ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos atidarymas įvyko

balandžio 23, 2017

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos „Post Scriptum“ atidarymas vyko balandžio 19 dieną ir sutapo su dailininko gimtadieniu. Racionalu tokias progas sulieti į vieną datą. Pasigrožėti naujausiais kūriniais ir pasveikinti  dailininką gimtadieniu susirinko draugai, draugės, kolegos, artimieji, vaikystės draugai iš Madrido (nepainioti su Ispanijos sostine), taip pat iš Kauno ir Alytaus ir tolimesnių vietų. Giedrei Bulgakovienei ir jos komandai Alvydo draugai dėkoja už gražią prasmingą progą susitikti nekasdieniškoje aplinkoje.

Surengti tapybos parodą nėra paprasta. Teko būti liudininku ir padėjėju, todėl pradedi suprasti, kaip svarbu eksponuoti paveikslų grupes, kad jie susilietų stilistika ar noru išreikšti tą ar kitą mintį. Ir pavieniai kūriniai turi rasti salėje vietą: Algirdui Maineliui atminti ar kinoteatras „Taika“ turi įsikomponuoti į visumą.

Visas detales apie tapytoją ALVYDĄ PETKEVIČIŲ, parodą ir jos dalyvius rasite FM99 ir Garažų klipų bendrame darbe-filme.

A. Petkevičius. Tapybos paroda 2017 || FM99 ir Garažų Klipai || 2017

Nuoseklų dailininko Alvydo Petkevičiaus ir Liudo Ramanausko (FM99) pokalbį klausykite įrašuose.

>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 1 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 2 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 3 dalis


Alvydo Petkevičiaus tapybos paroda 2017

balandžio 11, 2017

Alvydas surengė savo tapybos parodą. Sako – paskutinė. Įvykis prasmingas ir sutampa su dailininko gimtadieniu. Kas galite – nepraleiskite progos apsilankyti. Puse lūpų kalbama, jog atidarymo dieną ten pagros ir padainuos Šekspyras ir Aisčių veteranai. Būkime drauge

Balandis. Alvydui P. – 67 ||  Albertas “Šekspyras” Antanavičius
(Draugiškas šaržas)

Balandy lepina gamta ir akį,
Ir gomurį, ir kepenis, ir skrandį;
Balandy bunda erkės, blusos, blakės,
Net genijai – ir tie – tiktai balandy;

Balandy – ir tiktai, – anot poetės,
Ateina genijai ir vėl išnyksta – – –
Štai Leninas tik – pyst! nuo taburetės –
Ir kramto Krupskajos plaukuotą vištą;

Štai Hitleris – šlamakšt! į nuogą liepsną –
Benzino mostelėjęs vietoj brendžio – – –
Istorija tokius šmikius po vieną
Sutraiško ir išspjauna iš balandžio – – –

O štai – prieš mus Petkevičių Alvydas –
Be revoliucijų, karų ir net peruko –
Sau sėdi parodoj kaip monolitas,
Širdim prisirakinęs prie teptuko;

Laimingas, linksmas lyg nepilnametis,
Įkalęs sienon pirmą savo vinį,
Iš rėmų šviečia “Amžinybės medis” –
Toks panašus į pradžią ar kiaušinį,

Kurio tarsi medum dažytą lukštą,
Tuoj, regis, žmonės ims aptūps it kandys, –
Visus, kam grožio vitaminų trūksta,
Išgelbės tik Alvydas ir… balandis – – –
– – –
Balandy gera vėl atgimt ir kilti,
Burkuoti prie molberto it po langu,
Sudėt į drobę visą savo širdį
Ir – tarsi paukštį – imt paleist per dangų;

Balandis meistrui – ne tik darbo mėnuo,
Balandy meistras kartais parodauja:
Balandy – per Gimtadienį – jo venom
Širdis pumpuoja vyną, o ne kraują – – –

Todėl ir mums gana liežuviais pliaukšti –
Pats laikas UŽSISVEIKINT su Alvydu,
Papuošusiu ir mėnesį, ir paukštį,
Ir mus, ir biblioteką, ir Alytų – – –
– – –
Balandis – kiek į gylį, tiek į aukštį –
Susitapatina su tapančiu Alvydu,
Papuošusiu ir mėnesį, ir paukštį,
Ir mus, ir biblioteką, ir Alytų – – –

Alytus,170419


Glūkoidų svečias ALVYDAS PETKEVIČIUS su savo tapybos darbais

birželio 1, 2016


alvydas-petkevicius iphonerŠi parodėlė skirta 50 metų kūrybinio kelio proga. Garbaus smetoniško inteligento, šviesuolio JONO UNGURAIČIO paskatintas ir padrąsintas ir su jo nubraižytu Kauno žemėlapiu 1966 metais leidausi į ilgą kelionę, siekdamas įsisavinti tapybos paslaptis. Glūkoidai, kuriami jo sūnaus Ginto, sudarė galimybę parodyti savo darbus.

Norinčius pamatyti originalus, padiskutuoti apie kūrybą, skambinkite tel. +370 686 61696

A.P.

Daugiau apie Alvydą Petkevičių::

<  Alvydas Petkevičius ir menas stebinti
<  Senos naujienos iš Alvydo studijos

 

 


Alvydas Petkevičius ir menas stebinti

gegužės 13, 2015

Dar anais laikais, kai koncertų salėse karaliavo įvairios estradinės melodijos ar nemuno žiburiai ir kiti panašūs ansambliai, ”Aisčių” bosistas Viktoras Jonkus tokių koncertų nelankė. Bet Viktoras nuvažiavo į Vilnių klausyti Bonnie Tyler. Kai grįžo, sakė: dabar galiu vėl 5 metus neiti į koncertą, tiek mane įkrovė. Alvydas Petkevičius tapybos PARODA įvairių parodėlių fone įkrovė ilgam. Po 15 metų pertraukos pasirodyti šviesoje – teisingas sprendimas

Na susirinks 15 artimiausių mano draugų ir tai gerai, sakė Alvydas. Į parodos atidarymą Giedrės bibliotekoje susirinko keliariopai daugiau. Čia buvo ir kolegos: Kostas Poškus, Benjaminas Jenčius, Arvydas Švirmickas, Valentinas Butanavičius, rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, architektas Robertas Šiūša su žmona, ilgamete menininkų kalvės Žaliojoje mokykloje vadove, fotomeistrai Zenonas Bulgakovas ir Vytautas Stanionis, dar Alvydą sveikino dvi simpatiškos ponios iš savivaldybės, kurios kalbėjo nevaldiškai, o rišliai ir nuoširdžiai, dalyvavo kiti, žinomi ir nelabai, žmonės, kuriuos Juozo ”Kamo” Kaminsko  leksika įvardintų štai taip – ”susirinko visas kuklaus provincijos miestelio žiedas”. Kompozitorius-prozininkas-poetas Alvydas A. Jegelevičius padžiazavo.  Architektas Algirdas Mainelis nėra didis oficialių renginių fanas, todėl į atidarymą atsiuntė savo žmoną Jadvygą. Gražu. Beje, Alvydo speciali padėka Algirdui, kuris išvakarėse daug prisidėjo rengiant šią parodą ir interviu FM99. Kaip Liudas Ramanauskas kalbino Alvydą Petkevičių ir Algirdą Mainelį,  girdėsite filmo apie parodos atidarymą garso takelyje.

Jei japonai susidomėjo Alvydo tapyba, kodėl neturėtų ja žavėtis vietiniai meno gerbėjai, žinovai ar prijaučiantys. Jokia paslaptis, kad menininkai žiauriai nemėgsta kritikos savo adresu. Net jei tai daroma racionaliai ir argumentuotai. Alvydui tai negresia. Jį galima pagąsdinti tik tuo, kad tu neesi modernistas, kurių šiandien tiek, kiek šiūkšlių po tropinės liūties drumzliname upės vandenyje. Dar galima pranašauti, jog tavo drobės nekabos Guggenheime. Ir muzikoje Leonard Cohen niekas nelygina su Slayer.  Bet ta statinė filosofija, subtilus žaismas spalvomis ir šviesa, nepriekaištinga technika, kritikai sunkiai pasiduoda.

K ū r i n i o   v e r t ė

Pakalbėkim apie žemiškus dalykus. Kodėl vienų kūrėjų darbus perka, kitų nelabai. Kodėl Suomijos ambasada perka Alvydą, o ne kitą kuklaus provincijos miestelio kūrėją? Kodėl vienas dailininkas ”išgyvena” iš kūrybos, o kitas visą gyvenimą įrodinėja savo genialumą, bet taip ir iškeliauja nesuprastas. Gal aplinka kalta? Kad būtum pastebėtas, šiandien veikia daugybė mechanizmų: parodos, reklama, susitikimai, bienalės, masmedia laidos, plenerai. Bet kartais užtenka kartą per 15 metų kažką parodyti ir pačiam pasirodyti.

Tai kas yra meno kūrinio vertė, kas ją sudaro? Žiauriai subtilus klausimas. Nors šia tema rasite kalną informacijos, bet,  kad tai suvokti, būtina IQ turėti nemažiau 100. Bandome atsakyti, pasitelkus labiau įkandamus palyginimus iš kasdieninio įvairių reiškinių ar tiesiog daiktų vertinimo pavyzdžių. Kai kurie būdai gali pasirodyti labai sterotipiniai, bet bendram suvokimui tai nekenks.

12

Šiandien visos auto yra trijų rūšių: geros, labai geros ir brangios. Kokio brendo auto važinėjate, ar teikiate pirmumą, tarkime, BMW, Audi, Mercedes, Lexus? Jei taip – norite išsiskirti iš minios, tai ir prestižas, o ir mašinytės yra labai geros.  Apie brangias, pavyzdžiui Bugatti Veyron, kurios vienas varžtas ratui prisukti kainuoja 147 litus, lyg ir neverta kalbėti, nors Pablo Picaso drobių ar automobilio Bugatti kainos šiurpina vienodai. Štai čia ir išsikristalizuoja elementari tiesa. Tikras menas nesidėvi ir jo vertė laikui bėgant nemažėja, o tas Bugatti kažkada virs metalo laužu. Tačiau tai liečia tik TIKRĄ meną sukurtą TIKRO kūrėjo. Jei toks neesi, būsi pastebėtas tik savo kieme, net kaimynas nesužinos apie tavo apgailėtiną hobby.

Ar Alvydas brangus? Kaip jis pats pasakojo, kartais ateina žmogus, sunkiau besiverčiantis, bet su troškimu turėti jo darbą. Ir parduoda už pusdykę. Būna ir priešingai. Dar tik Nepriklausomybei išaušus apie 1993 – 1995, kai į Lietuvą iš Marso atskrido multimilionierių sluoksnis, jie pirkdavo Alvydo paveikslus, mokėdami už juos brangiai ir labai brangiai. O jei tiksliai reziumuoti, tai sumokėdavo nei brangiai nei pigiai, o tiek, kiek drobės realiai buvo tada vertos. Kita įdomi detalė. Alvydą dažnai tokie pirkėjai prašydavo parinkti tinkamą vietą jų būste paveikslui kabinti. Kartais (ne visad) nuvykus, pajusdavo beskonę erdvę, apstatytą kičiniais baldais, dažnai ir klaikiai išplanuotą, bet alsuojančią dideliais ir labai dideliais pinigais. Taigi dar viena tiesa: už pinigus skonio nenusipirksi. Kaip ir prestižo. Prisimenate F. Draizerio romane ”Finansininkas” aprašytą situaciją, kai milijonierių klubas niekaip į savo gretas nenori įsileisti kolegos milijonieriaus vien dėl to, kad pastarasis susikrovė savo kapitalą, kai iš Smith & Wesson sistemos revolverio nupylė keturis konkurentus. Dailininkas savo reputaciją puoselėja tik savo talento dėka. Kalbant apie meną, reputacijos sąvoka plačiaja prasme čia netinka. Kai Van Gogas nusipjovė ausį, jo reputacijai tai nepakenkė, jis ir liko genijum.

Į t a k a

Jei ne tie du mano guru, nebūčiau dabar tuo, kuo esu – sako Alvydas prisimindamas Joną Unguraitį, baigusį teisės ir ekonomikos mokslus dar smetoninėje Lietuvoje, prieš ateinant bolševikams, jaunuolis jau dirbo ministro referentu. Kaip pats sakydavo – buvau viršūnių pakalnėje. Bet atėjo raudonoji tamsa ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atrodytų, ką gali rasti bendra penkiolikmetis aštuntokas ir ir jau solidaus amžiaus anos Lietuvos inteligentas.

Pasakoja Alvydas: kai pamačiau pas Joną Unguraitį namuose tiek knygų, albumų, žurnalų – netekau žado. ”Švyturio” žurnalo ketvirtame puslapyje būdavo tapybos darbų reprodukcijų, kurios mane ir užbūrė. Šiandien gal išsiskirtų mūsų požiūris į F. Dostojevskį, nes man tada aiškino, jog šiuo rašytoju žavėtis galima tik KAIP jis rašo, o ne KĄ rašo. Matydamas mano tvirtą apsisprendimą įvaldyti teptuką, Jonas Unguraitis džiaugėsi, bet santūriai – menininko kelias slidus, nors, kaip vėliau pats prisipažino – jau tada šventai tikėjau, kad tas vaikis pasieks savo! Jis vis man sakydavo, užeik ir klausk, ir klausk… O temos, temos: menas ir astronomija, istorija ir valios stiprinimas…

Kai jau pasirengiau studijoms į Kauną, kuriame mano globėjas prieš II Pasulinį karą gyveno ir dirbo, jis man nubraižė detalų planą su kaligrafiškais užrašais, kaip iš stoties nueiti iki St. Žuko koledžo senamiestyje. Gali įsivazduoti, 15 metų vaikinukas, vienoje rankoje portfelis, kitoje planas ir eina 5 kilometrus svetimame mieste. Bet tikslus planas tiksliai ir nuvedė.  Kai pamačiau technikumo pastatą – kolonos, o viduje piešiniai kabo tokie, kad pagalvojau, reikia grįžti atgal į Alytų. Čia ne man. Bet viskas po truputį pajudėjo… Gaila neišsaugojau to plano. Šiandien įrėminčiau ir pasikabinčiau namie ant sienos. Juk tai mano kelio simbolis.

Na o antrasis guru man dėstė prancūzų kalbą, 1938–1939 m. stažavosi Prancūzijoje, Nansì ir Bezansono universitetuose Vaclovas Šiugždinis. Tai vertėjas, poetas, pedagogas, eruditas – viskas viename. Nepaprastai gyvas su smailu liežuviu, mandagus. Kai tik jis pasirodydavo technikume, tuojau apspisdavo kolegos dėstytojai ir studentai. Tai jis išmokė pažinti daugybę tiesų ir žavėjo kaip asmenybė.

Lankykitės parodoje, ji veiks iki birželio 11 dienos. Nepavydėkite talento tam vyrukui iš Madrido. Tiesiog gėrėkitės jo darbais.

copyright-2015-geras-

 

 

 

Alvydo Petkevičiaus darbų parodos atidarymas. 2015 || FM99 ir Garažų Klipai Pristato

 


Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

liepos 4, 2008

Pirmoji dalis – ”Pliažas”, čia – tęsinys, kuriame aprašomi miesto sodo XX amžiaus, septinto dešimtmečio lankytojų papročiai ir įpročiai. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

MIESTO SODAS

Pavakarė. Alvydas su Gintu ruošiasi eiti į miestą. Ant nuogo kūno velkasi T-Shirts, o ant viršaus dar bitlovkę. Kulturizmo pratimai neduoda greito efekto ir toks ”užpildas“ vizualiai gali kompensuoti muskulatūros neprieauglį. Tada einant iš Madrido į miestą, pakeliui tekdavo sutikti bent 10 draugų, pasisveikinti su jais. Šiandien 10 kartų einant tuo pačiu maršrutu, pažįstamo veido gali ir nepamatyti.

Pakeliui, prie ”Saulutės“ Virgius, tik prieš savaitę įvykdęs šaudymo kandidato į sporto meistrus reikalavimus, demonstruoja savo naują pneumatinį vokišką šautuvą ir siekia naujų aukštumų. Algis Adomaitis iš Madrido atsistoja 20 metrų atstumu nuo šaulio, įsikanda cigaretę ir sutinka, kad Virgius pataikys į ją. Dar kelia sąlygą: jei Virgius kliudys jo galvą, jam kandidatas į meistrus sumokės 10 rublių. Po akimirkos cigaretė pavirsta dulkėmis. Šekspyras būti taikiniu sutinka be draudiminių susitarimų, jis smilium ir nykščiu laikys penkių kapeikų monetą. Rezultatas tas pats, tik dulkių nėra. 2008 metų birželio pabaigoje Virgius apgailestavo, jog šernai neateina į pamėgtas vietas, gal jie nujaučia, kad glukzauras tiesiog niekada neprašauna pro šalį.

Jau centre išdygsta keistas seniokas. Mindaugas ”Fantomas“ Pilkonis, šiandien lauko akmenis profesionaliai verčia architektūrinėm detalėm ir sėkmingai iš to valgo duoną. Fantomas pakeičia savo išvaizdą: skrybėlė, prilipinti ūsai su barzda, tamsus kostiumas, vienoje rankoje lazda lenktu galu, kitoje portfelis. Taip sėkmingai jis kvailino savo geriausius draugus, nes niekas jo neatpažino. Priėjęs prie seno gastronomo stovinčio būrelio saviškių ir galantiškai pasisveikinęs, klausia kur yra viešbutis. Kaip neparodysi kelio Alytuje dar nematytam prieškarinės Lietuvos inteligentui. Nebent kildavo klausimėlis ar senukas nori patekti į viešbutį ar į pasakų namelį – vietą, kur gyveno linksmos mergaitės.

Miesto sodas buvo traukos centras. Visai kaip dabar, tik tada ten dar buvo GRYBAS ir ploščiadkė, kurioje vykdavo šokių vakarėliai, vadinkim diskoteka, ir jokių DJ, tik gyva muzika. Vėliau šiuos akcentus, kalbant Rimo Buroko terminologija, nugriovė intelektualūs vandalai. Grojo čia maestro Jonas Pavilonis, Romas ”Cviakas” Vaitkevičius, Liudas ”Bulka” Bulkevičius, Vytautas ”Styga” Palubinskas, o iš rekrūtų rusų kariuomenėje trumpų atostogų grįžęs Alvydas A. Jegelevičius net sudainavo bitlų ”Oh, Darling” ir ”Let It Be”. Tai buvo tikras furoras. Dar viena detalė: šokančiųjų ir stebėtojų buvo maždaug po lygiai. Pažiopsoti prie tvoros ateidavo ir vaikai be tėvelių ir tėveliai su mamytėm, akies krašteliu besistengiantys pamatyti kokią panelę pakabins jų sūnelis arba atidžiai stebėti kaip šokių aikštelėje auga jų dukrelės reitingas.

Apie aštuntą vakare, sodo prieigose jaučiasi pagyvėjimas. Po GRYBU taip pat. Besišypsanti bufetininkė pro langelį vikriai dalija limonadą, saldainius „Karakum“, drumstą žigulinį alų. Pagal blatą galima gauti kai ką stipresnio. Šiais laikais Lietuvoje pagal blatą galima gauti sklypą UNESCO saugomose teritorijose.

Tada čia rinkdavosi visi vietiniai iš Centro, Kurorto, Kriaušiaus, Madrido ar Suvalkų. Kartais kildavo muštynės, tema ta pati: vietiniai kala atėjūnus (dabar vadintume miesto svečiais). Šiandien tendencija gali išlikti – turkai, vietnamiečiai, kinai gali tapti pretekstu santykiams aiškintis. Labiau intrigavo kovos tarp panelių. Nusiauna batelį ir kala kulniuku konkurentei į galvą. Nesutarimų subjektais dažniausiai buvo Kriaušiaus berniukai.

Blatniausi vyrukai buvo iš Kriaušiaus: Kobra, Škalba, Kunė, Ožys, Aninė – jų ir kelnės buvo labiausiai platėjančios, nes turėjo savo kampe siuvėją, kuris kitų miesto rajonų stiliagas tiesiog ignoravo. Čempionas buvo Čarlis iš Kurorto, jo kelnių vėjare švytavo trys grandinėlės, kai kas teigia matęs net keturias šviečiančias lemputes. Kriaušius buvo turtingas ir gražiausiom miesto panelėm: Virga, Albina, Roma, Greta etc., o į mis Alytus titulą pretenduoti galėjo tik Dana Lydytė iš Kurorto. Nors Albertas ”Kobra” Sakalnykas nepamiršdavo abejojantiems priminti, jog gražesnių už jo Dalią Alytuje tiesiog nėra. Deja, oficialių mis paradų tada dar nebuvo, tad liko tik nuomonių įvairovė. Norinčių pakviesti gražuoles šokiui buvo pakankamai, bet ne visi turėjo kapeikų bilietui. Tad tie, nelabai pasiturintys, jau pritemus, apie pusę vienuoliktos, pradeda lipti per ploščiadkės tvorą. Lengviausia ją įveikti buvo galima kampe link Angelo arba prie pat scenos.

Dėmesio centre dvi ploščiadkės įžimybės: Juozas ”Kamas” Kaminskas ir Juozas ”Bunka” Petraitis, tada KPI (dabar KTU) penkto kurso studentai, besimokantys tik gerais ir labai gerais pažymiais. Abu ne mažiau kaip šešių pėdų ūgio ir su kostiumais – visai kaip Hollywood‘o grandai per oskarų įteikimą. Beje, vienas į kitą kreipdavosi ”pone”, o jų leksika buvo išskirtinė. Pirmo Alytaus (anoj pusėj) bariuke p. Petraitis padavėją kalbino taip – ”maloni ponia, prie alaus prašau pateikti ir lesalą”. Jie visiems darė į s p ū d į, o kai kuriems ir į t a k ą.

Bunka labai mėgo laukinius Afrikos gyvūnus. Grįždamas iš ”Trijų mergelių” kavinės Kaune, naktį iš zoologijos sodo ”pasiskolino” naujagimius liūtukus. Atnešė juos į 4-tą studentų bendrabutį Vydūno alėjoje, prižadino komendantę, kad kartu įsiamžintų nuotraukoje. Aišku, po akto, Juozas juos grąžino atgal, nes puikiai suvokė, jog tikroji ”kačiukų” vieta – pas mamą liūtę.

Priešpaskutinis šokis: kviečia merginos. Kaip imperatoriaus Trajano laikais, falanga mergaičių, žybsinčiom akutėm, dar nepradėjus muzikantams groti, pasistumdydamos tarpusavyje, pasiduoda link berniukų. Partnerius renkasi be klaidų. Taigi pakabinti panelę problemų nebuvo, galvos skausmą kėlė mintis į kurį miesto kampą ją reikės lydėti, todėl Kriaušiaus ar Centro panos buvo populiaresnės nei gyvenusios anoj pusėj (Pirmame Alytuje) ar prie sanatorijos. Nebent turėjo išskirtinių pomėgių ir tai buvo žinoma plačiam šokėjų ratui.

Alvydas paskaičiavo, jog panos pagal tuometinę vertybių skalę buvo tik šeštoje vietoje po muzikos, tapybos, body building‘o, E.M. Remarko ar Emilio Zolia ir pliažo. Įprotis sekmadienį grįžti namo laiku, keldavo mylimų tėvelių susižavėjimą. Nors tikroji priežastis buvo kita: pirmą valandą nakties Luxemburgo radijas pradeda transliuoti hitparadą. Tvankią naktį, svirpiant lietuviškom cikadom ir spidolom, vakaronė tęsiasi. Tą naktį jie pirmą kartą išgirdo Pink Floyd – ”See Emily Play”, kartu taip prasidėjo šios britų grupės maršas per pasaulį. Tikimybė, kad šiandien net įvairių zvonkių gerbėjai žino kas yra ”pinkai” – išlieka.

________________________

Skaitantieji gali pasigesti tokių miesto rajonų kaip Dainava, Vidzgiris, Putinai. Veiksmas vyko tuo laiku, kai ŽMOGIDĖS Alytuje dar nebuvo statomos, vasarą dabartinėje jų vietoje žaliavo bulvių laukai.

P.S. Jei rašliava patiko, galėtų būti tęsiama …

□ Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

□ Pirma dalis – Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS



Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

birželio 28, 2008

Tai pirma dalis – apie miesto pliažą Lelijų gatvėje. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

PLIAŽAS

Vasarą temsta vėlai. Alvydas su Gintu, kurių namus skiria 100 metrų, jau gerokai pramokę Morzės abėcėlę, prožektorių pagalba tariasi ką veikti kitą dieną. Tada namie telefonų Šikučių prospekte dar niekas neturėjo. Gal rytoj eiti į Vokiečių pliažą ir ten pavyks vėl pamatyti kaip būsimoji Alytaus futbolo garsenybė Algimantas ”Liuba” Eidukevičius lipa į pušį. Liuba labai bijo šunų. Vienas toks – Šančių plokščiadančių veislės šunėkas atklydo prie atokaitoje gulinėjančių Vytauto ”Smiliaus” Kunčino, Žorkos, Algirdo Žemaičio, bet tik būsimo ”Dainavos” puolėjo nervai neišlaikė – jis kaip koks Borneo salos papuasas akimirksniu įsliuogė į storoką pušį. Ši istorija ėjo iš lūpų į lūpas ir vasaros pabaigoje jau buvo kalbama, jog Liuba iš pušies išlipo tik vakarop, kai pradėjo temti ir buvo tikras, jog teritorijoje tarp Žemaitės gatvės ir pylimo nėra nė vieno keturkojo. Aišku, tai smarkiai perdėta ir neatitinka tiesos.

Gal susitikti su Koškinu? Užvakar ryte, nuvažiavus su samokatais prie pylimo, girdykloje „Gegutė“ jie sutiko Kaniūkų sargą Koškiną, ką tik grįžusį nuo tilto po tarnybos, visiškai blaivų ir be gitaros. Įvykis neordinarinis. Kokie rišlūs minčių srautai virto pirmąsias 15 minučių: kaip jis k a i r e ranka šaškėmis aplošė Lietuvos šaškių čempioną alytiškį Adomavičių ar apie turėtą balsą ”liričeski tenor”, kuris pavirto į ”barchatni bas” po to, kai jį sumušė sūnus. Vėliau, Koškinui įkalus šimtgramį, jam prasidėjo ”kelionė”. Visai kaip Jimo Morrisono hite ”The Soft Parade” , kai Jimis sako ”this is the best part of a trip” ir audiencija buvo baigta.

Taigi sekančią dieną geriau pradėti nuo dinaminių ir statinių kultūrizmo pratimų, nes Koškinas déjà-vu. Steve Reeves buvo dievas – vyriško kūno grožio etalonas, o miesto pliaže Vaclovas Kleponis buvo vietinis etalonas tuometiniam jaunimėliui. Taigi tikslas aiškus – per vasarą reikia užsiauginti muskulatūrą ir tapti vietiniais kietiakais.

10 valandą ryte pliažas dar tuščias, tik žilagalvis mokytojas pensininkas Narijauskas, jau išsimaudęs, lėtai kopia šlaitu namo. Oras bus toks kaip vakar: karšta ir tvanku. Kobra ir Leva (vėliau perėmęs antkapių kalinėtojo patirtį iš mokytojo Ipolito Kiaunės) jau sėdi prie gelbėjimo stoties. Spidolos antena ištraukta iki galo. 10 val. 10 minučių Libera Europa pradės roko apžvalgą. Beach Boys – ”Good Vibration” tada apžavėjo negirdėtais elektroniniais vojažais į nepažintą garsų pasaulį. Taigi šis gabalas – visų techno stiliaus išradėjų krikštatėvis. Dar po valandos pasirodo Vincas Kudirka, atsineša juostinį nešiojamą raudonos spalvos magą ”Romantika“, maitinamą aštuoniomis apvaliomis batarkėmis, kurios leido išklausyti pora bitlų diskų. Pirkti naujų reikia eiti į krautuvę Zimavičienės mūre. Aišku, Vincą jau nuo seno gastronomo atlydėjo gausus būrys fanų, lyg dabartinį aštuoniolikmetį turintį apynaujį BMW. Tada Vincas atnešė vokiečių žurnalą ”Bravo”, niekam anksčiau nematytą, kuriame buvo didelė Jimi Hendrix nuotrauka. Pamatyti Jimį ir dar spalvotą – jau savaime buvo topas.

Pliažas sparčiai pildosi. Ateina būriai vaikų, renkasi panelės, vis dairosi ar jos tikrai stebimos. Pasirodo tinklininkų plejada – Albino Šukaičio auklėtiniai: broliai Šyvokai, broliai Gustaičiai, Antanas ”Jaška” Jasionis, Rūta Kyguolytė, Algis ”Bundzius” Kyguolis. Susiformuoja bent pora ratukų, kiti muša bobą. Ypač nepageidaujami buvo nemokantys kamuolį pjauti iš riešo. Prie vandentraukės, po gluosniu kortomis ačko lošia Strielka, Kubė, Kazys ir Vytas Barauskai, Pupa (”atiduok tū-ū-ū-zą!!!”).

Lygiai trečią valandą po pietų visos pliažo spidolos nustatomos trumpų bangų 31 m diapazonu, gali pasijusti, lyg būtum Rimini. Radio Praha pradeda transliacijas italų kalba ir mielai pildo Italijos piliečių pageidavimus: skamba Adriano Celentano, Rita Pavone, Salvatore Adamo, Jani Morandi, Domeniko Modunjo. Labai mėgsta italai sveikinti savo artimuosius taip, kad girdėtų ir kaimynas ar bendradarbė visi ir visos fratelli ar soreli. Įpročiai tie patys kaip ir šiandieninių Lietuvos pageidavimų koncertų klausytojų ar užsakovų. Labai smagu išgirsti savo vardą ir pavardę per radiją. Dvasinis orgazmas pasiekiamas greitai ir paprastomis priemonėmis.

Maudynės tokią dieną buvo tikra atgaiva. Nemuno vanduo, kai pasineri atmerktomis akimis, permatomas net prie vandentraukės akmenų, kur vaikų gausybė mėgo turkštis, jau nekalbant apie jo skaidrumą ant srovukės. Nuo vandentraukės akmenų Nemuną skersai pernerdavo Bronka Mazaliauskas ir Alba Dapkevičius, abu vietiniai, iš Kurorto. Ištroškusieji romantikos ar įspūdžių, Nemuno pakrante aukštyn gali nueiti iki trąšų sandėlio ar net Vokiečių pliažo ir pasileisti iki miesto pliažo. Jau už barono, pačiame vidury upės sutinki Nijolę Mitrulevičiūtę, besileidžiančią nuo technikumo, tada Lietuvos moksleivių lengvosios atletikos rinktinės narę. Taigi, pasitaikydavo drąsių panelių.

O didžiausia atrakcija – barža su sieliais. Kiekvienas save gerbiantis pliažo plaukikas būtinai turi priplaukti prie vidurupiu plukdomų surištų rąstų, užsiropšti ant jų ir ant galvos nušokti atgal į upę. Kai tokių plaukikų kokie septyniasdešimt trys, garlaivio kapitono padėjėjas su ilga kartimi nespėdavo visų vaikyti. Kyla įtarimas, jog tuometiniai Nemuno jūrininkai mielai pliažą būtų apiplaukę pro abi dailidkes, deja, tas kelias jau neatmenamais laikais buvo išdžiūvęs.

Alvydo ir Ginto skrandžiai pradeda mušti gongą, jie pro miškelį, sportcelę patraukia namo. Jų dar laukia vakaro vinis – MIESTO SODAS, kuriame susirinks jaunimo elitas – Kriaušiaus asai, pretendentės į mis Alytus, laukinių Afrikos gyvūnų gerbėjas Juozas ”Bunka” Petraitis, Fantomas ir kiti intriguojantys reiškiniai.

Pradžia ir tęsiniai:

□  Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS


Senos naujienos iš Alvydo studijos

birželio 6, 2008

Tradicija tęsiasi. Dailininko Alvydo Petkevičiaus, pirmojo glūkoidų susitikimo (1981)   dalyvio studija atvira pokalbiams ir pora kartų metuose ją aplankyti tikrai verta. Net ir tais atvejais, kai jauti, kad skauda nervą, kankina darbo problemos. Tik įžengus į vidų, jos pradeda nykti, kitą dieną tiesiog išgaruoja. Studija įsikūrus caro laikais statyto pastato palėpėje, kur glaudžiasi ir Alytaus foto meistras Vytautas Stanionis, dailininkai Benjaminas Jenčius, Kostas Poškus, fotografas Zenonas Šilinskas, kiti. Tikras menininkų akropolis.
Alvydo paveikslai puikuojasi ne tik beveik visų glūkoidų būstuose, bet ir pasklidę po pasaulį. Jų galima rasti Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Australijoje, JAV, Japonijoje. Tiesą sakant, Alvydui pabodo šalis vardinti, todėl pridūrė, jog Afrikoje tikrai nėra.

Šį kartą darėme ekskursą į PRAEITĮ, kai vieną gražią dieną, antrosios vidurinės septintokas Alvydas, grįžęs iš mokyklos, atsisėdo ant savo metalinės lovos ir tarė – būsiu dailininkas. Tokį sprendimą inspiravo paveikslų reprodukcijos, kurias atidžiai tyrinėjo pas Ginto tėtę, vartydamas ‘Švyturio’ žurnalo puslapius. Ir dar įkirus klausimas pačiam sau – o ką, ar aš taip negalėčiau? Pirmieji aliejum daryti darbai ant kartono gabalo – niekur, niekada nepublikuoti, kurie pasakoja atskiras istorijas, panašiai kaip Rod Stewartas 1971 metais savo albume „Every Picture Tells a Story“ darė, tik muzikos ir dainų režimu.

Tai vaizdas iš duobės į kitą Nemuno krantą Vidzgirio miške. Tada nuslinko visas šlaitas su pušimis ir eglėmis, atsivėrė dirvožemio ir giliau esančių sluoksnių grožis. Labai sunkiai Alvydui sekėsi tą šlaitą perkelti ant kartono. Užeini po poros dienų ar savaitės, o jis vis dirba prie šlaito spalvų ir kiek ten dažų sluoksnių yra, žino tik pats autorius. Duobė tai puikus mini pliažas Vidzgirio ir Madrido vaikams, kiti atklysdavo ir iš Gorodoko. Labai nuošali vieta, kur galima pyškinti iš parakinių. Pliažo teritorija vasaros pabaigoje virsdavo smėlio ir degtukų mišiniu, o kai kuriems ,,šauliams” teko apsilankyti pas Alytaus vaikų milicijos bosą Filonovą.

Okupacinės armijos poligonas prie Kaniūkų tilto. Tankečių išartas kelias, šaudyklos pastatas. Įeiti draudžiama. Gintas lenkia lazdyno šaką, Alvydas tuoj prisijungs ir abu suskins riešutus. Daugiausia jų buvo Nemuno šlaituose, pačioje ugnies zonoje. Nelinksmas potyris kai virš galvų kulkos drasko medžių lapus ir gerai, kad spėji laiku nugriūti.

Pulko gatvė link UAB „Dzūkijos vandenys“, tada sakydavo – link Sudvajų kelto per Nemuną ar žydų kapų. Arba tiesiog į mišką. Dešinėje tik pasodintos liepos, šiandien lyg ir paaugusios. Čia gyveno ožkų augintojai, gatve vaikščiojo dabartiniai glūkoidai Šekspyras, jo broliukas Antonis (Ga-Ga), sesuo Laima, Virgis, jo sesuo Beatričia.
Alvydo ožka labai mėgo skroblų krūmų šakas ir mamos pavedimus teko vykdyti. Kaip Tomas Sojeris, dažydamas tvorą, sugebėjo prisikalbinti draugus į talką, taip Alvydas rasdavo pagalbininkų šakoms iš miško glėbiais tempti. Kartą šis procesas užtruko ilgokai ir Alvydo mama paklausė – ‚,Tai kur jūs taip ilgai buvote?‘‘. Alvydas atsakė: ,,Mama, taigi ant bitlų užkritome‘‘. Mamai aiškiau nepasidarė, nes liko neįminta mįslė – kas tie bitlai ir kaip galima ant jų užkristi. Kaip neužkrisi, jei vienoje rankoje glėbys šakų, kitoje spidolos, o bitlų „Penny Lane“ miške bent iš keturių radio stočių reikėjo išklausyti. Tada topuose stovėjo. O dar pasiginčijimai (dabar tai vadinama apsikeitimas nuomonėmis) su Gintu, kuris gabalas geresnis – „Penny Lane“ ar „Strawberry Fields Forever“. Mat Alvydas buvo didesnis P.McCartney gerbėjas, kai Gintą labiau vežė J.Lennon.

Alvydas su Gintu po pamokų. Gali būti, jog palydėdami paukščius, prisimena vasarą, kai Alvydo kiemo tvartuke, kuriame mekeno ožka, abu brazdino gitaromis. Labai nuošali nepriklausoma vieta repetuoti bitlų Ob-la-di, ob-la-da. Vienintelė vertintoja buvo ožka, kuri kritikos atlikėjams taip ir nepažėrė, gal todėl, įgavę pasitikėjimo, vėliau mašinų gamyklos klube pasiprašė pas tada ten grojusius Žorką su Silva (Pranas Seilius), leisti šokių metu padaryti bombą – pagroti bitlus, juolab abu apsirengę vienodais švarkais a-la early Beatles. Padarė klaidų: kartą ritmą sumaišė, porą frazių dainavo pro šalį. Apie tai Silva diplomatiškai nutylėjo, tik paklausė – įdomi uniforma, iš kur gavote? Tie švarkai – taip pat Alvydo kūrinys. Galėjo būti drabužių dizaineris. Matyt, meniška siela jau tada visomis kryptimis reiškėsi.

Baltas pastatas – tai „Saulutės“ parduotuvė Ulonų-Pulko gatvių susikirtime. Priekyje tamsi Kelių valdybos tvora, dviejų metrų aukščio, nuo kurios šoki į pusnį su tvora lygią, o jei dar tunelį sniege išsirausi… Katakombos. Aišku, tai buvo dar tada, kai Lietuvoje žiemą snigdavo. Priekyje, tuščioje erdvėje dabar stovi individualūs namai, kurių statytojai ištisą dešimtmetį rengė tarpusavio varžytuves kas pastatys didesnį architektūrinį darkalą.

Anot Rod Stewart’o, kiekvienas paveikslas pasakoja istoriją. Vėlesnieji ir dabartiniai Alvydo Petkevičiaus darbai taip pat galėtų papasakoti savo sagą apie jų kūrybos procese išnykusį laiką, kai užmirštamos visos nereikalingos ir atmintį ryjančios smulkmenos, kai pasijunti pavargęs tik tada, kai drobė jau buria spalvų ir tonų santykiais ar šešėlių magija. Tikėkimės, Alvydas apie tai dar papasakos.