Liaudiški prisiminimai apie Alytų

vasario 8, 2017

Kad visi turime ką prisiminti – niekas neabejoja. Taigi, nalauk: rašyk, įkalbėk mp3 ir atsiųsk ar ateik į “Garažų Klipų“ studiją ir gyvai papasakok. Kitaip liks tik balandos ant kapo

VYTAUTAS GALBUOGIS

galbuogis_portretNetyčia iškrapščiau senų minčių.  Alytus maždaug apie 1972 m. Dauguma, manau, užmiršo šio miestelio statusą Lietuvos istorijoje. Alytus buvo žymus daug kuo, pravardėm ir žinoma muzika, neminėsiu tų, kurie tą muziką stūmė, mes ir taip puikiai juos žinom. Aišku,  nepamirštas ir hipizmo laikmetis. Alytus Lietuvoje buvo jėga. Palangoje tekdavo pagastroliuoti  tuo laiku, kai ten pasisakai, jog iš Alytaus – to pakakdavo, jog niekas nekabins. Nors vykdavo jaunimo karai tarp Kauno ir Vilniaus, Šiaulių ar Panevėžio. Neduok Dieve, kauniečiai sužinotų, kad alytiškį nuskriaudė. Toks buvo Alytus. Ir dar vienas įvykis, kuris prisidėjo prie miestelio išgarsėjimo. Turėjom tokį bendrabutį  buvusioje Jemeljanovo gatvėje (dabar Vilties g.). Jame tais laikais apgyvendindavo beskanvoinikus, kuriems kalėjimo laikas į pabaigą ar šiaip „geresnio“ elgesio.  Jie dirbdavo miesto statybose ir jautėsi miesto karaliais. Ir jie buvo nutarę, kad ir mūsų miesto meka – Ploščiadkė jų valdos. Nepavyko, tiuremščikai gerai gavo į kaulus nuo mūsų miestelio gynybinių pajėgų. Teko įsikišti milicijai, kad revanšo metu tiuremščikų visai alytiškiai neuždubasintų. Tai buvo totalus įvykis Lietuvoje, po kurio tie (ereliai) susitaikė su mintimi, jog šiame miestelyje jiem karaliauti nebus leidžiama. Miestelyje tapo ramu ir  ši žinia  Lietuvą greit apskriejo. Skaitytojau, gal  prisimeni daugiau pikantiškų detalių? Kai išknisit, pavarykit – žiniasklaidai reikia nuotykių.

Neseniai FB buvo įdėta mūsų pliažo nuotrauka, tai dar viena garsi miesto vieta su taip pat smagiu nuotykiu. Gyveno tais laikais M. Melninkaitės g-vėje (dabar Lelijų prie Savickų mūriuko, iš kurio dabar liko tik didelė duobė) tokie Masaičiai, kiek pamenu gydytojai, vaikus pažinojau. Miestelėnai maudosi, Nemuno vandenėliu džiaugiasi, gelbėjimo tarnyba dirba, gelbėtojas Juozukas Meškelevičius iš valtelės visus prižiūri. Maudosi ir Rička Masaitukas, nardo sau smagiai ir……staiga…neiškyla – dingo akyse. Pliaže panika, gelbėtojai laksto, narai ruošiasi. Apieško tą vietą, operacija trunka ilgai,  dar srovė savo darbą daro, visų nuotaika labai slogi. Tai buvo apie 12 valanda dienos. Ričkos taip ir nerado. Gaila. Mums gyviems liko saulė ir vanduo, turim tęsti gyvenimą toliau. Žaidžiam kortomis, deginamės, jau ir gera popietė atėjo, pakeliam su chebra akis į šešėlio pusę, visų lūpose ble… skenduolis Rička stovi, cepelinuotas lūpytes besišluostydamas. O tas keistuolis panėrė, iškilo prie tilto, parėjo namo ramiausiai pavalgė, numigo ir vėl atėjo, tai buvo šurmulio, bet Rička tapo garsiuoju nardytoju. Mes su chebra pas jį pasižmonėdavom, nes ten buvo tokių medicininių knygų apie sifilį ir žmones juo apimtus, tokius vaizdelius pamačius ir jaunam žmogeliui edukacinė programa greit pasiekdavo smegenis. Va taip.

pliazas-old2

Iš naujos eilutės. Daug Alytus turėjo ir turi įdomių žmonių, nevardinsiu – pasiskaitykit glūkoidų archyvus. Tik vieną manau užmiršom. Turėjom  tuomet Alytuje tokį tikrą rusą: tai buvo (vojenkomato-karinio komisariato) vadas  a.a. Dimitrijus Riabovas. Chebra, prisiminkim, kaip  tuo laiku į sovietų armiją rinkdavo. D. Riabovo labai ramus požiūris buvo į tai, lietuviškai pajuokaudavo ir vis su tokia žavia žmogiška šypsena. Nepuolė visokių varguolių rinkt. Tai buvo Rusas –  Žmogus iš didžiosios raidės. Dabar galiu parašyti, kad jis ir jo šeima nebuvo sutverta mylėti sovietinę sistemą. Dukrai, pasitaikius progai, pavyko tuo laiku palikti tą “rojaus šalį“. Todėl mes netekome Riabovo, jis privalėjo palikti vojenkomatą. Didelė pagarba D. Riabovui. Vėliau gavome naują vadą “tikrą lietuvį“ – Kazakevičių, kuris iškart gražiai išdidžiai rusiškai pareiškė: kto byl zdorovym, zdielaem bolnim ili naborot.  Galvokit ką norit.

geleziunasKuo garsūs dabar? Tiltu: vadinamu į niekur. Nė velnio, į sodą “Nemunas“, aš gal vienintelis, kuris labiausiai to laukė. Po 48 metų svajonė išsipildė. Vertėjo laukt? Žalioji gatvė įgriuvo – išgarsėjom. Prie to dar truputis istorijos, miestą, turbūt, šėtonas užpuolė. Einate per tiltą  pėsčiųjų taku link sodų iki tako pasibaigiančio suoliukais. Šiaurės rytų pusėje, per šakas matote betoninę koloną,tai vandens “kytra“ nuleidimo sistema. Dešiniau klonyje dabar stovi du nauji namai – iki ten buvo ežeras. Dabar būtų taip: važiuojat ar einat pylimu, palei ežeriuką link sodų man teko tuo pasigrožėti. Gerai vyrai buvo sugalvoję. Tik neilgai džiaugėmės. Vasarą padarė, pavasarį ežero neliko. Vanduo užpyko dėl blogo darbo, išgriovė užtvanką ir pabėgo, palikęs betoninę nuolaidą istorijai. Matot šėtonas nepaleidžia Alytaus ir po 45 metų ima ir Žaliąją gatvę griauna, nesiseka Alytui. Tai su Rotušės aikšte vargstam: vis restauruojam, vieną “gražų “fontaną pakeičiam  kitu dar “gražesniu“. Man tas labai patinka: primena pionierių stovyklų lovius prausimuisi su eile kranų, čia taip pat kažką nostalgija užvaldė.  Ar žinote, kaip miesto žmogai juokauja, kai toks  kūrinys prie savivaldybes stovi: myžam ant visų. Visokių važiavimo žiedų pridaro, patiems striokas suima. Užtai kad mes mokyti…

Aš turiu gerų minčių, kaip Alytų išgarsinti. Aerodromo teritorijoje įrengti didžiausią pramogų parką Europoje, kiek darbo vietų galima sukurti, kiek išplauti europinių pinigų. Nuo tilto įrengti lyno vagonėlių kelią virš Nemuno iki Birštono ir atgal, keliauji su puodeliu kavos, koks kaifas. Tik nesakykit, kad diedas kvailėja. Aš tik svajonę turiu. Būtų gerai, kad Dzilbus mane kur įrašytų į istoriją ateinančioms kartoms.Tada visi žinos, jog tai tokio glūkoido Vytauto  Galbuogio idėja, o aš sau ramiai guliu po balandų apklotu. Kol dar žiema, apsidairykit, rūpesčius kasdieninius primiršę. Alytus turi Triumfo Arką, pridedu nuotrauką, greičiau rasite, nors turistai būna pastabesni.

triumfo_arka_alytusVienas draugas užsienietis labai susidomėjo. Paaiškinau, kad tai dar Napaleono laikų, o mes labai rūpinamės istorija: atstatinėjam pilis, senus dvarus, niekas neturi sunykti. Mums patinka Alytus ir mes juo rūpinamės, mes turim glūkoidus, pasidalinam-pasidžiaugiam, nelaukiam balandų ant kapo, geriau greito ir šilto pavasario.

 

Daugiau rašinių apie pliažą::

< Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
< Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

Reklama

Šuolis Graikijoje

gruodžio 14, 2016

baneris-new-year

ŠUOLIS

Vytas Galbuogis su sūnum Domu, Tarzanijos entuziastais, kartu su RopeJumping Lietuva asociacijos ekstremalais šį rudenį lankėsi Zakintos saloje Graikijoje ir šokinėjo nuo uolų į jūrą. Atrodo, kas čia tokio, tačiau, stebint šuolį trumpame filme, pradedi suprasti, jog ryžtis tokiam judesiui ne kiekvienam lemta. Vytas prisipažino, jog jau stovėjo ant šuolio platformos, tačiau paskutinę akimirką nusprendė likusį gyvenimo tarpsnį nugyventi ramiai,  nedarant staigių posūkių. Prisipažinsiu ir aš, kai montavau šuolio sceną – šiurpuliukas nubėgo. Va, taip.

Šuolis Graikijoje || Garažų klipai 2016

KARINĖ ORO BAZĖ

Vytas su komanda, grįžami namo, tiesiog ant Kroatijos- Bosnijos sienos, rado karinę oro pajėgų bazę. Šniukštinėjo ir ieškojo MIG‘ų, bet nerado.

Statyba Željavoje, kodiniu pavadinimu “Objekat 505“, pradėjo 1948 metais ir buvo baigta 1968 metais. Jugoslavams tai kainavo apie 6 milijardus dolerių ir buvo  vienas iš didžiausių ir brangiausių karinių statybos projektų Europoje. Aerodromą po žeme galima lyginti su  nepaskandinamu lėktuvnešiu jūroje, tačiau  NATO be ypatingų pastangų įvedė tvarką Jugoslavijoje 1999 metais, nes iš požemių nepakilo nė vienas jugų lėktuvas. Tai įrodo, jog karo doktrinos, sukurtos žmonių betononėmis smegenimis niekur neveda. Šiandien karo baigtį gali lemti technologinių smegenų turintys vaikinai iš Silicio slėnio Kalifornijoje ir rusų hakeriai.

zeljava_oro-baze


Back in us… back in us… back in U.S.S.R

kovo 20, 2012

Artėjant rinkimams į Seimą, politikos tema neaplenks ir mūsų tinklapio. Prieš penkiolika ar daugiau metų Alvydo Petkevičiaus studijoje vykusių pokalbių sesijos metu, drįsau švelniai reikšti nepasitenkinimą Juozo Erlicko lietrytyje spausdinamais klasiškais straipsniais apie Lietuvos kasdienybę. Na, sakau, negalima apie jauną nepriklausomą valstybę taip rašyti. Tada Alvydas atsakė, kad tik stipri ir nepriklausoma tauta gali leisti pasišaipyti iš savęs, nepadarydama žalos nei savo įvaizdžiui nei autoritetui ir tai yra stiprybės požymis. Atsakymas tikslus ir teisingas. Šiandien, kai negatyvios informacijos apie kraštą pilna visur, o pozityvą surasti neapsakomai sunku, nejučiomis pradedi galvoti, kad gyvename blogoje valstybėje. Ar tikrai taip? A. Čekuolis savo TV laidoje sakė, kad dabar ir ateityje netgi vidutinybės negali tikėtis gero gyvenimo. Konkurencija didžiulė ir tikrai nemažės. Visiems niekada nebuvo vienodai gera ir nebus. Graiko minimalios pajamos apie 2500 Lt, bet jie velniškai nepatenkinti. Amerikoje 1 litro benzino kaina tik truputį daugiau negu 2 litai, bet jie pikti, nes ji pakilo dar keliais centais. O kiek varguolių Indijoje, bet jų karma sako – laimė ne tai, kad  gyvenu brazilkoje, bet kad jaučiuosi laimingas. Aišku, susitapatinti su aplinka ir nesiekti geriau – nėra tiesus kelias į gerovę, bent jau mums europiečiams. Tačiau nuolat, jau du dešimtmečius save įkalinti psichologinėje transo būsenoje – viskas blogai arba labai blogai – tai jau ligos požymis. Vytas savo rašinyje su sarkazmo ir ironijos doze dar įlies negatyvo į visuotinį informacijos srautą ir tai dar vienas mūsų neprikausomo krašto privalumas – reikšti savo nuomonę atvirai ir viešai. 

VYTAUTAS GALBUOGIS

Greit prašvilpė 22 nepriklausomos Lietuvos metai. Jau mažumą apvargęs galvos procesorius iš atminties ištraukė seną Bitlų dainą „Back in U.S.S.R.“ Juos į “Ten“ neįleido, mes sėkmingai iš “Ten“ pabėgom. Tik dabar galva nepajėgia sudėstyti visų pliusų ir minusų. Žinoma atgal tikrai negrįšime, o kokios perspektyvos, nelabai aišku tam tautos patriotui. Jaunimas kartais pašiepia: iškovojot mums laisvę laisvai emigruoti. Lyg ir kaltas pradedi jaustis, kad daugybė mūsų sūnų ir dukterų mus palieka. O mes kaip ir nesuvokiam nuo ko mes dabar priklausomi. Nuo rusiškų dujų, ar nuo visiško savo verslo ryklių chamizmo ir įžūlumo. Žmogeliukai vis porina: va prie sovietų buvo geriau. Politika toks dalykas. Tautos mama važiuoja į Briuselį sužinoti, kokia bedarbystė tarp jos vaikų, grįžus tėvui galvos “prapūtimą“ padaro ir toliau visi pečiais trauko – kaip čia?, kaip čia? Joo… ir mano patrioto makaulė nesuvokia, kas darosi Lietuvoj. Einu keist “motininę plokštę“, gal pradės geriau veikti.

Valio, prašviesėjo. Nulekiu į Armėniją, užlipu ant Ararato kalno: oi, kaip gerai iš toli ir dar nuo kalno, Lietuva matosi. Viskas, padarysiu Lietuvą laimingą. Pristatysiu vėjo jėgainių, saules kolektorių, jaunimą aprūpinsiu darbu, šildysimės vietiniu biokuru, pasistengsiu pramušti dvi atomines elektrinukes vietoj vienos, tada elektra du kart pigiau kainuos, kur du stos visados daugiau padarys. Nulipęs nuo kalno supratau, kaip labai noriu patekti į įmonę “Seimas“ ir įsigyti specialybę – seimeris. Amerikiečiai visą gyvenimą apie kažką svajoja, o aš tik dvi dešimtis metų. Jei išrinktumėt mane, pasižadu sąžiningai sėdėti – kad ir keletą kadencijų, pirmais metais net kanceliarinių prekių nereikalaučiau, dar nuo vaikų mokslų daug pieštukų mėtosi. Nieko jums rinkėjai blogo nedaryčiau, o ir gero – taip pat. Svarbiausia vertybė – sąžinė. Balsuočiau sąžiningai: kas lieps, už ką ir svarbu už kiek. O balsus atidavusiam piliečiui būtina priminti, jog turim naikintuvų eskadrilę , galingą policiją, vis prašančią batų, vandens patrankų. Žioptelsi per daug – čiurkšt į burnytę šalto vandenėlio ir ramu.

Dabar apie kultūrą ir muziką. Tautiečiai-ruoškimės didžiausiai ir mėgstamiausiai šalies šventei. Brazilai turi super sambo karnavalą. Mes priešrinkiminį kadrilio šokio festivalį, super renginys. Galės dalyvauti ištisos šeimos, bilietai bus dalinami nemokamai. Kas beliko tautai, tik brangstantys kiaušiniai, kuriais per festivalį nepasimėtysi.

Tegyvuoja glūkoidai, nuo Glūko tiesiai į festivalį.

PS. o kas gali paneigti, gal po kažkiek metų, kažkas ištrauks dainą (….kalinka…kalinka…kalinka moja)


Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (6)

balandžio 21, 2011

Bevaikštant 1992 metais Volgogrado (Sovietinė Rusija) gatvėmis su šortais, prieina milicininkas ir sako: “kak smieješ s trusami po gorodu- geroju chadit?! Plati štraf!“ (kaip drįsti su trumpikėmis po miestą-didvyrį vaikštinėt?! Mokėk baudą!)

VYTAUTAS GALBUOGIS

Tarp kitko. Kas geriau: žolytė ar ruginukas

Kaip ilgiau pabūni toje šalyje, daug kas tampa įprasta ir norma. Vėliau daraisi piktesnis ir priekabesnis, ieškai, kaip čia prikibti prie tos santvarkos, ir kodėl čia taip viskas kitaip. Proga pasitaikė. Važiuojam į Torontą į beisbolo varžybas. Aplankysiu tą garsų stadioną SKYDOME su užsidarančiu stogu. Išvažiuojam iš miesto. Prieš mus vairuotojas, tur būt, matematikos mokytojas, nes su mašina tokias sinusoides paišo, iš dešinės į kairę ir vėl atgal. Man patiko. Vos aplenkėm. Patryniau rankas, o “savas“, pasirodo ir čia tokių pasitaiko. Torontą pasiekėm, nuotykių daugiau neapturėjom. Einam į stadioną stebėt beisbolo rungtynių. Bilietas nebrangus 13,5 dol. Pradžioje visi apsirūpina traškučių maišais, kukurūzų spragėsiais, gėrimais, užsieniečiai negali nevalgyti ir negerti.


Man kaip, dideliam beisbolo „žinovui ir mėgėjui“, beliko tik aplinką stebėti ir grožėtis stadiono didybe, kuri 57 tūkstančius žiūrovų talpina. Ir viena mintis buvo, oras apsiniaukęs, kad tik pradėtų lyti, kaip tas stogelis užsidarys. Nelijo gaila, varžybos baigėsi. Einam po kojom tik traška tiek šiukšlių po varžybų. Gerai – minusas. Ne vien pas mus kino teatruose, pasibaigus seansui, saulėgrąžų krūvos. Radau prie ko prikibti. Gaila, kad ir dabar mūsų jaunieji tautiečiai nemeta to amato.

Vakare dar truputį pasimalam po Torontą. Esu supažindinamas su kinų kvartalu. Įdomu visur kinietiška rašliava, vaikštai ir jautiesi lyg Kinijoj. Taip kad nesistebėkim, gal greit ir pas mus atsiras tokių kvartalų. Bus matyt. Besisvečiuojant dar kartą buvau nuvežtas į Torontą. Važiavom į tokį džiazo klubą, vakarėlio prastumt. Kompanijoje buvo ir kanadiečiai. Aš jiems kaip iš egzotiškos šalies, patikrino vienas dėl įdomumo mano muzikines žinias. Paklausė, ar aš mėgstu Elvį Preslį, pasakiau tai ne mano stilius, tai net nuo sėdynės pašoko, ir jis nebuvo jo gerbėjas. Klausia kuo aš domiuosi. Ir pradėjau viską pyškinti, kuo mes tuo laiku kvėpavom. Tai padaryti nebuvo problemos, kai tarp tokių Alytaus muzikos vilkų Dzilbaus, Igorio, Kobros sukomės. Aišku mes ir taip muzikoje, kad ir labai buvom uždaryti, nesijautėm atsilikėliais. Taip aš ir prilipdžiau jį prie sėdynės, daugiau nediskutavo, suprato, gal bijojo, kad nepradėčiau klausinėti. Klubas visai paprastas su mūsų šventykla restoranu “Nemunas“ nėra ko lyginti. Na padžiazavo vyrukai visai neblogai, mes alučio padegustavom. Tik va mūsų muzikantukai kiaurais klynais negrodavo, o ten tas pagrindinis grajokas ir pratrypė visą vakarą praplyšusiu klynu – laisvas pasaulis, tiek to jų problemos. Per pertraukėlę išeinam į lauką, mažumą dūmelio, susuka ir man suktinuką supratau, čia kitoks bus dūmelis reikia išbandyt, čia kapitalizmo privalumas. Na ir kas. Būčiau atvežęs aš jiems “Primos“ ar “Pamir“, to be filtro drato, kai būtų užplėšę, tai ir veizolai ant medžių būtų iššokę. Reklama jaunesniems – nenaudokit Žolės, čia svetima kultūra, geriau ruginukas ir ekonomikai geriau ir sveikatai. Turėjom Alytuj ir savo Šekspyrą, kūrėją Alvydą, gerų muzikantų ir po šiai dienai vyrai kuria – nepakenkė.
Toliau murdausi to gyvenimo mandrybėse. Pavažinėjam su dviračiais, pamėtom varžtelių. Kur gauti-eiti į garažą, o ten nieko nėra. Viskas parduotuvėj. Va čia kapitalizmas man driokstelėjo visu žiaurumu. Muterkas, šriubus, cvekus perka. Viskas supakuota, kaip vaistinėj. Dar tokio stebuklo nemačiau, kad aš gyvenime cvekus pirkčiau, to tai nebus. Bučiau žinojęs, tai vietoj visokių gintarų tų gėrybių galėjau atvežti po puskilį. Mes dauguma garažus užvertę turim tais geležiukais, ne viena ir dabar lėktuvą surinktumėm per Lietuvą perėję. Nusipirkom penkias muterkas, po to dar ilgai pečiais gūsčiojau-man buvo baisoka.
Na,o šiaip tas gyvenimas toks kultūringas ir saldus kaip ir visa kanadietiška konditerija. Ji mums europiečiams nelabai įvalgoma super viskas saldu. Silkės ir tos negali rasti normalios. Ilgiau pasisvečiavus pradeda kaip varlei trūkti savos kūdros gėrybių. Jau pradedu norėti namo. Minčių pamąstymui turiu. Momentas toks, kad galiu likti Kanadoje. Bereikia paprašyti politinio prieglobsčio. Tuo laiku būčiau gavęs ir piniginę išmoką būstą, darbą. Moralė to padaryti neleido. Iškovota laisvė ir Lietuvos vėliava buvo turtas. Gal jau reikia ruoštis namo. Dar spėju aplankyti gerą renginį karalienės Viktorijos garbei fejerverkų šou. Pusantros valandos nenusakomo, nematyto, nepatirto grožio. Aišku, ne Sidnėjaus fejerverkų šou-kaip dabar žinom, kad ten rimčiausi vyksta. Bet man ir po šiai dienai tas keletas mūsuose papyškėjimų, tik juokas, ten tiek prisižiūrėjau. Nežinau, gal neteks daugiau tokio reginio pamatyti. Išmandrėjau greitai. Viskas – geras gyvenimas išvargina. Noriu silkės lietuviško rūgpienio, laikas namo.
Vėl atgal autobusu iki Monrealio. Mintys ir įspūdžiai jau ne tokie. Vėl oro uostas. Aš jau civilizacijos prisižiūrėjęs. Mačiau, kaip giminaitis pinigus pasiėmė naktį iš kažkokio kiosko su tokia kortele geležinė dėžutė išmetė sumelę. Tai bent jokios taupkasės nereikia jo…. Aš turiu kanadietiškų dolerių, amerikietiški geresni. Būtų gerai išsikeisti. Oro uoste randu “stebuklų dėžutę“, jau buvau kietas ir visada mėgau mokslo pasiekimus. Ten galybė pasaulio šalių valiutų, tik nuspaudi knpokikę ko nori ir iškeičia. Sukišu visus kanadietiškus doleriukus, suvalgė sėkmingai spust USA dol. Aparatėlis br… br…br…ir nieko špyga. Aš ant infarkto slenksčio, nugara rasoja. Ot ir ieškok adrenalino. Tuoj įsijungė galvoje sovietinė patirtis. Viską galima remontuoti. Tais laikais buvo tokie madingi gazirovkės automatai, tai kūlokais šonus pavanoji, veliau dar kojom paspardai- pasitaisydavo. Taip ir televizorius ir visą automatiką taisydavom, dažnai padėdavo, tobula technika buvo. Bet ką daryti čia, nepradėsi kūlokais aparato auklėti, gali nesuprasti, policija tuo labiau. Tai va kur didžiausias turistavimo efektas. Užmiršau ir Niagaros krioklį ir kad Kanadoje esu. Ne šito užmiršti negalima. Ieškau išeities, negi pinigėliams duosi prapulti. Randu tokį punktą. Viską pyškinu kaip sugebu ¬– gerai padėsim. Išėmė tuos pinigėlius iš to stebuklų automato ir paprastai pakeitė. Džiaugsmo žymiai daugiau nei prie Ferrari vairo. Bet koks jiems minusas-pasirodo ir ten genda.
Aš jau lėktuve ate Kanada. Skrendam. Galiorkoje tokia įdomi kompanija, po truputį vis linksmėja, jau ir iš batų iššoko ir kojos ant atlošų pakyla, kvapelis ir dainelės sklist pradeda. Pasirodo sovietų jūreivėliai grįžta, paaiškino stiuardesė. Tai balius vis rimtėja. Be nuotykių gyvent neįmanoma. Į tualetą užėjus ant grindų sausos vietos nerasi, kriauklės pilnos. Jo čia jau ne Kanada, ten nejausdavai skirtumo, kur kirpykla, kur prausykla.
Jau gerai aš jau namuose ir atsipalaidavęs einu pirkti rūgpienio. silkės. Vakarietiškos kultūros prisisotinęs. Einu drąsiai prie Žuvinto per gatvę, oi… oi…oi, kai prašvilpė mašinike tautietis, tai vos spėjo vyžos į šaligatvį apsisukti, būtų ir likę ant buferio. Du mėnesiai kitoniško gyvenimo greitai perorientavo. Teks po truputį aklimatizuotis. Išeinu į miestą špacieriaus (pasivaikščioti) importavai išsifrantinęs šortukai, kedai, kepurė nuo saulės su tinkliuku. Pagaunu žmonių žvilgsnius, kažko nejauku lyg ne visai toks. Gal tos trumpikės šokiravo? Čia prisimenu Šulę, toks linksmas chebrantas buvo. Apie kokius 1972  jis po Palangos paplūdimį varinėjo su tokiais šortais dryžuotais iki kelių. Tai buvo visiem juoko, va, prieš kiek metų madą nuspėjo. Šaunuolis. Bet aš trenkiau tuos parėdkus, lyg ir nepatogu išsišokti. Užsienyje žmonės nekreipia dėmesio, kaip tu atrodai storas, plonas, šlubas ir t. t. Ir namuose šeimyną auklėjau, kad nesidairytų ir nesisukinėtų atgal, kažką ne taip pamatę. Čia mūsų sistemos buvo bėdos, nors jos gajos ir dabar.
Praėjo 20 metų. Tualetinio popieriaus ligi valiai, mašinų įvairovė, vairuotojai sukultūrėjo, akys ir pas mus jau atmuštos į visokius blizgučius, plastikinės taros visur pilnos pamiškės, čia civilizacijos pasiekimai ir mūsų bukumo pavyzdys, aišku visiems to taikyti negalima. Ten už Atlanto alaus kamštelius nemeta kartu su šiukšlėm, ten jų samprata kitokia. Mums dar sunku suprast. Mūsų liftai baisūs ir dabar prisnarglioti prideginti, baisu prisiliest. Lyg ne mes čia gyvenam, o kažkas, laiptinės baisios, ne mes čia gyvenam, o kažkas. Įdomūs mes, ar ne? Dar tas homo sovietikus kraujas greit nepasikeis iki galo.
Grįžau, skiepijau meilę Tėvynei Lietuvai, tai daug iki šiolei dienai kvailu vadina, kad ten nepasilikau. Tur būt jie teisūs. Daugiau niekam nieko neskiepiju. Atšilo orai, važiuoju į sodą obelų skiepyt, šis darbas geriau sekasi. Va per tiek metų ir šriubai, muterkos baigėsi. Kažką reiktų apkaltinti. A… “pažangūs“ kaimiečiai Lansbergį kaltina, kad kolūkius sugriovė, nėra iš kur vogt. Tai aš miesčionis taip pat galiu kaltinti, gamyklas sugriovė-neturiu iš kur muterkų parsinešt, na blogai. Teks pirkt, gyvenimas nestovi vietoje. Šriubai, cvekai pasibaigė, bet svieto galėjau pamatyt, čia vis tiek geriau negu būti uždarytam ir turėti užverstą garažą surūdijusių muterkų. Tik labai gaila, kad savi tautos vampyrai baisesni už okupantus, o mes jiems tokie geri. Bėda.

Visus gerbiamus skaitytojus sveikinu su šv. Velykom. Visus “Nemuno “ restorano grajokus Dzilbų, Vacį ir kitus, šiaip Alytaus chebrą. Šekspyrą, Lepešką, Kefyrą, Igorį, Vatikaną ir visus iš matymo pažįstamus. Visiems, ko geriausios sėkmės ir sveikatos, jos niekam nebus per daug. Pasveikinkim vieni kitus – juk tai daryti šitaip lengva…

O Kanada nuostabi šalis, tikrai ten norėčiau gyventi. Jaunimas nesnauskit.
Pabaiga.

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (4)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (5)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius


Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (5)

kovo 28, 2011

Glūkoidų tinklapio skaitytojas Kęstutis Valaitis iš Klivlando (Ohio), gyvenantis JAV jau 60 metų, po glūkoidų klajonių po Ameriką reportažų, parašė į mūsų paštą (ištrauka iš laiško): “Atsimenu, kad minėjai, jog Amerikos gyventojai gana draugiški – tuo pat metu čia buvo trumpas aprašymas Amerikos laikraštyje apie nemandagiausius JAV miestus. Matau, kad Tu beveik visus nemandagiausius ir aplankei. Taigi, nemandagiausi JAV miestai: 1. Los Angeles, 2. New York, 3. Philadelphia, 4. Miami, 5. Washington, 6. Boston. Tai jeigu manei, kad Tavo aplankyti 4 miestai buvo gana draugiški, tai visus kitus reikėtų laikyti labai labai draugiškais. Taip, yra skirtumų, draugiškiausi gal Pietų pusėje, vidutiniai viduryje, ir mažiausiai draugiški Šiaurės Rytuose, ten kur ir buvote. Aišku, beveik viskas skiriasi nuo vieno krašto iki kito, žmonės, architektūra, klimatas, aplinka, etc.“

VYTAUTAS GALBUOGIS

Niagaros krioklys ir žiguliukai Kanadoje

Aplankius Niagaros krioklį, tampu daug ramesnis. Jau šį tą rimto pamačiau Kanadoje taip pat Ameriką kitoje upės pusėje, ko daugiau reikia sovietinukui, nors taip norėjosi nutopinti per tiltą Amerikos pačiupinėt, vis to adrenalino trūksta. Teta neleido, aišku ten nieko baisaus, ne taip, kaip Kapčiamiesčio miške per arti lenkų sienos nugrybavau-nušaut norėjo, čia tai buvo rimta, na bet čia kitoks gyvenimas. Kaip pats vaikštai tarp tiek turistų ir net iš Alytaus, tai kojom žemės nejauti, tur būt didžiausi įspūdžiai jau patirti.      Toliau tyrinėju tą kitonišką gyvenimą. Kad nebūčiau išnaudotojas, parestauruoju giminaičiams baldelius, reikia kažkuo geru už rūpestį atsilyginti, be to,  stojo Kanadoje baisi šiluma iki 35 laipsnių, ne ką nuveiksi lauke. Pasitaikius progai, važiuojam pramogaut. Aplankom seną 1882 m. vandens siurblinę, lėktuvų muziejų. Užsukam į mašinų pardavimo saloną (giminaitis ten buvo dirbęs), netikėtai laiptais nusileidžia toks storuliukas, pradeda šneką su mano giminaičiu, esu pristatomas, kaip iš Lietuvos, pasispaudom rankytėm. Prašom pažiūrinėkit, pasėdėkit, jei norit, ir mosteli ranka į tą pusę, kur mano akys jau seniai “privirę“ buvo. Aišku aš neatrodžiau panašus į  tokį, kurie perka tokias  mašinas. Laikykitės…..Vytas sėda už…..LAMBORGHINI DIABLO vairo, o šalia dar  FERRARI laukia. Klausimėlis. Kaip atrodė mano snukutis, ar galėtumėt įsivaizduoti? Gerai, kad niekas nefofkino ir nefilmavo. Tiesa, dar šalia mažos tikros kopijos. Jei tėvelis perka, o sūnelis rėkia ir spardosi, tai jam tokią pačią mažytę mašinytę nuperka, po parką ar kiemą pavarinėt. Na ir “prisivairavau“ daugiau domėtis jau nebuvo prasmės, o dar išsiaiškinau, kad su milijonierium bendravau. Prisimenu, mieste matęs žiguliuką 2103, tokį papuvusį, tai užklausiau giminaičio, koks čia gandras jį atnešė. Pasirodo sovietai turėjo savo šedevrų prekybos paviljoną. Vėliau dar mačiau braškių lauke vieną aštuntuką. Tai viso dvi, gal tiek ir pardavė-užsidarė. O kaina jų, kaip ir visų normalių mašinų. Aš ir klausiu, kaip čia tokia “kilkių dėžutė“ tiek įkainuota buvo, suprask – jei bus mažiau, visai niekas nežiūrės. Suprasi čia tą biznį. Aišku savo šalyje tas žiguliukas buvo turtas ir priskiriamas prie aštunto pasaulio stebuklo, juk naudotas brangesnis už naują. Važiuojam toliau. Mano prašymu stabteliame prie mašinų savartyno. Galybė mašinų, visai gerų, išmestų, kitos po preso glamonių jau pailgais blynais virtę, ir sudėtos viena ant kitos. Mes tuo laiku tokio elgesio su mašinom suprasti negalėjom. Vaizdelis buvo ašarą spaudžiantis. Viskas mašinas pamirštam. Apžiūrim šliuzus, kaip perkeliami laivai iš Eirio ežero į Ontario, įdomu. Ruošiamės link namų. Ir čia man siurprizėlis vidury baltos dienos. Užsiveda į tokią užeigėlę. Maloni prietemukė, prie baro keletas gražių mergikių nuotraukyčių. Toliau viduryje  didelis, apvalus stalas. Girsnojam alutį, dairausi po interjero detales, pasigirsta muzikėlė, atsisuku. O dievulėliau….. Prie alaus, vietoj užkandos ant stalo dvi mergikės “padėtos“nuogutėlės, drabužėlio su mikroskopu nerasi ir pradėjo šokt. Žiūriu ir nesusigaudau, tai gražu  ar ne. Kadangi jau buvau vedęs, didelio šoko nebuvo, visi tikri vyrai žino, kad moteris gražiausias pasaulio kūrinys ir reikia grožėtis, bet va viešoje erdvėje pirmą kart matau. Ir man tas visiškas nuogumas nelabai patiko, trūksta paslapties. Bet pagalvoju, gal reikia labai padėkoti tom žaviom būtybėm, kad jos išdrįsta nuogutėlės demonstruoti savo tobulybes. Stebiu, kaip vienas diedulis už papildomą mokestį turi teisę atsisėsti prie stalo krašto ir visai iš arti aiškintis žmogaus anatomiją. Gal ir gerai, o tai kitas vyras ir numirtų nepamatęs, to viso pasaulio grožio ar ne? Čia jau tos sistemos privalumas. Tai va ir aš pamačiau to “laisvo“ pasaulio  “laisvą programą“. Ta diena visai smagiai prašvilpė. Vakare dar buvau pavežiotas po naktinį Hamiltoną su giminaitės kabrioletu, smagu vėjas plaukus tik kedena, kas jų turi man labiau barzda pridulkėjo. Stabtelim prie lauko kavinukės, prisėdam, čia prie mūsų prišoka toks juodukas, glebėsčiuojasi su mano giminaičiu, pasirodo draugelis, vėliau ir aš supažindinamas, paspaudžiau ranką, ot tikrą negrą pačiupinėjau, nagi tame laike tikra egzotika buvo. Mums nuo mažens buvo kalama, kaip jų žmonėmis nelaiko, čia viskas O.K.  Pabaigai senas negražus tų laikų anekdotas. Maskva. Tautų draugystės universitete mokosi juodukas. Rašo mamai, kaip man čia gerai, visi žmogum laiko, niekas neskriaudžia. Mama atrašo, kaip mes visi džiaugiamės, kad tave žmogum laiko, tik tėtė, iš  džiaugsmo krisdamas iš medžio, net uodegą nusilaužė.

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (4)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius


Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (4)

kovo 22, 2011

Vytautas Galbuogis – senas mūsų pažįstamas, dar aštunto dešimtmečio pradžioje džiugino Alytaus melomanus Uriah Heep, Neil Young, Elton John vinilu. Nagingas ir kruopštus visų galų meistras, praktikavosi Švedijoje, Airijoje, Kanadoje. Patirtis užjūrio šalyje 1991 metais to laikmečio postsovietinio vyruko akimis gali pasirodyti įdomi šiandienos jaunimui, gimusiam jau Nepriklausomybės metais

VYTAUTAS GALBUOGIS

Mane apdraudė $ 200.000 sumele

Prabundu, iškart giliai kvėptelnu kapitalizmo prisotinto oro, išpučiu per nosį paskanauju – tiks. Mano pirma diena svečiuose. Iš namų dar nesu išleidžiamas. Esu “karantine“. Teta nieko neaiškina, prašo luktelti, nors labai jau norisi kažkur. Kitą dieną parnešė tokių popierėlių. Tai tavo draudimas, paaiškino, pasirodo mano “kailiuką su visa armatūra“ apdraudė  $ 200.000 sumele, sako dabar jau galėsi vaikščioti. Apsičiupinėju dar save, nepatikiu  brangumėliu… Mąstau – šitokie pinigai, š- i-
i -i-i-itokie pinigai, už sovietinę žmogystėlę. Na jei gatvėj “pritrintų“, tai būtų šeimai nebloga sumelė (na ir mintys – susigėdau). Lai moterys žino, kiek vyras kainuoja. Ale tai kiek jos kainuotų? Ten tai mechanizmas rimtesnis, gali dešimteriopai daugiau? Laikas parūkyt, gal normaliau pradėsiu galvot. Atsipalaiduoju. Turėjau atsivežęs cigarečių, geros buvo su filtru. Ir ką? Iš kart buvau “nukenksmintas“ ir instruktuotas. Buvo pasakyta, jei kur rūkysiu viešai ir praeis pro šalį policininkas, galiu būti supakuotas, tur būt tas dūmelis geru daiktu nekvepėjo. Paklausiau, išmečiau cigaretes, o ten kaina $7. Bandysiu prisitaikyti. Instruktažai išklausyti visi. Supratau, kad su manim pusbroliai negalės daug “tampytis“, visi dirba, teks su tetos vyresne draugija bendrauti. Viskas gerai, svarbu aš užsienyje ir gera teta. Sėdam į mašinikę, reikia svečią-mane apipirkti skanėstais. Patenku į rimtą parduotuvėlę. Kvapą užėmė, akys raibsta. Tuo laiku dūšelę turėjai labai pratinti prie tokių vaizdelių, kad “nenusitabaluotų“. Manęs klausia, ko aš norėčiau, ir niekaip negaliu pasakyti ko? Pasirodo noriu visko. Išlemenu ananaso, duriu pirštu į tą pusę. Jis vadinosi pine apple, po to bananų, apelsinų, apelsinų sulčių ir t.t. Vargas per pilvą ir norus ir saiko praradimą. Bandau aklimatizuotis, padauginu. Ir visi žinot, kuo baigėsi. Kai ruginuko padaugini, vienoks linksmumas, čia mažumėlę kitoks.

Pirmas krikštas praėjo. Greit gaunu leidimą pasivaikščioti. Puolu per duris ir pirmyn. Kur einu, ten gražu visur tvarka nežinau, nei kur dairytis, nei kuo domėtis. Bandau iš savo kvartalo į miesto centrą nukeverzot. Iškart pagaunu šalies pulsą. Tokia ramybė, mandagumas “nesvietnas“. Šaligatviu eidamas sumaišai kryptis iš kurios pusės prasilenkti – baisus atsiprašinejimas, šypsena. Tipenu toliau. Per gatvę pereiti reikia, baugiai dairausi,  kaip kaimo katinas. Nors aš lyg ir moku, pažiūriu į kairę, dešinę ir bandau laimę, bet man baisoka koją kelti, o jie sustoja ir laukia, aš irgi – jie juokiasi – aš visas raudonas. Čia tai bent kultūra. Lietuvoje dar ilgai mus auklėjo, kol tauta pasidavė. Toliau einu  drąsiai į gatvę,  gali ir atbulas pereiti. Stebiu žmogystas, kokia ta rūšių įvairovė. Eilės tvarka-balti,  kaip mes, pilkesni, juosvi, visai juodi, rusvi, rudi, geltoni. Kaip geram baliuj egzotiškos mišrainės būna, pamaišyk su šakute, visko rasi. Akiai naujiena. “Permetu“ žvilgsnį į namus. Prieš akis toks melsvas stiklinis pastatas, protelis sunkiai nori patikėti, priverčiu. Jau mielojo “Nemuno“ restorano langai didžiuliai buvo, o čia visas stiklinis, tai bent… Nesijuokit. Gerai, kad dabar turit savo “Stiklinį“ mieste, tai nedyvas. Topinu per parduotuves, o grožis vidury: medžiai fontanai, reikia viską ir pačiupinėt, ot velnias – plastmasiniai žalumynai, gerai padaryti. Tik viename supermarkete augo tikras klevas, viduje per tris aukštus, ilgai aš jį tyrinėjau – efektinga. Ir vis einu, po namais, virš gatvių, iš vienos į kitą, esu visai įspūdžių “sutraiškytas“, kitaip ir būti negali (nelaisvėj gimęs, į laisvę atplukdytas), bet vis einu ir saulutė kartu. Susizgribau, laikas namo. Išlendu iš tų grožybių į gatvę ir prasidėjo, o kaip grįžti, nežinau “nusigrybavau dailiai“. Tos Dzilbaus Amerikos nuotykiuose minimos “Garmin mergelės“ kišenėj neturiu. Gerai ten jam su Virgium Lepeška Amerikoj buvo. Suk kairėn-dešinėn, apsisuk-perskaičiuoju, o man kas pasakys, eik tiesiausiu keliu ir greičiau namo. “Mobiliako“ nėra – toks laikmetis, gal teta jau nervų lašus baigia? Prisiminiau, kaip miške prie Mardasavo, su draugu buvom nusigrybavę ir saulę “pametę“, neprapuolėm tik baimės buvo daugiau. Neprapulsiu ir čia. Užmačiau vienam prekybos centre koridoriais dviračiu patruliuojantį policininką. Stabdau, prašau pagalbos. Man gerai “kertančiam“ angliškai, kantriai aiškino, aš ilgai ir kantriai linksėjau galva. Bandau eiti, neparveš gi manęs ant dviračio bagažnyko, o būtų gerai, jau buvau nusituristavęs. Dar penkis kart paklausinėjęs, grįžtu. Ir vėl pirma pasitinka lempa prie durų, pagalvojau, tuoj ir teta išeis su beisbolo lazda. Na, o tos lempos, kaip supratau, užsidega automatiškai, kaip ir durys darinėjasi – vieni stebuklai. Nėra ko juoktis. Vėliau Alytaus autobusų stotyje įrengė tokias. Moteriškutei priėjus, jos atsidarė, ji šlept ant kelių ir žegnojasi, aplinkiniai leipsta juoku. Man nejuokinga. Aš jau buvau prisijuokinęs TEN. Įeinu,  teta laukia, iš veido “išėjusi“, gal pagalvojo, kad aš tom draudimo paslaugom “pasinaudojau“. Kitą dieną gavau „namų areštą“. Pirmai dienai išties neblogai – “pakabinau“ kitoniško gyvenimo, būsiu ramesnis. Savaitgalio plane bažnyčia – galėsiu atgailauti.

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius


Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)

kovo 14, 2011

Vieni sako, jog 50 metų patirti sovietinį gyvenimo būdą yra privalumas, lyginant su ištisus šimtmečius besitęsiančia ramia skandinavų ar amerikiečių būties tėkme.

VYTAUTAS GALBUOGIS

Supuvęs kapitalizmas pradeda stebinti

Būdamas “karceryje“ nutariau daugiau taip nevaikščioti, nes miestukas nemažas, apie pusė milijono gyventojų, neapžiosiu. “Pervirškinu“ visą pradinę informaciją, ką matė sovietinukas ir ką dar čia reikėtų pamatyti. Pirmiausia tai tos smulkmenos “prikala“ prie sienos, apie gilesnius kultūrinius sluoksnius dar negalvoji. Tai  pamatai smėlio dėžutes prie parduotuvės durų cigaretėm gesinti, kampai nuorūkų neužversti. Parduotuvėse viskas supjaustyta, žiopsai, kaip aparačiukas dešrytę plonom plotkelėm raiko. Pasidarai kokios nori kavos parduotuvėje ir vaikštai su puoduku ir mokėti nereikia. Ot tau ir supuvęs kapitalizmas. Jis  man pradėjo vis labiau kvepėti, ne vien kava, visais žmoniškais gerumais. Dabar moterys neskaito, praleiskit kelias eilutes. Kai produktai sudedami į maišelius ir į vežimėlį, dar parduotuvės darbuotojas nuveža prie mašinos – komentarų nėra. O maišelis tuo mūsų laiku  taip pat buvo “turtas“, kas kokį importavą turėdavo, per miestelį eidavo oriai. Na tos smulkmenos jau užkniso, bet svarbiausia aš žinau, kad Hamiltonas yra prie pat Niagaros krioklio ir mano nugara tiesiog jaučia jo šniokštimą. Jūs galit įsivaizduoti, kad pamatysiu Niagarą? Nė velnio, nebent jau skaitydami sugebėjot įlysti į mano kailį.

Vakaras. Atvažiuoja pusbrolis. Pirma pažintis. Teta buvo nutekėjusi už lietuvio, sugyveno tris vaikus, visi gerai kerta lietuviškai, tik keiktis nemoka taip kaip mes. Jų riebiausias- o šūdas, na bet čia ne trūkumas. Tik vyras, žaltys papuolė pageriantis, palošiantis, pravarė viską ir pats pasimirė. Bankas visus paleido ant pievos. Vėliau pro tą namą vis pravažiuodavom. Dabar mane vežasi kažkur pažinties užtvirtinti, gal namo neprapilsim. Užsukam alučio, prie baro trinkt, trinkt tokių nedidskų buteliukų po 0,33 l pametė, aš kaip kulturnas laukiu stiklinių, še tau – ubagai iš butelkos geria, bet man tas mandrumas patiko, buvau nuo vaikystės pratęs, pažintį užtvirtinom. Pažadėjo “suveikti“  filmavimo kamerą. Tai bus ką tautai parodyti. Filmavau kas pakliuvo po ranka. Vėliau Lietuvoje tiek žiūrėjom, kol juosta beveik nuplyšo. Taigi, šiek tiek pasialkoholinau, lyg ir mergelės rūpėti ima. Galvoju. Mano smegeninėje įkalta, kad tam blogam pasauly tik seksas  ir pornografija. Tikėjausi atvažiavęs rasiu tvoras visokiom nuogybėm nukabinėtas. Kiek perėjau ir nieko – apgavo komunistai. Topt į galvą, gi dar telavizija su 99 kanalais yra, ot čia tai sekso ir visokių to pasaulio “mandrybių“ bus, pasmalsausim. Nors tuo laiku buvau jau dviejų vaikų tėvas, anoks čia stebuklas, na bet… Vakare pradedu “eiti“ per kanalus, nykštys nutirpo –  ir špyga. Vėliau viską išsiaiškinu, kad nori bernelių-plikų mergelių pažiūrėt – išsipirk kanalą, viskas užkoduota – vėl apgavo komunistai. Pabandyk pas mus ką nors uždraust. Dėl to ir televizija tokia “faina“ pasidarė, jei dabar Lietuvoje per aukščiausius reitingus sugrabaliojusias TV neišgirsti tokių žodelių: papai, pautai – visai neįdomu, lyg ir norma tapo. Va dabar įkaliau tuos du “perliukus“ ir iškart rašinėlis įgavo “gyvybės“. Jaunesnis skaitytojas greit pasakys, gerai senis pavaro. Oi, nuklydau nuo Kanados. Užbaigsiu apie televiziją.  Ji man pasirodė tokia švelni-gėrio persunkta, be agresijos. Per tiek kanalų aš nieko neradau, kas labai veiktų neigiamai. Žinios yra žinios. Ekrane vinjetė, joje sovietų žemėlapis, kampe baisi išsižiojusi,  letenas išskėtusi raudona meška. Žinios iš Rytų, Vilnius, tanketės, paštas – neatlaikiau apsiverkiau. Tuo laiku, kur pasirodydavau, visur buvau gerbiamas, atrodė, kad visa Kanada žino Lietuvą. Ne taip, kai Juro “klausimėly“ tautiečiai porina, kad poetas Lukašenka “Metus“ parašė.

Sekmadienis. Laikas į bažnyčią.  Suvažiuoja Hamiltono lietuviai, yra kur pabendrauti. Teta perreguliuoja man veidą, kad nebūtų toks perkankintas, aš tokį buvau pasiruošęs. Sako, jūs ten Lietuvoj bažnyčioj baisiai persigandę atrodot, kaip nesavi, o mes einam pasidžiaugti gyvenimu, pabendrauti. Pasidarau malonią fizionomiją ir pirmyn. Iš bažnyčios išėjus, einam į parapijos svetainę pasibendrauti. Taip lietuviai ir gyvena. Tai tiek. Vakare susitikimas su dar viena giminaite, nuotykiai tęsiasi. Jei atsibosiu, skaitytojai, sakykit- gana, sutarėm?

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius

Antras filmas

Kamera Vytautas Galbuogis  ||   Montažas    Dzilbus