Šveicarijos Armija

spalio 22, 2014

1954 sovietų šalies lyderis Nikita Chruščiovas padovanoja Ukrainai  Krymo pusiasalį ir, kaip šiandien teigia jo sūnus Sergejus Chruščiovas, JAV Browno universiteto T.Watsono tarptautinių studijų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, tai tik formalus žingsnis, tai liko mūsų atostogų vieta. Tada daviau, šiandien atsiimu. Tai rytų slavų genties šiandininių įpročių apraiška. Tokia logika vadovaujantis pretenzijas į Krymą turi Graikija (valdė prieš 2,5 tūkst. metų), Italija (romėnų valda), Švedija (vikingų valda 854 metais), vėliau Kijevo Rusia. Krymas priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei iki XV a., 1428 m. į Krymą įsiveržė totoriai ir jame įsikūrė, išstūmę genujiečius. Krymo chanatas egzistavo iki 1783 m. O 1917 metais bolševikams pasirašius su Vokietija taikos sutartį, Ukraina buvo perleista vokiečiams. Tai kam šiandien turėtų priklausyti Krymas?  Atsakymas paprastas: šaliai, kuriai pagal civilizuoto pasaulio nerašytas taisykles ir priklausė – Ukrainai. O jei kažkam šaus į galvą, kad caras per pigiai Aliaską amerikiečiams pardavė. Ko reikia, kad rytų gentys, kurios save netapatina su Vakarais, nesielgtų kaip Chingis Chanas viduramžiais? Turėti armiją, kuri gintų savo šalies teritoriją. Kiek laiko ginti: metus, mėnesį ar savaitę. Priklauso nuo armijos kokybės ir kiekybės.

Mūsų neetatinis korespondentas Vytas Pavilonis glūkoidų skaitytojams atsiuntė savo straipsnį  apie Šveicarijos armiją. Svarbu, kad Vytas, tarnaudamas LT armijoje, lankėsi pas kolegas šveicarus ir matė jų ginkluotę ir personalą savo akimis, dalijosi patirtimi ir kitaip gilino karo žiniais.  Dėkojame. Nors Šveicarija laikosi jau keletą šimtmečių neutraliteto, tačiau savo gynyba rūpinasi ne mažiau kaip Vokietija ar Prancūzija. Kodėl? Todėl, kad generalisimas Aleksandras Suvorovas IX a. pradžioje perlipo šveicarų Alpes ir dabar koks nors rusų gastarbaiteris užsinorės ten autonomijos. Sutikime, sutirštinau spalvas, bet tos Rytų šalies įpročiai būtent tokie. Moldova, Gruzija, Ukraina, kas toliau?… Ar su tokia, kaip šveicarų armija (jei turėtų) Lietuva atsilaikytų 2-4 dienas rytinių kaimynų invazijos atveju? Jei turėtų?!..

Šaltinis: www.gunstalk.lt
VYTAUTAS PAVILONIS
Pavilonis vytĮsivaizduokite šalį, su didžiausiu pasaulyje tarnaujančių kariuomenėje gyventojų procentu. Valstybė, kurioje visi vyrai nuo 20 iki 50 – kariuomenės įskaitoje. Tiesiogine prasme miega su savo šautuvu po lova. Valstybė, kuri ir po to, kai sukanka Jums 50 metų suteikia Jums teisę pasilikti ginklą, ir džiaugiasi Jus matydami pratybų stovyklose ir mokymų lauke. Valstybė, kuri “maldauja” Jus nusipirkti bent pistoletą (dar geriau pusiau automatinį šautuvą) su didele nuolaida. Valstybė, galinti per 2 – 4 valandas išskleisti savo kariuomenę nuo 22000 iki 650000 karių. O per dvi paras, gerai apmokytą, puikiai organizuotą, ir labai gerai ginkluotą, iki 1,7 milijonų Armiją. Pavyzdžiui – Jungtinių Valstijų armiją sudaro – 1,3 mln. plius toks pats armijos rezervas, Kinijos – 2,4 mln., plius 1 mln. rezervo karių. Turėkite omenyje, kad beveik visa, iki dantų ginkluota, nuo Ženevos iki Davoso, nuo Ciuricho iki Lugano – aukštų kalnų šalis, išrausta/išgraužta tuneliais ir urvais, sudarančiais branduolinės atakos pastogę savo žmonėms, slaptas ginklų saugyklas, maisto ir medikamentų sandėlius, raketų paleidimo šachtas, kalnų granite įrengtomis įvairių kalibrų artilerijos pabūklų aikštelėmis, susisiekiančiomis tuneliais, su atskyrimo šliuzais, lėktuvų, sraigtasparnių ir tankų angarais.

karys

Kiekvienas Šveicarijos miestas ar miestelis turi puikiai įrengtą, su būtiniausiomis, išgyvenimui reikalingomis priemonėmis ir resursais, bunkerį – slėptuvę. Jie visa tai nuolatos prižiūri ir puoselėja, tobulina ir modernizuoja. Šveicarijoje nėra nei vieno neveikiančio įrengimo, nors, galbūt jis sumontuotas dar antro pasaulinio karo metais ar kiek vėliau. Reikia tik paspausti (Schalten) mygtuką.

Šveicarų armija – ne vienintelė šalis pasaulyje, turinti milicinę – gynybinę struktūrą. Tuo pačiu principu (kai kuriais bruožais) yra organizuotas, pavyzdžiui, Bundeswehr‘ras (Vokietijos gynyba). Tai yra sistema: – nedaug karių + daug kadrinių karininkų ir puskarininkių, + rezervo karininkų + nuolatiniai mokymai/pratybos = visa tai išskleidžiama (mobilizuojama), kai tai yra būtina.
Šveicarijos kariuomenė atrodo taip. Nuolatos tarnaujančių profesionalių karių tik apie 9000, daugiausia jų tarnauja aviacijos daliniuose. Tarnyboje ir perkvalifikavimo kursuose apie 10 -15.000 karių vienu metu. Kariai pašaukiami 90-čiai dienų, į vadinamą Rekrutenschule – Ecole de recrue (rekrūtų mokyklą). Baigusiam šią mokyklą, valstybė kariui duoda asmeninį ginklą su dviem pilnomis apkabomis šovinių (šautuvui ar pistoletui), vadinamą “ministro davinys”. Karys gauna tris uniformos rinkinius, pritaikytus visiems metų laikams, kario reikmenis, neperšaunamą liemenę ir šalmą. Su išvardinta ekipiruote ir ginklu Šveicarijos karys vyksta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Namie visą tai karys saugo/sandėliuoja taip, kaip jis nori – niekas to netikrina (tačiau yra nerašytos taisyklės – tvarkingumas).
Skaityti pilną įrašą »


Lietuvos Sąjūdžiui 25 metai

birželio 3, 2013

 Sąjūdžio Lietuvoje 25-mečiui paminėti, Vytautas Pavilonis siunčia porą nuotraukų ir trumpą to laikmečio aprašymą

Pirmasis didysis mitingas (žmonių susirinkimas), arba Sąjūdžio Alytaus iniciatyvinės grupės susitikimas su visuomene, 1988 liepos 24 dieną 18 valandą Dainų slėnyje. Tai buvo neva susitikimas su devynioliktos partinės konferencijos delegatais.

1_sajudis

Vis tik Alytaus dainų slėnyje, negausiomis „jungtinio“ pučiamųjų orkestro pajėgomis (kai kurie muzikantai nedrįso dalyvauti tokiame renginyje) pirmą kartą buvo sugrotas tarpukario redakcijos (instrumentuotės) V.Kudirkos LR himnas. Taip pat buvo grojami lietuvių kompozitorių maršai.

sajudis 2


Atviras laiškas Igoriui

balandžio 17, 2012

Vytautas Pavilonis daug prisidėjęs prie vyresnės kartos muzmenų Alytuje veiklos, šį kartą išsako savo pilietines pažiūras į masinę isteriją – kaip Lietuvoje blogai, kas už to slypi ir kiek mes patys pažeidžiami, kurdami savo asmeninę pasulėžiūrą. Vis prisimenu 1990 metus ir vėliau, kai Vyt. Lansbergis buvo viskuo kaltas. Tiesiog kaltas ir taškas. Praėjo 20 metų ir net politiniai oponentai apie profesorių atsiliepia pagarbiai. Šiandien ši dainelė vėl topuose, tik priedainis kitas: viskuo kaltas Kubilius. Arba Europos Sąjunga. Jei ne Europos pinigai šiuo sunkmečiu, Lietuvai būtų ne krizė, o krachas. Bet skaitykite Vyto straipsnį, kurį jis pavadino atviru laišku Igoriui. Lai diskusija tęsiasi. Linkime daug korektiškų komentarų.

V. VYTAUTAS PAVILONIS

“Propaganda šiuolaikiniai “visuomenės performuotajai” naudoja diegdami savas doktrinas ir neigdami visas kitas. Sėkmingiausiai veikia apleliuojant į neapykantą, ekonominius sunkumus (krizes). Ji yra bet kokio sąžiningo švietimo ir informacijos antitezė. Kad galėtų kuo efektyviau veikti, jai reikia „cenzūros“. Apie tai rašo savo komentare „Jurga“. Informacinėje erdvėje propaganda mobilizuoja visas priemones – internetą, spausdintas, žodines, menines ir vizualines (priklausomai nuo populiarumo) – maksimaliai efektyviai skelbia savo “tiesas”.

„Mes gyvenam stebuklingoj šaly. Visas pasaulis mums pavydi! Tai mes eksportuojam į Baltarusiją demokratiją, o importuojam pigų benziną. Tai mūsų politikai spjauna į Rusijos pusę, smagiai užsitraukdami kontrabandinę cigaretę iš Kaliningrado,“ – rašo Igoris. Kas tie mes..?

Taip manipuliuojama auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos galima būtų panaudoti saviems tikslams (transfuzija). Šiuo atveju turime ne pavienius ligonius, o visą visuomenę, kuriai bandoma įkalti kaip taisyklę, ištrinant visą kitą svarbią šalies informaciją (ypač – istorinę, įvadą). Naiviai mąstant, gali būti, kad ponas Igoris nežino, kad apmulkinti ar “idealistiniai” socialistėliai iš darbo žmonių ar studentų yra tik “patrankų maistas”, tik prieš kapitalistus nuolat burnojančios marionetės — lėlės, šokdinamos tarptautinių didžturčių ir gudragalvių iš regnum.ru. Pirmieji “didžiojo melo” pradininkai buvo bolševikai. Leninas, remdamasis Plechanovu, skyrė valdžioje esančius propagandininkus, kurie kūrė strategiją, ir žemesnio lygio agitatorius, kurie ją įgyvendindavo. Naciai irgi greit išmoko šio “agitpropo”, kurią naudojo pagal penkias taisykles:

1. Supaprastinimo taisykle: visus duomenis supaprastinti iki gero ir blogo, draugo ir priešo antitezės.

2. Sudarkymo taisykle: diskredituoti opoziciją atviru šmeižtu ir parodijomis.

3. Transfuzijos taisykle: taip manipuliuoti auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos galima būtų panaudoti saviems tikslams.

4. Vieningumo taisykle: savo požiūrį pateikti taip, kad atrodytu jog tai visu teisingai mąstančių žmonių nuomonė, abejojančius spausti pakeisti nuomonę, apeliuojant į žymių žmonių pasisakymus, naudojant visuomenės spaudimą ir panaudojant “psichologini užterštumą”.

5. Orkestravimo taisykle: begalinis to paties kartojimas visokiais variantais, įvairiais deriniais ir įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis.

Stabilioje ir klestinčioje visuomenėje ganėtinai sunku paveikti masių psichiką, informacinių karų organizatoriams telieka vienas kelias: jei šalyje nėra chaoso, vadinasi, jį reikia sukelti. Komunistų forumuose bei naujienų portalų komentaruose dažnai Lietuva yra juodinama. Viso šito galima ir nepastebėti, tačiau į tai galima pažvelgti iš kitos pusės. Šovinistas rusofilas ar komunistas (be tautybės) tvirtai sakys: kaltas V. Landsbergis. Taškas. Ne kalti Rusijos imperijos veiksmai, ne kalti komunizmo-socializmo ekonomikos nepasisekimai. Nepavykęs eksperimentas su gyvais ir jau nebegyvais žmonėmis. Kaltas tik Landsbergis ir Lietuvos žmonių siekis būti šeimininkais savo šalyje. Mano manymu, taip yra pabėgama nuo rusiškojo imperializmo ir socializmo trūkumų, bandant juos maskuoti Lietuvos nepasiekimais. Rytų specialiosios tarnybos, agitpropo specialistai tai vertina, kaip didžiausią laimėjimą Lietuvoje.

Juk „virkaujantys“ patys nieko nepadarė, kad būtų geriau Lietuvoje. Tik keikė Lietuvos valdžią bei Lietuvą kaip tokią šalį, jos laisvę ir kitus dalykus. Neva tai nereikalingi dalykai. Tik Rusija gali būti laisva ir stipri, kitiems tai kažkodėl nebūtina. Toje pačioje Rusijoje kaltina Jelciną, bet ne komunistus. Lietuvoje kaltina Landsbergį, bet ne komunistus. Po to tuos pačius komunistus renka į valdžią ir vėl kaltina Landsbergį-konservatorius, dabar dar A.Kubilių.

Klausimas: ar rusofilai bei sovietofilai yra pavojingi valstybei? Nes savo veiksmais sudaro galimybes degradacijai. Be to tūkstančiai sovietinių ruskelių tapo tiesiog ruskeliais, kuriems ta laisvė ir nepriklausomybė kaip šuniui penkta koja. Jiems nereikėjo nei laisvės, nei nepriklausomybės, tik socializmo (pašalpų), balalaikų, rusiškų dainų bei vodkės. Tenka tik apgailestauti, kuomet žmonės kritikuoja ne objektyviai tą patį Landsbergį, bet tik kaip idėją, kaip laisvės simbolį. Tie patys žmonės nekritikuoja Brazausko, ji išrenka netgi keltis kartus, tie patys žmonės nekritikuoja Rusijos, jos veiklos, buvusias kolonijas energetinių resursų kainų išbandymais. Man tokie žmonės primena tuos pačius ruskelius savo šalyje, kuomet miegodami ir laukdami kažko, prisišaukia problemų – nusikaltėliai valdžioje daro bet ką, o žmonės apačioje maitinasi kaulais ir pažadais. Ar ne tas pats Lietuvoje? Juk ne tam tiek metų ugdė sovietinius žmones – kiek iš jų tapo lietuviais, o kiek ir liko tais pačiais sovietiniais žmonėmis? Kiek iš jų tapo rusofilais, Rusijos draugais? Jie nesieja ir nesies save su Lietuva, su Europa, su Europos Sąjunga bei NATO. Jiems JAV ir liks priešas (nors mielai naudojasi kapitalistų sukurtais produktais), o kartu ir Lietuvos politikai, kovoję už laisvės idėją.

Mes galime išimti Landsbergį iš istorijos, bet laisvė vis tiek būtų atėjusi. Nes griuvo, imperija (superderžava) krachą patyrė iš vidaus, be jokio šūvio iš NATO. Tik klausimas: ką tada kaltintų rusofilai ir sovietofilai? Vis tiek rastų atpirkimo ožį, kam suversti visas problemas. Galbūt tai būtų Kovo 11 dienos nepriklausomybės idėjos šalininkai? Galbūt nacionalistai lietuviai? Kuriems Rusija ne motina. Manau, kad tam tikras sluoksnis gyventojų yra pavojingi dėl to, kad jie niekada netaps normaliais piliečiais. Jie iki gyvenimo pabaigos liks rusofilais -mankurtais, kovojančiais su Lietuvos valstybės politikais (dešiniaisiais).

Kaip rodo įvykiai Gruzijoje, pagrindinis mūsų dienų europiečio ir mūsų dienų ruso mentaliteto skirtumas yra tai, kad pirmasis išdidžiai jaučiasi save identifikuodamas su vidutiniu piliečiu, nepamiršdamas nacionalinio pasididžiavimo. Tačiau kas tai yra “prancūziškas išdidumas” arba “vokiškas išdidumas”. Iki 1945 metų vokiečiai didžiavosi, kad teutonų batai galėjo trypti Amsterdamo ir Briuselio gatves. Prancūzai didžiavosi savo Afrikos ir Azijos kolonijomis, o britai – imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė.

Bet XX amžiaus 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmetį šiuolaikinės Europos valstybės ėmė suprasti, kad nacionalinis pasididžiavimas kyla ne iš svetimos šalies okupacijos, bet iš kūrybinio dinamiškumo, sugebėjimo sukurti klestinčią visuomenę kuo didesniam skaičiui savo piliečių nacionalinėje teritorijoje. Kai kas gali prieštarauti, kad kai kurios socialinės programos, pavyzdžiui, Prancūzijos atostogų politika, Vokietijos darbo įstatymai arba Švedijos sveikatos apsaugos sistema, nuėjo kiek per toli, tačiau niekas negali paneigti, kad tose valstybėse didžioji dalis žmonių yra patenkinta gyvenimu ir neturi noro veržtis į kaimynų šalį dėl “nacionalinio pasididžiavimo”. Tačiau net XXI amžiuje to negalima pasakyt apie Rusiją, kurioje ir toliau nacionalinis pasididžiavimas siejamas su brutaliu dominavimu gretimose valstybėse. Jis pasireiškia ir rusų kareivių žygiavimu per Gruziją, ir kiek subtilesne forma Ukrainoje, Baltarusijoje kuriai ėmus atvirai flirtuoti su Vakarais, Rusija griebėsi energetinės politikos, šantažo. Aktyvuodama visokio plauko rezervistus, įtakos agentėlius.

Ar Rusija kada nors vykdė savo įsipareigojimus/sutartis? Komentarai internetiniuose portaluose, kuomet puolama motulė Rusija turi kitokią nuomonę. Jie mano, kad kalta Lietuva ir jos gyventojai nukentėję nuo Rusijos imperijos teroro yra paprasčiausi niekšai, jei prašo žalos atlyginimo. Jei tave ar tavo šeimą vežė į Sibirą – tu pats kaltas. Jei tave Sausio 13 dieną traiškė rusų tankas – tu pats kaltas. Žinoma, galima pagalvoti, jog tai Lietuvos Seimo provokacijos: suprask, žmogau motulė Rusija niekada neatlygins niekam žalos. Provokuoja vargšę ir skurdžią šalį… Tuo tarpu motulės Rusijos garbintojai nerimsta ir visada išlieka ištikimi Imperijai. Tai tarsi mažyčiai Imperijos vienetukai, kurie sudaro tą bendrą pilką masę, kurią jau daugiau nei 400 metų kontroliuoja iš Kremliaus. Jei kaltas – tai bet kas, tik ne Rusijos imperija. Kažkada matai Sovietų Rusija ne okupavo, bet aneksavo Lietuvą. Tebūnie, nors ir pati Lietuva “pasiprašė”. Tačiau esmė čia slypi kitur. Turim akivaizdžius faktus – buvo 50 metų kuriamas “komunizmas”. Nepavyko – ką padarysi. Milijonai liko be darbų, milijonai sužlugdytų žmonių. Kas kaltas? Niekas arba Landsbergis su konservatoriais. Sausio 13 d. važinėjo rusų-sovietiniai tankai ir šaudė žmones Vilniuje. Kas kaltas? Niekas arba pati Lietuva su konservatoriais.

Tuo ir skiriasi Rusijos garbintojai nuo Vakarų Europos piliečių. Pastariesiems rūpi žmogaus teisės, jiems svarbu, kad būtų europietiška tvarka ir kokybė gyvenime. Rusijos imperijoje svarbu yra imperija, o žmogus – niekingas vienetas, sudarantis tą jau anksčiau minėtą pilką masę. Bet kodėl taip žmonės komentaruose gina savo motulę Rusiją? Todėl, kad šiems žmonėms Lietuva, Estija, Latvija niekada netapo Tėvynėmis. Tėvynė buvo, yra ir išliks Rusijos imperija. Kurios nusikaltimai negali būti įvertinti. Tarp garbintojų juk daug praradusių viltį savo šalimi, nemokančių valdyti padėties, galvojančių, kad kažkas kitas turi pasirūpinti ateitimi, tik ne jie patys (išugdytas kazarminis mąstymas). Tai atviri rusofilai, garbinantys Rusijos imperiją.

Keista, kuomet užsimini apie žmogaus teises, kad Sausio 13 d. nukentėję žmonės turėjo savo teises, savo gyvenimus, kodėl taip aršiai sutinkamas pasipriešinimas? Nes Imperija mokė 400 metų ir išmokė vergus nemaištauti, ginti savo motiną Rusiją. Tu negali būti jai kritiškas, blogas. Turi aukotis dėl caro, Stalino, Putino ar dar kokio bandito. Garbintojas yra aklai fanatiškas, kaip ir religiniai fanatikai Pakistane, Afganistane, kurie sprogdinasi, kad tik sužalotų kitus. Taip ir Lietuvoje gyvenantys Rusijos imperijos garbintojai darys bet ką, kad tik Rusijos prestižas ir garbė būtų apginti. Jei gali nutylėti apie padarytus nusikaltimus – nutylėk. Neerzink motulės Rusijos.

Suprask, kad dujas ir nafta tu gauni tik iš malonės. Jie pamiršta, kad viskas, net ir nafta bei dujos, yra perkama už Rusijai arachi reikalingus dolerius. Daugiau nieko ta šalis negali pasiūlyti pasaulinei rinkai. Neperkamos tik vertybės ir žmogaus teisės bei laisvės. Rusijos imperija neprisiima savo padarytų nusikaltimų, nepavykusių eksperimentų su žmonėmis, žudynių, trėmimų. Savus žmones milijonais žudė, kitus irgi, bet kaltų nebūna ir nebus.