Šio rašinio priešistorė – netikėtas telefono skambutis iš Alytaus. Skambino man futbolo veteranas Algirdas Žemaitis, tik ką laikraštyje „Alytaus naujienos“ perskaitęs, kad DFK „Dainava“ iniciatyva pagerbti darbą Alytaus sporto ir rekreacijos centre (SRC) baigę treneriai Remigijus Klimavičius ir Petras Simanavičius. Jaunystėje žaidę: Remigijus – ilgus metus auksinėje „Dainavos“, Kauno „Atleto“, Simno, o Petras – „Alyčio“, Alytaus „Bangos“, „Poringės“ bei taip pat ir Simno komandose.Pats Algirdas su Petru buvo komandos draugais „Bangos“ ir „Poringės“ vienuolikėse. A. Žemaitis, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), pradėjo dirbti Alytaus šiluminiuose tinkluose, kuriuose visada buvo mylimas sportas, ypač tinklinis. Gal dėl to Algirdas liko ištikimas savo vienintelei darbovietei, kurioje dažnas „sirgo“ ir futbolu.
Vyutautas Stanevičius
VYTAUTAS STANEVIČIUS
„Ak! Laike, tu net prigulęs
Mūsų ginamus vartus apšaudai“ – Dzūkų Šekspyras
Nevyniodamas žodžių į vatą, Algirdas ir sako: „Vytai, glūkoidai perbėgo per Alytaus futbolo istorijos tarpsnius, o gyvoji istorija tęsias ir tęsias. Rodos, neseniai patys žaidėm aikštėje, o štai mūsų komandos draugai jau ne tik kad patys nežais, bet baigia ir trenerių karjeras, perduoda estafetę kitiems. O kiek dar nepapasakotų nutikimų, „bajerių“, nesusipratimų iš mūsų gyvenimo futbolo aikštėje ir jos užkulisiuose. Galiu kai kuo pasidalyti, važiuok pas mane, šį bei tą ir aš prisiminiau, o kai ką ir giliai giliai radau“.
Jau kitą dieną Algirdas mane pasitiko prie savo jaukių namų vartelių Alytaus Kurorte, norėdamas pasidalinti, tariant Alberto Antanavičiaus Šekspyro žodžiais, „gerais dalykais“. Sakė, kad Tais Laikais, savaitgaliais iš čia vienu metu galėjo klausytis, ką ir kaip „Cveko“ – Romo Vaitkevičius „chebra“ groja Sodo „plaščiadkėje“ir kaip Dzilbus– Gintas Unguraitis su kompanija virkdo gitaras „Nemuno“ restorane. Įspėjo, kad labai neįsijausčiau spragsėdamas foto aparatu, nes keletą įdomių retro fotografijų radęs ir noriai pasidalytų su glūkoidais. Įsitaisėm jaukioje pavėsinėje medžių paunksmėje ir taip buvo gera sugrįžt į mūsų jaunystės laiką, prisimint draugus, o atsiminimus apie futbolą, studijas paįvairinti pajuokavimais apie neblėstančias jaunystės šėliones, kurios atrodė lyg ir ne mūsų buvo palydovės. Bet gardus juokas iš mūsų pačių krėstų „bajerių“ liudijo, kad viskas įvyko su mumis.
Dvi sąmokslo pusės
Viena tokia istorija, kurią Algirdas papasakojo iš savo ankstyvojo futbolininko karjeros periodo, tai neužmirštamos treniruočių pobūdžio rungtynės Alytaus kariniame dalinyje. Besimokydamas 11 klasėje gynė Alytaus „Bangos“ komandos, sėkmingai žaidusios Kapsuko (dabar Marijampolės) zonos pirmenybėse, spalvas. „Kartą susirinkus į treniruotę, treneris Antanas Bytautas pasakė, kad skubiai keliautume į karinį dalinį, kur žaisime su jų komanda, besiruošiančia Pabaltijo karinės apygardos pirmenybėms, kontrolines rungtynes. Kariškiai rimtai ruošėsi šiam susitikimui, gerai paruošė aikštę, kurią apgulė nesuskaitoma gausybė uniformuotų jų komandos ginklanešių, kartojančių karingas skanduotes, jomis keldami saviškių kovinę dvasią, tarsi ragindami mus nušluoti nuo žalios aikštės žolės (gal prieš rungtynes ją dar ir padažė? Jausmas – tarsi filme „Trečias kėlinys“, kuriame priminta Kijevo „Dinamo“ futbolininkų dvikova karo metais su Vermachto futbolininkais. Skirtingai nei filmo siužete, mums viskas baigėsi laimingai ir linksmai. Alytaus desantininkai meistriškumu mums aiškiai neprilygo, išskyrus vieną žaidėją, kurį, kaip sakė A. Bytautas, paimtų į savo komandą. Rungtynės ėjo į pabaigą, o kareiviai sunkiai surengdavo rimtesnius antpuolius prieš mūsų vartus, tad ką bekalbėti apie triuškinančio ir sauso rezultato sušvelninimą. Artėjant rungtynėms į pabaigą, netikėtai treneris pradėjo gestikuliuoti ir šaukti (kareiviai vis tiek nesuprato), kad reikia būtinai įvarčio į… mūsų vartus. Būtinai! Didelių pastangų dėka pavyko surežisuoti „pendelį“ (11 m. baudinį). Vartininkas Romas Radivonas su širdgėla atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir atremti nevykusį smūgį (koks vartininkas norėtų, kad jo tvirtovė būtų pramušta) … visa „laimė“ kamuolys rado kelią į tinklą. Finalinis švilpukas, rungtynes triuškinančiai, bet ne sausai prieš desantininkus laimėjo „Banga“. Klausiam trenerio, “ką tas praleistas įvartis lemia?“. „Eikit praustis, rinksimės dalinio valgykloje, vaišins žirnių koše“. Gi, kaip sakė Algis, jau ne košė galvoje, o kur dingo jo gražuolė ir didžiulė firminė sportinė „tašė“, kurią nupirko tėtis? Treneris nuramino, kad viskas tvarkoje. „Palengvėjo, kai ją pamačiau valgykloje po stalu, kažkodėl baisiai išsipūtusią, tarsi būtų prikimšta granatų. Iš jos buvo traukiami „Alyčio“ „faustai“, o jų turinys vogčiomis buvo pilamas į didžiulius kareiviškus aliumininius puodelius, kad nematytų kareiviai“. Kaip Algis liudijo, treneris kaip jaunėliui jam neleido gerti tų obuolių „sulčių“. O košė tikrai buvo skani. Visiems atsipalaidavus paaiškėjo, kodėl taip svarbu buvo „sušlapinti“ R. Radivono vartus. Kareivius treniravo alytiškių senas, geras pažįstamas butrimoniškis Viktoras Kiseliovas ir jis su karinio dalinio „zampolitu“ susilažino, kad aikštėje situacija nėra tokia beviltiška ir įvartį kareiviai tikrai įmuš. Rungtynių pabaigoje taip ir įvyko.V. Kiseliovas lažybas laimėjo ir už tai neliko skolingas „sąmokslininkams“.
Algirdas tęsia: kiek kitokio pobūdžio sąmokslas, susijęs su Alytaus „Banga“, įvyko tų pačių 1975 metų rudenį. Šis su liūdna pabaiga.
„Banga“ tais metais užtikrintai laimėjo Kapsuko zonos futbolo pirmenybes. Kad patektų į „A“ klasę, dar reikėjo Telšiuose išsiaiškinti 4 zonų nugalėtojų turnyre (futbolininkų vadinamoje „pulkoje“), kas to vertas.
Centre – jaunasis „Bangos“ komandos kapitonas A. Žemaitis, antras iš kairės – alytiškis, rungtynių šoninis teisėjas Algis Zaviliauskas, o pirmas iš dešinės – „Bangos“ komandos vartininkas Valacka
Kaip Algirdas teigia, jie buvo pranašesni už savo varžovus, bet nematomos jėgos visais įmanomais ir neįmanomais būdais trukdė jiems įrodyti savo pranašumą, pakilti pakopa aukščiau ir ateinančiame sezone, jau žaidžiant vienoje lygoje su Alytaus „Dainava“, būti jos konkurente. Su teisėjų pagalba (aiškiai ne tik jų) Telšių „Impulsas“ buvo užtemptas į pirmą vietą. Kažkas labai nenorėjo „derbių“ tarp dviejų Alytaus komandų, o ir dar būtų neaišku, ką jų metu labiau palaikytų Alytaus futbolo mėgėjai, čempionišką „Dainavą“, ar vien tik gimtinėje – Alytuje išaugusiais žaidėjais sukomplektuotą Alytaus „Bangą“…
Alytus turėjo čempionus „Dainavą“, bet prarado „Bangą“, kuri jau kilo ir būtų vilnijusi į Lietuvos futbolą „devintąja banga“, juk Dzūkijos sostinė futbolo talentus moka ugdyti…
„Gaidžio“ pokštai „varė iš proto“ trenerį A. Bytautą
Bendraujant su Algirdu smagiai pasijuokėme iš Lietuvos „Vilties“ futbolo rinktinės (17-18 metų), kurią treniravo A. Bytautas ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų treniruočių pobūdžio rungtynių epizodo. Šioje rinktinėje kaip visada būdavo daug Alytaus talentų, tai ir vartininkas Algis Seilius (deja, žuvęs), ir techniškas, kūrybingas gynėjas Romas Vidžiūnas – „Gaidys“ (taip draugų vadintas, nes staigiai sukinėjo galvą, o ką?… futbolo aikštėje tai privalumas), ir gerai mokantis vertinti poziciją kitas gynėjas Antanas Makštutis „Makštė“, Gediminas Jermala „Karosas“ bei kiti.
Alytiškis vartininkas a.a. Algis Seilius, žaidęs ne tik Lietuvos 18-mečių rinktinėje, bet ir buvęs kandidatu į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę
Alytaus jauniai: antroje eilėje pirmas iš kairės – treneris A. Bytautas, trečias – A. Žemaitis, ketvirtas – Aivaras Vyšniauskas (neseniai buvęs Alytaus futbolo federacijos prezidentu, jaunystėje 100 m distanciją nubėgdavęs per 11 sek.), šeštas – A. Makštutis, paskutinis – Alytaus sporto mokyklos direktorius Algimantas Grauželis
Romas buvo ne tik talentingas, imlus, bet ir neprognozuojamas, dėl ko „varė iš proto“ trenerį. Ir štai dėl ko. Per rungtynes su bendraamžiais, žaisdamas centro gynėjo pozicijoje, atėmęs kamuolį iš varžovų ar gaudavęs jį iš savo vartininko kontratakai, kartais, užėjus įkvėpimui, apeidavo po 2-3 varžovų žaidėjus prie savo baudos aikštelės ir tarsi to būtų negana, sugebėdavo grįžti atgal ir dar kartą jau „per klyną“ (tarp kojų) prakišdavo kamuolį savo aukai. Tokio žaidimo epizodą jis ir pademonstravo tose rungtynėse su meistrais. Perėmęs kamuolį, skirtą Lietuvos futbolo legendai tiek gerąja tiek ir atvirkštine prasme Vytautui Dirmeikiui, jis šiam ir prakišo žaidimo įrankį tarp kojų (arba „klyną“) prieš pat A. Seiliaus ginamus vartus, baudos aikštelėje, vietoje to, kad sužaidęs paprasčiau, išspirtų jį į kampinį ar toliau nuo vartų. Čia neišlaikė aikštėje nesikvatoję ne tik žalgiriečiai, bet ir treneris A. Bytautas.
Išsaugoti Šekspyro posmai
„Geri dalykai“, taip dviem žodžiais Albertas Antanavičius Šekspyras mėgsta įvardinti jam patinkančius reiškinius, procesus, įvykius ar materialius daiktus. Tikrai „gerais dalykais“ su mumis pasidalino Algirdas. Giliai stalčiuje surado net Šekspyro posmus su autografais, kuriuos šis, beakomponuodamas sau gitara, dainavo prieš 16 metų. Šių eilių autorius dabar net pats nerastų nei savo stalčiuose, nei galvoje, gal tik širdyje. „Geri dalykai“ nemirtingi…
Alberto eilėraštis, stebūklingai išlikęs Algirdo kultūrinio sluoksnio saugykloje.
Posted by dzilbus 
