Glūkoidų metų žmogus. Kas jis?

baneris-new-year

 Reikšmingi pasiekimai glūkoidų pasaulyje nedažni ir todėl negali būti nepastebėti. Alberto „Šekspyro“ Antanavičiaus dvigubą CD “Bunkerių paukščiai, arba 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės“ turime kone kiekvienas savo garsų kolekcijose. Čia Albertas dainuoja savo eilėraščius apie pokarį. Būtent šia tematiką niekaip nepavadinsi komercine, popsova ar, dar daugiau – olialia kultūra. Tai sąmoningo tautiečio požiūris į istorinį tarpsnį, ypač skaudų ir svarbų Lietuvai.

2016 lapkričio mėnesį, kariuomenės dienos proga, Valdovų rūmuose vykusiam iškilmingam paminėjime už patriotizmo skatinimą, ugdymą ir panašius veiksmus,  KA ministras Juozas Olekas Albertui „Šekspyrui“ Antanavičiui įteikia Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medalį civiliams “Už nuopelnus“. Averse – ąžuolo šakelė ir užrašyti trys žodžiai: Laisvė. Garbė. Tėvynė; reverse – medalio numeris– 416. Tai vieninteliai Krašto apsaugos medaliai “civiliokams“. Reikia pagarsinti, kad šitam paminėjime majoro laipsnis buvo suteiktas alytiškiui Ryčiui Ališauskui – jis mūsų visų žinomo (deja, jau amžiną atilsį) buvusio “Nemuno“ restorano barmeno Edmundo „Mundo“ Ališausko ir mokytojos Ritos Vosyliūtės sūnus. O Edmundą visad prisimename besišypsantį. Kitoks jis nemokėjo būti.

medalis-sekspyras

Beje, 2014 Albertui buvo įteikta ir Alytaus kultūros premija – taigi, mūsų miestas nepamiršo. Kone dvejus metus Albertas albumą kukliai pristatinėjo: išvažinėjo visą Dzūkiją ir gerą gabalą Lietuvos – nedideli koncertėliai mokyklose, bibliotekose, muziejuose, Valstybinių ir vietinės reikšmės švenčių progomis, per kitus ir kitokius renginius.

Kai pasidairai po Alberto darbo kambarį, akis užkliūna už kitų apdovanojimų, apie kuriuos, kažkodėl nekalbame. Pasirodo, šis šaunus vyrukas yra apdovanotas V.Kudirkos medaliu (Marijampolės šaulių skyriaus atminimo medalis), Dzūkijos medaliu (už dalyvavimą pėsčiųjų žygiuose), turi keturių ministrų bei Varėnos mero padėkas, dar kažko panašaus, tik mažesnio kalibro. Ir beveik VISKAM pasitarnavo būtent “Bunkerių paukščiai“ ir žmonės, vienaip ar kitaip prisidėję prie šio ilgo (dvigubo) albumuko apie pokarį. Vieną  – mūsų bendrą draugą – paminėti privalu, tai – Algirdas Žemaitis, paskatinęs Šekspyrą “šio darbelio“ imtis.

Šiandien šv. Kalėdos. Rinkime ALBERTĄ „ŠEKSPYRĄ“ ANTANAVIČIŲ glūkoidų 2016 metų žmogumi. Labai panašu, jog jis to vertas. Komentuose išreiškite nuomonę. Rezultatai nebus suklastoti, nes bent iki 2017 sausio 1dienos, tinklapis patikimai apsaugotas net nuo Kremliaus hakerių atakų.

Su šv. Kalėdom! Linksmo ir malonaus bendravimo.

Reklama

Ateikite pas ŠEKSPYRĄ

SEKSPYRAS-CD-PRISTATYMAS

Rytoj, 2016 birželio 16 dieną,  5 valandą po pietų Albertas pristato savo galingiausią visų laikų kūrinį. Tai 2005-2007 ir naujausi 2016 metų dainuojami posmai. Renginys vyks kultūros oazėje pas Giedrę, kitaip dar vadinamoje J. Kunčino bibliotekoje, Ligoninės gatvėje. Albertui “Šekspyrui” Antanavičiui dvigubą CD padėjo išleisti: Ričardas Čiupkovas ir Alvydas Jegelevičius, Arūnas Bružas ir Giedrius Klimka, Marius Salynas, Rokas Gelažius, Vytautas Stanionis, Alytaus miesto savivaldybė ir visa krūva rėmėjų. Renginio finalui geriems draugams Albertas užpirko  puškutę andalūziško. Kviečiame dalyvauti.

sekspyro-cd-2016

Albertas “Šekspyras“ Antanavičius pristato savo CD apie pokario partizanus

Gegužės penkioliktąją Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje pristatyta Alberto Antanavičiaus-Šekspyro kompaktinė plokštelė „Bunkerių paukščiai arba 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės“. Skaitykite::  Savivaldybės tinklapyje “Šekspyro kompaktinės plokštelės pristatymas Adolfo-Ramanausko Vanago gimnazijoje“

sekspyras_cd

cd_cover1 cd_cover2

 

A t g a r s i a i::

# 1
Prisimenant šiuos sunkius tautai išgyvenimus, Albertas ”Šekspyras” Antanavičius 2013 metais kalbasi su Liudu Ramanausku (radiostotis FM99). Albertas pasakoja apie savo dainą ”Paskutinis laiškas”, kurią dedikuoja pokario partizanams ir glūkoidui Algirdui Žemaičiui, pasiūliusiam idėją atsirasti šiai puikiai dainai.

Partizanai. Montažas – Dzilbus

# 2
Artėja Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pirmieji vagonai, prigrūsti Lietuvos gyventojų, pajudėjo Sibiro link. Verta paskaityti. Šalia to, aprašytas įdomus įvykis glūkoidų pasaulyje, kai vienas “draugas“ pavadina kitą draugą komunistu. Tai analogija į pokario partizanus, kai jiems buvo lipdoma bandito leiblas. Skaitykite:: Terminai ir likimai (viskas labai paprasta).

 

Šekspyras apie glūkzaurą Virgilijų

Gražu ir girtina, kai ką rašome apie glūkoidų visuomenę. Šį kartą Albertas “Šekspyras “ Antanavičius (apie kurį taip pat reikia parašyti – jis to vertas) rašo apie vieną iš glūkoidų pakūrėjų profesorių habil. Dr. Virgilijų Beišą. Virgis ir Dzilbus turi nerašytą tradiciją susitikti pavasarį Vidzgirio miške, o rudeniop Vilniuje arba šalia Vilniaus. Kartą Dzilbus besisvečiuodamas pas Virgį, lyg tarp kitko, pasakė: kažkoks lyg skausmelis pilve jaučiasi. Virgis paspaudė tą pilvą ir, pažvelgęs į vakaronei padengtą, stalą pasakė: čia vakarienė baigta, bet pratęsime ant kito stalo – Santariškėse. Tai tik apendicitas, bet  dar pusdienis, būtų kilę rimtos komplikacijos. Atsirasti reikiamu laiku ir vietoje, kartais palengvina būtį. Kodėl tai minime. Linkime, kad visiems, jei jau neišvengiamai turėsite sveikatos problememų, jų  sprendimas apsiribotų tik tokiomis operacijomis.
beisa-respublika

Žinome, kad žmogų lydi arba dar lydės įvairūs negalavimai, kurių prognozė gali būti letali. Kad tokios grėsmės būtų sumažintos iki minimumo – viso Virgiaus gyvenimo tikslas ir pastangos. Jis visad jam būdinga forma (faktais ir mokslo pasiekimais grįstais teiginiais) atsakys į klausimus apie sveikatą. Kaip atsakyti į bulvarinį klausimą: o jei visi gyvens sveikai, gydytojų kasta liks be darbo. Žinant, kad žmogus nėra protinga būtybė, tik protaujanti – bedarbystė negresia. Sveikatos srityje daugeliu atvejų mes būname sau priešai ir duondaviai medikams. Jei žmogus nori eiti durnyn, kas jam gali uždrausti? Virgis yra minėjęs, jog netinkami gyvenimo įpročiai sugadina sveikatą labiau negu genetiškai įkūnytos negalios. Kultūringo žmogus bruožas, apie kurį plačiai nekalbama:  rūpintis kūno sveikata būtina ne mažiau kaip ir savo dvasiniais skliautais. Tai turėtų būti gyvenimo aksioma.

Visas Alberto straipsnis išspaudintas “Respublikos“ laikraštyje, Nr. 170, 2015.02.06, kurį galite pasiskaityti čia ir dabar:

〉 Prof. V.Beiša ir jo šeimos profesija. Albertas Antanavičius

“Mūsų vardas Lietuva“

2012 m. vyks 7-oji Moksleivių dainų šventė (MDŠ). Apie pasiruošimą jai, jos viziją ir apskritai, kokia ji turėtų būti ir kokia bus, norime žinoti kuo daugiau. Albertas „Šekspyras“ Antanavičius kalbina M.K.Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos ir MDŠ – 2012 direktorių Romualdą Kondrotą.

ALBERTAS ANTANAVIČIUS

Gerbiamas direktoriau, kaip kitų metų šventei ruošiasi Jūsų vadovaujama komanda?

Pradėjome ruoštis kone prieš metus. Sukurtos struktūros, koordinuojančios pasiruošimo Dainų šventei veiklą kiekvienam mieste, rajone, yra sukurti koordinaciniai centrai, per kuriuos vyks informacijos sklaida. MDŠ tradicijos gana senos, deja, nėra nuoseklios. Man asmeniškai teko organizuoti ir 1997, ir 2005 metų šventes, todėl Dainų švenčių struktūra yra neblogai pažįstama. 1997 m. šventė buvo skirta mokyklos 650 – ies metų jubiliejui, 2005 m.  – Mindaugo karūnavimui; ir viena, ir kita turėjo savo atradimų. Atsirado ir teatrų, ir amatų, ir dailininkų darbų. Net Valdovų rūmų – tik atkastuose –  požemiuose moksleiviai surengė  mažųjų karūnų parodą. Gražu. Tai patriotinio auklėjimo detalė. Labai svarbi. Ją norisi pakartoti ir 2012 m.

O pasiruošimas – koks jis turėtų būti ir koks jis yra?

Jis džiugina, kad daug kolektyvų, besiruošiančių MDŠ, yra gyvybingi. Jie nėra vienkartiniai, sukurti tik Dainų šventei. Iki šiol paraiškas pateikė ir ruošiasi šventei 447 chorai, 487 šokių
kolektyvai. Negaliu dabar pasakyti, kiek dalyvaus dainų ir šokių ansamblių, bet šventė ruošiama didelė. Mes sau esame iškėlę tokį uždavinį: moksleivis, atvykęs į  Dainų šventę neturi jaustis darbininku – sudainavo, sušoko, pagrojo ir  važiuoja namo; moksleivis turi būti iki Dainų šventės pabaigos ir matyti, ką ir kaip daro jo kolegos, bendraminčiai, bendraamžiai.  Džiaugtis turime visi. Žinoma, ruošiantis MDŠ vyksta daug renginių, kurie tam padeda. Dainų šventė yra tęstinis renginys. Dainų šventės įstatyme sakoma, kad naujos Dainų šventės pasiruošimas prasideda tik šventei pasibaigus.
Besiruošiant 2012 m. MDŠ planuojamas mišrių chorų konkursas Kaune (Dainuok – keliauk. 04 03); festivalis-konkursas (Mes – Lietuvos vaikai. 06 12), kuriame nori dalyvauti net 213 chorų. Tokia šventė dažniausiai užsibaigia Klaipėdos dainų švente. Gegužės mėnesį vyks choreografų konferencija, kurioje bus nagrinėjamas šokių pasiruošimas ir demonstruojamas Šokių dienos repertuaras.

Kada mes galėsime išgirsti chorus, sužinoti  jų repertuarą?

Chorai savo repertuarą demonstruos kovo 5 d. (10 val.) Nacionalinės mokyklos  Šokio teatre. Šokiams vadovaus Živilė Adomaitienė, Ansamblių vakarui –   Vytautas  Buterlevičius, Dainų  dienai – Raimundas Katinas. Visos  šventės pasiruošimas vyksta pagal ministro patvirtintą planą. Įsivaizduoju: JUNESKO saugo tradiciją, o ne stagnaciją. Mes keliame tikslą, kad vaikas atvažiuotų  ne į Vilnių pažiūrėt, o BŪT ir švęst jame. Ir repertuaras – nesudėtingas repertuaras – yra vaikams, o ne mums, tiems, kurie turi vaikus. .

Kuo jūs stebinsite ar nustebinsite publiką? Kita vertus, ar to
reikia? Galų gale, koks Dainų šventės vardas?

Mes ją, Dainų šventę, turime kaip vieną  kūrinį, kaip vieną šventę ir  pavadinimą. Ji vadinasi – “Mūsų vardas Lietuva“. Taip vadinsis ir Dainų diena.Tokiu pavadinimu sukurti ir specialūs
kūriniai. Šokių šventė  vadinsis “Laiko vaikai“, o Ansamblių vakaras – “Tai gražiai gražiai mane augino“. Tokie scenarijai yra paruošti, o atskirų šventės dienų meno vadovus jau pristačiau. Šventė pirmiausia yra vaikams, todėl reikia vaikus pritraukti per repertuarą, kad galų gale šventė atitiktų šventės sampratą; kad tai nebūtų tik koncertas –
iškentėtas, per kančias pasiektas rezultatas, iš kurio visiems lieka tik darbų įsisavinant repertuarą prisiminimas. Kai choristas “zulina“ keletą metų tą pačią dainą, tai po tūkstantojo karto jis nenori nei tos dainos girdėti, nei matyti savęs ją dainuojančio. Dėl to reikia kuo daugiau naujų kūrinių. Dainų dienoje atsiras net ir folkloro – ko niekada lig šiol nėra buvę. Atiduosime pagarbą ir a kapeliniam dainavimui, ir liaudies muzikai. Šokių šventę planuojame uždarose patalpose – to dar nėra buvę, bet… esame tiek mokyti lietaus; nieko nėra blogiau už šokėją, besimaudantį balose; kita vertus, neturime ir erdvių, kuriose būtų galima TAI atlikti: “Žalgirio“ stadione JAU negalima, naujas stadionas DAR nepastatytas. O į kitą miestą kelti Šokių dieną – tai didžiulės išlaidos ir organizacinės problemos; nors tokia praktika jau yra buvus. Žinoma, Dainų šventę lydės ir moksleivių dailės kurinių paroda.

Trumpai pakalbėkime apie šventės uždavinius.

Tikiuosi, kad ir Ansamblių vakaras netaps kokiu nors parodomuoju koncertu, o įtrauks į savo pasirodymą ir kitų šventės dienų dalyvius, ir publiką. Rinkdamas komandą, kuri turėtų  dirbti tiek Dainų dienoje, tiek Šokių dienoje, tiek Ansamblių vakare rėmiausi meno vadovais, kurie turi ir autoritetą, ir viziją, matymą. Galų gale jie daugiausia prisidėjo ir prie scenarijų ruošimo, jų idėjos; o norint tai pamatyti reikia leisti visa tai padaryti iki galo. Žinoma, sulauksime ir pagyrų, ir kritikos, nes mes visi turime ir asmenines pajautas, ir nuomones. Taip MDŠ bus gana marga, bet pagrindinio tikslo nepasiekti negalėtume – moksleivis, vaikas, jaunuolis ją tikrai prisimins ne kaip kančios ir kantrybės bandymą. Su tokiu repertuaru šventė bus tikra šventė, o ne tik koncertas. Didžioji dalis repertuaro jau yra paskelbta internete (www.lmds.lt); yra pakankamai kūrinių, kuriuos kolektyvai gali ruošti; iki apžiūrų dar liko metai, tai kolektyvai, dirbantys normaliu režimu, tikrai įsisavins visą šį repertuarą. Nė kiek nenorėdami sumenkinti kitų šventės dalyvių, manome, kad Dainų diena yra pagrindinis šventės akcentas; galų gale, Dainų šventė – tai ir yra daina.

Kiek dalyvių laukiate?

Apie 20 tūkst. Vilniaus Vingio parko estradoj turėtų būti apie 10 – 12 tūkst. dainininkų drauge su “pūtikais“ ir po 5 tūkst. Šokių dienoj bei Ansamblių vakare. Tai – sąlyginiai skaičiai. Jie gali būti koreguojami – tai priklausys nuo apžiūrų, pasiruošimo lygio, atrankos. Norėtume, kad kuo daugiau vaikų patektų į MDŠ. Tikimės, kad TAI bus įvykis ne tik pačiam dalyviui, bet ir Vilniaus miestui bei jo svečiams. Grįšim prie senos geros tradicijos ir dainininkams be ritmo grupės vėl akomponuos simfoninis orkestras – koks, tegu tai būna maža paslaptis.

O kaip vyks kolektyvų atranka į Dainų šventę? Kaip bus skatinami jų vadovai?

Švietimo ir mokslo ministerija, spręsdama pasiruošimo MDŠ klausimus, sprendžia ir kitą opią problemą – kolektyvų pajėgumo nustatymą ir apmokėjimą už darbą. Pajėgumo nustatymas vykdavo labai chaotiškai. Stengiantis išlaikyti vadovus, reikia juos skatinti materialiai. Gyvenant rinkos sąlygomis, neapmokamo darbo neturėtų būti. Vis tik dar vyrauja supratimas, kad mokytojas ar menininkas gali dirbti ir “už ačiū“. Deja, vien entuziazmu toli nenuvažiuosim; sistema ims po truputį byrėti. Kai kurie pavyzdžiai rodo, kad nemažai kolektyvų persikėlė iš bendrojo lavinimo mokyklų į meno ir muzikos mokyklas. Deja, jų turime tik 110, o vid. m-lų – daugiau nei 1000. Jei tai būtų koks festivalis ar konkursas, gal būt užtektų ir tų pajėgų,
bet čia – Dainų šventė, kuri nuo neatmenamų laikų padėjo Lietuvai išgyventi, išlaikyti savo kalbą, muzikinę kultūrą. Tikiuosi, kad ministerija suras jėgų ir noro išspręsti kolektyvų
vadovų materialaus skatinimo problemą.

Dar – apie dirigentus, baletmeisterius…

Svarbiausia – dirigentus, baletmeisterius reikia pajungti vienai bendrai idėjai. Galima bandyt žaisti įvairius rinkimų variantus, bet, matyt, dirigentų nuopelnai turi priklausyti nuo to, kiek jie prisidėjo organizuojant Dainų šventę; kaip jie paruošė savo kolektyvus. Tad pamatysime naujų, jaunų žmonių veidų iš regionų. Norime, kad kuo daugiau dirigentų ateitų iš periferijos, rajonų, miestelių. Tą patį galiu pasakyti ir apie baletmeisterių asistentus. Asmenybės, žinoma, yra labai svarbu; jos eina iš vienos šventės į kitą; bet reikia ir “šviežio kraujo“. Nei dirigentas, nei meno vadovas nėra panacėja, viena ar kita pavardė neturi nulemti visos Dainų šventės. Jie turi parodyti savo kūrybiškumą per scenarijų, per kolektyvą, per gebėjimą atlikti kūrinį – tuomet atsiranda ir vieta, kaip sakoma, po saule.

Kalbino Albertas Antanavičius,
MDŠ atstovas spaudai,

Alytiškių klubas Vilniuje – 2008

Graži tradicija alytiečių kilmės vilniečiams rinktis Vilniaus alytiškių klube. Albertas apžvelgia sueigą ir paskanina nuotraukomis

ALBERTAS “ŠEKSPYRAS“ ANTANAVIČIUS

shekspyrPusiau alytietiškai

Noru pasgirc ne cik Alytuj, bet ir Dzūkijos pakrašty – ba Vilniun – yr alytičkių. Tep tep – senu čėsu Dzūkija išnuomau Lietuvos soscinei šiek tiek žamės. Šitų žino ne tik “taburetėm – tokios formos buvo uniforminės kepuraitės ar galvos – kauscyti“ mozūrai, bet ir mes, dzūkai, susrinkį anųDZien, gruoDZio 10 d. Prospekto puban, tan, kuris Vilniun, Geduko prospekti, 02. Jau cia kap ir adrasas. Ar antrašas.

Gruodzio dekadzinį dzienų – 10 (tracioj nedėlios dzienoj) – rinkos tam smagian Pūban Vilniaus alytieciai pobūvin, ar – raškia – ranginin. Ir ko cik cia nebuvo: parėkavo kap kėkštas Šekspyras apie baltų miesto rožį ir  Raganių, prismenantį Miesto sodo orkestrų, pačiulbavo kap lakštinguolė Rimutė Vaickelionytė – ir tautuoliškai, ir franzūskai, Gimtosios šalies “profai“, Dainavieciai, mus linksmino ilgai ir po biskį.

Pusiau lietuviškai

Mūsų klubo Prezidentė Giedra Petraitis, mūsų klubo Rasa Kazlauskienė, mūsų klubo – mūsų klubas – kalba apie tai, kas buvo gera. Buvo A. herbas, A. vėliava, A. daina. Tortai, vynas, dviejų Seimo narių kostiumai, kauniečio grūdininko Tautvydo B. naminė degtinė, įdarytos ir kartais pagautos Elmaro ir Vandos lydekos bei kiti skanumynai.
Buvo miesto M.(meras) Česlovas, buvo Alytaus muziejaus direktorė Audronė, buvo – visko: sviesto, sūrio. Bet svarbiausia – buvo šilumos, susitikimų. Mačiau keletą glūkoidų: Virgį Lepešką, Alvydą, Sauliną ir Augustiną Jegelevičius. Mačiau kartais net save. Kalbų, juoko, pašmaikštavimų irgi būta – na, kaip gi be jų. Beje, daug reklamavau mūsų, glūkoidų, portalą, žinoma, ir jo tėvą Dzilbų. Jei padaugės gwordpresse klijentų-pacientų, džiaugsiuosi. Ačiū visiems, kurie rėmė šį renginį. O dar labiau tiems, kurie jį pagerbė savo atėjimu.

galera_klubas

Apie rinkimus – linksmai

Filosofinis paradoksas – jis net nežino, kad nežino – nėra jau taip blogai – yra šansų dar sužinoti. Blogai kai žinai ir sąmoningai balsuoji už partijas, turinčias penktosios kolonos požymių. Šiuo požiūriu mūsų komentatorės Giedrės susirūpinimas “ … neatvėrus kelio į valdžią tiems, kurie jau kur kas moderniškesniais būdais pakartos 40 -ųjų situaciją“ įgauna prasmę. Tačiau laikas „nuimti gazą“. Glukoidų siela Albertas „Šekspyras“ Antanavičius tą ir daro. Jūsų dėmesiui jo straipsnis iš ‘‘Vakaro žinių“

ALBERTAS “ŠEKSPYRAS“ ANTANAVIČIUS

shekspyr.jpg

Egzaminas bus po savaitės

Koks lietuvis nėra azarto vergas!? Nors nesame pietiečiai (na, pvz., kaip pingvinai), bet mums lažintis, lošti kortomis, dėt akmeninius kiaušinius, lįsti nuogiems į šaltą vandenį ar tiesiog balotiruotis yra taip pat įdomu ir smaila kaip ir jiems. Skiriamės tik tuo, kad pingvinams adrenalinas išsiskiria kasdien po keletą kartų, o mums, lietuviams (visiems – urmu), – tik kartą per keletą metų, dažniausiai per ketverius. Balsuokime.Jei rinkėjas gali sau leisti vaikščioti įlindęs į panešiotą megztuką, gautą kaip palikimą iš dar anos Lietuvos laiku mirusio dieduko ar pirktą iš “naujausios Vakarų Europos drabužių siuntos“ parduotuvės, tai renkamasis (ne namų sąlygomis) – ne. Jei rinkėjas gali sau ir mums leisti pasakyti, ką mano apie save ir JUOS, tai renkamajam privalu TAI vadinti demokratija.

Renkamasis kenčia visą prieš rinkimus periodą didelius dvasios ir sąžinės skausmus, paskui cezariškai gimdo, kad tie skausmai ir tas gimdymas virstų elementariu pinigų maišu, – žinoma, jei sąlyga, kad JIS bus išrinktas – vienaskaita, dviskaita, daugiskaita, pagal sąrašą, burtais ar kitaip – bus išlaikyta. Iki kortų, šaškių ar dar įdomesnio žaidimo – virvės traukimo – pabaigos liko viso labo savaitė plius viena diena. Iki ateinančio penktadienio dar mes (o ir jie patys) galime klykti už savo dievukų sėkmę, o paskui – tik tykiai melstis.

Balsas vienas

Šiųmečiai spalio dvyliktosios rinkimai Seiman – kažkokie apsunkę, netikri. Anksčiau (prieš 4 m.) būdavo įžeidimų ir juokų būreliais, o dabar, jei ir pasitaiko vienas kitas politinių šonkauliukų traškinimas, tai ir tai – būtinai – lydimas lengvu paplekšnojimu per petį ar net bučiniu. Tikri politikos liūtai nagų neįtraukia ne tik per rinkėjų balsų medžioklę, bet ir visą gyvenimą.

Nors… daug buvusių seimerių apskritai atsisako būti, kuo buvo. Šis Seimas buvo toks “rūpestingas“ tautai ir sau smagus, kad ne visi buvę bosai trokšta “pasirašyti“ dar kartą – galų gale tai nėra antrakartės vestuvės, o tik noras gyventi geriau. O kas gyvena ir taip gerai, gal net ant motociklo, tam nervų ir laiko švaistymas Seime atrodo visiškai bereikalingas, net šventvagiškas užsiėmimas.

Sakysite, taip nebūna? Būna! Vienusyk net pamaniau, kad ir aš “praeičiau į Seimą“, bet nesmagu televizijų muilo operose maudytis, tad nesusigundžiau kurti naujos partijos; o gal tiesiog mano ar valstybės galvoj trūko vienos kitos zvonkės. Ar kokio nors rinkimų minedo į nugarą. Ak, mia! (Mama – ar atvirkščiai.) Būkime. Be vargo, riaušių, bet su rinkimais. Balsuokime.

Balsas du

Šiųmečiai spalio dvyliktosios rinkimai Seiman visiškai išderino dabartinio Seimo darbą. Ypač pirmadieniais – dienomis, kai DAR susirenkama paplepėti ir ką nors pasiimti, t. y. priimti. Ką gi dabar pirmadieniais priima dabartiniai seimeriai? Posėdžių salėje – beveik nieko. Savo kabinetuose – svečius, kurie už JUOS; svečius, kurie gali padėti kovoti ir laimėti; svečius, kurie gamina patarimus, KAIP tą padaryti; svečius, kurie, jei jie laimės, taps ne tik visuomeniniais – kaip dabar, – bet ir neblogai mokamais infliacijos pažeistų mokesčių mokėtojų pinigais patarėjais.

Tik vieną šventą darbo dieną – pirmadienį – teturintiems parlamentarams neužtenka drąsos sulaukti darbo dienos pabaigos, nesvarbu kokie klausimai būtų svarstomi, bet po popiečio miego posėdžių salėje lieka mažiau seimerių, nei jų paprastai būna visos Lietuvos demokratinio ir voveruškinio parlamentarizmo sueigoje – Grybų šventėje. Seimeriai – dar kartą trokštantys tapti seimeriais – puikiai važiuoja net vienintelę šventą darbo dieną – pirmadienį – į savo rinkimų apygardas ar “sąrašus“ susitikti su tais, kurie juos keikė, o dabar rinks. Važiuoja – svetimomis mašinomis, valdišku benzinu varomomis ir dar valdiškesnių vairuotojų vairuojamomis.

Tai ko, tamsta mokytojau Česlovai, nori, kad klasė būtų pilna mokinių? Protingi vaikai pirmadieniais pamokas praleidžia. O kitom dienom ir taip nereikia eiti į mokyklą. (Taip nutarta.) Nebent negabiems. Kurie nieko nemoka, tik valdyti. Bet vis tiek balsuokime.

Balsas trys

Šiųmečiai spalio dvyliktosios rinkimai Seiman turi ir gana gražių priedėlių, – kad ir vieną: tauta klaus savęs – reikia ar nereikia pratęsti senosios AE darbą. Buvęs wiljamso konsultantas (atsimenam, kuo baigėsi) ir danų kiaulininkas (pakruojiškiai ir dabar žino, kaip ir kuo rajone “atsiduoda“), o dabar tik Vyriausybės atstovas, tituluojamas misteriu Išdaviku, sako – vėl(gi) padoriai – nekeldamas tono ir nedviprasmiškai: žmonės, referenduminkitės! Jei jūs pasakysite PRATĘSIMUI “taip“, šviesitės žvakėmis, jei pasakysite “ne“, grįšite prie balanos. Vienam besirūpinančiam šviesia tautos ateitimi piliečiui kažkaip išsprūdo klyktelėti apie el. lemputes ir kainas už TAI jau šiandien. Misteris Išdavikas visus peržegnojo ir pasakė: AA. Ar TOS raidės reiškia amžiną atilsį Ignalinos AE ir dar ganėtinai nedidelėms elektros kainoms, ar tik misterio Išdaviko inicialus, dar nepavyko išsiaiškinti.

Klausčiau: kodėl ir kam mus “dūrina“ NEGALIOJANČIAIS referendumais – Vyriausybė, misteris ir kt.? Klausčiau, bet ES sako: balsuokite dėl elektrinės kaip norite, bet gausite tai, ką… pasirašėte. Klausčiau, bet lietuviai azarto vaikai – tegu bando iš nevilties net išlošti. Būtinai balsuokime.

Alytiškių klubas Vilniuje

ALBERTAS “ŠEKSPYRAS“ ANTANAVIČIUS

shekspyr.jpgAną savaitę (kovo 26d., trečiadienį) Vilniaus alytiškių klubas rinko saviškius į vakarėlį ir ne tik. Buvo svečių ir iš Tėviškės – meras su “svita” ir t.t. Seminare (tai laikas iki pirmos taurelės) susipažinome su Alytaus perspektyvomis, galimybėmis, miesto vizija, kurią paruošė GTU architektūros katedros mokslininkai ir studentai. Po to žiūrėjome dar “maskvietišką” filmuką apie “400 metų jaunuolį” – Alytų, iki vėlumos kalbėjomės, nepamiršdami susidrėkinti ir užkrimsti. Smagu. Tai jau buvo ketvirtas Vilniaus alytiškių klubo susitikimas.
P.S. Dešimtajame susitikime numatoma keisti Vilniaus pavadinimą – bus New Alytus.

Daugiau apie renginį skaitykite “Alytaus Naujienose“

Muzika ir žmogus, kurio jau nėra

ALBERTAS ‘ŠEKSPYRAS’ ANTANAVIČIUS

shekspyr.jpgKą tik grįžau iš maestro Vytauto laidotuvių… Jį pagerbė tūkstančiai žmonių ir … visi muzikiniai stiliai. Žinoma, tokių (išlydų į amžinybę) metu stiliai ar “stiliai” yra niekas – viskas yra tik muzika ir žmogus, kurio jau nėra.
Ginčytis yra smagu. Smagu nugalėti. Bet dar smagiau pralaimėti ginčą, skonio ginčą, kurio pagrindas yra bendras visiems – muzika muzika muzika, – o druska, pipirai, karis ir t.t. – individualu, kaip vieno, bet ne vienišo žmogaus kambary užgesinta šviesa, užtraukta užuolaida, išjungtas telefono aparatas. Atsikimšus šio bei to ir į grotuvą įstūmus TAI, KAS TAVO VIENO – gražiausią dainą, pjesę ar pan. – tikrai suprasi, kad TIKROJI muzika turi tik vieną stilių, TĄ, kuris tau patinka. Visa kita, – kai kalbama tarp žmonių, kai klausoma su žmonėmis, – dažniausiai būna tik duoklė madai, tiems, tave supantiems, žmonėms, bet nebūtinai TAVO širdžiai, smegenims ir skoniui. Čia kaip ir su paauglystės paslaptimis – visi jų turėjom, bet pasijuokdavom tik iš tų, kurių “paslaptis” pagaudavom ir atskleisdavom.
Tad gyventi leiskime, – o ir teisės neturime neleisti – įvairiausiai muzikai. Neklausykime TOS, kuri mums nepatinka ir svetima. Ir būtinai stenkimės persivilioti į savo MUZIKAS svetimmuzikius – tiek draugus, tiek priešus. O jei jie mus pesrsivilios, vadinasi, taip mums ir reikia.

Atgarsiai: B.Adamsas, Senas kuinas ir R.Griškevičius

ALBERTAS ANTANAVIČIUS

Šis postas pavėlavęs, tačiau geriau vėliau negu niekad. Alberto mintys apie R.Griškevičių ir B.Adamsą

shekspyr.jpgVakar buvau B.Adamso “muzikiniam interviu” Lietuvai. Tai buvo nuostabu. Muzmenai dirbo kaip velniai. Graži, gera muzika. Bet labai noriu gražiai pasakyti apie klausytojus – be ŠIO koncerto publikos Adamsas būtų – ne Adamsas: mūsų mielas jaunimas, kurį mes ,”palinkę” arba linkę pakeikti pasirodė tik iš tos pusės, kurią iš tikrųjų turi – GERIAUSIOS. Nesu didelis melomanas, bet teko EITI kada nors klausyti ką nors. Bet tokios sielovados seniai neturėjau – beveik niekada. O dabar toliau…
Danieliaus (sax) pavardė – PRASPALIAUSKIS. Bliuzas – socialinė daina visų pirmiausia. Kita vertus, bliuzas prasidėjo iš JAV negrų lyrinės posminės sinkopuotos 4 metrų dainos; ji būdavo pažeminta trečiu ir septintu mažoriniu laipsniu (kas groja arba TIK skaito – kaip aš,- žino). Todėl konstatavimas, kad bliuzas yra pliažinis gultas arba užstalinis pavarotizmas, – mažiausiai netikslus. Dabar “apie valtį”…

Tikrai tai geriausias lietuviško bliuzo pavyzdys. Nebent man. O AA Robkė pirmiausia buvo “Saulės laikrodžio” klavišas (tiesa, dėl datų ginčytis nesugebėčiau). “Senas kuinas” ir konkrečiai A.Jegorovo “Valtis” – trumpalaikis projektas (anot statybininkų). Turėjau garbės su Robke bendraut besiruošiant jam į “kelionę” -tai buvo stiprus ir geras diedas bei muzikantas. Gaila, kad – jis ir pats puikiai žinojo: YRA už jį ir stipresnių… Prisiminkim…