Jaunasis politikas kelia atlyginimus

rugsėjo 23, 2016

Svarbi informacija apie tai, ko nereikėtų daryti. Jaunasis politikas Andrius Jučas startuoja savo karjerą, pateikdamas idėją, kaip nustatyti privalomas sąlygas Savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų skelbiamuose viešuosiuose pirkimuose, kurios įpareigotų viešus pirkimus laimėjusias įmones oficialiai mokėti ne mažesnį atlyginimą nei buvo nustatyta viešojo pirkimo sąlygų sutarties projekte.

Ką slepia ir ką išryškina toks siūlymas?

PATIRTIS IR FAKTAI.  Andrius baksnoja į skandinavus: taip daro jie, nors skandinavų atlyginimai visiškai nekelia problemų pirkimo konkursų organizatoriams, jie, įvesdami pataisas įstatymuose, koncentruojasi į darbų kokybės užtikrinimą ir skaidrumą. Šie du komponentai yra kertinės temos tobulinant  Švedijos Karalystės  pirkimų įstatymą. Dar Andrius rodo į Vilniaus savivaldybę, bet jie JAU nusvilo nuo tokio eksperimento.

LOBIZMAS. Su tokia Andriaus nuostata sutinka didžiosios su statyba susijusios įmonės. Kodėl nesutikti,  jei A. Jučas dar siūlo bonusą: „įstatymiškai“ eliminuoti mažuosius konkurentus. Toks, visiškai nepridengtas lobizmas, garbės jaunajam politikui nepadarys. Lobizmas nėra blogis, tačiau užsiimti šia veikla reikia subtiliai ir išmaniai.

ĮSTATYMŲ KARAI. Bus pažeistas įstatymų viršenybės principas. Negali savivaldybės priimtos žaidimo taisyklės prieštarauti valstybėje galiojančioms. Laukime teismų maratonų. Laimi advokatai, konsultantai, kiti susinteresuoti užsidirbti iš teismo procesų. Gal tai dar viena lobizmo apraiška?

POPULIZMAS. Darbdavys priverstas mokėti darbuotojui didesnį atlyginimą. Na tiesiog fantastika. Įstatyme įkorporuoji abrakadabra ir atlyginimai pakyla. Šiaurės Korėjoje, Kuboje dar Venesueloje tai norma. Bet Venesuelos piliečiai jau važiuoja į kaimyninę Kolumbiją makaronų pirkti. Jei jaunasis politikas pasidomėtų, kodėl mažieji verslininkai ne visad išgali mokėti deramus atlyginimus savo darbuotojams, tai suvoktų, jog mokestinė našta pradedantiems yra nepakeliama. Jis, turbūt, girdėjo, jog, norint judėti priekin, reikia investicijų. Jis galbūt, girdėjo, jog mažieji verslininkai ir jų komandos tam tikrą laiką dirba be atlyginimo, nes tiki, kad tikslus tikrai pasieks vėliau. Dar, šie mažieji verslininkai tiki, jog Alytaus Savivadybės tarybos nariai išliks ištikimi blaivaus, pasverto proto padiktuotai išvadai, kuri sako:

  • Nenorime, jog brangtų Savivaldybės perkami darbai ir paslaugos
  • Nenorime eliminuoti mažųjų verslininkų iš rinkos
  • Nenorime teismų maratonų
  • Nenorime priimti nerimtų nuostatų, nes esame tarybos nariai, o ne kokio nors TV šou dalyviai

Andriui linkime sėkmės Seimo rinkimuose, gal šaltas dušas bus naudingas ateities idėjų generavimui. Jauni žmonės lems mūsų ateitį. Tik nieko nedarantys neklysta. Tai ne minusas. Tai tiesiog pamoka, kai ją suvoki.


Partijos, mažiausiai kenkiančios Lietuvai

rugsėjo 18, 2016

Glūkoiduose politikuojame retai: kai renkame Prezidentą, Seimą ar apžvelgiame savivaldybių rinkimus. Vaikai suvokia pasaulį nuoširdžiai ir savo kalba. Vaizdelis iš glūkoidų pasaulio. Vidmos sūnus keturmetisTomukas, kažkada nuvežtas prie Baltijos, konstatavo: tėte, žiūrėk kokia didelė krūva vandens. Arba tokio pat amžiaus Aidukas, pamatęs lojantį keturkojį, sakė: šuo išskėtė galvą. Jei mes, suaugėliai, išmoktume kandidatų į valdžią pažadų tiradas lyginti su jų nuveiktais darbais, taip kaip vaikai sugeba pažinti ir apibūdinti savo pasaulį, į valdžią prasmuktų ženkliai mažiau blogio. Tik reikia atjungti emocijas, simpatijas-antipatijas, aktyvuoti analitinį mąstymą ir pirmyn.

Už ką balsuosime, provincialiai slepiame nuo draugų, bendradarbių ir tuo skiriamės nuo amerikiečių. Ši anketa yra anoniminė, todėl galite drąsiai balsuoti už jums patinkančią partiją. Antras tikslas: sužinoti, koks kontingentas lankosi glūkoidų puslapyje, kokias politines kryptis atstovauja ir tai yra įdomu mums patiems. Drąsiai spauskite šalia jums patinkančios partijos, toliau: apačioje paspauskite VOTE (balsuoju). Jei norite pamatyti rezultatus, spauskite View Results (pamatyti rezultatus). Sėkmės.

Opozicija

Taigi, kurios partijos mažiausiai kenksmingos Lietuvai? Viena iš keleto –  Liberalų Sąjūdis, bet misteris Šimtas Tūkstančių prisitapšnojo, kaip kažkada Kremliaus garbintojas R. Paksas ar beveik 10 metų teisėsaugą maustęs V. Uspaskichas su savo sėbrais. Iki aferos, buvo patikimiausių Lietuvai partijų sąraše, bet mes, rinkėjai, kaip kokie krepšinio treneriai juos turime pasodinti ant atsarginių suolelio ir iki pat varžybų pabaigos. Kad pamąstytų, jog tarnauti reikia Lietuvai, o ne kažkokiam koncernui. Tiesiog: draugas-ne draugas – lipk iš grūšios. Paprastame gyvenime taip elgtis būtų nesąžininga: reikia mokėti suprasti, atjausti ir atleisti. Politikoje – jokių nuolaidų. Kitaip liksime Europos autsaideriais neribotą laiką. Liberalų sąjūdis iki to nelemto įvykio buvo viena iš mažiausiai Lietuvai kenkiančių partijų.

Konservatorių dalia paskutinį dešimtmetį – vadovauti paradui tada, kai sunkiausia. Tai krizė Rusijoje, tai pasaulinė. Ir priimti nepopuliarius sprendimus, ko niekas nemėgsta. Ketveri metai opozicijoje juos pakeitė iš vidaus. Jauni žmonės po truputėlį perima valdžią, ir tai partiją daro atviresnę naujovėm, pažangai ir suteikia veiklumo. Viena iš mažiausiai galinčių pakenkti Lietuvai partija. Be to, jos nariai ir rėmėjai tikrai neišeitų su gėlėmis pasitikti rusų tankų, jei taip įvyktų.

Pozicija

Pokrizinis laikotarpis socdemams buvo palankus snūduriuoti: ekonomika ir be jų (tik netrukdykite) palengva atsigavo.  Įrodė, jog valdyti procesus telefoninės teisės formomis nepamiršta. Tai jie sėkmingai taikė dar sovietmečiu. Taigi, šiais laikais Druskininkų meras skambina draugeliui ministrui, būk geras, „pakraipyk“ tą įstatymą, kad galėčiau čia dvarelį įteisinti ir daryk greitai … Jie turėtų rausti iš gėdos, laikydami savo gretose tokį ministrą, kuris dar būdamas sveikatos šefu, pripirko brangios chirurginės įrangos, kurios naudojimas išskirtinai ribotas. Arba pripirkti kūno temperatūros matavimo termometrų su Farenheito skale. Išskirtinis debilumas. Šiandien Juozas Olekas, tik jau vadovaujantis ministerijai, kuri rūpinasi mūsų saugumu, sugeba pripirkti žiauriai brangių šaukštų ir šakučių. Viešųjų pirkimų nerašyta taisyklė sako: 8 – 10 % sandėrio vertės atitenka derybų partneriui. „Taisyklė“ pamąstymui. Šis ponas atsakomybės neprisiima. Tai tas pats, kaip prikakoti prie kaimyno durų, paspausti skambutį ir dar paprašyti popieriuko. Tai įžūlumo viršūnė. Panašiai elgiasi ir V. Baltraitienė, J. Milius (abu Darbo partija). Tačiau socdemai turi gražų, sektiną pavyzdį. Kai kažkada V. Andriukaičiui buvo mestas  šešėlis, jis sustabdė, atsisakė visų valstybinių įgaliojimų iki bus išsiaiškinta, kas čia vyksta. Šurmuliui nurimus, jis, pakelta galva, grįžo į darbą.

Socdemams vadovaujant,  ekonominiai migrantai iš Lietuvos kaip važiavo taip ir važiuoja. Dabar pradėjo važiuoti ne koks Džono Smito batų užtrauktukų fabrikėlis, o gigantai: Coca cola, Estrella, bankai. Tai jau katastrofa. Kaip tada suprasti migreną keliančias rinkimines maldas: pritraukti investicijas, sudaryti sąlygas verslui??? Airija atsisakė 13 milijardų eurų mokesčių, kad pritraukti pasaulinį investuotoją į savo šalį, Lietuvoje sąlygos verčia jau esančius dingti ir įsikurti šalyse, kur ekonominis mąstymas ir matymas nesutrikę.

Jauniems verslininkams ir aplamai mažiesiems kybo dilema: vegetuoju ir bankrutuoju ARBA rizikuoju ir apgaudinėju. Sąlygos kurti jaunam verslą, apgailėtinos. Čia siaubingi mokesčiai smulkiam verslui. Kai viską sudedi, gauni rezultatą, sakantį jog turi atiduoti daugiau nei 50 proc savo. Už ką mokėti atlyginimus, už ką investuoti???  Tokia mokesčių sistema. Ir šiame fone socdemas A. Sysas 20 metų suokia apie progresinius mokesčius. Jis nori skalpuoti kelis šimtus daug uždirbančių žmonių, atseit, taip švedai daro. Šiam politiniam spekuliantui norisi pasakyti, jog pirma reikia sukurti gėrį ir tik tada jį parceliuoti. Giliai įsiminė epizodas Švedijoje 1994 metais, kai ten lankiausi  darbo reikalais. Sėdžiu su kolega kauniečiu Vytu naktinbaryje Noršiopinge ir, jau gerokai po vidurnakčio, greta atsisėda šeima, išsikalbam. Jie tik ką parskrido iš kito Pasaulio krašto ir užėjo vėlyvos vakarienės. Tai vienas tų švedų, kuris dėl jau švediško Syso progresinių mokesčių buvo priverstas savo arabų grynakraujų, andalūzų, fryzų žirgų veisimo  fermas iškelti į Pietų Afrikos Respubliką. Jis net sakė, galiu atsinešti didelę skrybėlę, bet netilps praeiti pro šio baro duris – tokia ji didelė.  Ši didelė skrybėlė, tai aliuzija į mokesčio dydį, kuris netelpa į ekonominio padorumo kontekstą. Per rinkimus laikykitės nuošaliau nuo įvairių sysų, kurie propoguoja progresinius mokesčius. Atminkite, jog mūsų turtingieji JAU DABAR moka tokius mokesčius, apie kuriuos didžioji dauguma tautiečių ir sapnuose neišvys. Verdiktas socdemams: nei kenkia nei padeda.

Dar viena pozicijos partija, atvirai antieuropinė, prorusiška, prisitapšnojus iki ausų – Tvarkos ir Teisingumo. Kuo greičiau ši partija išnyks iš politinio horizonto, tuo lengviau kvėpuosime. Politinio zombio vadovaujama partija per ketverius metus nieko apčiuopiamo nenuveikę, nebent nepaliaujamai save garsinanti korupcijos skandalais „Pirk dramblį“,  „Praktiškus žmones renkasi „Norfa“. Laikykitės šūvio atstumu atokiau nuo šios partijos.

Rinkėjai

Mes, rinkėjai galime atverti ar uždaryti kelią besiveržiantiems į Seimą. Elkimės, pavyzdžiui, taip: jei pasirinksite socdemus, neduokite nė vieno taško tokiam ponui A. Olekui. Už “nuopelnus”, kuriuos jau žinote. Jei balsuosite už konservatorius, drąsiai stumkite į sąrašo priekį Andrių Jučą. Tai energijos ir pažangių minčių pilnas jaunas gabus žmogus. Jei pasirinksite darbiečius – dabartinis jų vadas V. Mazuronis turi būti būti pirmuoju. To vertas dėl kelių priežasčių: pabėgo iš skandalais prisotintos Tvarkos ir Teisingumo partijos, nes protingi, mąstantys ir galintys dirbti tautos labui ten ir neturėtų likti. Kai dirbo Aplinkosaugos ministru, blykstelėjo veiklumu ir kompetencija.

Taigi principas toks: prisitapšnojusiems neskiriate nė vieno taško, gabius, jaunus, rišliai kalbančius, perspektyvius – į sąrašo viršų. Venkite tuščiai švaistyti SAVO balsus už mikroskopines, vieno tikslo, vieno žmogelio darinius, pasivadinusius partijomis. Vėl pavyzdys: Antikorupcinė koalicija. Taip, mes visi mūru prieš korupciją, bet, pardon, tuo užsiima STT, prokuratūra ir įžvalgūs piliečiai. Arba Ostapas Benderis, kitaip A. Zuokas. Tipažas žmogaus, kuris, būdamas valdžioje sugeba ir tautai ir sau vienodai sėkmingai priveikti. Tiesiog aferų genijus, tą įvertino teismai. Vėl labai aktyviai ir išmaniai meilinasi lengvatikiams.

L. Balsio aplinkosaugininkai. Juk ir arkliui aišku, jog planetos tarša ir žmogaus kvailumas yra dvi didžiausios grėsmės žmonijai. Bet dėl to kurti partiją? Tokios partijėlės yra bedantės ir neįgalios ir rinkimų sąraše tokių bent dešimt-dvylika. Joms tiesiog neeikvokite laiko, jos niekada nieko nenuveikė, tik drumstė vandenėlį ir bandė į save fokusuoti JŪSŲ dėmasį. Tiesiog demokratijos apraiška ir nieko daugiau.

Mėgstantys eksperimentuoti, basuos už ateivius iš kaimo arba R. Karbauskio valstiečius. Tik būkite atsargūs, prisiminkite šoumenų partiją, Šustausko fenomeną, į nežinią nugrimzdusią A. Paulausko Naująją Sąjungą (Nusipelnėme gyventi geriau) ar kitas, jau dūlančias politiniame kapinyne. Ramūno biznio planą reikėtų vertinti rezervuotai ir nepamiršti, jog staiga „ant šakių“ iškeltas veikėjas, prabėgus trumpam laikui, jį palaikiusius rinkėjus nuvilia.

Kaip ir pašalintojo prezidento ar violetinės tetos atveju – atsiras naujo vado ieškanti kvailių minia ir sena viltis, kad kažkas kitas pasirūpins jų duona ir žaidimais. Būkite toje minioje, bet nepasiduokite tos minios įtakai. Taip sakė Seneka.

Eikite ir balsuokite! Taip sako glūkoidai.

 


Lietuvos radijo istorija

rugsėjo 12, 2016

zenon2

ZENONAS LANGAITIS

Šie metai Lietuvos Radijo istorijai derlingi.  Birželio 12 d. atšventėm Lietuvos Radijo pirmą transliaciją 1926 metais. Prieš 60 metų pradėjo darbą KAUNO RADIJO GAMYKLA. 1956 metų birželio 14 d. KRG išleido pirmą produkciją.

1952 m. vasario 08 dieną, pats Josifas Stalinas pasirašė specialų potvarkį, kuriuo įsakė tarpukariu nebaigtą įrengti Kauno Prisikėlimo Bažnyčią paversti fabriku. Žemiau matysite to dokumento kopiją. Kad būsimus Dievo namus išniekinti, prireikė paties Liucifieriaus parašo, pakalikai neišdrįso… Kaip bepasisuktų istorija, lietuviai dirbo. Mokėsi, kūrė ir dirbo.. Dirbo gerai, atsakingai – kitaip lietuvis nemoka. Pasidairęs po savo Radijo muziejų, padariau nuotraukų, kurios primins apie šlovingus KRG laikus. Pirmas gaminys 1956 metais buvo lempinė radija ŠVYTURYS (rusiškai Majak). Rusai Maskvoj tada jas gamino, bet kaip tik tą fabriką uždarė 1956-ais, o gamybą perkėlė į Kauną. Po kelių metų lietuviai inžinieriai ją patobulino, įvilko į naują rūbą, pridėjo latvišką plokštelių grotuvą ir Kaune jau gaminom pirmą lietuvišką radiolą Daina. Vėliau pasirodė magnetolos MINIJA. Magnetofoninius priedėlius joms gamino Vilniaus “Elfa”. Magnetola MINIJA buvo didelis deficitas tuometinėj sovietų sąjungoj. Gamyklos vadovybę pasiekdavo “darbo kolektyvų laiškai”, su prašymais padėti gauti “radiją kuri pati įrašo muziką”… 1972 metais prasidėjo mažų lietuvišku TV laikas. “Šilelis” ilgam tapo bendriniu gero mažo TV pavadinimu. .. Pas mus taip sakoma – Lietuva – radistų kraštas. Tikrai buvo toks.

Gamyklos likimas kartoja daugelio senų didelių fabrikų likimą. Likviduota 1995 metai. Pabaigoje bandyta gamint ir CB stoteles BANGA. Bet naujos technologijos ir pigiai besidarbuojantys kinai savaip įtakojo šio tipo verslą.
Visą KRG gamintą produkciją sudėjau į pasaulio senojo RADIO katalogą internete

 


A.Antanavičius: Daina prasideda nuo gimtinės

rugsėjo 12, 2016

Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

sekspyras-respublika

Albertas Antanavičius. Stasio Žumbio nuotrauka

Dainuojamosios poezijos kūrėją ir atlikėją Albertą Antanavičių, ko gero, teisinga jau būtų vadinti Dzūkijos dainiumi, atskirai apdainavusiu kone kiekvieną šio žalio ir nuostabaus krašto vietovę, kiekvieną Dzūkijai svarbų istorinį įvykį, kiekvieną jos miškuose galvą padėjusį Lietuvos partizaną… Šiandien, ir vėl sulaukę jo solidaus (jau aštuntojo), net kelių dešimčių dainų albumo, šį kartą skirto gimtajam dainiaus miestui – Alytui, su A.Antanavičiumi kalbamės apie meilę Tėvynei, kuri, pasak menininko, negali būti tikra, jeigu ji neprasideda nuo meilės konkrečiam gimtosios žemės lopinėliui.

 

– Jau yra išleistas jūsų albumas, skirtas Dzūkijos žemei, taip pat – atskiri jūsų dainų rinkiniai jos miškuose kovojusiems partizanams, Vilniaus kraštui, Varėnos kraštui… Juokai juokais, bet baigiat apdainuoti kiekvieną savo gimtojo krašto upę ir medį atskirai, todėl noriu paklausti, ar su tokiu homeriškuoju dainiaus pašaukimu yra gimstama, ar jis užgyvenamas?

– Nuoširdžiai dainuoti žmogus juk tegali iš meilės. Tad ir čia, manau, viskas prasideda ne nuo pašaukimo dainuoti, o nuo meilės savajam kraštui – meilės, kuri liepia jį apdainuoti, nepalikdama jokio pasirinkimo. Vaikystėje pirmiausia įsimylėjau savo gimtąjį kiemą, vėliau – gimtąjį miestą, dar vėliau – visą Dzūkiją, Lietuvą… Dainose man rūpi žmonėms apie visa tai papasakoti. Todėl manosiose dainose svarbiausia yra ne poetinis kalbėjimas, ne metafizinės gelmės ir net ne melodija, o epinis pasakojimas – istorinė dokumentika, geografija, vietovardžiai, konkretūs įvykiai, konkretūs žmonės… Ką nors mylėdamas, juk negali nustoti tuo meilės objektu domėjęsis, todėl gyvendamas apie savo gimtąjį kraštą vis daugiau sužinau, mane įkvepia ir sukrečia vis kiti dalykai, kuriuos panūstu išsaugoti žmonių atmintyje, širdyse ir lūpose. Na, o daina, jei tik ji išties prigyja žmonių lūpose, mano nuomone, yra pati patikimiausia nacionalinės atminties ir nacionalinės savasties saugotoja. Kaip tik todėl kurdamas dainas didžiausią dėmesį visuomet skiriu tekstui, o muzika mano – pabrėžtinai paprasta, „suręsta“ iš keturių – penkių gitarinių akordų… Tokio melodijos paprastumo taip pat siekiu sąmoningai – noriu, kad manąsias dainas galėtų atlikti ne tik profesionalūs dainininkai, bet ir kiekvienas žmogus miške su gitara prie laužo arba prie šventinio stalo…

– O ar dainuoja?

– Dainuoja. Ypač bendruomenės mėgsta dainuoti tas dainas, kuriose skamba jų gimtųjų kaimų pavadinimai. Jau esama ir tokių dainų, kurias, neretai persiaranžavę ar net šiek tiek pakeitę melodijas, atlieka chorai ir liaudies kapelos…

– „Čia mes gimstam iš tylios dainos/ Geraširdės dzūkės širdyje/ Čia nebūna negražios dienos,/ Nes mes patys spalviname ją“… O juk tikrai – nereta jūsų daina turi savy tokio, sakyčiau, himniškumo?..

– Manau, visus meno kūrinius tam tikra prasme dera laikyti žmonijos himnais pasauliui ir gyvenimui. Tad ne išimtis ir manieji – tai himnai mano tėvams, mano šeimai, namams, kuriuose užaugau, gimtajam miestui, Lietuvai… Kitaip tariant – manajam pasauliui, kuriame išties gyvenu ir kurį išties myliu.

– Lietuvoje gimęs ir augęs Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas yra sakęs, kad nemylėdamas savo gimtosios parapijos žmogus neįstengia mylėti nei savęs, nei pasaulio. Sutinkate?

– Be jokios abejonės. Dar moksleivis būdamas perskaičiau Tomo Vulfo knygą „Žvelk, angele, į savo būstą“, kurios pagrindinis herojus Judžinas sakė: „Aš nenoriu tapti JAV prezidentu, scenos žvaigžde, pasaulyje žinoma asmenybe – tenoriu, kad mano gimtojo miestelio žmonės apie mane gerai atsilieptų“. Labai giliai įstrigo man šitie žodžiai ir būtent tuomet apsisprendžiau – kad ir ką šiame gyvenime darysiu, kad ir kur likimas mane nublokš – visada gyvensiu su savuoju gimtuoju kraštu širdy, o dirbdamas visuomet stengsiuosi, kad mano kraštiečiai nesigėdintų manęs pavadinti savu.

– Gyvenime turime ir patiriame visi daugiau ar mažiau – panašiai, tačiau juk ne visi taip spirga iš meilės savajam kraštui, kaip jūs. Sakykit, kas užkrėtė jus tąja meile?

– Dainingumą, be abejo, paveldėjau iš mamos ir visos balsingosios jos giminės. Mama buvo ir pirmoji mano muzikos mokytoja – pamokė groti akordeonu. Dabar mano mamai – aštuoniasdešimt septyneri, ir visai neseniai ji dar giedojo bažnyčios chore, o balsas jos – visai kaip Beatričės Grincevičiūtės…

Na, o šviesaus atminimo tėvas mane vaikystėje labai nemažai kur apvedžiojo – po miškus, savo gimtųjų kaimų apylinkes, vaizdingus paupius… Riešutaudamas ar grybaudamas tėvas visuomet papasakodavo apie konkrečias vietoves nepaprastai įdomių, širdin atgulančių istorijų, o aš klausydavau ir įsimindavau.

Vėliau – prisidėjo mokykla, krašto muziejus. Turėjau tikrai puikius, savąjį kraštą mylinčius ir neprastai pažįstančius mokytojus, todėl, nors mokyklą baigiau niūriais „brežneviniais“ sovietinės priespaudos laikais, tačiau ir teisingą Lietuvos istoriją, ir užgintąją lietuvių pasipriešinimo sovietų okupacijai istoriją žinojau puikiai, nors tais laikais visa tai žinoti buvo gan pavojinga. Matyt, čia kerojo tvirtos patriotinės tradicijos, nes juk kaip tik manojoje mokykloje prieš išeidamas kautis į mišką buvo mokytojavęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Beje, ši mokykla šiandien ir vadinasi jo vardu. Nors, kai ją baigiau aš, šio vardo mokykla dar nenešiojo, bet neslėpsiu – labai juo didžiuojuosi.

Mano šeima, kaip vėliau supratau, galėjo man apie visus šiuos dalykus papasakoti kur kas smulkiau ir išsamiau, mat tarp giminių, pasirodo, turėjau ir į lagerius išvežtų, ir partizanavusių, ir galvas už Lietuvos laisvę padėjusių… Tačiau tėvai apie tai kalbėdavo šykščiai, kaip vėliau prisipažino, tokiu būdu siekdami mudu su broliu apsaugoti nuo galimų persekiojimų.

– Nemanote, kad su savąja patriotine dainų tematika labai jau nemadingas šiais laikais esate? Kodėl gi nedainuojate apie ES, apie globalizaciją, homoseksualų eitynes ir panašius dalykus, šiandien laikytinus vienintele teisinga pilietiškumo išraiška?

– Kuo nuoširdžiausiai pritariu – esu labai nemadingas, ir negana to – madingas niekada nebuvau ir nebūsiu. Mylėti savąjį kraštą niekada netaps mada, todėl ta meilė nerizikuoja ir niekad iš mados išeiti.

O eitynės, globalizacija – ne mano gyvenimo atributai… Jau sakiau, kad dainuoju tik apie tą pasaulį, kuriame pats gyvenu, kurį branginu.

Žinoma, kiekvieno žmogaus asmeninio apsisprendimo reikalas yra emigruoti arba gyventi globaliuose kontekstuose ir abstrakčiose formose net ir neemigravus, tiesiog nepastebint tokių darinių kaip gimtinė, gimtoji kalba, tauta, jos kuriama valstybė… Tačiau mane labai liūdina ir netgi erzina, kai tie, kurie fiziškai arba vidujai yra emigravę, moko, kaip dera gyventi tuos, kurie yra likę gyventi Lietuvoje ir stengtis dėl jos ateities.

– Vadinasi, su tokiais Lietuvos dainiais kaip Bernardas Brazdžionis jums ne pakeliui?

– Ką ir kalbėti, B.Brazdžionis labai gražiai rašė apie Lietuvą, tačiau man jis nėra ir nebus toks artimas kaip Maironis ar V.Krėvė, nes Tėvynę jis mylėjo iš toli. O Tėvynę mylėti iš toli yra kartais lengviau, kartais sunkiau, bet niekada nėra ir nebus tolygu gyvenimui čia, kai Tėvynės likimas ir tavasis likimas reiškia visiškai tą patį.

– Turime tokį puikų, „Lietuvą dainuojantį“ fotomenininką Algimantą Aleksandravičių, kuris jau yra sudaręs ir išleidęs nuotraukų albumus apie Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, o šiuo metu, kiek žinau, intensyviai pluša ties Sūduva. Gal, sakau, panašiai daryti ketinate ir jūs – galbūt išsamiai ir nuosekliai apdainavęs gimtąją Dzūkiją, imsitės dainuoti apie kitus regionus, ilgainiui savo dainomis apipindamas visą Lietuvą?

– Keista, kad klausiate – kaip tik neseniai gavau pasiūlymą iš brolių aukštaičių apdainuoti jų kraštą, tad, kas žino, gal kada nors į šį jūsų klausimą galėsiu atsakyti teigiamai. Tačiau kolei kas apie tai negalvoju – dar yra kas veikti ir gimtojo savo krašto kontekstuose.

Tarp mano planų esama dar sumanymo išleisti dainų albumą, skirtą Alytaus rajono žmonėms ir vietovėms, taip pat atskirai – Lazdijų kraštui. Daugelis dainų jau yra sukurtos, tereiktų jas surinkti, vykusiai sudėlioti ir išleisti.

Negaliu prižadėti, kad gyvenimo trukmės ir kūrybinių galių man užteks apdainuoti Lietuvą, bet dėl mylimos Dzūkijos – esu įsitikinęs – ją išdainuosiu visą.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“ 


Klipas išėjusiems

rugpjūčio 23, 2016

Po 45 metų atsikūrę „Aisčiai“ surengė pernai ir šiais metais koncertus Miesto Sode. Laikas prisiminti jau į nebūtį išėjusius aisčius: bosistą Valdą Jurgelevičių, būgnininką Stasį Simanavičių, vokalistą ir gitarą grojusį Rikantą Lilį, vokalistę Svetlaną Serioginaitę, gitara, vargonais grojusį ir dainavusį Rimgaudą Drumžlį. Visus, gal išskyrus Rimgaudą, tragiška lemtis ištiko ne laiku ir tai dar labiau skaudina. 2010 lapkričio 13 d Prancūzijoje buvo nužudyta buvusi “Aisčių” dainininke Svetlana Serioginaite-Levašova. Kiti išėjo visiškai jauni.aisciai-atminimui-mire

Visus, juos pažinojusius, kviečiame pažiūrėti pirmąjį iš dviejų klipų, skirtų pirmosios Alytaus roko atspalvį nešiojusios grupės dalyviams prisiminti. Klipas pagamintas Garažų Klipų Nidos padalinyje, naudojant iPhoną. Visi garsai: gitara, įdainavimai, net bosas (koks ten bosas, tai tik keturios žemosios akustinės gitaros stygos) įrašyta su telefono mikrofonu. Viskas sumiksuota ir sumontuota taip pat su telefono aplikacijomis: iMovie, Quik, PhotoGrid, MusicMemos. Projekto biudžetas – 0,00 €.

Rasa&Dzilbus – ”Aisčių daina”. Garažų Klipai 2016. 4:41

Daugiau apie AISČIUS::

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
〉 Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
〉 Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškiu klubas ir Aisčiai
„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
 Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
〉 Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

 

 


Pokemonai Nidoje

rugpjūčio 10, 2016

“Būna laikas, kai vasara baigias”. Taip 1971 dainavo Jonavos panelių grupsas “Eglutės”. Taip dainavo “Nemuno” restorane 1972 metais “Aisčiai”

Pokemonai Nidoje || Garažų klipai [ Nidos padalinys] 11:34

Kodėl Nidoje gerai? Saugu, neerzina idiotiška gatvės muzika kaip Palangoje, ramybė, gamtos unikumas ir žmonės. Taip, būtent žmonės. Čia virkaujančių apie blogą gyvenimą ar blogą valdžią, migrantus ar emigrantus neišgirsi. Anokia čia paslaptis, kad  runkelinis mąstymas dar bujoja: valdžia turi duoti šlapiankos ir atlyginimą kaip Vokietijoj. Tokiems atsakyti derėtų taip: kai gaminsi kažką panašaus į BMW ar Siemens produktus, sukursi Skype, kaip estai, kai Intel ar nVidia atidarys čia linijas procesoriams rinkti, kai suvoksi, kad savimi turi rūpintis pats – kaip Amerikoje, kur socializmo mažiausia, tada ir gausi tą taip trokštamą atlyginimą ir kitus bonusus. Reikėtų atminti, jog  socializmas žaloja žmogaus prigimtį ir gimdo runkelizmą. Tuoj bus rinkimai, tad rinkite jaunas, progresyvaus mąstymo personas, išmokite atskirti miglos pūtėjus nuo tų, kurie dar GALI kažką nuveikti jūsų labui.

Grįžtam šį Nidą. Taigi varguolių čia nerasta, juos filtruoja aukštos būsto ir paslaugų kainos. Virgiaus Rima, grįžusi iš Riminio (Italija), sakė: ten tiesiog ore tvyro pinigų kvapas. Nidoje dar taip nėra, bet tendencijos rodo, kad ateityje taip būti gali.

Kad čia nesirenka varguoliai, rodo toks epizodas. Kaimynų kotedžo atžala, pamačiusi mano iPhone klausia ar jis su S raide. Sakau taip ir dar 32 Gb talpos yra. Jis informuoja, jog pas jį taip pat su “S” raide ir 64 Gb. Atžalai tik 10 metų. Nidoje tai joks stebuklas. Stebina, kai menamą respektabilaus piliečio įvaizdį turintis pilietis išsitraukia savo androidą, deda ant stalo ir sako, jog jis yra labai geras. Arba nesako, bet taip galvoja. Tačiau kai išgirsti sakant, jog Apple produktai yra aukščiausios kategorijos, bet jų neperku tik todėl, kadangi jie man žiauriai brangūs, tokią personą privalu gerbti už elementarių tiesų suvokimą ir atvirai sąžiningą nuomonės sakymą.

Kad nesirenka varguoliai, rodo ir naujų prašmatnių auto paradas. Toli ir eiti nereikia, kotedžo kiemelyje, kuriame gyvenau, antikvarinių senelių, tokių kaip mano Audi A4, nerasta. Čia stovi land cruiseriai, iksinės BMW, mersai su S raide, audinės su Q raide ar paskutinės konfiguracijos kadilakas. Įdomi detalė: Glūko susirinkime vienas mūsų visų draugas džiūgavo įsitaisęs šaraną. Šį modelį prieš 10 metų labai buvo pamėgę krūtais save laikantys valstietiškos kilmės džigitai. Kartais pajusdavau save skenuojantį autobrendus Nidos gatvėse. Rezultatas – šaranais čia nejudama.

Ir aplamai čia kitokia Lietuva dar ir todėl, jog visai pagrįstai, nors ir nejučiomis, pradedi savęs klausti: tai čia lietuvių ar vokiečių daugiau. Girdisi ir olandų, rusų, italų, prancūzų, suomių ir net rumunų kalbos. Nida vakarėja, gerai kad nerytėja, nors rusai čia perka būstus ir palieka Nidai eurų. Bet jie vieninteliai vaikšto dviračių takais. Kai susiduri su tokia situacija kasdien ir kelis kartus, imi manyti, jog šioje Rytų šalyje nėra dviračių takų, aišku ir taisyklių. Bet būkime objektyvūs ir savikritiški: kukliame provincijos miestelyje, vaikštančių dviračių taku, išvysi nuolat ir gausiai. Bet Nidoje tvarka kaip Olandijoje. Tai dar viena Nidos  išskirtinė detalė. Prisipažinsiu, jog kartą pasielgiau kaip rytietis: einant žvaigždėtą naktį iš Bo Hause, po dorados druskoje ir poros merfio nė nepajutau, jog žingsniuoju dviračių taku. Donatas paklausė: gal jums dviratį pavogė? Bet tai buvo tik vieną kartą, be to, atsipalaidavus ir diskutuojant apie Kuršių Nerijos smėlynų naudą  feldmaršalo Ervino Riomelio tankų armijai, kuri, prieš vykstant į Sacharą, čia treniravosi 1940 metais.

Kažkodėl niekas nepavogė dviračio.  Homosovietikus recidyvai išlenda. Čia apie save. Dėl blogų įžvalgų. O buvo taip. Kartą išvažiavau dviračiu pasižvalgyti į žmones ir miestelį. Po visų patirčių, užsuku į krautuvę Amstel alaus nusipirkti. Tą, kurį spėjau pamėgti Niderlanduose 2000 metais, kur mėnesį gilinausi kaip ES sprendžiamos aplinkosaugos problemos. Pasistatau dviratį, o prirakinimo inventoriaus tai neturiu. Dviratis ne mano, dar kainuoja tiek kiek mano Audi. Nejauku. Bet piktadarių neatsirado. O ir neturėjo, nes Džiuzės brolis Gedas neatmenamais laikais metė ‘‘dviratinę‘‘ veiklą ir tapo fotografu profiu. Kai išsiruoši į Vaickrugo kopą ir reikia kopti 64 metrus aukščiau jūros lygio, dviračius dažnas palieka miško take, kopos papėdėje už 1,5 km. Tie dviračiai stovi nerakinti tris-keturias valandas ir niekam neužkliūna. Tada suvoki, jog visi LT graibštukai išvykę į Žydrąjį Krantą kur šiurpina dorus prancūzus, rekvizuodami jų jūrinių katerių hondas ar sudzuki. O čia Nida. Bet svarbiausias veiksnys – praėję 25 metai po azijinio režimo subyrėjimo, kuriame vogimas buvo ir dorybė ir prestižas.

Čia ir muzika kitokia. Tiksliau kitokia nei visoje LT. Tai Neringos FM. Ne kiekvienam lemta suvokti kas čia grojama, bet prisimenant Valiaus Chlevicko pastebėjimą dar 1977 grojant su Aisčiais Nemuno kabake, o jis tada sakė, jog publiką reikia auklėti (ištrauka iš rašinio  „Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS“)

Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valentinas Chlevickas pasakė:  publiką reikia auklėti!  Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami  taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie, sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“ (citatos pabaiga).

Ką veikti, jei atvykai? Mokytis valdyti 4 m2 aitvarą, lankyti muziejus, irkluoti plaustą, važiuoti dviračiu ar longbordu arba lošti (!). Preiloje islošiau tris porcijas ledų, Nidoje penkias. Kai tryse suvalgėm 9 porcijas, nuo iškviapamo oro, taip atvėso, jog Nidos pliaže lengvai pasnigo. Dar vakarais žiūrėti Spilbergą ar Tarantiną. Galima plaukti laivu iki Juodkrantės ir grįžti dviračiu. Įspūdžių pakankamai. Oras ir vanduo 20˚C ir 1,5 m aukščio bangos. Čia be komentarų. Galima gaudyti pokemonus. Kai liepos 16 dieną Apple parduotuvė startavo Pokemon Go Lietuvoje, jau kitą dieną pradėjom gaudyti tuos įvairiai zirziančius, kibirkščiuojančius padarus. Nauda ta, jog geimas tave verčia vaikščioti, suprask, judėti. Tik reikia tai daryti atidžiai ir atsargiai: neužminti ant kokio nors fordo ar nenulipti nuo tilto.

Paskaičiuojam, kiek monetų dviems poilsiautojams derėtų išleisti. Degalai – 50€, keltas –12€, ekomokestis – 20€. Jei atplauksi savo kateriu, jachta ar atskrisi cesnos tipo lėktuvėliu (yra mini aerodromas su vienu kilimo-nusileidimo taku), gal įvažiavimo mokesčio mokėti nereikės. Tiksliai nežinau. Toliau:  pastogė, jei 10 dienų – 800 €, 2-3 kartus ieškai gurmaniškų nuotykių BO Hause – 100 €, dviračiai, jei neturi savo, nors 4 dienos 45€, maistas 100€, pora pasiplaukiojimų laivu – 54€, kita – 100€ ir turime 1280€ (arba 4420  Lt) Palyginimui pamenu paskutinę išvyką į Kiprą: kelionė, būstas ir pramogos – 600€. Jums rinktis.

Ši žinutė skirta Nidos svečiui, turinčiam tikslą optimaliai patirti Nidos aurą. Arba, suvalgius šią info,  atidėti vizitą ir palaukti, kai išaušus valandai X, valdžia jau visiems DUOS atlyginimą – tokį kaip Vokietijoje. O tada jau vykti.

Pažiūrėkite filmuką, jis 72 kartus įdomesnis nei šis rašinys.


Glūkas 2016 arba mes 35-tą kartą drauge

liepos 9, 2016

Karšta kaip Mirties Slėnyje Kalifornijoje, tik čia yra vandens ir krūva draugų, draugių, bendražygių ar šiaip smalsuolių. Jubiliejų ir atmintinų datų griūtis: prieš 45 metus Jimas Morrisonas atsisveikina su Pasauliu, Agnės gimtadienis, glūkoidams 35, glūkzaurams 65.

Staigmena: iš USA atvyko Gedas „Gizela“ Manerskas ir surengė su broliu Kęstu show. Pusvalandį skaipinome su Norvegijoje įtemptai besidarbuojančiu Sigitu “Kefu” Kizala.  Apgailestavo, kad negali dalyvauti. Prisipylė arbatos stikliuką ir sveikino visus susirinkėlius. Vilius „Striptizas“ Vaicekauskas apiplaukė ežerą ir taip pelnė garbės glūkoido vardą. Taip jis įrodė, jog žmogus turi judėti, o judesiai privalo stiprinti sveikatą. Pavyzdžiui, lėtas žingsniavimas  tarp lovos ir šaldytuvo gali sveikatai kenkti. Alytaus „Dainavos“ futbolo vetaranai, Lietuvos futbolo čempionai Jonas Eidukevičius (Liubos brolis) ir Vytas „Watas“ Malinauskas Lietuvos TOK prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei padainavo dainelę apie begalinį sportinį troškulį nugalėti.

Kaip visada viskas vyksta sklandžiai ir pagal pačių eksprontu suregztą eklektišką scenarijų.

Rašyti galima daug ir nuobodžiai. Geriau žiūrėkite Garžų Studijoje pagamintą filmuką. Ten rasite pagrindinius susirinkimo akcentus: detales, sveikinimus su pašmaikštavimais, Viliaus midimaratonas, koncertų trupiniai. Žiūrėkite ir prisiminkite. Žiūrėkite ir mąstykite, jog tokių susibūrimų kasmet lieka vienu mažiau.

Glūkoidai Forever !!

Glukas 35 [2016] || Garažų Klipai pristato 2016