London calling

IGORIS RIABOVAS

igoris_gluk

Pirmąjį Igorio reportažą apie Londoną skaitykite čia. Šioje, antroje  dalyje Igoris atskleidžia vietas, susijusias su melomanams brangioms asmenybėmis. Estradinių melodijų ir Nelly Paltinienės gerbėjai čia neras nieko impozantiško, nes hipių kartos muzikinių rezistentų ir sovietinės estrados gerbėjų požiūris, suvokimas apie tikrasias muzikos vertybes kardinaliai skiriasi. 

Londonas tai tokia vieta, į kurią žmogus važiuoja tam, kad grįžtų liūdnesnis ir šiek tiek išmintingesnis.

Ši mano pasakojimo dalis smarkiai kontrastuos su pirmąja. Ji bus nostalgiška. Rokenrolinė mūza šį kartą įdėjo man į ranką plunksną su minoriniu nostalgijos rašalu.
Nuostabiausi gyvenimo momentai atsitinka netikėtai. Galbūt kurią nors akimirką ir pagalvodavai: „Kaip būtu gerai nuvykti ten…arba ten…“, bet greitai tokios mintys pasimiršta… bet lieka tūnoti pasąmonės kamputyje iki to laiko, kai norai staiga realizuojasi. Tada pagalvoji: „Blemba, taigi aš apie tai kadaise svajojau!”. Mano svajonė materializavosi po 47 metų… Kita svajonė, man nedavusi ramiai gyventi 69-ais praeito amžiaus metais – pabėgti į Ameriką, į Vudstoko festivalį. Šita mintis mirė, kaip ir pats festivalis… O į Londoną aš nuvykau, nors pats Londonas per tuos ilgus metus smarkiai pasikeitė…
Visas mano bagažas tilpo krepšyje ir užrašų knygelėje: nesu akropolių, ozų ir kitokių maximų maniakas, tad prieš kelionę dieną paskyriau, sudarydamas mane dominančių vietų sąrašėlį. Kaip tikriausiai supratot, šios vietos yra rokenrolinės. Pirmiausia pasidomėjau Barnsu – tai Londono rajonas, kuriame ruošiausi apsistoti. Pasirodo, jame savo laiku gyveno daug garsių rašytojų, aktorių ir politikų. Šią plačią sritį nutariau palikti menotyrininkams ir istorikams. Bet jame gyveno trys „Queen‘ai“: Brian May, Roger Taylor ir Freddie Mercury. Rodžeris Teiloras kadais gyveno toje pačioje gatvėje, kurioje rengiausi apsistoti. Dar Barnse yra garsi Olympic studija, kurioje įrašinėjo Rolingai, Bitlai, Džimis Hendriksas, „Led Zeppelin“ ir kiti žinomi muzikantai. Rinkdamas informaciją, sužinojau, kad šiame rajone 1977 metais autokatastrofoje žuvo „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas, jo žūties vietoje yra memorialas.
Kitas įdomias man vietas planavau taip, kad kuo daugiau pamatyčiau, kuo mažiau pritrinčiau nuospaudų ir kuo mažiau išleisčiau svarukų. Nesu Seimo kelnių trynėjas, sponsorių su storom piniginėm neturiu (jau ko neišmokau gyvenime, tai prašyt pinigų ir juos skolintis), priėjimo prie eurosojuzo fondų ir projektų neturiu, todėl reikėjo visas išlaidas apskaičiuoti ir dar palikti truputį vinilų pirkimui. Supratęs, kad per dvylika vaikščiojimo dienų gali grėsti kojų amputacija, daug įdomių vietų teko sudėti (ateičiai) į kitą svajonių kuparėlį ir nustumti po lova. Tiesa, mano redaktorė ir gyvenimo ramstis nuramino ir pažadėjo išvyką pafinansuoti, duok jai Dieve sveikatos! Nepasakosiu, kaip teko su ne visai adekvačiais keleiviais skristi į Londoną – kas skrido pigiais Ryanair reisais, puikiai žino, ką turiu minty. Svarbiausia- aš skrendu į miestą, apie kurį tiek daug girdėjau ir svajojau.
Pirmą dieną nutarėm aplankyti vietas, kurios susiję su „Queen“ ir, žinoma, nuvykti į Marko Bolano memorialą. Barnsas – lyginant su Londono triukšmingu centru- stebina ramybe ir provincialumu. Nors lauke purškė lietutis, drąsiai iškeliavom, žinodami, kad per dieną oras gali keistis kas valandą.

Pirmoji mūsų piligriminio žygio vieta buvo namas, kuriame gyveno grupės gražuolis, visų Londono merginų numylėtinis, būgnininkas Rodžeris Teiloras. Tikslaus adreso nežinojom, tik turėjom gatvės pavadinimą ir internete rastą seną to namo nuotrauką. Aišku, per tiek metų namo išvaizda dažnai keitėsi , tad pasitelkę Šerioko Holmso dedukcinius metodus pagal architektūrines detales radom tą vietą, čia ir įsiamžinom.


Namas, kuriame gyveno Roger Taylor

Toliau patraukėm link St. Osmunds bažnyčios, kur 1976-jų gegužės 29 dieną „šliūbą“ ėmė „Queen“ gitaristas Brajanas Mejus ir jo išrinktoji Chrissie Mullen.


Saint Osmund Church
Įsiamžinom ir pasukom į Suffolk Road gatvę, kur 80-siais gyveno Brajanas. Čia savo SKAT‘o kario sugebėjimais sublizgėjo mano neįkainojama redaktorė: aš tikrai būčiau pasiklydęs gatvelių raizgalynėj, bet jos pėdsekio talentas mus atvedė ten, kur reikia. Pasižadėjau, kad tuo pačiu jai atsilyginsiu rudenį, jeigu ji pasiklys grybaudama Dzūkijos miškuose… Tvarkingas namelis niekuo nesiskyrė nuo kaimyninių, nieks mūsų neaplojo, tad padarę foto sesiją, nužygiavom iki Ferry Road gatvės, kur kadaise kambarį nuomojosi „Queen“ balsas ir siela Fredis Merkuris.


54 Suffolk Road
Vaikščiodami siauromis gatvelėmis, bandėm pajusti to laikotarpio atmosferą ir vis atrodė, kad štai iš už kampo pasirodys išstypęs Brajanas, šalia- kažką karštai pasakojantis Fredis, o iš paskos Rodžeris su Džonu. „Kur jie taip skuba?“,- pagalvojau lydėdamas juos žvilgsniu…


40 Ferry Road
„Einam, parodysiu, kur jie repetuodavo“,- mane į realybę sugrąžino puikioji redaktorė. Namas, prie kurio atžygiavom, smarkiai skyrėsi savo architektūra nuo aplinkinių: iš kiemo pusės namas it kregždžių lizdais aplipdytas nedidelėmis lodžijomis, o į rūsį, kur buvo įrengta studija, veda atskiras įėjimas, kurį aš ir nufotografavau. „Dabar rūsy namo šeimininkai įsirengė barą“,- papasakojo visažinė redaktorė.


Čia repetuodavo būsimieji “Queen”
Kupini teigiamų emocijų, tęsėm kelionę. Kaip ir tikėjomės, „purškalas“, staigiai perėjęs į gūsingą lietų, netrukus baigėsi ir išlindo nedrąsi saulutė. Sekanti vieta – viena garsiausių tų laikų Londone įrašų studijų- Olympic, kurioje įrašinėjo mano idolai – Bitlai, Džimis Hendriksas, Rolingai, Led Zeppelin, „Deep Purple“.


Bene pirmieji į studiją Olympic įžengė „The Rolling Stones“, kurie nuo 1966 iki 1972 čia įrašė pirmus šešis albumus. Džimis Hendriksas čia įrašinėjo albumus „Are You Experienced?“, „Axis: Bold As Love“, o dauguma trekų albumui „Electric Ladyland“ taip pat buvo įrašyta čia. Grupė „Procol Harum“ Olympic‘ą drebino savo mega-hitu „A Whiter Shade Of Pale“. Čia Queen‘ai įrašė dalį kultinio „A Night At The Opera“ albumo, čia gimė ir garsiausia Led Zeppelin visų laikų daina „Stairway To Heaven“. Šioje studijoje dirbo praktiškai visos žinomiausios to laikmečio britų grupės ir artistai, kurie turėjo milžinišką įtaką roko muzikos raidai. Bandžiau suskaičiuoti, kiek jų buvo – gavosi virš 120 atlikėjų. Nėra ką lyginti su „Abbey Road“ studija, kuri išgarsėjo Bitlų ir tos garsiosios sankryžos dėka.


Olympic inžinierius Dikas Svetenhemas šiai studijai sukonstravo pirmąjį pasaulyje profesionalų tranzistorinį mikšerinį pultą; ten buvo įrengtas pirmasis Anglijoje 4-ių takelių magnetofonas. 70-jų vidury Mikas Džageris dalyvavo kuriant ir įrenginėjant naują studijos dizainą. Vėliau architektas Robertsonas Grantas papildė (tvirtinama, kad pirmą kartą pasaulyje) studijos įrangą revoliucinėm naujovėm: specialūs mechanizmai akimirksniu galėjo pakeisti patalpos akustiką, įrašant roko muziką ar simfoninį orkestrą.


“Blind Faith” eina į Olympic studios
2012 metais Olympic‘e pagerbti ir palydėti į „pensiją“ garsiausią Anglijos studiją susirinko žymūs muzikantai, inžinieriai, prodiuseriai, dirbę ten nuo 1966 iki 1987 metų,. Buvo surengta ekskursija po buvusią studiją, kurioje jau prasidėjo griovimo darbai. Susitikimo pabaigoje visi sudainavo ir įrašė Rolingų dainą, labai tinkančią tokiai progai – „You Can‘t Always Get What You Want“. Taip liūdnai pasibaigė šios unikalios įrašų studijos istorija… Dabar buvusios studijos ramybę dieną ir naktį saugo Birdman‘as, stebintis gatvę nuo stogo, mat vietoj studijos čia įrengtas kino teatras ir kavinė. Beje, tabloidai rašė, kad paskutiniu metu studijos archyvuose smarkiai padirbėjo „Led Zeppelin“ gitaristas Džimis Peidžas, ieškodamas retų grupės įrašų. Deja, nepavyko įeiti į vidinį kiemą ir ten viską iššniukštinėti (gal ten yra įėjimas į paslaptingus studijos archyvus?)…


Olympic studijas dabar saugoja Birdman
Kaip tik tuo metu paskambino mūsų gidė Londone Gabi, tad nutipenom jos pasitikti į Barnso traukinių stotį, iš kur visai netoli buvo ir kelionės kulminacija – Marko Bolano memorialas. Ir čia vėl sublizgėjo mano puikioji redaktorė: bandėm vadovautis su GPS pagalba, bet kadangi aukštos išmaniojo „mobiliako“ technologijos rodė kelią visai priešinga kryptim, gerb. redaktorė ėmėsi iniciatyvos ir naudodamasi paprastu žemėlapiu atvedė mus į tą vietą, kur autokatastrofoje žuvo glam-rock‘o žvaigždė ir „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas.


Marko Bolano memorialas
Medis, į kurį trenkėsi Marko draugės Glorijos Džons vairuojamas Mini 1275GT, yra prie pat gatvės, o į memorialą galima patekti tik per parką. Ką mes ir padarėm. Nepasakosiu apie šią tragediją, jį yra aprašyta Marko biografijose. Pasižiūrėkit nuotraukas – jos papasakoja viską. Nors šalia judri gatvė, bet šioje vietoje pajutau ypatingą aurą ir pradėjau šnabždėt: „Well you can tear a plane/ In the falling rain/ I drive a Rolls Royce/ ‘Cos it‘s good for my voice/ But you won‘t fool the children of the revolutuon…“. Su redaktore paskaitėm fanų iš viso pasaulio užrašus, pameditavom, pakalbėjom apie gyvenimo trapumą ir patraukėm link pabo. Juk proga.

crop cropp_cr

 

Pirmą kartą gyvenime atsidūriau tikram anglų pabe, nors tas, į kurį užsukom, smarkiai skyrėsi nuo tų „myž…ių“, kurias teko pamatyti „tikrų anglų“ rajonuose. Didžiausia problema iškilo renkantis alų, bet paslaugus barmenas (pabmenas?) maloniai pasiūlė paragauti bet kurią rūšį. Paragavęs tris, pagaliau išsirinkau draugiškiausią mano gomuriui. Kadangi buvom trise, paragavom, kas kokį išsirinko. Skonio neatsimenu, ko gero kalti buvo įspūdžiai, kuriuos patyriau per prabėgusią parą, staiga atsidūręs Londone…

Galvojau apie rytdieną – mūsų laukė Abbey Road Crossing, garsiausia roko muzikos istorijoje perėja, visų pasaulio melomanų Meka…

P.S. Eidami iš pabo ant bažnyčios tvoros pastebėjom roko operos plakatą.


Rokas gyvas! Long Live Rock’n’Roll!

Marko Bolano memorialas

 

 

Reklama

Nuomonės. Viešai cenzūruota tiesa

Igoris, atsiliepdamas į Vytauto Galbuogio rašinį „Back in us… back in us… back in U.S.S.R“, pateikė sąrašą postulatų apie mūsų krašto ypatumus. Rašinio autorius paprašė vertinti tai su tam tikra humoro doze. Kadangi dalis pastebėjimų yra diskutuotini, todėl pabandėme prie kiekvieno teiginio pridėti komentarus, kuriuos skaitytojas, manome, dar kartą pakomentuos. Su tam tikra humoro doze. Tai panašu į cenzūrą. Viešą cenzūrą, bet tik todėl, kad nebūtų viskas „į vienus vartus“

IGORIS RIABOVAS

Mes gyvenam stebuklingoj šaly. Visas pasaulis mums pavydi! Tai mes eksportuojam į Baltarusiją demokratiją, o importuojam pigų benziną. Tai mūsų politikai spjauna į Rusijos pusę, smagiai užsitraukdami kontrabandinę cigaretę iš Kaliningrado. Tai mūsų moksleiviai ir studentai mūru stoja už lietuvybę, nesugebėdami pacituoti bent eilutės iš Donelaičio. Tai mūsų patriotai patys patriotiškiausi, ypač tuo metu, kai išsikrauna lagaminus ispanijose, airijose, anglijose ir kitose amerikose.

Mes mylim savo šalį,

– todėl, kad tik mes, uždirbdami 600 litų, už butą mokam 800. (Snoro banko bankrotas parodė, jog dalis pensininkų prašė sugražinti dešimtis tūkstančių litų, ne visi uždirba tik 600 Lt, tie kurie turi motyvuotą tikslą uždirbti daugiau, dažnai ir uždirba daugiau)

– todėl, kad atostogos Palangoje brangesnės nei Turkijoj. (Šventa tiesa)

– todėl, kad tik pas mus alus pigesnis už duoną, o kiaušiniai brangesni už mėsą. (Tik nebranginkime alaus – žlugs valstybė. Jaroslavo Hašeko knygos herojus Šveikas seniai tą įrodė. Kiaušinius reikėtų pirkti ten, kur pigiau juos parduoda. Danai važiuoja į Vokietiją pirkti alaus, suomiai į Estiją – vodkės)

– todėl, kad tik pas mus kalinius maitina geriau už pensininkus. (Pasitaiko turtingų kalinių ir vargšų pensininkų. Net jei tektų prasčiau maitintis už kalinį, vis tik geriau rinktis gyventi laisvėje)

– todėl, kad tik pas mus baigęs mokslus iškart registruojiesi darbo biržoj. (Nereikia baigti tokių mokslų, kad atsidurtum bedarbių biržoje. Rinkis informacinių technologijų sritį, tiksliąją mechaniką, lazerius ar kitą techninę specialybę, kurios reikia šiandien arba reikės po 10 metų. Žinomas ne vienas atvejis, kai paskutinio kurso studentai  priimami nuolatiniam darbui. Šiandien darbdavys baigusiojo paklausia: ar mokėjai už mokslą ar valstybė finansavo. Jei mokėjai – į darbą nebūsi priimtas, nes stipendijos negavai todėl, kad buvai tingus, taigi anoks ir specialistas esi)

– todėl, kad tik pas mus pica į namus atvažiuoja greičiau už „greitąją“. (Liūdna, bet pasitaiko)

– todėl, kad tik pas mus už pavogtą vištą duoda 3 metus, o už žmogžudystę – 5 lygtinai, o su nusikaltėliais kovoja atleisdami policininkus. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus saugiausiai guli tai, kas privirinta ar užbetonuota. (Be komentarų)

– todėl, kad tik mes turim būti pranašais, ir žinoti, kada susirgsim, kad laiku užsirašytume pas gydytoją. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus gali pamatyti tvorą, dalinančią ežerą pusiau. (Jeigu negalima susitarti dėl nuosavybės ribų, tenka statyti tvorą. Bet ir valstybių sienos dažnai padalina upes, ežerus ir tai įprasta visame pasaulyje)

– todėl, kad tik mes išeinam pasigrožėti, kaip linksmai pleška kaimyno namas. (Stereotipas prikergtas lietuvių tautai. Teko matyti, kai degant namui visi aplinkiniai, kaimynai puolė padėti, rizikuodami savo sveikata ir gyvybe. Jei kalbėtume apie abejingumą ir pavydą – būtume truputėlį arčiau tiesos)

– todėl, kad mes „durnių ir vagių nacija, nes dirbam už mažiau kaip 5000 litų“(Sunku suvokti šį teiginį. Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus milijonieriumi tampama per naktį. (Ne tik pas mus. Rusijoje per naktį tampama milijardieriumi)

– todėl, kad tik pas mus „remtiniai“ gauna 350 litų, o tūlo „uabo“ bosas- 350.000 litų. (Jeigu privati firma užėmė teisingą poziciją rinkoje, gali uždirbti ir daugiau. Blogai, kai eilinis tos firmos darbuotojas teuždirba minimumą ir dar vokelyje)

– todėl, kad tik pas mus kanceliarinės prekės kainuoja tūkstančius. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus patys gražiausi fejerverkai ir surūdiję „vamzdecai“. ( … )

– todėl, kad tik pas mus valstybė išlaiko skurstančius bedarbius avižinėm kruopom, o bedarbiai ir visi kiti savo mokesčiais statys atominę. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus pensininkė per naktį prisilašina 4 kibirus vandens „našaru“. (Negražu vogti vandenį, tačiau skurstančiai pensininkei – atleistina)

– todėl, kad tik pas mus kiemsargiais gali dirbti tik mokantys kinų, suomių ir genties „ubu-ubu“ kalbas. (Galima pridurti, jog šiandien nekonkurencingų specialybių –  vadybininkų, ekonomistų, teisininkų diplomais pasirūpinę universitetų absolventai taip pat turi galimybę atlikti kiemo švarinimo darbus. Visi juk negali būti astronautais)

– todėl, kad tik pas mus vonioje išsimaudo visa šeima, o vandenį įšpilame į klozeto bakelį. (Taupumas visada puošia žmogų. Tik ar higienos poreikiai nenukenčia. Indai maudosi Gange ir taip apvalo ne tik kūną, bet ir dvasią)

– todėl, kad tik mes kojas valomės į kilimėlį, padėtą prie kaimyno durų. (Tikras vandalizmo aktas prie kaimyno durų. Kokia gėda!!)

– todėl, kad tik pas mus „akcijinė“ prekė su 90% nuolaida nėra pati pigiausia. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus mūsų problemos labiausiai rūpi skustagalviams, kurie visada tavęs paklaus: “Turi problemų???“. (Tai jau praeitis. Dabar tai įteisinama kreivais įstatymais, poįstatyminiais aktais ir kitais dokumentais)

– todėl pusė Lietuvos gyventojų gyvena skurde, o kita puse – Londone ar Dubline. (Reikėtų patikslinti kas yra skurdas ir su kuria kita šalimi Lietuvą lyginti)

Sąrašą galite tęsti…

Brangiausių vinilinių plokštelių dešimtukas garso įrašų istorijoje

IGORIS RIABOVAS

Atsiliepdamas į Ginto nuogąstavimus dėl Glūkoidų svetainės recesijos, atsakingai pareiškiu: visą žiemą mano mūza (ar rašymo šišas) tūnojo kažkur šiltoj vietoj, idant nenušaltų gležnų sparnelių. Rašalas rašiklyje sudžiūvo, mano smegenys paniro į somnolenciją it koks barsukas, tad daryti staigius proto judesius nesinorėjo. Bet pasirodžius pavasariškai saulutei, visai prie ausies sušiureno gležni sparneliai, pradėjo kaltis žolė ir aš, praskiedęs rašalą „rašalu“, sėdau kurpti šį opusą.

„Vinyl is back!“, „Vinyl records revival“ – tokiom ir panašiom antraštėm pastaruoju metu mirga Britanijos laikraščiai. Mes ne kartą bandėm įsigilinti į šio fenomeno esmę ir pasiaiškinti, „kas ta meile yr“. Pavyko ar ne, kitas klausimas, tačiau jei kuris nors iš mūsų skaitytojų pajuto kažkur iš vidaus kylantį norą įsilieti į vinilo maniakų gretas – šis straipsnis jums.

Pradžioje šiek tiek statistikos: pagal vienos didžiausių JAV tyrimo kompanijų „Nielsen Sound Scan“ atliktą tyrimą, vien Amerikoje per pastaruosius 3 metus buvo parduota daugiau kaip du milijonai vinilinių plokštelių. Tai duomenys iš prekybos tinklų, o kur prekyba tarp kolekcionierių? Manau, dar kokį milijoną diskų reiktų pridėti, jau nekalbant apie prekybą Internete visame pasaulyje. Aišku, jog vinilas negali konkuruoti su kitais formatais – tai gan siaura niša, maždaug pora procentų nuo kitų formatų pardavimų. Panašu į tai, jog greitai sudalyvausime CD pakasynose ir muzika egzistuos „ūkanos“, “galaktikos“, “visatos“ ar kito pavadinimo formate – skaitmeninėje audiobibliotekoje, tolimame serveryje, kur bus saugoma visa per amžius sukurta muzika ir už nedidelį mokestį bus galima parsisiųsti viską, ko tik širdis geidžia. Vinilas gi liks kaip audiofilinis formatas naminiams pasiklausymams ir jo savininko ego pakėlimui.

Rimti žinovai išrinko 10 rečiausių ir brangiausių visų laikų vinilinių plokštelių ir pradedantysis „vinilofanas“ turi išmokti jų pavadinimus atmintinai- ką gali žinoti, gal kokiam „blusaturgy“ jam nusišypsos fortūna…

Pačią aukščiausią reitingo poziciją užima diskas, susijęs su “Bitlų” istorija. Apskritai visa, kas priklauso jų kūrybai, turi didelę vertę, ypač plokštelės, mat jos daugiausiai ir kolekcionuojamos. Visi puikiai žino „Bitlų“ istoriją, tad ilgai pasakoti, kas tokie „Quarrymen“, nebūtina. Trumpai tariant, tai buvo mokyklos draugų grupė, iš kurios vėliau ir išsilukšteno legendinė ketveriukė. Savo pirmą plokštelę „The Quarrymen“ įrašė 1958-jų liepos 14 dieną tuo metu vienintelėje jų mieste įrašų studijoje tūlo Persio Filipso, jos savininko, namuose. „Chebrai“ teko atsisakyti įprastos pintos elio ir susimesti studijos nuomai: visas malonumas vaikinams kainavo juokingus 17 šilingų ir 6 pensus (kam įdomu kiek tai yra, pasidomėkit, koks tada buvo valiutos kursas). Buvo įrašyti du kūriniai: Badžio Holio dainos „That‘ll Be The Day“ koveris  ir savos kūrybos daina „In Spite Of All The Danger“, beje, vienintelė daina, kurią sukūrė Polas Makartnis kartu su Džordžu Harisonu. Jauni muzikantai pradžioje norėjo įrašyti instrumentinę versiją, o vėliau vokalą, tačiau tapo aišku, kad pinigų dviems įrašams jiems neužteks, tad teko viską įrašyti vienu kartu, gyvai. Kūrinys, kuris buvo šiek tiek repetuotas, buvo Badžio Holio daina. Ją sėkmingai įrašius, Polas pareiškė, jog nori sugroti naują dainą, kurios kiti ansamblio nariai dar negirdėjo. Pastarieji pareiškė protestą ir reikalavo repeticijos, tačiau įsikišo studijos savininkas, sakydamas, kad „už šiuos pinigus jūs negalit čia stypsoti visa dieną“ ir įrašymo sesiją teko pradėti. Lenonas tik spėjo pasakyti kitiems grupės nariams Lovui ir Hentoniui:“ Jūs tik grokite paskui mus!“- ir įrašas prasidėjo.

Vaikinai susitarė, kad kiekvienas grupės narys galės plokštelės klausytis ne ilgiau kaip savaitę. Paskutinis, pas kurį liko plokštelė, buvo Džonas Lovas ir liko… 25-iems metams, mat netrukus driokstelėjo „bitlomanija“ ir buvę draugai tapo labai garsūs ir reikšmingi, tad ko gero ir pamiršo apie tą mokyklos laikų nuotykį. 1981 metais Džonas Lovas pasiūlė plokštelę aukcionui, tačiau parduoti nespėjo – ją perpirko Polas Makartnis ir tais pačiais metais padarė 50 disko kopijų, kurias išdovanojo draugams ir giminaičiams. 1995 metais skaitmeninė dainos „In Spite Of All The Danger“ versija įėjo į „Bitlų“ antologiją ir nustojo būti mitu – dabar jos galėjo pasiklausyti visi.

Šis singlas pripažintas pačia brangiausia plokštele, o 2004 metais autoritetingas žurnalas „The Record Collector“, kuris atlieka retų vinilų monitoringą, nustatė šio singlo vertę – kaip minimum $155.000. Vėliau ši kaina pakilo iki 200 tūkstančių “žalių”, tačiau ji yra santykinė ir neturi sąryšio su rinkos realijomis: diskas yra vienetinis ir vis dar priklauso serui Polui Makartniui. Ir žinot, jis man sakė, kad jo neparduos… Beje, kiekviena iš 50 Polo autorizuotų kopijų kainuoja nuo $15.000.

1980-ųjų gruodžio 8 dieną Džonas vienam iš gerbėjų pasirašė ant savo naujojo albumo viršelio. Prabėgus penkioms valandoms, šis gerbėjas, laikydamas plokštelę po pažastim, nušovė Džoną prie įėjimo į „Dakotą“, kurioje jis gyveno. Plokštelę nusikaltimo vietoje rado kažkoks džentelmenas ir ji tapo vienu iš įkalčiu, įrodančiu Marko Čepmeno kaltę – ant voko liko jo pirštų atspaudai. Pasibaigus teismo procesui, plokštelė su prokuroro padėkos laišku buvo grąžinta tam pačiam džentelmenui. Šis ponas, beje, „Bitlų“ fanas, ilgus 19 metų kovojo su nenumaldomu noru parduoti šį diską ir pagaliau 1999 metais merkantilinis interesas paėmė viršų: tarpininkaujant firmai „Moments in time“, kuri prekiauja žinomų žmonių autografais, plokštelė buvo parduota anoniminiam pirkėjui už $150.000  ir tai yra oficiali šio rariteto kaina.

Prieš keletą metų plokštelė vėl pasirodė viešumoje: ta pati kompanija paskelbė, jog savininkas pasiruošęs perleisti ją už „simboline“ kainą – $600.000 . Komplekte su albumu buvo savininko asmenybės patvirtinimas, prokuroro padėkos laiškas, policijos ataskaitos ir ekspertizės išvados, įrodančios, jog pirštų atspaudai ant voko yra Čepmeno. Deja, pirkėjo su didele pinigine ir dar didesne meile „Bitlams“ neatsirado…

Daugelis iš mūsų, užsikrėtusių kolekcionavimo bacila, turėjo savo kolekcijoje šį albumą. Aš turėjau jų kelis ir net neįtariau, kad mano rankose galbūt užslėptas lobis… Šio albumo istorija labai idomi, taigi apie viską iš eilės.

Šią retą kompiliaciją įšleido kompanija “Capitol Records” 1966 metais ir ji buvo skirta tik Kanados ir JAV rinkoms. Čia buvo sudėtos dainos iš albumų “Help!“, „Rubber Soul“ bei „Revolver“ ir atrodytų, jog nieko čia nuostabaus nėra, tačiau garsi ir reta ji tapo dėl savo šokiruojančio viršelio ir kolekcionierių buvo pavadinta „butcher cover“. Nuotrauką, kurioje „Bitlai“ pavaizduoti laikantys rankose mėsos gabalus ir ketvirčiuotas lėles, padarė fotografas Robertas Vitekeris art-projektui „Somnambulo kelionė“.

Viso buvo pagaminta 750 tūkstančių egzempliorių ir „Capitol Records“ jau išsiuntė pirmas tiražo siuntas diskžokėjams, žurnalistams ir kai kurioms parduotuvėms, tačiau reakcija į albumo viršelį buvo labai negatyvi, tad visas tiražas buvo atšauktas ir grąžintas atgal. Naikinti virš pusės milijono plokštelių kompanija nedrįso ir buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: ant skandalingo viršelio užklijuoti kitą nuotrauką. Taigi po šios operacijos eilinis „Bitlų“ albumas patapo vienu rečiausių ir geidžiamiausių albumų kolekcionierių tarpe.

Labiausiai vertinamas yra „first state covers“ egzempliorius su originaliu viršeliu, tačiau aukščiausias pilotažas – dar neišpakuota plokštelė, ir tokių po saule tikrai yra. 1966 metais tuometinis „Capitol Records“ prezidentas Alanas Livingstonas išsaugojo visą dėžę dar neišpakuotų diskų, o 1987 jo sūnus pasiūlė aukcionui 12 vienetų iš tos dėžės.

Toliau seka „second state covers“ – plokštelės su užklijuotu kita nuotrauka viršeliu ir, kaip nebūtų keista, tokių išliko ne tiek daug, kaip tikėtasi. Kuomet pasklido kalbos apie „Bitlų“ albumą su „mėsininko“ viršeliu, Amerikoje prasidėjo viršelių „nuklijavimo“ isterija! Pamenat panašią istoriją su „Abbey Road“ albumu? Įvairiom cheminėm (ir ne) priemonėm trynėm viršelį ir patį diską, tikėdamiesi surasti ypatingus ženklus, įrodančius Polo Makartnio mirtį? Kaip nekeista, nei iš vieno, atlikusio tokią operaciją, nesužinojau, koks buvo tolimesnis plokštelės likimas. O Amerika nebūtų Amerika, jeigu po panašių inkvizitoriškų manipuliacijų išmestų sugadintą diską: ten po „nuklijavimo“ akcijų plokštelės buvo ypatingai paklausios! Žinoma, sumos nebuvo kosminės, bet jeigu kaina prasideda nuo kažin kiek tūkstančių „dolcų“, tai ką žinau…Šios plokštelės taip pat buvo klasifikuotos, gavo „third state covers“ statusą ir buvo vertinamos pagal tai, kokia operacija buvo įvykdyta: apdorotos garais su siaura horizontalia klijavimo juostele buvo brangesnes už tas, ant kurių buvo išmėginti laužtuvas ir replės.

Dar viena originalaus albumo, kuris buvo uždraustas pardavinėti, vėliau po kastracijos buvo grąžintas į rinką, istorija. O buvo taip: “Columbia Records” (keista, bet ši firma figūruoja daugelyje panašių istorijų- gal joje dirbo KGB rezervistai??) sustabdė viso tiražo realizavimą ir pareikalavo, kad Bobas Dilanas neįtrauktų į albumą dainos “Talkin’ John Birch Paranoid Blues” ir parašytų kitą. Dainoje, kurioje pasakojama apie komunistų medžiotoją, buvo žodžiai: “Mes sutinkam su Hitlerio pažiūromis, nors jis ir išžudė 6 milijonus žydų / Na ir kas, kad jis fašistas – pagaliau juk ne komunistas”. Šią dainą Bobas turėjo atlikti garsiame Edo Salivano šou,  tačiau firmos juristai pareiškė, kad už šio kūrinio atlikimą gręsia teisminis ieškinys; “John Birch Society”, realiai egzistuojanti organizacija, įkurta kovai su komunistais 1958 metais ir turinti savo skyrius 50 valstijų, tad iš jų pusės galima susilaukti antisemitiniu išpuolių. Būtent juristų įsikišimas lėmė, jog į galutinę albumo versiją nebuvo įtrauktos dar trys dainos- “Let Me Die In My Footsteps”, “Rocks & Gravel” ir “Gamblin’ Willie’s Dead Man’s Hand”- ir jų vietoje Dilanas parašė naujas,  kurios ir papildė galutinį albumo meniu.

Nepaisant to, jog originalus albumas buvo uždraustas, kai kurios kopijos visgi įšvydo dienos šviesą ir dabar laikomos rečiausiomis ir brangiausiomis šio puikaus muzikanto diskografijoje. Šio albumo mono versijos 90-aisiais buvo parduotos už 12.000 doleriu, bet jeigu jūsų kolekcijoje užsigulėjo stereo albumas, savo sąskaitą galite papildyti 40.000 dolerių.

Šį plokštelė- puikus pavyzdys, ką galima rasti “blusaturgy”: Monrealio gyventojas Vorenas Hilas šį deimantą pirko turguje už…75 centus. Ant disko ranka buvo parašyta “The Velvet Underground / Mr-N-Dolph / 4-25-66”. Manding, šis laimingasis buvo arba visiškas profanas, arba velniškai gudrus kolekcionierius, už 75 centus pirkęs…25 tūkstančius “žalių”. Vėliau paaiškėjo, kad tai yra debiutinio grupės “Velvet Underground” albumo originalas, o užrašas padarytas ranka iššifruojamas taip: misteris Normanas Dolfas. Misteris M.N.Dolfas- buvęs “Columbia Records” darbuotojas, kuris 1966 metais padėjo Endi Vorholui, grupės prodiuseriui, rasti pinigų niekam nežinomos grupės įrašui. Hilui į rankas pakliuvo taip vadinamas acetatas – aliumininis diskas, padengtas nitroceliuliozes laku, kuriame daromas įrašas iš magnetinės juostos. Tai yra tarpinis variantas gaminant vinilinę plokštelę, faktiškai- tarnybinė medžiaga garso režisieriams: šių diskų klausomasi, norint įsitikinti, jog viskas skamba gerai, tembras normalus ir garso lygis nešokinėja. Po to, kai įvedamos reikalingos korekcijos, gaminamas “master disc”, o jau nuo jo “pjaustomas” visas tiražas.

Acetatai yra vienetinis gaminys ir perklausyti jį galima vos keletą kartų: jie greitai susidėvi.

Unikalus šis diskas yra tuo, kad jame dainos šiek tiek skiriasi nuo vėliau išleisto albumo. Aukcionas eBay, kuriame Hilas išstatė šį diską, pasibaigė ties $151 401 , tačiau asmuo, laimėjęs aukcioną, atsisakė mokėti. Pakartotinam aukcione diskas buvo parduotas už 25.200 dolerių.

Savo devinto albumo dizainą “Bitlai” patikėjo dailininkui-konceptualistui Ričardui Hamiltonui, kuris 1966 metais kuravo daug triukšmo sukėlusią Marselio Diušano retrospektvą “Tate Modern” galerijoje Londone. Hamiltono dizainas buvo pakankamai konceptualus, ypač jeigu lyginsim jį su prieš tai įšėjusiu prašmatniai apiformintu “Sgt.Peppers Lonely Hearts Club Band” albumu. Šis gi buvo labai kuklus – baltame viršelyje buvo išspausta užrašas“The Beatles”. Visas fokusas buvo tame, kad kiekvienas vokas turėjo savo serijinį numerį apatiniame dešiniame kampe, tarsi tai būtų limituotas leidimas ir pagal Hamiltono idėją “tai sukeldavo ironišką situaciją – numeruotas albumo leidimas, kurio tiražas buvo maždaug penki milijonai”.

Tačiau šis grafinis sprendimas turėjo neplanuotą šalutinį efektą: kiekvienas kolekcionierius, pasižiūrėjęs į viršelį, gali įvertinti, kiek retas yra egzempliorius, kurį jis laiko rankose. Aritmetika labai paprasta: leidinys tuo vertingesnis, kuo mažesnis skaičius voko apatiniame kampe. Be abejo, kalba eina apie pirmą 1968-jų leidinį, o ne 1973, 1982 ir 1995 metais perleistus albumus. Pavyzdžiui, albumas turintis numerį 0050000 gali kainuoti $150 – 300 , na, o pirmos dešimt kopijų sieks 10 tūkstančių svarų sterlingų.

Visa bėda tame, kad nuostabusis Internetas per vėlai atsirado, tad tais laikais, kai per rankas perėjo tikrai ne vienas “Baltasis albumas”, niekas net nepagalvojo apie kukliai kamputyje išspaustą numerėlį…gal kuris iš mūsų ir laikė savo rankose albumą, kur buvo įšspausta daug nulių ir tik keli skaičiai?…

Istorija, susijusi su šiuo singlu, įrašytu 1977 metais, tokia pat spalvinga, kaip ir patys “Sex Pistols”, pradedant jų nepavykusiu koncertu, kurį po Vestminsterio rūmu langais jie bandė surengti, taip paminėdami karalienės gimtadienį. Kuomet “Sex Pistols” bandė atlikti “God Save The Queen”, visi, kas dalyvavo šiame mini – koncerte, buvo suimti. Po kiek laiko singlas pradėjo kopti į čartų viršūnes, tačiau britų “Glavlitas” laiku susigriebė ir singlą uždraudė transliuoti per radiją ir TV.

Nepaisant to, ilgainiui daina tapo visų laiku pankų himnu. Nedidelį singlo tiražą spėjo atspausdinti kompanija A&M, tačiau matydami, koks skandalas kilo, firmos bosai nutraukė kontraktą su “Sex Pistols”. Šis singlas tapo pagrindiniu masalu kolekcionieriams Anglijoje, o kuomet žurnalas “Record Collector’s Rare Record Guide” paskelbė jo kainą – 5000 svarų, jis tapo paieškos objektu visame pasaulyje. 2006 metais viena šio tiražo plokštelė buvo parduota aukcione už 12.675 svarų sterlingų.

Šis singlas su pripažintu visų laikų geriausiu roko kūriniu, buvo sumanytas kaip tipiškas korporatyvinis suvenyras ir išleistas 200 vienetų tiražu, pažymint prestižini karalienės apdovanojimą “Queen’s Award To Industry For Export Achievement”. Šis apdovanojimas buvo skirtas firmai EMI Records už nuopelnus parduodant britų muzikantų įrašus užsienyje. Visi puikiai žinom, jog tuo metu visame pasaulyje (atleiskit už kalambūrą) karaliavo “Karalienė” ir jos plokštelės buvo įšparduodamos žaibišku greičiu visur, kur EMI turėjo savo atstovybes. Taigi firmos valdžia sugalvojo išleisti šį singlą kaip dovaną ir ne bet kokią, o spalvotą ir dar su įvairiais “pričindalais”. Pagal sumanymą diskas turėjo būti purpurinis, kadangi ši spalva yra grupės tradicinė, tačiau per skubėjimą, vietoj purpurinės gavosi mėlyna. Jo gamyba, palyginus su paprastu singlu, buvo ganėtinai brangi, bet tuo metu firmoje vyravo maždaug “jei baliavot, tai baliavot” nuotaikos ir į išlaidas niekas nekreipė dėmesio. O skirtumas tarp gamybos kaštų buvo tikrai pastebimas: jei paprasto singlo gamybos savikaina buvo 50 pensų, tai “mėlynasis” ”kaštavo” 4-5 svarus.

Visas šventinis tiražas buvo išdalintas firmos darbuotojams ir svečiams per baliuką, skirtą šiam įvykiui. Kartu su disku buvo dovanojami proginiai bokalai ir šaliai su firmos simbolika. Dabar toks “džentelmeno rinkinys” įkainuotas 5000 svarų, tačiau šalia šio oficialaus rinkinio esti dar vienas – nesunumeruoti ir be voko diskai (matomai, buvusio Alytaus mėsos kombinato sindromu sirgo ir kai kurie EMI gamybininkai). Manoma, jog tai yra testiniai diskai ir anglai vis dar suka galvas, kaip jie atsidūrė kolekcionierių rankose. (Tegul paklausia manęs, aš “vaizdžiai” paaiškinsiu.) Taigi, šiuos “nešikiškus” (nuo žodžio “nešti”, “išnešti”, “nucibrinti”) egzempliorius galima įsigyti už “varguoliškus” 500-600 svarų.

Atskira tarp vinilų kolekcionierių yra „soundtrack“ arba muzikos filmams medžiotojų kasta, o labiausiai jų tarpe vertinamos yra „auksinių“ 1940 – 1960 metų plokštelės su Holivudo filmų muzika. Pačia vertingiausia ir rečiausia pripažinta plokštelė su filmo „Keino sukilimas“ garso takeliu. Jame vaidino garsiausias to laikmečio aktorius Hemfris Bogartas. Vertinga ši plokštelė tuo, jog po išleidimo (įprasta retų diskų istorija) visas tiražas buvo įšimtas iš prekybos dėl autorinių teisių pažeidimo. Atvirai pasakius, ši plokštelė tūlo klausytojo nesujaudintų: tai yra mono įrašas su daugybe dialogų iš filmo, tarp kurių vos girdisi Makso Štainerio muzika. Manoma, kad draudimą parduoti inicijavo rašytojas Hermanas Vukas, pagal kurio knygą buvo parašytas scenarijus. Jis atsiuntė grasinantį laišką firmos RCA vadovybei, pasipiktinęs tuo, kad diske labai daug citatų iš filmo ir jis buvo labiau panašus į audioknygą, kuriai sutikimo publikuoti jis nedavė. Rašytojas pagrasino, jog neduos leidimo kitų savo knygų ekranizavimui, jeigu šios plokštelės tiražas nebus išimtas iš prekybos. Reti, iki mūsų dienų išlikę plokštelės egzemplioriai kainuoja iki 7 tūkstančių dolerių ir jeigu kada į paviršių iškiltų idealios kondicijos diskas, dileriai pasiruošę už ją pakloti 40.000 dolerių.

60-ųjų pabaigoje Britanijos rinkoje sunku buvo rasti singlo formato plokštelę su meniškai apipavidalintu viršeliu – paprastai tokia produkcija buvo pakuojama į popierinius, beveidžius vokus. Leidybinės kompanijos manė, jog į šią produkciją neverta investuoti daug pinigų – tai buvo reikšmingas, tačiau trumpalaikis produktas, kurį plebsas ir taip suvalgys. Todėl kai 1996 metais kolekcionierių tarpe atsirado Deivido Bovi ( arba Boui kaip taria anglai, bet gink Dieve ne Deivido Buvi, kaip dažnai jį vadina kai kurių radijo stočių ir TV vedėjai) dainos “Space Oddity” singlas su spalvotų viršeliu, daugelis pamanė, kad tai puikiai padaryta klastotė. Tačiau muzikanto biografas Maršalas Džarmanas surado žmogų, kuris 60-jų pabaigoje dirbo firmos Philips olandų filiale ir kuris paaiškino, kad tai buvo nedidelis eksperimentinis singlo tiražas, kurį firma išleido britų rinkai. Diskas buvo įrašytas stereo formatu, kas tais laikais buvo pakankamai retas reiškinys. Be to, jis buvo įkvėptas kosminės tematikos ir turėjo daug įvairių garso efektų, kas irgi buvo didelė inovacija. Buvo panaudotas ir marketingo triukas: plokštelės išleidimas turėjo sutapti su amerikiečių astronautų išsilaipinimu Mėnulyje.

Kodėl šios plokštelės nepapuolė į plačiają prekybą ir kur dingo iki šių dienų, lieka nepaaiškinamu faktu. Žinoma tiktai, kad pasaulyje yra tik keli šio disko egzemplioriai.

Ir pabaigai paprastas testas: šioje plokšteleje įrašyta arija iš Modesto Musorgskio operos “Borisas Godunovas”, kurią atlieka garsusis bosas Fiodoras Šaliapinas. Plokštelė išleista 1927 metais. Atspėkit jos kainą.

Parengta pagal žurnalą “Forbes” 

Plastmasių karai. Antras epizodas: nauja viltis

Igoris pasitelkia ekspertų išvadas, tai palengvins diskusijos dalyviams priimti verdiktą

IGORIS RIABOVAS

UVERTIŪRA

Matydamas, jog savo pastebėjimais apie vinilą užkabinau jautrią temą, ir žmonių, ne iš nuogirdų žinančius apie vinilines plokšteles ir kompaktus, susidomėjimą, nutariau parašyti šį traktatą ir supažindinti su tikrų profių nuomonėmis ir išvadomis.

Daugelis mūsų per savo gyvenimą turėjom ne vieną (sorry už rusicizmą) „vertuškę“ (liet.-grotuvas). Aš pirmą kartą susipažinau su šiuo technikos stebuklu būdamas bene šešerių, tačiau niekada prieš tai ir vėliau, jau būdamas melomanu su stažu, nesidomėjau šių aparatų technine puse. Visi tie hercai, decibelai ir vatai sukeldavo man nepilnavertiškumo kompleksą. Kai manęs kartais klausia, ar besidomėdamas muzika neišmokau groti kokiu instrumentu, paprastai atsakau, jog moku groti tik „ant nervų“ (svetimų). Taigi, jeigu kalbėsim apie audio techniką, esu visiškas profanas.Todėl pasiknisau savo archyvuose, kuriuose yra šiek tiek užsienio leidinių šia tema, ir bandysiu kiek įmanoma trumpiau ir paprasta kalba jums atpasakoti apie kompaktus, vinilus ir su kuo jie valgomi. Nesiruošiu būti ekspertu, nors šiais laikais tai įprasta: šoumenai „vairuoja“ valstybę, verslo atstovai (dažniausiai smulkaus) vadina save direktoriais ir prezidentais, o „profkių“ absolventai sugeba dirbti „seimerių“ patarėjais bei politologais… Aš temoku uždėti diską, nuleisti ant jo adatą ir nustatyti garsą.

Taigi pristatau jums apžvalgą tema: „Plastmasių karai. Antras epizodas: Nauja viltis“. Atsiprašau, kad nenurodau šaltinių ir autorių- medžiaga parinkta iš įvairių metų įvairių leidinių ir ne visada autorius buvo nurodomas. Viskas, kas bus parašyta žemiau, „gruzins“ smegenis, iškels daug klausimų, bet tik tuo atveju, jeigu nežinai, kaip gaminami, tiražuojami ir remasteruojami vinilai, taigi nuo šio aspekto ir pradėsim.

Vos ne roko akmens amžiuje, arba priešskaitmeninėje epochoje, iš įrašų studijos, kurioje ką tik baigė įrašinėti naują albumą „Bitlai“, pasiuntinukas veždavo magnetinę juostą su įrašo originalu į gamyklą. Tokią juostą buvo įprasta vadinti master-tape. Gamykloje iš magnetofono garsas buvo nukreipiamas į stebuklingą prietaisą, kurio adata išpjaudavo takelius minkštame diske (jį vadindavo vaškiniu). Panaudojus galvanoplastines operacijas, buvo gaminamas metalinis atspaudas arba matrica, nuo kurios ir buvo daroma svarbiausia kopija –motininė matrica. Jos pagrindu iškepdavo daugybę matricų – „agentų Smitų“, kurios buvo siunčiamos į gamyklas bei kitas šalis. Iš šių matricų ir štampuodavo vinilinių diskų tiražus. Tai buvo idealus variantas, bet vėliau kapitalistai paskaičiavo, jog vaikyti konteinerius su matricomis po visą planetą yra nerentabilu, todėl į gamyklas siusdavo master-tape kopiją. Vietiniai inžinieriai pagamindavo kitas motinines ir tiražines matricas, kas jokiu būdu negerino garso kokybės. Vėliau vėl buvo paskaičiuota, jog ilgai saugoti „motinines matricas“ neapsimoka, todėl, jeigu reikėdavo išleisti papildomą tiražą, naujos matricos buvo gaminamos iš naujo, dažniausiai nenaudojant originalios master-tape. Dėl šios priežasties kolekcionierių tarpe vertinami pirmi tiražai ir kuo plokštelės numeris mažesnis, tuo ji brangesnė. Akivaizdu, kad ji ir skamba geriausiai.

90-ųjų pradžioje, kuomet elektroninė technika padarė milžinišką žingsnį į priekį, pradėta naudoti DMM (Direct Metal Mastering) technologija, kuomet signalas buvo pernešamas tiesiai į metalinį diską. Nuo ko gi priklauso vinilo kokybė? Yra pora milijonu faktorių – kai išeisiu į pensiją ir bus daug laisvo laiko, galėsiu juos visus išvardinti, tačiau kai kuriuos verta paminėti dabar:

#1. Atkūrimo greitis – 45 apsisukimų vinilai turi didelę persvarą prieš besisukančius 33 apsisukimų greičiu;
# 2. Tarpai tarp takelių – kuo platesni, tuo geriau.
# 3. Disko masė – storesni yra kokybiškesni.

Labai svarbi yra vieta, iš kurios auga gamybininkų rankos! Gamyklos įranga. Ypatinga tiražo kokybės kontrolė gaminant didelį tiražą, matrica susidėvi ir vinilai štampuojami vis blogesnės kokybės, todėl kontrolieriai privalo stabdyti procesą ir pakeisti matricą. Arba pakarti kurį nors iš darbininkų.

Vinilo cheminė sudėtis ir masės grynumas.

Spalvoti arba picture disc ne tokie kokybiški ir greičiau dėvisi.

Ir akivaizdu, jog didelę įtaką kokybei turi vinilų saugojimas tavo kolekcijoje. Visiškai netinkama vieta sandėliuke arba po pagalve.

Tradiciškai geriausiais plokštelių gamintojais laikomi Britanija ir JAV. Antras ešelonas: Japonija, Olandija, Vokietija (VFR) ir sąrašo gale Kanada bei likusi Vakarų Europa. Pirmieji visas savo plokštelių gamyklas uždarė japonai, o prabėgus dešimtmečiui jų pavyzdžiu pasekė Europa ir Amerika.

Apie 2006-sius, kuomet ore pakvipo vinilų renesansu, kai kurie gamybiniai vienetai buvo atstatyti, ir dabar rinkoje daug vinilinių diskų, ant kuriu nerasi šalies gamintojos pavadinimo. Daugelis kolekcionerių mano, jog jie gaminami Čekijoje. Šie tiražai smarkiai skiriasi nuo “old school’inių” ir turi savo pliusų bei minusų: senais gerais laikais vinilus gamino iš antrinių žaliavų, dabar gi jie gaminami tik iš chemiškai švarios masės, gaminamos tik masyvios, sunkios plokštelės. Šiuolaikiniai tiražai nėra dideli, todėl nuo vienos matricos štampuojamas nedidelis kopijų skaičius.

Jeigu su pliusais viskas aišku, tai apie minusus galima būtų parašyti visą knygą. Jei kas gerai sumokėtų – tai ir dvi. Nemokamai parašysiu apie kai kuriuos jų:

#1. Sena, išėjusi į pensiją master-tape;
# 2. Juostos masteringas – pasitaiko ir neaiškios kilmės juostų;
# 3. Matrica nukopijuota iš CD (visiškai klinikinis atvejis!)
# 4. Ir dar velniažin kas…

21-ame amžiuje master-tape nėra kokybės garantas: jos susidėvi, išdžiūsta, jas suėda tarakonai. Geriausiu atveju tai būna vos ne kartu su mamutais amžiname įšale užkonservuota trečia kopija. Neretai šiuolaikinį vinilą puošia užrašas: „iš geriausiai išsilaikiusių šaltinių“, o tai gali reikšti, jog „geriausiai išsilaikęs šaltinis“ bus magnetinė kasetė, pirkta Zimbabvės turguje. Solidūs leidėjai dažnai garso įrašo šaltinį nurodo ant voko, arba voko viduje, todėl galima sužinoti masteringo autorių, leidimo datą ir pan. Deja, solidžių ir sąžiningų leidėjų ne tiek jau ir daug, gal šiek tiek daugiau, nei sąžiningų politikų. Gerą kokybę garantuoja tik specifiniai audiofiliniai leidiniai, tokie kaip Mobile Fidelity Sounds Lab arba Audio Fidelity.

Nenusibodo? Tada – attention! Programos vinis – vinilas prieš CD ekspertų akimis.

VINILAS PRIEŠ CD EKSPERTŲ AKIMIS.

Praeitame straipsnyje aš pernelyg aštriai užsipuoliau kompaktą ir dabar turiu pareigą atsiprašyti. Pabandykim prisikasti iki tiesos ne emociškai, o pasitelkus profių nuomonę. Paskutinius bene tris metus dažnai girdžiu, jog vinilas šimtą kartų geriau už CD. Kas iš tikrųjų yra keista, kad taip dažnai sako personažai, kurie ne tik kad vinilo, bet ir normalaus CD neturėjo rankose (kiniečių produktas nėra normalus CD). Melomano atviravimai, kai apkabindamas tave per petį išpila tau ant kelnių alaus bokalą su žodžiais: “Seni, vakar praklausiau „Black Sabbath – Paranoid“ kompakte ir vinile. Žemė ir dangus! Vinilas jėga! (atsiraugėjimas)“. Klausiu, koks vinilas, koks CD, kuris leidimas, ar testuotas ekspertų? Pasirodo, jog bičas naiviai sulygino penktą 1977m. olandų leidimą su trečiu remasteruotu egzemplioriumi. Galima sakyti, kad tai du visiškai skirtingi diskai, pvz. „Pink Floyd“ – „Dark Side Of The Moon“ turi net 11 oficialių remasteruotų CD versijų! Ką sakyti apie vinilinius variantus, kurių ir pats Liuciferis nesuskaičiuotų (jis man sakė, lyg bandė, bet greit atsibodo). Norint adekvačiai įvertinti vinilo ir CD akustinius sugebėjimus, turi būti vienodi skaitmeninis ir analoginis šaltiniai. Žurnalo „SOS“(Sound on Sound) rusiškoje versijoje radau įdomias schemas , kurios parodo su kokia technika reikia testuoti vinilą ir CD. Tai tipinės audio sistemos. Pirma schema paprastesnė, o kita jau su „pribambasais“ –naudojamų aparatų kaina turi būti maždaug vienoda ir to paties gamintojo. Paprastai žmonės šį testą atlieka namuose, turėdami kiniečių gamybos CD grotuvą už $300 ir vinilui skirta plejerį už $500, ir tarsi būtų Albertas Einšteinas, tik prisirijęs acid queen, su aplombu daro gilias ir išmintingas išvadas… Žurnalo „SOS“ ekspertas, atlikęs šį eksperimentą, naudojo CD grotuvą už 3700 LT ir vinilui skirta grotuvą už 3900 LT.  Fonokorektorius buvo lempinis, kas iš esmės keičia garso kokybę.

Buvo atrinkti šių žanrų diskai: džiazas, metalas, klasikinis rokas, pank rokas, indi rokas ir elektroninė muzika.

Klasikinis rokas: „Rolling Stones“ albumas „Between the buttons“. Tiek vinilas, tiek CD su šia užduotim susidorojo beveik vienodai- tik vinile ryškiau skambėjo bosai.

Metalas: Džonas Zornas ir „Painkiller“ albumas „Burried Secrets“ – metalo ir džiazo „fjužinas“, todėl šis testas atstojo ir džiazą, ir metalą. Skambėjimas buvo visiškai vienodas.

Pank rokas: iš tiesu pank rokas geriausiai tinka vinilui. Jeigu neaišku kodėl – tu ne pankas (besidomintiems galėsiu kada nors paaiškinti). Pankus atstovavo „Ramones“ su albumu „All the stuff and more vol.1“. CD buvo remasteruota 2001m. versija, o vinilas- 1977m. antras leidimas. Ekspertas pabrėžė, jog kompaktas skambėjo garsiai ir agresyviai, na, o vinilas buvo linksmesnis, piktesnis ir draiviškesnis, žodžiu, pankiškesnis.

Indi rokas: šiam stiliui atstovavo grupė „Pixies“ ir albumas „Surfer Rosa“. Abiejų formatų diskai buvo 1988 metų originalai, tačiau teste dalyvavo ir audiofilinis, mano jau minėtos firmos „Mobile Fidelity Sound Lab“ vinilas. Standartinis CD skambėjo išties tragiškai ir jo atsilikimas nuo kitų dviejų buvo milžiniškas. Vinilas skambėjo gyvai ir šiltai. O ką gi audiofilinis MFSL? Ekspertui pritrūko žodžių ir jis parašė trumpai- „Fantastika!!“. Šis vinilas ir tapo nugalėtoju.

Verdiktas buvo toks: vinilas ne visada nugali, tačiau jis turi šiltesnį skambėjimą, geresni bosai, bet jeigu įrašas labai intensyvus, juntamas blogas instrumentų pasiskirstymas. Daugeliu atvejų paprastas klausytojas net nepastebės skirtumo. Ekspertas pabrėžė, jog tam, kad CD pagal garso gyvumą ir bosus susilygintu su vinilu, CD plejeris turi kainuoti bent tris kartus brangiau už vinilinį grotuvą.

Testas buvo atliekamas su šiais aparatais:

vinilų grotuvas Pro-Ject 1 – Xpression III Classic Piano Black (3900LT)*
kartridžas Goldring 1012 Gx (770LT)
fonokorektorius Pro-Ject Tube Box II (1500LT)
CD grotuvas Cambridge Azur 740C (3700LT)
stiprintuvas C.E.C. Amp 5300 R (nuo 6800LT)
skaitmeninis plejeris (nuo 3000LT)
akustika Vandersteen 1C (4750LT)
konverteris ЦАП arba DAC (Digital to Analog Converter) nuo 1400LT
laidai XLO (400LT/ 1m)
laidai Nordost (500LT/ 1m)
*Kainos nurodytos litais pagal nustatytą lito ir dolerio kursą.

Ir pagaliau svarbiausias klausimas: ar gali senas vinilas konkuruoti su CD? Dažnai būna, kad CD nugali vinilą, bet nepamirškim vieno svarbaus šio klausimo aspekto – autentiškumo. Visi (tikiuosi) nori girdėti koks buvo garsas, o ne koks yra. Daugelis vinilinių albumų neišgyveno iki skaitmeninės eros, bet jie ir nebuvo tam skirti…

EPITAFIJA.

Vinilas tikrai nėra idealus – techniškai jo garsinis resursas yra mažesnis už CD. Kita vertus, norint pajusti visus CD niuansus, turi būti aukštos klasės aparatūra už žmonišką kainą. Vinilo resursas atsiskleidžia paprasčiau ir pigiau. Neabejotinai daug priklauso ir nuo pačio kompakto: po 90-ųjų Lietuvą užplūdo pigūs rusiški piratiniai CD. Kaip žinia, daugelis buvusių karo gamyklų Rusijoje buvo „prichvatizuotos“ ir jose atsirado nelegalūs kompaktų gamybos cechai. Ir štai sėdi koks neatsargiai padaręs „pochmielą“ praporščikas ir kepa kompaktus, kuriuose trūkdavo ištisų kompozicijų. Apie poligrafiją aš apskritai patylėsiu. Ar žinot, kokiam pavidale jie atkeliaudavo pas mus? Ant medinio baslio sumauta keli šimtai CD ir atskirai nuo jų- albumų viršeliai, kuriuos reikėdavo sukarpyti žirklėmis. Beje, popierius mažai kuo skyrėsi nuo tualetinio. Ir mes juos pirkdavom. O ką daryt? Kitokių dar nebuvo.

Jeigu kalbėsim apie grotuvus, čia irgi apstu niuansų: šiais laikais jie dažniausiai komplektuojami dalimis. Yra grotuvas, atskirai perkamas kartridžas su adata ir pagaliau fonokorektorius (geriausiai lempinis). Jeigu šeimos iždas neturi pakankamai aukso luitų, verta taupyti pasirenkant pigesnius (nebūtinai geros kokybės) variantus ir laukti, kada atvyks karavanai su auksu. Bet nepamirškit, kad aplink bujoja išmaniosios skaitmeninės technologijos (atskleisiu savo slaptą svajonę: laukiu kada atsiras išmanusis TV pultelis, kuris reaguotu į mano balsą, bo baigiu nutrinti pirštų galus) ir kompaktų visad bus daugiau, nei vinilų. Ir su tuo reikia susitaikyti.

Teisus yra Donatas „Juodo“: kas geria alų, o kas klausosi Bethoveno. Jedem das Seine.

Daugiau mūsų autorių rašinių vinilo ir melomanų tema:

□  CD vs LP: pralaimėtas karas
□  Kauno susitikimai. 2011 spalis
□  Apie vinilą: populiariai ir specialistams
□ Vinilo fanai niekur nedingo
□  Melomanai renka visų laikų TOP 5
□  Alytaus melomanų fotogalerija
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3) 
□  Jim Morrison’s Memory Pop Club

CD vs LP: pralaimėtas karas

Jei apie vinilą tai išsamiai. Šis Igorio rašinys, tai tęsinys, vystant Edmundo Gegužio mintis ankstesniame poste „Apie vinilą: populiariai ir specialistams“. Tiek audiofilų diskusijose apie garso aparatūros skambėjimo niuansus, tiek melomanų – kompaktinio disko ir vinilinio skambėjimo skirtumus, svarbu surasti takoskyrą tarp objektyvaus garso suvokimo ir religijos. Religiją nereikėtų suprasti tiesiogine prasme. Dėl garso kokybės, kai kalbama apie super kokybišką – net ir specialistų aplinkoje turėsime nuomonių įvairovę

IGORIS RIABOVAS

Džiaugiuosi, kad kompaktas prakišo. Taip jam ir reikia. Mes buvom apkvailinti: kompaktai tarsi iš metalo padaryti atrodė amžini. Labai greitai supratom – tai paprasto plastiko gabalas. Garso kokybę galėjo nulemti riebių pirštų atspaudas, o nuo smulkaus įbrėžimo šokinėdavo, praleisdamas ištisus fragmentus, arba žagsėdavo kaip užstrigęs robotas. Panaudojęs kelis nesudėtingus pirštų judesius, galėjai pasigaminti aibę kopijų, atimdamas iš jo nekaltybę ir išskirtinumą. Sutinku, audiofilai (išskirtinai švaraus garso apologetai) džiūgavo ir kaifavo nuo išgryninto garso. Tačiau pažvelkim tiesai į akis: visi tie „filai“ (kuo jie bebūtų)- tai taip vulgaru! Kompaktuose viskas buvo taip miniatiūriška, taip sterilu ir taip prieinama! Vien tas faktas, kad jie užleido savo pozicijas nematomam priešui – „pumpavimui“ iš interneto, daug ką pasako. Pažiūrėkit į bet kurio „supermarketo“ muzikos skyriaus lentynas: išskyrus DVD ir retos žemo lygio vietinės pop-produkcijos, nieko nerasi. Krachas! Žodžiu, kompaktai – šlamštas, kuriuos pražudė pelė ir klaviatūra ant darbo stalo.

O tuo tarpu tas, kurį jie bandė nugalėti, ne tik išgyveno, bet ir po truputį grįžta į savo vietą melomanų lentynose. Taip, jūs atspėjot – tai senas, geras draugas vinilas! Ar pamenat, kaip klausydavomės plokštelių? Uždedi ją ant guminio grotuvo disko, atsargiai nuleidi adatėlę ant juodo apskritimo, prieš tai nustatęs greitį…ir… Pamenat tą nuostabu elektrostatinį traškesiuką? It kepamas ant petelnios nugarinės šmotas. Ir tas mielas bėgančios takeliu adatos garsas. O po to garso sprogimas- toks gyvas ir šiltas, tarytum iš dinamikų išsiveržė tikra rokenrolinė vaivorykštė!.. Kas be ko – buvo ir dulkių, ir įbrėžimų, bet tai buvo lengvas priminimas, jog „Demons and Wizards“ jūs klausotės anaiptol ne pirmą ir netgi ne dešimtą kartą. Tiesa, kas dvidešimt minučių jums trumpam nutraukdavo malonumą ir reikėdavo apversti plokštelę… Neslėpsiu, kartais ir tonarmas elgdavosi it pasiutęs kojotas, lėkdamas į disko centrą, bet jo sutramdymui buvo naudojama izoliacija ir sovietinis metalinis rublis (neturint po ranka sidabrinio „dolco“), lipdomas ant galvutės. Tačiau visa kita buvo nepriekaištinga, ar ne? Vinilas buvo stangrus ir elastingas. Jeigu jo nekiši į orkaitę ir nedaužysi kūju (arba kaip mūsų bičiulis Žydas – nepjaustysi ant jo lašinių), jis galėjo atlaikyti visas jaunatviškos kasdienybės negandas, pradedant netikėtai išsiveržusiu skrandžio turiniu bei „Gamzos“ lašais ir baigiant sportbačių atspaudais ant blizgančio paviršiaus…(Jums taip nebuvo?? Netikiu!)

O prisimenat, kaip nuostabiai jie buvo apipavidalinti? Apie tai galima parašyti rimtą traktatą! Geriausi fotografai, dailininkai, dizaineriai su meile ir atsidavimu kurdavo plokštelių vokus, kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduotą, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ etc. albumai būtų praradę daug savo emocinio potencialo. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus, Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas Džimio Hendrikso „Electric Ladyland“? Turiu jo „kastruotą“ CD kopiją… Neduokdie…

Gaila, bet per paskutinius du „fastfudo“ dešimtmečius vinilas buvo nustumtas giliai į spintą arba iškeliavo vingiuotais mainų-dovanų-pardavimų keliais ir mus pavergė fašistinis CD rėžimas. Tačiau dabar, kai šis bjaurus formatas agonizuoja, juodas vinilinis bičiulis lėtai įslenka į melomanų sąmonę ir garbingiausias kolekcijų vietas. Nesu pirmas, kas apie tai suprato – dar 1998 metais garbusis „New York Times“ raportavo apie vinilo sugrižimą. Vinilas tai kažkas realaus – jis jums garantuoja išskirtini melomano statusą, apie jus šnibždėsis vaikėzai – „Krūtas bičas!“, Antakalnio turgelyje jūs būsit ypatingai gerbiamas, jeigu po pažastim pasikišit „The Doors“ plokštelę. Nieko nėra nuostabaus tame, jog „atrasit“ kokią nors grupę MySpace, ar ne? Tai tik įrodo, kad mokate „guglinti“, bet tikras roko kareivis, būdamas „geroj“ Europoj (suprask, ne Lietuvoj), paskutinį euro grašį atiduos už vinilą, rastą nuošaliam „sekondhende“. Ten gali rasti tokius lobius, nuo kurių kaipmat nuneš stogą! Ir joks skaitmeninis „remasteruotas“ mp3 su 320 bitreitu niekada nebus jo vertas. Ir žinot kas už jo stovi? Žmonės. Ne avatarai, o žmonės su jų aistrom, prietarais ir keistais muzikiniais skoniais, kurių tarpe atrasit daug draugų. Ir malonumų. Ir dėmesio. Netgi moterų tarpe.

Reziumė. Ar išgelbės vinilas muzikos industriją? Ne, ji pasmerkta. Tačiau šitame šaltame, bedvasiame, technologiniame-virtualiame pasaulyje, kur draugai tik „nikai“ „geimerių“ forume, vinilas gali išgelbėti jūsų sielą ir vėl pasijusite žmogumi. Ištraukit į dienos šviesą voratinkliais apaugusias dėžes, gal jose rasit pamirštą vinilą? Jūsų grotuvas seniai jo laukia.

…Mane dažnai aplanko keistas sapnas: esu pas Dievo pavaduotoją kultūros reikalams. Anas rūsčiu veidu klausia: “Kur padėjai, niekadėjau, savo vinilų kolekciją?“. Ką jam atsakyt? Tyliu…

Daugiau Igorio Riabovo rašinių glūkoiduose:

□  (Not) Too Old To Rock‘n‘Roll…Too Young To Die
□  Gyvenimas ir mirtis: Džimis Morisonas ir Džonas Lenonas
□  Woodstock’o legenda Canned Heat Suvalkuose
□ Kas galėjo nurungti roko grandus?

(Not) Too Old To Rock‘n‘Roll…Too Young To Die


„Nesvarbu, kada aš mirsiu, svarbiausia tai, jog žinau kelią į pragarą…“ Angus Young (AC/DC)


bbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbvvvvvvvvvvvvvvvvvvvbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbvvvvvvvvvvvIGORIS IGORIS RIABOVAS

Ar vis dar jautiesi jaunas? Viskas dėl muzikos, kurios kasdien klausaisi. Taigi išsiaiškinkim, kaip rokas padeda mums išlikti sveikiems ir pilno proto.

Bene prieš tris metus Amerikos „konservų“ partijos nariai pradėjo reikšt nepasitenkinimą dėl tarp vidutinio amžiaus vyrų atsiradusios tendencijos rengtis ir elgtis kaip 25-čiams. Atsakau- paranoja! Visą nugyventą amželį ir aš, ir mano draugai taip ir darėm! Ir kas, velniai rautų, norės savę laikyti „žmogumi amžiuje“? Kas nori bindzenti gyvenimo keliu it vaikščiojanti „Viagros“ reklama? Norintys- žingsnį pirmyn!! Nė vieno. Ko dar mūsų amžiaus vyrams laukti iš gyvenimo, išskyrus tokius viliojančius dalykus, kaip tavo etato naikinimas (ne)mylimame darbe, erektalinė disfunkcija ir urologo pirštas tavo prostatoje?

Galbūt už berniukiškų emocijų slypi daugiau nei mada? Prieš kelis metus viena Harvardo mokslininkė sugalvojo tokį eksperimentą: iš senelių prieglaudos „išsinuomojoo“ keletą šios įstaigos gyventojų ir apgyvendino apleistame vienuolyne. Ten kiek sugebėdama atkūrė  praeito amžiaus 50-jų pasaulį: muzika, TV laidos, rūbai, buitiniai prietaisai, žodžiu, visas tematinis „džiurasikas“. Eksperimento eigoje mokslininkė stebėjo, jog jos bandymo objektai, būdami šioje nostalgiškoje aplinkoje, tampa labiau motyvuoti (nekenčiu šito žodžio!) ir guvūs, negana to, daugelio individų savijauta gerėjo, kitaip tariant, jie jaunėjo. Kuomet eksperimentas pasibaigė, visi šie procesai pradėjo regresuoti.

Jeigu mokslininkai teisūs, tuomet karta, subrendusi praeito amžiaus 70-jų antroje pusėje apskritai turi „eiti ratais“ ir daryti salto atgal! „Aerosmith“, Bob Dylan, „Crosby, Stills, Nash & Young“, „Deep Purple“, „The Rolling Stones“, „AC/DC“- visi jie, kai aš rašau šias eilutes, važinėja po pasaulį ir taip pat, kaip ir prieš 30 metų, stato ant ausų stadioną po stadiono!

Roko nauda-ekonominė, socialinė ir pan.- ir šiandien dar yra ginčų objektas , tačiau vienas, du, penki reunion‘ai taptų svaria pensijine programa pagyvenusiems rokeriams. Praėjo tie laikai, kai ramią senatvę garantavo autoriniai honorarai už perleistus CD. Manau, priežastis to, kad senos komandos vis dar surenka klausytojų minias, slypi tame, jog daugelis jų roką groja kiečiau, nei triskart jaunesni muzikantai. Kas galėjo pagalvoti, kad „Rolingai“ ir „AC/DC“ ne tik išgyvens iki 2011, bet ir sugebės leisti albumus bei surinkti pilnas sales? Galima bet ką sakyti apie Polo Rodžerso ir „Queen“ aljansą, bet liežuvis neapsiverčia pasakyti, jog tai, ką jie šiandien groja – šlamštas. Kaip tada suprasti, jog dauguma šių žmonių vis dar kartu su mumis ir groja geriau, nei visuotinio roko pripažinimo ir suklestėjimo laikais? Žinoma, labai svarbu yra tai, jog su Betės Ford klinikos pagalba jie nulipo nuo adatų ir nugalėjo priklausomybę nuo įvairiu chemikalų, tačiau pagrindinė priežastis slypi jų muzikoje.

Man patinka įvairūs muzikos stiliai, bet didžiausią kaifą patiriu nuo garsaus gitarinio roko. Vadinkit ją hard roku, heavy metal, punk ar hardcore – esmė ne pavadinime, o tame, jog ji ne tik jaudina,  bet ir jaunina. Jeigu jaučiuosi prislėgtas, geras hard roko gabalas kelia nuotaiką ir keičia fizinį būvį, skatina endorfino ir testosterono protrūkį. Tai ne atsitiktinumas, kad šio pasaulio galingieji iš visų jėgų stengėsi uždrausti triukšmingą muziką. Platonas laisvu nuo filosofinių traktatų rašymo ir sekso su berniukais-vergais metu iškėlė mintį, jog muzika turi būti kontroliuojama valstybės. Viduramžiuose bažnyčia draudė naudoti tritonį, pavadindama jį „šėtono muzika“, o  prasikaltusiam muzikantui grėsė susitikimas su šventąja inkvizicija! Vargšai Richardas Vagneris ir Tonis Ajomis  būtų supuvę bažnytiniuose rūsiuose! Kolonizacijos epochoje vergvaldžiai draudė mušti būgnus, o sovietinės „socializmo priešų“ medžioklės laikais Dzilbus & Co turėjo derinti savo repertuarą „с вышестоящими органами“. Artimai pabendravus su šiais „organais“, Sibiras atrodė gana arti…Turintys valdžią „tovariščiai“ norėjo (ir nori) viską pajungti savo kontrolei – juk jie visada žinojo, kad galingoje muzikoje yra kažkas pavojingo…

Viskas paprasta: jeigu jūs didžiąją  gyvenimo dalį sėdit ant savo brangaus užpakalio (juk savas!) ir auginate hemorojų iki kokoso dydžio, valgote kas papuola, iki nuospaudų nutrinate pirštus, minkydami „vyrišką organą“ t.y. TV pultelį, jūsų kūnas reaguos adekvačiai: jis pradės tinti ir streikuoti, kol pagaliau visai subliukš. Jeigu jūs skaitysite geltoną spaudą ir reguliariai spoksositė į mėšlą, kurį jums bruka tautinė TV, tas pats likimas ištiks ir jūsų smegeninę. Ir jeigu jūs klausysite James Blunt ir Dido – jūs pradėsite regresuoti, kūnas pavirs kisieliumi, o senėjimo procesas greitės! Aš nesiūlau griežtos “Slayer” ar “Motorhead” dietos, tačiau tik įgimta roko muzikos jėga atskyrė rock‘n‘roll‘o kartą nuo tėvų kartos. Žodžiu, kasdien bent dvidešimt minučių, skambant „AC/DC“, šokinėkit po visą butą neskaičiuodami sudaužyto porceliano, darykit salto ir tapsit lieknesni, patirsit mažiau stresų ir daugiau žmonių norės su jumis užsiimti seksu! Tai tiesa – aš pats apie tai kažkur skaičiau.

Pasaulyje eina į pabaigą gamtiniai ištekliai, vietos planetoje mažėja, gresia globalinis atšilimas (ar atšalimas), čia dar Fukusima driokstelėjo – rimtų problemų pakanka. Tad eidamas į koncertą, už kurio bilietą sukišau 100 Lt , aš tikrai žinosiu, kad ten man niekas nespaus smegenų ir nepamokslaus, ir aš galėsiu netrukdomas kratyti plaukų likučius ir barstyti pleiskanas! Mano smegenys reikalauja laisvės, ir tai ne todėl, kad aš neskaičiau Sartro ar Hesse, o todėl, kad aš kiekvieną dieną skaitau prakeiktus laikraščius! Jūs sakysit- eskapistinės fantazijos? Ir dar kokios! Nes mūsų pasaulyje, kuris darosi vis labiau Dievo pamirštas, tik ir lieka svajonė kur nors pabėgti. Šis pasaulis ganėtinai nenormalus, kad jame nebūtų rock and roll‘o.

Ačiū ir labos nakties.

Daugiau Igorio Riabovo rašinių:

□ Gyvenimas ir mirtis: Džimis Morisonas ir Džonas Lenonas
□ Woodstock’o legenda Canned Heat Suvalkuose
□ Kas galėjo nurungti roko grandus?


Gyvenimas ir mirtis: Džimis Morisonas ir Džonas Lenonas

IGORIS RIABOVAS

Šiandien, gruodžio 8-tąją, sukanka 30 metų, kai buvo nušautas Džonas Vinstonas Lenonas, ir lygiai prieš 67 metus gimė Džimis Duglas Morisonas. Šiuolaikinės kultūros istorijoje ši diena pažymėta kaip diena „X“. Toks netikėtas dviejų garsių praeito amžiaus roko muzikantų tragiškos ir laimingos dienos susikirtimas… Manoma, jog Morisonas buvo psichodelinės filosofijos roko muzikoje pradininkas, o Lenonas… Lenonas – tai yra Lenonas.

Keista, jog dar niekam nešovė į galvą mintis senelio Plutarcho biografinių  diadų pavyzdžiu parašyti Džono ir Džimio, garsiausio rok-anglo ir žymiausio rok-amerikiečio gyvenimo aprašymą. Gyvendami tais pačiais laikais, būdami tame pačiame šou- biznyje, jie sukosi nesusikertančiose orbitose ir net nė karto nestovėjo vienoje scenoje. Beje, kyla natūralus klausimas – ar jie buvo pažįstami asmeniškai? Manau, kad ne. O ar reikėjo jiems šios pažinties? Vėlgi manau, kad ne. Morisonas tikriausiai įsivaizdavo Lenoną kaip suburžuazėjusį išsišokėlį, Lenonas gi savo šlovės metais išvis niekuo nesidomėjo, išskyrus savo Joko (gyvendamas USA, Džonas aktyviai rėmė taikos idėjas ir Vietnamo karo fone tapo ypač nemėgiamu federalinių tarnybų – Dzilbaus pastebėjimas). O Lenonui atsikrausčius į Ameriką, Džimio jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Taip šios ryškios asmenybės ir figūruoja: vienoje epochoje, viename roko panteone, tik skirtinguose jo kampuose.

Ką pasakyti apie Morisoną? Gyveno, dainavo, „chuliganavojo“, mirė. Gerai atrodė, nepaisant to, kad gyveno siautulingą gyvenimą, pilną alkoholio ir narkotikų. Liko milijonų gerbėjų atmintyje. Buvo Laisvas, o tai buvo ir yra svarbiausia. Jo nepalietė nei “buržuazinė amerikietiška svajonė“, nei „Pasaulinis Blogis“.

Lūžio metais  abiems tapo 1970-ji: dramatiškai išsiskiria „Bitlai“, Morisonas gi pradeda savo kelią link Le cimetière du Père-Lachaise… Džonas Lenonas žuvo, praėjus devyneriems metams po Džimio Morisono mirties. Gerai pamenu, kaip apie Lenono tragišką žūtį pranešė „gebelsinė“ programa „Vremia“, tuomet nelepinusi tarybinio žiūrovo pasakojimais apie užsienio žvaigždžių gyvenimą. Diktorius apibūdino Džoną kaip iškilų kovotoją už taiką ir aktyvų pacifistinio judėjimo veikėją. Išties, dėl trumpo susižavėjimo maoistine ideologija Džonas galėjo turėti šiokį tokį tuometinės tarybinės valdžios pripažinimą, ko niekada negalėjo ( ir jam į tai buvo nusiš…) tikėtis filosofas, girtuoklis ir chuliganas Džimas Morisonas. Tas pripažinimas įgavo minutinio nekrologo pavidalą programoje „Vremia“… Veliau įvairios „Komsomolkos“ ir kiti komjaunuoliški smegenų plovimo įrankiai, atsieit laikraščiai, „apsiveršiavo“ straipsniais, kuriuose maniakas Čepmenas buvo vadinamas CŽV agentu. „Lenonas norėjo paviešinti paslaptį apie naujas CŽV masinio sąmonės poveikio technologijas!“- rėkė antraštės.

Skirtingai nuo Lenono, „Mr. Mojo Rising“ gyvenimui (mirčiai?) pasirinko dailininkų ir poetų miestą Paryžių, kur diena prasidėdavo ir baigdavosi su geriausiais draugais- Džeku Denielsu ir Mr. Brownsugar‘u. Su jų pagalba Džimis ritosi į beprotybę… Apie tai byloja jo „Paryžiaus dienų“ eilėraščiai ir dienoraštis, kurį rašė iki pat savo mirties. Lenoną nužudė išorinės šlovės perdozavimas, Morisoną – vidinė destrukcija, kuriai tašką padėjo narkotikai. Džimio Morisono paskutiniam gyvenimo etapui geriausiai tiktų Josifo Brodskio eilės:  „Человек мостовой…вниз по темной реке уплывая в бесцветном пальто, чьи застежки одни и спасли от распада“.

Džimis Morisonas buvo palaidotas Per-Lašez kapinėse; šios kapinės mums gerai  pažįstamos iš fotografijų sovietmečio istorijos vadovėliuose, ypač gerai įsiminėm tvorą, prie kurios buvo sušaudyti Paryžiaus komunarai… Morisono kapas tapo gerbėjų iš viso pasaulio ritualinio lankymosi vieta ir Paryžiaus merijos valdininkų galvos skausmu.

Džono Lenono atminimas įamžintas kur kas geriau: ne tik Liverpulyje, bet visose vietose,  kurios siejamos su Lenonu ar „Bitlais“, steigiami muziejai. Viskas, prie ko prisilietė Džonas, įgyja didelę piniginę vertę – laiškai, piešiniai, asmeniniai daiktai, diskas „Double Fantasy“, kurį Džonas pasirašė žudikui likus pusantros valandos iki šūvių – viskas buvo parduota aukcione.

Jie bandė pakeisti pasaulį… Pasaulis nesikeičia. Ir tikriausiai nesikeis niekad…

… A very Merry Xmas

And a happy New Year

Let‘s hope it‘s a good one

Without any fear

John Winston Lennon

Woodstock’o legenda Canned Heat Suvalkuose

IGORIS RIABOVAS

„Most Blues begin „Woke up this morning…“

Taigi bliuzas prasidėjo ryte nuo žvilgsnio į termometrą ir minties, jog pakirdom kažkurioj iš Vietnamo provincijų netoli Saigono. Nors bliuzas keistai dera prie tropikų, mintis, jog vakare pamatysim gyvą Vudstoko legendą ir pajusim „meilės vasaros“ dvasią, pagamino organizme reikalingą kiekį adrenalino, kurį pavyko išsaugoti iki vėlyvos nakties.

„You can‘t have no Blues in an office or a shopping mall. The lightning is wrong. Go outside to the parking lot or sit by the dumpster. Good places for the Blues: a) highway, b) jailhouse. Bad places for the blues: a) Nordstrom*,  b) gallery openings, c) Ivy Leagues institutions**, d) golf courses“.

* Nordstrom – parduotuviu tinklas Amerikoje, ** Ivy League – 7 privačių Amerikos universitetų asociacija, *** 401k           – privačiu pensiju fondu istatymas

Teisingi žodžiai, juolab kad vieta bliuzui buvo pasirinkta ankstyvą pavasarį (kai kurie bliuzo maniakai viską suplanavo dar pernai vasarą) –  tradicinis Bliuzo festivalis Suvalkuose. Trys labiausiai  iš visos kompanijos motyvuoti (velniškai geras žodelis!) piliečiai iš anksto sudėliojo kiekvieną išvykos punktą ir praktiškai visą dieną vaikščiojo iš kampo į kampą (adrenalinas veikia!), laukdami išvykimo momento arba 67-tą kartą skaitė istoriją apie vakaro herojus. Tiesa, visai pamiršau paminėti, jog mūsų laukė susitikimas su „Canned Heat“ – prisiekę hipiai ir melomanai žino kas tai yra. Normaliems žmonėms „proudly present“ jų trumpą istoriją. Taigi „Canned Heat“ arba paprastai tariant „Konservuotas karštis“, su šiųmetiniais karščiais neturi nieko bendro (nors būtų puiku vasarą „užkonservuoti“ – žiemą atidarai „konservus“ ir nemoki „Liteskui“ už šilumą!); pavadinimą vaikinai pasiskolino iš firmos „Sterno“, 1900 m. užpatentavusios degųjį skystį, kurio pagrindas buvo spiritas. Šio konservuoto karščio pagalba buvo galima greitai pašildyti maistą kavinėje arba piknike. Tačiau gudručių būta ir Amerikoj: atskiri gyventoju sluoksniai jį naudojo sielai šildyti, mūsuose gi tam buvo naudojamas „Trojnoj odekolon“.

Grupės „tėvais-gimdytojais“  tolimais 1965 metais tapo Bobas „Meškinas“ Haitas ir Elas „Aklas apuokas“ Vilsonas – abu garsūs bliuzo muzikos kolekcininkai (beje, pastarasis apgynė disertaciją bliuzo tema ir pagal jo mokslinius darbus dabar mokomi studentai universitetuose), Laris „Kurmis“ Teiloras, Henris „Saulėgrąža“ Vestainas (kurį netrukus pakeitė Harvis „Gyvatė“ Mandelas) ir „bembačius“ Adolfo „Fito“ De La Parra. Iki 1969 metų, kada apie juos sužinojo viso pasaulio melomanai, grojo klubuose visų Amerikos muzikantų traukos centre Los-Andžele, bei įrašė 4 albumus. Pirmas rimtas grupės išbandymas- Monterėjaus pop festivalis  (ne, tai nebuvo popso festivalis). Grodami su tuomet jau garsiais muzikantais Jimy Hendrix, „The Who“, Janis Joplin ir kitais, vaikinai sugebėjo savo įdomiu baltojo bliuzo interpretavimu patraukti psichodelinės muzikos auditoriją. 1969 metais dalyvavo garsiąjame Vudstoko festivalyje, kuriame ir įtvirtino savo kaip žvaigždžių statusą.          

Tikrai gera vieta Bliuzui tapo Suvalkai: antri metai iš eilės ne tik vietiniai bliuzo mėgėjai, bet ir daug lietuvaičių turi puikią galimybę klausytis muzikantų iš viso pasaulio. Pernai šio festivalio žvaigždės buvo Joe Bonamassa ir „Ten Years After“, o šiemet – Mick Taylor, eks- „The Rolling Stones“ gitaristas, bei auksčiau minėta Vudstoko legenda „Canned Heat“.

Linksmybės prasidėjo scenoje pasirodžius grupėi „zepelinišku“ pavadinimu „Trampled Under Foot“. Du broliai Šnebelenai – gitaristas Nikas ir būgnininkas Krisas, bei žavi bosistė Daniele Hadspet parodė, iš ko „padarytas“ bliuzas: jų pasirodymas buvo labai techniškas ir emocingas. Ne veltui jie 2008 metais buvo „International Blues Challenge“ nugalėtojais, o gitaristas gavo Alberto Kingo vardo premiją. Puiki šeimyninė bliuzo grupė su įdomia ypatybe- vienoje grupėje groja du kairiarankiai,   puikūs Niko ir Kriso vokalai ir dar nuostabesnis Daniele balsas, priverčiantis minią nuščiūti. Kaip rašė Amerikos spauda, „jei norite išgirsti Trampled Under Foot“ , tai verčiau bėkite, o ne eikite“…

Kaip ir pernai, šiemet buvo dvi scenos ir kuomet amerikiečiai užbaigė savo pasirodymą pagrindinėje scenoje, parko scenoje pasirodo lenkų pank-roko veteranai „Oddzial Zamknięty“. Šio stiliaus ekspertė Jurga nesusižavėjo jų pasirodymu, tad buvo nutarta iki „Canned Heat“ koncerto pradžios atsigaivinti gėrimais, bendraujant su marijampoliečiais ir druskininkiečiais, pažįstamais nuo „Bliuzo naktų“ Varniuose.

„If you ask for water and your darlin‘ give you gasoline, it‘s the Blues. Other acceptable Blues beverages are: a) muddy water, b) nasty black coffee“.

Drumsto vandens gėrimų meniu neradome, kavos tokiam karštyje nesinorėjo, taigi pasirinkom visai neblogą ir nebrangų lenkišką alų „Zubr“. Laikas nepastebimai prabėgo ir visi traukiam prie pagrindinės scenos, kur jau rinkosi garbaus amžiaus „gėlių vaikai“. Su pirmais sitaro garsais scenoje pasirodė jie: Fito De La Parra, Lary Teiloras, Harvi Mandelas ir Deilas Speldingas – „On The Road Again“, bene garsiausias jų hitas, skamba taip pat uždegančiai, kaip ir tolimais 68-aisiais. Pakankamai statiški pradžioje koncerto, po anti-narkotinės dainos „Amphetamine Annie“, vaikinai, kuriems jau netoli 70-ies, pagauna „kaifą“ ir uždega atsakančiai. Buvo sugrotos visos garsiausios pirmų trijų albumų  dainos, publika šėlsta kartu su muzikantais ir virš Suvalkų sklando tikra Vudstoko dvasia!

„Do you have the right to sing the Blues? Yes if: a) you‘re older than dirt, b) you‘re blind, c) you shot a man in Memphis. Not if: a) you have all your teeth, b) you were blind but can see, c) the man in Memphis lived, d) you have a 401k*** or trust fund now.

Neturėjom galimybės patikrinti, ar kuris muzikantų aklas,  neturi dantų ar nušovė žmogų Memfyje, tačiau bliuzą jie groja puikiai! Ir net tris kartus sugrįžo  bisui  lydimi ovacijų. Prisilietimas prie legendos įvyko ir pakiliai nusiteikę traukiam į tylų, provincijos miege nugrimzdusį Alytų.

„I don‘t care how tragic your life: if you own even one your computer, you cannot sing the Blues. If you are reading this on a computer – maybe you cannot sing the Blues – but you sure can listen to it…“

P.S.:  Al „Blind Owl“ Taylor žuvo 1970 m. autoavarijos metu. Spėjama avarijos priežastis-  perdozavimas.

Bob „Bear“ Hite mirė 1981m. nuo širdies smūgio koncerto metu, priežastis- heroino perdozavimas .

Anglų kalba cituojamos ištraukos iš „Bliuzo vadovėlio“


□  Susiję: JURGA JAKŪNIENĖ. Atradimai: bliuzas Suvalkuose 2009

Woodstocko legendos iš grupės Canned Heat: Larry Taylor, Fito de la Parra, Harvey Mandel ir Dale Spalding atlieka “On The Road Again“

Kas galėjo nurungti roko grandus?

IGORIS RIABOVAS

igoris_gluk.jpgPabandysiu grįžti į auksinį roko amžių. 70-jų pradžia roko muzikoje neatrodė labai patikima ir optimistinė: jauna, bet jau spėjusi paragauti šilto ir šalto, pop-kultūra atrodė pavargusi ir nusivylusi. Jos kerinti šypsena nebuvo tokia patraukli ir miela. “Gėlių vaikų” epochos idealai buvo palaidoti per Rolling Stones koncertą Altamonte, kuomet buvo nužudytas žmogus ir prieš klausytojus buvo panaudotas žiaurus smurtas. Dainos apie meilę ir taiką nepagydė pasaulio. Žodyje “hipis” liko vis mažiau romantikos ir tuomet, vietoj vilčių, atsirado abejingumas…

“Bitlai”, svarbiausias 60-jų simbolis iširo, The Kinks, The Hollies, Mamas & The Papas, The Beach-Boys, The Byrds ir daugelis kitų, pajuto naujų idėjų krizę ir skambėjo kaip jų pačių parodija. Kitos paprasčiausiai “numiro”. I dangų persikėlė Jim Morrison, Janis Joplin, Jimi Hendrix, Brian Jones…

Nueinanti epocha paliko ateinančiai roko kartai turtingiausią muzikinių atspalvių paletę ir šia nuostabia dovana reikėjo protingai pasinaudoti, kas ir buvo padaryta. Dar daugiau: sugriovė kūrybinius barjerus ir atsikratė senų muzikinių schemų. Nauji roko fanatikai padovanojo visam pasauliui tai, ką mes dabar vadiname CLASSIC ROCK. Kaleidoskopinė stilių ir krypčių įvairovė hard-art-soft-kantri-glam-acid-heavy rock suvešėjo 70-jų pradžioje ir pasiekė savo apogėjų, kai Led Zeppelin vedė iš proto daugiatūkstantines koncertų aikšteles, o Ian Anderson, stovėdamas ant vienos kojos, būrė su savo fleita. Nuo pragariškų Tony Iommi rifu tavo kūnu pradėdavo lenktyniauti skruzdės. Nuo pirmųjų Deep Purple akordų tapdavo aišku, jog tokia muzika anksčiau šiame pasaulyje neegzistavo. Tai buvo nuostabiausias periodas roko istorijoje!
Greit bus penkiolika metų, kai mes su Liudu FM99 buchtelinam apie roką ir praktiškai viskas, kas buvo reikšminga roke, žymiausios komandos, geriausi gabalai, įvairūs topai ir albumai turėjo garbės nuskambėti eteryje.Taigi, paragintas Dzilbaus, pabandysiu pristatyti (gal net kai kuriuos gabalus patalpinti šioje svetainėje) vadinamas “antrojo ešelono”grupes, kurios, dėl promoushino stokos, ar dėl finansinių problemų ar šiaip, dėl per didelės meilės ,,chemijai” nesugebėjo įšokti į roko mainstreem‘ą. Patikėkit, tarp jų buvo tokių perliukų, jog laisvai galėjo nurungti roko grandus.

Prieš kelis metus nutariau panagrinėti grupių Crosby Stills Nash &Young, Byrds ir Eagles genealoginį medį.Tai ką radau, mane apstulbino: tiek gero, negirdėto roko atkasiau (kasinėju iki šios dienos), jog pradžioje negalėjau patikėti! Pradžiai siūlau Internete paieškoti grupių Poco, Sutherland Brothers & Quiver ir McGuinness Flint muzikos. Artimiausiom savaitėm pradėsim klaidžioti po įvairias roko teritorijas. Iki naujų susitikimų.