Apie vinilą: populiariai ir specialistams

spalio 10, 2011

Šie metai, tai 40 metų sukaktis, kai Alytuje įsisuko vinilo fanų karuselė. Pas Igorį namų durys niekada nebuvo užvertos, bet ir sutalpinti visus norinčius buvo sudėtinga. Vilniaus gatvėje pas Romą “Cviaką“ Vaitkevičių vykdavo LP kopijavimas ar perašinėjimas iš juostos į juostą ant legendinio magnetofono Aidas 9M,  šį aparatą savo prisiminimuose nevengdavo paminėti ir Vytautas Kernagis. Visi panašiai pradėjome. Šia proga publikuojame pora Edmundo Gegužio laiškų glūkoidams. Paliečiama amžina melomanų diskusijų tema – kas geriau: vinilas ar CD. Daugiau apie Edmundą rasite poste “Vinilo fanai niekur nedingo“. Keletas įspūdžių iš siauros sausumos juostos, užbaigiančios Floridos pusiasalio pietinę dalį ir kuo tai susiję su vinilu. Skaitantiems pirmą kartą vinilo tema, maloniai paaiškiname, jog vinilu vadinama iki 1990 metų naudota analoginio garso įrašo laikmena arba tiesiog plokštelė dar vadinama Long Play Album (LP). Vėliau vinilą nukarūnavo skaitmeninis garso įrašas, platinamas Compact Disc (CD) formatu arba tiesiog kompaktas. Tik ar iš tikrųjų nukarūnavo?..

EDMUNDAS GEGUŽIS

KEY WEST
Key West su šeima aplankom jau trečią kartą, tai nėra labai ilga kelionė, turint omenyje, kad keliai geri, neapkrauti. Vidurdienį, išvažiavus iš Karolinos, ryte jau būni Salose.
Amerika labai graži, daug nuostabių vietų, kalnų (Colorado), lygumų (Oklahoma), dykumu ar pusdykumių (Nevada, Arizona, New Mexico). Esu pervažiavęs nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno kokius 8 kartus, ir vienas, ir su šeima. Kelionė užtrunka 2-3 paras, kelionės pradžioje jaudiniesi, kad sėkmingai pervažiuotum, o į pabaigą pavargsti, jau nebebūna įkvėpio geroms nuotraukoms.
Šiek tiek nuotraukų iš Floridos Key West miestelio, 100 myliu nuo Miami, link Kubos, saloje. Foto patalpintos galerijoje KELIONĖS. Čia gyveno Ernestas Hemingvėjus, labai puiki vieta. Beatles tai radau paveikslų galerijoje centrinėje miestelio gatvėje, gan įdomūs kolekciniai darbai. Bendrai miestelyje daug meno dirbinių su muzikantų portretais.

VINILAS
Kai dėl vinilo ar CD palyginimo garso kokybės atžvilgiu, mano nuomone, ir vienas, ir kitas formatas yra geri, jei klausai ant geros aparatūros ir CD išleisti geros kompanijos. Išleisti tokių kompanijų kaip MFSL ar Pony Canyon, skamba irgi gan natūraliai.

Aišku, vinilas irgi nelygus vinilui, Master Recordings ar japonų leidimai yra šiltesnio garso. Vinilo minusas yra, kad neteisingai sureguliuoto patefono naudojimas vinilą gadina, ir po to nekaip skamba ir ant gero aparato, jau nekalbant apie subraižymą ir užteršimą. Tokį albumą paklausęs žmogus susidaro nekokią nuomonę apie visą vinilą.
Praktiškai kiekvienas leidimas turi savus ypatumus. Priklauso, aišku, ir nuo studijos įrašo, kaip jis buvo padarytas. Tokios kompanijos, kaip Abbey Road Studios, kurioje rašė Beatles, Pink Floyd ir daug kitų gerų grupių, labai gerai skamba. Kompanijos, kurios spaudė, irgi turi savo efektą. Netgi tos pačios kompanijos tuo pačiu laiku leisti albumai šiek tiek skiriasi garse, nes gaminti skirtinguose fabrikuose. Turi didelės įtakos ir leidimo versija: pigi ar brangesnė.
Aš klausau ir CD, ir vinilą, ar laserdiskus, kurių garso takelis irgi gan neblogas. Žiūrint kolekcininko akimis, visada labiausiai vertinamas vinilas ir, aišku, pirmi leidimai, kai kurie dar skirstomi pagal eiliškumą, kada buvo išleisti: leidimo pradžioje ar gale. Vinilo kolekcionavimas yra užkrečiantis kaip ir kiekvienas hobis, tik dar vienas malonumas, kad gali ir klausyti.
Didžiausią skirtumą garso kokybėje duoda aparatūra, aišku, adata, tonearmas, laidai, pirminis stiprintuvas ir taip toliau, iki kolonėlių.
Kartais pilka ir neįdomi per radiją ar televizorių išgirsta muzika nuskamba visiškai skirtingais garsais, pasiklausius ją ant geros aparatūros.
Jei kam įdomu konkrečiau apie ką nors pakalbėt, galiu pasidalinti nuomone. Visada įdomu bendrauti su muzikos rinkėjais. Daugiausiai domiuosi progresyvine, psichodeline 1967-76 metų muzika.

Pasidairykime Edmundo internetiniame vinilo shope

Daugiau Edmundo Gegužio rašinių glūkoiduose:
□ Vinilo fanai niekur nedingo
Janna primena apie  idėjiškai “kenksmingą“ muziką:
Užsienio grupių ir atlikėjų sąrašas, kurių repertuare yra idėjiškai kenksmingų kūrinių

Reklama

Vinilo fanai niekur nedingo

gruodžio 14, 2010

Jonvabalių paradai nuolat vyksta Lietuvos televizijose ir kitur, kur tik galima pritraukti aikčiojančių ir dažnai ne dėl muzikos, o dėl pikantiškų žinučių žiniasklaidoje apie renginių herojus. Tai klasikinė kičo reklamos forma. Šiame fone miela, kai į glūkoidų paštą atkeliauja laiškelis iš tolimo krašto …

EDMUNDAS GEGUŽIS

Los Angeles, California

Užaugau Šančiuose kaip daugelis garsių rašytojų – Mieželaitis, Gimberis, Gončaras, bet rašyti nesisekė, gramatikos turėjau tik trejetą. Dainuoti nebandžiau, bet muziką mėgau nuo 12 metų. Pirmos plokštelės buvo daugiausia ’78 ir jau tada buvo labai senos. Jau šešiolikametis už 10 rublių įsigijau lietuvišką magnetofoną Aidas, kuris labai traukė juostas, po to – grotuvą Akord, vėliau – Vega, Unitra, stiprintuvą Brig, kasetinę deką Rūta. Ir tada jau prasidėjo mainai bei kolekcionavimai.

Į stebuklų ir turtuolių šalį patekau labai neįdomiu būdu: išlošiau žalią kortą. Važiuodamas į Vilnių vokiečių vizos, išsiunčiau užpildęs anketą žaliai kortai, o anketoje buvo keli reikalavimai ant balto popieriaus lapo. Jau buvau užmiršęs visą loterijų karštligę, kai staiga gavau laišką iš JAV. Tada labai džiaugiausi, nes nesupratau ką išlošiau. Susiradau senų draugų, kurie jau 10 ir daugiau metų gyveno Amerikoje. Aš tuo metu 38-erių su visa šeima: du 3 ir 4 metų vaikais, žmonele patraukėme pas juos. Viskas vyko normaliai, kol nesugalvojau užsidirbti daugiau pinigų ir, pusmetį pradirbęs statyboje, pradėjau ieškoti daugiau nuotykių turinčio darbo, kuri radau Los Angeles taxi. Nuotykių tikrai užteko, nes dirbau nesustodamas dieną ir naktį. Turbūt neploną knygą parašyčiau – filmuose apie taksistus to tikrai nebuvau matęs. Dabar jau galiu save priskirti veteranų klubui, nes 12 metų stažą turinčių nelabai surasi ir tarp dvylikos tūkstančiu L.A. taksistų. Kad gyvenimas neatrodytu pilkas ir be prošvaisčių, prisiminiau savo seną gerą pomėgį – vinilą. Mano mėgstami žanrai progrock, mėgstu ir jazz, folk, metal, ir visa kita, kai ką ir iš naujesnių grupių. Darbas taxi tapo dar įdomesnis, nes pravažiuodamas dažnai sustodavau apsipirkti vinilu ar CD. Turiu prikaupęs nelabai Lietuvoje populiaraus formato – LD (laser disc), vietos specialistų nuomone geriausi garso takeliai yra LD. Tai girdėjau per Los Angelo FM stoti KLOS. Labai populiari rock stotis. Mėgstu jos laidų vedėją Jim Lad, nes paruošia labai įdomias temines laidas. Žymus ir tuo, kad jo balsas buvo panaudotas Roger Waters albume Radio KAOS. Jim Lad jau pakankamai pagyvenęs žmogus, su savo pažintim pritraukia daug įdomių žmonių ir muzikantų į savo laidas. R. J. Dio paskutines savo dienas praleido vesdamas laidas šioje stotyje.

Labai patiko L.A. Rhino Records parduotuvė, ten buvau pastovus lankytojas, pardavėjai labai draugiški, visada pasikeisdavome plokštelėm, bet, laikui bėgant, parduotuvė išsikėlė į mažą miestelį. Dabar viena didžiausių Amerikoje (o gal ir pasauly) muzikos parduotuvė AMOEBA, įsikūrus Hollywood centre. Ji turi savo nedidelę sceną, kur groja kviestiniai muzikantai. Kartą, man besikapstant po plokšteles, kilo šurmulys kitame parduotuvės gale – pradėjo groti gitara pagyvenęs juodaodis gitaristas. Kai pradėjau brautis link jo, nes ten buvo mane dominančios plokštelės, sustabdė sargybinis. Kai pasakiau, kad ten yra kaip tik tos plokštelės, kurių man reikia, jis atsistojo tarp gitaristo ir manęs, kad aš galėčiau tęsti savo paiešką. Vėliau, kai žmonės pradėjo prašyti pas muzikantą autografo, suvokiau, kad tai buvo B.B.King. Amoeboj koncertavo P. McCartney ir daug kitu įžymybių. AMOEBA prekiauja visokio formato muzika ir filmais: CD, LP, LD, DVD, Blue Ray, ir, kas svarbiausia, ir naujais ir naudotais.

Per 12 metų pririnkau tiek muzikos, kad nutariau dalį parduoti ir žmonelės dėka sukūriau tinklalapį www.vinylrefuge.com, kurį ir norėčiau pasiūlyti glūkoidų melomanams. Jame daug senos, retos ir nelabai, bet geros muzikos, dar labai daug lentynose, kuri laukia savo eilės būti išstatytos svetainėj. Kasdien vis padedu po keletą dešimčių plokštelių. Įdomu butų pabendrauti su Lietuvos vinilo ar muzikos gerbėjais, nes čia neturiu daug lietuviškai kalbančių bendraminčių, o gal ir biznio partnerių.

Man įdomu, kodėl niekas Lietuvoj neklauso ir nekalba apie Bob Dylan, ar gal aš klystu. Jo ne tik muzika labai gera, pasakyčiau – nuostabi, o ir tėvai lietuviai. B.Dylan sūnus net lietuviškai šiek tiek kalba.