Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Kai Stalinas, išgėręs čiačios brėžė Sovietų Sąjungos – Lenkijos sieną, tūkstančiai lietuvių liko Lenkijoje. Kartais siena ėjo per kiemą: troba Lenkijoje, ūkinis pastatas Lietuvoje. Jei anūkė svečiavosi pas močiutę, tai po sienų perbraižymo ir liko Lenkijoje, tėvai Lietuvoje.
Kaip šiandien gyvena tie atskirtieji? Punsko lietuviai susitvarkę geriau negu Lietuvos Daugai ar Simnas. Punskiečiai geriau susitvarkę negu panašaus dydžio grynai lenkiškas miestelio analogas Lenkijoje. Todėl, kad miestelio bendruomenė ir valdžia sugeba iš Lenkijos vyriausybės išprašyti pinigėlių infrastruktūrai plėsti ir gerinti. Ir ta Lenkijos valdžia tautinei lietuvių mažumai atriekia pakankamai. Ten niekam nekelia psichozės dėl “Ū“ ar “Ą“ lietuviškuose mokyklų, gatvių ar kitų informacinių užrašų tekstuose.
Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Reklama

Kaip mūsų saugumas susijęs su Brexit, D. Trumpu ir R. Karbauskiu

 

baneris-new-year

Prisipažinkite: išgąsdino, nustebino, nuvylė ar nudžiugino Brexit, D. Trumpas ir R. Karbauskis? Visus juos vienija rūpestis sava šalimi ir deklaruojamos pastangos realizuoti tai kitaip, nei jų pirmtakiai darė. Šiame kontekste saugaus išgyvenimo užtikrinimas Lietuvai – bene svarbiausias. Ar D. Trumpo nuostata neremti tų NATO narių, kurie dešimtmečiais nesusimoka sutartos mokesčio dalies, yra įdinga, išgalvota, įžūli? Tai kad ne. Ši, dabar jau išrinktojo JAV prezidento išsakyta nuostata, yra absoliučiai teisinga. Kiek galima joti ant amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigų. Savo sauga, pirmiausia rūpinamės patys, glaudžiai bendradarbiaudami su sąjugininkais. Šis perspėjimas – savalaikis, todėl nepaprastai svarbus. Iš R. Karbauskio saugos srityje reikėtų tikėtis, jog jis nedarys reveransų agresyviam kaimynui iš Rytų ir tai jau būtų pakankamai neblogai.

Laisvas darbo rankų judėjimas Europoje nepatiko britams, o nelegalūs migrantai –  amerikiečiams. Dzilbaus dėdės Zenono, gyvenančio JAV 60 metų patirtis sako: kai tik šalia apsigyvena puertorikai, mechikonai ar juodukai, reikia ieškotis kitos gyvenamosios vietos. Europiečiams nepatinka 8 iš dešimties nelegaliai atvykusių iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, nes tik 2 atvykėliai iš dešimties tikri nelaimėliai. Kitų troškulys apsigyventi šiltnamio sąlygomis Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Švedijoje – tiesiog neišmatuojamas. Todėl ir traukia ordos į Senajį žemyną. Kaip prieš 2000 metų į Romos valstybę. Kai romėnai ištižo, barbarams tapo lengvu grobiu. Europa – miegančioji gražuolė, A. Merkel lūpomis dar paragina: važiuokite, mes laukiame jūsų. Vengrai pastatė sieną, D. Trumpas taip pat žada. Sienos visais laikais turėjo prasmę nors ir ne amžiną. Kinai pastatė 9000 km ilgio savo Didžiąją Sieną, kad apsisaugoti nuo panašių tipų ir keletą šimtmečių ji gelbėjo. Kai savo protu, darbu ir išmone Singapūras ir Malaizija sukūrė savo gerbūvį, ten taip par veržiasi lengvo gyvenimo ieškotojai. Pasienio tarnybos jų pirogas nutempia atgal į neutralius vandenis ir palieka. Žiauru? Gali būti.

Fizinės sienos prasmė šiandien labai laikina. Apsisaugoti nuo pamišusių komunizmo apologetų šiaurinėje Korėjoje ar naujųjų kūjo ir pjautuvo imperinių siekių, žmonija  gali tik raketiniais skydais  ir kosminėmis gynybos sistemomis.

Pasižiūrėkite kaip migrantą vėžį priima senbūvis vėžlys. Prieš keletą metų nufilmavau. Tada aktualu dar nebuvo. Vaikams, davatkoms ir puritonams geriau nežiūrėti

 

Kodėl palaikome Andrių Jučą?

Glūkoiduose skelbiamas rinkimų apklausos lapas sufleruoja, jog didesnio palaikymo nusipelnė Tėvynės Sąjunga-Krikščionys Demokratai. Šia politinę partiją atstovauti Seime pasiryžęs ANDRIUS JUČAS. Glūkoidai palaiko šį kandidatą.

jucas_crop_cr

Andriau, kai jau tapsi Seimo nariu, įpareigojame per 4 metus Tave atlikti tris darbus:

< Pasiekti, jog iš Lietuvos nebėgtų pasaulinio lygmens ekonominiai dariniai, kaip Coca Cola, Estrella, o atvirkščiai, ateitų: Intel, BMW, Apple ar panašios kompanijos.

< Smulkiam verslui ir tik startavusiems – jokių mokesčių pirmuosius 5 metus. Dar 5 metus – pusę to, kas yra šiandien.

< Negailestingą karą korupcijai. Kadangi konservatoriai per pastarąjį dešimtmetį mažiausiai prisitapšnojo, jie turi moralinę teisę tai daryti.

Andriau, prisidėk ir būk šių idėjų realizavimo smaigalyje. To nuoširdžiai linki TAVE palikantys

Glūkoidų ir tinklapio skaitytojų balsavimo rezultatai, kuriais vadovaujantis skelbiame šį postą:

BALASVIMO REZULTATAI

Savo pasirinkimą galite dar skelbti čia.

 

Jaunasis politikas kelia atlyginimus

Svarbi informacija apie tai, ko nereikėtų daryti. Jaunasis politikas Andrius Jučas startuoja savo karjerą, pateikdamas idėją, kaip nustatyti privalomas sąlygas Savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų skelbiamuose viešuosiuose pirkimuose, kurios įpareigotų viešus pirkimus laimėjusias įmones oficialiai mokėti ne mažesnį atlyginimą nei buvo nustatyta viešojo pirkimo sąlygų sutarties projekte.

Ką slepia ir ką išryškina toks siūlymas?

PATIRTIS IR FAKTAI.  Andrius baksnoja į skandinavus: taip daro jie, nors skandinavų atlyginimai visiškai nekelia problemų pirkimo konkursų organizatoriams, jie, įvesdami pataisas įstatymuose, koncentruojasi į darbų kokybės užtikrinimą ir skaidrumą. Šie du komponentai yra kertinės temos tobulinant  Švedijos Karalystės  pirkimų įstatymą. Dar Andrius rodo į Vilniaus savivaldybę, bet jie JAU nusvilo nuo tokio eksperimento.

LOBIZMAS. Su tokia Andriaus nuostata sutinka didžiosios su statyba susijusios įmonės. Kodėl nesutikti,  jei A. Jučas dar siūlo bonusą: „įstatymiškai“ eliminuoti mažuosius konkurentus. Toks, visiškai nepridengtas lobizmas, garbės jaunajam politikui nepadarys. Lobizmas nėra blogis, tačiau užsiimti šia veikla reikia subtiliai ir išmaniai.

ĮSTATYMŲ KARAI. Bus pažeistas įstatymų viršenybės principas. Negali savivaldybės priimtos žaidimo taisyklės prieštarauti valstybėje galiojančioms. Laukime teismų maratonų. Laimi advokatai, konsultantai, kiti susinteresuoti užsidirbti iš teismo procesų. Gal tai dar viena lobizmo apraiška?

POPULIZMAS. Darbdavys priverstas mokėti darbuotojui didesnį atlyginimą. Na tiesiog fantastika. Įstatyme įkorporuoji abrakadabra ir atlyginimai pakyla. Šiaurės Korėjoje, Kuboje dar Venesueloje tai norma. Bet Venesuelos piliečiai jau važiuoja į kaimyninę Kolumbiją makaronų pirkti. Jei jaunasis politikas pasidomėtų, kodėl mažieji verslininkai ne visad išgali mokėti deramus atlyginimus savo darbuotojams, tai suvoktų, jog mokestinė našta pradedantiems yra nepakeliama. Jis, turbūt, girdėjo, jog, norint judėti priekin, reikia investicijų. Jis galbūt, girdėjo, jog mažieji verslininkai ir jų komandos tam tikrą laiką dirba be atlyginimo, nes tiki, kad tikslus tikrai pasieks vėliau. Dar, šie mažieji verslininkai tiki, jog Alytaus Savivadybės tarybos nariai išliks ištikimi blaivaus, pasverto proto padiktuotai išvadai, kuri sako:

  • Nenorime, jog brangtų Savivaldybės perkami darbai ir paslaugos
  • Nenorime eliminuoti mažųjų verslininkų iš rinkos
  • Nenorime teismų maratonų
  • Nenorime priimti nerimtų nuostatų, nes esame tarybos nariai, o ne kokio nors TV šou dalyviai

Andriui linkime sėkmės Seimo rinkimuose, gal šaltas dušas bus naudingas ateities idėjų generavimui. Jauni žmonės lems mūsų ateitį. Tik nieko nedarantys neklysta. Tai ne minusas. Tai tiesiog pamoka, kai ją suvoki.

Partijos, mažiausiai kenkiančios Lietuvai

Glūkoiduose politikuojame retai: kai renkame Prezidentą, Seimą ar apžvelgiame savivaldybių rinkimus. Vaikai suvokia pasaulį nuoširdžiai ir savo kalba. Vaizdelis iš glūkoidų pasaulio. Vidmos sūnus keturmetisTomukas, kažkada nuvežtas prie Baltijos, konstatavo: tėte, žiūrėk kokia didelė krūva vandens. Arba tokio pat amžiaus Aidukas, pamatęs lojantį keturkojį, sakė: šuo išskėtė galvą. Jei mes, suaugėliai, išmoktume kandidatų į valdžią pažadų tiradas lyginti su jų nuveiktais darbais, taip kaip vaikai sugeba pažinti ir apibūdinti savo pasaulį, į valdžią prasmuktų ženkliai mažiau blogio. Tik reikia atjungti emocijas, simpatijas-antipatijas, aktyvuoti analitinį mąstymą ir pirmyn.

Už ką balsuosime, provincialiai slepiame nuo draugų, bendradarbių ir tuo skiriamės nuo amerikiečių. Ši anketa yra anoniminė, todėl galite drąsiai balsuoti už jums patinkančią partiją. Antras tikslas: sužinoti, koks kontingentas lankosi glūkoidų puslapyje, kokias politines kryptis atstovauja ir tai yra įdomu mums patiems. Drąsiai spauskite šalia jums patinkančios partijos, toliau: apačioje paspauskite VOTE (balsuoju). Jei norite pamatyti rezultatus, spauskite View Results (pamatyti rezultatus). Sėkmės.

Opozicija

Taigi, kurios partijos mažiausiai kenksmingos Lietuvai? Viena iš keleto –  Liberalų Sąjūdis, bet misteris Šimtas Tūkstančių prisitapšnojo, kaip kažkada Kremliaus garbintojas R. Paksas ar beveik 10 metų teisėsaugą maustęs V. Uspaskichas su savo sėbrais. Iki aferos, buvo patikimiausių Lietuvai partijų sąraše, bet mes, rinkėjai, kaip kokie krepšinio treneriai juos turime pasodinti ant atsarginių suolelio ir iki pat varžybų pabaigos. Kad pamąstytų, jog tarnauti reikia Lietuvai, o ne kažkokiam koncernui. Tiesiog: draugas-ne draugas – lipk iš grūšios. Paprastame gyvenime taip elgtis būtų nesąžininga: reikia mokėti suprasti, atjausti ir atleisti. Politikoje – jokių nuolaidų. Kitaip liksime Europos autsaideriais neribotą laiką. Liberalų sąjūdis iki to nelemto įvykio buvo viena iš mažiausiai Lietuvai kenkiančių partijų.

Konservatorių dalia paskutinį dešimtmetį – vadovauti paradui tada, kai sunkiausia. Tai krizė Rusijoje, tai pasaulinė. Ir priimti nepopuliarius sprendimus, ko niekas nemėgsta. Ketveri metai opozicijoje juos pakeitė iš vidaus. Jauni žmonės po truputėlį perima valdžią, ir tai partiją daro atviresnę naujovėm, pažangai ir suteikia veiklumo. Viena iš mažiausiai galinčių pakenkti Lietuvai partija. Be to, jos nariai ir rėmėjai tikrai neišeitų su gėlėmis pasitikti rusų tankų, jei taip įvyktų.

Pozicija

Pokrizinis laikotarpis socdemams buvo palankus snūduriuoti: ekonomika ir be jų (tik netrukdykite) palengva atsigavo.  Įrodė, jog valdyti procesus telefoninės teisės formomis nepamiršta. Tai jie sėkmingai taikė dar sovietmečiu. Taigi, šiais laikais Druskininkų meras skambina draugeliui ministrui, būk geras, „pakraipyk“ tą įstatymą, kad galėčiau čia dvarelį įteisinti ir daryk greitai … Jie turėtų rausti iš gėdos, laikydami savo gretose tokį ministrą, kuris dar būdamas sveikatos šefu, pripirko brangios chirurginės įrangos, kurios naudojimas išskirtinai ribotas. Arba pripirkti kūno temperatūros matavimo termometrų su Farenheito skale. Išskirtinis debilumas. Šiandien Juozas Olekas, tik jau vadovaujantis ministerijai, kuri rūpinasi mūsų saugumu, sugeba pripirkti žiauriai brangių šaukštų ir šakučių. Viešųjų pirkimų nerašyta taisyklė sako: 8 – 10 % sandėrio vertės atitenka derybų partneriui. „Taisyklė“ pamąstymui. Šis ponas atsakomybės neprisiima. Tai tas pats, kaip prikakoti prie kaimyno durų, paspausti skambutį ir dar paprašyti popieriuko. Tai įžūlumo viršūnė. Panašiai elgiasi ir V. Baltraitienė, J. Milius (abu Darbo partija). Tačiau socdemai turi gražų, sektiną pavyzdį. Kai kažkada V. Andriukaičiui buvo mestas  šešėlis, jis sustabdė, atsisakė visų valstybinių įgaliojimų iki bus išsiaiškinta, kas čia vyksta. Šurmuliui nurimus, jis, pakelta galva, grįžo į darbą.

Socdemams vadovaujant,  ekonominiai migrantai iš Lietuvos kaip važiavo taip ir važiuoja. Dabar pradėjo važiuoti ne koks Džono Smito batų užtrauktukų fabrikėlis, o gigantai: Coca cola, Estrella, bankai. Tai jau katastrofa. Kaip tada suprasti migreną keliančias rinkimines maldas: pritraukti investicijas, sudaryti sąlygas verslui??? Airija atsisakė 13 milijardų eurų mokesčių, kad pritraukti pasaulinį investuotoją į savo šalį, Lietuvoje sąlygos verčia jau esančius dingti ir įsikurti šalyse, kur ekonominis mąstymas ir matymas nesutrikę.

Jauniems verslininkams ir aplamai mažiesiems kybo dilema: vegetuoju ir bankrutuoju ARBA rizikuoju ir apgaudinėju. Sąlygos kurti jaunam verslą, apgailėtinos. Čia siaubingi mokesčiai smulkiam verslui. Kai viską sudedi, gauni rezultatą, sakantį jog turi atiduoti daugiau nei 50 proc savo. Už ką mokėti atlyginimus, už ką investuoti???  Tokia mokesčių sistema. Ir šiame fone socdemas A. Sysas 20 metų suokia apie progresinius mokesčius. Jis nori skalpuoti kelis šimtus daug uždirbančių žmonių, atseit, taip švedai daro. Šiam politiniam spekuliantui norisi pasakyti, jog pirma reikia sukurti gėrį ir tik tada jį parceliuoti. Giliai įsiminė epizodas Švedijoje 1994 metais, kai ten lankiausi  darbo reikalais. Sėdžiu su kolega kauniečiu Vytu naktinbaryje Noršiopinge ir, jau gerokai po vidurnakčio, greta atsisėda šeima, išsikalbam. Jie tik ką parskrido iš kito Pasaulio krašto ir užėjo vėlyvos vakarienės. Tai vienas tų švedų, kuris dėl jau švediško Syso progresinių mokesčių buvo priverstas savo arabų grynakraujų, andalūzų, fryzų žirgų veisimo  fermas iškelti į Pietų Afrikos Respubliką. Jis net sakė, galiu atsinešti didelę skrybėlę, bet netilps praeiti pro šio baro duris – tokia ji didelė.  Ši didelė skrybėlė, tai aliuzija į mokesčio dydį, kuris netelpa į ekonominio padorumo kontekstą. Per rinkimus laikykitės nuošaliau nuo įvairių sysų, kurie propoguoja progresinius mokesčius. Atminkite, jog mūsų turtingieji JAU DABAR moka tokius mokesčius, apie kuriuos didžioji dauguma tautiečių ir sapnuose neišvys. Verdiktas socdemams: nei kenkia nei padeda.

Dar viena pozicijos partija, atvirai antieuropinė, prorusiška, prisitapšnojus iki ausų – Tvarkos ir Teisingumo. Kuo greičiau ši partija išnyks iš politinio horizonto, tuo lengviau kvėpuosime. Politinio zombio vadovaujama partija per ketverius metus nieko apčiuopiamo nenuveikę, nebent nepaliaujamai save garsinanti korupcijos skandalais „Pirk dramblį“,  „Praktiškus žmones renkasi „Norfa“. Laikykitės šūvio atstumu atokiau nuo šios partijos.

Rinkėjai

Mes, rinkėjai galime atverti ar uždaryti kelią besiveržiantiems į Seimą. Elkimės, pavyzdžiui, taip: jei pasirinksite socdemus, neduokite nė vieno taško tokiam ponui A. Olekui. Už “nuopelnus“, kuriuos jau žinote. Jei balsuosite už konservatorius, drąsiai stumkite į sąrašo priekį Andrių Jučą. Tai energijos ir pažangių minčių pilnas jaunas gabus žmogus. Jei pasirinksite darbiečius – dabartinis jų vadas V. Mazuronis turi būti būti pirmuoju. To vertas dėl kelių priežasčių: pabėgo iš skandalais prisotintos Tvarkos ir Teisingumo partijos, nes protingi, mąstantys ir galintys dirbti tautos labui ten ir neturėtų likti. Kai dirbo Aplinkosaugos ministru, blykstelėjo veiklumu ir kompetencija.

Taigi principas toks: prisitapšnojusiems neskiriate nė vieno taško, gabius, jaunus, rišliai kalbančius, perspektyvius – į sąrašo viršų. Venkite tuščiai švaistyti SAVO balsus už mikroskopines, vieno tikslo, vieno žmogelio darinius, pasivadinusius partijomis. Vėl pavyzdys: Antikorupcinė koalicija. Taip, mes visi mūru prieš korupciją, bet, pardon, tuo užsiima STT, prokuratūra ir įžvalgūs piliečiai. Arba Ostapas Benderis, kitaip A. Zuokas. Tipažas žmogaus, kuris, būdamas valdžioje sugeba ir tautai ir sau vienodai sėkmingai priveikti. Tiesiog aferų genijus, tą įvertino teismai. Vėl labai aktyviai ir išmaniai meilinasi lengvatikiams.

L. Balsio aplinkosaugininkai. Juk ir arkliui aišku, jog planetos tarša ir žmogaus kvailumas yra dvi didžiausios grėsmės žmonijai. Bet dėl to kurti partiją? Tokios partijėlės yra bedantės ir neįgalios ir rinkimų sąraše tokių bent dešimt-dvylika. Joms tiesiog neeikvokite laiko, jos niekada nieko nenuveikė, tik drumstė vandenėlį ir bandė į save fokusuoti JŪSŲ dėmasį. Tiesiog demokratijos apraiška ir nieko daugiau.

Mėgstantys eksperimentuoti, basuos už ateivius iš kaimo arba R. Karbauskio valstiečius. Tik būkite atsargūs, prisiminkite šoumenų partiją, Šustausko fenomeną, į nežinią nugrimzdusią A. Paulausko Naująją Sąjungą (Nusipelnėme gyventi geriau) ar kitas, jau dūlančias politiniame kapinyne. Ramūno biznio planą reikėtų vertinti rezervuotai ir nepamiršti, jog staiga „ant šakių“ iškeltas veikėjas, prabėgus trumpam laikui, jį palaikiusius rinkėjus nuvilia.

Kaip ir pašalintojo prezidento ar violetinės tetos atveju – atsiras naujo vado ieškanti kvailių minia ir sena viltis, kad kažkas kitas pasirūpins jų duona ir žaidimais. Būkite toje minioje, bet nepasiduokite tos minios įtakai. Taip sakė Seneka.

Eikite ir balsuokite! Taip sako glūkoidai.

 

Datos ir žmonės

Jei 1990 m. kovo 11 diena svarbi tautai, tai 1918 m. vasario 16 d. yra kertinė data Lietuvos valstybei. 1940 dar vienas taškas laike, kai komunistinis rusų režimas aneksuoja mūsų žemes. Su gėlemis juos pasitinka penktoji kolona. Kiek tokių išeitų į gatves pasitikti Putino divizijų, jei miegosime toliau? Vasario 16-tosios proga papasakosiu apie savo dėdę VYTAUTĄ BULVIČIŲ. Šaltiniai: mamos, tetos pasakojimai, knygos – Stasys Knezys. Lietuvos kariuomenės naikinimas (1940 m. birželio 15 d.–1941 m.), Gediminas Zemlickas. Lietuvos Laikinoji vyriausybė

Sukilimo idėjos šalininkai Vilniuje apie 1940 m. rudenį susibūrė į organizaciją, pasivadinusia Lietuvai išlaisvinti komitetu. Komitetą sudarė daugiausia jaunesnieji karininkai, bet nemažai buvo ir universiteto dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Pagrindinis komiteto organizatorius – generalinio štabo majoras VYTAUTAS BULVIČIUS. Nors sukilimas kilo spontaniškai, išnaudojant susiklosčiusias aplinkybes, bet Lietuvos Laikinoji vyriausybė pogrindyje buvo sudaryta anksčiau ir patvirtinta 1941 m. balandžio 22 d. Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus ir Kauno štabo.

Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku patvirtintas pulkininkas Kazys Škirpa (iš LAF štabo Berlyne, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje). Krašto apsaugos ministru tapo generalinio štabo majoras VYTAUTAS BULVIČIUS, užsienio reikalų ministru – Rapolas Skipitis ( iš LAF štabo Berlyne), vidaus reikalų ministru – Vladas Nasevičius, švietimo ministru – prof. Juozas Ambrazevičius, finansų ministru – Jonas Matulionis, prekybos ministru – Vytautas Statkus, pramonės ministru – dr. inž. Adolfas Damušis, žemės ūkio ministru – prof. Balys Vitkus, socialinės apsaugos ministru – dr. Jonas Pajaujis, komunalinio ūkio ministru – inž. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, susisiekimo ministru – Jonas Masiliūnas, valstybės kontrolieriumi – Jonas Vainauskas.

bulvicius vytautas

Rengiantis sukilimui, štabo viršininkas gen. št. mjr. V. BULVIČIUS drauge su gen. št. kpt. Juozu Kiliumi buvo numatę sovietų įguloje Vilniuje esančių Lietuvos karių veiksmus prasidėjus Vokietijos–SSRS karui. Deja, 1941 m. pavasari NKGB susekė LAF’o Vilniaus štabą. Mjr. V. BULVIČIUS buvo suimtas naktį iš birželio 8-osios į 9-ąją. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. V. BULVIČIUS drauge su penkiolika LAF’o Vilniaus štabo organizatorių, po kankinimų, sukaustyti grandinėmis, buvo sugrūsti į traukinį ir išvežti į Rusiją, Gorkio 1-ąjį kalėjimą. Lapkričio 26–27 d. įvykęs Maskvos karinės apygardos karo tribunolo teismas mjr. V. BULVIČIŲ ir dar septynis jo bendražygius nuteisė sušaudyti. Kiti buvo nuteisti kalėti 7–20 metų.

VYTAUTAS BULVIČIUS. Karo lakūnas. Gen. štab. majoras.
1908 – 1941

1908 05 05 Kunigiškių k., Bartininkų vis., Vilkaviškio aps., gimė Bulvičius Vytautas, žymaus knygnešio Juozo Bulvičiaus šeimoje. Baigė Vilkaviškio g-ją.
1927 09 07 baigęs Karo mokyklą (IX laid.) leitenanto laipsniu paskirtas į 9 pėst. pulką.
1928 09 25 perkeltas į Šarvuočių rinktinę.
1929 11 23 suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.
1931 03 31 perkeltas į Karo mokyklą.
1933 11 23 suteiktas kapitono laipsnis.
1933 baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosv. skyrių (I laid.).
1934 09 01 perkeltas į karo aviaciją, kur paskirtas 6 eskadrilės karo lakūnu.
1937 06 28 baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Gen. štabo skyrių (II laid.) ir perkeltas į Kariuomenės štabą, paskirtas mokymo dalies karininku bataliono, vėliau – pulko vado padėjėjo teisėmis. VDU dėstė karinio rengimo kursą.
1937 09 08 suteiktas gen. štab. majoro laipsnis.
1939 parengė knygą „Karinis valstybės rengimas“ Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą tarnavo 1 pėst. pulke, ėjo 1 bataliono vado pareigas.
1940 07 17 komandiruotas Kariuomenės štabo I skyriaus viršininko žinion.
1940 09 24 likviduojant Lietuvos kariuomenę paskirtas RA 29 ŠTK 179 šaulių divizijos operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Nuo pirmųjų sovietų okupacijos dienų aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą.
1940 rudens LAF Vilniaus štabo viršininkas. Palaikė ryšius su LAF štabu Vokietijoje, dalyvavo rengiant LLV sudėtį.
1941 06 13 suimtas.
1941 12 18 sušaudytas Gorkio kalėjime.
Žmona — Marija Danevičiūtė, dukros — Dalia ir Laima.
Apdovanotas:
DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1938),
Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928),
Pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi (po mirties, 1997).

Tetos Aldonos Kanienės-Bulvičiūtės atsiminimai apie 1991 metus apie brolį ir mano dėdę Vytautą Bulvičių ir savo seserį ir mano tetą Birutę Strazdienę:

Vytautas Bulvičius. Gimė 1908 metais. Penkiametis Bartninkuose (Vilkaviškio apskritis) jau ėjo į mokyklą. Majoras. 1941 spalio mėnesį rusai sušaudė prie Mogiliovo. Kitais duomenimis Gorkio (dabar Nižnij Novgorod) kalėjime.

Birutė Strazdienė. Po karo dirbo švietimo skyriuje vaikų darželių tarnyboje Kaune. Kažkam įskundus, NKVD atliko kratą. Rado Lietuvos vėliavą, brolio VYTAUTO BULVIČIAUS karininko paradinės uniformos diržą, keliasdešimt litų (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos), kelis karo metų vokiškus žurnalus ir partizanų atsišaukimą, kurį gaudavo paskaityti. Tada gyveno Lietuvių gatvėje netoli Kauko laiptų. Buvo išmesta į gatvę, nedavė darbo.  1946 metais sovietų NKVD suėmė ir nuteisė 5 metus kalėjimo ir 3,5 metų tremties. Iš Sibiro grįžo 1954 metais liepos 15 dieną. Gyveno Kaune Dainos gatvėje, viename name su seserimi Aldona. Apie 1970 metus išvyko gyventi į Kanadą (Toronto) pas savo vyrą Jurgį.

Visiems, kuriems Lietuva ne tik arealas, kuriame kažkas duoda pinigų, linkime gražiai paminėti LT Nepriklausomybės dieną – Vasario 16.  

Rinkimai ir pasirinkimai

Nugalabiją mamutą, baltų protėviai dėkodavo vadui, kurio sumanumo dėka gentis bus kurį laiką soti. Vadas turėjo būti stiprus ir sumanus, įtakingas, superinis strategas ir taktikas. Nors tokiomis kategorijomis tada niekas neoperavo ir pasiekimų  neanalizavo, vadas ir be demokratinių rinkimų de facto buvo vadas. Šiandien miestų piliečiai įgavo teisę patys rinkti savo MERĄ. Būtent savo, o ne partijų tiesioginiuose ir užkulisiniuose debatuose sutartą. Gerai tai ar ne, dar nežinom, nes nepatyrėm. Potencialaus rinkėjo smegenų sritys, atsakingos už teisingą pasirinkimą turėtų dirbti keliomis kryptimis. Jas ir panagrinėsime.

P o l i t i k a   i r   s a u g u m a s

Neprikausomos Lietuvos politinis gyvenimas susiduria su iššūkiais nepriklausomybei. Čia pat Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu, o kiek abejojančių ar gerai Europos Sąjunga, euras ir NATO. Yra du dariniai Lietuvoje, kurie tokią popogandą tiesiai arba terp eilučių afišuoja. Priminsiu, kas yra propaganda: tai ypatingai šališkos arba klaidinančios informacijos skleidimas tam, kad būtų pasiekti politiniai tikslai arba skatinamas tam tikras mąstymas.

Tai V. Uspaskicho Darbo partija, nieko bendro neturinti su darbu ir visas veiklas nukreipus, kaip ištraukti savo bosą iš grėsmės sėsti į kaliūzę. Prisimenate, kaip jis bėgo pas šeimininkus į Maskvą užtarimo ir pilietybės prašyti. Prisimenate, kaip visa šutvė su L. Graužiniene priešakyje lėkė į Maskvą tremtyje kenčiantį vadą lankyti. Lygiagretė su Lietuvos “šviesuolių“ delegacija 1940 metais. Niekas nepasikeitė iki šiol. Tai partija – pažadų patikliems tautiečiams dalintoja ir tyliai, kaip kantrus žvejys laukianti, kiek dar po eilinės miglos pūtimo, glūpų lietuvaičių užsikabins. Ar verta rinkti šio  kenksmingo Lietuvai darinio atstovus, padorų rinkėją turėtų apnikti gilios abejonės.

Kitas partinis šedevras – R. Pakso ereliai. Tai atvirai antieuropinė, antieurinė ir prorusiška partija. Kuo greičiau ši ir Darbo partijos išdundės į Rytus, kur ir buvo suprojektuotos, tuo Lietuvėlėje gyvensim taikiau, išoriškai saugiau ir vieningiau.  Net ir tuo atveju, kai  primėtys iš helikopterio saldainių – tai Judo grašiai, būkite išdidūs ir sąmoningi piliečiai, gerai pagalvokite.

G e b ė j i m a i

Ar sugebės mūsų smegenų sritys, atsakingos už teisingą pasirinkimą, dirbti atsakingai ir be emocijų, kai tokia lavina panorusių į valdžią būti išrinktiems jas užgriuvo?  Venkite rinkti kandidatus, kurių išlaižyti atvaizdai žvelgia iš kelių kvadratinių metrų reklaminų stendų, puošiančių ar “puošiančių“ miesto gatves. Tokie plakatai kainuoja daug pinigų. Tas kandidatas, atėjęs į valdžią turės visą kadenciją atidirbti paramos davėjui, arba tam vietinės reikšmės oligarchui ar jų grupei. Ar tikiesi iš tokio kandidato ko nors sau? Ar žinote kas tie reklamos ir pinigų rinkimams davėjai vienam ar kitam būsimam merui? Ar sugebės nauji valdinikai su nauju meru priešakyje sumažinti bedarbystę mieste kuri siekia apie 15 %. Juk europinigais pagražinti miestą bile durnas gali, o pritraukti INVESTICIJAS jau reikia sugebėti. Gal per paskutinę valdančiųjų kadenciją BOSCH Alytuje įkūrė filialą elektros generatoriams gaminti, o gal APPLE čia iPhonus surenka? Gal bent jau koks lenkas sniego šiūpelių fabrikėlį atidarė?  Na, turkas atidarė kebabinę. Pliusas, tikrai skanūs tie lavaše suvynioti dalykėliai su jautienos pėdsakais. Bet ne to miestui reikia.

rinkimai-002015

P a s i ū l y m a i

Glūkoidų tinklapis savo gretose turi kompetentingų ir žinomų medikų, dailininkų, architektų, muzikų, verslinikų ir politikos apžvalgininkų. Todėl, bet kuria tema bekalbėtume, visad rasime apibendrintus, pasvertus ir minimaliai kelenčius abejones pasiūlymus ar verdiktus.

Šalia daugelio kitų tinkamų kandidatų į kuklaus provicijos miestelio valdininkus,  siūlome balsuoti už  VYTAUTĄ  JEZEPČIKĄ (Tėvynės Sąjunga) – geba rūpintis ne tik jūsų sveikata, bet ir miesto gerove. Stiprus komandiniam žaidime, supratingas, geba įsigilinti į problemą ir ją spręsti. HENRIKAS  ŠYVOKAS (socialdemokratai)  – jis jau įrodė kaip galima pasirūpinti eilinių miestelėnų problemomis, kai jo skirtu dėmesiu ir pastangomis buvo sutvarkyta 50 metų miesto pakraštyje paskendusi balose ir tvanuose gatvė, kai kiti mūsų išrinktieji nėrė į krūmus nuo sprendimų. GIEDRIUIS  ČEREŠKEVIČIUS (Už Alytų) –  patirtis ūkinėje ir valdininko sferose. Jaunas ir energingas, greitai atskiria esminius dalykus nuo miglos. Pareigingas ir imlus problemų sprendimo organizatorius.  VYTAUTAS  GRIGARAVIČIUS (Alytaus piliečiai) teisininko išsilavinimą turintis, sėkmingai triuškinęs lietuvišką cosa nostra, nepriekaištingai vadovavęs LT policijai, rūpinosi eilinių policijos darbuotojų reikalais, už ką  buvo apkaltintas politikavimu. Šis garbingas vyras atsistatydino iš Generalinio komisaro pareigų, išėjo oriai ir pakelta galva. Gebėjimas vadovauti abejonių nekelia. ALBERTAS  ANTANAVIČIUS (Alytaus Sąjūdis) – nuopelnus miestui kultūrine prasme  žinome: renginiai, dainos miestui, istorinės studijos apie pokario partizanus dainos forma. Miesto kultūros srityje Albertas gali atnešti naudą. Duokime jam šansą. GEDIMINAS  JEGELEVIČIUS (liberalų sąjūdis) – patyręs politikas, nuoseklus, darbštus ir patikimas. LAIMUTIS  URBANAVIČIUS (Alytaus Sąjūdis) – daug metų valdiniko duoną krimtęs, puikiai orientuojasi miesto problemų rate.

Linkime skaidrių ir pilietiškų rinkimų ir pasirinkimų

Muzikiniai rezistentai ir garbingi geradariai

Apie muzikos badmetį sovietmečiu rašėme straipsnių serijoje Pirmieji melomanai. Būtinai paskaitykite. Tai bus uvertiūra ir aiškumas šio rašinio kontekstui, kuriam gimti impulsą davė melomanas-veteranas Algirdas Žemaitis. Tai jo idėja paminėti ir prisiminti tuos išeivijos lietuvius, kurie nesavanaudiškai siųsdavo The Beatles, Deep Purple, The Who, Uriah Heep ir galybę kitų grupių ilgai grojančio, 33 apsukų per minutę besisukančio vinilo (Long Play Album) muzika badaujantiems tautiečiams, gyvenusiems šiapus kordono

Jaunimui, gimusiam Rytų Europoje ne laiku, o šviesaus komunizmo kūrimo dešimtmečiais, pažinti pop, rock, jazz ir begalę kitų Laisvajame pasaulyje gyvenusių pilnavertį gyvenimą muzikinių krypčių, virto kova su Sistema. Geriausias dokumentinis pavyzdys – Jannos glūkoidams atsiųstas sovietinė sistemos sudarytas užsienio atlikėjų sąrašas, kurių kūrinių nedera klausytis komunistinį rytojų kuriančiam jaunam žmogui, nes prisiklausęs, dar režimą  sugriaus.

Tuos, kurie apeidavo draudimus ar  pusiau legaliais būdais kaupė vinilo kolekcijas, kažkas pavadino muzikiniais rezistentais, gal net su ironija, bet taiklesnį  pavadinimą  to meto reiškiniui sunku būtų priklijuoti. Gūdus sovietmetis, beje,  kurio dar ir dabar  Lietuvoje dalis žmogelių labai ilgisi, roko muzikos gerbėjams buvo tikras iššūkis. Išgirdai, tarkim, Rolling Stones – Satisfaction per radiją su KGB radio trukdymo stočių keliamais triukšmais, bet kaip miela būtų  „švariai“ tai paklausyti  užsidėjus ant patefono.  Ko norėsi – to negausi. Vinilas patekdavo į Lietuvą dviem keliais. Paštu, kurį cenzūravo KGB ir kartais išimdavo iš siuntinio diskus, lakoniškai  paaiškinę, jog  grupė ar jos kūriniai neatitinka sovietinės visuomenės moralinių normų. Kitas – atveždavo jūreiviai ar patys sovietų nomenklatūrininkai, kuriems visi užsieniai buvo atviri. Paradoksas, bet tai tiesa.

Nuo 1968 iki 1990 į Lietuvą keliavo vinilo plokštelės, kurias siuntė mūsų dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai gyvenusieji ten, kur protu nesuvokiami draudimai dėl muzikos klausymo negaliojo: Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose, Kolumbijoje ir Venesueloje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gaila, bet pavėlavome viešai prisiminti tuos puikius nesavanaudiškus žmones ir padėkoti jiems čia.  Daugelis jų jau Anapilyje.

Tikimės, jod tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti tiems puikiems žmonėms glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.

ĮDOMESNI MOMENTAI

Galima teigti, jog vyko kultūriniai mainai. Mes siųsdavome savo giminėms Lietuvos nuotraukų albumus, knygas, kurios rinkdavome pagal vieną kriterijų: turi būti minimaliai prifarširuota sovietine propoganda. Žiauriai sunki užduotis arba neįmanoma. Algirdas pasakoja, kai siųsdavo į Jungtines Valstijas Melodijos firmos lietuviškas plokšteles, ten privaloma tvarka būdavo įtraukta ir pora rusiškų dainų. Giminaičius Amerikoje tai nuoširdžiai stebindavo. Kitas atvejis. Dėdė Zenonas į Dzilbaus prašymą atsiųsti Stevie Wonder reagavo taip: žinai, vaikeli, siunčiu tą juoduką, bet šiaip tai mes čia Amerikoje nelabai žavimės juodukais, mechikonais ir komunistais. Aišku, dėdė tai nesusiejo su muzika, todėl jo ir jo pusserės Donatos Grajauskas dėka, Alytaus melomanai praturtėjo Judas Priest, Alice Cooper, Santana, Elton John, Queen, Rainbow ir begale kitų diskų. Turėjo vargo mūsų giminės dėl The Beatles –  Srg. Pepper’s Lonely Heart Club Band ir Carol King – Tapestry. Kaip rašė Aleksandra Unguraitis iš Karakaso (Venesuela), išniukštinėjau visą valstybės sostinę, kai neradau, parašiau pagalbos laišką draugams į USA. Ten jie, atlikę paiešką, pagaliau surado tuos diskus, persiuntė į Venesuelą, o iš ten jie atkeliavo į pas mus. Reikia nepamiršti, jog mūsų giminaičiai jau tada buvo solidaus amžiaus ir ieškoti visokių hipiškų plokštelių nelabai tiko prie veido. Bet gal taip tik atrodo tik mums, sovietiname narve dešimtmečius laikytiems žmogėnams.

Kai Vytas Galbuogis iš Birutės Antanaitis (Kanada) gavo dovaną Uriah Heep  diską Demonds And Wizards, kukliame provincijos mieste buvo pastebimas sujudimas. Šį albumą, dar užpakuotą mikliai iš Vyto nupirko Alberas “Kobra“ Sakalninkas. Taip būdavo, jei pas kažkurį smogiamoji naujiena, jo namų durys varstomos įkyriai dažnai. Bet Albertas visad visus priimdavo ir atlikdavo ritualą: pagarbiai iš voko išimdavo diską, atsargiai nuleisdavo patefono galvutę ant The Wizard gabalo. Kad pajustumėt tą aurą šiandien, paleiskite būtent The Wizard iš disko “Demons and Wizards“,  Uriah Heep, 1972 metai. Patartina naudoti padorią audio aparatūrą, negailint watų. Tada pakako Simfonia radiolos su AS35 kolonomis.

SIUNTINIAI

Plokštelės iš Vakarų keliavo į Lietuvą supakuotos į gofruotą kartoną.  Algirdas pasakojo, jog  siunčiant kažką iš Lietuvos, reikėdavo sukalti mediną dėžę, į kurią ir buvo sudedamos lauktuvės giminaičiams už Atlanto. Aldona Tamulionis iš Floridos, gavusi tokią dovanėlę, stebėdavosi, jog reikia įvairių įrankių dėžei atidaryti.

Jokia paslaptis , kad vinilas nebuvo vienintelė siunčiama gėrybė. Angliška medžiaga kostiumui, madingi vakarietiški drabužiai, būtinai TIKRI džinsai, batai, kiti atributai okupuotoje Lietuvoje buvo neišpasakytai paklausūs. Kai Dzilbus 1960 metais iš savo dėdės Kęstučio Bulvičiaus (Kolumbija) gavo SPALDING firmos badmintono raketes su plunksniniais kamuoliukais, Lietuvoje tik labai informuoti žmonės žinojo, ką su tomis raketėmis reikia daryti.

SOLIDARUMAS

Kad lietuviai solidarūs, įrodo mūsų giminaičių Vakaruose įvairialypė pagalba mums tada ir dabar. Girdime daugybę faktų, jog šiandien dirbantys Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje remia gyvenančius tautiečius Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai natūralu ir gerbtina. Jei gali, tai ir padėk. Svarbu ir tai, jog muzikinių rezistentų nebeliko. Bet kokio stiliaus, krypties, žanro, kokybės, pavidalo muziką rasite rimtoje parduotuvėje arba piratų saite, pas kolekcininką- draugą ar nuvykęs į Žalgirio areną gyvai paklausyti. Vidukas sako: ten gera akustika. Ir niekada nevažiuok ko nors klausyti į Siemens Areną – ten vyrauja totalus akustinis chaosas.

ATMINTINĖ

Tikimės, jog tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.  Atsiųskite nuotrauką (miestą ir šalį) garbingo žmogaus, kuris niekeno neverčiamas, be jokių savanaudiškų paskatų, tiesiog suvokdamas tautiečių būklę tuometinėje Lietuvoje, rėmė mus moraliai, dvasiškai ir materialiai. Tai papildys galeriją, kuri šiandien dar labai kukli.  Vėliau gali būti per vėlu. Kaip minėjome, dauguma tų gerų žmonių jau iškeliavę. Tiems, kurie juos prisimena – jau filmo pabaigos titrai rodomi. O užmiršti – nevalia.

Šveicarijos Armija

1954 sovietų šalies lyderis Nikita Chruščiovas padovanoja Ukrainai  Krymo pusiasalį ir, kaip šiandien teigia jo sūnus Sergejus Chruščiovas, JAV Browno universiteto T.Watsono tarptautinių studijų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, tai tik formalus žingsnis, tai liko mūsų atostogų vieta. Tada daviau, šiandien atsiimu. Tai rytų slavų genties šiandininių įpročių apraiška. Tokia logika vadovaujantis pretenzijas į Krymą turi Graikija (valdė prieš 2,5 tūkst. metų), Italija (romėnų valda), Švedija (vikingų valda 854 metais), vėliau Kijevo Rusia. Krymas priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei iki XV a., 1428 m. į Krymą įsiveržė totoriai ir jame įsikūrė, išstūmę genujiečius. Krymo chanatas egzistavo iki 1783 m. O 1917 metais bolševikams pasirašius su Vokietija taikos sutartį, Ukraina buvo perleista vokiečiams. Tai kam šiandien turėtų priklausyti Krymas?  Atsakymas paprastas: šaliai, kuriai pagal civilizuoto pasaulio nerašytas taisykles ir priklausė – Ukrainai. O jei kažkam šaus į galvą, kad caras per pigiai Aliaską amerikiečiams pardavė. Ko reikia, kad rytų gentys, kurios save netapatina su Vakarais, nesielgtų kaip Chingis Chanas viduramžiais? Turėti armiją, kuri gintų savo šalies teritoriją. Kiek laiko ginti: metus, mėnesį ar savaitę. Priklauso nuo armijos kokybės ir kiekybės.

Mūsų neetatinis korespondentas Vytas Pavilonis glūkoidų skaitytojams atsiuntė savo straipsnį  apie Šveicarijos armiją. Svarbu, kad Vytas, tarnaudamas LT armijoje, lankėsi pas kolegas šveicarus ir matė jų ginkluotę ir personalą savo akimis, dalijosi patirtimi ir kitaip gilino karo žiniais.  Dėkojame. Nors Šveicarija laikosi jau keletą šimtmečių neutraliteto, tačiau savo gynyba rūpinasi ne mažiau kaip Vokietija ar Prancūzija. Kodėl? Todėl, kad generalisimas Aleksandras Suvorovas IX a. pradžioje perlipo šveicarų Alpes ir dabar koks nors rusų gastarbaiteris užsinorės ten autonomijos. Sutikime, sutirštinau spalvas, bet tos Rytų šalies įpročiai būtent tokie. Moldova, Gruzija, Ukraina, kas toliau?… Ar su tokia, kaip šveicarų armija (jei turėtų) Lietuva atsilaikytų 2-4 dienas rytinių kaimynų invazijos atveju? Jei turėtų?!..

Šaltinis: www.gunstalk.lt
VYTAUTAS PAVILONIS
Pavilonis vytĮsivaizduokite šalį, su didžiausiu pasaulyje tarnaujančių kariuomenėje gyventojų procentu. Valstybė, kurioje visi vyrai nuo 20 iki 50 – kariuomenės įskaitoje. Tiesiogine prasme miega su savo šautuvu po lova. Valstybė, kuri ir po to, kai sukanka Jums 50 metų suteikia Jums teisę pasilikti ginklą, ir džiaugiasi Jus matydami pratybų stovyklose ir mokymų lauke. Valstybė, kuri “maldauja“ Jus nusipirkti bent pistoletą (dar geriau pusiau automatinį šautuvą) su didele nuolaida. Valstybė, galinti per 2 – 4 valandas išskleisti savo kariuomenę nuo 22000 iki 650000 karių. O per dvi paras, gerai apmokytą, puikiai organizuotą, ir labai gerai ginkluotą, iki 1,7 milijonų Armiją. Pavyzdžiui – Jungtinių Valstijų armiją sudaro – 1,3 mln. plius toks pats armijos rezervas, Kinijos – 2,4 mln., plius 1 mln. rezervo karių. Turėkite omenyje, kad beveik visa, iki dantų ginkluota, nuo Ženevos iki Davoso, nuo Ciuricho iki Lugano – aukštų kalnų šalis, išrausta/išgraužta tuneliais ir urvais, sudarančiais branduolinės atakos pastogę savo žmonėms, slaptas ginklų saugyklas, maisto ir medikamentų sandėlius, raketų paleidimo šachtas, kalnų granite įrengtomis įvairių kalibrų artilerijos pabūklų aikštelėmis, susisiekiančiomis tuneliais, su atskyrimo šliuzais, lėktuvų, sraigtasparnių ir tankų angarais.

karys

Kiekvienas Šveicarijos miestas ar miestelis turi puikiai įrengtą, su būtiniausiomis, išgyvenimui reikalingomis priemonėmis ir resursais, bunkerį – slėptuvę. Jie visa tai nuolatos prižiūri ir puoselėja, tobulina ir modernizuoja. Šveicarijoje nėra nei vieno neveikiančio įrengimo, nors, galbūt jis sumontuotas dar antro pasaulinio karo metais ar kiek vėliau. Reikia tik paspausti (Schalten) mygtuką.

Šveicarų armija – ne vienintelė šalis pasaulyje, turinti milicinę – gynybinę struktūrą. Tuo pačiu principu (kai kuriais bruožais) yra organizuotas, pavyzdžiui, Bundeswehr‘ras (Vokietijos gynyba). Tai yra sistema: – nedaug karių + daug kadrinių karininkų ir puskarininkių, + rezervo karininkų + nuolatiniai mokymai/pratybos = visa tai išskleidžiama (mobilizuojama), kai tai yra būtina.
Šveicarijos kariuomenė atrodo taip. Nuolatos tarnaujančių profesionalių karių tik apie 9000, daugiausia jų tarnauja aviacijos daliniuose. Tarnyboje ir perkvalifikavimo kursuose apie 10 -15.000 karių vienu metu. Kariai pašaukiami 90-čiai dienų, į vadinamą Rekrutenschule – Ecole de recrue (rekrūtų mokyklą). Baigusiam šią mokyklą, valstybė kariui duoda asmeninį ginklą su dviem pilnomis apkabomis šovinių (šautuvui ar pistoletui), vadinamą “ministro davinys“. Karys gauna tris uniformos rinkinius, pritaikytus visiems metų laikams, kario reikmenis, neperšaunamą liemenę ir šalmą. Su išvardinta ekipiruote ir ginklu Šveicarijos karys vyksta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Namie visą tai karys saugo/sandėliuoja taip, kaip jis nori – niekas to netikrina (tačiau yra nerašytos taisyklės – tvarkingumas).
Continue reading “Šveicarijos Armija“

Trys žinutės

STIPRI NAUJIENA. Mūsų bendražygis Albertas “Šekspyras“ Antanavičius išplėšė prizą už ypatingus nuopelnus Alytaus miesto kultūrai. Rėmėjų tarpe buvo ir glūkoidų tinklapis. Šio Alberto nuopelno įvertinimas sutapo su double CD išleidimu plačiai klausytojų auditorijai. Tai 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės arba BUNKERIŲ PAUKŠČIAI. Arba tiesiog nuoširdžių, istoriškai motyvuotų baldžių rinkinys apie žiaurią pokario prozą, kurias sukūrė ir atliko pats autorius. Šiam kilniam Alberto pasiekimui įteisinti, labai daug energijos išeikvojo mūsų bendražygis Algirdas Žemaitis. Padėka Algiui.

SHEKSPYROCD

STAIGMENA. Didysis pasaulio bastūnas Sigitas Kefas Kizala grįžo trumpam iš Norvegijos kartu su kitu mums žinomu saviškiu – Virgiumi Grigaičiu. Abu gyvena šiaurinėje šalies dalyje gražiame fiorde, ten vykdo užsakomuosious darbus ir vakarais Virgis gitara, o Sigis lūpine armonikėle brazdina ir čirpina Uriah Heep, Neil Young ir kitus hipeiskus gabalus, su nostalgija prisimindami rock muzikos aušrą Lietuvoje. Trumpos atostogos tik iki birželio 20, taigi Glūko sueigoje liepos 4 – 6 dienomis Sigis su Virgium nedalyvaus. Sigis audžia planą, jog po N.Metų taps sėsliu LT gyventoju.

kefas

TAUTA BLAIVĖJA. Prezidento rinkimai parodė ir tam tikrą balsų pasiskirstymą palaikant politines partijas. Kaip  glūkoidų politinėse apžvalgose kartojome, jog tik trys partijos Lietuvoje gali turėti piliečių pasitikėjimą – tai liberalai, konservatoriai ir socdemai. Taip ir įvyko, šios trys partijos – prizininkai. Vienaip ar kitaip vertinant, partijos, kurių tarpe yra prisitapšnojusių, apvogusių valstybę, LT dergėjų, superpatrijotų, gamtai ar kaimui meilę deklaruolančių  ar kitokio politinio surogato prisišveitusios – liko eilutės vairuoti valstybę pačiame gale. Tai rodo, jog  tautos budrumas ir sąmoningumas, laikui bėgant, kyla į kalnelį. Gal dėka to, kad naturaliai mažėja tų, kuriems “prie ruso buvo geriau“, o metai po metų vis daugiau jaunimo naturaliai įgauna teisę balsuoti.

BONUS ŽINUTĖ. Birželio 13 – 15 dienomis vyko Alytaus miesto šventė. Gausa renginių ir, svarbiausia, susitikimų. Tai ir fotomeninkai, teatro manageriai, mokytojai, verslo atstovai, Norvegijos ekonomiką gerinantys klajūnai. Šį kartą matysite ir gerbiamą miesto senatorių Henriką Šyvoką su šeima, broliu ir artimaisiais. Tai šis žmogus įdėjo begalę pastangų, kad po 50 metų išnyktų vandens tvenkinys Sūduvos ir Skalvos gatvių susisikirtime. Dėkojame jam. Visa istorija čia

svente2014_13

 

 

Daugiau miesto šventės vaizdų::

galera_miesto-svente-2

 

Apie Prezidento rinkimus 2014 – glaustai

Jeigu politinės temos glūkoidų portale nevyrauja, dar nereiškia, jog čia visi praradę orentaciją ir kaidžioja TV, spaudos skleidžiamos beribės informacijos srautuose, neturėdami nei supratimo nei nuomonės. Pakalbėkim kuo dabartiniai pretendentai į Lietuvos Prezidento pareigybę blogi.

DALIA GRYBAUSKAITĖ

Tipinis pokalbis su Dalios Grybauskaitės nemėgėju: žinai, netekėjus, turime eiti už šeimą. Tarkime – minusas. Dar nuomonė: žinai,  jau sovietmečio griūties metais rašė dizertaciją apie sovietų sistemos privalumus ir kažką veikė Leningrade, odabar apie tai tyli.  Tarkime – minusas. Kai klausi: kas dar blogai, pamatai gilią mintį bandantį išspausti pašnekovo veidą, bet nieko aiškaus jau neišgirsti.

ZIGMANTAS BALČYTIS

Kas blogo. Ogi blogai, kad nieko gero. Jei socdemai būtų racionalūs, būtų siūlę premierministro Algirdo  Butkevičiaus kandidatūrą. Dabar, kai krizės nėra, palanku puikuotis gerėjančiais reikalais valstybėje. Išorinius efektus mėgstančius tautiečius tai būtų galėję užburti ir A. Butkevičiui būtų teikę realų šansą.

ARTŪRAS PAULAUSKAS

Šis kandidatas, vienas iš nedaugelio, kuris moka kalbėti. Jis niekad nesikarščiuoja, kalba argumentų kalba, kuriuos apdairiai dėlioja taip, kad nelabai nuovokus pilietis klauso išsižiojęs ir linkčioja galva. Politikas turi pakankamą patirtį, tik čigoniškas gyvenimo būdas  – nuolatinė migracija po partijas-partijėles, kaip dūšia be vietos, iššifruoja elementarų  bruožą: eisiu su tais, su kuriais man gerai ir visai nesvarbu kas tie pakeleiviai. Toks,  tapęs Tautos vadu, gali tą tautą nuvesti ten, kur Artūrui atrodys geriau. Kai visos partijos jį atsijojo, prieglobstį rado V. Uspaskicho darinyje, turinčiame penktosios kolonos požymių. Tai neseniai teigė Prezidentė. Ir be šių teiginių, pastabūs ir nepraradę atminties, nepamiršo suvirintojo staigaus išvykimo į Maskvą pas šeimininkus ir prašyti ten prieglobsčio. Nes Lietuvoje prokurorai jį ir kompaniją užspaudė dėl išgaravusių partijos pinigų. Darbo partiečių delegacija, kaip 1940 Komunizmo Saulės prašytojai, vyksta į metropoliją Maskvon užtarti ir gelbėti savo komisaro. Ta proga, nepamiršdami “pavaryti“ ant Lietuvos nemažai mėšlo. Šuo turi auksinę savybę, kad ir kiek prisilakstęs, grįš pas šeimininką. Ir nesvarbu, atlikęs užduotį ar pavojaus akimirkoje. Nepamirškime, kad kandidatas į Prezidentus A. Paulauskas priklauso būtent šiai partijai, nežinia kokiems tikslams sukurtoje ir kokią misiją čia Lietuvoje vykdančią. Atsargus ir apdairus pilietis turėtų bent mylios atstumu laikytis atokiau nuo šios partijos ir jos kandidato-migranto Artūro Paulausko.

prezidentai-2

KITI KANDIDATAI

Kalbant šachmatų terminais, apie figūras jau pakalbėjome, o apie pėstininkus geriau patylėti, nes tai tik įneš painiavą. Arba kalbėti trumpai. Jau vien kandidatų gausa rodo, jog kas netingi, tas kandidatuoja. Ir tai yra gerai,  nes tai ir yra  demokratija.

‘‘Ekologas‘‘  LINAS BALSYS, kol dirbo D. Grybauskaitės komandoje, pasižymėjo racionaliu mąstymu  ‘‘per prievartą‘‘, bet kai jį iš prezidentūros išspyrė, tapo ir arkliui aiškių tiesų skleidimo virtuozu. Lyg nežinotume, kad reikia naudoti saulę, vėją ar žilvičius deginti ir taip  gauti energiją, nesusijusią su naftos produktais. Žino net septynmetis Pijus. Taip pigiai L. Balsiui įjoti į Daukanto aikštę tauta tiesiog neleis.

Žiauriai Konstitucija “nubaudė“  ROLANDĄ PAKSĄ. Jis vis dar populiarus. Bet tada reikėjo elgtis adekvačiai ir saugoti Prezidento garbę. Dabartiniai bandymai reanimuotis primena nuotykius politikos zombyne. O štai tvarkietis Valentinas Mazuronis parodė, kad tuščiažodžiavimą esant opozicijoje, jau pozicijoje galima keisti rimtų darbų atlikimu Aplinkos ministerijoje.  Ir jam sekasi. Galėjo būti tinkamo prezidento bruožų turintis kandidatas. Gal dar ne šį kartą.

KAS LIKO?

Kas liko, tai dėl Miko. Nieko neliko. VOLDEMARAS TOMAŠEVSKIS, ir nebūdamas prezidentu, jau spėjo apdergti Lietuvą Europarlamente. Ką jis atstovautų būdamas Lietuvos Prezidentu? Geriau nespėlioti. Ostapas Benderis arba ARTŪRAS ZUOKAS visais atžvigiais geriau, lyginant su likusiais nepaminėtais. Tais, kurie nieko ryškaus Lietuvai nenuveikė. Tiesiog išlindo iš dilgėlių ir sušuko: norime būti Prezidentu.

Tai ką rinksime?

Terminai ir likimai (viskas labai paprasta)

(ištraukos iš genealoginio medžio apie kito draugo dėdę ir tetą)
Dėdė Vytautas Bulvičius. Sukilimo idėjos šalininkai Vilniuje apie 1940 m. rudenį susibūrė į organizaciją, pasivadinusia Lietuvai išlaisvinti komitetu. Komitetą sudarė daugiausia jaunesnieji karininkai, bet nemažai buvo ir universiteto dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Pagrindinis komiteto organizatorius – gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius.
Rengiantis sukilimui, štabo viršininkas gen. št. mjr. V. Bulvičius drauge su gen. št. kpt. Juozu Kiliumi buvo numatę sovietų įguloje Vilniuje esančių Lietuvos karių veiksmus prasidėjus Vokietijos–SSRS karui. Deja, 1941 m. pavasari NKGB susekė LAF’o Vilniaus štabą. Mjr. V. Bulvičius buvo suimtas naktį iš birželio 8-osios į 9-ąją. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. V. Bulvičius drauge su penkiolika LAF’o Vilniaus štabo organizatorių, sukaustyti grandinėmis, buvo sugrūsti į traukinį ir išvežti į Rusiją, Gorkio 1-ąjį kalėjimą. Po tardymų ir kankinimų lapkričio 26–27 d. įvykęs Maskvos karinės apygardos karo tribunolo teismas mjr. V. Bulvičių ir dar septynis jo bendražygius nuteisė sušaudyti. Kiti buvo nuteisti kalėti 7–20 metų.
Teta Birutė Strazdienė. Po karo dirbo švietimo skyriuje vaikų darželių tarnyboje Kaune. Kažkam įskundus, NKVD atliko kratą. Rado Lietuvos vėliavą, brolio Vytauto karininko paradinės uniformos diržą, keliasdešimt litų (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos), kelis karo metų vokiškus žurnalus ir partizanų atsišaukimą, kurį gaudavo paskaityti. Tada gyveno Lietuvių gatvėje netoli Kauko laiptų, Kaune. Buvo išmesta į gatvę, nedavė darbo. 1946 metais sovietų NKVD suėmė ir nuteisė 5 metus kalėjimo ir 3,5 metų tremties. Iš Sibiro grįžo 1954 metais liepos 15 dieną. Gyveno Kaune, Dainos gatvėje, viename name su seserimi Aldona. Apie 1970 metus išvyko gyventi į Kanadą (Toronto) pas savo vyrą Jurgį.

SOCIALIAI SVETIMI ELEMENTAI

Šiandien Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pirmieji vagonai, prigrūsti Lietuvos gyventojų, pajudėjo Sibiro link. Pirmoji tremties banga to nesitikėjusiems žmonės buvo žiauriausia. Vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo V. Černyšovo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai – 1941 metų birželio 14–18 dienomis į lagerius buvo išvežta 7,35 tūkst., į tremtį – 12,33 tūkstančiai tų, kuriuos sovietiniai okupantai vadino „socialiai svetimais elementais“. Štai čia ir sustokime. Vadino “socialiai svetimi elementai“.

Ką tokia terminologija galėjo reikšti?

Sovietiniai išgamos, kuriuos tautos išdavikai 1940 metais, nuvykę į Maskvą, pasiprašė Lietuvon, suskirstė mūsų piliečius į 11 kategorijų. Septynios kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, verslininkus, ūkininkus.

Likimas: jie buvo ištremti ir dauguma amžiams.

BANDITAI

Banditai ar partizanai. Vyresnieji puikiai prisimena terminą “banditai“. Okupanto propaganda taip vadino kovotojus (partizanus) už laisvą Lietuvą. O partizanauti į miškus šie garbingi vyrai ir moterys išėjo dėl įvairių priežasčių: vedini idėjos, norėdami išvengti tremtinio likimo ar tarnavimo sovietinėje armijoje, tikėdami amerikiečių pažadu jau netrukus pradėti karą su ateiviais iš Rytų.

Kad buvo ypatingai sunkus ir sudėtingas pokario laikotarpis ir įvykdavo visiškai nepateisinamų klaidų, pasibaigusių nekaltų žmonių žūtimi – nepaneigsi. Tačiau partizaninį karą prieš okupantus vadinti banditizmu, nors kiek save gerbiančiam tautiečiui neapsiverstų liežuvis.

Likimas: buvo išduoti okupanto tarnų, išgaudyti ir sušaudyti, nukankinti ar ištremti.

KOMUNISTAS

Vienas draugas pavadina “komunistu“ kitą draugą. Tas kitas draugas niekada nebuvo šlovingosios partijos narys, jo tėvas dirbo ministro referentu prieškarinės Lietuvos Žemės ūkio ministerijoje, o motina odontologė sėkmingai gydė dantis savo privačiame  kabinete. Dėdės – Lietuvos kariuomenės karininkai, vienas jų žvėriškai nukankintas Gorkio kalėjime. Senelis – Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas. Net brolis, išlaikęs aukščiausiais balais stojamuosius egzaminus į Kauno Politechnikos Instituto Radiotechnikos fakultetą, buvo priverstas studijuoti pedagoginiame rusų kalbą. Tai bausmė liaudies priešo sūnui. Taip brolio charakteristikoje ir įvardinta: “liaudies priešo sūnus“.  Šio kito draugo giminės linijoje nebuvo nei vieno, kuris nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo sovietinio marazmo. Vien tremtiniai, sovietinio teroro aukos ir priverstiniai emigrantai.

Likimas: to kito draugo niekas nenužudė, neištrėmė, tik apšmeižė.

bulviciai

Viskas labai paprasta. Taigi, terminai yra svarbūs, todėl tolerantiškai-diplomatiškai jų glaistyti nederėtų. Juos visad verta IŠGRYNINTI viešai.

Prisimenant šiuos sunkius tautai išgyvenimus, Albertas “Šekspyras“ Antanavičius kalbasi su Liudu Ramanausku (radiostotis FM99). Albertas pasakoja apie savo dainą “Paskutinis laiškas“, kurią dedikuoja pokario partizanams ir glūkoidui Algirdui Žemaičiui, pasiūliusiam idėją atsirasti šiai puikiai dainai.

Partizanai. Montažas – Dzilbus 

Labai asmeniškas Tėvynės skaudėjimas

“Gintai, siunčiu Tau vieną tekstą. Jį rašiau Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui. Gal jis kartais įneš aiškumo, kodėl ir kas mus kartais “bado“ Glūkoidų debatuose. Mūsų skirtingos nepažintos patirtys verčia mus atsidurti skirtingose barikadų pusėse. Priedo dar pridedu (dėl autentikos) mūsų šeimos relikviją  – Močiutės laišką nuo Laptevų – Rasa“

RASA PETKEVIČIENĖ

rasa_petkNesu aktyvi patriotinių akcijų dalyvė, nebuvau ir atkakli Tėvynės laisvės gynėja ar tos laisvės puoselėtoja. Bet yra dienų Lietuvos laike, kai širdyje aštriai jaučiu geluonį, o visa esybe – nusileidusį „skausmo slenkstį“. Iš kur kyla šis skausmas – sunku nuspėti, nes dažniausiai jis savaiminis, spontaniškas. Nors būna atvejų, kai išprovokuojamas „laiko aktualijų“ ar visiškai asmeniškų netikėtų kasdienybės aplinkybių.
Štai jau prasidėjo trečias atkurtos laisvės dešimtmetis – apie 8 tūkstančiai tavo dienų už laisvę apsisprendusioje Tėvynėje. Visokių tų dienų būta, bet prisiminimas, jog gyveni šalyje, oriai pareiškusioje „aš Esu ir Būsiu“, ir paskelbusioje tai ją niekine laikiusiam pasauliui, tave motyvuoja gyventi produktyvų ir kūrybingą gyvenimą, puoselėjant naujus orius santykius, vaduojantis iš sistemos tau primestos baimės, prievartaujančios atlikti šios sistemos sraigtelio funkcijas. Bet štai išsiritulioja tam tikra laiko „aktualija“ ir ne savo valia esi įmetamas į balą: „yra kaip yra“. Tuomet pajunti, kaip tavo gyveniman įsiveržia ir jį užlieja vergystės laiko atsinaujinimas, savotiškas recidyvas. Gerai visiems pažįstama „Gyvulių ūkio“ situacija. Tu esi įstumiamas į terpę, kur „visi lygūs, bet yra lygesnių“. A priori. Arba, sakykim, tavim, lyg kokiu kamuoliuku ima svaidytis sena bolševikinė nuostata: tu už „jį“ – tuomet tu prieš mane. Tokia situacija tave glumina, žeidžia ir žemina, nes esi pasiruošęs gyventi normalų normalių žmonių bendruomenės gyvenimą, kur bus leista išsiskleisti tavo dienų kūrybiškumui, įvykdant savo profesinę pareigą, išliekant laisvu ir nežeminamu žmogumi. Tu to tikiesi, kol nepajunti , jog „didysis brolis stebi tave“ ir „kiekvienas tavo sukeltas garsas bus išgirstas, o kiekvienas judesys – pamatytas“. O jei tu bandai nepastebėti pasikeitusios situacijos ir toliau išlikti laisvas ir orus, tuomet esi sustabdomas veidmainišku, gana subtiliu, bet labai aiškiu galios demonstravimu: „segtuvas viską gali – SEGTUVAS čia karalius.“ Ir visi tavo norai dirbti ne tik savo naudai, bet ir bendram interesui, nomenklatūrine kalba, tave paneigiant, pažeminant ir „sudirbant“ yra nukanalizuojami į situaciją, kurią dar Arkadijus Raikinas, genialusis sovietinės sistemos kritikas – pasityčiotojas, yra pavadinęs vieno savo herojaus lūpomis:“ Lieschospromdrovnet“ . Būtų juokinga, jei nebūtų beviltiška. Nes SEGTUVE teisine kalba užkoduota tokia „teisybė“: KARAS – TAI TAIKA; LAIVĖ – TAI VERGIJA; NEŽINOJIMAS – TAI JĖGA. Aš nujaučiu, kodėl taip reikalinga šitokia manipuliacija, bet nesuprantu KAM.
Netikėtai širdy pajuntu geluonį, o kartu su juo ir prisiminimą, jog jau virš 7 tūkstančių dienų gyvenu laisvei apsisprendusios Tėvynės laike ir tuo esu išgelbėjama nuo dvasinio regreso, taip pat išvaduojama iš Gyvulių ūkio gardo. Kad vėl atsiverčiau laisvei ir … pažeidžiamumui bei (žinau tai) – atsinaujinančiam skausmui.
Taigi, pabėgusi nuo „Gyvulių ūkio“ jausenos, norėdama išsivaduoti nuo paskutinių baimės ir pažeminimo likučių, pasiimu knygą apie pašvęstąjį gyvenimą:Vaclovas Aliulis MIC. „Vieno žąsiaganio istorija.“ – Aidai, 2007., turėdama viltį, jog autentiškas gražaus gyvenimo liudijimas mane išblaškys ir suteiks vilties. Perskaičius keletą puslapių, 12 – ąjame skaitau pastraipą, kurioje Autorius pasakoja apie savo giminę: „Pagal dėdės šeimą galima parašyti mūsų Lietuvos XX a. pirmos pusės istoriją. 1941 m. žentas Martynas Abramavičius, mokytojas, areštuotas ir prie Laptevų jūros sušalęs, tik Monika Abramavičienė-Kuncaitė (mano puseserė) su vaikais ištremta į Sibirą, iš ten neįtikimai pabėgusi( vyriausias jos brolis, mokytojas Albinas atsiuntė pinigų, ir už juos pavyko baržos dugne parplaukti į Obės aukštupį)“… Pastraipa, kaip pastraipa – daug tokių atsiminimų knygose. Bet … Tas minėtas Martynas Abramavičius – yra mano senelis, o Monika Abramavičienė – mano močiutė. Tėvynės likimas priartėja tokiu mastu, jog pradeda tekėti mano krauju. Susksta.
Esu priversta vėl sugrįžti prie visagalio SEGTUVO, dabar jau netekusio galių, bet nulėmusio likimus:

gulag_sepia2

NUTARIMAS

(dėl iškeldinimo)
Alytus

Aš , Lietuvos TSR NVSK Sekretoriato Vyr. oper. įgal. Valst. saug. leitinantas Kariagin, peržiūrėjęs gautą medžiagą apie šeimą buv. fašistinės Tautininkų organizacijos apygardos skyriaus pirmininko Abramavičiaus Martyno, Simano sūnaus, areštuoto Lietuvos TSR NVSK organų 1941 metais, susidedančią iš 5 asmenų)
NUSTAČIAU:
Abramavičius Martynas, Simano sūnus, gimęs 1895 metais, areštuotas kaip buv. fašistinės Tautininkų organizacijos apygardos skyriaus pirmininkas, vykdęs kovą prieš darbininkų judėjimą Lietuvoje, ir kad jo šeima, susidedanti:

1) žmona – Abramavičienė Monika, gimusi 1902 m., namų šeimininkė;
2) duktė – Abramavičiūtė Birutė, gimusi 1921 m., moksleivė;
3) sūnus – Abramavičius Algimantas, gimęs 1928 m., moksleivis;
4) sūnus – Abramavičius Arvydas, gimęs 1932m., moksleivis
5) sūnus – Abramavičius Audrius, gimęs 1940 m.
yra socialiai pavojinga.

DERĖTŲ:
Areštuotą Abramavičių Martyną, Simano sūnų ir jo šeimą, susidedančią iš 5 asmenų, kaip socialiai pavojingą iškeldinti už Lietuvos TSR ribų.
Įgaliotinis Liet. TSR NVSK sekretoriato Valst. saug. leit. Kariagin

SUTINKU: Viršininkas Alytaus Valsčiaus NVSK sk. Valst. saug. jaun. leit. Judin.“
(Tekstas verstas iš rusų kalbos)
Ir“ iškeldino“. Prie Laptevų jūros, Lenos žiočių, į „paseliniją“ Bykov Mys. Per atsitiktinumą liko tik mano mama, Martyno ir Monikos Abramavičių duktė Birutė Abramavičiūtė – Muraškienė. Suėminmo metu ji buvo jau ne moksleivė, o studijavo Dotnuvoje. Likusi slapstėsi, vėliau grįžo į Ūdriją, kad išsaugotų tėvo namus.
Teisus kunigas Vaclovas Aliulis, – mano senelių likimas visiškai sutapo su tuomečiu Tėvynės likimu. Jei aprašytum jų gyvenimą bet kokiu žanru, išeitų nepakartojamas literatūros kūrinys
ar autentiškas tam tikro Lietuvos likiminio momento liudijimas. Bet tai jau ne mano jėgom. Tačiau vieną dalyką, jaučiu, privalau padaryti. Pasiųsti Tau, mielas Skaitytojau, Tėvynės laisvės vartotojau, sutramdytą Jos aimaną, vienu iš sunkiausių Jai momentų, perduotą mano Močiutės laišku, rašytu savo dukrai, mano mamai:

Bykov-Mis 1945.X.25.

„Mano Miela Birute!

Nesulaukdama ilgai nuo Tavęs jokios žinios, rašau Tau ketvirtą laišką. Nuo Tavęs iki šiolei gauta tik du laiškai. Vienas man ir antras Algučiui ir pinigų 500 rublių. Aš nežinau, ar Tu nerašei, ar aš jų negalėjau gauti, neramu kaip negaunu nuo Tavęs jokios žinelės, visokios baisios mintys mane kankina, visaip prigalvoju, manau, gal kokių nelaimių ištiko Tave ar šeimą, kada šiuo laiku taip blogumo netrūksta. Apie savo gyvenimą rašiau Tau anksčiau ir dabar maža daug tas pats, tik Algutis anksčiau dirbo, o dabar išėjo į mokyklą. Ir mokosi šeštoj klasėj. Pirmiaus irgi norėjo mokytis, bet negalėjo, reikėjo padėt man duoną uždirbti. Dabar kai gavome nuo Jūsų pagalbos gal šiaip taip praleisim žiemą. Vasarą vėl eis dirbti, nes žiema čia bloga ir dirbi visą laiką ant lauko. Nors šiais metais su drabužiais tai geriau aprūpino. Aš irgi gavau leidimą nusipirkti veltinius ir kitus drabužius. Tas viskas daug kainavo, bet vistik nupirkau. Kiekvienais metais kartą gauname nusipirkti iš maisto naujieną. Bulvių ir daržovių šį mėnesį irgi gavau savo šeimai 26 klg. bulvių ir po ½ klg. džiovintų morkų ir kopūstų. Už viską sumokėjau 100 rb. Tas viskas mums šiaurėje didelis skanėsys. Šią vasarą tikėjomės iš čia išvažiuoti, įvairūs gandai ir kalbos ėjo pakol ušalo. Dabar jau viskas nurimo, nes jau mėnesis laiko kai čia prasidėjo žiema ir visi kastik gali išėjo žvejoti. Mano Algis su Arvydu irgi pasistatė du tinklu dėl savęs ir šiandiena jau parnešė 12 štukų kandiovkų.

laiskas1laiskas2

Šios žuvys panašios kaip pas jus silkės. Šiuo laiku materijalė padėtis pagerėjo. Aš dabar gyvenu geriau negu anksčiau, nereikia taip vargti ir drebėti dėl duonos kasnio. Ačiū Dievui esame sotūs ir Jums visiems ką mus sušelpėte. Bet atskirtai vienai nuo savųjų ir artimųjų tolimam krašte jaučiuosi atskirta nuo pasaulio. Niekas man nemiela, be galo ilgiuosi Tavęs, savųjų, savo brangaus ir mielo man gimtojo kraštelio. Neturiu nieko artimo, kas mane suprastų, užjaustų. Tas kuris su manimi ilgėjosi, mane ramino, padėjo vargą vargti, jau treti metai kaip guli ledų kalnelyj. Tik jis vienas mane suprato užjautė, tai Tavo, Birutėle, Tėvelis. Kada laikas leidžia atlankau tą brangų mūsų šeimai kapą, pasiskundžiu savo skausmus ir vargus. Bet jis jau manęs nesuramina, nepadeda, guli sau ramiai užbaigęs šios žemės vargingą kelionę. 1946 m. 4 sausio sueis trys metai, kaip Tėtė mirė.
Neužmiršk, Dukrele tą dieną už jį mirusį atminti. Parašyki, Birutėle, man daugiau apie save, kaip Tu gyveni, Tavo šeimynėlė, sūnukas sveikas auga. Koks derlius šiais metais buvo vaisių sode ir ar buvo. Kiek turite gyvulių, bendrai daugiau apie viską, kaip gyvena mano kaimynai ir pažįstami, man viskas labai įdomu. Dėdei Mikui jau senai laišką parašiau, o nuo jo dar negavau, kodėl jis neparašo. Aš taip labai esu visų pasiilgus, tegul man visi rašo ko daugiausia. Būtinai Birutėle prisiųski savo su šeima fotografiją.

Bučiuojame Tave, Tavęs pasiilgę
Tavo mama ir broliukai

Geriausių linkėjimų mano Mamutei.”

copyright-2013

Sausio 13 minėjimas Vilniuje

Vilniaus TV bokštas mena kruvinus 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykius, kurių metu žuvo 12 žmonių: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius (Vytautas tragišką 1991 m. sausio 13-osios naktį saugojo TV bokšto vartus ir buvo sužeistas, nuo sužeidimų 1991 m. vasario mėn. mirė). Tris bokšto gynėjus (L.Asanavičiūtę, R.Jankauską ir A.Kavoliuką) suvažinėjo tankai, kiti gynėjai mirė nuo įvairių šautinių sužeidimų.

Eugenijus Vnarauskas siunčia keletą foto apie šių metų atmintinos dienos minėjimą Vilniuje

Tai ką rinksime?

Ten užsienis ir jų protinga valdžia. Užsienyje nebūna nei biudžeto deficito, nei valstybės skolos, nei korupcijos: ten visi varguoliai gyvena oriai, valdžia rūpinasi žmogumi, verslas visuomet nori pasamdyti kuo daugiau žmonių ir ne tik mokėti jiems atlyginimus, bet ir rengti jiems nemokamus tūsus, iškylas į vandens pramogų parkus. Ten visi niekšai – kalėjimuose, žmonės gyvena iki vėlyvos senatvės, kurioje nebūna nei skausmų, nei ligų, tik didelės pensijos, apdraustos santaupos ir begalinės atostogos prie šiltų jūrų.
Kvailesnio absurdo sugalvoti posto pradžiai nepavyko.

Politinės temos neturėtų mus priešinti. Igorio straipsnis (2012 kovo 23 d.) parodė, jog esame vaikiškai įžeidūs ir gana pikti ir sergame smėlio dėžės sindromu. Roma nepasistatė per dieną. Mūsų politinei kultūrai suklestėti reikia laiko ir pamokų. Linkiu draugiškų pasispardymų (ne piktų).

Diržų veržimasis

Kai į Lietuvą užsuko krizė, premjiero G. Kirkilo vartotojiškumo orgijos dar tęsėsi. Reikia prisiminti, kad estai jau buvo sukaupę pinigėlio juodai dienai ir pakankamai sumažinę poreikį gyventi ne pagal pajamas. Anot mūsų kraštiečio politologo Vytauto Dumbliausko niekas per daug ir nenorėjo eiti į valdžią 2008-aisiais.  Premjeras A. Kubilius rado „nelabai linksmą situaciją“. Teigiamai vertinu, kad A. Kubilius priėmė tą smūgį. Iš esmės ant jo „korė“ visus šunis. A. Kubilius liks vienintelis kaltas, o socialdemokratai į valdžią ateis kaip ant balto arklio – nieko ypatingo nedarydami pakeis nepopuliarųjį A. Kubilių. Tas pats kaip Prancūzijoje, kai prezidento postą laimėjo neryškus kandidatas Francois Hollande`as“, – LRT laidoje dėstė V. Dumbliauskas.

Ką darote, kai šeimoje situacija susiklosto taip, kad neužtenka net būtiniems poreikiams tenkinti (vadinkime tai – krizė šeimoje). Labai tikėtina, kad skaičiuojate centus, juos išleidžiate labai pamatavę ir dar vis pasiskolidami iš kaimyno „iki kito mėnesio“. Trumpai tariant – veržiatės diržus. Lygiagrečiai smegenys dirba didelėmis apsukomis, spręsdamos uždavinį, kaip pasilengvinti savo nepavydėtiną dalią. Manau, sutiksite, kad tokia veiksmų schema gyva. Jei taip, tai valstybės lyderiai turėtų mąstyti labai panašiai, o jų pirmas veiksmas – susiveržti diržus. Taip Lietuvoje ir buvo padaryta. Ne visose srityse, ne iš karto, ne visada ir visur optimaliai. Bent mane, ypač liūdino kažkokių veikėjų vojažas į Borneo (Indonezija) pasisemti kažkokios patirties. Viršyti įžūlumo limitai. O galėjo nuvažiuoti pas lenkus ar estus ir patirtį semti kibirais.

Kaip elgiasi kitos ES šalys toje pačioje situacijoje? Graikai, kai tik pajuto, kad reikės susimažinti apetitą neuždirbtoms pramogoms, reagavo, sakyčiau kvailokai. Kažkur padebesiais skrajodami dar sugebėjo sudeginti, išdaužyti, išvogti savo turto už kelias dešimtis milijonų eurų, bet dirželius turės veržtis vis tiek. Suprantamas pyktis, kai graikų vyriausybė klastojo ir slėpė labai apverktinus ekonominius-finansinius rezultatus nuo Europos Komisijos. Kodėl darbštūs ir preciziški vokiečiai turi šelpti amžinoje siestoje gyvenančius pietiečius. Čia galima pasiguosti (gal pasidžiaugti), kad diržų veržimasis pas mus eina į pabaigą, o pas graikus, portugalus, ispanus ir, gal būt, italus tik prasideda. Diržų veržimasis reikalavo kantrybės, o ją turėjome, nes iškentėjom sovietų okupaciją ir ekonominius sunkmečius, esame daug labiau užsigrūdinę nei išlepę vakariečiai.

Ar kylame iš duobės

 Norint kilti reikalingi tikslūs veiksmai. Reikia sutvarkyti mokesčius. Čia aršiai spekuliojama progresiniais. Taip, saujelę turtuolių tai paliestų, bet, ekonomistų skaičiavimai rodo, laimėjimas labai jau varganas. Nebent, dalį tautiečių džiugintų žinia, jog iš to, va atėmė ir jis turės mažiau. Aklai kopijuoti skandinavus gali tik politinių partijų agitatoriai, gaudydami lengvatikių balsus rinkimuose. Konservatoriai pažadėjo 1 milijardą litų ištraukti iš šešėlio. Ištraukė 400 milijonų. Gerai tai ar blogai, spęskite patys. Bet kad vajus prasidėjo ir duoda rezultatus, sutikime – gerai, bent pradžia yra. Prisiminkime Vilniaus taksi imperijos žlugimą. Valstybė valstybėje. Važiuojant Bostone taksu iš aerouosto į viešbutį ant sėdynės nugaros parašyta kiek žaliukų kainuoja toks vojažas. Ir nė cento daugiau. Ir visais atvejais  pigiau nei Vilniuje.

Sukurti uabą ar individualią įmonę šiandien  lengviau nei prieš keletą metų. Tik reikėtų verslo naujokus bent penkis metus nuo mokesčių atleisti. Taip geidžiamas mimimalaus atlyginimo didinimas turi du galus. Vienas mielas, nes daugiau uždirbtų mažas pajamas gaunantieji, kitas žlugdytų mažuosius verslautojus, turinčius mažas apyvartines apsukas ir kelis darbuotojus. Įvertinus ir vokelių istorijas,  įsivelia dar didesnė painiava, tačiau minimumo didinimas turi daugiau privalumų, su sąlyga, jei vokeliai jau reliktas ir  eksponuojami finansinių machinacijų muziejuje.

Keletas pastebėjimų apie Andriaus Kubiliaus vyriausybę. Jeigu būtų blogai dirbus, opozicija būtų juos seniai nušlavus į paraštes. Taip neįvyko. Dar daugiau, berods, tai pirma vyriausybė išdirbusi visą kadenciją. To Lietuvoje dar nebuvo. Apklausų statistika, o ir draugų tarpe sutinki kategoriškai neigiamai vertinančius šią vyriausybę. Tai daugiau prigimtinė tokių žmonių savybė. Jie visais laikais visas valdžias dėjo ir dės į šuns dienas ir jokie argumentai jų neveikia. Tiesiog tokia poza ir nieko daugiau. Šiai vyriausybei turi priekaištų ir populiari prezidentė dėl ne iki galo atliktų namų darbų, bet veiksmams ir jų vektoriams pritaria. Pagalvokime kokios kitos partijos ar partijų vyriausybė tomis pačiomis sąlygomis dirbtų kitaip. Gali būti, kad būtų padarę truputėlį mažiau ar truputėlį daugiau klaidų.

Stenkimės suprasti vieną tiesą, kad valstybę valdyti demokratijos sąlygomis visiškai nereikia begalinio partijų-partijėlių skaičiaus. Jų tiek daug prisikūrė, lyg kiekviena turėtų savo unikalų metodą, kuris atitiktų posto uvertiūroje išsakytą idealų valstybės modelį. Totalus blefas. Nieko jie neturi pasiūlyti kardinalaus, tiesiog iš visiems priimtinų tikslų konteksto išima detalę ir pastato į vitriną. Visa tai neturi jokio ryšio su pajėgumu valdyti valstybę, greičiau lengvatikių paieška siauriems interesams tenkinti. Šiandien ir dar šimtmečiui į priekį visuomenės poreikius tenkinti pajėgios trys politinės srovės: konservatyvioji, liberalioji ir socialinė. Epizodiškai šmėžuos žalieji ar violetiniai, keršytojai už interpeliaciją Prezidentui ar lengvatikių paieškos virtuozai iš Darbo partijos.

Deje, jiems apklausos prognozuoja pergalę rinkimuose.

Kodėl kažkam kažkas prie širdies

Mąstant nuosekliai, nesunku suvokti, jog kiekviena valdanti ar opozicinė partija yra valdoma iš aukščiau – milijardierių-milijonierių anstato, kurie per seimūnus ir vyriausybes realizuoja savo globalius uždavinius. Kiek laiko, pastangų, kompetencijos ir sąžinės lieka tautos reikalams spręsti, žino tik vėjas (pagal Bob Dylan dainos “Blowin‘ in the wind“ tekstą). Tai Tu jo ir paklausk.

Taigi, pasirinkti partiją, už kurią verta atiduoti balsą tampa painu. Jei sunku apsispręsti, galima vadovautis ideologinėmis-jausminėmis nuostatomis, kurias bandysiu išvardinti.

Jeigu Tu ar Tavo tėvai (seneliai, kiti giminaičiai) niekada nebuvo komunistais, kgbistais, vienaip ar kitaip buvo nukentėję nuo sovietų arba bent viduje tyliai maištavo, turėtų rinktis konservatorius arba vieną iš dviejų liberalų partijų.

Žinome kaip malonu didžiuotis savimi kai užlipi į didelį kalną, bet jei manai, jog ten užkelti privalo valdžia ir dar su sraigtasparniu, jeigu pats buvai komunistas arba augai komunistų šeimoje, buvai lepinamas  žaliais žirneliais, patyrei privelegijų palaimą, o šiandien visa to pasigedai – rinkis socdemus.

Jeigu mėgsti holivudinius filmus apie politinę fantastiką, mesijus, supermenus ir žmones vorus – tavo pasirinkimas –  keršytojo Rolando Pakso Tvarkos ir teisingumo partija arba makaronų kabinimo čempiono, iš įtarimų liūno neišbrendančio Viktoro Uspaskicho Darbo partija.

Jei esi tik naivus varguolis gali rinktis iš gausybės donkichotų, vieno vado partijų, vieno klausimo partijų, perbėgėlių ir apsimetėlių. Tokių partijomis besivadinančių darinių priskaičiavau virš dvidešimt.

Teko girdėti pasiūlymą steigti glūkoidų partiją. Ačiū blaiviam protui – mes dar tiek neiškreizėję. Teorines galimybs galima svarstyti. Ar būtume gebėję pūsti miglą varguoliams? Sudėtinga akcija, bet visad išlieka galimybė pasisamdyti konsultantą iš Rytų šalelės – kokį nors Almax ir mūsų agitatoriai jau čiulba kaip profiai. Arba pritraukti kokį nors pralobusį suvirintoją, atsiųstą iš  iš užpoliarės, ir dielo pošlo.

Vis tik negalima neminėti Dariaus Kuolio judėjimo, kuris kala prie sienos negeroves.  Tai  kokybiškesnis darinys, nei, pavyzdžiui, praėjusių rinkimų A. Valinsko artistai,  tad vadovaujantis ta pačia rinkėjo logika, šie naujokai turėtų būti renkami. Ar jie gali būti veiksnūs? Žino tik vėjas.

Pabaigai. Politika nėra religija. Tikėkite bažnyčioje kiek norite. Netikėkite niekuomet politikais, siekiantiems jais tikėti. Turėkite savo nusistatymą.