Rimtosios muzikos koncertas Paliesiaus dvare

vasario 21, 2017

Mums svarbu, jog jame dalyvauja Šekspyriukė arba pianistė UGNĖ ANTANAVIČIŪTĖ. Tiesa, koncertas vyks Lietuvos pakraštyje, šalia Ignalinos – Paliesiaus dvare. Daugiau info reklaminiame lapelyje. Vykite ir klausykite!

dvaras-sekspyriuke-ugne


Žemės per daug? Žemės per maža!

vasario 15, 2017

Primygtinai siūlau paskaityti šį straipsnį. Jį parašė 1991 metais mano dėdė Kęstutis Bulvičius. Prieš karą jis vadovavo Kauno “Pieno Centrui”. Raudoniesiems užplūdus Lietuvą, emigravo į Kolumbiją, ten vadovavo Niutibaros viešbučių tinklui Medelin mieste. Jau pensininkas persikraustė gyventi į Ispaniją Tarragonos miestelį Katalonijoje. Baigęs Paryžiaus Sorbonos universitetą, propogavo sveiką gyvenimo būdą, sovietmečiu gausiai rėmė mūsų šeimą siuntiniais iš užjūrio. Dėdė Kęstutis rašo apie savo tėvą, mano senelį Juozą Bulvičių (1876 – 1943), Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininką, turėjusį ir nuomavusį daug žemės. Tai toks suvalkietiškas Karbauskis, tik buvo tikras žaliasis, nes važinėjo su brička, nors Kauno autokrautuvėje galėjo nusipirkti Daimler su 4 l darbinio tūrio varikliu.
Vasario 16-tosios proga šis straipsnis gali būti aktualus. Gero pasiskaitymo

KĘSTUTIS  BULVIČIUS

kestutis-bulv

Po tiekos metų su savo fabrikų gaminiais negalime pasirodyti Vakarų kraštuose dėl menkos jų kokybės. Tačiau yra šalininkų, kurie norėtų industrializaciją dar daugiau praplėsti ir mano, kad, sudarydami su užsienio firmomis mišrias bendroves, galėtume gaminti geros kokybės prekes, sumažinti bedarbių ir atkusti ekonomiškai. Idėja labai patraukli.
Kurti mišrias bendroves — normalu. Ypač jų pastebima didelėse valstybėse, kur yra plati vidaus rinka ir reikalingos žaliavos. Nors kartais jų yra ir mažuose kraštuose, kur yra pigus pragyvenimas, maži mokesčiai ir pigi darbo jėga, — pavyzdžiui, Taivanyje, Pietų Korėjoje. Dideli ultramoderniški fabrikai iš ten siunčia savo puikius gaminius į labiausiai industrializuotus pasaulio kraštus.
Be gerųjų ypatybių, mišrios bendrovės turi vieną, bet labai didelį minusą: jos iščiulpia iš krašto užsienio valiutą. Savo uždarbį pasiima ta valiuta. Technologiją, specialistų, jei reikia, žaliavų iš užsienio taip pat gaunama tik už tvirtą valiutą. Jei rinka yra tik vidaus, ne eksportui skirta, šis tvirtos valiutos siurblys pridarytų krašto valiutai daug žalos. Būtų tikras finansinis nukraujavimas. Stambios mišrios bendrovės būtų tiktai tada pateisinamos, jei jos didžiausią dalį savo produkcijos parduotų užsieniui už tvirtą valiutą. Tačiau nereikia turėti vilčių, kad jų atsirastų mūsų krašte, nes, krypstant į Vakarų ekonomiką, pas mus sąlygos pasikeis: pragyvenimas pabrangs, mokesčiai padidės, ir pigios darbo jėgos nebus.
Mišrių bendrovių steigimas ir veikimas turi būti kruopščiai paruošto įstatymo nustatytas, siekiant apsisaugoti nuo galimos žalos mūsų finansams.

Kartais spauda parašo, kad Nepriklausomoj Lietuvoj ūkininkai blogai gyveno, jų ūkiai būdavo parduodami iš varžytynių už skolas. Tai savanaudiškai iškraipytos žinios, nes visuos kraštuos pasitaiko girtuoklių ūkininkų, kurie ir savo ūkį „prageria”, kai yra per dideli tinginiai arba iš viso nesugeba ūkio tvarkyti. Bet tai išimtys, bent taip buvo anksčiau Lietuvoje. Kad Nepriklausomoj Lietuvoj Žemės ūkis sparčiai kilo ir aukštos kokybės gaminiai galėjo užkariauti savo pozicijas pasaulinėse rinkose, sykiu ir nepaprastai išlepintoj Anglijoj, yra nuopelnas ne tų ūkininkų, kurių ūkiai buvo parduoti iš varžytynių, jie, kartoju, sudarė išimtis. Nekalbėdamas apie girtuoklius, kurie nei ūkiuose, nei fabrikuose ir niekur kitur negali turėti pasisekimo, noriu pateikti tiktai vieną iš daugybės pavyzdžių, iš kurio matyti, ką gali žemė duoti. Anais laikais visi dideli dvarai buvo valstybiniai. Privatūs asmenys juos išsinuomodavo. Nuomotojai turėdavo mokėti valstybei sutartą nuomą. Galėjo auginti, ką norėjo, pelnas ir, žinoma, galimas nuostolis teko nuomotojui.

bulvicius-juozasPavyzdingų ūkininkų buvo daug, ir, apskritai, Lietuvos ūkininkai patiekdavo rinkai geros kokybės produktus. Vilkaviškio apylinkėje buvo pagarsėję Gustaičių, Grigaičių, Žemaičių ir daug kitų pavyzdingų ūkių. O visoje Lietuvoje jų buvo galybės. Jų būta didesnių, vidutinių ir mažų su gražiai įdirbtais laukais, daržais, dažnai ir sodais, gėlių darželiais. Kiemuose lakstydavo vištos ir kalakutai, o tvenkinyje ar upelyje nardydavo antys ir žąsys. Mūsų paukštieną labai brangindavo Vakarų kraštai, ypač Vokietija Ir Anglija. Dabar paukščiai, užaugę laisvam ore (ne sausakimšam tvarte) ir maitinti natūraliais lesalais iš savo ūkio derliaus, turėtų pasisekimą užsienyje, kaip ir anksčiau. Reikėtų tiktai labiau tuo susidomėti ir padėti naujakuriams įsikurdinti.
J. Bulvičiaus pavyzdį iškėliau ne dėl to, kad mus sieja artimi giminystės ryšiai. Šiuo pavyzdžiu tiktai norėjau atkreipti dėmesį, ypač buvusių ūkininkų vaikų, kurie numato atsidurti ar jau atsidūrė sunkioj padėtyje (be darbo), kad apsispręstų ir ieškotų ateities žemės ūkyje, iš kurio yra kilę. Nebūtina ir didesnių mokslų, kaip rodo J. Bulvičiaus pavyzdys: dėl tėvo mirties jis turėjo nutraukti mokymąsi.
Ne vien dideli ūkiai privačiose rankose duoda gerą uždarbį. Pradėti galima, ir net patariama, be didelių užmojų. Studijuodamas Danijoj, pirmąsias vasaros atostogas 1931 metais praleidau tenai, mažame — 7 ha — ūkelyje atsidėjęs daržininkystei. Be didesnio kapitalo, be didelių įrengimų, be didelių išlaidų. Gyvulių, paukščių, triušių užteko ne tik savo šeimai, likdavo ir pardavimui. Visa kita skirta daržininkystei ir jos pertekliaus pardavimui. Labai gerą pelną duodavo uogos (braškės, vyšnios, slyvos] ir medus, kurie rinkoje buvo brangūs. Namelis buvo nedidelis, bet salone — patiestas kilimas, prie sienos — pianinas, kampe — lentyna su knygomis. Seimininkas rūkė, bet negėrė, tačiau pietums ir vakarienei butelio alaus ant stalo nestigdavo.

Yra mažų kraštų, kurie, neturėdami savo žaliavų (geležies, žibalo, anglių, chemikalų ir kt.), sukūrė industriją, pagarsėjusią visame pasaulyje. Bet daug dešimtmečių praėjo, kol jie tai pasiekė, ir mes jų pėdomis, manau, neturėtume sekti. Mes galime savo gerovę pakelti daug greičiau ir be stambesnės užsienių pagalbos. Privalome išnaudoti tas žaliavas, kurias turime, Ir patyrimą, kuris dar ne visiškai yra išnykęs. Tai — žemės ūkis. Jo gaminių paklausa visuomet buvo nemaža, o ateityje bus dar didesnė. Žmonėms išmaitinti reikia daugiau maisto produktų. Pagerinus jų kokybę, galima turėti puikų pragyvenimo šaltinį.
Prisibijom, kad nebus norinčių žemę dirbti. Gal jų nėra šiuo metu. Tačiau tai nereiškia, kad jų negali būti. Bus daug bedarbių, tarp jų — buvusių ūkininkų vaikų. Reikia sužadinti jų jausmus, jiems išaiškinti, kaip darbuotis daržininkystėje, sodininkystėje, bitininkystėje, kaip auginti paukščius, prižiūrėti triušius ir t. f. Manau, susidomėjimas žemės ūkiu pakiltų, ir žemės gal net pristigtų. Tačiau tai nebūtų tragedija, nes kolchozai ir panašūs stambūs ūkiai, kurie trąšoms vartoja chemikalus, ilgainiui turės išnykti. Mūsų mažas kraštas negalės pakęsti, kad žemė būtų nuodijama chemikalais, o gaunami produktai — blogos kokybės.
Atsimindami, kad mūsų pagrindinis verslas buvo ir bus žemės ūkis, turime nepagailėti pastangų, kad kiekvienas gabaliukas žemės būtų įdirbtas. Ilgainiui žemės trūkumas mums pasidarys didele ir sunkiai įveikiama bėda. Dabar jau turime imtis priemonių, kad dirbamos žemės plotai nemažėtų.
Ispanija
„ŠVYTURYS” 1991-20

Daugiau glūkoiduose::

< Terminai ir likimai (viskas labai paprasta)
< Datos ir žmonės


Meilė +

vasario 14, 2017

All You Need Is Love – taip dainavo bitliukai. Tais laikais, kai anglų kalbos dar nieks nežinojo, mūsų tėvai sakė: jiems tik lovos rūpi. Su Valentino diena! Šia proga Vytas “San Simnas” Stanevičius parengė puikų fotoshow.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

san-simnas-stanevicius

Šv. Valentino vakarą meilei negali būt abejingų… Pažiūrėkim į ją linksmai, šiuo atveju ir su jumoru, o mylėkim nuoširdžiai…

Be meilės, kaip be oro, ir ji yra visokia: karšta, tyra, švelni, aisringa, apgaulinga, keista, tikra ir netikra,,.
Lai būna ji amžina. Mylėkim vienas kitą ir būnam mylimi…

Egiptas – vaizdžiai

vasario 10, 2017

Kai Genius atsiuntė mailą su Egiptu, pasitaikė puiki proga paklausti tų, kurie Egiptą matė arba matė daug kartų. Tie, kurie matė piramides natūraliai, sako, jog Google Maps (Street View) jos efektingiau atrodo nei natūroje. Kaip tai gali būti? Gal kas žinote?

EUGENIJUS VNARAUSKAS (GENIUS)

genius-vnarauskas

Sveiki glūkoidai!
Vartydamas savo kelionių archyvą užtikau jau primirštą kelionę po Egiptą, nutariau atsiųsti keletą nuotraukų. Keliavom kartu su Vida gana senai, prieš 10 metų.


Liaudiški prisiminimai apie Alytų

vasario 8, 2017

Kad visi turime ką prisiminti – niekas neabejoja. Taigi, nalauk: rašyk, įkalbėk mp3 ir atsiųsk ar ateik į “Garažų Klipų” studiją ir gyvai papasakok. Kitaip liks tik balandos ant kapo

VYTAUTAS GALBUOGIS

galbuogis_portretNetyčia iškrapščiau senų minčių.  Alytus maždaug apie 1972 m. Dauguma, manau, užmiršo šio miestelio statusą Lietuvos istorijoje. Alytus buvo žymus daug kuo, pravardėm ir žinoma muzika, neminėsiu tų, kurie tą muziką stūmė, mes ir taip puikiai juos žinom. Aišku,  nepamirštas ir hipizmo laikmetis. Alytus Lietuvoje buvo jėga. Palangoje tekdavo pagastroliuoti  tuo laiku, kai ten pasisakai, jog iš Alytaus – to pakakdavo, jog niekas nekabins. Nors vykdavo jaunimo karai tarp Kauno ir Vilniaus, Šiaulių ar Panevėžio. Neduok Dieve, kauniečiai sužinotų, kad alytiškį nuskriaudė. Toks buvo Alytus. Ir dar vienas įvykis, kuris prisidėjo prie miestelio išgarsėjimo. Turėjom tokį bendrabutį  buvusioje Jemeljanovo gatvėje (dabar Vilties g.). Jame tais laikais apgyvendindavo beskanvoinikus, kuriems kalėjimo laikas į pabaigą ar šiaip „geresnio“ elgesio.  Jie dirbdavo miesto statybose ir jautėsi miesto karaliais. Ir jie buvo nutarę, kad ir mūsų miesto meka – Ploščiadkė jų valdos. Nepavyko, tiuremščikai gerai gavo į kaulus nuo mūsų miestelio gynybinių pajėgų. Teko įsikišti milicijai, kad revanšo metu tiuremščikų visai alytiškiai neuždubasintų. Tai buvo totalus įvykis Lietuvoje, po kurio tie (ereliai) susitaikė su mintimi, jog šiame miestelyje jiem karaliauti nebus leidžiama. Miestelyje tapo ramu ir  ši žinia  Lietuvą greit apskriejo. Skaitytojau, gal  prisimeni daugiau pikantiškų detalių? Kai išknisit, pavarykit – žiniasklaidai reikia nuotykių.

Neseniai FB buvo įdėta mūsų pliažo nuotrauka, tai dar viena garsi miesto vieta su taip pat smagiu nuotykiu. Gyveno tais laikais M. Melninkaitės g-vėje (dabar Lelijų prie Savickų mūriuko, iš kurio dabar liko tik didelė duobė) tokie Masaičiai, kiek pamenu gydytojai, vaikus pažinojau. Miestelėnai maudosi, Nemuno vandenėliu džiaugiasi, gelbėjimo tarnyba dirba, gelbėtojas Juozukas Meškelevičius iš valtelės visus prižiūri. Maudosi ir Rička Masaitukas, nardo sau smagiai ir……staiga…neiškyla – dingo akyse. Pliaže panika, gelbėtojai laksto, narai ruošiasi. Apieško tą vietą, operacija trunka ilgai,  dar srovė savo darbą daro, visų nuotaika labai slogi. Tai buvo apie 12 valanda dienos. Ričkos taip ir nerado. Gaila. Mums gyviems liko saulė ir vanduo, turim tęsti gyvenimą toliau. Žaidžiam kortomis, deginamės, jau ir gera popietė atėjo, pakeliam su chebra akis į šešėlio pusę, visų lūpose ble… skenduolis Rička stovi, cepelinuotas lūpytes besišluostydamas. O tas keistuolis panėrė, iškilo prie tilto, parėjo namo ramiausiai pavalgė, numigo ir vėl atėjo, tai buvo šurmulio, bet Rička tapo garsiuoju nardytoju. Mes su chebra pas jį pasižmonėdavom, nes ten buvo tokių medicininių knygų apie sifilį ir žmones juo apimtus, tokius vaizdelius pamačius ir jaunam žmogeliui edukacinė programa greit pasiekdavo smegenis. Va taip.

pliazas-old2

Iš naujos eilutės. Daug Alytus turėjo ir turi įdomių žmonių, nevardinsiu – pasiskaitykit glūkoidų archyvus. Tik vieną manau užmiršom. Turėjom  tuomet Alytuje tokį tikrą rusą: tai buvo (vojenkomato-karinio komisariato) vadas  a.a. Dimitrijus Riabovas. Chebra, prisiminkim, kaip  tuo laiku į sovietų armiją rinkdavo. D. Riabovo labai ramus požiūris buvo į tai, lietuviškai pajuokaudavo ir vis su tokia žavia žmogiška šypsena. Nepuolė visokių varguolių rinkt. Tai buvo Rusas –  Žmogus iš didžiosios raidės. Dabar galiu parašyti, kad jis ir jo šeima nebuvo sutverta mylėti sovietinę sistemą. Dukrai, pasitaikius progai, pavyko tuo laiku palikti tą “rojaus šalį”. Todėl mes netekome Riabovo, jis privalėjo palikti vojenkomatą. Didelė pagarba D. Riabovui. Vėliau gavome naują vadą “tikrą lietuvį” – Kazakevičių, kuris iškart gražiai išdidžiai rusiškai pareiškė: kto byl zdorovym, zdielaem bolnim ili naborot.  Galvokit ką norit.

geleziunasKuo garsūs dabar? Tiltu: vadinamu į niekur. Nė velnio, į sodą “Nemunas”, aš gal vienintelis, kuris labiausiai to laukė. Po 48 metų svajonė išsipildė. Vertėjo laukt? Žalioji gatvė įgriuvo – išgarsėjom. Prie to dar truputis istorijos, miestą, turbūt, šėtonas užpuolė. Einate per tiltą  pėsčiųjų taku link sodų iki tako pasibaigiančio suoliukais. Šiaurės rytų pusėje, per šakas matote betoninę koloną,tai vandens “kytra” nuleidimo sistema. Dešiniau klonyje dabar stovi du nauji namai – iki ten buvo ežeras. Dabar būtų taip: važiuojat ar einat pylimu, palei ežeriuką link sodų man teko tuo pasigrožėti. Gerai vyrai buvo sugalvoję. Tik neilgai džiaugėmės. Vasarą padarė, pavasarį ežero neliko. Vanduo užpyko dėl blogo darbo, išgriovė užtvanką ir pabėgo, palikęs betoninę nuolaidą istorijai. Matot šėtonas nepaleidžia Alytaus ir po 45 metų ima ir Žaliąją gatvę griauna, nesiseka Alytui. Tai su Rotušės aikšte vargstam: vis restauruojam, vieną “gražų “fontaną pakeičiam  kitu dar “gražesniu”. Man tas labai patinka: primena pionierių stovyklų lovius prausimuisi su eile kranų, čia taip pat kažką nostalgija užvaldė.  Ar žinote, kaip miesto žmogai juokauja, kai toks  kūrinys prie savivaldybes stovi: myžam ant visų. Visokių važiavimo žiedų pridaro, patiems striokas suima. Užtai kad mes mokyti…

Aš turiu gerų minčių, kaip Alytų išgarsinti. Aerodromo teritorijoje įrengti didžiausią pramogų parką Europoje, kiek darbo vietų galima sukurti, kiek išplauti europinių pinigų. Nuo tilto įrengti lyno vagonėlių kelią virš Nemuno iki Birštono ir atgal, keliauji su puodeliu kavos, koks kaifas. Tik nesakykit, kad diedas kvailėja. Aš tik svajonę turiu. Būtų gerai, kad Dzilbus mane kur įrašytų į istoriją ateinančioms kartoms.Tada visi žinos, jog tai tokio glūkoido Vytauto  Galbuogio idėja, o aš sau ramiai guliu po balandų apklotu. Kol dar žiema, apsidairykit, rūpesčius kasdieninius primiršę. Alytus turi Triumfo Arką, pridedu nuotrauką, greičiau rasite, nors turistai būna pastabesni.

triumfo_arka_alytusVienas draugas užsienietis labai susidomėjo. Paaiškinau, kad tai dar Napaleono laikų, o mes labai rūpinamės istorija: atstatinėjam pilis, senus dvarus, niekas neturi sunykti. Mums patinka Alytus ir mes juo rūpinamės, mes turim glūkoidus, pasidalinam-pasidžiaugiam, nelaukiam balandų ant kapo, geriau greito ir šilto pavasario.

 

Daugiau rašinių apie pliažą::

< Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
< Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS


Prisiminimai apie Jurgį (linksmai)

sausio 19, 2017

Apie renginį kai kurie Jurgio draugai ir prijaučiantys sužinojo tik iš glūkoiduose psirodžiusio Vyto “San Simno” Stanevičiaus reportažo. O gaila. Tačiau prisiminimus viešinti niekad nevėlu

 

VYTAUTAS STANEVIČIUS

san-simnas-staneviciusPraėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje poetas Jurgis Kunčinas mėgo vakaroti ne tik “Nemune”, bet kartais atklysdavo ir į Vilniaus “Neringos” kavinę. Čia taip pat netrūkdavo išskirtinių asmenybių ir net tarp jų Jurgis šviesdavo.
Buvom trise – du poetai alytiškiai (pirmasis – Jurgis, o antrąjį, tuomet dar studentą, bet jau dirbusį šalia Rašytojų sąjungos, panorėję, labai tikėtina, įspėtumėt iš karto) ir aš, retsykiais poetiškos sielos, tačiau visuomet irgi dzūkas nuo dūšios. Smagiai “Neringoje” lenkėm baltakę, šnekučiavomės, ir nors ji atrišo liežuvį ir man, bet esant šalia dviems poetams neturėjau šansų juo daugiau paplakti, teko labiau klausytis, negu pasakoti savo istorijas, nors buvau Istorijos fakulteto studentas. Dailiosios lyties atstovės vis dailėjo ir dailėjo, kol pagaliau kitokių “Neringoje” neliko. Mums atrodė, kad tapome jų herojais, o tai mus šildė ir teikė vilčių pakelti dar aukščiau savo kartelę. Gerokai įšilus atėjo tylos metas, laikėme pauzę ir skęsdami ugniniame vandenyje visai netroškome, kad mus kas nors iš jo trauktų. Poetai tuo metu paniro į savas mintis, galbūt balnojo Pegasą ir net, nepaisant magnetinės aplinkos, gal prisiminė savas mūzas, o aš galvojau, kad gyvenimas yra gražus, o toliau bus dar gražiau…
Netikėtai Jurgis blausiu žvilgsniu įsistebeilijo į mane ir lėtai ištarė: “Bet koks gi tu gražus…”, antrą kartą pakartojo tą pačią frazę: “Bet koks gi tu “gražus”…” Tik “gražus” pasakė tokia intonacija, kad šiam apibūdinimui jau reikia kabučių. Kita jo frazė “…į velnią panašus” viską sustatė į savo vietas…

arvydas-neringa

copyright-2017


Jurgiui Kunčinui 70

sausio 16, 2017

1975–1979 „Nemuno“ bare po balkonu užklysdavo, anot Juozo „Kamo“ Kaminsko, visas miesto žiedas: rašytojas ir poetas Jurgis Kunčinas, architektas Algirdas Mainelis, gyd. Griškevičius, poetas Antanas Saulynas, kiti kultūros, meno, sveikatos ar mokslo atstovai bei jų gerbėjai. Norint gauti išskirtinę teisę kalbėtis su Jurgiu Kunčinu, buvo privalu „pastatyti“ jam 100 g Maskvos ypatingosios ar stoličnajos. Tada Jurgiui atsiverdavo čakros: pasakojimai pačiomis įvairiausiomis temomis nenutrūkstamu srautu tiesiog liedavosi, šalia to, jis dar sugebėdavo išragauti ne tik savo, bet ir pašnekovo porciją. Niekas už tai nepyko. Nes tai buvo Jurgis.
Susitikime su poetu ir rašytoju Žaliojoje mokykloje (arklidėje), vienas Jurgio talento gerbėjas paklausė: tavo romanuose daugybė personažų germaniškos kilmės vardais. Ar tai reveransas galimam Vakarų skaitytojui, ar tai bandymas skverbtis į vokiečių, austrų, šveicarų, skandinavų ar britų širdis ir protus? Šis paklausimas disonavo su jau valandą trukusiomis liaupsėmis, taigi Jurgį švelniai suerzino. Jis atsakė tiesiai ir užtikrintai: mano kūrybai katalizatorių patekti į vakariečių širdis nereikia. Jei jau jie skaitys, tai tikrai ne dėl romano herojų vardų, bet dėl turinio, stiliaus ir dūšios, kurią ten įdėjau.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

san-simnas-stanevicius

Visą praėjusią savaitę  Alytuje buvo minimas žymaus Lietuvos rašytojo, Alytaus Garbės piliečio Jurgio Kunčino jubiliejus, kuriam sausio 13 dieną būtų sukakę 70 metų. Pagrindiniai jubiliejaus renginiai vyko sausio 14 dieną.

Snieguotais žiemos keliais ir kelialiais į Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką rinkosi jo artimieji, draugai, kūrybos bei talento gerbėjai, buvę pažįstami bei nepažįstami kraštiečiai, savaip paminėję jubiliejų. Rašytojo autobiografijos fragmentus pristatė teatro studijos “Apartė” (rež. Arvydas Kinderis) aktoriai. Pranešimą apie rašytojo kūrybą skaitė viešnia iš Vilniaus dr. Audinga Peluritytė – Tikuišienė. Iš bibliotekos direktorės Giedrės Bulgakovienės, renginio svečiai išgirdo faktų ir įvykių apžvalgą, Alytus – J. Kunčinui. Alytiškiai ir vertėjai skaitė ištraukas iš jo kūrinių ne tik lietuvių, bet ir anglų, lenkų, švedų, rusų, vokiečių kalbomis.

Glūkoidas kompozitorius ir atlikėjas Alvydas Jegelevičius padainavo savo kūrybos dainą  “Vaikystės šviesa” su visiems puikiai žinomais žodžiais, “Eik, vaike, eik, pasaulis liūdnas, bet puikus. Eik, vaike, eik, saulę nulydėk. Eik, vaike, eik, ir surask savus takus”… Šias eiles poetas J. Kunčinas skyrė antrajam savo sūnui Pauliui…

Kitas glūkoidas, Dzūkijos dainius Albertas Antanavičius susirinkusiems padainavo savo kūrybos dainų, nestokojančių meilės gimtajam rašytojo J. Kunčino miestui Alytui.

Šis rašytojo jubiliejaus paminėjimas tik įžanga į simbolinius J. Kunčino metus, per kuriuos nestokos jo atminimui skirtų renginių.