Tragiškasis 1991 -ųjų sausis alytiškių fotografų akimis (atnaujinta 2016.01.14)

GIEDRĖ BULGAKOVIENĖ

giedre11

Laisvės gynimo 25 –mečio paminėjimo proga alytiškiams siūlomi ne tik įvairūs renginiai, skirti šiai  išskirtinei mūsų istorijos sukakčiai. Šiandien, 19 val.  užsidegus atminimo laužams prie Laisvės Angelo, dideliame ekrane bus parodyta ir ką tik sukurta vaizdo projekcija „TRAGIŠKASIS 1991 –ŲJŲ SAUSIS.“  Šis dviejų dalių  foto pasakojimas  sukurtas  pagal  archyvines alytiškių fotografų   -tų  istorinių dienų liudininkų – Zenono BULGAKOVO,  Zitos STANKEVIČIENĖS, Vytauto STANIONIO nuotraukas (montažas –Aliaus MIKELIONIO). Didžioji dauguma iš daugiau kaip šimto neabejotiną išliekamąją vertę turinčių fotografijų viešai bus  eksponuojamos pirmą kartą.

Pirmoje dalyje –Vilniaus fotokronika :  pradedant  Z.Bulgakovo pagautais kadrais  ties  ką tik užimtais Spaudos rūmais Konarskio gatvėje, dar tragiškosios sausio 13 nakties išvakarėse ( ir vėliau )  Z. Bulgakovo  ir Z. Stankevičienės fotografuoti įvykiai ties Parlamento rūmais,  abiejų minėtų fotografų užfiksuoti sovietų tankų apsuptų  Televizijos bokšto prieigų vaizdai ,  tautos atsisveikinimas su tragiškų įvykių aukomis, kuriuos įamžino Z. Stankevičienė.

Antroji šio fotopasakojimo dalis atskleidžia, kad tomis tragiškomis mūsų tautai dienoms vyko Alytuje. Pirmąkart viešumoje matysime Vytauto STANIONIO nuotraukas, kurios nors fragmentiškai atskleidžia, kas  tą baisiąją naktį vyko mūsų miesto Rotušės užkulisiuose. Istoriniuose kadruose –ir minios žmonių, tomis sausio  dienomis plūdusių į mitingą prie tuometinio Telekomo, agresijos aukų pagerbimo prie Šv.Angelų Sargų bažnyčios vaizdai, užfiksuoti tiek  Z.Stankevičienės tiek ir  V.Stanionio.

Jau šįvakar šią  įstorinių  įvykių fotokroniką bus galima pamatyti ir internete, per youtube kanalą. Sausio 13 d. ji bus  nuolat demonstruojama Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos vaizdo ekrane (iš Seirijų g. pusės). Vaizdo įrašai taip pat bus  nuolat saugomi  miesto bibliotekos informacijos ir kraštotyros skyriuje.

Daugiau::

Giedrė Bulgakovienė. Sausio tryliktoji: gyva istorija. 

——————————————————————————-

EUGENIJUS VNARAUSKAS

genius_glukrSveiki, siunčiu pluoštą nuotraukų, iš sausio 13-osios paminėjimo prie TV bokšto.
Pagarbiai Eugenijus Vnarauskas-Genius

Jei atmeni 13-osios naktį,
Kai stojo krūtine tauta dėl laisvės,
Kai priešas troško kraujo brolių, sesės-
Pagerbki juos tyloj paskendęs, susimastęs…

 

Vilniaus televizijos bokšto gynėjai žuvę 1991 metų sausio 13-ąją:
Loreta Asanavičiūtė
Virginijus Druskis
Darius Gerbutavičius
Rolandas Jankauskas
Rimantas Juknevičius
Alvydas Kanapinskas
Algimantas Petras Kavoliukas
Vytautas Koncevičius
Vidas Maciulevičius
Titas Masiulis
Alvydas Matulka
Apolinaras Juozas Povilaitis
Vytautas Vaitkus

Reklama

Kosto Poškaus ir bibliotekos šventinė dovana gimtajam miestui – alytietiškos istorijos tekstuose ir piešiniuose

GIEDRĖ  BULGAKOVIENĖ

giedre11

Baltosios rožės miesto didžiojo šventinio šurmulio išvakarėse, t.y. birželio 18 d. 17 val. Jurgio Kunčino viešoji biblioteka su malonumu pristatys jums dar vieną  savo leidybinį projektą. Kitaip tariant –kviečiame visus, ypač „prigimtinius“ alytiškius, į Kosto POŠKAUS –ne tik kažkelintos kartos alytiškio, daugeliui miestelėnų puikiai žinomo dailininko,  meistriškai valdančio ne tik  teptuką, pieštuką, bet ir taiklų,  „tapybiškai“ vaizdingą  žodį, pirmosios (!) knygos „(Ne)šventųjų gyvenimai. Alytietiškos istorijos“ sutiktuves.

Apie tai, kad tiesiog būtina tokią knygą išleisti, „kunčinukėms“ tapo aksiomą prieš ketverius metus, 2011 –aisiais,  kai, irgi miesto šventės išvakarėse, alytiškiams pristatėme autoriaus kūrybos parodą „Alytietiškos istorijos Kosto Poškaus piešiniuose ir tekstuose“. Jau tuomet rašytinės Kosto kūrybos pluoštas, kuris domino ne tik vietos laikraštį, bet ir elitinį  Lietuvos meno savaitraštį „Šiaurės Atėnai“, jau nekalbam apie daugybę bent kiek išprususių alytiškių, buvo daugiau nei pakankamas išleisti jo paties piešiniais iliustruotai knygai. Tačiau vis tie nelemtieji finansavimo dalykai…

poskus_reklama

Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera –per tą laiką Kostas Poškus sukūrė dar antra tiek asociacijomis, prisiminimais   grįstų „alytietiškų“ istoriją ( Liejykla, Gyvenimas prie geležinkelio, Kieti bachurai, Silentium ir kt.), jas ir toliau  spausdino „Alytaus naujienos“ ir jau minėti Šiaurės Atėnai“, pasaulį išvydo ir nauji piešiniai bei tapybos darbai, puikiai tikę šioms „tikroms, bet gerokai pagražintoms“ istorijoms  iliustruoti. Juk tekstai Kosto Poškaus   knygoje – tai  tarsi dailininko komentarai jo tapybos darbų ir piešinių paraštėse, vaizdinės kūrybos pratęsimai, papildymai ir dialogai su ja. Šiuos rašinius galima priskirti ir esė, ir novelės, ir net epo (tiksliau jo apmatų, kuriuos galima tituluoti „Alytietiška odisėja“ ) žanrui. Savo ruožtu –piešiniai nėra pasakojimų iliustracijos, tai tik, anot autoriaus, tos pačios grandinėlės dalis.

Taigi Alytaus miesto savivaldybei  parėmus , Kosto Poškaus knyga  pagaliau   išvydo pasaulį  tokia, kokia yra : gerokai solidesnės, nei iš pradžių tikėjomės, apimties, su  meistriškomis iliustracijomis, itin  profesionalaus dizaino („Vario burnos“, Tomas S.BUTKUS) ir puikios poligrafinės kokybės (spaustuvė BALTOprint). Tiesiog gera paimti į rankas pačiam  paskaityti, arba … padovanoti kitam žmogui, kuriam (kur  jis dabar  begyventų…)  Alytus tebėra širdžiai miela tėvonija ir gimtinė.

Taigi jau kitą ketvirtadienį jus turėsite puikią galimybę įsitikinti, ar tiesa parašyta šiame knygą pristatančiame tekste. Nes šventiško vakaro  Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje metu  patys galėsite ne tik pavartyti, bet ir  įsigyti knygą be prekybinio antkainio; pasiklausyti, kaip skamba Kosto Poškaus surašyti tekstai, kuomet juos skaito Leokadija Sušinskaitė, išgirsti, ką apie tėčio knygą mąsto jo sūnus –profesionalus menotyrininkas Vidas Poškus; kuo šis leidybinis projektas sudomino dizainerį Tomą S.Butkų ir kitus garbius asmenis. Be jokios abejonės –skambės alytietiškos Alvydo Jegelevičiaus dainos, o ant  svetainės sienų puikuosis Kosto Poškaus alytietiški tapybos darbai bei piešiniai.

Norite grožio: eikite ir bus atidaryta…

1955 metai Alytus, Kurortas. Fotoaparatą turi ir daro nuotraukas A. Vasiljevas, gyvenęs priešais maestro Algirdo Verbausko tėvų namą Lelijų gatvėje, dar J.Talaika, ant kambario gyvenęs Lelijų gatvėje prie gyd. Ingelevičiaus, netoli vandentraukės (arba vodokačkės – pagal muzmeną-veteraną Žorą Bondarevą) šalia miesto pliažo. Smieną turi Jonas Unguraitis iš Lelijų 56 namo ir nepraleidžia progos fiksuoti 1958  Nemuno didžiojo potvynio vaizdus. Gal DAR vienas-kitas tada buvo  Kurorte su fotoaparatu.

Šiandien Kurorte kiekvienoje šeimoje bus keli fotoįrankiai, pradedant highendiniais Nikon su veidrodžiais, gana kokybiškais kompaktiniais ir baigiant šampūninėm, darančiom popsines foto ar telefonuose integruotais fotoaparatų imitatoriais. Visi spaudo fotoužraktus ir gamina tūkstančius, šimtus tūkstančių vaizdų.  Eksponuoja socialiniuose tinkluose, draugų ar šeimos rateliuose, deda į flickerius ar picasas… Štai čia reikia sustoti ir pamąstyti.
Jeigu nori pamatyti tikrų darbų – nueik į Zenono Bulgakovo ir Vytauto Stanionio fotoparodas. Mėgsti fotografuoti ir nori tobulėti – proga pasimokyti iš mūsų miesto fotograndų. Visi, neabejingi fotomenui, taip pat ras SAVO nuotrauką ir pasąmonėje pajus šnabždesį: taip, kažkas joje yra…

ZENONAS BULGAKOVAS. INTRIGUOJANTI EKSPOZICIJA APIE ALYTAUS PRAEITĮ IR ŠIANDIENĄ
Parodos atidarymas – rugsėjo 12 dieną, ketvirtadienį, 17 val. Vieta:  Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, Seirijų g. 2, Alytus

Tradiciškai rugsėjo viduryje J. Kunčino viešojoje bibliotekoje startuoja Salono BALTA VARNA viešųjų renginių visuomenei maratonas. Jau dvidešimtąjį sezoną… Taip pat jau beveik tradiciškai šįkart tai vėlgi alytiškiams puikiai pažįstamo fotografo, mūsų miesto foto metraštininko Zenono BULGAKOVO darbų paroda “Alytus: vakar ir šiandien”.

Šįkart žiūrovų dėmesiui autorius pateikia daugiau kaip keturiasdešimt urbanistinių peizažų, kurių kiekvienas tuo pačiu rakursu fotografuotas ir prieš daugelį dešimtmečių, ir pastaraisiais metais. Seniausi šios ekspozicijos vaizdai datuojami 1972 –aisiais, t.y. fotografuoti prieš ketverius dešimtmečius – tuomet, kai prasidėjo Alytaus virsmas iš nedidelio provincijos miesto į Pietų Lietuvos pramonės centrą. Manome, parodos lankytojams bus tikrai įdomu palyginti įvykusius pokyčius ir patiems nuspręsti – ar visos erdvės mūsų mieste keitėsi tik į gera…

plakatas_bulgakovas-done

Parodos atidarymas – rugsėjo 12 dieną, ketvirtadienį, 17 val. Vieta: Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, Seirijų g.2
Maloniai kviečiame apsilankyti!

VYTAUTO STANIONIO FOTOGRAFIJŲ PARODA „VASARA“
Paroda veikia. Vieta: Galerija „22 laipteliai“, S. Dariaus ir S. Girėno g. 7, Alytus

Apie 30 personalinių ir daug grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Tėvo fotografinio palikimo rekonstrukcija. Fotografijos knygų ir leidinių autorius, sudarytojas, dizaineris. Kelių tarptautinių parodų kuratorius. Tai trupiniai info apie Vytautą STANIONĮ. Šį kartą nuotaikingi ir verčiantys gilintis šios vasaros vaizdai. Atrodo – vasara, kas tai ypatingo. Vyto darbai būtent sugeba “ištraukti“ tuos akcentus, kurie įsiskvebia į parodos lankytojų sąmonę ir abejingumui vietos nepalieka. Paroda veikia.

plakatas-stanionis-done

Visi į Vilniaus gatvę

Giedrė Bulgakovienė randa būdų  pavirpinti senų alytiškių, kaip kažkas glūkoiduose šnirpštelėjo – cikrinių – emocinius pradus. Šį kartą ekskursija į Alytaus miesto Vilniaus gatvės istoriją.
Dar viena istorija nekantriai laukia būti paviešinta ir tai padaryti galite tik jūs – glūkoidų skaitytojai, siųsdami savo atsiminimus į glūkoidų paštą ar tiesiog komentuodami tai, kad ir šiame poste. Tai centrinės miesto aikštės, bent aštuonių pastatų žūtis nuo anų laikų trumpaprotiškų sprendimų sumanytojų ir vykdytojų. Kas jie? Pavardės, tuometinės pareigos, dar ir foto (kaip Shmitas sakydavo: nusitraukimas ant vizitkės iki pusės) būtų labai pageidautini vandalų asmens atributai, nustatant jų tapatybę. Jeigu sovietmečiu prie Zimavičienės mūro stovėjo garbės lenta, tai glūkoidų svetainėje pastatysim negarbingiausių Alytaus miesto veikėjų negarbės lentą.

Miesto gimtadienio proga Jurgio Kunčino viešoji biblioteka siūlo įdėmiau pasižvalgyti po mūsų gimtojo Alytaus kažkada pagrindinę -Vilniaus gatvę ir per vaizdus, užfiksuotus žemėlapiuose, fotografijose, piešiniuose pamėginti pajusti, suprasti nedidukės jos atkarpos gyvenimą amžių bei epochų kaitos bėgsme. Jūsų dėmesiui – dokumentų ir vaizdų paroda :

”Vilniaus gatvė: nuo Zimavičienės mūro tilto link. Istorinės metamorfozės”.
Ši ekspozicija – tai neformalaus ir draugiško bendradarbiavimo rezultatas: su Alytaus kraštotyros muziejumi bei jame dirbančiu istoriku Vilmantu DUNDERIU, miesto fotografais Vytautu V.STANIONIU, Zenonu BULGAKOVU ir kitais, kraštotyrininku bei kolekcininku Gintaru LUČINSKU, dailininku Kostu POŠKUMI. Viliamės, jums patiks ir jauniausio
šios parodos dalyvio – Petro JURKONIO, Piliakalnio pagrindinės mokyklos septintoko, kūrybos bandymai gimtojo miesto tema.

PARODOS ATIDARYMAS –birželio 14 d., ketvirtadienį, 17 val.
Maloniai kviečiame apsilankyti.

DAR VIENA SVARBI INFORMACIJA

Garbingas glūkoidas Virgius Lepeška atsiuntė glūkoidams keletą senutėlių fotografijų, keletą šiandien matote “Savaitės foto“ langelyje, daugiau rasite galerijose: Glūkoidai daily, Aisčiai ir Melomanai. Ten rasite išsamius nuotraukų komentarus, bet norint prisiminti-atpažinti kai kuriuos to laikmečio veikėjus – prireiks jūsų pagalbos.

Sausio tryliktoji: gyva istorija

GIEDRĖ BULGAKOVIENĖ

giedre11
Kai sėdau rašyti, dar buvo nesibaigusi sausio 13 -oji – prieš kažkiek metų tądien, beje, gimė ne tik Jurgis Kunčinas, bet, dar po daugel metų, ir mano sūnus. Bet dėl sūnaus – daugiau tarp kitko, asmeniškas sentimentas ir tiek. Kitaip tariant -man tai išties bent emociškai ypatinga diena.

Visus tuos aštuoniolika metų vos tik pradeda rodyti kadrus iš TV bokšto užėmimo, jau nekalbant apie tankų “pasivaikščiojimus“ per žmonių gyvas “mėsas“ – bliausmas ima, nieko negaliu su savim padaryti. Beveik visa giminė sausio 12 iki vėlyvo vakaro buvo prie bokšto – tarp tų bene 600 “organizuotų“ alytiškių..O Zenonas su lengvais batais ir be šiltų kojinių , bet susikrovęs visus aparatus, buvo dar anksčiau Vilniun išrūkęs. O kiek jų dar nuosavomis ar pakeleivingomis mašinomis ten sulėkė – tikriausiai niekad nesužinosim, nes ne noras “įsiamžinti istorijai“, o paprasčiausias nerimas dėl SAVO VALSTYBĖS ateities daugelį gynė ta vienintele kryptimi…

…Mane, dėl artėjančio sūnaus gimtadienio ir eilinių peršalimų, su visais giminės vaikais sutartinai nutarta namie palikti. Tai ir leidom laiką, įbedę nosis į televizoriaus ekraną, iš kurio sklido vis neramesnės žinios. Kažkaip susiklostė laimingai, kad prieš pat tankus mūsiškių “pamaina“ prie bokšto baigėsi.  Atsimenu, kaip su a.a. H. Rimkum lėkėm prie Rotušės, kai tas žinias kraupias išgirdom, kaip “filmoj“ sukasi vaizdeliai, kas dėjosi aplink ją ir viduje.Žmonių daugybė, visuotina sumaištis ir nerimas. Visko būta – ne tik gražaus, tarp kitko… Kažkaip labiausiai įsikirto atmintin, kaip tam buvusiame savivaldybės vairuotojų kambarėlyje – tiesiai prieš pagrindinį įėjimą (dabar ten stiklinė sienelė ir priimamasis), “Šilelis“ stovėjo, kažkokias žinias, tikriausiai jau iš Lapių, perdavinėjo. Tai aš daugiau į ekraną veizėjau, Juliui Sabatauskui persakydavau, o jis, jau ramesniu balsu, prie Rotušės susirinkusią tautą informavo. O nuo laiptų ugningiausias kalbas Onutė Suncovienė, tada – vicemerė kultūrai, be sustojimo beveik rėžė.

…Apie Zenoną, kad gyvas, tik kitądien, arčiau pietų, iš jo paties sužinojau -nes mobiliukų tuomet, kaip suprantate, nebuvo.  Neįkainojamos vertės fotokadrai išliks bent mūsų šeimos archyve, nes jau kažkiek metų Alytuje jų niekam tarsi ir neprireikia….

O paskui savaitę pati Seime ištupėjau , mat daugiau iš “A.N“, kur tuomet dirbau, teoriškai bent nebuvo kam. Prisiklausiau/prisižiūrėjau, … prisikalatojau : kaip keista bebūtų, ne tiek Seimo viduje (darbo buvo daug), o kai paryčiais Šeškinėn nakvot grįždavau – prie pat troleibuso sustojimo, ties sankryža, “chebra“ su automatais stovėdavo, o aš dar apyjaunė, apygražė buvau, o dar terbikėj – Ozolo ir t.t. diktofonan įkalbėti tekstai.

…Paskui maniškė tų laikų “filma“ kaip ir nutrūksta – iki pat pučo. Ir iš to laiko daug ką, greičiausiai sąmoningai, nutryniau atminty. Bet kaip viena “viecinė“ tų pučistų idėjinė (?) moterukė stūgauja: “jums Bulgakoviene, Kamarauskai ir tau, Džiautai , antrankiai jau užsakyti “ -iki šiol atsimenu. Gal iš tuometinio jaunumo/ durnumo tik po kurio laiko, kai viskas nurimo ir informacijos daugiau atsirado, susivokiau, kad, ko gero, rizikos tuomet buvo daugiau nei įsivaizdavau. Kaip ir daugybei žmonių, dabar, deja, atsidūrusių skirtingose “barikadų pusėse…“

Kaip bebūtų gaila – revoliucijos ėda savo vaikus, didžiausius “dividendus“ išlošia dažniausiai apolitiški iš esmės “kalkuliatoriai“, kurie kantriai laukia, kada tos abipus barikadų esančios naivios/emocingos dūšelės išsišaudys/išsidraskys, o po to ramiai, kantriai – kaip tos hienos- susisemia savo. Taip per amžius buvo, yra ir taip bus. Deja.

…Tiesa, dar labai užstrigo iš tų sausio dienų: prie parlamento -daugybė žmonių, vieni kitus drąsina, prie laužų šildos, kas ką turi, tuom vieni kitus vaišina, kareiviškas arbatas geria, patriotines dainas traukia.O už tvoros … klaikiai išsidažiusi ir mėlsvais kailinukais pasipuošusi fyfa skandalą kelia, kad kažkokia prašmatni skarmalų parduotuvė neveikia. Įtariu, kad dabar ana, galbūt, visai klestinti “butikų verslo“ savininkė.
Vienu žodžiu – kiekvienam savo. Lai tik mūsų vaikai ramiau gyvena.

ico_video Sausio 13, 1991. Retos nuotraukos iš Zenono Bulgakovo archyvo.

pdf_icothumbnail 1991 sausio įvykių kronika


copyright2009