Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

liepos 9, 2017

Kai Stalinas, išgėręs čiačios brėžė Sovietų Sąjungos – Lenkijos sieną, tūkstančiai lietuvių liko Lenkijoje. Kartais siena ėjo per kiemą: troba Lenkijoje, ūkinis pastatas Lietuvoje. Jei anūkė svečiavosi pas močiutę, tai po sienų perbraižymo ir liko Lenkijoje, tėvai Lietuvoje.
Kaip šiandien gyvena tie atskirtieji? Punsko lietuviai susitvarkę geriau negu Lietuvos Daugai ar Simnas. Punskiečiai geriau susitvarkę negu panašaus dydžio grynai lenkiškas miestelio analogas Lenkijoje. Todėl, kad miestelio bendruomenė ir valdžia sugeba iš Lenkijos vyriausybės išprašyti pinigėlių infrastruktūrai plėsti ir gerinti. Ir ta Lenkijos valdžia tautinei lietuvių mažumai atriekia pakankamai. Ten niekam nekelia psichozės dėl “Ū” ar “Ą” lietuviškuose mokyklų, gatvių ar kitų informacinių užrašų tekstuose.
Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje


Glūkas No 36 – 2017

liepos 6, 2017

Filmas “Glūkas 36. 2017” || Garažų Klipai 2017 || Filmino:: Laima, Donatas, Agnė, Dzilbus

Ar oras gali būti kliūtimi susitikti kartą metuose? Tokį klausimą gavo kone kiekvienas. Virgis Lepeška atsakė apibendrindinta visų nuomone: aš čia atvažiavau ne saulės voniose maudytis, o susitikti su draugais. “Sunku būtų paneigti” – atsakytų a.a. Juozas “Bunka” Petraitis. Kas norėjo – tas atvyko. Vasariškas oras Lietuvoje retas svečiais, tačiau Glūke saulė, + 20 C, vanduo ežere ne toks kaip Seišelių salose bet maudynėms tinkamas.

Nekalbant apie tuos, kurie čia jau 36 metai iš eilės, dar atvyko Stasys Kerėža (vilnietis iš Alytaus Madrido) – didysis keliauninkas dviračiu, išmaišęs kone visą Europą ir gabalėlį Azijos, Vytas “San Simnas” Stanevičius (vilnietis iš Simno) su WV Beetl’u. Viduko Onutė, trumpam grįžusi iš Vokietijos, čia surado krūvą žemuogių. Vytas Dumbliauskas, mūsų politologas, pradžiugino prisiminimais iš 1975 metų. Jis ekspromtu padainavo keletą to laikmečio gabaliukų. Tą įsimintiną naktį iš šeštadienio į sekmadienį, glūkzauro Virgiaus ir Rimos anūkas Mykolas repavo savo kūrinius ir tai buvo netikėtumo bomba visiems. Agnė, mūsų kiečiausia vokalistė, šventė savo gimtadienį kažkur kitur, bet Dzilbus su Rasa jos nepamiršo ir pasveikino ją čia, prie Glūko jos pačios ne kartą atliktu gabaliuku. Šekspyras, nors buvo pasamdytas koncertuoti kitame Lietuvos geotaške, jau apie 5 valandą po pietų, Laimutė – jo sesė, jį teleportavo čia. Tai įrodymu grįstas poelgis, jog, jei tikrai nori, visad randi būdą pabūti su bendraminčiais. Ir atvirkščiai: galima rasti 101 priežastį kaip to nedaryti. Albertas atliko visą savo songų rečitalį, dar įnešė daug šurmulio savo šekspyriška dvasia ir pastabiais komentais.

Dalis atvykusių atvažiavo su vaikais, kiti ir su anūkais. Trys kartos kartu. Kas gali būti gražiau ir mieliau? Rekomenduojame.

Skambino ir perdavė šiltus linkėjimus maestro Alvydas A. Jegelevičius. Agnė Jonkutė, atrodo, paežerės stoginėje pradėjo realizuoti savo naujausią meno kūrinį. Beje, Agnė atvažiavo čia su Aliaskos malamutu, kurį pasaugoti paprašė seneliai. Nepilnametei vokiečių aviganei, brunetei Fiji, tai teikė tam tikrų privalumų, nes didysis rogių šuo tapo jos žaidimų kompanjonu. Įvertinimo negavo pagal draugių rekomendacijas, Laimos iškeptas netikras zuikis, kuris neatsargiai buvo paliktas ant turistinio stalelio ir pateko į keturkojės brunetės skrandį. Algis “Vatikanas” Vaitkevičius žavėjo savo arbata, kurią gėrėm 3 kartus per dieną. Aptariant aktualijas, pokalbiai, su Algiu, su Donatu ar glūkzauru Virgium buvo turiningi, prisodrinti netikėtais požiūrių rakursais.

Viktoras su Jule vaišino pačių kepta skaniausia Baltijos arealo duona ir nepamiršo atvežti Viktoro sugautą lydeką, įdarytą tik jiems patiems žinomais ingredientais ir todėl nepaprastai skanią.
Su šeimomis atvyko dvi ledi: Ilona ir Rasa – jos čia nuo 1981 metų. Tada joms buvo 5 metai. Pavyzdys jaunimui kaip puoselėti tradicijas.

Lietuvos londonietis Kapitonas nepagavo nei vienos žuvies, nes vėjas pūtė ne iš tos pusės, tačiau voveraičių pririnko pakankamą kiekį, kurio užteko visai bendrijai paragauti.
36-tas susibūrimas sutapo su Jimo Morrisono mirties 46-tomis metinėmis. Ta proga Didžiojo Rokmuzikos Sprogimo 1968 – 1974 atgarsius užtikrintai transliavo Donato Bang & Olufsen audio stebuklas, deja, akumuliatorius energija nebegalinė. Rytą Jimį transliavome jau per Kapitono planšetę.

Pokalbiai variavo nuo slavų genčių euroazijoje kilmės iki Verygos ekspermentinės antialkoholinės kampanijos ir svarstymų apie atostogas Seišelių salose, kurios gali pretenduoti į top lygį. Dar apie socializmą, kurio taip geidžia lūzeriai ir nagrinėjome naujausių undergraudinių knygų recenzijas.
Pažiūrėję Garažų Klipų sukurtą filmuką, virtualiai bendrausime su tais, kurie dėl objektyvių priežasčių atvykti negalėjo. Čia sudėjome viską, ką būtina parodyti. Tai susitikimo akimirkos, multimedija. Pastaroje filmo dalyje parodome visus atlikėjus po 20-30 sekundžių (kad labai neįkirėti).
Kaip teigia daugiamečiai stebėjimai, vasara prasideda po Glūko. Geros vasaros linkime visiems!!

Fotogalera “Glūkas 36. 2017


Jie čia buvo 1981

birželio 26, 2017


Bitlų Joninės (reprise)

birželio 25, 2017

Kai saulė maksimaliai apšviečia Šiaurės pusrutulį, naktis tampa trumpa kaip Aisčių drumerio Vaclovo Kazlausko antiveryginis sveikinimas “Į”. Suprask “į sveikatą”. Tada glukoidų vilniečiai ir alytiečiai renkasi neutralioje teritorijoje, kažkur prie Aukštadvario aptvare pas Džonį ir atlieka ritualines Joninių apeigas. Dar 2010 metais Ilonai kilo mintis surengti Bitlų Jonines su Liverpulio garsų hipsteriškomis apraiškomis. Yra išlikęs filmukas, vertas prisiminti. Tada Ilona pasakojo savo moksleiviškus nuotykius pajūryje, kaip stovyklos vadovas Leonidas Donskis vietoj to, kad pūsti sovietinę propagandą į jaunas moksleivių galveles, jau temstant, juos nusivesdavo prie jūros ir dainuodavo jiems bitlų dainas. 2010 metų filmą ir tekstą rasite čia.

Šią vasarą atkartoti tokį vakarėlį – tai tas pats kaip įbristi į tą patį upės vandenį, praėjus septynetui metų. Tiesiog neįmanoma. Bet jie įbrido! Šį kartą jau glūkzaurų Virgiaus ir Rimos anūkai, Ilonos ir Artūro sūnūs Jonukas ir Mykolas pasirūpino aparatūra ir garso takeliu, o Garažų Klipai užfiksavo keletą momentų. Tai lyg uvertiūra Glūko meetui 2017. Viskas vyko korektiškai ir sklandžiai. Pasižiūrėkite.

Bitlų Joninės (reprise) || Garažų Klipai 2017


Laimio kava kvepia Simno Joninėse

birželio 25, 2017

Vakar į Simną atšvęsti trumpiausios metų nakties prie Giluičio ežero plūdo žmonės pėsti ir važiuoti. Šventės įkarštyje pagal skanų Kolumbijos klonių kavos kvapą užuodžiau, kad kažkur visai šalia turi būt mobili Laimio Urbanavičiaus komanda. Ir neapsirikau, uoslė neapgavo. Laimio ir Jolantos pilna visur…

Glūkoidams – Vytautas “San Simnas” Stanevičius


Algirdas Verbauskas grojo Alytuje

birželio 21, 2017

Algirdo Martinaičio “Gailestingumo altorius” Alytuje Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia smuikavo glūkoidų senbūvis, Vilniaus alytiškis Algirdas Verbauskas. Solistės: Asta Krikščiūnaitė (sopranas) ir Nora Peročenko (mecosopranas)

Algirdas Verbauskas koncertuoja Alytuje || Garažų Klipai 2017

Ovacijos
Po koncerto – klasiokai: Julė Jonkuvienė ir Vytautas Stanionis


Susitikimas Miesto Sode. Alytaus šventė 2017

birželio 18, 2017

Miesto šventė įsibėgėja. Besišypsantys veidai ir geras oras. Šeštą valandą vakare, prie pašto susitinka Vilius Vaicekauskas ir Laimutis Urbanavičius, vaikšto po švenčiantį miestą. Viliasi sutikti seną alytiškį. Dviejų valandų begždžias paieškas vainikuoja staigmena. Miesto Sode jie sutinka plačiai žinomą fizioterapistą, sveikų judesių naudos organizmui skleidėją, Niu Jorko alytiškį Shmuel Tatz. Jam  įteiktas ambasadoriaus ženklas už aktyvią profesinę ir visuomeninę veiklą, reikšmingus pasiekimus, inicijuotus pokyčius, išlaikant tvirtą ryšį su Alytumi. Alytiškes iš Vilniaus ir Čikagos, alytiškius iš Alytaus: Bronių Matažinską, dabar gyvenantį užmiesčio fazendoje, sporto ir kolekcionavimo entuziastą Zenoną Gramacką, Vilniaus alytiškį eksseimūną Algirdą Kunčiną, Laimutį Urbanavičių – kilnojamos “Gegutės” kavinės patroną, kaimo turizmą propaguojantį ir pernai Glūko ežerą pagal kranto perimetrą laisvu stiliumi apiplaukusį Vilių Vaicekauską ir vieną iš glūkoidų grupuotės pakūrėjų – Dzilbų. Čia juos Laima ir nufotino (čia toks žodis-naujadaras, spontaniškai gimęs rašant šią žinutę).

Kaip išsikalbėjome, visi pasąmonėje ėjo į Miesto Sodą “Aisčių” ar Šekspyro klausyti. Bet ploščiatkėje išgirdo rusiškai (ar baltarusiškai) dainuojančią įstabią ponią, kurią vėliau pakeitė miesto menininkų libretas “Eglė žalčių karalienė”. Kad pamatyti artistus aikštelės viduryje, kaip gaidžių peštynėse, reikėjo alkūnėmis prasiskinti takelį. Beveik kaip paneliukėms per paskutinį šokį “kviečia merginos” 1968 metais ploščiatkėje.
Iš Šventosios skambino Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas ir perdavė šiltus linkėjimus kolegoms alytiškiams. Čia dar sutikome fotomeistrą Vytą Stanionį ir matėme šalia fontano praeinant Algirdą Žemaitį, visad turintį sveikų idėjų visoms situacijoms.
Gražu ir šventiška, nuotaikinga ir nelabai linksma, nes seniems alytiškiams Miesto Sode lyg ir nebuvo ką veikti.
Iki naujų susitikimų!
Daugiau su šia žinute susijusių postų::

>> Karas su ”medikų” klanu: kaip gyventi be vaistų. Shmuel Tatz įtaigiai kalba apie fizioterapijos naudą II-je vidurinėje mokykloje
>> Glukas 35 [2016] (apie Viliaus plaukimo minimaratoną)