Gražiausia metų šventė

gruodžio 27, 2012

Abu glukoidų adminai susitiko ir nepamiršo išeiti į erdvę, kad tarti gerą žodį

Su Naujaisiais 2013 metais, linkime marteno krosnyse išlydytos išminties: klausykite žmonų, kad ir Sharon Osbourne, kuri įkvėpė blogiuką Ozzį bent jau kvailioti sąžiningai. Švelniąjai lyčiai linkime tolerancijos savo blogiukams.
Šventinis klipukas jums, sukonstruotas greituoju būdu.
Tik ką sulaukėme Viduko siūlymo visiems susitikti Kaune birželyje su Ericu Claptonu. Kefas, kiek pamenam, bent prie vieno stalo su maestro Detroite sėdėjo…

Mūsų tinklapio tėvonija atsiuntė mūsų veiklos  2012 metų ataskaitą. Pasidomėkime.

hd_ico I Need You (pagal grupsą “America“) Sumontuota per šv. Kalėdas (greitai)

Reklama

Apie popsą ir ne popsą

kovo 16, 2011

Taip sutapo, kad tą pačią diena Dzilbus prisiminė vestuvininkus, o aš už įdomaus pokalbio užkliuvau. Kadangi šiame pokalbyje, mano manymu, labai teisingai išdėliotos mintys, sakau, reikia ir glūkoidams parodyti. Taigi autoriui leidus, pokalbis apie popsą ir ne popsą Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje.

Šarūnas Bulota

mountainrock.lt

Popmuzika, popsas, populiarioji, komercinė muzika – šios sąvokos taip dažnai, įvairiai ir plačiai visų vartojamos šiandien, kad dažnai sunku ir suprasti ką jomis iš tiesų norima pasakyti, kokia joms suteikiama reikšmė. Todėl jos tampa tuščiais, nieko iš esmės nepasakančiais ir nereiškiančiais nuvalkiotais žodžiais.

Pavyzdžiui, paniekinamai visą „Pūko“ produkciją popsu vadinantys žmonės patys vertina „ne popsinius“ Žvagulį, Mamontovą ar bitlus. Paskutiniu popsu vadindami visą TV rodomą muzikinę produkciją, jaunuoliai išdidžiai pareiškia negalintys pakęsti tokios masėms skirtos muzikos, todėl klauso „nekomercinės“ grupės „Linkin Park“ įrašus.

Popmuzika, arba popsas, yra 1950-aisiais ritmenbliuzo, rokenrolo pagrindu susiformavęs muzikinis žanras, nuolat besikeičiantis, tačiau vis tik turintis savo išskirtinius bruožus. Kaip ir bet kuriame kitame žanre, jame galima rasti ir daug išmoningai, skoningai, grakščiai sukurtų kūrinių,  ir daug priešingų pavyzdžių. Todėl popsas vargu ar yra pats tinkamiausias žodis apibrėžti muzikos „pigumą“, žemą estetinę vertę.

Ypač šiandien, kai ribos tarp įvairių populiariosios muzikos (pastaroji nėra popso sinonimas, o reiškia tam tikru laikotarpiu populiarią bet kokio stiliaus muziką) žanrų nusitrynusios, o atsakyti kurios grupės ar atlikėjo kūryba vadintina komercine, o kurio ne, vargiai įmanoma. Prasmingiau kalbėti apie muzikos sukūrimo, skambesio, atlikimo kokybę, originalumą, skoningumą, gilumą, pernelyg akivaizdų pataikavimą masiniam klausytojui.

Apie trapią ribą tarp popso ir ne popso,  populiariąją muziką ir kultūrą bei jos situaciją Lietuvoje,  roko svetainė „MountainRock“ kalbėjosi su kultūros kritiku Jurijumi Dobriakovu.

MR: Kas yra popmuzika (popsas)?

J.D.: Žodis „popsas“, dažniausiai vartojamas kasdienėje kalboje, kultūros tyrinėjimo kontekste neturi ypatingos vertės, nes jo reikšmę didžiąja dalimi apibrėžia jam suteikiamas (negatyvus) emocinis krūvis.

Man labiau priimtina sąvoka „populiarioji muzika“. Populiariąją muziką aš suvokiu ne kaip atskirą žanrą, o kaip muzikinį platesnės populiariosios kultūros elementą. Savo ruožtu, pastaroji yra visa ta marga daugybė kultūros reiškinių ir simbolių, kurie yra prieinami ir suprantami daugiau mažiau visiems. Tačiau masiškumas nėra prastos kokybės sinonimas.

Populiarioji kultūra, kaip ji yra suvokiama Vakarų visuomenėje – tai Tarantino, „Pietų parkas“, Johnny’is Cashas, Björk, Warholas, „The Beatles“. Tačiau taip pat ir „Žvaigždžių karai“, Lady Gaga ir Justinas Bieberis.

Nevisada lengva nuspėti, kas ilgainiui taps populiariosios kultūros ar populiariosios muzikos dalimi, todėl sunku ir nubrėžti tikslią ribą. Galima tik pastebėti, kad reiškiniai, esantys populiariosios kultūros ar populiariosios muzikos lauke, dažniausiai yra gana hibridiniai, jie tarsi egzistuoja skirtingose sferose vienu metu. Todėl gryni klasikinės ir šiuolaikinės avangardinės muzikos, džiazo, sunkaus roko pavyzdžiai retai tampa populiariosios muzikos dalimi, nors pastaroji dažnai naudoja jų elementus.

Apskritai, ar konkretus muzikinis reiškinys gali būti priskirtas populiariosios muzikos (ir kultūros) kategorijai, galima spręsti pagal tai, kokią įtaką jis turi visos muzikinės kultūros raidai. Kokio nors lo-fi noize projekto įrašas tokią įtaką vargu ar daro, bet naujas „Radiohead“ albumas yra neabejotinai labai įtakingas. Lygiai tokią pat didelę įtaką kitiems žanrams ir visai populiariajai muzikai padarė džiazo legendos Herbie’o Hancocko 1973 m. albumas „Head Hunters“.

MR: Ne vieną dešimtmetį popso priešingybe buvo vadinamas rokas. Jei pirmasis reiškė jau sukurtų dalykų atkartojimą švelnesne, masėms lengviau suprantama forma, tai rokas simbolizavo novatoriškumą, idėjų originalumą, nuolatinį naujų muzikinių išraiškos priemonių, formų ieškojimą. Ar toks priešpastatymas vis dar aktualus ir šiandien?

J.D.: Tos priešpriešos galbūt niekada nebuvo. Priešingai, rokenrolas ir ankstesnės jo formos – ypač ritmenbliuzas – kaip tik ir davė impulsą naujajai populiariosios muzikos bangai, nes tapo muzikinės kultūros demokratizacijos katalizatoriumi. Skirtingai nei akademinė klasikinė ir šiuolaikinė muzika ar džiazas, rokenrolas ir ritmenbliuzas kalbėjo labai plačiam žmonių ratui.

Be to, tie patys „The Beatles“ – neabejotinai populiariosios muzikos atstovai, į kuriuos „rimtos muzikos“ pasaulis žvelgė iš aukšto – buvo vieni iš pirmųjų muzikantų, pademonstravusių, kad masinio populiarumo sulaukusi grupė gali drąsiai eksperimentuoti ir pateikti aukščiausios kokybės novatorišką, konceptualią muziką (turiu galvoje pirmiausia jų albumą „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“), kad ji gali būti kultūriškai reikšminga.

Ši priešprieša Vakaruose, mano galva, neegzistuoja ir šiandien, nes pagrindinė tendencija šiandieninėje muzikinėje kultūroje yra eklektika. Kiekvienas naujas muzikinės krypties apibrėžimas pasensta per kelias savaites. Muzikantų tarpe yra netgi išpopuliarėjęs savotiškas žaidimas – nuolat neigti, kad groji tą ar aną, nors skambesyje aiškiai jaučiami konkretaus stiliaus elementai.

Pastebėjau ir kitą tendenciją – vis daugiau „alternatyvios “ scenos atstovų išleidžia albumus, kurių skambesio estetika yra akivaizdžiai pop, nors muzikiniai sprendimai yra anaiptol ne stereotipiniai ar primityvūs. Vienas naujausių pavyzdžių – PJ Harvey albumas „Let England Shake“.

MR: Muzikologai teigia, kad vienas ryškių popmuzikos bruožų – pasinaudoti kitų jau įgyvendintomis muzikinėmis idėjomis, o ne užsiimti kūrybinėmis, idėjinėmis, naujų vėjų paieškomis. Iš šio taško pažvelgus į Lietuvos populiariosios muzikos gyvenimą, turbūt galima teigti, kad beveik visą mūsų viešąją erdvę užvaldęs išimtinai popsas?

J.D.: Be abejo, populiariajai muzikai labiau būdinga įvairių muzikinių stilių ir įtakų sintezė. Muzikinės subkultūros į populiariosios muzikos teritoriją gali patekti tik adaptuota forma. Pavyzdžiui, daug žmonių puikiai pažįsta amerikietiškos freak folkmuzikos scenos atstovą Devendrą Banhartą, tačiau tuo pat metu mažai ką žino apie daugybę psichodelinio folko ir roko atlikėjų, iš kurių Banhartas neabejotinai sėmėsi įkvėpimo savo gana lengvai klausomoms kompozicijoms.

Arba kitas pavyzdys, Madonna gali pasamdyti savo naujo albumo prodiusavimui įdomų elektroninės muzikos kūrėją, ir klausytojai bei kritikai entuziastingai girs „naujovišką“ jos muzikos skambesį, tačiau nežinia ar atkreips dėmesį į to prodiuserio įrašus.

Bet net ir norint sukurti iš tokių „pasiskolintų“ elementų kažką „klausomo“, o gal net ir originalaus, reikia turėti idėjų, todėl nesakyčiau, kad populiarioji muzika yra absoliutus parazitas. Galima būtų išvardinti ne vieną populiariosios muzikos prodiuserį ar atlikėją, kuris sukūrė nuostabių įrašų.

Kalbant apie Lietuvą, manau, kad čia jau susiformavo pakankamai stipri atsvara lietuviškiems Lady Gaga ir Justino Bieberio analogams. Alina Orlova, „Suicide DJs“, atgimę „Empti“, Leonas Somovas ir Jazzu, „Freaks on Floor“ ir t.t. – tai akivaizdžiai ne „pogrindinė“ alternatyvi muzika, o normali populiarioji muzika vakarietiška prasme, kuri pritaiko alternatyvios muzikos srovių idėjas platesnei auditorijai.

„Opus 3“ – gera vakarietiško lygio pop radijo stotis. Tik galbūt Lietuvos kultūrinės situacijos specifika lėmė, kad tokia muzika iš pradžių buvo pristatoma kaip kažkokia revoliucinė alternatyva blogam skoniui, nes čia iš tiesų dominuoja televiziniai muzikiniai realybės ir „talentų“ šou, kurie Vakaruose, regis, suvokiami kaip labiau kultūros paribio reiškinys, kuris tiesiog turi savo žiūrovą, bet nepretenduoja į ypatingą svorį žiniasklaidoje.

Lietuviškame „pogrindyje“ taip pat yra ko paklausyti, ir čia turiu pastebėti, kad stipri ir išvystyta muzikinių subkultūrų (sunkaus roko, metalo, postfolko, hiphopo, elektroninės muzikos) scena gali egzistuoti tik tuomet, kai egzistuoja ir sveika normalios populiariosios muzikos scena.

MR: Normalios popmuzikos vardą gadina kažkur muzikiniame užribyje esantys, tačiau viešojoje erdvėje matomi ir girdimi cicinai, purviniai, žvaguliai, rimiškiai ir kt. Popmuzika tarsi dalijasi į gerą/kokybišką ir blogą/esančią kažkur muzikiniame užribyje kūrybą?

J.D.: Manau, kad galima taip teigti, nors man dažnai norisi sukurti kokį nors kitą pavadinimą tiems užribio reiškiniams, arba apskritai niekaip jų nevadinti. Techniškai jie, be abejo, priklauso populiariosios muzikos sričiai ir, ko gero, visada egzistuos. Tačiau man atrodo, kad jie jau seniai prarado savo ankstesnes pozicijas, ir tariamas jų aktualumas yra tik dirbtinai palaikomas daugumos lietuviškų radijo stočių ir televizijos kanalų.

MR: Ar popmuzikos atlikėjų bandymai išvengti popso (nes jis asocijuojasi su prastu skoniu) etiketės ir prisidengti roko, gyvos muzikos ir pan. vėliava neįneša dar didesnės sumaišties klausytojams, kurie ir taip nelabai supranta kas gi yra tas pop ir ne pop?

J.D.: Problema yra tame, kad Lietuvoje klausimas „pop ar ne pop“ neišvengiamai turi vertybinį, beveik moralinį atspalvį, kas, savo ruožtu, liudija tai, jog yra dar daug neišspręstų klausimų pačioje kultūros sferoje, ir kad pastaroji yra dar gana ankstyvoje savo raidos stadijoje (nemažą įtaką tikriausiai turi ir šalies dydis). Apibūdinimas kažko kaip „pop“, daugiau pasako apie kalbančiojo ambicijas ir siekį sukurti atitinkamą įvaizdį, nei apie tikrąją dalykų padėtį.

Lietuvoje į „alternatyvos popsui“ vaidmenį pretenduoja daug įvairių žmonių – nuo A. Mamontovo ar „Skamp“ ir „Tabami“ narių (t.y., muzikantų, kurie patys iš esmės groja būtent populiariąją muziką ir niekaip negali būti priskirti jokiam „pogrindžiui“) iki klasikinės muzikos orkestrų dirigentų. Dažnai kalbama apie tai, kad klausytojui yra brukama pigi, žemos estetinės vertės produkcija (tiek rusiška, tiek lietuviška; apie vakarietišką kažkodėl kalbama retai).

Ši situacija man atrodo paradoksali. Įsivaizduokime, kad iš žmogaus galima kažkokiu būdu atimti galimybę klausytis primityvios muzikos. Ar tai reiškia, kad kitą dieną jis eis į filharmoniją ar į eksperimentinės garso poezijos koncertą? Nemanau. Man atrodo, kad Vakaruose įvairios muzikinės „konfesijos“ tiesiog gerai pažįsta savo auditoriją ir nemėgina jos padidinti įvairiais manifestais „prieš popsą“, o ir per daug nepergyvena, kad jis apskritai egzistuoja. Kiekvienam savo. Ten revoliucijos yra daromos muzikos skambesyje, o ne viešoje retorikoje.

Lietuvoje yra paplitęs įprotis nuolat svarstyti: „Popsas ar nekomercija? Arthauzas ar holyvudinis šlamštas? Aukšta ar žema kultūra?“. Tuo tarpu tikslingiau būtų ieškoti atsakymo į visai kitus klausimus: Ar konkrečios muzikinės idėjos yra įdomios ir originalios? Kokia yra konkretaus muzikinio albumo ar atlikėjo reikšmė platesnės kultūros kontekste?.

Deja, Lietuvoje grupės, kurios skiria daug pastangų kovai su blogu muzikiniu skoniu, pačios dažnai pateikia muzikine prasme visiškai blankų ir antrinį produktą. Tuo tarpu kiti – tiek populiariosios, tiek alternatyviosios muzikos scenose – tiesiog nuosekliai ir atkakliai dirba, ir rezultatas yra atitinkamas.


Google paskelbė karą Glūkoidams?..

balandžio 17, 2009

glookoidaiVideo klipams demonstruoti glūkoidų tinklapis naudojasi YouTube ir Google Video paslaugomis. Pastaruoju metu pradėjo mirti mūsų video klipai: Jannos 2008 metų glūkoidų susirinkimo originalus darbas, Rūtos pianinu pagrotas J. Morrison’as, kitų rokerių kūrinių fragmentai,  1991 metų reportažas iš Alvydo A. Jegelevičiaus (Jim Morrison’s hotel) trobelės.

Keletas žodelių apie neto gigantus. YouTube karjerą pradėjo Kalifornijoje viename Silicio slėnio garažų 2005 metais. Tarp kitko, šiame slėnyje įsikūrusi ir dviejų glūkoidų darbdavių būstinė. Tie mūsiškiai žada parengti reportažą iš San Francisko. Tikimės jau netrukus skaityti tai glūkoidų webe.

Eikime toliau. 2008 metų gale Google nupirko YouTube, kalbama, už 1,65 mlrd. USA dolerių. Google aktyviai deklaruoja skaidrumą autorinių teisių srityje, nes jų nuosavybėje esančią YouTube puola autorinių teisių apsaugos asociacijos. Žinant, kad per parą YouTube talpinama daugiau kaip 8 tūkst. vaizdo klipų, o dienos apsukos viršija 4 mln. peržiūrų, kontroliuoti visa tai be galo sudėtinga, bet ne novatoriams iš Google. Jie randa išeitį: sukuria softwarinius robotus-cenzorius, kurie pagal sudarytą legalių įrašų “pirštų atspaudų“ bazę lygina vartotojų atsiųstus vaizdo įrašus ir audio takelį. Čia YouTube veikia pagal savo naują planą: naikina garsą tiems filmukams, kuriems įtariamas autorių teisių pažeidimas.

Jau pusmetį džiaugiamės Google sukurtu straipsnių vertimo galimybe į kitas kalbas, aišku ir į lietuvių. Pastebėjote kaip dar netobulai vis tai vyksta.  Tas pats rezultatas ir su autorinių teisių pažeidėjų gaudymu. Sistema dar nėra visiškai aiški ir nenustebkite, jei žiūrėdami glukoiduose filmuką negirdėsite jokio garso. Taip atsitiko su Rūtos klipu, kuriame ji pianinu groja garsių rock‘o grupių kūrinių fragmentus. Čia robotai-cenzoriai akivaizdžiai persistengė. Teko perkelti šį klipuką į Videogaga (lietuviškas analogas YouTube’ui) tikintis, jog lietuviai kurį laiką nebus tokie skrupulingi.

Naudojant Google paieškos sistemą ar jų pirmagimį – naršyklę Google Chrome, šių kūrinių autoriai atgal gauna krūvą informacijos apie mus: naršymo įpročius, aplankytus puslapius, laiką kada tupime internete etc. Google deklaruoja, jog visi duomenys apie asmenis yra konfidencionalūs ir  nebus panaudoti blogiems kėslams. Ne paslaptis, kad Pentagono, FTB, CŽV specialistai su pavydu žiūri į tokią duomenų bazę ir tik laiko klausimas, kada ja naudosis bendrai (jei dar nesinaudoja).

Suprantama, jog intelektualią nuosavybę reikia gerbti ir saugoti kaip ir bet kurią kitą ir Google pastangos suprantamos. Belieka jiems palinkėti sėkmės tobulinant softwarinio cenzoriaus varikliuką.

Ir dar. Glūkoidų moderatoriai sunerimo: o jei mūsų gerbiami glūkoidai Albertas Šekspyras Antanavičius ar Alvydas A. Jegelevičius pareikš pretenzijas dėl glūkoidų tinklapyje skambančių jų muzikinių kūrinių, kad ir prie laužo tvankią liepos naktį prie Glūko ežero atliktų. Na … džoukas. Šiandien. O rytoj?.. Irgi džoukas.


Visai nieko gero (atnaujinta 17 kovo, 2008)

kovo 17, 2008

DONATAS JUODIŠIUS

Kadangi šis postas toks populiarus, bet susiklosčius tam tikrom aplinkybėm neturi šakninio posto, reikia truputelį paaiškinti.
Pirmiausiai sveikinimai Juozui už aktyvumą ir atkaklumą, ir jaunatviškumą. Jūs labai pagyvinote šį puslapį.
Šakninis postas buvo apie vestuvinę muziką. Buvo įdėtas filmukas iš Juozo surengto vestuvininkų suvažiavimo, koncerto. Aš jį peržiūrėjau ir tiesmukiškai nusprendžiau, kad ta muzika yra šlamštas. Taip ir atsirado šitas postas, o šakninis, Juozo prašymu, buvo pašalintas visai iš blogo. Ir apie tai aš daugiau negalvojau. Bet. Bet Juozo aktyvumas privertė mane daugiau pagalvoti ir labiau įsigilinti į šitą reiškinį.
Taigi atsiprašau jei ką ižeidžiau. Aš ginkdie nesiekiau ką nors įžeisti, nei jūsų Juozai, ir beje nieko niekur nesiunčiau. Aš kalbejau tik apie muziką ir išsakiau savo nuomonę. O čia yra ta vieta, kur galima kalbeti apie tai.
Tai va, pamasčiau ir savo galvoj radau kelis puikius vestuvinės muzikos pavyzdžius. Aiškumo dėlei, terminą “vestuvinė“ reiketu deti i kabutes, nes realiai vestuvėse gali groti ir styginis kvartetas klasikinius kūrinius, ir roko grupė, ar tiesiog koks dydžėjus, bet aš omeny turiu ne tai. Na jūs suprantate, galima tai vadinti – “baliais“, “pūkine“, “kičine“ ir t.t.

Pirmasis, būtų lietuviškas. Nekomentuosiu. Pats su malonumu pažiūrėjau dar karta.
Suopis ir Rambynas – O laike


Sekantis pavyzdys – užsienietiškas, vokiškas. O šitas vyrukas, kuris vadinasi Mambo Kurt, labai patinka jaunimui. Ir koncertuoja dideliuose roko festivaliuose, beje ir groja tik šimtaprocentinius šlagerius.
Štai tikras vestuvininkas.


Man šitie dalykai tikrai patinka, nemeluoju:) Jei labai nori visada gali surasti ką nors gero, net ir ten, kur atrodo ir neturėtu būti.

Iš pradžių skaitydamas Juozo Muzikevičiaus postus apie sintezatorius, pagalvojau: vat koks įdomus žmogus ir kokia idomia veikla užsiima – kuria sintezatoriams tembrus, kurie naudojami viso pasaulio muzikantų. Super. Bet paskutiniai pasisakymai apie vestuvinius muzikantus mane suglumino. Visaip bandžiau įžiūreti (išgirsti) toje muzikoje ką nors gero, ir iš viršaus, ir iš apačios (net peržiūrejau idėtą filmuką – visą peržiūrėjau), ir pamačiau, kad ten nėra nieko gero, visai nieko gero – šlamštas. Todėl sukūriau naują kategoriją “Šlamštas“ ir priskyriau jai postą apie vestuvinę muziką. Glūkoidus viena iš esminių klijuojančių medžiagų yra muzika – gera muzika, ta muzika netgi suklijuoja skirtingas kartas. Bet tikrai čia kalba neina apie anksčiau minėtą vestuvinę muziką. Kadangi toks reiškinys egzituoja, nepaneigsi, todėl lai jis ir gyvuoja atitinkamoje vietoje.

Jeigu, mieli glūkoidai, su manim nesutinkate, prižadu išimsiu vestuvinę muziką is kategorijos “Šlamštas“ (jūs pritarti man galite komentaruose).

donatas aka juodo (šio blog’o pakūrėjas ir administratorius)


Apie muziką

vasario 24, 2008

DONATAS JUODIŠIUS

Kadangi vestuvinei muzikai skyriau tiek demesio, netgi sukuriau atitinkamą kategoriją , būtų nesąžininga neskirti dėmesio Muzikai, ir nenoriu buti tas – kur tik kritikuoja. Todėl sukuriu kategoriją “Muzika“ ir pirmą postą šia tema.

Šiame įžanginiame poste, norėčiau pacituoti puikaus rašytojo, humanisto Kurto Vonneguto mintis apie muziką, manau jis su savo galvosena puikiausiai tiktų į glūkoidų gretas, netgi ir būdamas toli nuo šio pasaulio, kuriame, kaip jis pats sakė, vyksta kažkas svarbaus.

vonnegutsignature.jpg

Kurt Vonnegut

iš knygos “A Man Without a Country“ (vertė Vytautas Petrukaitis)

Kad ir kokie korumpuoti, godūs ir beširdžiai taptų mūsų vadovai, korporacijos, žiniasklaida, religinės ir labdaros institucijos, muzika vis tiek liks nuostabi.

Jeigu, gink Dieve, aš kada nors mirčiau, tegul ant mano antkapio užrašo:

JAM UŽTEKO VIENINTELIO DIEVO

EGZISTAVIMO ĮRODYMO –

MUZIKOS

Per mūsų katastrofiškai idiotiską karą Vietname muzika be perstojo gerėjo. Beje tą karą mes pralaimėjome. Indokinijoje tvarką pavyko atkurti tik tada, kai jos gyventojai mus iš ten išspyrė.

Tas karas tik pavertė milijonierius milijardieriais. Šiandieninis karas milijardierius verčia trilijonieriais. Štai ką aš vadinu pažanga.

Kodėl gyventojai šalių, į kurias mes įsiveržiame, negali kovoti, kaip kilmingi ponai ir ponios: uniformuoti, su tankais ir koviniais sraigtasparniais?

Grįžkime prie muzikos. Jos nuopelnas tas, kad beveik visiems padaro gyvenimą mielesnį, negu jis būtų be jos. Nors esu pacifistas, net kariniai orkestrai visada pataiso mano nuotaiką. Be to, man labai patinka Štrausas, Mocartas ir panašiai. Tačiau neįkainojama dovana, kurią visam pasauliui davė iš Afrikos kilę amerikiečiai, kai dar kentė vergiją, buvo tokia didžiulė, kad dabar ji bene vienintelė priežastis, dėl kurios dažnas užsienietis vis dar šiek tiek mus pakenčia. Šis vaistas nuo visą pasaulį apėmusios depresijos epidemijos – tai dovana, vadinama bliuzu. Iš jo kilo visa šiandieninė popmuzika: džiazas, svingas, bibopas, Elvis Preslis, bitlai, rolingai, rokenrolas, hiphopas ir taip toliau, ir panašiai.

Ar tikrai dovana pasauliui? Vieną geriausių ritmenbliuzo grupių, kurią kada nors girdejau, buvo trys vaikinai ir mergina iš Suomijos, groję viename Krokuvos klube Lenkijoje.

Puikus rašytojas Albertas Marėjus, be kita ko, džiazo istorikas ir mano draugas, sakė, kad vergijos – siaubo, nuo kurio mes niekados iki galo neatitoksime, – metais savižudybių tarp darbdavių įvykdavo kur kas dažniau negu tarp vergų.

Marėjaus nuomone, taip buvo todel, kad vergai, skirtingai negu jų baltaodziai šeimininkai, mokėjo įveikti depresiją: jie galėjo įvaryti senę Savižudybę į kampą grodami ir dainuodami bliuzus. Jis teigia dar kai ką, ir man tai atrodo įtikima. Pasak jo, bliuzas neišvys depresijos iš namų, bet ją gali įspiesti į kampą kiekvieno kambario, kuriame grojamas. Prašau to nepamiršti.

Užsieniečiai myli mus dėl mūsų džiazo. O mūsų nekenčia ne už deklaruojamą laisvę ir teisingumą visiems. Dabar jie nekenčia mūsų už pasipūtimą.