Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Kai Stalinas, išgėręs čiačios brėžė Sovietų Sąjungos – Lenkijos sieną, tūkstančiai lietuvių liko Lenkijoje. Kartais siena ėjo per kiemą: troba Lenkijoje, ūkinis pastatas Lietuvoje. Jei anūkė svečiavosi pas močiutę, tai po sienų perbraižymo ir liko Lenkijoje, tėvai Lietuvoje.
Kaip šiandien gyvena tie atskirtieji? Punsko lietuviai susitvarkę geriau negu Lietuvos Daugai ar Simnas. Punskiečiai geriau susitvarkę negu panašaus dydžio grynai lenkiškas miestelio analogas Lenkijoje. Todėl, kad miestelio bendruomenė ir valdžia sugeba iš Lenkijos vyriausybės išprašyti pinigėlių infrastruktūrai plėsti ir gerinti. Ir ta Lenkijos valdžia tautinei lietuvių mažumai atriekia pakankamai. Ten niekam nekelia psichozės dėl “Ū“ ar “Ą“ lietuviškuose mokyklų, gatvių ar kitų informacinių užrašų tekstuose.
Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Reklama

Šuolis Graikijoje

baneris-new-year

ŠUOLIS

Vytas Galbuogis su sūnum Domu, Tarzanijos entuziastais, kartu su RopeJumping Lietuva asociacijos ekstremalais šį rudenį lankėsi Zakintos saloje Graikijoje ir šokinėjo nuo uolų į jūrą. Atrodo, kas čia tokio, tačiau, stebint šuolį trumpame filme, pradedi suprasti, jog ryžtis tokiam judesiui ne kiekvienam lemta. Vytas prisipažino, jog jau stovėjo ant šuolio platformos, tačiau paskutinę akimirką nusprendė likusį gyvenimo tarpsnį nugyventi ramiai,  nedarant staigių posūkių. Prisipažinsiu ir aš, kai montavau šuolio sceną – šiurpuliukas nubėgo. Va, taip.

Šuolis Graikijoje || Garažų klipai 2016

KARINĖ ORO BAZĖ

Vytas su komanda, grįžami namo, tiesiog ant Kroatijos- Bosnijos sienos, rado karinę oro pajėgų bazę. Šniukštinėjo ir ieškojo MIG‘ų, bet nerado.

Statyba Željavoje, kodiniu pavadinimu “Objekat 505“, pradėjo 1948 metais ir buvo baigta 1968 metais. Jugoslavams tai kainavo apie 6 milijardus dolerių ir buvo  vienas iš didžiausių ir brangiausių karinių statybos projektų Europoje. Aerodromą po žeme galima lyginti su  nepaskandinamu lėktuvnešiu jūroje, tačiau  NATO be ypatingų pastangų įvedė tvarką Jugoslavijoje 1999 metais, nes iš požemių nepakilo nė vienas jugų lėktuvas. Tai įrodo, jog karo doktrinos, sukurtos žmonių betononėmis smegenimis niekur neveda. Šiandien karo baigtį gali lemti technologinių smegenų turintys vaikinai iš Silicio slėnio Kalifornijoje ir rusų hakeriai.

zeljava_oro-baze

Buongiorno Italia

Filmas apie Italiją, Kampanijos provinciją,  Iskijos salą, Vezuvijų ir Pompėja. Matysite romėnų paieškas, kodėl kava brangiausia ten, kur atostogauja Angela Merkel, kodėl visos mašinos apibraižytos, kodėl būtina paragauti picą “Margarita“, apžvelgsime vilą, apsisaugojusią nuo paparacių antpuolio. Jei pas mus krepšinis, tai ten futbolas. Terminiai viešbučiai, kas tai? Ir kiti, mums nekasdieniškai atrodantys dalykėliai.  Pirmas skirtas  LT ir kitiems  Žemės planetos žiūrovams, išskyrus Vokietiją, USA, Puerto Riko ir Kiniją. Šiose šalyse YouTubas blokavo filmuką dėl autorinių teisių teisinių aspektų  Visokie apribojimai, įstatymai, nutarimai įdomūs tuo, jog juos galima apeiti, apvažiuoti, suvynioti į vatą ar kitaip rasti išeitį. Todėl antrasis (tai tas pats filmukas) bus prieinamas visiems. Abu variantus dedame dar ir todėl, jog YouTube jau yra 169 glūkoidiniai filmukai. Juos galite rasti paspaudę nuorodą “YouTube“meniu dešinėje puslapio pusėje arba ČIA. Nusistatykite peržiūros opciją: HD

hd_icoITALIJA: Iskija, Vezuvijus ir Pompėja || Garažų Klipai 2016


Žiūrovams Vokietijoje, USA, Puerto Riko, Kinijoje:

Kiekvienas išvykimas iš namų turi tikslą. Su Virgium Lepeška naršėme Jungtines Valstijas prisirišę prie Džeko Keruako “Kelyje” knygos herojų nuotykių, nuolat lydint 1969 Woodstocko festivalyje skambėjusios muzikos. Manau, tada kelionė tampa prasminga.

Kai kam tikslas būna leisti laiką viešbutyje, pavyzdžiui Bulgarijoje ar Turkijoje. Euro neverti šie kraštai, dėl kelių priežasčių, o nepriekaištingas liokajų darbas viešbučiuose neturėtų stebinti ir visai nesvarbu ar tai būtų Vokietija ar Zambija. Mums viešbutis, tai tik palapinė su patogumais, nes klaidžioti po kraštą, bendrauti su vietiniais, prisiliesti prie istorijos, atrasti kultūrinius klodus ar bent bandyti juos perprasti yra pamatinis kelionių tikslas.  Visos Vakarų Europos tautos turi turtingas istorijas, tačiau išskirti reikėtų Graikiją ir Italiją. Kai mes gyvenome gūdžiose giriose, čia klestėjo menas ir teisė, demokratija ir parlamentarizmas, architektūra ir infrastruktūra. Net Informacinės Technologijos (IT), tik jos buvo akmens amžiaus lygio. Nuotraukoje matote Pompėjos gatvės grindinyje iškaltą nuorodą praeiviams, kuri rodo kryptį kur galima rasti linksmų ir malonumais spinduliuojančių moterų.

nuoroda-pompeja

Italijoje galima tyrinėti krikščionybės palikimą, bažnyčias, kurios gražios, viena už kitą gražesnės ir didingesnės. Tai barokas ir gotika, klasicizmas ir renesansas. Jei tai darysi visą dieną ar dvi, netruks ateiti valanda, kai  viskas susilies, tavo smegenų infokanalai užsikimš ir rezultatas bus blankus. Nebent tu rašai dizertaciją. Todėl pažintį su Italija rekomenduoju pradėti ne nuo pramoninės Šiaurės ar kaimietiškų Pietų, o nuo romėnų kultūros ir  nuodėmingo Neapolio ir šiuo vardu pavadintos įlankos, kurioje rasite žaliausią Viduržemio jūros salą  – Iskiją su savo terminėmis mineralinio vandens maudyklomis. Angela Merkel čia nuolat atostogauja, saloje knibžda vokiečių, austrų, šveicarų turistai. Visiškai šalia Kaprio sala, kuri savo grožiu (ir kainomis) užburs bet ką, ne veltui čia pilna amerikiečių. Priešais Kaprį – garsusis italų kurortas Santorinis. Taigi, viskas viename ir nuo Vezuvijaus šios patrauklios vietelės matomos plika akimi.

Pompėjos skriaudikas Vezuvijus  čia pat. Du tūkstančiai metų skiria dabartį nuo tragedijos Pompėjoje, kai ugnikalnis užpylė pelenais klestintį romėnų miestą. Kad labiau dirgintų vaizduotę, kelionės išvakarėse dar pažiūrėjome 2014 metų filmą „Pompeii“.  Stimuliacija buvo veiksminga, nes susidūrus realybėje su didinga ir tragiška istorija – abejonių nelieka: įspūdis išliks iki galo (suprask, gyvenimo galo). Vien dėl to vertėjo vykti į Italiją.

Andrius Užkalnis savo paskutinėje kelionių knygoje rašo: jei nori paragauti TIKROS picos, ją rasi tik Neapolyje. Šiandien tai nesudėtinga: sėdai Vilniuje į lėktuvą ir po 2 valandų ir 45 minučių Neapolio restoranėlyje jau užsisakai „Margaritą“. Ir jis sakė tiesą. Italijoje  yra dar vienas TIKRAS produktas, tai espreso kava. Paragauni ir suvoki kas tai yra.

Vykstant į svečią šalį ir gerbiant to krašto piliečius, anglų kalbos nepakanka,  būtina išmokti bent keletą mandagumo frazių. Labai patiko kartais pasakyti: mi dispiace, scusa ar buonanotte. Tada italas nusišypso ir bando kalbinti. Vienas Pompėjoje, kai sužinojo, jog aš iš Lietuvos, pasigyrė, jog Vilniuje buvo net 2 kartus. Malonu tokį sutikti.

Vieną vėlyvą vakarą su Laima užsukome į vyninę, pro kurią praeidavome kone kasdien. Buvome vieninteliai lankytojai. Kai šeimininkas pylėsi sau skysčio, užkalbinau: grapa? Jis nusišypsojo ir tarė : si. Po minutės jau jis paklausė mūsų: ar kalbame angliškai. Kalbėjom apie Musolinį ir rusus, kurie 50 metų buvo okupavę Lietuvą. Šį faktą pašnekovas gerai žinojo ir, kai mes tapome laisvi, džiaugėsi su savo šeima. Dar sakė, jog Iskijoje sniego nebūna, tik sausio-vasario mėnesiais kalnų viršūnės pabąla. Jam papasakojau apie radio Prahos transliacijas italų kalba 1969 – 1975, dėl ko mes Lietuvoje būdavom prilipę prie spidolų. Pasirodo, tiek jis, o ir mūsų kartos pažangiukai, tais laikais mėgo Gianni Morandi, Rita Pavone. Filmo garso takelyje girdėsite šių atlikėjų nemirtingus gabaliukus, kurie, net ir nepabuvus Italijoje, jus  neišvengiamai priartins prie Apeninų pusiasalio.

Reikia stengtis pažinti Žemės rutulį, sėdėjimas vienoje vietoje žudo žmogų kaip asmenybę. Pažinimo troškulys turi būti begalinis. Dar reikėtų nukakti į Maču Pikčiu ar nuskristi į Marsą. Tik į Marsą Laima neleidžia.

KIPRAS (ne Petrauskas, o sala-valstybė)

Mūsų gerbiamas architektas Robertas Šiūša siūlė idėjas pamatyti pasaulio ir Indija buvo pirminis ir rimtas pasiūlymas patirtims gausinti. Vėliau lyg ir sutarėme dėl Portugalijos. Minčiai pritariau, bet tam tikros datos ir įvykiai trukdė prisijungti. Ten Robertas su Laima ir išvyko. O mes pasirinkome Kiprą

Kipras tai sala-valstybė Viduržemio jūros rytuose, piečiau Turkijos, visiškai šalia Sirijos, rusų karinės bazės Tartuse ir Egipto Pietuose. Jau 8000 metų prieš Kristų, lygiagrečiai su Egipto civilizacija, Kipre rasta įvairių įrankių, papuošalų, keramikos, ginklų. Smalsu žinoti, kas tuo metu vyko dabartinės Lietuvos teritorijoje. Ar mūsų multiproseneliai jau buvo nusileidę iš medžių? Jauna ta mūsų civilizacija, ambicijų daug,  vis dar lenkui lenkiškai savo pavardę neleidžiam rašyti. Rimtesni dalykai prasidėjo, kai 13 amžiuje prieš Kristų šią salą pradėjo apgyvendinti graikai. Kilo vėlyvojo Bronzos periodo gyvenvietės ir miestai. 750 – 480 metais PK šeimininkavo asirai. Nuo 480 prieš Kristų įsigali senovės graikai,  vėliau iki 330 po Kristaus –  romėnai. Po Trojos karo graikų kariai randa čia savo gyvenimo tikslą, Kipro valdovai remia Aleksandrą Makedonietį, romėnai statosi čia ištaigingas vilas su laidojimo nekropoliais. Po Romos imperijos padalijimo Kipras atitenka Bizantijai. Viduramžių Kryžiaus karai, krikščionybė įspaudžia savo pėdsaką: bažnyčios, katakombos, architektūra, būdinga tam laikmečiui. Kipras tai tiltas tarp Azijos, Afrikos ir Europos, panašiu atstumu nutolęs nuo šių žemynų ir jo vaidmuo per amžių amžius yra kryžkelė.  Visus masino, net ir Antonijus Kleopatrai dovanojo Kiprą, tik Oktavianas-Augustas greitai atstatė viską atgal.kipras2

1571 turkai salą įkorporuoja į Osmanų imperiją.  Po rusų-turkų-anglų karo, nuo1878 metų Kipre šeimininkauja britai iki pat Nepriklausomybės suteikimo 1960. Graikijos prezidentas Makarijus pasiuntė žinutę, jog Kipras galėtų tapti Graikijos dalimi. Turkai užbėgo laike į priekį ir 1974 metais aneksavo pusę salos. Taip yra ir šiandien. Situacija kaip du vandens lašai panaši į Ukrainos- Rusijos konfliktą. Ukrainiečiai pasiuntė žinutę, jog nori jungtis prie Europos Sąjungos, rusai užbėga laike į priekį ir aneksuoja Krymą.

Kodėl važiavome į Kiprą, o ne, pavyzdžiui, į Bulgariją. Penkioliktoji sovietų imerijos respublika įdomi tuo, jog ribojasi su Juodąja jūra. Teko girdėti, jog ten viešbučiuose turistai labai paslaugiai aptarnaujami. Bet stebėtis tuo lyg ir nevertėtų. Ar Hiltono viešbutyje Bostone ar bungale Maldyvų saloje, liokajai turi visur vyniotis, kad įtiktų svečiui ar bent nekenktų viešbučio įvaizdžiui. Leisti laiką viešbučių prisiusintuose baseinuose, tris kartus kaip pionierių stovykloje valgyti (kaip nevalgysi, jei viskas įskaičiuota) nustatytu laiku ir jaustis labai laimingu. Na, nedraudžiama tokia laimė. Na, ne taip turi būti. Svarbu tos šalies istorija, dabartis ir, svarbiausia, žmonės su kuriais bendrauti tiesiog būtina, aišku, jei tikrai nori pažinti šalį. Jei 80 % jų kalba angliškai, bendravimui barjero nelieka. Tik iš jų gali sužinoti daug vietinių paslapčių. Na kad ir apie valgį, kurį būtina paragauti. Restorane ėriuko šonkaulių su mėsos gabalu ir keptomis cielomis bulvėmis porcija kainuoja 18 €. Pasikalbėjus su vietiniais, sužinai, kad iš priekalnių į miesto pakraštį kartu su krosnimi atveža vietiniai avių augintojai ir šio nuostabaus skanėsto –  KLEFTIKO – porcija kainuoja 5 €. VERTA PIRKTI.

kipras1

Mokesčius čia surenka minimaliai. Stilius graikiškas. Jokių kasos čekių. Net UNESCO saugomame objekte – romėnų statinių iškastinėje aikštelėje, bilietas kainuoja 5 €, bet gauni bilietuką, kuriame parašyta –  2,5 €. Net solidžiame Pietų Afrikos stiliaus restorane, liokajus, atsiprašinėdamas, vietoje sąskaitos atnešė iPad’ą su suvalgytų egzotiškų valgių sąrašu, baksnoja į monitorių ir sako, kad vakarienė kainavo 22 €. Atsiprašinėdamas aiškina – sugedo printeris, taigi tik taip jis gali sąskaitą pateikti.

Kipras rusų oligarchų pinigų saugykla. Daug užrašų rusų kalba. Nustebino Pafoso pilies promenadoje restoranėlio kvieslys, kuris žvilgsniu nustato tautybę. Eina porelė vidutinio amžiaus žmogelių ir jis rusų kalba juos kviečia užeiti į jaukų kabakėlį paragauti jūrų kopūstų su moliuskais. Jie mandagiai rusų kalba atsisako. Kai to paties paklausė manęs su Laima, tik angliškai, suintrigavo. Nenorėjau tų jo kopūstų, bet sutikau užeiti išgerti gineso pintą su viena sąlyga: sakau jam – sakyk brolau, kaip tu sugebi atskirti kokios tautybės praeiviai čia vaikšto. Gyvasis skeneris sako: face, appearance, body language and experience of mine (maždaug: iš veido išraiškos, aprangos, manierų, na ir mano paties patirtis yra lemiamas veiksnys). Sakau, bet aš tai ne anglas, aš lietuvis. Aš tą supratau (at the glance), bet lietuviškai nemoku, nepasimetė skeneris.

kipras4

Nemokamas gidas — iPhone 5

Kai Rusija atsisakė šveicariško sūrio, austriško jogurto ir lietuviško sviesto, dabar 82.5 % riebumo sviestą perka iš Naujosios Zelandijos, jį maišo su palmių aliejumi ir šį tepalą parduoda čiabuviams. Teko girdėti pokalbį, kai jauna moteris rusė, kalbėdama su tėvynaine telefonu, gyrėsi kad prisipirko mocarelos sūrio, o jos dukrelė išgėrė visą litrą tikro (nastojaščevo) jogurto.

Rusų daug, bet anglų dar daugiau. Tai jiems buvusi kolonija, kurią valdė nuo1878 iki 1960 atėmę salą iš Turkų (Osmanų). Visi vietiniai kalba angliškai ir važinėja kaire kelio puse. Daug britiškų ar airiškų pabų, kuriuose laiką leidžia UK piliečiai – lyg namie būtų.

Ko galima įšmokti keliaujant. Pirma tai taupyti pinigus įvairių turų, tezturų ar novaturų sąskaita. Padariau elementarų eksperimentą. Yra tokia turizmo paslaugų firmelė “Kipriukas“. Pabendraujam, sakau reikia apartamentų su kičinerija (virtuvėle), kad patys barščių galėtume išsivirti. Siuntė vyrukas pasiūlymus visą savaitę, kantriai bendravau ir vis stebėjausi, kodėl jis siūlo 100-200 € brangiau, nei aš buvau per pusdienį suradęs. Taigi, elgesys, norint kažkur nusigauti, turėtų būti toks: visi turime telefonus,  parsisiunčiame apsus: Ryanair, Booking.com, dar TripAdvisor, panaršai 3-4 valandas ir pirmyn. Pasirenki vietą ten kur nori, o ne ką siūlo įvairųs turai. Gyvenome Panklitos Tourist Apartaments, kieme apelsinai auga ir visas paskendęs tropinėje augalijoje, mažas, jaukus, nėra tos suknistos prabangos, kuri kartais erzina ir šalia LIDL parduotuvės. Beje čia kipriečių duona PITA parduodama pigiausiai, kurią valgėm tris kartus per dieną ir kasdien. VERTA PIRKTI. Tai vienintelė ne kiprietiška parduotuvė mieste, todėl ir kainos čia beveik kaip Lietuvoje. Kai LIDL’as ateis į Lietuvą ir sąžiningai konkuruos su karteliniu-sindikatiniu konglameratu Maxima-Iki-Rimi, kainos turėtų nežymiai kristi.

PIRKTI

Duona PITA, kempinė MITA ir kepsnys KLEFTIKO

Labai svarbu prisiliesti prie istorijos. Helenistinis ir romėnų palikimas čia saugomas pagarbiai ir deramai. Pafoso miestas su apylinkėmis paskelbta UNESKO paveldo miestu. 2000 metų nekropoliai ar 1500 metų amžiaus katakombos palieka įspūdį. Plaukiojant Viduržemio jūra laivu, kurio dugnas skaidrus, matėme nuskendusį 12 metrų gylyje 19 amžiaus anglų karinį laivą, kurį nukovė ir nuleido dugnan turkų kranto artilerija. Dar po vandeniu matėme kempinių augimvietes, kurias šimtmečiais vietiniai renka iš dugno ir naudoja kūno higienos reikalams. VERTA PIRKTI, jei nepaisai  skelbiamo pavojus, kad jos nyksta ir po 50 -100 metų gali visai nelikti.

Kodėl dažnai miniu kainas. Ne todėl, kad jos buvo labai svarbios, bet todėl, kad skitytojas, gal būt, besirengiantis Kipran, turėtų vaizdelį nupieštą iš pirmų lūpų.

Sirijos, Afganistano, Irako pabėgėliai Kipro nesirenka, nors šalis ES narė. Jiems toli plaukti jūra. A. Merkel pasiuntė žinutę milijonams tikrų nelaimėlių ir tikrų avantiūristų, jog jos šalyje kuriamas gerbūvis visiems įsiveržėliams į Europą. Nėra argumentų daryti prielaidai, jog Angela Merkel yra dun-dun. Žinome, kaip tvarkosi arabų šeichai Saudo Arabijoje, Bahreine, Abu Dabyje, Džibutyje, Jungtiniuose Arabų Emiratuose ar Katare. Šių šalių piliečiai organizuoja, prižiūri savo šalių tvarką ir gerovę, mokosi Vakarų šalių universitetuose ir pramogauja. Jiems dirba ir aptarnauja įbėgėliai iš Pakistano, Bangla Dešo, Indijos, Afrikos šalių. Ir tokių ten 80 %. Visi patenkinti. Tikėtina, jog Vokietijos kanclerė, vadovaudamasi tokiu arabišku gerovės algoritmu yra įžvalgi ir taip įkūnys šviesią Vokietijos ateitį. Alytaus turgaus prieigose nuolat vaikšto tamsaus gymio peilių pardavėjas ir agresyviai juos siūlo praeiviams. Ateis diena, kai tas peilis bus rastas įsmigęs jums tarp 4 ir 5 šonkaulio. Tai bus tragedija. Kai toks peilis bus įsmeigtas į Europos stuburą, ištiks katastrofa. Link to einama. Senovės Romos imperijos sunykimo priežastys panašios nors ne tos pačios. Kipre galima tik pasigrožėti tos civilizacijos didybe ir užmojais. Kuo grožėsis turistai po 2000 metų Europoje, žino tik vėjas.

Kiprą pasirinkau, norėdamas neatsilikti nuo savo gentainių: Rasa su Donatu šį ankstyvą pavasarį lankėsi Pafose. Aidas gegužės mėnesį savo draugei paskyrė pasimatymą Kipro saloje, tik nesutarė kuriame aerouoste turėtų susitikti, nes abu ten vyko iš skirtingų šalių. Taigi vaikinas, išsinuomavęs auto, spėjo apvažiuoti Nikosijos, Larnakos ir Pafoso lėktuvų nusileidimo arealus ir taip surado Loretą. Taigi jaunimas skiria pasimatymus Kipre, o mes savo laiku –  tik prie pašto,  šeštą valandą ir tik kukliame provincijos miestelyje. Tada toliausiai nuvykti Vakarų kryptimi iš miestelio galima buvo iki Kybartų. Istorinis įvykis, kai trys draugės Giedrė, Laima ir Lina lankėsi Lenkijos liaudies respublikoje. Tokias indulgencijas draugų žmonoms dalijo Jonas Pangonis (eksseimūnas) ir Laimutis Urbanavičius (visuomenės veikėjas), tada dirbę atsakingose pareigose ir galėję priimti sprendimus ar tie išrinktieji nesuterš tarybinio turisto vardo. Kelionė į Lenkiją tuometinėje bendruomenėje atitiko šiandieninių Plutono nuotraukų iš arti efekto stipriui ir buvo traktuojama kaip įpatingas įvykis.

Kipras tai šalis, kurioje karšta vasara trunka 9 mėnesius, o  3 – šiltas pavasaris. Žiemos nerasta. Glukoidai rekomenduoja.

hd_ico

Kipras 2015 (ne Petrauskas, o sala-valstybė) || Garažų Klipai Pristato 2015 || Trukmė – 00:13:53

 

 

Kur geriau: Jūrmaloje, pas Vidmą ar prie Dusios

Giliame sąstingyje, apie 1980 metus, tuometinis jaunimas nukeliaudavo į Taliną, taip kaip musulmonas į Meką. Tik todėl, kad Sovietų Sąjungoje hipiškesnio miesto tada nebuvo. Grupelė glūkoidų, kurie tada net nenutuokė, kad po kelių dešimtmečių vadinsis glūkoidais, susiruošė į Taliną, aplankant Jūrmalą ir kitas žavias latvių pajūrio vietas. Šią vasarą, po daugiau kaip 30 metų,  kilo mintis aplankyti nors dalį to, ką tada jie patyrė.

Kartais išvykos toliau nuo namų gimsta atsitiktinumų sekoje. Laima, tvarkydama savo vieną is trijų stalčių (neskaitant virtuveje esančių), randa visiškai pamirštus 300 eurų (liko nuo penykštės kelionės į  Maltos salą). Pirmas pamąstymas, kaip tokį radinį racionaliai realizuoti. Visi informuoti, kad nuo 2015 sausio 1 dienos litas tampa numizmatų dėmesio objektu, o Laimos netyčia surasti eurai įgauna, anot garsaus žvejo Alberto (Kobros), tvirtos faneros statusą. Tačiau iki sausio 1 dar reikia dar išgyventi. Tokiems kaip Dzilbus ir kompanija, kurie neprinokusių bananų jau neperka, racionalus sprendimas – gyventi šiandien ir dabar. Artimiausia kaimynė Latvija turi eurą, taigi aplankyti braliukus, gal ir neblogas apsisprendimas.

jurmala-2jurmala-1latvija_jurmala talinas 3 sena

Dar daugiau – apie 1980 metus glukoidų kompanija: Viktoras Jonkus su Jule ir savo gražuolėmis dukterimis Aiste ir Agne, Alvydas Petkevičius su Lina ir nuostabiais vaikais Deividu ir Inga, Valdas Griškonis su Dalia ir dukra Giedre dar Dzilbus su Laima ir dukra Rasa čia paskutinį kartą lankėsi daugiau kaip prieš 30 metų. Kempingas Jaunkemeri buvo jų gyvenamoji vieta pakeliui į Taliną, sovietmečio vakarietiškiausią miestą, tad šiandien labai norėjosi nuvykti ten ir prisiminti detales. Nėra to kempingo. Vietoje jo tik automobilių stovėjimo aikštelė, dažnai vietinių naudojama, kai nusimaudyti jūroje po darbų atvažiuoja.  Šiandien Vaivari randame panašų, nes  labai sovietmetį primena. Kaina palapinei, auto ir 2 žmonėms panaši į Nidos kempingo (apie 80 Lt/para), tik žiauriai skiriasi lankytojų kontingentu ir infrastruktūra. Jei trumpai: Nida – Europa, o Vaivari esantis “Nemo“ kempingas  kvepia vėlyvuoju sovietmečiu,  su apšepusiais nameliais, dengtais asbesto šiferiu. Yra WC ir dušai, virtuvėlė ir visur eilutė lankytojų. Lygis – su kuo lyginti? Zimbabvėj nebuvau. Bet kai oras-jūra-bangos liukso klasės, o iki jūros tik per kopą ir pušynu nueiti, tie archainiai buitiniai “patogumai“ nuslenka į antrą planą. Kempingo svečiai dviejų rūšių: postsovietinių kraštų (tautiečiai included), triukšmaujantys, besikeikiantys, geriantys ugninį vandenį, jų muzonai transliuoja rusiškus bumčikus. Kiti, tai suomiai, vokiečiai, čekai, olandai ­– tiesiog atgaiva turėti tokius kaimynus šalia. Linksmi, ramūs ir atsipalaidavę – viskas viename. Gyvena dažniausiai kemperiuose.

Jurmaloje didis sujudimas – kasmetiniame dainų festivalyje “Novaja Volna“ dalyvauja A. Pugačiova, taigi Majoris lūžta nuo naujųjų rusų. Rusijoje televizijos transliuojamas ir toje šalyje daug gerbėjų turintis konkursas Jūrmalą kasmet paverčia rusiškos popkultūros lizdu. Dar skandalai, kad kažkam latviai uždraudė dalyvauti (Josifui Kobzonui, dar keliems politikieriams), o rusams nepatinka, kad ukrai­nie­čių dai­ni­nin­kas Iva­nas Dor­nas at­li­ko dai­ną ukrai­nie­čių kal­ba dė­vė­da­mas marš­ki­nė­lius su tri­dan­čiu – Ukrai­nos na­cio­na­li­nės gvar­di­jos sim­bo­liu. Ne, į koncertus mes nesiveržėm – pernelyg didelė dvasinė kankynė, o dar po Aerosmith…

IMG_0442 IMG_0474

Linksmi buvo foniniai vaizdeliai. Dominuoja Armani ir Versace blondinės su bentliais ir S-serijos mersais. Kurorto svečiai labai pasiturintys arba tiesiog naujieji rusai. Stebėti tokį paradą,  patikėkite, nuteikia linksmai.  Ta proga alus pabrangsta iki 3, o Pugačiovos salotos kainuoja 17 eurų.

Kai Lietuvoje subtropinis klimatas, Baltijos jūra geras pasirinkimas. Gerai ir pas glūkoidą Vidmą sodyboje, apsilankėme ten, grįždami iš Jūrmalos. Filme yra keletas epizodų. Jei kas turite pageidavimų pilnavertiškai pailsėti – pasirinkimas pas Vidmą prie Balčio ežero Utenos rajone yra teisingas. Ten net briedžiai vidur dienos pas jį apsilanko.

Diena prie Dusios ežero nukonkuravo jūrinius kurortus, sodybas ar kitas sudėtingai skambančias poilsio vietas. Kainos ir kokybės sąntykis – geriausias (kaina 0,00 Lt, transporto išlaidos, jei iš Alytaus – 16 Lt). Nublanksta ir Balatono ežeras (Vengrija), kuriame baltas vanduo neįprastai nuteikia, o bristi, bristi reikia tiek, kad atsibosta. Tarkime, ten pasilinksminimo industrija gana aukšto lygio, bet, žmogau, tu juk į gamtą veržiesi…

Šis postas, tai lyg ir atsakymas į Žorkos nuogastavimus, kur glukoidai pasidėjo, kad tinklapyje štilis. Taigi, Žora, mes dar kvėpuojame, o karštis, taip neįprastas tautiečiui, tik prie ežerų-jūrų-nemunų gena, o  norint rašinėti, reikia nerealiai susikoncentruoti arba patirti įspūdžių. Sėdėjimas namie  – lėta mirtis. Žodžio kišenėje neieškantis atsakytų: “o aš ir neskubu“. Taigi,  tiesa, kaip jau įprasta,  vaikšto kažkur šalia…

FILMAS:: Jūrmala, pas Vidmą, prie Dusios 2014 || Filmuota iPhone4 ||Montažas Dzilbus

Tas pats filmas, tik žiūrovams Vokietijoje

 

 

 

 

 

 

 

Maljorka tinka švęsti jubiliejų

Posto pavadinimas kalba apie jubiliejų, tačiau tekste apie tai lyg ir nerasite. Maža paslaptis filme. Malonaus pasižiūrėjimo

ĮSPŪDIS. Šilta (+28º C), o vanduo mielas ir labai permatomas, visi visiems sako ole-ole, muchas gracias, šypsosi ir demonstruoja išskirtinį paslaugumą. Gaila, kad Ispanijoje toks aukštas bedarbystės lygis, tačiau tie kurie dirba – pareigas atlieka pavyzdingai. Kai sužinai, kad už šilumai Lietuvoje mokamus pinigus gali išsinuomoti kuklų būstą vienam mėnesiui rudens-žiemos-pavasario laikui, o valgyti tik 1 ½ karto brangiau nei Lietuvoje, mitas apie super brangius Balearų salyno –  Maljorkos, Manorkos ar Ibizos kurortus išgaruoja (kaip “Spirit In the Sky“ pagal Norman Greenbaum seną gabaliuką). Bet šiltuoju (9 mėnesius) laikotarpiu kainos gali kandžiotis.
NAUJIENOS. Viešbutyje veikia free wi-fi, taigi retkarčiais reikia pasidomėti kas vyksta mielame provincijos miestelyje Alytuje. Vienas miesto infotinklapis pirma eilute raportuoja, jog jaunikis degalinėje pamiršo nuotaką, kitas – Alytuje pagrobtas dar vienas Audi. Išvada ta, jog nieko naujo.
KRANTAI. Sala iš jūros atrodo puikiai, pietrytinė pakrantė išraižyta 1- 2 km įlankų, kurių smėlėtose pakrantėse jaukiai įsikūrę salos svečiai nenuobodžiauja, nes infrastruktūra išvystyta taip, kad poilsiautojui prie jūros nepristigtų nieko. Katamaranai plukdo į atvirą jūrą, kur gali nusimaudyti ar pasižiūrėri pro permatomą laivo dugną į jūros dugną, vanduo čia bent 5 metrus kiaurai permatomas. Vilos-gerulės, įsikūrusios ant uolų, bet kiemuose tvarka ir civilizacija. Vienur-kitur pakrantėje, bangų mūšos garse ir milijonus metų vėjo, lietaus ir saulės gludinamų uolų apsuptyje, romantiškoje, tik dviem personom skirtoje smėlėtoje įlankėlėje matai veiksmą, pamanai, kad tai tik scena iš filmo.
ĮVYKIS. Vienas Cala d‘Or pliažų, kuriame kartais užsukdavome, buvo okupuotas išskirtinai britų. Na, vienas kitas kitoks. Viena emancipuota patrauklios išvaizdos šviesiaplaukė iš vienos Rytų šalies, atsinšė prie pat vandens, į patį žmonių tirštumą govorilką, iš kurios sklido tos Rytų šalies bumčik-bumčik stiliaus perliukai. Viena tos muzikos klausytoja-anglė iš kažkur atsinešė Jungtinės Karalystės vėliavą ir pakabino ant savo švendrinio skėčio. Tokia protesto forma sukėlė aplinkinių plojimų bangą.

koliaz_maljorka-2
Prieš 10 metų, atostogaujant Turkijoje Marmaryje su savo patikimais ir mielais keliauninkais Laimute ir Almantu (Alytus),  Zita ir Romu (Marijampolė), buvome privalomai priversti stebėti, kai tos vienos Rytų šalies poilsiautojai į nesuvalgytų pietų lėkštę prispausdavo krūvą kečiupo, išpildavo visą indelį druskos, baseine atlikdavo aplinkinius šiurpinančius triukus ar kitaip krėsdavo kiaulystes. Tai jiems kėlė pasigėrėjimo savo poelgiais jausmą, tik iš aplinkinių aplodismentų jie nesulaukė.

Filmas: Maljorka 2013. Tinka švęsti jubiliejų||  Telefonas ir montažas – Dzilbus

Tas pats filmas, skirtas žiūrovams Vokietijoje

Nebus objektyvu, jei nepapasakosiu dar vieno nutikimo. Kai viešbučio manageris pakvietė mane ir Laimą prisijungti prie French Ball (petankės) žaidimo dalyvių, pasikalbėjome ir kitomis temomis. Sužinojęs, jog mes iš Lietuvos, jis suskubo papasakoti apie tik prieš savaitę čia apsilankiusią 21 personos grupę iš Lietuvos, kurie čia, švelniai tariant, nuolatos kėlė orgijas. Savaitę pragyvenus tobulo komforto ir aptarnavimo kupiname 4-ių žvaigždučių Ferrera Blanca viešbutyje, nuolat patenkantį į 20 salos geriausiųjų, nesunku suvokti to viešbučio tarnautojo patirtus išgyvenimus (blogiau galėjo nutikti tik Guobų gatvėje). Nebus objektyvu, jei pamiršiu dar vieną detalę. Tai  vieno glūkoido konstatavimas, jog lietuviai nuo tų iš Rytų šalies jei ir skiriasi kuo nors, tai tik tuo, jog kalba lietuviškai. Gal ir ne visai taip, bet tiesa vaikšto kažkur šalimais… Nors visokių visur yra. Kai anglų “džentelmenai“ Lietuvoje apsiusiojo prezidentūros tvorą – įvykis plojimų bangos taip pat nesukėlė.

koliaz_maljorka
OLA. Verta pamatyti (kas nebuvote) požemio karalystę. Ji vadinasi Coves del Drac (Drakono olos), visiškai šalia Porto Cristo paktantės miestelio. Jų saloje dešimtys, tačiau ši ola ilgiausia (1200 m), giliausia, turi požeminius ežerus, kuriais valtimis plaukiojantys muzmenai groja Mocartą ir kitus klasikus.
PASIMETIMAS. Viešbutyje, pliaže, gatvėje girdi tik anglų kalbą. Mus tai džiugina – nėra kalbos trikdžių bendrauti, tačiau virpa klausimėlis ar mes ne Britų salose. Aplinkui angliški pabai ir linksmai Dilailą ar Cliff Richard dainuojantys muzikantai. Bet autobusu pavažiavus pietų kryptimi link Nacionalinio parko, šalia Cala Mondrago, randi kontingentą kalbantį tik vokiškai, beje, vokiečiai okupavo pritrenkiančio grožio įlanką, o alaus barai – lyg Miunchene būtum. Retkarčiais išgirsti ispanų kalbą. Kai Laimai pasakiau, jog lietuviškai kalbant neteko išgirsti, ji pašaipiai atsakė, jog tą kalbą ji girdi nuolat, o tas kalbėtojas lietuviškai – tai aš.
REZIUME. Istorijos pamokų čia gausite nedaug. Prieš pora mėnesių aplankyta Malta šioje srityje pasirodė turtingesne. Tačiau Maljorka labiau atvira turistams, poilsiautojams. Bet tiems, kurie turi daugiau pinigėlių, negu tiems, kurie sau leidžia važiuoti į Turkiją ar Egiptą. Tai juntama kiekviename judesyje. Jeigu dar lyginti kažką su kažkuo, tai Kanarų salose daugiau romantikos, ten yra Teidė ir laukinė La Gomeros sala.
Įdomu, o kaip ten Marse?..

Dar keletas foto “Kelionių galerijoje“

galera_keliones

Algirdas Verbauskas – koncertai Alpėse

ALGIRDAS VERBAUSKAS

verbauskasŠio rugpjūčio 5-16 dienomis, su Lietuvos Nacionaliniu simfoniniu orkestru, vėl turėjau galimybę pabuvoti šiame nuostabiame Šveicarijos Alpių kalnų kurorte. Saas-Fee jau nuo 1998m. kiekvieną rugpjūtį įvyksta orkestrinės ir kamerinės muzikos festivalis “Musica Romantica”, kurio sumanytoja ir siela, brazilų kilmės muzikė, talentinga pianistė ir dirigentė Eliane Rodrigues.
Kadangi prieš porą metų jau rašiau savo įspūdžius „Glūkoiduose“ apie šį kalnų kurortą, tai šį kartą kviečiu, grojant vietiniams muzikantams, pasidairyti po Saas-Fee
ir jo apylinkes.

Daugiau Algio “užklasinės“ veiklos:

□ ,,Musica Romantica” Saas-Fee, Šveicarija. Darbas ir laisvalaikis
□ ,,Sugrįžę mūzos“ ir glūkoidai

Kamera: Algirdas Verbauskas

Pasigrožėkite Alpėmis glūkoidų “KELIONIŲ“ galerijoje;

galera_keliones

Malta – laiminga sala

Keliauti yra sveika ir gražu, tik stenkis neaptingti pamažu

hd_ico Malta – laiminga sala (2013)  || Kamera ir Montažas – Dzilbus

Norėdami sutaupyti, NEsinaudokite įvairių turų paslaugomis: nova, tez, vega ar begalės kitokių , tesugebančių jūsų kelionę pabranginti mažiausia tūkstančiu litų. Dėmesio: jei taip pradėsime daryti visi, šios kelionių paslaugas teikiančios firmelės bankrutuos, padaugės Lietuvoje bedarbių, padidės socialinė įtampa. Vis tik, mėgstantiems švaistyti pinigėlius, rekomenduoju toliau užsisakinėti keliones per agentūras. Taip jūs padėsite joms išsilaikyti šiame žiauriame pasaulyje. Seneka, o vėliau ir kiti turintys gebėjimą mąstyti,  sakydavo: turtingieji lobsta kvailių sąskaita. Ši formuluotė tinka visoms sritims, politikoje taip pat. Pakartokite mintyse šiuos keturis žodžius keletą kartų ir pajusite, kiek daug karčios tiesos juose slypi. Labai norisi šią temą tęsti, bet šis rašinys apie Viduržemio jūros perlą – Maltą.

Ką galima nuveikti su tuo sutaupytu tūkstančiu. Ogi, nuvykus į svečią šalį, aplankyti mokamus pažintinius objektus, pramogauti, nusipirkti kažką mielo, pasiplaukioti kruiziniu laivu ar kitaip produktyviai investuoti. Kad sutaupyti, reikia atsisėsti prie kompo, susirasti ryanair.com, nusipirkti aviabilietus, nueiti į booking.com išsirinkti viešbutį, apartamentus ar hostelį. Viskas. Tai trunka nuo 10 minučių (kai žinai ko nori) iki valandos (jei esi labai išrankus).

Malta neturi išlaižytų kurortų ar “rezervatų“ poilsiautojams kaip Turkijoje, Egipte, Bulgarijoje ar Kuboje. Suprask, kas už “rezervato“ sienų – ten negražu, nesaugu ir geriau nekišk ten nosies. Maltoje nėra dažytos žolės ir kitų pagražinimų, viską jauti ir matai autentiškai ir be iškraipymų. Tas ir veža. Nes čia Europa ir ne Rytų. Salos svečiai – daugiausia britai, yra italų, vokiečių, olandų, japonų ir taip mažėjančia tvarka iki egzotiškų tautų atstovų.

Apsigyveni dviejų kambarių bute, kuris oficialiai vadinamas apartamentais, su visa būtina įranga, ką paprastai turi ir namie. Čia nebus kambarinių, kurios tik trikdo tavo nepriklausomybę, laisvę ir kišenę, nebent būtum koks Tarptautinio valiutos fondo bosas p. D. Straussas-Kahnas ir turėtum liguistą polinkį į kambarines. Ir gyvensi kaip maltietis, tokio šanso įvairūs turai nesuteikia.

malta_postas (1) malta_postas (2)

Malta puiki šalis pažinčiai su istorija ir pasimaudymais smaragdo spalvos jūroje. Gyventojų čia apie 400 tūkstančių – kiek mažiau nei Kaune, plotas – du kartus didesnis už Kauno. Žmonės nuoširdūs, paslaugūs ir 95 % kalba angliškai. Važinėja kaire puse. Neteko matyti girto jaunimo ir erelių keliuose. Kai eini NE per perėją (labai negražiai elgiausi), sustoja visas transportas abejose gatvės pusėse ir vairuotojai maloniai kviečia saugiai eiti toliau (jei jau pradėjai…). Lietuva 50 metų patyrė rusų sovietinę okupaciją, Malta  – 150 metų anglų kolonistinę okupaciją. Tik pasekmės abiems kraštams labai jau nevienodos, tiksliau totaliai skirtingos.

malta_postas (3)

Aukštasis mokslas nemokamas, tik baigus reikia atidirbti tėvynėje, kitaip per interpolą suras ir parsivežę privers grąžinti tai, ką valstybė davė. Senjorams nuo 62 metų vaistai nemokami. Gydymas tik valstybinis. Mokesčiai žvėriški. Jei uždirbi daugiau kaip 3000 €, tai nuo 3001 euro liks tik keli centai. Bet nėra vargšų ir labai turtingų. Kainos kaip Lietuvoje, tik vietoje Lt parašyta €. Tačiau jau antrą dieną radome parduotuvę, kurioje perki lietuviškom kainom, o prekės tik iš Vakarų Europos šalių arba maltiečių gaminiai su minimaliu skaičiumi E. Vietinis vynas kainuoja 2,20 €, alus 0,75 €, bet bare pinta gali kainuoti ir 2 €.

Maltiečiai moka mokesčius ir visiškai nesimaivo. Visur  gausi kasos čekį. Kai Graikijoje tavernoje paprašysi to kasos popierėlio – pamatysi veido išraišką, su aiškiais didžiojo nustebimo požymiais, o aplinkiniai murmėdami stebėsis: koks čia dar keistuolis iš penktosios ‘B’ atsirado mūsų amžinos siestos šalyje, kurioje atlyginimai turi būti kaip pas vokietį, o mokesčiai…  tai tik tų kvailų europiečių iš ES išmislas.

malta_postas

Gozo saloje kalbiesi su vietiniu, kuris pergyvena, kad nuo Naujų Metų nebuvo lietaus. Septintą dieną įvyko stebuklas, danguje, nuo Afrikos pusės pasirodė debesėlis. Pliažas pirštais rodo į tą debesį, diskutuoja, svarsto ar uždengs saulę. Vis tik, po kelių valandų debesis kelioms minutėms uždengė saulės diską. Tada pliažas dėjosi po keturis akinius nuo saulės ir, pasikeisdami jais tarpusavyje, stebėjo ir gyvai aptarinėjo saulės “užtemimą“. Lietuvoje tokius “užtemimus“ gali stebėti nuolat ir niekas tuo labai nesižavi.

Apie viską detaliai, neįkyriai ir, tikiuosi, įdomiai galite pasižiūrėti filme. Čia rasite keletą rubrikų:

La Valletta (…sostinėje išskirtinė architektūra ir jaukumas…etc.)

Bulvarinis skaitalas (…gyvenome apartamentuose, iš tikro tai dviejų kambarių butas – tvarkingas su visais patogumais, kondišenu ir taurėm vynui…etc. … Lietuvoje kelnes mauna šildymas, čia gali likti nuogu užpakaliu mokėdamas už šaldymą. Tos 5 eurų kortelės šaldymui užteks 1-2 dienoms. Žiūrint kiek naudosi…etc.)

Autobusu keliauti sveika (…patogiausia keliauti autobusu. Savaitei tai kainuoja 12 eurų. Nuvyksi ten kur nori patogiai, atšaldytas ir laiku. Vaizdai pro langą nuostabūs. Ten kur patiko – išlipi…etc.)

Jūra (..pliažai – kokio nori, tokį rasi…etc.)

Mdina – senoji sostinė (…dar vienas geltonasis miestas. Daugybė architektūros paminklų, siauros, per siesta negyvos gatvelės…etc.)

Gozo sala (…iš Maltos keltu plukiame į Gozo salos Mgarr uostą ir tai nekainuoja nei 5 eurų į abi puses ir trunka apie pusvalandi. Gozo sala, viena iš…etc.)

Malonaus pasižiūrėjimo.

Pekka Pakarinen Lietuvoje

Pirma dalis (ilgiausia)

Senas glūkzaurų draugas Pekka Pakarinen iš Suomijos vėl Lietuvoje. Šį kartą su žmona Marja-Liza. Pekka suomių-lietuvių bendrijos narys-veteranas, gyvena ir dirba Joensuu pietrytinėje Suomijos dalyje. Jis koledžo dėstytojas, besidomintis sociologija, politika ir visada nepamirštantis paklausti, ar įvyko tradicinis susitikimas prie Glūko. Visad išklausinės kaip sekasi jūsų antrajai pusei, vaikams, broliams ar seserims ar kažkada paminėtam tolimam giminaičiui. Jis pasidomės kaip Aidui pernai pavyko išlaikyti egzaminą ar kitas detales, kurias visi jau spėjome ir pamiršti. Taip jis demonstruoja savo fenomenalią atmintį ir nuoširdų domėjimąsi tavo persona.

Joensuu turi apie 75 000 gyventojų,  švarus, tvarkingas, jaukus, gyvybingas  skandinaviškas Alytus. Alytus daro žingsnius link Joensuu ir, jei judesiai nelėtės, tikėtina, po 20-30 metų bus toks pats švarus, tvarkingas, jaukus ir gyvybingas.

Kas naujo pas suomius? Kaip sakė Pekka, viskas O.K., nors pastaraisiais metais šiurpą pradėjo kelti gausūs rusų turistai. Mašinomis važiuoja kaip nori ir stato jas kaip ir kur nori. Garsiai rėkauja ir skeričiojasi. Šiandien tai vienintelė Joensuu bėda.

pekka1 (1)visos1 (1)

Gal prieš 15 metų Suomijoje teko Pekkai padėti statyti sandėliuką-pašiūrę šalia jo bungalo prie ežero. Mūsų gastarbaiteriai, išsimėtę po platų pasaulį ir pardavinėdami savo darbą ten, tur būt nesusapnuotų tokio darbdavio kaip Pekka. Vos pradėjus dirbti, jis jau sako: stop, stop,  čia ne archipelag-gulag. Važiuojam, parodysiu kaip Suomijos fermose kompiuteriai melžia karves. Kitą diena po pietų, jis jau vežioja mus po apylinkes, aprodo bažnyčias, tautines parodas, muziejus. Trečią dieną iškomandiruoja į rocko festivalį. Kasdieniniai plaukiojimai valtimi po milžiniško dydžio ežerą su egzotiškomis šiaurietiškomis salomis, dar vakarais sauna su pašnekasiais, kurių metu supranti, kad kiekvienas suomis didžiuojasi savo tautos žygdarbiu, kai atlaikė rusų invaziją 1939 – 1940 metais. Lietuvis gali “pasigirti“ atvirkštiniu veiksmu: savo tautiečių vizitu Maskvon ir  nuolankiu prašymu priimti į sojūzą. Aišku, mes tokį faktą kukliai nutylėjome ir net ne todėl, kad žinome, jog istoriją Pekka išmano puikiai.

Antra dalis (midi)

Šį kartą Pekka aplankė Vilniuje svarbias vietas, Trakus ir rado laiko pasimatyti su savo draugais – glukzaurais. Numatyta susitikimo vieta – pas Virgių Vilniuje,  jo  senamiesčio bute. Bet pats Virgis su sūnumi Augustu Prancūzijoje medikų simpoziume, o dukra Ilona, skubėdama į susitikimą su Pekka ir Marja-Liza, blaškosi Briuselyje, kur turėjo darbo vizitą, susijusį su Radisson viešbučių tinklo veikla. O Ilonai užduotis buvo atvežti svečius Vilniuje tiesiai į susitikimo vietą ir dar punktualiai, taip kaip pasielgtų tik vokietis. Ten, Belgijoje, beskubėdama į aerouostą, ji pajuto, kad pasiklydo, teko su kelionės krepšiais bėgti miesto kvartalais ir pagelbėjo paslaugus dviratininkas laiku atvežęs tiesiai į lėktuvą. Nuotykiai nesibaigia. Dzilbaus audi numiršta pakeliui į Vilnių. Aidas, nutraukęs neatidėliotinus darbus savo wi-fi paslaugas teikiančioje firmoje, vyksta skubiai pagalbon ir Vilnių ekipažas pasiekia laiku. Anokia paslaptis, kad gydytojai nepaprastai užimti žmonės. Rima kažkokiu būdu išsprūsta iš darbo ir jau šeimininkauja savo jaukiame bute, vaišindama ir kalbindama svečius. Po trijų valandų Pekka su žmona išvyksta į Suomijos ambasadą. Ten jį pakvietė pats ambasadorius.

Trečia dalis (vaizduoklinė)

hd_ico Pekka Pakarinen in Lithuania 2013 || Kamera ir montažas  Dzilbus

 

Watas atranda Ameriką

Traukia glūkoidai į Ameriką pasižmonėti. Tiems kurie ruošiasi gyventi vieną kartą, patartina bent kartą apsilankyti Jungtinėse Valstijose, verta pamatyti tą šalį apie kurią kalbama kontrastingai. Pastarieji įvykiai sako, kad šaudymai, sprogdinimai gadina šalies įvaizdį. Amerikiečiai turi daugybę teigiamų gyvenimo taisyklių ir jų vertinimų, pavyzdžiui, tik didelis nedorėlis nemoka mokesčių, o nušauti policininką – baisiau nei košmaras Guobų gatvėje. Kai teko lankytis Bostone ir vaikščioti Harvardo universiteto kiemeliuose, kai ankstų rytą Bostono gatvėje policininkas pirmasis tau pasako labas rytas, sunku patikėti, kad čia po poros metų galėtų vykti tai, kas vyko maratono bėgimo metu ir kelias dienas vėliau. Amerikiečiai, sukūrę savo šalyje sąlyginai puikias sąlygas gyventi žmogui, į savo šalį įsileidžia gyventi nedėkingą brudą, kuriam nėra nieko švento. 

Vytautas Watas Malinauskas, anų laikų Lietuvos futbolo čempionas, žaidęs už Alytaus Dainavą, kitas komandas, apsilankė šalyje, kurioje bent kartą gyvenime apsilankyti privalu. Turėjo tikslą – pasimatyti su dukra Rasa, jos vyru ir anūke, kurios šiais metais švenčia apvalų jubiliejų. Beje, Rasa jau 13 metų už Atlanto, dirba ten ir gyvena, o jos veide šypsena nedingsta. Vytas lankėsi kartu su žmona Janina, kuri jau ne pirmą kartą svečiuojasi Chicagoje pas dukrą. Beje, Vytas lankėsi Peter Frampton koncerte. Tai Humble Pie  grupės vokalistas ir gitaristas. Jie buvo viršūnėje apie 1969 – 1975.  Dzilbus sako, kad jų bliuzas “Live With Me“ turėtų patekti į visų laikų geriausių bliuzų dešimtuką, šalia Led Zeppelin – “Since I’ve been Loving You“ ar Gary Moore.  O gal jis perdeda?..

DSCN2388 gera

Kad Watas, tik grįžęs iš kelionės, paskė, jog “puoliau į depresiją“, nesistebėtų tie, kurie jau lankėsi ten. Tai  ne Europa. Sugrįžus į dejuojančių ir susiraukusių tautiečių aplinką, stebėtis nederėtų, jei keletą dienų keliauninkas švelniai depresavo.
Vytas parsivežė filmuotos medžiagos, iš kurios bandyta kažką išspausti. Rašau, kažką, nes filmuota taip chaotiškai, lyg turint tikslą per 10 sekundžių nufilmuoti visą Newyorką, pagauti visus kampus ir dar paaiškinti kas yra kas. Tačiau tai glūkoidų tinklapio dokumentika ir, juodai padirbėjus Garažų studijoje, turime ką turime.

DSCN2201_ny

Filme (apie 12 minučių) matysite Newyorko Taims skverą, kuriame amžinai yra ką veikti, pasivaikščiosite po Washingtono svarbius objektus, lankysitės Chicagos lietuvių kolonijoje, pamatysite tautiečius, susibūrusius švęsti Velykas…

Alvydas A. Jegelevičius šiais metais taip pat pabuvojo USA, lankėsi pas seną alytiškį muzikantą, medicinos specialistą Samuelį Tacą (Shmuel Tatz). Skaitykite “Du iš Kurorto susitinka Didžiąjame Obuolyje“

Ir dar. Kas sekantis dalyvaus kolumbiadoje?

Daugiau foto žiūrėkite Kelionių galeroje:

galera_keliones

Filmas “Watas Amerikoje“ ||  Kamera – Vyto žentas || Montažas – Dzilbus

Du iš Kurorto susitinka Didžiąjame Obuolyje

Aplankyti zulusų gentį kažkur pietinėje Afrikoje turėtų būti gana impozantiška, neįprasta ir nepakartojama. Bet ten vykti reikėtų tik aplankius Jungtines Valstijas ar Kanadą – šalis, labai giminingas Vakarų Europai, bet pakankamai skirtingas, kad tai neliktų nepastebėta. Teko kalbėti su bendradarbe, kuri apie New Yorką atsiliepė gan šaltai. Mat matė tik gatves ir namus. Reikia nepamiršti, kad ten gyvena žmonės, daug žmonių, kurių mentalitetas unikalus savo skirtumais, nepamiršti, kad tai meno Meka ir Medina. Tai Didysis Obuolys ir Alvydas A. Jegelevičius dalelę jo atsikando…

Gruodžio 9, viešėdamas Niujorke pas žymų fizioterapeutą S.Tatz’ą, kompozitorius, atlikėjas, rašytojas, šaulys Alvydas Augustinas Jegelevičius susitiko su vietos lietuvių bendruomene ir surengė koncertą-susitikimą, kurio metu skaitė savo poetinius tekstus, o keletą savo populiarių dainų ten pat surepetavo ir atliko kartu su bendruomenės nariais. Susitikimo įrašą transliavo Niujorko lietuvių radijas, kurio redaktorė -vedėja profesorė ir šaulė Giedrė Kumpikaitė.
Susitikime dalyvavo ir Simo Kudirkos vardo šaulių būrio nariai Vida ir Algirdas Jankauskai. A. Jegelevičius taip pat susitiko su Niujorke gyvenančiais žymiais mūsų džiazo muzikantais – V. Borkovsky (bosine gitara) ir L.Sneider (piano).

klubas101

Pavėlavau, reikėjo čia atsidanginti anksčiau. Bet tai tik klubas, tik pastatas. Tikros legendos – muzikantai. Jie garsina visas tas skyles klubais vadinamas…

Jūsų Alvydas.

Daugiau viešnagės foto rasite “Kelionių galerijoje“

galera_trip1

,,Musica Romantica“ Saas-Fee, Šveicarija.Darbas ir laisvalaikis

ALGIRDAS VERBAUSKAS
Smuikininkas

“Musica Romantica“ simfoninės ir kamerinės muzikos festivalis vyksta rugpjūčio pirmoje pusėje nuostabiame Šveicarijos Alpių kalnų kurorte Saas-Fee, kuris randasi 1800 metrų aukštyje virš jūros lygio. Šiais metais čia groti buvo pakviestas Lietuvos Nacionalinis Simfoninis Orkestras. Šio festivalio siela ir meno vadovė, talentinga brazilų kilmės pianistė ir dirigentė Eliane Rodrigues grojo su mūsų orkestru kaip solistė (L.van Bethoven, S.Rachmaninov fort.koncertai) bei paruošė ir dirigavo keletą koncertinių programų. Taip pat tris programas dirigavo mūsų maestro J.Domarkas ir vieną belgų – Dirk Vermeulen. Festivalio metu žmonės buvo kviečiami ne tik į koncertus, bet ir galėjo ateiti paklausyti muzikos repeticijų metu.

Tomis dienomis čia vyko ir miestelio šventė, mugės, kiti kultūriniai renginiai. Koncertai vyksta čia esančioje pagrindinėje, šiuolaikinės architektūros bažnyčioje.
Ši išvyka orkestro gastrolių istorijoje reta išimtis, nes apie dvi savaites buvome vienoje vietoje nuostabioje gamtos apsuptyje, turėjome puikias darbo, gyvenimo ir poilsio sąlygas. Šis kalnų kurortas nebe reikalo vadinamas Šveicarijos Alpių perlu, esantis išskirtinėje geografinėje vietovėje, turintis itin ekologiškas gamtos ir oro sąlygas. Miestelyje esantys šimtai pastatų, tai vien tik viešbučiai. Juose taip pat įsikūrę restoranai, kavinės, parduotuvės bei įvairių paslaugų biurai. Kadangi kurortas turi ekologinį statusą, jo gatvelėmis važinėja tik elektromobiliai. Čia atvykstantys poilsiautojai, tarnautojai savo automobilius ir autobusus palieka miestelio pakraštyje esančiame parkinge. Dauguma čia dirbančių gyvena žemiau esančiuose miesteliuose Saas-Griund, Saas- Almagell ar Saas-Balen.

Dauguma poilsiautojų atvažiuoja aktyviam poilsiui. Labai mėgstamos pėsčiųjų įvairaus sudėtingumo trąsos, galima pasikelti keltuvais penkiais maršrutais ir tęsti toliau žygį iki trijų kilometrų aukščio ar grįžti jau savom kojom iki pat miestelio.Taip pat vasarą labai gausu snieglentininkų ir kalnų slidininkų, kurie keliasi slidinėti į 3500 metrų aukštyje esančius sniegynus. Na o žiemą Saas-Fee tampa slidinėtojų ir žiemos pramogų rojumi.

Ir šį kartą jau iš anksto turėdamas turo tvarkaraštį ir šiokios tokios informacijos, nes Eliane Rodrigues repetavo su mumis Vilniuje, nusiteikiau praleisti turiningai ir aktyviai būsimą laisvalaikį. Labai pravertė pasiimti tvirti sportiniai batai, su kuriais patogiai jaučiausi kopdamas kalnuose ir sniego takais.

Beprotiškai fantastiškų (pagal V.Kernagį) vaizdų regėjau ir užfiksavau klajodamas po Saas-Fee, jo apylinkes ir kalnus. Tikiuosi, kad Gintas Jūsų dėmesiui sumontuos iš mano turimos medžiagos video-foto apžvalgą, kuri papildys šiuos mano įspūdžius.

Su linkėjimais  Algirdas Verbauskas

Kamera Algirdas ||  montažas Dzilbus   ||  Trukmė 08:40

Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (6)

Bevaikštant 1992 metais Volgogrado (Sovietinė Rusija) gatvėmis su šortais, prieina milicininkas ir sako: “kak smieješ s trusami po gorodu- geroju chadit?! Plati štraf!“ (kaip drįsti su trumpikėmis po miestą-didvyrį vaikštinėt?! Mokėk baudą!)

VYTAUTAS GALBUOGIS

Tarp kitko. Kas geriau: žolytė ar ruginukas

Kaip ilgiau pabūni toje šalyje, daug kas tampa įprasta ir norma. Vėliau daraisi piktesnis ir priekabesnis, ieškai, kaip čia prikibti prie tos santvarkos, ir kodėl čia taip viskas kitaip. Proga pasitaikė. Važiuojam į Torontą į beisbolo varžybas. Aplankysiu tą garsų stadioną SKYDOME su užsidarančiu stogu. Išvažiuojam iš miesto. Prieš mus vairuotojas, tur būt, matematikos mokytojas, nes su mašina tokias sinusoides paišo, iš dešinės į kairę ir vėl atgal. Man patiko. Vos aplenkėm. Patryniau rankas, o “savas“, pasirodo ir čia tokių pasitaiko. Torontą pasiekėm, nuotykių daugiau neapturėjom. Einam į stadioną stebėt beisbolo rungtynių. Bilietas nebrangus 13,5 dol. Pradžioje visi apsirūpina traškučių maišais, kukurūzų spragėsiais, gėrimais, užsieniečiai negali nevalgyti ir negerti.


Man kaip, dideliam beisbolo „žinovui ir mėgėjui“, beliko tik aplinką stebėti ir grožėtis stadiono didybe, kuri 57 tūkstančius žiūrovų talpina. Ir viena mintis buvo, oras apsiniaukęs, kad tik pradėtų lyti, kaip tas stogelis užsidarys. Nelijo gaila, varžybos baigėsi. Einam po kojom tik traška tiek šiukšlių po varžybų. Gerai – minusas. Ne vien pas mus kino teatruose, pasibaigus seansui, saulėgrąžų krūvos. Radau prie ko prikibti. Gaila, kad ir dabar mūsų jaunieji tautiečiai nemeta to amato.

Vakare dar truputį pasimalam po Torontą. Esu supažindinamas su kinų kvartalu. Įdomu visur kinietiška rašliava, vaikštai ir jautiesi lyg Kinijoj. Taip kad nesistebėkim, gal greit ir pas mus atsiras tokių kvartalų. Bus matyt. Besisvečiuojant dar kartą buvau nuvežtas į Torontą. Važiavom į tokį džiazo klubą, vakarėlio prastumt. Kompanijoje buvo ir kanadiečiai. Aš jiems kaip iš egzotiškos šalies, patikrino vienas dėl įdomumo mano muzikines žinias. Paklausė, ar aš mėgstu Elvį Preslį, pasakiau tai ne mano stilius, tai net nuo sėdynės pašoko, ir jis nebuvo jo gerbėjas. Klausia kuo aš domiuosi. Ir pradėjau viską pyškinti, kuo mes tuo laiku kvėpavom. Tai padaryti nebuvo problemos, kai tarp tokių Alytaus muzikos vilkų Dzilbaus, Igorio, Kobros sukomės. Aišku mes ir taip muzikoje, kad ir labai buvom uždaryti, nesijautėm atsilikėliais. Taip aš ir prilipdžiau jį prie sėdynės, daugiau nediskutavo, suprato, gal bijojo, kad nepradėčiau klausinėti. Klubas visai paprastas su mūsų šventykla restoranu “Nemunas“ nėra ko lyginti. Na padžiazavo vyrukai visai neblogai, mes alučio padegustavom. Tik va mūsų muzikantukai kiaurais klynais negrodavo, o ten tas pagrindinis grajokas ir pratrypė visą vakarą praplyšusiu klynu – laisvas pasaulis, tiek to jų problemos. Per pertraukėlę išeinam į lauką, mažumą dūmelio, susuka ir man suktinuką supratau, čia kitoks bus dūmelis reikia išbandyt, čia kapitalizmo privalumas. Na ir kas. Būčiau atvežęs aš jiems “Primos“ ar “Pamir“, to be filtro drato, kai būtų užplėšę, tai ir veizolai ant medžių būtų iššokę. Reklama jaunesniems – nenaudokit Žolės, čia svetima kultūra, geriau ruginukas ir ekonomikai geriau ir sveikatai. Turėjom Alytuj ir savo Šekspyrą, kūrėją Alvydą, gerų muzikantų ir po šiai dienai vyrai kuria – nepakenkė.
Toliau murdausi to gyvenimo mandrybėse. Pavažinėjam su dviračiais, pamėtom varžtelių. Kur gauti-eiti į garažą, o ten nieko nėra. Viskas parduotuvėj. Va čia kapitalizmas man driokstelėjo visu žiaurumu. Muterkas, šriubus, cvekus perka. Viskas supakuota, kaip vaistinėj. Dar tokio stebuklo nemačiau, kad aš gyvenime cvekus pirkčiau, to tai nebus. Bučiau žinojęs, tai vietoj visokių gintarų tų gėrybių galėjau atvežti po puskilį. Mes dauguma garažus užvertę turim tais geležiukais, ne viena ir dabar lėktuvą surinktumėm per Lietuvą perėję. Nusipirkom penkias muterkas, po to dar ilgai pečiais gūsčiojau-man buvo baisoka.
Na,o šiaip tas gyvenimas toks kultūringas ir saldus kaip ir visa kanadietiška konditerija. Ji mums europiečiams nelabai įvalgoma super viskas saldu. Silkės ir tos negali rasti normalios. Ilgiau pasisvečiavus pradeda kaip varlei trūkti savos kūdros gėrybių. Jau pradedu norėti namo. Minčių pamąstymui turiu. Momentas toks, kad galiu likti Kanadoje. Bereikia paprašyti politinio prieglobsčio. Tuo laiku būčiau gavęs ir piniginę išmoką būstą, darbą. Moralė to padaryti neleido. Iškovota laisvė ir Lietuvos vėliava buvo turtas. Gal jau reikia ruoštis namo. Dar spėju aplankyti gerą renginį karalienės Viktorijos garbei fejerverkų šou. Pusantros valandos nenusakomo, nematyto, nepatirto grožio. Aišku, ne Sidnėjaus fejerverkų šou-kaip dabar žinom, kad ten rimčiausi vyksta. Bet man ir po šiai dienai tas keletas mūsuose papyškėjimų, tik juokas, ten tiek prisižiūrėjau. Nežinau, gal neteks daugiau tokio reginio pamatyti. Išmandrėjau greitai. Viskas – geras gyvenimas išvargina. Noriu silkės lietuviško rūgpienio, laikas namo.
Vėl atgal autobusu iki Monrealio. Mintys ir įspūdžiai jau ne tokie. Vėl oro uostas. Aš jau civilizacijos prisižiūrėjęs. Mačiau, kaip giminaitis pinigus pasiėmė naktį iš kažkokio kiosko su tokia kortele geležinė dėžutė išmetė sumelę. Tai bent jokios taupkasės nereikia jo…. Aš turiu kanadietiškų dolerių, amerikietiški geresni. Būtų gerai išsikeisti. Oro uoste randu “stebuklų dėžutę“, jau buvau kietas ir visada mėgau mokslo pasiekimus. Ten galybė pasaulio šalių valiutų, tik nuspaudi knpokikę ko nori ir iškeičia. Sukišu visus kanadietiškus doleriukus, suvalgė sėkmingai spust USA dol. Aparatėlis br… br…br…ir nieko špyga. Aš ant infarkto slenksčio, nugara rasoja. Ot ir ieškok adrenalino. Tuoj įsijungė galvoje sovietinė patirtis. Viską galima remontuoti. Tais laikais buvo tokie madingi gazirovkės automatai, tai kūlokais šonus pavanoji, veliau dar kojom paspardai- pasitaisydavo. Taip ir televizorius ir visą automatiką taisydavom, dažnai padėdavo, tobula technika buvo. Bet ką daryti čia, nepradėsi kūlokais aparato auklėti, gali nesuprasti, policija tuo labiau. Tai va kur didžiausias turistavimo efektas. Užmiršau ir Niagaros krioklį ir kad Kanadoje esu. Ne šito užmiršti negalima. Ieškau išeities, negi pinigėliams duosi prapulti. Randu tokį punktą. Viską pyškinu kaip sugebu ¬– gerai padėsim. Išėmė tuos pinigėlius iš to stebuklų automato ir paprastai pakeitė. Džiaugsmo žymiai daugiau nei prie Ferrari vairo. Bet koks jiems minusas-pasirodo ir ten genda.
Aš jau lėktuve ate Kanada. Skrendam. Galiorkoje tokia įdomi kompanija, po truputį vis linksmėja, jau ir iš batų iššoko ir kojos ant atlošų pakyla, kvapelis ir dainelės sklist pradeda. Pasirodo sovietų jūreivėliai grįžta, paaiškino stiuardesė. Tai balius vis rimtėja. Be nuotykių gyvent neįmanoma. Į tualetą užėjus ant grindų sausos vietos nerasi, kriauklės pilnos. Jo čia jau ne Kanada, ten nejausdavai skirtumo, kur kirpykla, kur prausykla.
Jau gerai aš jau namuose ir atsipalaidavęs einu pirkti rūgpienio. silkės. Vakarietiškos kultūros prisisotinęs. Einu drąsiai prie Žuvinto per gatvę, oi… oi…oi, kai prašvilpė mašinike tautietis, tai vos spėjo vyžos į šaligatvį apsisukti, būtų ir likę ant buferio. Du mėnesiai kitoniško gyvenimo greitai perorientavo. Teks po truputį aklimatizuotis. Išeinu į miestą špacieriaus (pasivaikščioti) importavai išsifrantinęs šortukai, kedai, kepurė nuo saulės su tinkliuku. Pagaunu žmonių žvilgsnius, kažko nejauku lyg ne visai toks. Gal tos trumpikės šokiravo? Čia prisimenu Šulę, toks linksmas chebrantas buvo. Apie kokius 1972  jis po Palangos paplūdimį varinėjo su tokiais šortais dryžuotais iki kelių. Tai buvo visiem juoko, va, prieš kiek metų madą nuspėjo. Šaunuolis. Bet aš trenkiau tuos parėdkus, lyg ir nepatogu išsišokti. Užsienyje žmonės nekreipia dėmesio, kaip tu atrodai storas, plonas, šlubas ir t. t. Ir namuose šeimyną auklėjau, kad nesidairytų ir nesisukinėtų atgal, kažką ne taip pamatę. Čia mūsų sistemos buvo bėdos, nors jos gajos ir dabar.
Praėjo 20 metų. Tualetinio popieriaus ligi valiai, mašinų įvairovė, vairuotojai sukultūrėjo, akys ir pas mus jau atmuštos į visokius blizgučius, plastikinės taros visur pilnos pamiškės, čia civilizacijos pasiekimai ir mūsų bukumo pavyzdys, aišku visiems to taikyti negalima. Ten už Atlanto alaus kamštelius nemeta kartu su šiukšlėm, ten jų samprata kitokia. Mums dar sunku suprast. Mūsų liftai baisūs ir dabar prisnarglioti prideginti, baisu prisiliest. Lyg ne mes čia gyvenam, o kažkas, laiptinės baisios, ne mes čia gyvenam, o kažkas. Įdomūs mes, ar ne? Dar tas homo sovietikus kraujas greit nepasikeis iki galo.
Grįžau, skiepijau meilę Tėvynei Lietuvai, tai daug iki šiolei dienai kvailu vadina, kad ten nepasilikau. Tur būt jie teisūs. Daugiau niekam nieko neskiepiju. Atšilo orai, važiuoju į sodą obelų skiepyt, šis darbas geriau sekasi. Va per tiek metų ir šriubai, muterkos baigėsi. Kažką reiktų apkaltinti. A… “pažangūs“ kaimiečiai Lansbergį kaltina, kad kolūkius sugriovė, nėra iš kur vogt. Tai aš miesčionis taip pat galiu kaltinti, gamyklas sugriovė-neturiu iš kur muterkų parsinešt, na blogai. Teks pirkt, gyvenimas nestovi vietoje. Šriubai, cvekai pasibaigė, bet svieto galėjau pamatyt, čia vis tiek geriau negu būti uždarytam ir turėti užverstą garažą surūdijusių muterkų. Tik labai gaila, kad savi tautos vampyrai baisesni už okupantus, o mes jiems tokie geri. Bėda.

Visus gerbiamus skaitytojus sveikinu su šv. Velykom. Visus “Nemuno “ restorano grajokus Dzilbų, Vacį ir kitus, šiaip Alytaus chebrą. Šekspyrą, Lepešką, Kefyrą, Igorį, Vatikaną ir visus iš matymo pažįstamus. Visiems, ko geriausios sėkmės ir sveikatos, jos niekam nebus per daug. Pasveikinkim vieni kitus – juk tai daryti šitaip lengva…

O Kanada nuostabi šalis, tikrai ten norėčiau gyventi. Jaunimas nesnauskit.
Pabaiga.

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (4)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (5)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius

Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (5)

Glūkoidų tinklapio skaitytojas Kęstutis Valaitis iš Klivlando (Ohio), gyvenantis JAV jau 60 metų, po glūkoidų klajonių po Ameriką reportažų, parašė į mūsų paštą (ištrauka iš laiško): “Atsimenu, kad minėjai, jog Amerikos gyventojai gana draugiški – tuo pat metu čia buvo trumpas aprašymas Amerikos laikraštyje apie nemandagiausius JAV miestus. Matau, kad Tu beveik visus nemandagiausius ir aplankei. Taigi, nemandagiausi JAV miestai: 1. Los Angeles, 2. New York, 3. Philadelphia, 4. Miami, 5. Washington, 6. Boston. Tai jeigu manei, kad Tavo aplankyti 4 miestai buvo gana draugiški, tai visus kitus reikėtų laikyti labai labai draugiškais. Taip, yra skirtumų, draugiškiausi gal Pietų pusėje, vidutiniai viduryje, ir mažiausiai draugiški Šiaurės Rytuose, ten kur ir buvote. Aišku, beveik viskas skiriasi nuo vieno krašto iki kito, žmonės, architektūra, klimatas, aplinka, etc.“

VYTAUTAS GALBUOGIS

Niagaros krioklys ir žiguliukai Kanadoje

Aplankius Niagaros krioklį, tampu daug ramesnis. Jau šį tą rimto pamačiau Kanadoje taip pat Ameriką kitoje upės pusėje, ko daugiau reikia sovietinukui, nors taip norėjosi nutopinti per tiltą Amerikos pačiupinėt, vis to adrenalino trūksta. Teta neleido, aišku ten nieko baisaus, ne taip, kaip Kapčiamiesčio miške per arti lenkų sienos nugrybavau-nušaut norėjo, čia tai buvo rimta, na bet čia kitoks gyvenimas. Kaip pats vaikštai tarp tiek turistų ir net iš Alytaus, tai kojom žemės nejauti, tur būt didžiausi įspūdžiai jau patirti.      Toliau tyrinėju tą kitonišką gyvenimą. Kad nebūčiau išnaudotojas, parestauruoju giminaičiams baldelius, reikia kažkuo geru už rūpestį atsilyginti, be to,  stojo Kanadoje baisi šiluma iki 35 laipsnių, ne ką nuveiksi lauke. Pasitaikius progai, važiuojam pramogaut. Aplankom seną 1882 m. vandens siurblinę, lėktuvų muziejų. Užsukam į mašinų pardavimo saloną (giminaitis ten buvo dirbęs), netikėtai laiptais nusileidžia toks storuliukas, pradeda šneką su mano giminaičiu, esu pristatomas, kaip iš Lietuvos, pasispaudom rankytėm. Prašom pažiūrinėkit, pasėdėkit, jei norit, ir mosteli ranka į tą pusę, kur mano akys jau seniai “privirę“ buvo. Aišku aš neatrodžiau panašus į  tokį, kurie perka tokias  mašinas. Laikykitės…..Vytas sėda už…..LAMBORGHINI DIABLO vairo, o šalia dar  FERRARI laukia. Klausimėlis. Kaip atrodė mano snukutis, ar galėtumėt įsivaizduoti? Gerai, kad niekas nefofkino ir nefilmavo. Tiesa, dar šalia mažos tikros kopijos. Jei tėvelis perka, o sūnelis rėkia ir spardosi, tai jam tokią pačią mažytę mašinytę nuperka, po parką ar kiemą pavarinėt. Na ir “prisivairavau“ daugiau domėtis jau nebuvo prasmės, o dar išsiaiškinau, kad su milijonierium bendravau. Prisimenu, mieste matęs žiguliuką 2103, tokį papuvusį, tai užklausiau giminaičio, koks čia gandras jį atnešė. Pasirodo sovietai turėjo savo šedevrų prekybos paviljoną. Vėliau dar mačiau braškių lauke vieną aštuntuką. Tai viso dvi, gal tiek ir pardavė-užsidarė. O kaina jų, kaip ir visų normalių mašinų. Aš ir klausiu, kaip čia tokia “kilkių dėžutė“ tiek įkainuota buvo, suprask – jei bus mažiau, visai niekas nežiūrės. Suprasi čia tą biznį. Aišku savo šalyje tas žiguliukas buvo turtas ir priskiriamas prie aštunto pasaulio stebuklo, juk naudotas brangesnis už naują. Važiuojam toliau. Mano prašymu stabteliame prie mašinų savartyno. Galybė mašinų, visai gerų, išmestų, kitos po preso glamonių jau pailgais blynais virtę, ir sudėtos viena ant kitos. Mes tuo laiku tokio elgesio su mašinom suprasti negalėjom. Vaizdelis buvo ašarą spaudžiantis. Viskas mašinas pamirštam. Apžiūrim šliuzus, kaip perkeliami laivai iš Eirio ežero į Ontario, įdomu. Ruošiamės link namų. Ir čia man siurprizėlis vidury baltos dienos. Užsiveda į tokią užeigėlę. Maloni prietemukė, prie baro keletas gražių mergikių nuotraukyčių. Toliau viduryje  didelis, apvalus stalas. Girsnojam alutį, dairausi po interjero detales, pasigirsta muzikėlė, atsisuku. O dievulėliau….. Prie alaus, vietoj užkandos ant stalo dvi mergikės “padėtos“nuogutėlės, drabužėlio su mikroskopu nerasi ir pradėjo šokt. Žiūriu ir nesusigaudau, tai gražu  ar ne. Kadangi jau buvau vedęs, didelio šoko nebuvo, visi tikri vyrai žino, kad moteris gražiausias pasaulio kūrinys ir reikia grožėtis, bet va viešoje erdvėje pirmą kart matau. Ir man tas visiškas nuogumas nelabai patiko, trūksta paslapties. Bet pagalvoju, gal reikia labai padėkoti tom žaviom būtybėm, kad jos išdrįsta nuogutėlės demonstruoti savo tobulybes. Stebiu, kaip vienas diedulis už papildomą mokestį turi teisę atsisėsti prie stalo krašto ir visai iš arti aiškintis žmogaus anatomiją. Gal ir gerai, o tai kitas vyras ir numirtų nepamatęs, to viso pasaulio grožio ar ne? Čia jau tos sistemos privalumas. Tai va ir aš pamačiau to “laisvo“ pasaulio  “laisvą programą“. Ta diena visai smagiai prašvilpė. Vakare dar buvau pavežiotas po naktinį Hamiltoną su giminaitės kabrioletu, smagu vėjas plaukus tik kedena, kas jų turi man labiau barzda pridulkėjo. Stabtelim prie lauko kavinukės, prisėdam, čia prie mūsų prišoka toks juodukas, glebėsčiuojasi su mano giminaičiu, pasirodo draugelis, vėliau ir aš supažindinamas, paspaudžiau ranką, ot tikrą negrą pačiupinėjau, nagi tame laike tikra egzotika buvo. Mums nuo mažens buvo kalama, kaip jų žmonėmis nelaiko, čia viskas O.K.  Pabaigai senas negražus tų laikų anekdotas. Maskva. Tautų draugystės universitete mokosi juodukas. Rašo mamai, kaip man čia gerai, visi žmogum laiko, niekas neskriaudžia. Mama atrašo, kaip mes visi džiaugiamės, kad tave žmogum laiko, tik tėtė, iš  džiaugsmo krisdamas iš medžio, net uodegą nusilaužė.

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (4)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius

Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (4)

Vytautas Galbuogis – senas mūsų pažįstamas, dar aštunto dešimtmečio pradžioje džiugino Alytaus melomanus Uriah Heep, Neil Young, Elton John vinilu. Nagingas ir kruopštus visų galų meistras, praktikavosi Švedijoje, Airijoje, Kanadoje. Patirtis užjūrio šalyje 1991 metais to laikmečio postsovietinio vyruko akimis gali pasirodyti įdomi šiandienos jaunimui, gimusiam jau Nepriklausomybės metais

VYTAUTAS GALBUOGIS

Mane apdraudė $ 200.000 sumele

Prabundu, iškart giliai kvėptelnu kapitalizmo prisotinto oro, išpučiu per nosį paskanauju – tiks. Mano pirma diena svečiuose. Iš namų dar nesu išleidžiamas. Esu “karantine“. Teta nieko neaiškina, prašo luktelti, nors labai jau norisi kažkur. Kitą dieną parnešė tokių popierėlių. Tai tavo draudimas, paaiškino, pasirodo mano “kailiuką su visa armatūra“ apdraudė  $ 200.000 sumele, sako dabar jau galėsi vaikščioti. Apsičiupinėju dar save, nepatikiu  brangumėliu… Mąstau – šitokie pinigai, š- i-
i -i-i-itokie pinigai, už sovietinę žmogystėlę. Na jei gatvėj “pritrintų“, tai būtų šeimai nebloga sumelė (na ir mintys – susigėdau). Lai moterys žino, kiek vyras kainuoja. Ale tai kiek jos kainuotų? Ten tai mechanizmas rimtesnis, gali dešimteriopai daugiau? Laikas parūkyt, gal normaliau pradėsiu galvot. Atsipalaiduoju. Turėjau atsivežęs cigarečių, geros buvo su filtru. Ir ką? Iš kart buvau “nukenksmintas“ ir instruktuotas. Buvo pasakyta, jei kur rūkysiu viešai ir praeis pro šalį policininkas, galiu būti supakuotas, tur būt tas dūmelis geru daiktu nekvepėjo. Paklausiau, išmečiau cigaretes, o ten kaina $7. Bandysiu prisitaikyti. Instruktažai išklausyti visi. Supratau, kad su manim pusbroliai negalės daug “tampytis“, visi dirba, teks su tetos vyresne draugija bendrauti. Viskas gerai, svarbu aš užsienyje ir gera teta. Sėdam į mašinikę, reikia svečią-mane apipirkti skanėstais. Patenku į rimtą parduotuvėlę. Kvapą užėmė, akys raibsta. Tuo laiku dūšelę turėjai labai pratinti prie tokių vaizdelių, kad “nenusitabaluotų“. Manęs klausia, ko aš norėčiau, ir niekaip negaliu pasakyti ko? Pasirodo noriu visko. Išlemenu ananaso, duriu pirštu į tą pusę. Jis vadinosi pine apple, po to bananų, apelsinų, apelsinų sulčių ir t.t. Vargas per pilvą ir norus ir saiko praradimą. Bandau aklimatizuotis, padauginu. Ir visi žinot, kuo baigėsi. Kai ruginuko padaugini, vienoks linksmumas, čia mažumėlę kitoks.

Pirmas krikštas praėjo. Greit gaunu leidimą pasivaikščioti. Puolu per duris ir pirmyn. Kur einu, ten gražu visur tvarka nežinau, nei kur dairytis, nei kuo domėtis. Bandau iš savo kvartalo į miesto centrą nukeverzot. Iškart pagaunu šalies pulsą. Tokia ramybė, mandagumas “nesvietnas“. Šaligatviu eidamas sumaišai kryptis iš kurios pusės prasilenkti – baisus atsiprašinejimas, šypsena. Tipenu toliau. Per gatvę pereiti reikia, baugiai dairausi,  kaip kaimo katinas. Nors aš lyg ir moku, pažiūriu į kairę, dešinę ir bandau laimę, bet man baisoka koją kelti, o jie sustoja ir laukia, aš irgi – jie juokiasi – aš visas raudonas. Čia tai bent kultūra. Lietuvoje dar ilgai mus auklėjo, kol tauta pasidavė. Toliau einu  drąsiai į gatvę,  gali ir atbulas pereiti. Stebiu žmogystas, kokia ta rūšių įvairovė. Eilės tvarka-balti,  kaip mes, pilkesni, juosvi, visai juodi, rusvi, rudi, geltoni. Kaip geram baliuj egzotiškos mišrainės būna, pamaišyk su šakute, visko rasi. Akiai naujiena. “Permetu“ žvilgsnį į namus. Prieš akis toks melsvas stiklinis pastatas, protelis sunkiai nori patikėti, priverčiu. Jau mielojo “Nemuno“ restorano langai didžiuliai buvo, o čia visas stiklinis, tai bent… Nesijuokit. Gerai, kad dabar turit savo “Stiklinį“ mieste, tai nedyvas. Topinu per parduotuves, o grožis vidury: medžiai fontanai, reikia viską ir pačiupinėt, ot velnias – plastmasiniai žalumynai, gerai padaryti. Tik viename supermarkete augo tikras klevas, viduje per tris aukštus, ilgai aš jį tyrinėjau – efektinga. Ir vis einu, po namais, virš gatvių, iš vienos į kitą, esu visai įspūdžių “sutraiškytas“, kitaip ir būti negali (nelaisvėj gimęs, į laisvę atplukdytas), bet vis einu ir saulutė kartu. Susizgribau, laikas namo. Išlendu iš tų grožybių į gatvę ir prasidėjo, o kaip grįžti, nežinau “nusigrybavau dailiai“. Tos Dzilbaus Amerikos nuotykiuose minimos “Garmin mergelės“ kišenėj neturiu. Gerai ten jam su Virgium Lepeška Amerikoj buvo. Suk kairėn-dešinėn, apsisuk-perskaičiuoju, o man kas pasakys, eik tiesiausiu keliu ir greičiau namo. “Mobiliako“ nėra – toks laikmetis, gal teta jau nervų lašus baigia? Prisiminiau, kaip miške prie Mardasavo, su draugu buvom nusigrybavę ir saulę “pametę“, neprapuolėm tik baimės buvo daugiau. Neprapulsiu ir čia. Užmačiau vienam prekybos centre koridoriais dviračiu patruliuojantį policininką. Stabdau, prašau pagalbos. Man gerai “kertančiam“ angliškai, kantriai aiškino, aš ilgai ir kantriai linksėjau galva. Bandau eiti, neparveš gi manęs ant dviračio bagažnyko, o būtų gerai, jau buvau nusituristavęs. Dar penkis kart paklausinėjęs, grįžtu. Ir vėl pirma pasitinka lempa prie durų, pagalvojau, tuoj ir teta išeis su beisbolo lazda. Na, o tos lempos, kaip supratau, užsidega automatiškai, kaip ir durys darinėjasi – vieni stebuklai. Nėra ko juoktis. Vėliau Alytaus autobusų stotyje įrengė tokias. Moteriškutei priėjus, jos atsidarė, ji šlept ant kelių ir žegnojasi, aplinkiniai leipsta juoku. Man nejuokinga. Aš jau buvau prisijuokinęs TEN. Įeinu,  teta laukia, iš veido “išėjusi“, gal pagalvojo, kad aš tom draudimo paslaugom “pasinaudojau“. Kitą dieną gavau „namų areštą“. Pirmai dienai išties neblogai – “pakabinau“ kitoniško gyvenimo, būsiu ramesnis. Savaitgalio plane bažnyčia – galėsiu atgailauti.

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius