Trys žinutės


 
#1. SAMUELIS TACAS LIETUVOJE

Savo 70-tąjį gimtadienį Samuelis Tacas sutiko savo vaikystės ir jaunystės mieste – Alytuje. Ta proga dar pristatė ir knygą. Šį kartą apie save: gyvenimą Lietuvoje, Izraelyje ir Jungtinėse Valstijose. Čia jau kelis dešimtmečius gyvena, gelbsti žmones, turinčius įvairiausių kūno  negalių, skausmelių, dieglių, judėjimo problemų ir propoguoja sveiką gyvenseną. Jo gydymo įstaiga įsikūrus pačiame New Jorko centre – Manhatano salos širdyje, prestižiniame Columbus Circus rajone, prie Centrinio parko ir vadinsi – “New York Physical Therapy: Body Tuning by Shmuel Tatz”

Samueliui Tacui 70. Knygos pristatymas II vidurinėje mokykloje || Garažų Klipai 2017

Klasiokas Zenonas Gramackas daug prisidėjo renginį organizuojant. Būtina paminėti, Zenonas už nuopelnus sportui gavo valstybinį apdovanojimą. Sveikiname.

Samuelis Tacas apie 1969 grojo su pirmuoju Aisčių sąstatu, o prieš tai II-je vidurinėje mokykloje grojo su klasiokais Zenonu Gramacku, Petru Verbausku, Algirdu Jasioniu. Gal todėl Samueliui kilo mintis čia ir dabar sugroti tas melodijas, kurias prieš 52 metus girdėjo mokyklos salės sienos. Kaip tarė, taip ir padarė: sėdo prie elektro Jamaha pianino, pasikvietė Dzilbų su akustine Fender gitara ir sugrojo. Seniai mirusio Samuelio klasioko-muzikanto Algio Jasionio žmona net nufilmavo: sako – vaikam nusiųsiu. Mat Samuelis grojo Algio kūrinį, sukurtą tada.

#2. ŠEKSPYRIUKĖ ARBA “TRIO CLAVIOLA“

Jubiliejinis koncertas vyks lapkričio 26 (sekmadienį), 16 val. Arsenale (Valstybiniame vaizduojamojo meno ir dizaino muziejuje). Groja Ugnė Antanavičiūtė  – Alberto ir Janinos dukra.

 

#3. KNYGOS “NERAMŪS KELIAUTOJAI“ PRISTATYMAS

Knygos “Neramūs keliautojai“ pristatymas Kaune  galerijoje 101. Matysite  keletą labai   trumpų  8 mm  kamera   filmuotų  akimirkų  iš  1972.   Tai istorija.

Reklama

Glūkoidų tinklapiui 10 metų. Reziume.

 

Po glūkoidų meeto 2007 Donatui kilo mintis-klausimas: o kodėl neturėti savo tinklapio? WordPress platforma tada (gal ir dabar) buvo pažangiausia pasaulyje, tad glūkoidai ten prieglobstį (free) ir gavo. Pradžioje bandėme surasti ir paskelbti  pirmųjų (1981 – 2006) susitikimų prie Glūko nuotraukas. Būtent nuotraukas, nes video reportažą turėjome tik po 11 metų.  Vytas “Styga“ Palubinskas, jau tada, buvo pažangus vaikinas ir savo Panasonic kamera 1992 padarė pirmąjį judančių paveikslų srautą apie glukoidus, o dar negimusi garažų studija sumontavo ypatingai neprofesionalų, klaikios kokybės, tačiau mielą prisiminti filmuką.

Glūkas 1992. Kamera – Vytautas Styga Palubinskas || Montažas – Dzilbus

Dešimtmečio proga tinklapio vizualizacijas atnaujinome, labiau pritaikėme mobiliems įrenginiams.  Prisipažinkite,  jei jau pramogaujate virtualioje aplinkoje,  kur praleidžiate daugiau laiko:  PC ar telefone?  Pasikeitimas telefonams ir planšetėms: komentarai, top straipsnių sąrašas, autoriai, savaitės foto, archyvai ir kiti tinklapio atributai –  visa tai  rasite MENU paklikinę MOBILIEMS. Naujovė. Mūsų filmukai, reportažai, muzika ir dainos patogiai sugrupuoti ir sudėti vienoje vietoje. Rasite meniu punkte: MŪSŲ FILMOTEKA. Dar daug darbo lieka padaryti, kad viskas rastų savo vietą, o Jūs galėtumėte patogiai naršyti.

Kad Jūs galėtumėte patogiai naršyti ir praėjus 10 metų, kilo pagunda wordpress’e nupirkti planą Premium, kurio kaina metams 86 GBP arba 90 €. Atrastume daug galimybių gerinti tinklapio techninę kokybę ir išvaizdą, nuolatos jį tobulinti.   Gali būti, jog atsirastų pasiturintis sponsorius ir sušelptų visą sumą, bet būtų ženkliai puikiau, jei mes VISI solidariai paaukotume po 1 – 5 (ar kiek kas gali) eurus.  Sąskaita SEB banke: LT16 7044 0600 0193 4572. Gintautas Unguraitis. Su prierašu: parama glūkoidų tinklapiui.

Ką mes rašėm? Temos pačios įvairiausios: Romo Kalantos Kaunas ir Alytus, kuriame gyveno tik šakniniai alytiškiai, melomanijos pradžia ir Aisčių grupė, pokalbiai apie muziką, o apie vestuvinę – įsiplieskė ypač karštos diskusijos (Donatas Juodišius „Apie muziką“ 2008). Renginių pas Giedrę bibliotekoje apžvalgos, kur renkasi meno žmonės save pristatyti ir kitus savo kūryba padžiuginti. Kelionių aprašymai ir filmai: Almantas Bendoraitis – apie Indiją, Vytautas Galbuogis – Kanada, Airija, Vytas Watas Malinauskas – USA, Virginija Balčiuvienė – Tunisas, Dzilbus – pusė Europos ir USA. Čia speciali padėka Virgiui Lepeškai, kelionės sumanytojui ir organizatoriui. Jei ne jis, šešių rašinių ir šešių  filmuką apie nuotykius Amerikoje nebūtų.

Kai tik tautiečiai bando rinkti protingą valdžią (Prezidentą, Seimą ar vietinės reikšmės valdžiažmogius), į tokius rinkimus visad įkalame vinutę, taip išsakydami nuomonę. Taigi apolitiški neesame. Laikomės principo: netapatink Lietuvą su Lietuvos valdžia, o nuomones toleruojame pačias įvairiausias, tačiau  diskutuojame aršiai.

STATISTIKA, SAVIGYRA IR PADĖKOS

Per dešimtmetį mes visi parašėme 468 straipsnius, 2405 komentarus, sukūrėme 128 filmukus, publikavome tūkstantį foto. Fotogalerijose įamžinome miesto muzikantus, melomanus, Kauno hipiakų komūną, Vilniaus alytiškių klubą, Zenono Bulgakovo sausio įvykius.

Už gerybinę veiklą 2015 metais tinklapio adminai  gavo miestiečių dovaną –  keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę “Angelas“.

Tinklpio peržiūrų metuose vidurkis – 45 000, mėnesio – svyravo tarp 3 500 ir 5 000 ir kasdien vidutiniškai – 150.  Nors dešimtmečio proga pasiekti tikslo  – pusės milijono peržiūrų neplanavome, bet skaičius 440 000 yra pakankamas. Žinant, jog esame labai labai maži.

Suprantama, jog Lietuvoje esame labiausia pastebimi. Tai sudaro 96% visų peržiūrų. Antra šalis pagal peržiūras –  Jungtinės Valstijos. Toliau rikiuojasi: Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija, Rusija, Nyderlandai, Airija, Švedija, Lenkija, etc.

Fotoreportažus siuntė Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas, o Vytautas San Simnas Stanevičius net specialiai nuvyko į Liverpulį (“Mūsų piligrimasi Cavern klube“) ir Maltą, kad ten dalyvautų bitliškuose renginiuose ir potyrius įamžintų puikiose fotografijose, kurias vėliau publikuotų glūkoiduose. O kažkada buvo net konkursas, kas padarys geriausią foto. Rinkome ir išrinkome.  Pageidavimas nuotraukoms, Jūsų siunčiamoms mūsų tinklapiui, buvo toks: venkite tik internetinių šiūkšlių, nes tik jūsų orginalios nuotraukėlės (tokios dažnai atsiduria “Savaitės foto“ lange) priduos žavesio glūkoidų tinklapiui. Toks principas taikomas ir tinklapiui: tai, ką MES PATYS nuveikėme, sukūrėme, patyrėme, sumąstėme – rasite glūkoiduose. Tai mūsų dainos, eilėraščiai, knygos, kompaktai, tapyba, pagautos žuvys, muzikiniai pokalbiai, glūkoidų susibūrimai, aplankytos šalys, mintys, komentarai ir amžinas mokymasis korektiškai diskutuoti.

Mūsų korespondentai, parašę staripsnius ar atsiuntę medijos, pateikę idėjas, virtusias kūnu ar kitaip prisidėję: Agnė Dabregaitė, Aidas Unguraitis, Algirdas Žemaitis, Almantas ir Laima Bendoraičiai, Albertas Antanavičius, Aldona Marcinkevičienė, Algirdas Verbauskas, Alvydas A. Jegelevičius, Alvydas Petkevicius, Donatas Juodišius, Edmundas Gegužis, Giedrė Bulgakovienė, Igoris Riabovas,  Janna Riabova, Juozas Muzikevičius, Kristupas Petkūnas, Kęstutis Beiša, Laima Unguraitienė, Laimutis Urbanavičius, Lina Andreikenaitė, Rimvydas Aglinskas, Rasa Juodišienė, Rasa Petkevičienė, Stasys Kerėža, Virgilijus Beiša, Vilmantė Petrusevičienė, Vytautas Galbuogis, Vytautas Palubinskas, Vytautas Pavilonis, Valentinas Stadulis, Vidminas Grabauskas, Vytautas Malinauskas, Vytautas Stanionis, Vytautas Stanevičius, Ugnė Antanavičiūtė, Zenonas Langaitis. Ką jie čia nuveikė, galite surasti kategorijų ir autorių debesėlyje.

Tačiau išskirti (“vertus paminėti“)  keletą autorių privalu. Rasa Petkevičienė savo straipsniuose palietė giluminius žmogaus sielos vingius. Vytautas Pavilonis laiku ir subtiliai rašė apie smegenų plovimą  “Pagaminta Kremliuje“ priemonėmis ir Šveicarijos armiją. Padėka Albertui Šekspyrui Antanavičiui  už nuolatinį, nenutrūkstamą dėmesį, idėjas, pagalbą, rašinius ir dainas. Kitas atvejis. Būdavo – glūkoidams stigdavo minčių, susidaro nemaloni pauzė. Atrodo lyg niekas nevyktų. Juk bileką ar bileko nerašysi, tada vakuumą užpildė Vytautas Galbuogis serija savo patirčių Kanadoje ir Airijoje. Kad daugiau tokių supratingų bendraminčių. Pasirodo yra.  Tai Vytautas San Simnas Stanevičius. Puikūs jo straipsniai apie Alytaus futbolo istoriją pagyvina tinklapį šiais metais. Piligriminė Igorio Riabovo kelionė Britanijoje Jimi Hendrix, Mark Bolan (T.Rex), Kinks ir kitų MŪSŲ grupių pėdsakais – geras rašinys ir  puiki dovana glūkoidų melomanams. Kadangi Dzilbaus rašiniai apie seną Alytų “Vienos dienos kronika“ ir 1971 nuotykius su Šekspyru ir Viduku sulaukė dėmesio, juos taip pat gal derėtų įtraukti į “vertus paminėti“.

Glūkoidų tinklapio administratoriai dzilbus ir juodo arba Gintautas Unguraitis ir Donatas Juodišius

Dėkojame Alvydui Jegelevičiui už straipsnius ir dainas, savo poezijos ir prozos pristatymus tinklapyje, Algirdui Žemaičiui už idėjas, Viktorui Jonkui už lydekas, Agnei Dabregaitei už dainas ir rašinius, Rasai Juodišienei už Nirvana klubą, Aidui Unguraičiui ir Valentinui Staduliui už reportažus iš rockfestivalių, Sauliui Jegelevičiui už klipus ir klasikinę gitarą, maestro Algirdui Verbauskui už gyvo garso koncertus prie Glūko, glūkoidų grupei “3 Generations“ už gyvą garsą prie Glūko, Aldonai Marcinkevičienei už Miesto Sodą ir “Kūrikus“, Kristupui Petkūnui už Kauno Company, Vilmantei Petrusevičienei už Anzelmą Matutį, Rimgaudui Drumžliui už rašinį apie Aisčius, Giedrei Bulgakovienei už Sausio 13-os reportažą, Zenonui Langaičiui už baikerius, hipius ir senuosius radio imtuvus, Kęstui Beišai už Lenino paminklo nugriovimą Lukiškių aikštėje, Virgilijui Beišai už archyvines glūkoidų foto,  Juozui Muzikevičiui už Korg tembrus ir fotoreportažus, Valentinui Chlevickui už Tehass grupę, Antanui Grambai už poeziją,  visiems komentuotojams ir tik skaitančiams.

Jubiliejaus proga norime paprašyti Agnės Jonkutės “paskolinti“ ką nors iš jos vojažų po Jungtinius Arabų Emiratus ar Kiniją. Juk Agnė ten buvo ne taip kaip daugumai įprasta (pasitrinti Turkijos ar Bulgarijos viešbučiuose), o su savo meno darbų parodomis. Robertas Šiūša kruizino  laivu po Europą. Robertai, kaip ten buvo, kas tas kruizinis laivas. Mūsiškiai, manome, tokiais dar neplaukiojo. Gal išskyrus Alvydą Petkevičių, seniai seniai, dar prie Brežnevo, apiplaukė Europą. Stasys Kerėža važiuoja per Europą dviračiu, o dabar dar ir pėsčias per Ispaniją eina. Stasy, atsiųsk glukoidams savo nuotykių puokštę, juk tai veža neblogiau už Doors ar Blood Rock.

Iki naujų susitikimų.

Tinklapio administatoriai pagarbiai ir su dėmesiu: dzilbus ir juodo

 

Šešiasdešimt septyni aplink Dusią, neskaitant šuns

Gyvenimas nestovi vietoje, keliaujam per jį ir mes. Kelius renkamės patys, likimas taip pat turi savo pasiūlymų. Turiu mažą simbolinę svajonę su dukra pėsčiomis iš Vilniaus parkeliauti į Simną. Šįkart ji man pasiūlė papėdinti gražiomis Dusios ežero apylinkėmis. Šis pasivaikščiojimas kiek nuramino sąžinės graužatį, kad vis neįveikiu aplinkybių ir vis dar nepajudu iš Vilniaus Alytaus-Simno kryptimi. Ačiū dukrai Monikai, kad ji suprato mano neramią dūšią ir drauge tą šeštadienį, merkiant lietui, kulniavo kartu. Tu tą jausmą supranti, suprantu Tave ir aš, kai matau ir klausau jus duetu dainuojant su Taviške dukra Rasa…
(ištrauka iš laiško bendražygiui)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Spalio 14, šeštadienį, grupė entuziastų, nebodami darganoto oro, pėsčiomis patraukėme aplink Dusios ežerą. Šį žygį organizavo Metelių regioninis parkas. Tai antras analogiškas žygis šį rudenį. Rugsėjo paskutinį šeštadienį vyko pirmasis, į kurį nepateko visi norintieji (dalyvavo apie 100 žygeivių). Regioninio parko renginių organizatorius Artūras Pečkys greit rado išeitį ir pakvietė visus, kurie neturėjo galimybės dalyvauti pirmajame susiėjime, atvykti į Metelius specialiai jiems suorganizuotame antrajame pėsčiųjų žygyje aplink Dzūkijos jūrą – Dusią.

 

Šį kartą norinčių susipažinti su vaizdingomis Dusios pakrantėmis, miškeliais ir kalvomis buvo kiek mažiau, nes jau iš pat ryto merkė įkyrus lietus, Dusios bangas ginė stiprus vėjas. Mums žygiuojantiems šie gamtos purkštavimai entuziazmo neatbaidė. Aišku, gaila, vaizdą ribojo rūkas, dėl to fotografijos atminčiai ir nukentėjo. Startavome 67 optimistai + šuo. Pakalbinęs dalyvius sužinojau, kad tai daugiausiai entuziastai iš Dzūkijos, Suvalkijos, Vilniaus. Simnui atstovavau aš ir dukra Monika (kaip kitaip, jei tėvo gimtinė – Simnas).

Visi šlapi, nuvargę, bet kupini įspūdžių ir finišavome. Norintieji galėjo desertui ir plaukti nedideliu laivu per Dusią.

Dar žygiuojant pėsčiomis, pakeliui sutikome keletą impozantiškų dviratininkų, atkakliai minančių pedalus keliu Simnas – Meteliai. Pasilabinę juos pakalbinome. Sužinojome, kad tai svečiai iš Kanados, o jų kelionės maršrutas driekiasi iš Norvegijos į Budapeštą. Baltas pavydo jausmas sumišo su nuostaba. Vyriausias iš jų tikriausiai įkopė į aštuntą dešimtį (jei Dievas duos, rezervų dar turiu), o jaunėlis galėjo būti apie 16. Palinkėję laimingo kelio nupėdinome į priešingą pusę, bet mano ir dukros mintys, svajonės skriejo ta pačia kryptimi kartu su jais. Kas žino, gal čia ir gimė būsimų maršrutų dėlionė. Suprantama, didelėms kelionėms reikia rimtai ruoštis, spontaniškai veikti – šiukštu. Su glūkoidu Stasiu „Klaipėda“ Kerėža šia tema šnekėjom vasarą prie Glūko. Jis tai turėjo kuo pasidalinti!

 

Šiandien, bendraminčių būryje kartu su dukra įveikęs šį 25-27 km maršrutą aplink Dusią, esu laimingas. Beje, mane į šią kelionę su lietumi įtraukė dukra. Ji tokiuose sambūriuose ne naujokė.

Foto galera apie kelionę pėsčiomis

 

 

 

 

_______________________________________________________________________

Jis išėjo

baras_zalias

KĄ TIK GAVOME LIŪDNĄ ŽINIĄ, KURIĄ PRANEŠĖ VLADAS “KAPITONAS“ DIMAVIČIUS, JOG MIRĖ  MŪSŲ BENDRAŽYGIS

SIGITAS KIZALA  1954 – 2017.

 

SIGIS  BUVO LAISVĖS IEŠKOTOJAS, NUOŠIRDŽIAUSIAS DRAUGAS, GROJO BŪGNAIS

baras_zalias

Prisiminkim Sigitą su jo mėgiamaiausiu hitu AQUALUNG (Jethro Tull)

1991 metais televizininkai tiesiog mus surinko iš namų ir nuvežė į Alvydo trobelę. Čia ir vyko prisiminimų asorti. Klausinėjo Rūta Slušnytė

 

Galerijoje 101 – aštuntojo dešimtmečio Lietuvos baikerių fotografijos

Moteris šėlstančioje jūroje išgelbsti anūkėles, bet pati kranto jau nepasiekia. Skaitant tai, nuvilnija jaudulys iki pat sielos gelmių. JAI dedikuota ši Romo Požerskio foto paroda. Verta aplankyti glūkoidų fotogaleroje anksčiau publikuotus Zenono Langaičio (Kaunas) reportažus apie HIPIUS ir BAIKERIUS

ZENONAS LANGAITIS

zenon2

Spalio 30 d., 18 val, VDU Menų galerija 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) kviečia į Romualdo Požerskio fotografijų parodos Neramūs keliautojai atidarymą ir to paties pavadinimo knygos pristatymą. Renginyje dalyvaus parodos autorius R. Požerskis ir knygos sudarytojas Tomas Pabedinskas.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Romualdas Požerskis, po kelerių metų įsiliejęs į žymiausių Lietuvos fotografų gretas, dar buvo Kauno politechnikos instituto studentas ir savo jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijami aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms. 1971–1975 m. R. Požerskis, jo bendramokslis Virgis Lankas, pusbrolis Petras Pocius ir Zenonas Langaitis motociklais keliavo po Lietuvą, kartais išsirengdavo ir į tolimesnes keliones, pavyzdžiui, Taliną. Jaunieji motociklininkai tuomet savęs nesiejo nei su baikerių judėjimu, nei su Kaune gyvavusia hipių bendruomene. Tačiau kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo neišvengiamai susiję su tuomete alternatyvia Vakarų kultūra ir jos maištinga dvasia. Romualdas su bičiuliais klausėsi The Doors, Led Zeppelin ar Black Sabbath, skaitė Jacką Kerouacą, patys siuvosi motociklininkų striukes su „kutosais“, plačius džinsus ir… svajojo apie laisvą Lietuvą, be politinių, ideologinių suvaržymų, be asmens laisvės apribojimų.

Parodoje ir naujojoje knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokia nuotraukų interpretacija dabar gimsta dėl laiko nuotolio, tuometinio istorinio konteksto žinojimo, atvaizdo „perkėlimo“ iš asmeninio albumo į knygą, pagaliau – dėl „prigimtinio“ fotografijos gebėjimo kasdienio gyvenimo akimirką paversti iškalbingu apibendrinimu. Tačiau paroda suteiks retą progą fotografijas padengusius interpretacijų sluoksnius vieną po kito nuvalyti, kad būtų galima pajausti po jais išlikusią „gyvą“ akimirką ir estetinių taisyklių nesuvaržytą jos įamžinimą nuotraukose, kurios anuomet buvo skirtos tik fotografijų herojų asmeniniam archyvui. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis, mėgėjiški filmai ir fotografo bendražygių asmeniniai nuotraukų abumai.

Parodą galima aplankyti nuo spalio 30 d. iki lapkričio 21 d.

VDU Menų galerijos 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) darbo laikas: I-V 11:00-17:00.

Baikeriai dvare || Garažų klipai || 2017

Maltos spalvos. Bitlai

“Prieš kelias valandas grįžau iš Maltos pasiblaškęs Tavo keliais.  O ten atsitiktinai pataikiau į anglų grupės atliekančios bitlų dainas vakarą. Spalio 9 d. Džono Lenono gimtadienis, gal įtrauksi jį į “spalio mėnesį gimusiems, prašom atsistot“ ratą… Jei pasistengsim, tai dar ir prisikels”. Tokią trumpą operatyvią info, prieš kelias dienas glūkoidams perdavė Vytautas San Simnas Stanevičius

John Lennon 77. Malta 2017 || Foto – Vytautas Stanevičius || Montažas – Garažų Klipai 2017

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Taip jau sutapo, kad antri metai iš eilės Lennono gimtadienį teko paminėti su labai aktyviais bitlomanais užsienyje, šįkart Maltoje.

Bevaikštinėjant krantine, pradžioje vos vos, vėliau stipriau ir stipriau vėjas, tarsi iš praeities, atnešdavo tokį mielą Bitlų dainų skambesį. Abejonių neliko, kažkur viename iš pakrantės barų jo lankytojai gyvai klausosi, o po kiekvienos dainos džiaugsmingai sveikina muzikantus, puikiai perteikiančius Bitlų dainų skambesį. Mano žingsnis vis spartėjo, bet kai ausis pagavo bitlišku variantu atliekamą dainą Dizzy Miss Lizzy, kojos jau pačios, tarsi kokio aštuoniolikamečio, nėšėsi tą kryptimi, iš kur sklido žodžiai:

You make me dizzy, miss Lizzy

The way you rock and roll…

Ir štai aš ten su tais šauniais Bitlų kraštiečiais iš Anglijos ir tais linksmai pakvaišusiais įvairiataučiais laimingaisiais, iš proto einančiais dėl jų atliekamos muzikos. Ėjau iš proto ir aš, oda pašiurpo žąsele ir buvau laimingas bei kartu norėjosi, kad tą akimirką su manimi būtų patys artimiausi mano žmonės…

Vienos nuotraukos istorija. „Bunda rokas“ 2017

Paskutinė rugsėjo savaitė ir spalio pradžia stebina gimtadienių gausa. Maestro Alvydas, apie kurį šis postas, Laima, Rasa, Ilona, Myklolas, Domas. Visiems linkėjimai sėkmės Jūsų asmeniniams siekiams pildytis. Ir sveikatos. Gera kūno būsena netrukdys gyventi tobulą gyvenimą. Su būsimu gimtadieniu, netrukus ateisiančiu į šį pasaulį, avansu sveikimame Vėją. Bus dar vienas glukoidžiukas!

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Turi dar parako maestro, roko veteranas Alvydas Jegelevičius. Kad trenkė, tai trenkė Bundoriuose, esančiuose Alytaus pašonėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, rugpjūčio 12 dieną vykusiame originaliame tikro garso koncerte „Bunda rokas“, sau į akompanimentą pasitelkęs nei daug, nei mažai – gamtos stichiją su liūtimi, žaibais ir siautėjančiu vėju. Nuaidėjus pirmiesiems maestro akordams, tą pačią akimirką buvo nurautas scenos stogas. Į tai „Aisčių“ ekslyderis sureagavo tardamas frazę: „ką aš gi čia darau?!“, bet nepasimetė ir su savo ištikimu ginklu – gitara vos spėjo laiku pasitraukti nuo scenos, kad netrukus, nurimus audrai gyvas ir sveikas vėl tęstų savo pasirodymą. Organizatoriai greit rado išeitį – ekspromtu surentė naują sceną šalia esančiame kluone bei stebuklingu būdu, didelių pastangų dėka sugebėjo išsaugoti gamtos stichijos nepažeistą aparatūrą.

Ši nuotrauka, kurioje maestro Alvydas Jegelevičius (stovi dešinėje) su simniškiu muzikantu, šviesos bei garso operatoriumi Jonu Kazakevičiumi, mena tą audringą laiką, dabar jau atrodantį kaip nuotykį trečiajame iš eilės „Bunda rokas“ gyvo garso koncerte, kuris subūrė alytiškius roko atlikėjus iš Airijos, Anglijos, Lietuvos, Australijos bei muzikos mylėtojus ir klausytojus iš Dzūkijos.

Black Sabbath Kaune

Uždirbau suknistą krūvą milijonų, kasdien variausi tuos suknistus narkotikus ir turėčiau būti seniai užkastas. Bet sėdžiu čia ir kalbuosi su jumis suknistom temom…

Kai virtualiai į Kauną atvyksta Black Subbath, skambina iš Kauno Vidukas ir sako: vienu metu jie bus visame pasaulyje ir Kauno  Forum Cinemas (included). Tada belieka tik pasitikrinti kiek bake yra benzino. Jei Black Subbath užbaigia savo atsisveikinimo su fanais turą, taip žymėdami savo karjieros kone 50-metį, tai Dzilbus ir kauniečiai: Paulius, Vidukas turėjo progą prisiminti, kai pas Paulių Šančiuose 1971 metais klausė, perrašinėjo Deep Purple – In Rock, Led Zeppelin – II ir Black Sabbath – Paranoid. Šie diskai-banginiai pagimdė visą sunkios muzikos   epochą. Garbė jų kūrėjams (ne kūrikams).

Koncerte lankėsi dar išlikę Kauno Company broliai ir seserys, Viduko dukra Aušra su vyru, Dzilbaus Laima. Paulių lydėjo žmona ir anūkas.

Koncertas vyko šių metų vasaryje Birmingeme (U.K.), mieste kuriame 1968 Ozzy Osbourne, Tony Iommi, Geezer Butler ir Bill Ward pradėjo tai, apie ką šiandien rašo roko enciklopedijos ir muzikos analitikai.   Mūsų melomanams šiurpuliukas krėtė kūną, lyg  prigulus prie AS-35 kolonkių tais tolimais 1970.

Apie garsą. Forum Cinemas atsinaujino. Šiandien čia audiovizualiniai aparatai veikia puikiai. Bet kuris audiofilas pajustų kaip tobulai skamba bass gitara, nuo žemų dažnių virpa grindys ir visas Akropolis, ir žinant, kad Black Sabbath niekad negroja tyliai – garsų jovalu nekvepėjo. Kiekvienas chetos krepštelėjimas ar Tonny rifas nesusiliejo su visuma. Tai tobulas visos armijos garso inžinierių darbas.

Mūsų draugai melomanai kartais sako: aš tai parsisiunčiu tuos koncertus iš piratų ir peržiūriu namie. Nesinori tai komentuoti, bet iliustruosiu nutikimu, kai pernai, gruodžio 31 kartu su Viduku Kaune, ten pat, žiūrėjome Rolling Stones filmą-koncertą. Kai grįžau namo sutikti Naujųjų, satelitinė 3sat TV (Astra 19E)  transliavo būten tą patį koncertą, kurį prieš pora valandų mačiau Forum Cinemas. Nors mano teliko įstrižainė ilga, o audio aparatai skamba pakankamai arba gerai – po kelių minučių viską išjungiau. Klausimas: ką jaučia melomanas, eksploatuojantis prieštvaninį PC ir AS kolonkes. Štai čia ir yra praraja tarp užkietėjusio melomano ir užkietėjusio audiofilo. Idealu, kai melomanas ir audiofilas įsikuria vienoje personoje ir tai turi tapti siekiu. Tada ateina suvokimas, jog teisinga muzika turi skambėti teisingai.

Black Sabbath Kaune ||  Garažų Klipai 2017

Tokie filmai forumuose gali tapti puikia alternatyva gyviems koncertams arenose ar stadionuose. Kiekvienas pasirinkimas turi privalumų vienas kito kito atžvilgiu, tačiau, įvertinus visus už ir prieš,  lygybės ženklą, nors ir nedrąsiai, galima dėti.

Renginiui skiriamos 4-rios Pušies Šakelės. Palyginus, analogiškas rolingų filmas-koncertas apie turne po Pietų Ameriką ir Kubą, buvo dar labiau pavykęs

 

Dramblys. Žmonės legendos

Jei bulvarinio popso žurnale „Žmonės. Legendos“ legendomis laikomi iš baudžiauninkų kilę, prichvatizacijos metu pralobę, loviniu (I Love You) keliu prasimušę į viršų ir dažnai įdomūs tik patys sau, tai niekam nenusidėsime savo puslapyje legenda pavadindami savo bendraamžį, Kriaušiaus vaiką Joną “Dramblį” Dambrauską. Jis savo kartoje tapo tikra legenda, kurią prieš metus aplankė Albertas “Šekspyras” Antanavičius koncertinių gastrolių metu po  pietvakarių Lietuvą. Albertas pasakoja: koncerte bisas, ovacijos ir šiame fone pasigirsta išskirtinis nepainiojamas su niekuo balsas:  “Šekspyre, pavaryk dar!” Ogi Dramblys.

Jonas “Dramblys” Dambrauskas gyvena ir gydosi Veisiejų globos namuose, jį remia sesuo iš Australijos. Šiais metais jį aplankė Alvydas Jegelevičius. Alvydas rašo: “Pasitiko, pavaišino, priminė išėjusius. Gražiai pakalbėjo, parodė jaunystės nuotraukas su išėjusiais ir esamais amžininkais, tų laikų liudininkais… Pabuvom, patylėjom kartu…”

Alvydas pridėjo pora susitikimo nuotraukų.

 

Gimę 1949 Alytaus klasiokai iš Pirmos vidurinės mokyklos. Iš kairės: Jonas Dambrauskas-Dramblys, Zina Stumbraitė-Ivanauskienė (Ivano žmona) ir Alvydas Jegelevičius.

Veisieju globos namai. Legendinis mūsų kartos alytiškis Jonas Dambrauskas – Dramblys savo kambaryje 2017 09 20

Roko senjorų vakaras. Angelai ir pušies šakelės

 

 

Rugsėjo 2 dieną Miesto Sode vyko Roko Senjorų vakaras, skirtas muzikanto, dainininko Vladimiro Bondarevo – Žoros atminimui ir senų draugų ir draugių susitikimui. Grojo Alytaus Aisčiai su aisčiu Romualdu Stankevičium priešakyje.

Renginys subūrė 3 kartus mažiau dalyvių, lyginant su 2015 metų Aisčių koncertu. Tada ploščiatkė nesutalpino savyje visų, nes atvyko senieji alytiškiai ne tik iš Kurorto, Centro ar Kriaušiaus, be ir iš Vilniaus, Kauno, USA, Norvegijos, Airjos ir Anglijos. Gal nyki reklama “pasitarnavo“, nes informacijos skvarbą iliustruoja epizodas, kai Dzilbus jau movėsi batus eiti į Miesto Sodą, suskambo telefonas. Šakninis Aisčių bosistas Viktoras Jonkus sakė, jog gaudant podleščikus, Kobra minėjo, jog kažkoks renginys Žorkos atminimui vyks, tik nežino kur ir kada. Štai taip. Kai sužinojo kur ir kada, Viktoras dar paklausė: ar galima truputį pavėluoti. Na, nebūtų Vycka. Julė į renginį atėjo šlapiais plaukais – ką tik iš baseino. O kiek dar būtų susirinkę, jei būtų žinoję…  Šiais metais organizatoriai glūkoidų net į informacinius rėmėjus neįtraukė. Palyginimui 2015 mūsų tinklapis Aisčių atgimimo po 45 metų koncertui padarė krūvą virtualių proklamacijų ir istorinių rašinių apie grupę.

AISČIAI sugrįžta
AISČIAI: atgimė visiems laikams
AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Tie kurie atėjo, vis klausė Dzilbaus, kodėl negroji, o kodėl nedainuoja grupės siela –  Alvydas Jegelevičiaus, o kur drumeris ir dainininkas Vacys Kazlauskas – Septynios Arklio Jėgos?? Mes tai SENŲ Aisčių gabalų atėjome paklausyti.  Nedainavo, negrojo, gali būti, kad skurdžiam  biudžetui dar dvi burnos būtų nepakeliama našta, todėl Aisčių pirmeivių ir nekvietė. Bet laikas eina, viskas kinta ir dabartinė grupė parodė, jog groja profesionaliai. Pūtikai skambėjo kaip Blood Sweat and Tears ar Chicago, ritmo grupė be priekištų. Respektas jauniesiems gitaristams. Pasitaikė ir jovaliuko, bet tai studentiško įpročio: viską išmokti paskutinę naktį prieš egzameną pasekmė. Maloniai nustebino solistės kai kurie vokaliniai epizodai, pavyzdžiui, Tinos Turner daina privertė suklusti, o senas Aisčių Manfred Man topinis songas nuvylė nykiu vokalu, nors interpteracija superinė. Keletą dainų padainavo Albertas Šekspytas Antanavičius ir jam, kaip visada, pasisekė penyti publikos palankumą.

Laimutis po neesančiu grybu prekiavo kolumbietiška kava. Linas Jakštonis pasakė daug tiesos apie Aisčius ir renginio prasmę.  Juozas Muzikevičius paparacino su nikonu. Kai pamatai žmogų su ekskliusyviniu fotoaparatu, vis pamnai –  šis vyrukas dirba National Geographic žurnalui. Juozas šiam žurnalui nedirba, bet sėkmingai medžiojo išnykstančius senuosius alytiškius ir tai jam puikiai pavyko. Dar leido pasinaudoti nuotraukomis, kurias sudėjome į foto galerą. Čia rasite ir kitų glukoidų užfiksuotų foto taikinių.

 

 

 

 

 

 

 

Kai iPhone 6S ir vėlesni modeliai suteikė galimybę daryti Live Photo nuotraukas, garažų klipai, naudodmi tokias foto, padarė ekspermentinį klipuką. Live Photo atrodo kaip įprasti *.jpeg failai, tačiau savyje turi 1 – 2 sekundžių vaizdo ir garso informaciją. Nemokami konvereriai kokybę nužudo, bet žiūrėkite. Gal patiks?

Į renginį atėjo Henrikas Šyvokas – miesto senatorius, Igoris Riabovas – nenuilstantis spidolinių laikų rock apžvalgininkas, melomanai: Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Miesto Sodo pirmoji ponia Aldona Marcinkevičienė, istorikas Arvydas Šmitas Braždys, dviračių sporto entuziastė kurortietė Dalia, akvarelininkas Benas Jenčius, koncertmeisteris Viktoras Ščetilnikovas, mokytoja Rita Ališauskienė, londonietis, vis daugiau laiko gyvenantis LT, Vladas Kapitonas Dimavičius, ėjimo sporto pradininkas Kastytis Pavilonis, LT futbolo čemionas Vytas Watas Malinauskas, airiškų reportažų autorius glūkoiduose autorius Vytas Galbuogis, daug pasipuošusių pagyvenusių ponių, vis provokuojančių atsiminti ar tai ta, kurią matei 1968 metais ploščiatkės šokių vakare ir kiti, jau sunkiai įvardijami.

Kai nusipelnę alytiečiai už gerybinę veiklą pradėjo gauti dovanų keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę Angelas (tokių jau įteikta devynios, 2015 gavo ir glukoidai, o šiame renginyje – mūsų Albertas Šekspyras Antanavičius ir įmonės Asociacija Matučio Namai vadovas Vilmantė Petrusevičienė), glukoidai nutarė renginius, kuriuose dalyvauja, vertinti PUŠIES ŠAKELĖMIS – nuo vienos iki penkių. Kriterijai: organizaciniai reikaliukai, dvasingumas, palyginimas su panašiais renginiais, kokybė įvairiomis prasmėmis, išliekamoji vertė, masiškumas, atsiliepimai ir begalė kitų niuansų. Šis renginys gauna TRIS PUŠIES ŠAKELES. Džiaukimės ir paplokime.

Iki naujų susitikimų Miesto Sode!

 

 

Dvikova su Laiku. Pašnekesys su Algirdu Žemaičiu (atnaujinta 2017.08.25)

Šio rašinio priešistorė – netikėtas telefono skambutis iš Alytaus. Skambino man futbolo veteranas Algirdas Žemaitis,  tik ką laikraštyje „Alytaus naujienos“ perskaitęs, kad DFK „Dainava“ iniciatyva pagerbti darbą Alytaus  sporto ir rekreacijos centre (SRC) baigę treneriai Remigijus Klimavičius ir Petras Simanavičius. Jaunystėje žaidę: Remigijus – ilgus metus auksinėje „Dainavos“, Kauno „Atleto“, Simno, o Petras – „Alyčio“, Alytaus „Bangos“, „Poringės“ bei taip pat ir Simno komandose.Pats Algirdas su Petru buvo komandos draugais „Bangos“ ir „Poringės“ vienuolikėse. A. Žemaitis, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), pradėjo dirbti Alytaus šiluminiuose tinkluose, kuriuose visada buvo mylimas sportas, ypač tinklinis. Gal dėl to Algirdas liko ištikimas savo vienintelei darbovietei, kurioje dažnas „sirgo“ ir futbolu.
Vyutautas Stanevičius

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Ak! Laike, tu net prigulęs
Mūsų ginamus vartus apšaudai“ – Dzūkų Šekspyras

Nevyniodamas žodžių į vatą, Algirdas ir sako: „Vytai, glūkoidai perbėgo per Alytaus futbolo istorijos tarpsnius, o gyvoji istorija tęsias ir tęsias. Rodos, neseniai patys žaidėm aikštėje, o štai mūsų komandos draugai jau ne tik kad patys nežais, bet baigia ir trenerių karjeras, perduoda estafetę kitiems. O kiek dar nepapasakotų nutikimų, „bajerių“, nesusipratimų iš mūsų gyvenimo futbolo aikštėje ir jos užkulisiuose. Galiu kai kuo pasidalyti, važiuok pas mane, šį bei tą ir aš prisiminiau, o kai ką ir giliai giliai radau“.

Jau kitą dieną Algirdas mane pasitiko prie savo jaukių namų vartelių Alytaus Kurorte, norėdamas pasidalinti, tariant Alberto Antanavičiaus Šekspyro žodžiais, „gerais dalykais“. Sakė, kad Tais Laikais, savaitgaliais iš čia vienu metu galėjo klausytis, ką ir kaip „Cveko“ – Romo Vaitkevičius „chebra“ groja Sodo „plaščiadkėje“ir kaip  Dzilbus– Gintas Unguraitis su kompanija virkdo gitaras „Nemuno“ restorane. Įspėjo, kad labai neįsijausčiau spragsėdamas foto aparatu, nes keletą įdomių retro fotografijų radęs ir noriai pasidalytų su glūkoidais. Įsitaisėm jaukioje pavėsinėje medžių paunksmėje ir taip buvo gera sugrįžt į mūsų jaunystės laiką, prisimint draugus, o atsiminimus apie futbolą, studijas paįvairinti pajuokavimais apie neblėstančias jaunystės šėliones, kurios atrodė lyg ir ne mūsų buvo palydovės. Bet gardus juokas iš mūsų pačių krėstų „bajerių“ liudijo, kad viskas įvyko su mumis.

Dvi sąmokslo pusės

Viena tokia istorija, kurią Algirdas papasakojo iš savo ankstyvojo futbolininko karjeros periodo, tai neužmirštamos treniruočių pobūdžio rungtynės Alytaus kariniame dalinyje. Būdamas jaunuolis, gynė Alytaus „Bangos“ komandos, sėkmingai žaidusios Kapsuko (dabar Marijampolės) zonos pirmenybėse, spalvas. „Kartą susirinkus į treniruotę, treneris Antanas Bytautas pasakė, kad skubiai keliautume į karinį dalinį, kur žaisime su jų komanda, besiruošiančia Pabaltijo karinės apygardos pirmenybėms, kontrolines rungtynes. Kariškiai rimtai ruošėsi šiam susitikimui, gerai paruošė aikštę, kurią apgulė nesuskaitoma gausybė uniformuotų jų komandos ginklanešių, kartojančių karingas skanduotes, jomis keldami saviškių kovinę dvasią, tarsi ragindami mus nušluoti nuo žalios aikštės žolės (gal prieš rungtynes ją dar ir padažė?  Jausmas – tarsi filme „Trečias kėlinys“, kuriame priminta Kijevo „Dinamo“ futbolininkų dvikova karo metais su Vermachto futbolininkais. Skirtingai nei filmo siužete, mums viskas baigėsi laimingai ir linksmai. Alytaus desantininkai meistriškumu mums aiškiai neprilygo, išskyrus vieną žaidėją, kurį, kaip sakė A. Bytautas, paimtų į savo komandą. Rungtynės ėjo į pabaigą, o kareiviai sunkiai surengdavo rimtesnius antpuolius prieš mūsų vartus, tad ką bekalbėti apie triuškinančio ir sauso rezultato sušvelninimą. Artėjant rungtynėms į pabaigą, netikėtai treneris pradėjo gestikuliuoti ir šaukti (kareiviai vis tiek nesuprato), kad reikia būtinai įvarčio į… mūsų vartus. Būtinai! Didelių pastangų dėka pavyko surežisuoti „pendelį“ (11 m. baudinį). Vartininkas Romas Radivonas su širdgėla atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir atremti nevykusį smūgį (koks vartininkas norėtų, kad jo tvirtovė būtų pramušta) … visa „laimė“ kamuolys rado kelią į tinklą. Finalinis švilpukas, rungtynes triuškinančiai, bet ne sausai prieš desantininkus laimėjo „Banga“. Klausiam trenerio, “ką tas praleistas įvartis lemia?“. „Eikit praustis, rinksimės dalinio valgykloje, vaišins žirnių koše“. Gi, kaip sakė Algis, jau ne košė galvoje, o kur dingo jo gražuolė ir didžiulė firminė sportinė „tašė“, kurią nupirko tėtis? Treneris nuramino, kad viskas tvarkoje. „Palengvėjo, kai ją pamačiau valgykloje po stalu, kažkodėl baisiai išsipūtusią, tarsi būtų prikimšta granatų. Iš jos buvo traukiami „Alyčio“ butelius, o jų turinys vogčiomis buvo pilamas į didžiulius kareiviškus aliumininius puodelius, kad nematytų kareiviai“. Kaip Algis liudijo, treneris kaip jaunėliui jam neleido gerti tų obuolių „sulčių“. O košė tikrai buvo skani. Visiems atsipalaidavus paaiškėjo, kodėl taip svarbu buvo „sušlapinti“ R. Radivono vartus. Kareivius treniravo alytiškių senas, geras pažįstamas butrimoniškis Viktoras Kiseliovas ir jis su karinio dalinio „zampotilu“ susilažino, kad aikštėje situacija nėra tokia beviltiška ir įvartį kareiviai tikrai įmuš. Rungtynių pabaigoje taip ir įvyko.V. Kiseliovas lažybas laimėjo ir už tai neliko skolingas „sąmokslininkams“.

Algirdas tęsia: kiek kitokio pobūdžio sąmokslas, susijęs su Alytaus „Banga“, įvyko tų pačių 1975 metų rudenį. Šis su liūdna pabaiga.

Nuotraukoje priekyje klūpo: Petras Simanavičius, Džervus, Stasys, Eugenijus Juodaitis, Algis Žiūkas, Edvardas Miknius, Vacius Sinkevičius, a.a. Algis Laukaitis. Stovi iš kairės: pirmųjų trijų neprisimename, Jonas Naruševičius (Vania),  Henrikas Aleksa, Romas Radivonas, Romas Dunderis, Algirdas Žemaitis, Romas Lydeka, a.a.Kazlauskas

„Banga“ tais metais užtikrintai laimėjo Kapsuko zonos futbolo pirmenybes. Kad patektų į „A“ klasę, dar reikėjo Telšiuose išsiaiškinti 4 zonų nugalėtojų turnyre (futbolininkų vadinamoje „pulkoje“), kas to vertas.

Centre – jaunasis „Bangos“ komandos kapitonas A. Žemaitis, antras iš kairės – alytiškis, rungtynių šoninis teisėjas Algis Zaviliauskas, o pirmas iš dešinės – „Bangos“ komandos vartininkas Valacka

Kaip Algirdas teigia, jie buvo pranašesni už savo varžovus, bet nematomos jėgos visais įmanomais ir neįmanomais būdais trukdė jiems įrodyti savo pranašumą, pakilti pakopa aukščiau ir ateinančiame sezone, jau žaidžiant vienoje lygoje su Alytaus „Dainava“, būti jos konkurente. Su teisėjų pagalba (aiškiai ne tik jų) Telšių „Impulsas“ buvo užtemptas į pirmą vietą. Kažkas labai nenorėjo „derbių“ tarp dviejų Alytaus komandų, o ir dar būtų neaišku, ką jų metu labiau palaikytų Alytaus futbolo mėgėjai, čempionišką „Dainavą“, ar vien tik gimtinėje – Alytuje išaugusiais žaidėjais sukomplektuotą Alytaus „Bangą“…

Alytus turėjo čempionus „Dainavą“, bet prarado „Bangą“, kuri jau kilo ir būtų vilnijusi į Lietuvos futbolą „devintąja banga“, juk Dzūkijos sostinė futbolo talentus moka ugdyti…

„Gaidžio“ pokštai „varė iš proto“ trenerį A. Bytautą

 Bendraujant su Algirdu smagiai pasijuokėme iš Lietuvos „Vilties“ futbolo rinktinės (17-18 metų), kurią treniravo A. Bytautas ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų treniruočių pobūdžio rungtynių epizodo. Šioje rinktinėje kaip visada būdavo daug Alytaus talentų, tai ir vartininkas Algis Seilius (deja, žuvęs), ir techniškas, kūrybingas gynėjas Romas Vidžiūnas – „Gaidys“ (taip draugų vadintas, nes staigiai sukinėjo galvą, o ką?… futbolo aikštėje tai privalumas), ir kiti.

Alytiškis vartininkas a.a. Algis Seilius, žaidęs ne tik Lietuvos 18-mečių rinktinėje, bet ir buvęs kandidatu į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę

Alytaus jauniai: antroje eilėje pirmas iš kairės – treneris A. Bytautas, trečias – A. Žemaitis, ketvirtas – Aivaras Vyšniauskas (neseniai buvęs Alytaus futbolo federacijos prezidentu, jaunystėje 100 m distanciją nubėgdavęs per 11 sek.), šeštas – A. Makštutis, paskutinis – Alytaus sporto mokyklos direktorius Algimantas Grauželis

Romas buvo ne tik talentingas, imlus, bet ir neprognozuojamas, dėl ko „varė iš proto“ trenerį. Ir štai dėl ko. Per rungtynes su bendraamžiais, žaisdamas centro gynėjo pozicijoje, atėmęs kamuolį iš varžovų ar gaudavęs jį iš savo vartininko kontratakai, kartais, užėjus įkvėpimui, apeidavo po 2-3 varžovų žaidėjus prie savo baudos aikštelės ir tarsi to būtų negana, sugebėdavo grįžti atgal ir dar kartą jau „per klyną“ (tarp kojų) prakišdavo kamuolį savo aukai. Tokio žaidimo epizodą jis ir pademonstravo tose rungtynėse su meistrais. Perėmęs kamuolį, skirtą Lietuvos futbolo legendai tiek gerąja tiek ir atvirkštine prasme Vytautui Dirmeikiui, jis šiam ir prakišo žaidimo įrankį tarp kojų (arba „klyną“) prieš pat A. Seiliaus ginamus vartus, baudos aikštelėje, vietoje to, kad sužaidęs paprasčiau, išspirtų jį į kampinį ar toliau nuo vartų. Čia neišlaikė aikštėje nusikvatoję ne tik žalgiriečiai, bet ir treneris A. Bytautas, bet tuoj pat prapliupo pykčiu Romui už “avantiūrą“.

Išsaugoti Šekspyro posmai

„Geri dalykai“, taip dviem žodžiais Albertas Antanavičius Šekspyras mėgsta įvardinti jam patinkančius reiškinius, procesus, įvykius ar materialius daiktus. Tikrai „gerais dalykais“ su mumis pasidalino Algirdas. Giliai stalčiuje surado net Šekspyro posmus su autografais, kuriuos šis, beakomponuodamas sau gitara, dainavo prieš 16 metų. Šių eilių  autorius dabar net pats nerastų nei savo stalčiuose, nei galvoje, gal tik širdyje. „Geri dalykai“ nemirtingi…

Alberto eilėraštis, stebūklingai išlikęs Algirdo kultūrinio sluoksnio saugykloje.

Baikeriai dvare

Baikeriai dvare || Garažų klipai || 2017

Vasara šaukia keliauti. Galima keliauti iš virtuvės į WC, galima į Babtyno / Žemaitkiemio dvarą ir aplankyti Romualdo Požerskio parodą „Neramūs keliautojai”. Herojai – gūdaus sovietmečio baikeriai-hipiakai-melomanai, jau tada alsavę laisvės pažinimo troškuliu. Ir jų judėjimo Žemės paviršiumi priemonės ir nors į Laisvą Pasaulį toliau Kybartų nenukeliaudavo, laisvės vėją pažino skriedami Jawomis ar IŽais. Jei vasarą keliausite į Seišelių salas, čia užsukti bus nepakeliui. Bet jei važiuosite į Nidą, tuoj už Kauno ir Babtų dešiniau rasite nuorodą: Babtyno / Žemaitkiemio dvaras. Tiems, kuriems filmas "Easy Rider", Jimas Morrisonas ir Keruako "Kelyje" buvo kelrodė žvaigždė – nenusivilsite

Ežgės Duobėje

 Filmukas “Ežgės“ || Garažų Klipai 2017

Kai 1964 metais Duobėje visi šaudė iš parakinių ir smėlis buvo pilnas degtukų, tada Alvydas Petkevičius čia ant kartono gabalo nutapė vieną pirmųjų savo peizažų. Nesvarbu kad 1970 Romas “Romėnas“ Zdanavičius, Dzilbus, Šekspyras, Sierukė, Virgius Lepeška, Vidukas, Kefyras čia gaudė ežges (tikrinis pavadinimas: pūgžlys) meškerėmis be plūdžių, bet su keturiais kabliukais ar kepė šašlyką, svarbu, kad Albertas “Šekspyras“ Antanavičius realizavo 3 metus austą ir brandintą idėją suburti čia keletą “tų laikų“ personų ir pažuvauti Duobėje “kaip tada“. Šekspyras sakė, kad žuvauti -netinkamas žodis,  geriau meškerioti. Jei liksi be laimikio –  tai būsi tikras meškeriotojas. Akcija pavyko. Prisiminimai atgaivinti, žuvienė suvalgyta.

Duobė 2015 metais. Vanduo buvo taip nusekęs, jog nubristi į vidurį Nemuno buvo paprasta

Fotoparoda: hipsteriai su motobaikais arba “NERAMŪS KELIAUTOJAI”

Zenonas Langaitis, hipių laikų baikeris, atsiuntė mielą širdžiai info apie Romualdo Požerskio fotoparodą “Neramūs keliautojai”. Zenonas dar anksčiau glukoidams buvo pasiuntęs istorinių foto iš  Romo Kalantos laikotarpio: 1968 – 1974. Galite pasižiūrėti čia. Tai žmonės, kurie gyveno laisva idėja, roku, harlėjais. Tai pati šviesiausia sovietmečio jaunimo grupuotė. Dar vasara, keliaujate po Lietuvą. Puiki proga aplankyti parodą. Ieškokote taip: autostrados 122 kilometre nuo Vilniaus ir 188 nuo Klaipėdos yra ženklai, vedantys į dvarą. Kauno r. Babtų sen., Žemaitkiemio 10. Vietovės koordinatės: 55.066033,23.79128.

Birželio 15 dieną, Babtyno / Žemaitkiemio dvare vyko Romualdo Požerskio parodos „Neramūs keliautojai” atidarymas. Publikai pristatyta darbų serija – visiškai nebūdinga gerai pažįstamoms ir ikoninėmis laikomoms fotografo nuotraukoms. Veikiau tai galimybė susipažinti su išskirtine menininko biografija ir to laikmečio dvasia.

„Noras parodyti šiuos darbus kilo visai atsitiktinai”, – teigia vienas parodos iniciatorių, menotyrininkas Tomas Pabedinskas. 1971–1975 metais R. Požerskis kartu su keliais kitais studentais savo draugais vasaras praleido motociklais keliaudami po Lietuvos, Latvijos bei Estijos kraštus. Dienoraštinis fotografijos pasakojimas puikiai atsiskleidžia ir atidarymo metu: susirinkę nuotraukų herojai prisimena visas laisvės ir maišto, sumišusių su jaunyste, istorijas, kurios taip naiviai ir netiesiogiai, tačiau tvirtai atsiremia į nepriklausomos Lietuvos troškimą.

Odinės iš Amerikos atsisiųstos ar pačių pasisiųtos striukės, garinti džinsai, tuo metu klausoma „Led Zeppelin” ar „Pink Floyd” muzika, prieštaravo tuometinei ideologijai ir buvo laikoma maišto simboliais. Dar daugiau, po Kalantos tragedijos, sustiprėjus laisvės apribojimams, keliautojai neišvengė ir kuriozų: štai kartą, patekus į eismo įvykį motociklininkas negalėjo net ligoninėje nusiimti šalmo, mat turėjo ilgus garbanotus plaukus, kas reiškė, jog jei tokią šukuoseną būtų pamatę sovietai, jam būtų atimtos teisės.

Serija atgyja ne tik dėl pasakojamų istorijų, pati ekspozicija tarsi pratęsia „Neramių keliautojų” dvasią. Šalia nuotraukų galima apžiūrėti ir visą jau antikvariniais laikomų motociklų kolekciją, o už dvaro esantys laukai tarsi sustiprina tą laisvės troškulį.

Taip pat šiuo metu yra ruošiamas „Neramių keliautojų” serija grįstas albumas, kuriame bus galima rasti ir nuotraukų, papildančių R. Požerskio dienoraščio

iškarpas. Rudenį vyksiančiame knygos pristatyme bus galima plačiau susipažinti su knygos sudarytojų – R. Požerskio ir T. Pabedinsko – motociklininkų serijos vertinimu ir interpretacijomis bei darkart pajusti septinto dešimtmečio maištininkų dvasią.

Paroda veiks iki spalio 30 d.

Info šaltinis:  alfa.lt

Zenono Langaičio glūkoidams dovanotos fotosesijos apie  hipišką Palangą ir baikerių pažintines keliones ir nuotykius

Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Kai Stalinas, išgėręs čiačios brėžė Sovietų Sąjungos – Lenkijos sieną, tūkstančiai lietuvių liko Lenkijoje. Kartais siena ėjo per kiemą: troba Lenkijoje, ūkinis pastatas Lietuvoje. Jei anūkė svečiavosi pas močiutę, tai po sienų perbraižymo ir liko Lenkijoje, tėvai Lietuvoje.
Kaip šiandien gyvena tie atskirtieji? Punsko lietuviai susitvarkę geriau negu Lietuvos Daugai ar Simnas. Punskiečiai geriau susitvarkę negu panašaus dydžio grynai lenkiškas miestelio analogas Lenkijoje. Todėl, kad miestelio bendruomenė ir valdžia sugeba iš Lenkijos vyriausybės išprašyti pinigėlių infrastruktūrai plėsti ir gerinti. Ir ta Lenkijos valdžia tautinei lietuvių mažumai atriekia pakankamai. Ten niekam nekelia psichozės dėl “Ū“ ar “Ą“ lietuviškuose mokyklų, gatvių ar kitų informacinių užrašų tekstuose.
Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje