kad jis žaidė čempioniškoje 1975–ųjų metų Alytaus „Dainavoje“. Kaip pats sakė, grįždami namo po rungtynių svečiuose, visa komanda tradiciškai traukė „Dainavos“ himną, kuriuo palaikydavo komandinę dvasią ir tapdavo vėl vieningi tarsi kumštis. Balsingi vyrai mėgo lietuviškas melodijas, pamėgdžiojo „Bitlus“, kartodavo ir „Aisčių“ „gabalus“, taip atsipalaiduodami ir nusimesdami neseniai žaistų rungtynių įtampą. Tas vieningumas, draugiškumas išliko ir iki šiol. Po tiek prabėgusių metų komandos draugai kasmet Naujųjų išvakarėse prie buvusio „Žuvinto“ restorano renkasi į susitikimą pasidalinti gyvenimo džiaugsmais bei rūpesčiais. Tad nutariau glūkoidus supažindinti su Wato jaunystės laikų Alytaus futbolo istorijos momentais. Juk tuo metu be „Aisčių“, Alytus galėjo didžiuotis ir „Dainava“. Simnas – Dzūkijos sostinės pašonėje. Futbolo klimato atšilimas Alytuje paskatino ir Simno futbolo „želmenėlių“ subujojimą. Tai matydami, Alytaus futbolo specialistai juos prijaukindavo savo žaliojoje vejoje, nors joje, aišku, gražiausiai ir tankiausiai žaliavo pačių alytiškių pasodinti bei puoselėti „daigeliai“. Ne vienas simniškis išbėgdavo į žaliąją futbolo veją vilkėdamas reprezentacinės Alytaus vienuolikės sportinius marškinėlius. Jaunoji futbolininkų pamaina iš Simno taip pat nelikdavo nepastebėta Alytaus sporto mokyklos guru Antano Bytauto. Savo ruožtu, alytiškių futbolininkų pavardes buvo galima rasti Simno, dar dažniau, Butrimonių komandų rungtynių protokoluose. Be abejo, alytiškiai gynė įvairiu laiku mieste egzistavusių komandų: „Kooperatininko“, „Ūkmašinos“, „Poringės“, „Snaigės“ ir garsiojo bei taip Alytaus futbolo mėgėjų mylėto „Alyčio“ garbę. Vartininkas Lionginas Kuprys ir Jonas Kubilevičius Alytaus stadione. Čia gražiai matosi užrašas ant krūtinės – “Dainava“. Alytaus stadionas. J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Jonas Kubilevičius smūgiuoja kamuolį. Kokia ekspresija! Jonas atstovauja Kauno “Limą“ (darome prielaidą).J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Alytus, kaip ir visa Lietuva futbolą „atrado“ po Pirmojo pasaulinio karo, kuris ilgą laiką pas mus buvo populiaresnis už krepšinį. Pirmoji pažintis neužsitęsė. Kitu bandymu, 1931 metais žaidžiamos rungtynės su Kalvarija. Debiute pralaimėjimas 3:4. Antrose rungtynėse sutriuškinti Lazdijai 7:0.Tačiau oficialiai Alytaus futbolo istorija skaičiuojama nuo 1935 metų, kai buvo įkurta Šaulių sąjungos komanda „Dainava“. Dabar futbolo sezonas praktiškai tęsiasi visus metus. Per TV stebime Anglijos Premier lygos kovas, mėgaujamės Čempionų lygos atkrintamųjų varžybų šedevrais. Sulaukėme Lietuvos rinktinės pavasario egzaminų sesijos pasaulio čempionato atrankoje, kuomet stebint beveik šimtatūkstantinei auditorijai Vemblyje garbingai laikėme šį sunkų egzaminą, stengdamiesi paslėpti sisteminius mūsų futbolo trūkumus. Normalu, kad įsibėgėjant pavasariui, dažniau plaka futbolo aistruolių širdys, bunda viltys, gal ir vietiniam fronte bus permainų (kažin?), juk savi marškiniai arčiau kūno. Alytaus futbolo veteranams sugrįžta principingų kovų bei pergalių vaizdai. Taip ir gyvena miesto prie Nemuno futbolo mėgėjai prisiminimuose ir viltyse. Prisiminti jiems yra ką. Vieni, stebint tūkstančiams (nesuklydau) alytiškių, rodos, dar taip neseniai, vadovaujant šviesaus atminimo legendiniam treneriui Jonui Kubilevičiui, “Dainavos“ gretose 1975 metais nukalė čempionišką auksą. Kiti, buvo tos pergalės liudininkai ir įkvėpėjai.

Pėdsakai aikštėje

Tačiau ir iki tos reikšmingos komandinės pergalės Alytus turėjo savo numylėtinių, ryškių individualybių ir miesto futbolui ištikimų patriotų. Vienas jų, – Leonidas Dobrovolskis, tarp savęs sirgaliai paprastai jį vadino Lionka arba „Dobra“, geriausias savo futbolininko karjeros metais vos neperžengė Maskvos „Spartako“ komandos slenksčio, bet dažnas futbolininkų palydovas traumos jį prie šio slenksčio ir sustabdė. Kiek leido sveikata žaidė Alytuje ir tą darė puikiai nors traumos padariniai ribojo jo galimybes. Ne vienus metus buvo „Alyčio“ kapitonu, vėliau ir treneriu. Jo jaunesnysis brolis Nikolajus – Kolka „Dobra“ neprasčiau draugavo su odiniu kamuoliu. Kviestas į Vilniaus „Žalgirį“ ten neužsikabino, juk komandų senbuviai vargiai norėjo, kad atsirastų šalia perspektyvus konkurentas. Kiek vėliau Kolka tiems, kurie nepanoro matyt jo perspektyvų saldžiai atkeršijo namuose įvarčiu į „Žalgirio“ vartus per draugiškas rungtynes. Būdamas aukštesnio meistriškumo futbolininku nei komandos draugai, liko žaisti Alytuje.

Būsimieji Lietuvos futbolo čempionai Alytaus “Dainava“. Šį kartą – bronziniai 1973.

Vaikystėje pats savo ausim girdėjau, kai po rungtynių, šone tribūnos pastatytoje metalinėje vandens prausykloje, skirtoje praustis šaltu vandeniu futbolininkams, vandens procedūras atliekant Kolkai, sirgaliai jo paklausė: „kodėl jis čia, o ne „Žalgiryje“? Šis, liedamas šaltą vandenį ant savęs, jau ruošėsi sirgaliams atsikirsti, bet vyresnysis brolis, besišypsodamas, atsakė už jį su jam būdingu šmaikštumu: „geriau kaime pirmam nei mieste paskutiniam“. Nei jis tam mieste būtų buvęs paskutinis, nei ką, bet į stipresnes Lietuvos komandas neperėjo, liko ištikimas Alytui. Senjoriško amžiaus futbolo mėgėjų atmintyje išliko ir įvairių kartų Alytaus žaidėjų: V. Čepulio, vartininko Jono Muliolio, J. Kubilevičiaus „Kubylos“, A. Balsiukevičiaus, Juozo Račkausko “Račkaus“, V. Ramanausko „Rainio“, brolių Verknių, vartininko Liongino Kuprio, Valentino Lubenickio – Valkos, Beno Žukausko jo brolio Arnoldo „Aninės“, Valdo Mikelionio “Makarono“, Juozo Zabitos, vartininko Vaitkevičius „Degtuko“ (Romo “Cveko“ Vaitkevičiaus vyresnysis brolis), Kazio Kazlausko „Kažos“, Romo Plauskos, Edmundo Platūkio, Vinco Prusko, Gintauto Šarakausko „Šaro“, Vytauto Atmanavičiaus „Atmos“, Stasio Armanavičiaus „Bočkos“ ir kitų žaidimas. Na, o iš Alytaus futbolo istorijoje buvusių puikių vartininkų galima surinkti visą simbolinę vienuolikę be kitų grandžių žaidėjų, tokia dosni šiais talentais smėlinga Dzūkijos žemė. Net Lietuvos žurnalistų futbolo rinktinės vartininkas Tautvydas Vencevičius (buvusio Lietuvos rinktinės saugo Donato Vencevičiaus brolis) kilęs iš Alytaus. Galime didžiuotis, vartininkų čia priaugo tarsi grybų ir ne bet kokių, o lyg grybų karalių – baravykų. Turbūt įsižeistų alytiškis jei paklaustumėte, ar žino Alytuje karjerą pradėjusius vartininkus Valdemarą Martinkėną (deja, tragiškai žuvęs), Gintarą Staučę, Žydrūną Karčemarską? Fantastika, ši trijulė iš Alytaus! Tegul neįsižeidžia, bet pakartosiu, tai įvairiu laiku buvę Lietuvos rinktinės vartininkai. Visi po du kartus buvo išrinkti geriausiais Lietuvos metų futbolininkais (šioje kategorijoje laureatu tapo ir alytiškis puolėjas Darvydas Šernas). Žydrūnas karjerą tęsia Turkijoje, o gindamas Lietuvos rinktinės vartus atrėmė tris 11 metrų baudinius. Valdemaras gynė ir Kijevo “Dinamo“, o Gintaras Maskvos “Spartako“ vartus. Šiuo metu G. Staučė dirba Rusijos futbolo rinktinės, besiruošiančios 2018 metų pasaulio čempionatui, trenerių štabe ir yra vartininkų treneris. Tai labai aukštas jo patyrimo įvertinimas. Vieną pikantišką epizodą turbūt vargiai prisimena ir Gintaras, kad, neturėdamas aštuoniolikos, aštuoniasdešimtųjų metų viduryje vienose rungtynėse stovėjo ir Simno komandos, tokiu egzotišku pavadinimu, „Peletrūnas“ vartų stačiakampyje. Kiekvienam laikmečiui savas herojus – šešiasdešimtųjų pradžios patikimas, bebaimis vartų sargas buvo Lionginas Kuprys. Kitas iš tų laikų, jaunystėje garsaus vartininko Jono Baužos konkurentas (abu žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje) simniškis Evaldas Dainauskas, gynęs Alytaus garbę, studijavęs Kauno kūno kultūros institute ir žaidęs “Atleto“ klube. Po studijų vietoj kareiviškų “čebatų“ avėjo Rygos ASK (armijos sporto klubo) “bucus“. Ten tapo Latvijos čempionu, kandidatu į sporto meistrus, o „privalgęs“ kareiviškos košės žaidė legendinėje Šiaulių “Elnio“ komandoje, buvo kviečiamas į Vilniaus “Žalgirį“, bet menisko trauma užkirto kelią tolesniam tobulėjimui. Dzūkijos trauka, namai jį vėl atvedė į “Alytį“. J. Kubilevičius stiprino “Dainavą“ ir kvietė į ją, bet Evaldas padėjo tašką savo sportinėje karjeroje. Kitas iš Simno pakviestas labai jaunas vartininkas Antanas Smaidžiūnas 1967 metų spalio 22 dieną, draugiškose rungtynėse su Vilniaus “Žalgirio“ meistrais, pakeitęs pagrindinį alytiškių vartų sargą šoklųjį J. Kiguolį “Zyzę“. Kaip išsireiškė alytiškis, „Zyzės“ žaidimo liudininkas Vytautas Matulevičius, „gerai vartus laikė vyrukas“ (jam pritariu). Pirmame kėlinyje „Zyzė“, antrame A. Smaidžiūnas su jaunatvišku įkarščiu gynė Alytaus reprezentacinės komandos vartus. Tą saulėtą rudens dieną mieste ažiotažas didžiulis, žiūrovų minios, tikra futbolo šventė. Kai alytiškis N. Dobrovolskis Kolka “nuginklavo“ meistrų vartininką M. Averbuchą, senasis Alytaus stadionas tokio gausmo dar nebuvo girdėjęs. Vis tik iki pertraukos rezultatas tapo lygus. Antrame kėlinyje fiziškai geriau pasiruošę sporto meistrai į Kolkos akibrokštą atsakė dar trimis taikliais smūgiais, palaužę dzūkų pasipriešinimą, įveikė Alytaus rinktinę nors progų nestokojo ir šeimininkai.  Pralaimėta garbingai labiau patyrusiems
meistrams, 1:4. Ne gėda, juk vilniečių gretose žaidė sporto meistrai

Nuotraukoje Vilniaus “Žalgirio“meistrų komanda.  Po varžybų su Alytaus rinktine 1967 m. Vytauto Malinausko fotoarchyvas

Michailas Averbuchas, Algirdas Žilinskas, Stasys Ramelis, Povilas Jegorovas, Romas Biliūnas, Kazimieras Čepas…. Akivaizdu, kad jau tada Alytus galėjo žaisti aukštesniu lygiu Lietuvos pirmenybėse, tačiau iki aukso dar buvo ilgas aštuonių metų kelias. Per tą laiką Alytaus vartus „pilniavojo“ daugiau ar mažiau talentingi bei savaip geri, bet per anksti Anapilin pakviesti Petras Filonovas “Filė“ („Filė“ žaidė ir Simne), Lietuvos moksleivių rinktinės vartininkai bei kandidatai į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę Algis Seilius ir žinoma, ne tik vartininkas, bet ir muzikantas, charizmatiškasis Romas Vaitkevičius “Cvekas“, kiek vėliau „Dainavoje“ įsitvirtino Romas Radivonas, po jo Bronislavas Geležiūnas (šiuo metu turi išsaugojęs gausią „Dainavos“ futbolo komandos relikvijų kolekciją).

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS