Labai asmeniškas Tėvynės skaudėjimas

vasario 12, 2013

“Gintai, siunčiu Tau vieną tekstą. Jį rašiau Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui. Gal jis kartais įneš aiškumo, kodėl ir kas mus kartais “bado“ Glūkoidų debatuose. Mūsų skirtingos nepažintos patirtys verčia mus atsidurti skirtingose barikadų pusėse. Priedo dar pridedu (dėl autentikos) mūsų šeimos relikviją  – Močiutės laišką nuo Laptevų – Rasa“

RASA PETKEVIČIENĖ

rasa_petkNesu aktyvi patriotinių akcijų dalyvė, nebuvau ir atkakli Tėvynės laisvės gynėja ar tos laisvės puoselėtoja. Bet yra dienų Lietuvos laike, kai širdyje aštriai jaučiu geluonį, o visa esybe – nusileidusį „skausmo slenkstį“. Iš kur kyla šis skausmas – sunku nuspėti, nes dažniausiai jis savaiminis, spontaniškas. Nors būna atvejų, kai išprovokuojamas „laiko aktualijų“ ar visiškai asmeniškų netikėtų kasdienybės aplinkybių.
Štai jau prasidėjo trečias atkurtos laisvės dešimtmetis – apie 8 tūkstančiai tavo dienų už laisvę apsisprendusioje Tėvynėje. Visokių tų dienų būta, bet prisiminimas, jog gyveni šalyje, oriai pareiškusioje „aš Esu ir Būsiu“, ir paskelbusioje tai ją niekine laikiusiam pasauliui, tave motyvuoja gyventi produktyvų ir kūrybingą gyvenimą, puoselėjant naujus orius santykius, vaduojantis iš sistemos tau primestos baimės, prievartaujančios atlikti šios sistemos sraigtelio funkcijas. Bet štai išsiritulioja tam tikra laiko „aktualija“ ir ne savo valia esi įmetamas į balą: „yra kaip yra“. Tuomet pajunti, kaip tavo gyveniman įsiveržia ir jį užlieja vergystės laiko atsinaujinimas, savotiškas recidyvas. Gerai visiems pažįstama „Gyvulių ūkio“ situacija. Tu esi įstumiamas į terpę, kur „visi lygūs, bet yra lygesnių“. A priori. Arba, sakykim, tavim, lyg kokiu kamuoliuku ima svaidytis sena bolševikinė nuostata: tu už „jį“ – tuomet tu prieš mane. Tokia situacija tave glumina, žeidžia ir žemina, nes esi pasiruošęs gyventi normalų normalių žmonių bendruomenės gyvenimą, kur bus leista išsiskleisti tavo dienų kūrybiškumui, įvykdant savo profesinę pareigą, išliekant laisvu ir nežeminamu žmogumi. Tu to tikiesi, kol nepajunti , jog „didysis brolis stebi tave“ ir „kiekvienas tavo sukeltas garsas bus išgirstas, o kiekvienas judesys – pamatytas“. O jei tu bandai nepastebėti pasikeitusios situacijos ir toliau išlikti laisvas ir orus, tuomet esi sustabdomas veidmainišku, gana subtiliu, bet labai aiškiu galios demonstravimu: „segtuvas viską gali – SEGTUVAS čia karalius.“ Ir visi tavo norai dirbti ne tik savo naudai, bet ir bendram interesui, nomenklatūrine kalba, tave paneigiant, pažeminant ir „sudirbant“ yra nukanalizuojami į situaciją, kurią dar Arkadijus Raikinas, genialusis sovietinės sistemos kritikas – pasityčiotojas, yra pavadinęs vieno savo herojaus lūpomis:“ Lieschospromdrovnet“ . Būtų juokinga, jei nebūtų beviltiška. Nes SEGTUVE teisine kalba užkoduota tokia „teisybė“: KARAS – TAI TAIKA; LAIVĖ – TAI VERGIJA; NEŽINOJIMAS – TAI JĖGA. Aš nujaučiu, kodėl taip reikalinga šitokia manipuliacija, bet nesuprantu KAM.
Netikėtai širdy pajuntu geluonį, o kartu su juo ir prisiminimą, jog jau virš 7 tūkstančių dienų gyvenu laisvei apsisprendusios Tėvynės laike ir tuo esu išgelbėjama nuo dvasinio regreso, taip pat išvaduojama iš Gyvulių ūkio gardo. Kad vėl atsiverčiau laisvei ir … pažeidžiamumui bei (žinau tai) – atsinaujinančiam skausmui.
Taigi, pabėgusi nuo „Gyvulių ūkio“ jausenos, norėdama išsivaduoti nuo paskutinių baimės ir pažeminimo likučių, pasiimu knygą apie pašvęstąjį gyvenimą:Vaclovas Aliulis MIC. „Vieno žąsiaganio istorija.“ – Aidai, 2007., turėdama viltį, jog autentiškas gražaus gyvenimo liudijimas mane išblaškys ir suteiks vilties. Perskaičius keletą puslapių, 12 – ąjame skaitau pastraipą, kurioje Autorius pasakoja apie savo giminę: „Pagal dėdės šeimą galima parašyti mūsų Lietuvos XX a. pirmos pusės istoriją. 1941 m. žentas Martynas Abramavičius, mokytojas, areštuotas ir prie Laptevų jūros sušalęs, tik Monika Abramavičienė-Kuncaitė (mano puseserė) su vaikais ištremta į Sibirą, iš ten neįtikimai pabėgusi( vyriausias jos brolis, mokytojas Albinas atsiuntė pinigų, ir už juos pavyko baržos dugne parplaukti į Obės aukštupį)“… Pastraipa, kaip pastraipa – daug tokių atsiminimų knygose. Bet … Tas minėtas Martynas Abramavičius – yra mano senelis, o Monika Abramavičienė – mano močiutė. Tėvynės likimas priartėja tokiu mastu, jog pradeda tekėti mano krauju. Susksta.
Esu priversta vėl sugrįžti prie visagalio SEGTUVO, dabar jau netekusio galių, bet nulėmusio likimus:

gulag_sepia2

NUTARIMAS

(dėl iškeldinimo)
Alytus

Aš , Lietuvos TSR NVSK Sekretoriato Vyr. oper. įgal. Valst. saug. leitinantas Kariagin, peržiūrėjęs gautą medžiagą apie šeimą buv. fašistinės Tautininkų organizacijos apygardos skyriaus pirmininko Abramavičiaus Martyno, Simano sūnaus, areštuoto Lietuvos TSR NVSK organų 1941 metais, susidedančią iš 5 asmenų)
NUSTAČIAU:
Abramavičius Martynas, Simano sūnus, gimęs 1895 metais, areštuotas kaip buv. fašistinės Tautininkų organizacijos apygardos skyriaus pirmininkas, vykdęs kovą prieš darbininkų judėjimą Lietuvoje, ir kad jo šeima, susidedanti:

1) žmona – Abramavičienė Monika, gimusi 1902 m., namų šeimininkė;
2) duktė – Abramavičiūtė Birutė, gimusi 1921 m., moksleivė;
3) sūnus – Abramavičius Algimantas, gimęs 1928 m., moksleivis;
4) sūnus – Abramavičius Arvydas, gimęs 1932m., moksleivis
5) sūnus – Abramavičius Audrius, gimęs 1940 m.
yra socialiai pavojinga.

DERĖTŲ:
Areštuotą Abramavičių Martyną, Simano sūnų ir jo šeimą, susidedančią iš 5 asmenų, kaip socialiai pavojingą iškeldinti už Lietuvos TSR ribų.
Įgaliotinis Liet. TSR NVSK sekretoriato Valst. saug. leit. Kariagin

SUTINKU: Viršininkas Alytaus Valsčiaus NVSK sk. Valst. saug. jaun. leit. Judin.“
(Tekstas verstas iš rusų kalbos)
Ir“ iškeldino“. Prie Laptevų jūros, Lenos žiočių, į „paseliniją“ Bykov Mys. Per atsitiktinumą liko tik mano mama, Martyno ir Monikos Abramavičių duktė Birutė Abramavičiūtė – Muraškienė. Suėminmo metu ji buvo jau ne moksleivė, o studijavo Dotnuvoje. Likusi slapstėsi, vėliau grįžo į Ūdriją, kad išsaugotų tėvo namus.
Teisus kunigas Vaclovas Aliulis, – mano senelių likimas visiškai sutapo su tuomečiu Tėvynės likimu. Jei aprašytum jų gyvenimą bet kokiu žanru, išeitų nepakartojamas literatūros kūrinys
ar autentiškas tam tikro Lietuvos likiminio momento liudijimas. Bet tai jau ne mano jėgom. Tačiau vieną dalyką, jaučiu, privalau padaryti. Pasiųsti Tau, mielas Skaitytojau, Tėvynės laisvės vartotojau, sutramdytą Jos aimaną, vienu iš sunkiausių Jai momentų, perduotą mano Močiutės laišku, rašytu savo dukrai, mano mamai:

Bykov-Mis 1945.X.25.

„Mano Miela Birute!

Nesulaukdama ilgai nuo Tavęs jokios žinios, rašau Tau ketvirtą laišką. Nuo Tavęs iki šiolei gauta tik du laiškai. Vienas man ir antras Algučiui ir pinigų 500 rublių. Aš nežinau, ar Tu nerašei, ar aš jų negalėjau gauti, neramu kaip negaunu nuo Tavęs jokios žinelės, visokios baisios mintys mane kankina, visaip prigalvoju, manau, gal kokių nelaimių ištiko Tave ar šeimą, kada šiuo laiku taip blogumo netrūksta. Apie savo gyvenimą rašiau Tau anksčiau ir dabar maža daug tas pats, tik Algutis anksčiau dirbo, o dabar išėjo į mokyklą. Ir mokosi šeštoj klasėj. Pirmiaus irgi norėjo mokytis, bet negalėjo, reikėjo padėt man duoną uždirbti. Dabar kai gavome nuo Jūsų pagalbos gal šiaip taip praleisim žiemą. Vasarą vėl eis dirbti, nes žiema čia bloga ir dirbi visą laiką ant lauko. Nors šiais metais su drabužiais tai geriau aprūpino. Aš irgi gavau leidimą nusipirkti veltinius ir kitus drabužius. Tas viskas daug kainavo, bet vistik nupirkau. Kiekvienais metais kartą gauname nusipirkti iš maisto naujieną. Bulvių ir daržovių šį mėnesį irgi gavau savo šeimai 26 klg. bulvių ir po ½ klg. džiovintų morkų ir kopūstų. Už viską sumokėjau 100 rb. Tas viskas mums šiaurėje didelis skanėsys. Šią vasarą tikėjomės iš čia išvažiuoti, įvairūs gandai ir kalbos ėjo pakol ušalo. Dabar jau viskas nurimo, nes jau mėnesis laiko kai čia prasidėjo žiema ir visi kastik gali išėjo žvejoti. Mano Algis su Arvydu irgi pasistatė du tinklu dėl savęs ir šiandiena jau parnešė 12 štukų kandiovkų.

laiskas1laiskas2

Šios žuvys panašios kaip pas jus silkės. Šiuo laiku materijalė padėtis pagerėjo. Aš dabar gyvenu geriau negu anksčiau, nereikia taip vargti ir drebėti dėl duonos kasnio. Ačiū Dievui esame sotūs ir Jums visiems ką mus sušelpėte. Bet atskirtai vienai nuo savųjų ir artimųjų tolimam krašte jaučiuosi atskirta nuo pasaulio. Niekas man nemiela, be galo ilgiuosi Tavęs, savųjų, savo brangaus ir mielo man gimtojo kraštelio. Neturiu nieko artimo, kas mane suprastų, užjaustų. Tas kuris su manimi ilgėjosi, mane ramino, padėjo vargą vargti, jau treti metai kaip guli ledų kalnelyj. Tik jis vienas mane suprato užjautė, tai Tavo, Birutėle, Tėvelis. Kada laikas leidžia atlankau tą brangų mūsų šeimai kapą, pasiskundžiu savo skausmus ir vargus. Bet jis jau manęs nesuramina, nepadeda, guli sau ramiai užbaigęs šios žemės vargingą kelionę. 1946 m. 4 sausio sueis trys metai, kaip Tėtė mirė.
Neužmiršk, Dukrele tą dieną už jį mirusį atminti. Parašyki, Birutėle, man daugiau apie save, kaip Tu gyveni, Tavo šeimynėlė, sūnukas sveikas auga. Koks derlius šiais metais buvo vaisių sode ir ar buvo. Kiek turite gyvulių, bendrai daugiau apie viską, kaip gyvena mano kaimynai ir pažįstami, man viskas labai įdomu. Dėdei Mikui jau senai laišką parašiau, o nuo jo dar negavau, kodėl jis neparašo. Aš taip labai esu visų pasiilgus, tegul man visi rašo ko daugiausia. Būtinai Birutėle prisiųski savo su šeima fotografiją.

Bučiuojame Tave, Tavęs pasiilgę
Tavo mama ir broliukai

Geriausių linkėjimų mano Mamutei.”

copyright-2013

Reklama

Medžioklė rojaus slėny, arba Poezijos skaitymas išskridus jos Paukštei

birželio 7, 2010

RASA PETKEVIČIENĖ

Ant plastmasinės neskoningai juodai pilkšvos knygos pakylėlės –  „ Vėjas rugiuos“. (Strielkūnas J. Vėjas rugiuos, V.: Vaga, 1971). Šia, mažo formato , kuklia, skaitytojų  nualinta ir per stebuklą po senosios bibliotekos potvynių išlikusia knygele, į 2010 metų „Poezijos pavasarį“ sugrįžta  poetas Jonas Strielkūnas. Netrukus Jis prabils savo gero bičiulio, nepakeičiamo poetų palydovo, Juozo Šalkausko balsu, nuo netekties dar ypač jautriu:

Nenuskriauski to atviro vakaro,

Baltą žydintį medį išsaugok.

Toks didžiulis geltonas saulėlydis

Už nutilusių girių išaugo—

O čionai jau pabunda šikšnosparniai –

Pusė paukščio ir pusė pelės.

Kas gi, kas juos, tuos apšmeižtus angelus,

Šiltą vasaros naktį mylės?

O ir mūsų troškimų praėjusių

Gal jau niekas daugiau neskaičiuos.

Bet vis vien mes rašysim eilėraščius

Apie laimę ir saulę kviečiuos…

Mažutėlė grupė žmonių, iš širdies būtinybės susirinkusių į nedidelę bibliotekėlę, laukia šventės ir svečių. Per žydintį, kažkada daktaro Stasio Kudirkos sodintą ir puoselėtą ligoninės sodą  juos atlydi 46 – oji Poezijos pavasario paukštė. Pirmose susitikimo akimirkose esam sutrikę. Keletas akimirkų svetimumo, atskirties ir sumaišties: mūsų – mažai, svečiams gali pasirodyti, jog yra nepakankamai laukiami. Bet jie pajunta kažką kitą – ir mažutė grupelė, susirinkusi iš širdies būtinybės, yra apdovanojama neįtikėtinom patirtim.

Ales Razanau. Baltarusių poetas. Atsiskleidžia netikėtu ir nesitikėtu pasauliu: Паляванне у  райскай далiне.Vis pasikartojanti mažutė lotyniškoji „i“ tarp kalbos slėny vyraujančios tvirtuolės kirilicos. Tarsi įkyrus priekaištas mūsų giminystės ir kaimynystės užmarščiai. Vedžioja Jis mus po savosios, mums užkerėtos, kalbos slėnį.  Ne šiaip vedžioja –medžioklėn kviečia … Lyg žaltvyksle –kažkuo girdėtu, skambėtu… „Mova, belaruska mova“ –  išnyra iš pasąmonės rūkų… (Беларуская мова выкарыстоўваецца на тэрыторыі  дзяржавы Беларусь, а таксама суседніх дзяржаваў — Латвіі, Летувы, Польшчы) –

На панадворку сабакi: на ланцугу.

Яны адважныя – дакулъ дазваляе

ланцуг,

куслiвыя – дакуль дазваляе ланцуг,

брахлiвыя – дакуль дазвляе ланцуг,

i злуюцца яны на ланцуг таксама –

дакуль дазваляе ланцуг.

(Kiemuose šunys: pririšti prie grandinės.

Jie drąsūs – kiek leidžia

grandinė

pikti– kiek leidžia grandinė,

loja – kiek leidžia grandinė,

ir niršta jie ant grandinės taipgi –

kiek leidžia grandinė. ) – „ atburia“ žodį poeto vertėja literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Alma Lapinskienė.

Medžioklė medžiokle, bet iš kerų sukelto apsvaigimo mus pažadina žodis „бажнiца“.

Jam nuskambėjus, už lango pasišiaušia Kudirkos sodas, ir žydinčių obelų viršūnėmis prisiartina „kažkas“, staiga virtęs netikėtu žaibu ir griaustinio trenksmu. Netikėtumą nuplauna skalsus, savo žydėjimą bebaigiančio, pavasario lietutis, o mūsų širdys toliau geria žodžius:

Маланка

Тады, калi я увайшоу у бажнiцу i,

зачынiушы дзверы, стау гутарыць з небам,

з неба раптоуна упала маланка i

раскалола бажнiцу надвое.

(Žaibas

Tada, kai aš įėjau į maldyklą ir,

uždaręs duris, ėmiau kalbėti su dangumi,

iš dangaus ūmai krito žaibas ir perskėlė

maldyklą pusiau.)“

Lietučiui nuščiuvus, o grupelei žmonių, susirinkusių iš širdies būtinybės, dar šiek tiek esant apsvaigus,  poetė Erika Drungytė jau siuntė savo poetinius linkėjimus tiems, kurių mes šaukiamės, jų globos viliamės, bet iki galo negalime įsitikinti ar tikrai jų yra:

„Jų profesija

jie negali ištrokšti daugiau
nei kiekvienas iš mūsų trokšta
jie negali nuleisti galvos
ir palikti mus be pusiausvyros
jie negali pavargti stebėti
kaip mes keičiamės metai iš metų
kokį rūbą nudėvim ir veidą
kiek palinkstam arčiau jų globos
jie rubuiliai garbaniai pilvūzai
arba orūs asketiškai tylūs
jie panėši į moteris tobulas
plikabambius mažylius o kartais
į rūstokus ir kirst pasirengusius
ilgaplaukius dailius jaunikaičius
jie dažniausiai vienas iš priekio
ir iš nugaros vienas dažniausiai
kad pridengtų kaip šarvas kūną
kad apgobtų kaip skydas dvasią
pasitaiko ir trečias kartais
atpažinti gali iš ramybės
jie negali tavęs apleisti
užsimiršti arba pasigerti
jie net poilsio nė minutėlės
jau tokia jų profesija – angelas“

Ligoninė. Biblioteka. Už lango nužydėjęs daktaro Kudirkos sodas.


Parko sekta

sausio 27, 2010

Žmogus ir jo keturkojis, dvisparnis, su pelekais ar tik šliaužti sugebantis draugas – amžina tema.
Kokios priežastys verčia žmogų turėti ne žmonių rūšies draugą: meilė, įpročiai, verslas, būtinybė, tarnyba, vienatvė ar dar kas? Ko gero visos išvardintos, tik skirtingą įtaką darančios pasirinkimui.
Šunėkai: kambario puošmenos su kaspinėliais ar patikimi kiemo sargai ar atnešantys pašautą antį ar tiesiog šeimininkui į akis žiūrintys tokiu ištikimybės ir atsidavimo žvilgsniu, kokiu žmogus gali žvelgti tik kūdikystėje ir tai nebus visa tiesa. Posakis – verkti šuniui kaklą apsikabinus – turi gilią, kaip įduba Ramiajame vandenyne, prasmę.
Alergijos šaltinis, krūvelės viešose vietose, sukandžioti vaikai, dėl naktinio lojimo neišsimiegoję kaimynai. O-o-o! Tai labai, labai blogai … Atminkime: nėra blogo šuns, yra tik blogas, tiksliau mažai arba nieko neišmanantis apie keturkojį žmogus, kuris mano, jog augintinis pats užaugs, pats viską išmoks ir bus kaip Rex‘as austrų detektyve.

RASA PETKEVIČIENĖ

Taip jie save vadina. Jaučiu, įtariai suklusote. Tai atsitiko ir man.  Nenuostabu, – vieno Dievo išpažinėjams ar jokio neišpažinėjams žodis ‚ „sekta“  – labai užknisantis. Be to, belakiodami po platų ir margą svietą, mes dažnai pražiopsome kas nuostabaus, linksmo ir įdomaus vyksta mūsų pašonėje. Relax. Minėtą „sektą“ sudaro mieli paprasti miestelėnai, na, truputį  fanatikai. Jauniausiam dalyviui – 3 metukai. Renkasi jie kiekvieną dieną į Jaunimo parką,  lyjant, sningant, pučiant vėjui nuo 19:00 iki kol leidžia sveikas protas. Kartu su savimi minėtan parkan jie atsiveda savo numylėtinius augintinius: sargiukus, „sodų puikiuosius“, iki pačių    kilmingiausių veislių… šunelius, šunėkus ir šunėnus… Juos jungia vienas siekis – meilingas, pagarbus, civilizuotas santykis su augintiniu, gyvūnu, už kurį esi atsakingas. Be kantrios kasdienės savo augintinių priežiūros ir  dresūros, susirinkę ‚ „sektantai“ aptaria labai visuomeniškas savo iniciatyvas. Pav., specialių konteinerių,  skirtų šunų reikmėms, pastatymą parko teritorijoje. Mat, pasak vieno  nario, būsimo biologo, išaiškinimo, šuns ekstrementų mėtyti abile kur negalima, nes juose nėra natūralių skaidytojų ir jie neyra. Lieka viešoje vietoje ilgai ir nuobodžiai neirdami, teršia ir užteršia mus supančią aplinką. Dėl šios iniciatyvos jie kreipėsi į Alytaus parkų direkciją ir laukia… O belaukiant šiuos mielus miestelėnus aplankė šventė: susituokė du grupės nariai. Susirinkusi prie Merijos, visa draugiška kompanija sveikino laiminguosius. Ir aš ten buvau, vyną midų gėriau, burnoj neturėjau…, todėl pateikiu šio įvykio fotoreportažą.

“Sektos“ numylėtiniai


Skrajutė broliams miestelėnams dėl Anzelmo Matučio namų

sausio 8, 2010

RASA PETKEVIČIENĖ

Aną dieną Alytaus Stasio Kudirkos ligoninės bibliotekon užsuko Vilmantė iš Matučio muziejaus pasigodoti kultūros bėdomis. Atnešė asociacijos „Matučio namai“ kreipimąsi į “geros valios žmogų“: padėti ir prisidėti. Paimu tuos lapus – vieną geltoną, kitą – mažiau. Išėjus Vilmantei, perstatau skaityklėlės baldus. Mažąjį, gražiausią, stalelį skiriu šiems dviems Matučio namų “atsišaukimams“. Šalia dar pridedu kažkada, gydytojo  Stasio Kudirkos 100-osioms metinėms, paruoštą brošiūrą. Atverčiu to leidinėlio skyrių, pavadinimu “Dėkojimas“.  Jame pateikiamas pasakojimas, kaip sukrutusi Alytaus bendruomenė ruošiasi paminėti daktaro Stasio Kudirkos 60-metį: „Gydytoja Rita Kiguolienė pas savo kaimyną Anzelmą Matutį užsako specialią poemą, kurioje atsispindėtų visų padėka gerąjam gydytojui. Rankraščio faksimile pateikiama poeto “žinutė“ – šmaikštus ketureilis gydytojai Ritai Kiguolienei, išpildant užsakymą:

“Miela Kaimyne,
Pabaiga jau yra!
Prašau!
O pradžią –
Tuoj rašau!“

…Ir – poeto Anzelmo Matučio parašas. Na, o toliau, žinoma, “poema”…

Mes nesame susaistyti ryšiais, kuriuos, kai tik norim, galim nutraukti, ir kai užsimanom –  vėl atnaujinti. Mes esame susipynę ir persipynę šaknimis. Daugelio mūsų kartos sąmoninga pradžia prasideda ketureiliu:

“Tėviškėlę aš turiu
Nemunu apjuostą
Su dangum melsvai žydru
Ir sesutės juosta“

Matučio namai – tai vieta, kurioje mus gražiai apjuostų bendrai išgyventi Pradžios patyrimai.

A. Matučio linkėjimai daktarui Stasiui Kudirkai jo 60-mečio proga


Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …

spalio 14, 2008

RASA PETKEVIČIENĖ

Gal prieš penketą metų Giedrės bibliotekoje man teko išgyventi retrospektyvų „susitikimą“ su Rimu Buroku. Pateikiu Jums spontanišką to įvykio aprašymą. Jis gimė tuoj pat po „susitikimo“, o vakarai „pas Giedrę“ (taip dažnai mes juos vadinam) – išskirtinis reiškinys Alytaus kultūriniame gyvenime, kaip, beje, visa jos pačios ir jos vadovaujamos bibliotekos veikla. Čia tvyro sunkiai paaiškinama kultūrinės laisvės atmosfera, čia niekuomet ant galų pirštelių nešokinėjama prieš pakviestą vakaro „žvaigždę“, čia vieni kitus šaukia vardais, čia kiekvienas kultūrai neabejingas žmogus gali pasijusti „labiau namie“. Ir vis dėlto jautriausia atmosfera apgaubia tuos vakarus, kuriuose po ilgų kelionių į gimtąjį miestą sugrįžta (kažkodėl dažniausiai pas Giedrę) šio miesto pagimdyti, išauginti, iš šio miesto išėję poetai ar kiti įžymieji ir mylimieji. Atklysta jie miglotais tiltais, o kartu su jais, lyg grįžtančios gervės, nutupia ir buvusios dienos. Mes susirenkam, juntam švelnų jų buvimą ir mielai šypsomės vieni kitiems… Galbūt tai, Rimo žodžiais tariant, „tik liūdnokas amžinybės žaidimas“. Galbūt…

Rimo Buroko aš nepažinojau taip artimai, jog galėčiau prisiminti gyvenimo įvykius, susijusius su juo . Mes tik buvom vieno laiko vaikai, buvom truputį pažįstami, tas truputis – tai keli prasilenkimai. Aš nebuvau patekusi į šio efemeriškos išvaizdos, elegantiško , grakštaus, juodų melancholiškų akių gražuolio magijos lauką. Vienintelis labiausiai man įsiminęs bruožas – aristokratiškumas. Paviršutiniškai bendrauti su Rimu buvo lengva ir įdomu, net žaisminga, bet visuomet intuicija kuždėdavo, jog prisiartinus pernelyg arti šis žmogus skaudžiai žeistų. Žeistų panašiai kaip žeidžia Džimis Morisonas, Jackas Kerouacas, Williamas Blake‘as ar Andrejus Tarkovskis, Julio Cortazaras. Žeidžia jis ir dabar. Savo poezija ir savo likimu.
Skaitai Rimo eiles ir jauti, jog jos – tai abipusis poeto ir tavo vienatvės produktas. (Gal dėl to taip sunku buvo klausytis viešai skaitomų jo eilių). Skaitai ir suvoki, jog jis nieko nedaro tyčia. Labiau rašo tai, ko netenka. Paprasčiausia rašo tai, ką jaučia, ką galvoja, ką mano suprantąs. Vidinės laisvės momentai, kai protas atviras, o siela palikta klajoti, truputį apsvaigusi ir sumišusi… Taigi tikroji poezija nieko neišsako, ji tik atveria galimybes, atidaro visas duris… Į mirtį – taip pat. Nes gyvenimas žeidžia labiau nei mirtis. Mirties akimirką skausmas baigiasi, taigi – poetas manė, jog mirtis yra jo draugė – – – O gal jis koketavo? Gal turėjo relišerį, bet labai giliai? Atrodo Aidas Marčėnas yra sakęs, jog kiekvienas įvykęs eilėraštis – svarbi mirties proceso repeticija, nedidelis svarbiausio mūsų gyvenimo įvykio modelis. Turintis visą seką – neigimą, priešinimąsi, kančią, skausmą, susitaikymą, euforiją, nusivylimą. Rašydamas geras poetas numiršta. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, net pati sąžiningiausia poeto kelionė, palyginti su tikruoju mirštančiųjų išėjimu, visada tik karikatūra… Gali būti, kad jis žaidžia. Gali būti…

Bet Rimo žaidimai liūdnesni nei įprasta, nes mirti jis išėjo tikrai , šis gražuolis aristokratas, su savimi pasiėmęs vienintelį daiktą – J. Cortazaro „Žaidžiame klases“, – knygą apie sunkias kelio į vidinę laisvę paieškas, – beje, prieš tai įkalintas Lukiškėse dėl to, jog buvo laisvas. Išėjo jaunas, vos sulaukęs 26 – erių, savo arisrokratiška laikysena gyvenime ir mirtyje pasipriešinęs ano meto marazmui – pastangoms paversti asmenybę „visuomeniniu gyvuliu“, – išsaugojęs savo egzistavimo privatumą, individualumą, unikalumą ir atskirumo pojūtį. Savo gyvenimu ir likimu, kaip gyvu priekaištu, perspėjo mus, bet paliko senti ir sulaukti laikų, kai visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai, istorinės būtinybės skelbėjai nervinsis, susidūrę su menu, nes jo nemėgsta apskritai, ypač literatūros ir būtent poezijos, nes, Josifo Brodskio žodžiais tariant, „ menas įrašo tašką tašką ir kablelį (točka točka zapetaja…) su minusu, paversdamas kiekvieną nuliuką tegul ir ne visuomet patraukliu, bet žmogišku snukučiu, kuriuo jau sunkiau manipuliuoti. Išėjo palikęs mus lemčiai: „dirbk, pirk ir mirk“. O gal dar yra pasirinkimas?

„There are things known; there are things unknown; in between there are doors…“ (Williamas Blake‘ as)

Trys Rimo eilėraščiai


Saviplaka, saviraiška ir suvokimas pagal M. Heidegerį

rugsėjo 16, 2008

We are we pretend to be, so we must be careful about what we pretend to be“
Kurt Vonnegut, „Mother Night“

Daugiau Rasos Petkevičienės straipsnių:

Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas

Gyvenimo manai, filai ir fanai

Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …

RASA PETKEVIČIENĖ

Glūkoidų komentarų erdvėje teisinga komentatorė p. Jurga, sustabdžiusi mūsų „begėdišką“ diskusiją pakvietimu pasidaryti  savo pačių introspekciją,  netikėtai nukreipė minčių srautą gana esminga linkme… Sakramentinės atgailos (išpažinties) lygyje introspekcijos nė nemanau daryti, tuo labiau prieš viešuosius asmenis, kuriems aš suteikiu mandatą, ( jei ne aš, tai mano kaimynė Onutė, ar sodo kaimynas Petras), t. y. atsakomybę daryti darbus, lemiančius mano vaikų ir vaikaičių ateitį. O kad jau taip buvome sustabdyti pamąstymui, tai norėčiau  pasidalinti mintimis  apie žmogiškąją savimonę plačiaja prasme.

Likviduodama paskutinius savosios bibliotekos persikraustymo padarinius, netikėtai, dėžėje, užrašu „ĮVAIRŪS“, suprask: įvairūs tekstai, straipsniai, jų kopijos…, atradau savo pačios prieš kokį ketvertą metų rašytą tekstą. Jame „išdėliotas“ ne mano autentiškas mintijimas, o kukli didžiojo vokiečių filosofo mąstymo savitumo apžvalga . Ji buvo rašyta gelbstint pirmakursį technikos un-to studentą, nuo, anot jo, „šitos nesąmonės“(klausimo filosofijos seminarui).  Tuomet rašiau tai, kankinama  pareigos išgelbėti studentėlį, bet šiandien, atradusi, pati su malonumu jį perskaičiau  ir net leidausi užvaldoma noro pasidalinti juo su Jumis. Manyčiau, tikslingesnė auditorija galėtų būti Gliūko senjorai, nes mūsų jaunėliams,  „savęs išsiilgusio gyvenimo sūnums ir dukterims“ , kaip ir minėtam studentui,  gali būti ankstoka tokia savižiūra ir savižina. Taigi:

Martynas Heidegeris. Būtis ir laikas.

Vieno pačių didžiausių dabarties mąstytojų, vokiečių filosofo Martyno Heidegerio,(1889-1976) mąstymo savitumas ir ypač nauji, savotiškai (beveik mistiškai) susikurti terminai daro jį itin sunkiai prieinamu autoriumi.

Savo filosofijoje Heidegeris siekė pagrįsti metafizikos galimybę, t. y. mokslą apie būtybės būtį. Savo filosofijos metafiziką  jis grindė ne pažinimu, o būtimi. Būtis Heidegeriui visuomet yra kurios nors būtybės būtis. Ir ta būtybės būtis yra žmogus, kaip būtį suprantanti būtybė. Nors Heidegeris priskiriamas egzistencialistams, bet ne egzistencija, o būtis yra pirmasis M. Heidegerio rūpestis.

Savo pirmajame ir didžiausiame veikale „Būtis ir laikas“ ( beje, šis veikalas ir inicijavo vadinamąjį egzistencializmą) M. Heidegeris klausia ir bando išvystyti atsakymą, kodėl žmogus užmiršta būtį ir atsiduria daiktiškumo, dviprasmybės žabangose. Filosofas, atsakydamas į šį klausimą, nagrinėja žmogaus kasdienės segzistencijos struktūrą, bei ją aprašinėja. Autorius neaprašinėja patirtinių žmogaus gyvenimo ir veiklos apraiškų, bet stengiasi prieiti prie esminio žmogaus būties branduolio. Šį branduolį jis vadina „čia-būtimi“. Tai buvimo pasaulyje filosofija.

Žmogus visuomet yra atvertas pasauliui. Jo  būtis visuomet yra buvimas pasaulyje. Heidegerio teigimu subjektas nėra duotas kaip „grynas subjektas“ be pasaulio. Lygiai taip pat nė vienas subjektas nėra betarpiškas kaip „duotas grynas“ be kitų. Žmogaus būtis visuomet yra nukreipta į … Pasak Heidegerio, žmogaus būtis yra tik „su-čia-būtis“. Žinoma, pirmiausia mes esame „čia“, bet būtinai esame dėl to, jog esame „su“.

Heidegeris taip pat nurodo kaip reiškiasi būtis pasaulyje. Jo teigimu, būtis pasaulyje – yra būtis su kitais, t. y. santykyje, susitikime. Dėl to, kad mes su kitais susitinkame čia ir dabar pasaulyje, ir todėl mes esame.

Beje, mes save surandame pasaulio aplinkoje ir tuose, kuriais mes rūpinamės. Aš esu, t. y. aš save suvokiu „čia“ tik rūpindamasis, kaip „ten“. Žmogaus būtis yra atsiverianti būtis, t. y. būtis „čia“ ir su „kitu“.

Pasaulis yra toks, kokį aš turiu su kitais. „Čia-būties pasaulis“ yra „su-pasaulis“. Taip Heidegeris pamažu atskleidžia, kokia yra pirmapradė egzistencijos sąranga ir sklaida. Egzistencinės struktūros, nulemiančios segzistenciją, yra – pasaulietiškumas ir buvimas drauge.

Tačiau filosofas pabrėžia, jog labai svarbu, kaip egzistencija sklaidžiasi, nes per tai būtis suranda arba tiksliau „Čia-būtis“ „save pačią“ suranda tame, ką ji daro, naudoja, ko ji laukia, ką saugo, t. y. tame aplinkiniame pasaulyje, kuriuo ji rūpinasi. Būtis esti apdairi, o ne šiaip sau“stoviniuojanti“. „Čia -būtį“ nulemia rūpesčio fenomenas. „Čia-būtis“ esmingai yra dėl kitų, t. y. „su būtis“. Pasaulietiškumas pirmiausia reiškiasi kasdieniu apsirūpinimu (pav., daiktais, kurie mums po ranka) ir rūpinimusi (žmonėmis, kurie yra su mumis). Rūpestis kaip apsirūpinimas ir rūpinimasis, visada jau žymi pačios žmogaus būties svarbą jam pačiam. Žmogus save suvokia ne tik kaip“duotą“, bet ir kaip“užduotą.“

Žmogaus būties įprasminimas priklauso nuo to, koks yra žmogus. Heidegeris kalba apie tai, kad žmogus dažniausiai yra „nupuolęs“ į beasmeniškumą, pilką kasdienišką buvimą pasaulyje, į būseną „taip daroma“. Tai nesavarankiškumo ir neautentiškumo būsena, kurią Heidegeris vadina „Man“. „Das Man“ – yra neutralusis buvimas; vidutinybė, viešas kasdienybės žmogus. Pagrindinis Das Man egzistencinis bruožas – vidutinybė. Das Man savo būtyje rūpinasi iš esmės tik savimi. Das Man visur yra kaip namie, tačiau yra taip, kad jis visada yra pabėgęs iš tos vietos, kur „čia-būtis“ turi ryžtis lemtingam apsisprendimui. Kadangi Das Man užbėga už akių bet kokiam sprendimui ir apsisprendimui, jis nuima nuo „čia-būties“ bet kokią atsakomybę. Negana to labai dažnai „čia-būtis“ pirmiausia pasineria ar yra panardinama į Das Man stichiją ir yra jos manipuliuojama. Ji yra ištremiama į Das Man viešumą (kasdienybę) šnekalais, smalsuliu, dviprasmybe.

Heidegeris teigia, jog šnekalai sukuria galimybę suprasti „viską“, neįsisavinus dalyko pirmapradiškai, t. y. esmiškai… Šnekalai, kurių gali griebtis kiekvienas ne tik atpalaiduoja nuo būtinybės siekti tikro supratimo, bet sukuria indefirentišką „suprantamumą“, kuriam nėra jokių paslapčių… (Aš žinau viską). Šnekalai yra nepagrįstas sakymas ir persakymas, kurio pakanka, kad esmė būtų paslėpta. Šnekalai yra vidutiniškos interpretacijos, kurios garantuoja „savaiminį suprantamumą“ ir „tikrumą“, o jų prieglobstyje žmogaus būtis pasislepia nuo netikrumo siaubo, o šiame siaube veši vis stiprėjantis šaknų praradimas.

Kitas fenomenas, kurio pagalba čia-būtis nupuola į das Man stichiją, yra smalsulys. Paprastai būtis pasaulyje panyra į rūpimą pasaulį. Esmiškai tai reikštų susirūpinusį žiūrėjimą, kad kas nors būtų suprasta, kad būtų laikomasi pažintos tiesos, rūpimasi atsidavimo pasauliui galimybėmis… Kitaip tariant, buvimą prie artimų dalykų.  Smalsulį gi galima apibūdinti kaip specifinį nebuvimą prie artimų dalykų. Smalsuliui būdingas nesibaigiantis nerimas ir sužadinimo būsena, kurią sukelia nuolatinis naujybės ieškojimas ir nuolatinė galimybė išsiblaškyti. Smalsuliui rūpi žinojimas tik paviršutiniško suvokimo pavidalu. Smalsulį apibūdina nebuvimas rūpimame pasaulyje ir išsiblaškymas naujose galimybėse. Tie du šio fenomeno bruožai pagrindžia esminę smalsulio savybę – benamiškumą.

Smalsulys, kuriam nėra nieko paslėpta, šnekalai, kuriems nėra nieko nesuprantama duoda tuo būdu esančiai čia-būčiai tariamai autentiško „gyvojo gyvenimo“ garantiją arba dviprasmybę. Kitaip tariant kasdienybę arba „čia-būties“  nuopolį.

Šiame būties nuopuolyje žmogus skleidžiasi pagrindo neturinčiame plevenime, atveria ir atsiveria viskam ir kam tik nori, atsidurdamas šaknų neturinčiame „visur“ ir „niekur“…

Literatūra:

Heidegeris M. Būtis ir laikas. // Heidegeris M. Rinktiniai raštai.- Vilnius: Mintis, 1992

Daugiau Rasos Petkevičienės straipsnių:

Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas

Gyvenimo manai, filai ir fanai

Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …



Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas

gegužės 17, 2008

Tęsiame Alytaus temas. Rasos Petkevičienės straipsnio „Gyvenimo manai, filai ir fanai“ komentatoriai užsiminė apie globalizaciją ir kiek ji gali įtakoti Alytų. Globalizacija ir sovietizacija gražiai rimuojasi. Tiesa? Gal yra daugiau panašumų? O gal daugiau skirtumų? Jei globalizacija dabar laikoma kaip neišvengiama pasaulio vystymosi raidos forma, tai sovietizacija jau parodė visą savo išsigimimą. Straipsnio pabaigoje Rasa siūlo šią temą panagrinėti.

RASA PETKEVIČIENĖ

Dėl p. Vytauto pradėtos aktualios diskusijos apie „globalizacijos“ reikalą, neišturėjau ir aš. Praėjus sovietizacijos kataklizmui, norim tą pripažinti ar ne, mes susirgome, anot L. Donskio, „kultūrine mažakraujyste“, kuri reiškia ne žinių neturėjimą, jų nesupratimą, ne paprastą analfabetizmą, o vertinimo kriterijų išnykimą. Todėl labai dažnai apibendrindami, pavadindami procesus tam tikrais, niekuo neįpareigojančiais vardais (aš juos vadinu burtažodžiais),o iš tikrųjų, prisidengdami tam tikromis klišėmis, mes slepiamės nuo atsakomybės. Šią sąžinės manipuliaciją labai gražiai perprato dar aname šimtmetyje rašytojas Michailas Bulgakovas, savo romano „Šuns širdis“ personažo profesoriaus Preobraženskio klausimu: „Čto takoje „razrucha“? Driachlaja starucha?“. Taigi, kas yra globalizacija? Kažkada, persiskaičius aibę kultūros teoretikų (Spenglerį, A. Veberį, M. Veberį, L. Mumfordą, o padedant Ortegai y Gasetui, atradau masinės sąmonės šaltinio aprašymą, jauseną, kurią ypač įžvalgiai apibūdino šis masės žmogaus fenomeno ekspertas, nusakydamas ją kaip išorinį reiškinį, kuris tiesiog bado akis, yra lengvai pastebimas, bet sunkiai perkandamas. Jį Ortega y Gasetas vadina grūstimi, arba perpildymu: „Miestai prikimšti žmonių. Namai pilni gyventojų. Viešbučiai atvykėlių, traukiniai – keleivių, kavinės – lankytojų, gatvės ir bulvarai – praeivių…“ Pasaulis – didelis kaimas, perpildytas žmonių, praradusių dvasinės priklausomybės jauseną, dėl to negalinčių rasti sau vietos.

Mūsų gimtoji vieta (vėl grįžtu prie Alytaus), turi būti mūsų pačių atpažinta ir kultūriškai įvardinta, nes visų pirma ji yra mūsų pačių patirties reiškinys bei jos laukas. O šis įvardijimas prasideda dialogu su savuoju miestu… Neturėkime iliuzijos, jog tai lengvas procesas. Šio dialogo pradžia, man asmeniškai, buvo nykus, sukriačiantis patyrimas. 2001- jų metų nykų lapkričio vakarą ėjau į namus iš kompiuterijos kursų, įprastu keliu, pro buvusią „Laputės“ parduotuvėlę, lopšelio-darželio sodą. Paprastai šiame kelio ruože (dabar jis apšviestas gana jaukia šviesa),visuomet jausdavaus nejaukiai, bet tąsyk čia tvyrojo nenusakomai baugus pasikeitimas: vietoje žiojėjančios tamsos, išvydau erdvę, apšviestą baltos šaltos šviesos. Darželio sodo pievelėje gulėjo krepšelis chrizantemų, šalia jo degė gedulinga žvakelė. Tai buvo priminimas klaikaus įvykio, kai kažkas baisus, sudrąskė merginą, einančią į namus po darbo, po jos pačios namų langais… Netikėtai iš pasąmonės išniro kažkada nugrimzdęs posmas: „ Jei kas miršta dabar, kur nors, be priežasties miršta kur nors žiūri į mane…“ Tai austrų poetas R. M. Rilke, o man girdėjosi žudomos mergaitė klyksmas, kuris greit išnyko, – lyg užduso beorėje Dievo erdvėje…

Man reikėjo atsidurti absoliutaus susvetimėjimo būsenoje, kad pradėčiau dialogą su savuoju miestu. Kaip tik (kaip viskas susiję) tuo laikotarpiu buvau „susirgusi“ Alytaus ligoninės istorija ir dariau ‚kraštotyrinius žygius“, tyrinėdama senosios ligoninės projekto autoriaus ir jos statytojo, žymaus ir vienintelio tarpukario Alytaus architekto Stasio Taškūno gyvenimą. Atradau jo dukrą, Aureliją Taškūnaitę-Lekevičienę, įrašiau į diktofoną pokalbį jos Tėvo statytame name, jos namuose. Lai byloja šis pokalbis (jis autentiškas, nepakeistas tik sutrumpintas):

R. P. Gal galėtumėt papasakot apie savo namus?
A. T. Šis namas buvo statytas 1937 metais, o 1938 m. jame apsigyvenome.

R. P. Tėvelis jį projektavo ir statė?
A. T. Tėvelis pirmiausia nupirko sklypą iš to meto burmistro. Iš viso pirko 25 arus. Tėvas ėmė paskolą iš banko, nors buvo jau dirbęs 15 metų, bet neturėjo pakankamaipinigų tokiam pirkimui. Pradėjo statybas. Projektavo, aišku, viską pats. Baigė šitą namą statyti 1937 metais, o įsikėlėme – 1938. Įsikėlę pagyvenome du metus.1940 m.kai atėjo sovietai, saugumo viršininkui labiausiai patiko mūsų namas, nes jis buvo modernus. Viskas buvo – centralinis šildymas, vietinis vandentiekis, vietinė kanalizacija. Viskas buvo – vonia, du tualetai… viskas… Tėvą pirmiausia išmetė iš darbo, kad nedirbtų Alytuj.., o mus iškeldino visai iš šito namo į du mažus kambarėlius su tamsia virtuve Basanavičiaus gatvėje. Šitą tai aš atsimenu… Šitą tai dar atsimenu. Tėvą pačiu pirmu vežimu, 1941 m. birželio 14 d. išvežė. Kadangi neturėjome jokio pragyvenimo šaltinio, mama išėjo dirbti į sanatoriją. Ten, nuo atvežtų rusų belaisvių, užsikrėtė dėmėtaja šiltine ir po pusės metų, 1942 m. sausio 6 d. mirė… Mes likom trys našlaičiai, nė vieno giminaičio, nė vieno. Vyriausiai seseriai buvo 13 metų, broliui – 10, man- 6…

Nuotraukos iš Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bibliotekos kraštotyros fondo; gauta iš architekto Stasio Taškūno dukters Aurelijos Taškūnaitės -Lekevičienės

R. P. : Ar iš vaikystės su tėveliais prisimenate dar kokių momentų?
A. T.: Iš tėvelio tai prisimenu tą momentą, kai man pirko suknelę… Yra dar ta suknelė… Man turėjo sueiti penki metukai. Tai kaip tikrai „damai“ tėtis leido pačiai išsirinkti medžiagą. Aš išsirinkau raudoną su baltom smulkutėm penkiakampėm žvaigždutėm… Ir pasiuvo taip, kaip aš norėjau, – trumpom rankovėm, kliošinę ir su diržu… Dar prisimenu, kai tėtis mane vežė dviračiu per Angelo aikštę, pasisodinęs priekyje ant rėmo, o aikštė buvo grįsta akmenimis… Prisimenu Mamytės laidotuves… gerai prisimenu… Tada aš sirgau gelta, gulėjau šitam pačiam kambary. Žinau , kad geltą visiems tada užnešiau, brolis labai sunkiai sirgo… Kai mama mirė… Ji mirė čia – sanatorijoj, kur dirbo. Ten ją ir pašarvojo, mažam tokiam namely. Mane nuvedė ten, parodė, tai man atrodė, kad mama miega, ir kai jos rankos taip sudėtos, rodos, tuoj pakels jas, rodos jos jau kyla kyla…
R. P.: Prašom pasakyt, ar su tėčiu koks nors ryšys buvo iš tremties?
A. T.: Nieko. Tik atsimenu, kai mama gavo laišką, atsimenu sėdėjo prie siuvimo mašinos… Tas vaizdas man liko… Perskaitė laišką, užsikniaubė…“

Taigi, mielieji, jei kas miršta dabar be priežasties miršta kažkur, žiūri į mus… Tokios patirtys „sveikatina“ mus ir neleidžia įsijausti į „Šuns širdies“ veikėjo Poligrafo Poligrafovyčiaus Šarikovo žodžius: “A gde že ja chačevatsa budu“ ( „ o kur aš maitinsiuosi“) arba „vsie gospoda v Pariže“…

O dėl specifinės globalizacijos atmainos – sovietizacijos – galima pakalbėti tęsiant diskusiją; tam turime laiko- iki Miesto dienos (birželio 15).