Galerijoje 101 – aštuntojo dešimtmečio Lietuvos baikerių fotografijos

Moteris šėlstančioje jūroje išgelbsti anūkėles, bet pati kranto jau nepasiekia. Skaitant tai, nuvilnija jaudulys iki pat sielos gelmių. JAI dedikuota ši Romo Požerskio foto paroda. Verta aplankyti glūkoidų fotogaleroje anksčiau publikuotus Zenono Langaičio (Kaunas) reportažus apie HIPIUS ir BAIKERIUS

ZENONAS LANGAITIS

zenon2

Spalio 30 d., 18 val, VDU Menų galerija 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) kviečia į Romualdo Požerskio fotografijų parodos Neramūs keliautojai atidarymą ir to paties pavadinimo knygos pristatymą. Renginyje dalyvaus parodos autorius R. Požerskis ir knygos sudarytojas Tomas Pabedinskas.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Romualdas Požerskis, po kelerių metų įsiliejęs į žymiausių Lietuvos fotografų gretas, dar buvo Kauno politechnikos instituto studentas ir savo jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijami aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms. 1971–1975 m. R. Požerskis, jo bendramokslis Virgis Lankas, pusbrolis Petras Pocius ir Zenonas Langaitis motociklais keliavo po Lietuvą, kartais išsirengdavo ir į tolimesnes keliones, pavyzdžiui, Taliną. Jaunieji motociklininkai tuomet savęs nesiejo nei su baikerių judėjimu, nei su Kaune gyvavusia hipių bendruomene. Tačiau kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo neišvengiamai susiję su tuomete alternatyvia Vakarų kultūra ir jos maištinga dvasia. Romualdas su bičiuliais klausėsi The Doors, Led Zeppelin ar Black Sabbath, skaitė Jacką Kerouacą, patys siuvosi motociklininkų striukes su „kutosais“, plačius džinsus ir… svajojo apie laisvą Lietuvą, be politinių, ideologinių suvaržymų, be asmens laisvės apribojimų.

Parodoje ir naujojoje knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokia nuotraukų interpretacija dabar gimsta dėl laiko nuotolio, tuometinio istorinio konteksto žinojimo, atvaizdo „perkėlimo“ iš asmeninio albumo į knygą, pagaliau – dėl „prigimtinio“ fotografijos gebėjimo kasdienio gyvenimo akimirką paversti iškalbingu apibendrinimu. Tačiau paroda suteiks retą progą fotografijas padengusius interpretacijų sluoksnius vieną po kito nuvalyti, kad būtų galima pajausti po jais išlikusią „gyvą“ akimirką ir estetinių taisyklių nesuvaržytą jos įamžinimą nuotraukose, kurios anuomet buvo skirtos tik fotografijų herojų asmeniniam archyvui. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis, mėgėjiški filmai ir fotografo bendražygių asmeniniai nuotraukų abumai.

Parodą galima aplankyti nuo spalio 30 d. iki lapkričio 21 d.

VDU Menų galerijos 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) darbo laikas: I-V 11:00-17:00.

Baikeriai dvare || Garažų klipai || 2017

Reklama

Fotoparoda: hipsteriai su motobaikais arba “NERAMŪS KELIAUTOJAI”

Zenonas Langaitis, hipių laikų baikeris, atsiuntė mielą širdžiai info apie Romualdo Požerskio fotoparodą “Neramūs keliautojai”. Zenonas dar anksčiau glukoidams buvo pasiuntęs istorinių foto iš  Romo Kalantos laikotarpio: 1968 – 1974. Galite pasižiūrėti čia. Tai žmonės, kurie gyveno laisva idėja, roku, harlėjais. Tai pati šviesiausia sovietmečio jaunimo grupuotė. Dar vasara, keliaujate po Lietuvą. Puiki proga aplankyti parodą. Ieškokote taip: autostrados 122 kilometre nuo Vilniaus ir 188 nuo Klaipėdos yra ženklai, vedantys į dvarą. Kauno r. Babtų sen., Žemaitkiemio 10. Vietovės koordinatės: 55.066033,23.79128.

Birželio 15 dieną, Babtyno / Žemaitkiemio dvare vyko Romualdo Požerskio parodos „Neramūs keliautojai” atidarymas. Publikai pristatyta darbų serija – visiškai nebūdinga gerai pažįstamoms ir ikoninėmis laikomoms fotografo nuotraukoms. Veikiau tai galimybė susipažinti su išskirtine menininko biografija ir to laikmečio dvasia.

„Noras parodyti šiuos darbus kilo visai atsitiktinai”, – teigia vienas parodos iniciatorių, menotyrininkas Tomas Pabedinskas. 1971–1975 metais R. Požerskis kartu su keliais kitais studentais savo draugais vasaras praleido motociklais keliaudami po Lietuvos, Latvijos bei Estijos kraštus. Dienoraštinis fotografijos pasakojimas puikiai atsiskleidžia ir atidarymo metu: susirinkę nuotraukų herojai prisimena visas laisvės ir maišto, sumišusių su jaunyste, istorijas, kurios taip naiviai ir netiesiogiai, tačiau tvirtai atsiremia į nepriklausomos Lietuvos troškimą.

Odinės iš Amerikos atsisiųstos ar pačių pasisiųtos striukės, garinti džinsai, tuo metu klausoma „Led Zeppelin” ar „Pink Floyd” muzika, prieštaravo tuometinei ideologijai ir buvo laikoma maišto simboliais. Dar daugiau, po Kalantos tragedijos, sustiprėjus laisvės apribojimams, keliautojai neišvengė ir kuriozų: štai kartą, patekus į eismo įvykį motociklininkas negalėjo net ligoninėje nusiimti šalmo, mat turėjo ilgus garbanotus plaukus, kas reiškė, jog jei tokią šukuoseną būtų pamatę sovietai, jam būtų atimtos teisės.

Serija atgyja ne tik dėl pasakojamų istorijų, pati ekspozicija tarsi pratęsia „Neramių keliautojų” dvasią. Šalia nuotraukų galima apžiūrėti ir visą jau antikvariniais laikomų motociklų kolekciją, o už dvaro esantys laukai tarsi sustiprina tą laisvės troškulį.

Taip pat šiuo metu yra ruošiamas „Neramių keliautojų” serija grįstas albumas, kuriame bus galima rasti ir nuotraukų, papildančių R. Požerskio dienoraščio

iškarpas. Rudenį vyksiančiame knygos pristatyme bus galima plačiau susipažinti su knygos sudarytojų – R. Požerskio ir T. Pabedinsko – motociklininkų serijos vertinimu ir interpretacijomis bei darkart pajusti septinto dešimtmečio maištininkų dvasią.

Paroda veiks iki spalio 30 d.

Info šaltinis:  alfa.lt

Zenono Langaičio glūkoidams dovanotos fotosesijos apie  hipišką Palangą ir baikerių pažintines keliones ir nuotykius

Dusios saga: atsuktas laikas. PENKTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai PENKTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA 
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<<Penkta diena. Antradienis, 13 liepos. 1971

Atsikėliau anksčiausiai – nesimiega. Daug pastangų įdėjau prikeldamas numirusius kolegas. Nusimaudėm. Dangus biskį debesuotas, bet bangos be spaso. Kai pavalgėm bajoriško valgio – kiaušų su bulvėm, chebra sulindo į palapinės miegamąjį ir vėl sumigo. Taip pasireiškė pirmi aptingimo požymiai. Nedaug žmonių liko prie ežero. Nuotaikų periversijos. Truputėlį pasikeitė oras. Ką tik jautėsi kaifas prie ežero ir staiga apninka mintis, kad geriau sėdėt savo faterhause. Šmikius agitavau nusimaudyti. Jokio efekto. Sugalvojom važiuoti ėdalo. Metėm morskoj, išpuolė man. Buvau Meteliuose. Mažumą nervino samokatas. Grįžęs nusimaudžiau. Tie šmikiai nesimaudė – atseit, šalta. Mižai. Po to ir mane apėmė apsnūdimas.

romenas-su-draugeTTT-lina-dusianaujas-plastas

Išvažiavo kaimynai, likome vieni, bent artimiausioje aplinkoje. Gerai, kad sugalvojome kurti naujus gabalus. Šekspyras sugalvojo tekstus apie mūsų koloniją,  o aš su Viduku – muziką. Kol Šekspyras turgavojo su kaimiečiais dėl maisto produktų, spėjom surepetuoti ir naujas šlageris buvo iškeptas. Dar su Viduku užsivedėm ir padarėm Gintarėlių, Beatles, Czerwone Gitary, Animals, Christie, Creedence Clearwater Revival gabaliukus ir sudėjom į naują plastą. Nuotaika vėl pasidarė apynormalė. Mat man vis lenda mintis ar iš mūsų šios laukinių stovyklos liks koks nors YPAČ prisiminimas. Dabar taip neatrodo. Nors abejoju, negi visa kas čia vyksta yra  taip kasdieniška, jog ir prisiminti nebus ką.

Atlikom  bajorišką valgymo apeigą. Užsidarėm langus, nes vėjas suįžulėjo. Maloniai pasėdėjom palatkėje labai jaukioje aplinkoje. Pirmas vakaras be silpnų narkotikų, kaip Kefyras sakytų: gamza yra gerai, išskyrus 5-ias cigaretes. Labai anksti patraukė ant miego. Šekspyras suskiedė neblogą anekdotą, po kurio mes pusę milijono sekundžių žviegėm.

 

SENOS NAUJIENOS

MENAS.  Suvokti meną, jei neturi prigimtinių pradų, gali būti sudėtinga. Situacija, kuri atvėrė takoskyrą tarp  šulerio darbo, kičo ir šedevro.  Kaunas, Mechanikos fako bendrabutis, 1971. Nors sekmadienis, rytas, studentai turėtų ilsėtis, tačiau Rimvydas „Žebžetas“ Vaitiškis ir Dzilbus, išsiėmę kambario langus, pakišę stalines lempas po stiklu, kopijuoja degančius mašinų detalių kursinius projektus.

kestas-zebze-fantomas)

Apie 11 valandą prasiveria durys. Įeina kambariokas Kęstas Paplauskas, sako, buvau talkučkėje. Na, ir..? Klausiam. Štai –  paveikslas, bet tai toks mėšliukas, pirkau tik iš gailesčio tam dažytojui. Išvyniojo: trys gulbės plaukioja baloje. Kęstas pakabina KŪRINĮ nišoje prie durų, iš sakvojažo ištraukia tris šipučkės ir sako: šaudysim kamščiais į gulbes. Tas, kuris pataikys, laikysime, jog suprato kas yra turgaus menas ir kas yra Velaskesas. Kas pataikė, kas ne – sunku prisiminti, tačiau šios švietėjiškos Kęsto pastangos nenuėjo veltui. Sauką ar Petkevičių visi atskiriam nuo pažengusio gulbių tapytojo ar susireikšminusio akvarelių liejiko. Gorbulskį nuo Stivo Wonderio taip pat …

SANDORIS. Žavėtis naujovėm – nenuodėmė. Ar labai stebėsimės, kai šaldytuve įsiūtas čipsas užsakys Maximoje dešros, varškės ar alaus? Kažin. Kas buvo stebuklas 1974? Tada melomanui stereo ausinės prilygo Armstrongo pasivaikščiojimui Mėnulio dulkėse. Nes sterevų ausinių tiesiog nebuvo. Valius Stadulis visad pasižymėjo novatoriaus savybėmis, pašarintomis su verslumu.

Valius-pas-save-namuose-197pas-shmitaceska

Kai tik Dzilbus apsilankė su krūvele diskų jo stilingame dviaukštyje Melninkaitės ir Vilniaus gatvių susikirtime, Valius iš stalčiaus ištraukė tankisto ausines ir pasiūlė jas išbandyti. Puikiai suprasdamas, kad koks nors monofoninis, senas rolingų ar animalsų diskas jokio efekto neduos, jis UŽDĖJO Pink Floyd – Dark Side Of The Moon ir ne bet ką, o Money. Jei nesunku, pabandykite įsivaizduoti besiklausančio Dzilbaus veidą, kuriame atsispindėjo susižavėjimo, kvailos šypsenos ir transo miksas.  Į tokį vaizdelį Valius reaguoja nedelsiant ir teikia pasiūlymą: keičiam į Neil Young – After Gold Rush? Kai jie taip ir padarė, vėliau vietos melomanai sakė: Valius “išmaudė“ Dzilbų. Jų argumentas: tokias ausines galima už kelis rublius įsigyti iš sovietinės armijos praporščiko, o, va, Neil Youngas, tai 40 mažiausia … Tačiau tiesa ta, jog sandoris buvo legimityvus ir abiems pusėms kėlė satisfakciją. Tai ir yra svarbiausia. Kiek vėliau, pablatum galima parduotuvėje gauti rusiškas stereo ausines. Apie 1980 Eugenijus Vnarauskas iš kažkur iškniso KOSS ausines ir tai buvo super . O šiandien Donatas pademonstravo SENNHEISER firmos gaminį, o tai jau prilygsta kelionei į Marsą …  Kaip viskas šiame pasaulyje reliatyvu.

CISTERNA.  Baigę koncertinius turne, karjerą Aisčiai tęsė grodami Nemuno restorane. Po grojimo, namo eiti tekdavo jau naktį. Iki kepyklos šviesoforo, gatvės dar apšviestos, toliau Madride  – tamsa. Iš tos tamsos išnyra siluetas, gan agresyviai ir tiesiai eina į Dzilbų. Nors ekscesų tada būdavo retai, vis tik pirmos mintys: neparodyti, jog išsigandai ir, jei čia tik tas vienas, susitvarkyti pačiam. Negi bėgsi pas Šekspyro brolį Antaną „Žąsiną“ Antanavičių pagalbos prašyti.

Daiva_ir_Rasa

Artėdamas siluetas pradeda kalbėti: gerk, sako, jei išgersi, dar atnešiu. Ir tiesia kibirą, sklidiną kažko skysto. Lyg ir vanduo. Bet kažkas tą vandenį pavertė vynu. Taip, tai buvo tikriausias vynas, kurį futbolo trenerio Antano  Bytauto auklėtinis, Lietuvos futbolo čempionas Romas Elsneris dalino naktiniams praeiviams. Labai pasigedome Franko Sinatros ir jo gabaliuko „Strangers in the Night“. Romas ir dabar ištikimas futbolo sportui, tiesa, dabar jis šios srities funkcionierius, tikras profis ir vyno kibirais nenešioja.

Kad Romas tokia neįprasta forma pavaišino Dzilbų, stebėtis nederėtų, nes pasisemti kibirą-kitą vyno galėjo bet kuris, žinantis, jog  po glūkzauro Virgiaus namų langais, geležinkelio atšakoje ant bėgių, prie žibalo krautuvėlės stovėjo 60 m3 cisternos su vynu iš Moldavijos. Tiesiog atsidarai liuką ir semi. Žaliava vyno gamyklai, kurią ten  technologiškai pagerindavo, išpilstydavo į butelius, užlipindavo skirtingas etiketes ir tiekė į gastronomus neišrankiai tarybinei liaudžiai.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

 

Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Saga, tai skandinaviškas terminas ir reiškia padavimą, sakmę ar pasakojimą su enciklopedinių požymių turinčiomis vertybėmis. Dar SAGA tai kanadiečių grupsas, kurios geriausių gabalų kompiliaciją, Igoriui tarpininkaujant, Dzilbus rekordino iš Daivio Sirūno, jau tada, po LT revoliucijos, sukaupusio ne tik roko klasiką, bet ir 1965-1975 undergraundą orginaliose CD versijose. Galima tik paspėlioti, ką jis turi šiandien.
Rašyti dienoraštį – jokia prabanga ar išskirtinumas, panašiau į marazmą. Jei viena persona 1971 metais nebūtų nusipirkus knygyne blonknotą už 40 kapeikų, šio posto nebūtų.
Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Leksika, tokia, kurią naudojo dauguma, net ir priešakinis jaunimo būrys – studentai. Yra kaunietiško slengo ir kitokių šiandien primirštų ar nežinomų kalbos elementų. Dienoraščio tekstus šiandien būtų gaima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Literatūros kritikams, pasigalandus dantukus, gera proga pigiai pasireikšti. Bet mums tai nėra svarbu. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< PIRMA DIENA. Penktadienis, 9 liepos 1971

Baigėsi sesija, prasidėjo studentų atostogos. Viduko tėvas su moskviaku atvežė mus prie Dusios, taip tariant, pailsėti. Nuo Kauno šurmulio, šturmu paimtos sesijos, panų ir kasdienybės. Atvažiavom į vakarą, nes prieš tai reikėjo užsukti pas mane į Alytų paimti kai kurių daiktų, o aš būtinai norėjau papildyti chebrą nors Šekspyru. Buvau užsukęs pas jį į namus, bet neradau. Įpareigojau jo mamą niekur nešleisti jo ryte iš namų, nes žadėjau užsukti iš Dusios į Alytų ir pasiimti jį. Pavargom kol ištiesėm palapinę.

TTT-Dusia_74 Čia buvo prisistatę turistai iš Leningrado, kurie fotografavo  tą palapinę visais rakursais ir vis gyrė – vot eto to palatka. Du kambariai su dugnu, trečias – garažas, zapas netilptų, bet dėl jawos ar poros samokatų, vietos pakaktų. Viduko tėvai Kauno inteligentai turėjo kažkur blatą, tad gauti lenkišką Sopot 5 palapinę pastangų įdėti nereikėjo. Kaunas yra Kaunas. Kai ji pagaliau atsistojo ant kojų, mums užėjo noras būti prie ežero žymiai ilgiau nei planavome. Žiūrėsim, kaip bus ištikrųjų. Jautėmės svečiais, nes palapinių buvo pristatyta gera pusė milijono. Veikti lyg ir nebuvo ką, bet nauja aplinka, Viduko nešiojamas magas skleidė bitlų diskelį Abbey Road ir psichiką veikė teigiamai.

TTT zasinas-jule

SENOS NAUJIENOS

NATAŠA.  Norint suvokti apie ką čia bus rašoma, rekomenduojame paskaityti  čia,  dar pažiūrėti unikalų filmuką apie studentų su hipiakišku atspalviu nuotykius 1971 Palangoje. akmenysBūtent tada ir ten filmo herojai sutiko simpatišką, kaip vėliau paaiškėjo, dar ir smalsią, draugišką panelę vardu Nataša, kuri juos kelias dienas atidžiai stebėjo, bet kartą, įsidrąsinusi priėjo prie kompanijos ir panoro susipažinti. Nataša, Maskvos Lunačarskio teatro menų instituto studentė prisipažino: Palangoje pirmą kartą, labai norėjo pamatyti Pribaltiką, nes pas juos kalba, kad čia daug kas kitaip, o Talinas – visiški Vakarai. O jūs tokie ir pasirodėt. Lietuviškai nesuprantu, bet kai išgirstu jūsų kalboje angliškus žodžius, pasidarė įdomu. Tada tie mūsiškiai dėvėjo dailininko Alvydo Petkevičiaus sukurtus Emerson, Lake & Palmer T-Shirts, petkevicius-eraspidolų nuolat sklido Ten Years After, The Who ar Mountain muzika, elgėsi jie kiek išaukiančiai, kalbėdami apie muziką, aišku, įterpdavo kokį nors dainos ar grupės pavadinimą: The Doors, Waiting For The Sun ar Whole Lotta Love.t shirts

augis-mundaius-dzilbus-vidzEugenijus “Augis“ Morozas, kuris jau tada filmavo ir svajojo tapti kino operatorium, pirmasis pasišovė apšviesti Natašą neįtikimais ir neįsivaizduojamais įvykiais. Nors pasakojo labai rimta veido veido išraiška apie Lietuvą, bet  tokias nesąmones ir tik mūsų kikenimai būsimąjai aktorei galėjo kelti abejones ar Augis kalba rimtai. Neatsiliko ir Dzilbus: jis jai sakė, jog Kaune, Laisvės alėjoje važinėja konkės (vien pavadinimas „Laisvės alėja“ Natašai darė įspūdį), o 1968 metais inkognito į Kauną buvo atvažiavę Animalsai ir surengė nedidelį koncertą Tulpės kavinėje. Romėnas, Vidukas, Raimundas Banionis, Vidma, Benas iš Panevėžio skiedė ženkliai santūriau. Ištisą savaitę Nataša buvo kartu. Rytais į palapinę vaikinams atnešdavo batončikų s iziumom ir pienu, kartu ėjo į pliažą, ant tilto kartu 31,6 metro trumosiomis bangomis, per SPIDOLĄ klausė Radio Prahą –  ascoltato alone trasmissione in lungo italiano, vakare – šachmatinėje. Dar dalyvaudavo afterparty, ten vyravo pokalbiai apie kiną ir muziką, pramoko kelis žodžius lietuviškai. Visi kalbino atvažiuoti į Kauną, čia ji pamatys ir pajus tai, ką jai čia pripasakojom. Tiesiog niekas netikėjo, kad ji galėtų atvažiuoti.

Bet atvažiavo. Ruduo, lietus, virš senamiesčio smogas. Trolike girti. Čigonai brome siūlo: batukai, bitlovkės… Vaizdelis prastas. Jautėmės dar prasčiau. Atpirko Karo muziejus, Kauno pilis, Perkūno namai ir šiltas priėmimas. Nataša hipsteriams padovanojo Zolotoje Runo bloką. KPI bendrabutyje Vydūno alėjoje kvapnaus tabako aromatas sklido per visus keturis aukštus… Reziume: niekada, net juokaudamas, nekalbėk nesąmonių.

Alvydo Jegelevičiaus komentaras po filmo „Diagnozė: gėlių vaikai“ pristatymo glūkoiduose.


Apie kino operatorių, scenaristą, fotografą Eugenijų Morozą. Stilingas, bohemiškas menininkas… Jis baigė Maskvos kino univerą. Dirbo LTV. Susipažinom Panevėžy. Iš Maskvos parsivežė gražią žmoną-sibiriačką. Moteris kaip nulieta – modelis – “ne tas žodis”. Ne vaikščiojo, bet plasnojo, deja… Vieną dieną „x“ išskrido iš TV bendrabučio 8-o aukšto (Skroblų gatvėj)… Gaila, labai gaila.
Su Augiu esam sukūrę keletą kino novelių trumpametražiniam  k/f. Dažnai kalbėdavom apie tuos gėlių laikus, bendrus pažįstamus.
Laisvoje LT Augis įsisuko į verslą. Apdegė, pateko į Pravieniškes, ten rodė kiną “bratanam”. Kai išėjo (prieš kokius 5 metus) Vilniaus TV kartu susukom keletą reportažų, reklaminių klipų, dar su Obuoliu mane nufilmavo…
Turėjo gerą ir ištikimą draugę Chicagoje. Abu užsukdavo į “Markus ir Co”, kur aš jau 10 m jazz’uoju. Taigi – greit ir išlėkė paskui ją.
Tiek trumpai apie Augį.

NEŠIKAS.   Ar sunku nešti iš Zimavičienės mūro Riga stereo 101aparatūrą 2 kilometrus iki namų vien dėl to, jog tai pirmasis sovietmečio aparatas ir vienas pirmųjų mieste. Labai nelengva. Tiuneris su patefonu pririštas prie pečių, rankose kolonėlės, žiema, slidu. Bet koks kaifas kai uždedi ką tik atsiūstą iš štatų Deep Purple – Fireball. Koks gilus staklių įsijungimo garsas, kurio startuoja gabalas Fireball. Nepasimirštamas įspūdis dar todėl, kad ant grindų sėdi Igoris, Kobra, Šmitas, Žana, Kefas, Romėnas …

Bet iki šio svarbaus  įvykio, įrašus downloadinti tekdavo pėsčiomis, spaudžiant – 20 ˚C. Tada pas Kobrą reikėjo eiti  iki Kurorto paskutinės gatvės, kur jauna šeima laikinai gyveno pas Dalios tėvus Žemaitės gatvėje. Rankoje nešiesi magnetofoną-priedėlį NOTA 101. Kai nupėdini, turi valandą laukti kol aparatas sušils iki kambario temperatūros,  darai įrašus. Dar nesiseka, nutrūko juosta, su Dalios nagų laku klijuojam. Po keleto valandų, jau sutemus ir  lašančia nosimi  parsirandi namo. Prikabini magą prie VEF-Spidolos ir  suskamba bitlų Seržantas Pipiras. Štai, atrodo, kiek nedaug reikia, kad tavo sielą užpiltų džiaugasmas, sumišęs su teisingos muzikos garsais.

kobra-su-dalia-prie-zuvinto

virgius  L senos foto kobra„KAUNIEČIAI“.  1969. Antanas “Jaška“ Jasionis, tinklininkas iš prigimties, metus pasimokęs Kauno Kūno Kultūros institute (KKI), vasaros atostogų grįžo į gimtą provincijos miestelį. Prie Nemuno restorano su draugais iš bačkos geria girą. „Kokia šy-y-y-lta gy-y-y-ra‘‘ – sako Antanas. Mundžius (broliai Ilgieji Peiliai) Kaune studijavo radiotechnikos mokslą, o po pamokų mėgdavo sukinėtis Laisvėj su centro chebryte. Kai pamato nuo Soboro pusės, pačiu alėjos viduriu artėjančius Kapitoną, Romėną ir Dzilbų, trumpam nusliūkina į artimiausią bromą, idant nereikėtų sveikintis su provincialais Kauno chebrantų akivaizdoje. Niekas ant Mundžiaus nepyko, nes kai kurie nuoširdžiai stengėsi atrodyti kauniečiais. Jei nepavykdavo, tai bent kalbėdami patampydavo balses.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Roger Waters’as Kaune

Į kino teatrus visame pasaulyje tą pačią dieną – rugsėjo 29 dieną visų Pink Floyd ir Roger‘io Waters‘o gerbėjų laukė neeilinė šventė: atkeliavo grandiozinis ilgamečio Pink Floyd bosisto ir vokalisto Rodger Waters‘o šou „Siena“ (The Wall). Lietuvoje tai vyko Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose Forum Cinemas kinoteatruose tą pačią dieną ir valandą. Viduko iniciatyva, Kaune susirinko keletas bendraminčių iš glūkoidų komunos buvo ir keletas Kauno hipiakų ir nemažai jaunimo. Daugiausia tai 30 – 40 metų amžiaus pinkų gerbėjai ir tai džiugina. Nes, kai The Wall drebino pasaulį 1979, kai kurie jų dar nebuvo gimę.
waters vidukas
R. Waters‘o koncertų turas „The Wall Live“, vykęs 2010-2013 metais, sulaukė milžiniško populiarumo ir tapo didžiausiu vieno atlikėjo koncertų turu muzikos istorijoje. „The Wall Live“ visame pasaulyje pamatė daugiau nei keturi milijonai žmonių. Koncertų pagrindu sukurto filmo, režisuoto paties R. Waters‘o kartu su Sean‘u Evans‘u, premjera įvyko pernai Toronto filmų festivalyje, o rugsėjo 29-ąją filmas-koncertas parodytas daugybėje kino teatrų visame pasaulyje. Aišku, ir Lietuvoje. Laisvų vietų salėje liko tik keletas. Tiksliau – liko NET keletas. Kai vakarietiško kirpimo ir muzikinio suvokimo pasaulio šalyse buvo sunku gauti bilietus, tai rūpintojėlių ir olialia dainyno krašte Pink Floyd dvasia apsireiškė migloje.

Be Pink Floyd gerbėjams puikiai žinomų „Another Brick in the Wall Part 2“, „Comfortably Numb“, „Run Like Hell“ ir kitų konceptualiojo albumo „The Wall“ kūrinių, filme-koncerte matėme itin retus kadrus iš koncertinio turo užkulisių bei atvirą pokalbį su R. Waters‘u, kurio metu žymusis muzikantas dalinosi mintimis apie karo baisumus ir jų įtaką asmeniniam savo gyvenimui.

Po filmo-koncerto žiūrovų laukė dar viena staigmena: specialus projektas „The Simple Facts“. Jo metu R. Waters‘as kartu su kolega iš Pink Floyd – būgnininku Nick‘u Mason‘u – atsakinėjo į gerbėjų iš viso pasaulio atsiųstus klausimus.

waters masonr

Tie, kurie matė Pink Floyd ar Rodger Waters gyvai, sakys: na ką ten filmas, va, koncertas tai jėga. Taip, jūs teisūs, tačiau filmas konceptualus, pastatytas nepriekaištingai, tiesiog tobulas. Tokį pažiūrėjus, galima ilgai nesilankyti kinoteatruose.

London calling

IGORIS RIABOVAS

igoris_gluk

Pirmąjį Igorio reportažą apie Londoną skaitykite čia. Šioje, antroje  dalyje Igoris atskleidžia vietas, susijusias su melomanams brangioms asmenybėmis. Estradinių melodijų ir Nelly Paltinienės gerbėjai čia neras nieko impozantiško, nes hipių kartos muzikinių rezistentų ir sovietinės estrados gerbėjų požiūris, suvokimas apie tikrasias muzikos vertybes kardinaliai skiriasi. 

Londonas tai tokia vieta, į kurią žmogus važiuoja tam, kad grįžtų liūdnesnis ir šiek tiek išmintingesnis.

Ši mano pasakojimo dalis smarkiai kontrastuos su pirmąja. Ji bus nostalgiška. Rokenrolinė mūza šį kartą įdėjo man į ranką plunksną su minoriniu nostalgijos rašalu.
Nuostabiausi gyvenimo momentai atsitinka netikėtai. Galbūt kurią nors akimirką ir pagalvodavai: „Kaip būtu gerai nuvykti ten…arba ten…“, bet greitai tokios mintys pasimiršta… bet lieka tūnoti pasąmonės kamputyje iki to laiko, kai norai staiga realizuojasi. Tada pagalvoji: „Blemba, taigi aš apie tai kadaise svajojau!”. Mano svajonė materializavosi po 47 metų… Kita svajonė, man nedavusi ramiai gyventi 69-ais praeito amžiaus metais – pabėgti į Ameriką, į Vudstoko festivalį. Šita mintis mirė, kaip ir pats festivalis… O į Londoną aš nuvykau, nors pats Londonas per tuos ilgus metus smarkiai pasikeitė…
Visas mano bagažas tilpo krepšyje ir užrašų knygelėje: nesu akropolių, ozų ir kitokių maximų maniakas, tad prieš kelionę dieną paskyriau, sudarydamas mane dominančių vietų sąrašėlį. Kaip tikriausiai supratot, šios vietos yra rokenrolinės. Pirmiausia pasidomėjau Barnsu – tai Londono rajonas, kuriame ruošiausi apsistoti. Pasirodo, jame savo laiku gyveno daug garsių rašytojų, aktorių ir politikų. Šią plačią sritį nutariau palikti menotyrininkams ir istorikams. Bet jame gyveno trys „Queen‘ai“: Brian May, Roger Taylor ir Freddie Mercury. Rodžeris Teiloras kadais gyveno toje pačioje gatvėje, kurioje rengiausi apsistoti. Dar Barnse yra garsi Olympic studija, kurioje įrašinėjo Rolingai, Bitlai, Džimis Hendriksas, „Led Zeppelin“ ir kiti žinomi muzikantai. Rinkdamas informaciją, sužinojau, kad šiame rajone 1977 metais autokatastrofoje žuvo „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas, jo žūties vietoje yra memorialas.
Kitas įdomias man vietas planavau taip, kad kuo daugiau pamatyčiau, kuo mažiau pritrinčiau nuospaudų ir kuo mažiau išleisčiau svarukų. Nesu Seimo kelnių trynėjas, sponsorių su storom piniginėm neturiu (jau ko neišmokau gyvenime, tai prašyt pinigų ir juos skolintis), priėjimo prie eurosojuzo fondų ir projektų neturiu, todėl reikėjo visas išlaidas apskaičiuoti ir dar palikti truputį vinilų pirkimui. Supratęs, kad per dvylika vaikščiojimo dienų gali grėsti kojų amputacija, daug įdomių vietų teko sudėti (ateičiai) į kitą svajonių kuparėlį ir nustumti po lova. Tiesa, mano redaktorė ir gyvenimo ramstis nuramino ir pažadėjo išvyką pafinansuoti, duok jai Dieve sveikatos! Nepasakosiu, kaip teko su ne visai adekvačiais keleiviais skristi į Londoną – kas skrido pigiais Ryanair reisais, puikiai žino, ką turiu minty. Svarbiausia- aš skrendu į miestą, apie kurį tiek daug girdėjau ir svajojau.
Pirmą dieną nutarėm aplankyti vietas, kurios susiję su „Queen“ ir, žinoma, nuvykti į Marko Bolano memorialą. Barnsas – lyginant su Londono triukšmingu centru- stebina ramybe ir provincialumu. Nors lauke purškė lietutis, drąsiai iškeliavom, žinodami, kad per dieną oras gali keistis kas valandą.

Pirmoji mūsų piligriminio žygio vieta buvo namas, kuriame gyveno grupės gražuolis, visų Londono merginų numylėtinis, būgnininkas Rodžeris Teiloras. Tikslaus adreso nežinojom, tik turėjom gatvės pavadinimą ir internete rastą seną to namo nuotrauką. Aišku, per tiek metų namo išvaizda dažnai keitėsi , tad pasitelkę Šerioko Holmso dedukcinius metodus pagal architektūrines detales radom tą vietą, čia ir įsiamžinom.


Namas, kuriame gyveno Roger Taylor

Toliau patraukėm link St. Osmunds bažnyčios, kur 1976-jų gegužės 29 dieną „šliūbą“ ėmė „Queen“ gitaristas Brajanas Mejus ir jo išrinktoji Chrissie Mullen.


Saint Osmund Church
Įsiamžinom ir pasukom į Suffolk Road gatvę, kur 80-siais gyveno Brajanas. Čia savo SKAT‘o kario sugebėjimais sublizgėjo mano neįkainojama redaktorė: aš tikrai būčiau pasiklydęs gatvelių raizgalynėj, bet jos pėdsekio talentas mus atvedė ten, kur reikia. Pasižadėjau, kad tuo pačiu jai atsilyginsiu rudenį, jeigu ji pasiklys grybaudama Dzūkijos miškuose… Tvarkingas namelis niekuo nesiskyrė nuo kaimyninių, nieks mūsų neaplojo, tad padarę foto sesiją, nužygiavom iki Ferry Road gatvės, kur kadaise kambarį nuomojosi „Queen“ balsas ir siela Fredis Merkuris.


54 Suffolk Road
Vaikščiodami siauromis gatvelėmis, bandėm pajusti to laikotarpio atmosferą ir vis atrodė, kad štai iš už kampo pasirodys išstypęs Brajanas, šalia- kažką karštai pasakojantis Fredis, o iš paskos Rodžeris su Džonu. „Kur jie taip skuba?“,- pagalvojau lydėdamas juos žvilgsniu…


40 Ferry Road
„Einam, parodysiu, kur jie repetuodavo“,- mane į realybę sugrąžino puikioji redaktorė. Namas, prie kurio atžygiavom, smarkiai skyrėsi savo architektūra nuo aplinkinių: iš kiemo pusės namas it kregždžių lizdais aplipdytas nedidelėmis lodžijomis, o į rūsį, kur buvo įrengta studija, veda atskiras įėjimas, kurį aš ir nufotografavau. „Dabar rūsy namo šeimininkai įsirengė barą“,- papasakojo visažinė redaktorė.


Čia repetuodavo būsimieji “Queen”
Kupini teigiamų emocijų, tęsėm kelionę. Kaip ir tikėjomės, „purškalas“, staigiai perėjęs į gūsingą lietų, netrukus baigėsi ir išlindo nedrąsi saulutė. Sekanti vieta – viena garsiausių tų laikų Londone įrašų studijų- Olympic, kurioje įrašinėjo mano idolai – Bitlai, Džimis Hendriksas, Rolingai, Led Zeppelin, „Deep Purple“.


Bene pirmieji į studiją Olympic įžengė „The Rolling Stones“, kurie nuo 1966 iki 1972 čia įrašė pirmus šešis albumus. Džimis Hendriksas čia įrašinėjo albumus „Are You Experienced?“, „Axis: Bold As Love“, o dauguma trekų albumui „Electric Ladyland“ taip pat buvo įrašyta čia. Grupė „Procol Harum“ Olympic‘ą drebino savo mega-hitu „A Whiter Shade Of Pale“. Čia Queen‘ai įrašė dalį kultinio „A Night At The Opera“ albumo, čia gimė ir garsiausia Led Zeppelin visų laikų daina „Stairway To Heaven“. Šioje studijoje dirbo praktiškai visos žinomiausios to laikmečio britų grupės ir artistai, kurie turėjo milžinišką įtaką roko muzikos raidai. Bandžiau suskaičiuoti, kiek jų buvo – gavosi virš 120 atlikėjų. Nėra ką lyginti su „Abbey Road“ studija, kuri išgarsėjo Bitlų ir tos garsiosios sankryžos dėka.


Olympic inžinierius Dikas Svetenhemas šiai studijai sukonstravo pirmąjį pasaulyje profesionalų tranzistorinį mikšerinį pultą; ten buvo įrengtas pirmasis Anglijoje 4-ių takelių magnetofonas. 70-jų vidury Mikas Džageris dalyvavo kuriant ir įrenginėjant naują studijos dizainą. Vėliau architektas Robertsonas Grantas papildė (tvirtinama, kad pirmą kartą pasaulyje) studijos įrangą revoliucinėm naujovėm: specialūs mechanizmai akimirksniu galėjo pakeisti patalpos akustiką, įrašant roko muziką ar simfoninį orkestrą.


“Blind Faith” eina į Olympic studios
2012 metais Olympic‘e pagerbti ir palydėti į „pensiją“ garsiausią Anglijos studiją susirinko žymūs muzikantai, inžinieriai, prodiuseriai, dirbę ten nuo 1966 iki 1987 metų,. Buvo surengta ekskursija po buvusią studiją, kurioje jau prasidėjo griovimo darbai. Susitikimo pabaigoje visi sudainavo ir įrašė Rolingų dainą, labai tinkančią tokiai progai – „You Can‘t Always Get What You Want“. Taip liūdnai pasibaigė šios unikalios įrašų studijos istorija… Dabar buvusios studijos ramybę dieną ir naktį saugo Birdman‘as, stebintis gatvę nuo stogo, mat vietoj studijos čia įrengtas kino teatras ir kavinė. Beje, tabloidai rašė, kad paskutiniu metu studijos archyvuose smarkiai padirbėjo „Led Zeppelin“ gitaristas Džimis Peidžas, ieškodamas retų grupės įrašų. Deja, nepavyko įeiti į vidinį kiemą ir ten viską iššniukštinėti (gal ten yra įėjimas į paslaptingus studijos archyvus?)…


Olympic studijas dabar saugoja Birdman
Kaip tik tuo metu paskambino mūsų gidė Londone Gabi, tad nutipenom jos pasitikti į Barnso traukinių stotį, iš kur visai netoli buvo ir kelionės kulminacija – Marko Bolano memorialas. Ir čia vėl sublizgėjo mano puikioji redaktorė: bandėm vadovautis su GPS pagalba, bet kadangi aukštos išmaniojo „mobiliako“ technologijos rodė kelią visai priešinga kryptim, gerb. redaktorė ėmėsi iniciatyvos ir naudodamasi paprastu žemėlapiu atvedė mus į tą vietą, kur autokatastrofoje žuvo glam-rock‘o žvaigždė ir „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas.


Marko Bolano memorialas
Medis, į kurį trenkėsi Marko draugės Glorijos Džons vairuojamas Mini 1275GT, yra prie pat gatvės, o į memorialą galima patekti tik per parką. Ką mes ir padarėm. Nepasakosiu apie šią tragediją, jį yra aprašyta Marko biografijose. Pasižiūrėkit nuotraukas – jos papasakoja viską. Nors šalia judri gatvė, bet šioje vietoje pajutau ypatingą aurą ir pradėjau šnabždėt: „Well you can tear a plane/ In the falling rain/ I drive a Rolls Royce/ ‘Cos it‘s good for my voice/ But you won‘t fool the children of the revolutuon…“. Su redaktore paskaitėm fanų iš viso pasaulio užrašus, pameditavom, pakalbėjom apie gyvenimo trapumą ir patraukėm link pabo. Juk proga.

crop cropp_cr

 

Pirmą kartą gyvenime atsidūriau tikram anglų pabe, nors tas, į kurį užsukom, smarkiai skyrėsi nuo tų „myž…ių“, kurias teko pamatyti „tikrų anglų“ rajonuose. Didžiausia problema iškilo renkantis alų, bet paslaugus barmenas (pabmenas?) maloniai pasiūlė paragauti bet kurią rūšį. Paragavęs tris, pagaliau išsirinkau draugiškiausią mano gomuriui. Kadangi buvom trise, paragavom, kas kokį išsirinko. Skonio neatsimenu, ko gero kalti buvo įspūdžiai, kuriuos patyriau per prabėgusią parą, staiga atsidūręs Londone…

Galvojau apie rytdieną – mūsų laukė Abbey Road Crossing, garsiausia roko muzikos istorijoje perėja, visų pasaulio melomanų Meka…

P.S. Eidami iš pabo ant bažnyčios tvoros pastebėjom roko operos plakatą.


Rokas gyvas! Long Live Rock’n’Roll!

Marko Bolano memorialas

 

 

Muzikiniai rezistentai ir garbingi geradariai

Apie muzikos badmetį sovietmečiu rašėme straipsnių serijoje Pirmieji melomanai. Būtinai paskaitykite. Tai bus uvertiūra ir aiškumas šio rašinio kontekstui, kuriam gimti impulsą davė melomanas-veteranas Algirdas Žemaitis. Tai jo idėja paminėti ir prisiminti tuos išeivijos lietuvius, kurie nesavanaudiškai siųsdavo The Beatles, Deep Purple, The Who, Uriah Heep ir galybę kitų grupių ilgai grojančio, 33 apsukų per minutę besisukančio vinilo (Long Play Album) muzika badaujantiems tautiečiams, gyvenusiems šiapus kordono

Jaunimui, gimusiam Rytų Europoje ne laiku, o šviesaus komunizmo kūrimo dešimtmečiais, pažinti pop, rock, jazz ir begalę kitų Laisvajame pasaulyje gyvenusių pilnavertį gyvenimą muzikinių krypčių, virto kova su Sistema. Geriausias dokumentinis pavyzdys – Jannos glūkoidams atsiųstas sovietinė sistemos sudarytas užsienio atlikėjų sąrašas, kurių kūrinių nedera klausytis komunistinį rytojų kuriančiam jaunam žmogui, nes prisiklausęs, dar režimą  sugriaus.

Tuos, kurie apeidavo draudimus ar  pusiau legaliais būdais kaupė vinilo kolekcijas, kažkas pavadino muzikiniais rezistentais, gal net su ironija, bet taiklesnį  pavadinimą  to meto reiškiniui sunku būtų priklijuoti. Gūdus sovietmetis, beje,  kurio dar ir dabar  Lietuvoje dalis žmogelių labai ilgisi, roko muzikos gerbėjams buvo tikras iššūkis. Išgirdai, tarkim, Rolling Stones – Satisfaction per radiją su KGB radio trukdymo stočių keliamais triukšmais, bet kaip miela būtų  „švariai“ tai paklausyti  užsidėjus ant patefono.  Ko norėsi – to negausi. Vinilas patekdavo į Lietuvą dviem keliais. Paštu, kurį cenzūravo KGB ir kartais išimdavo iš siuntinio diskus, lakoniškai  paaiškinę, jog  grupė ar jos kūriniai neatitinka sovietinės visuomenės moralinių normų. Kitas – atveždavo jūreiviai ar patys sovietų nomenklatūrininkai, kuriems visi užsieniai buvo atviri. Paradoksas, bet tai tiesa.

Nuo 1968 iki 1990 į Lietuvą keliavo vinilo plokštelės, kurias siuntė mūsų dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai gyvenusieji ten, kur protu nesuvokiami draudimai dėl muzikos klausymo negaliojo: Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose, Kolumbijoje ir Venesueloje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gaila, bet pavėlavome viešai prisiminti tuos puikius nesavanaudiškus žmones ir padėkoti jiems čia.  Daugelis jų jau Anapilyje.

Tikimės, jod tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti tiems puikiems žmonėms glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.

ĮDOMESNI MOMENTAI

Galima teigti, jog vyko kultūriniai mainai. Mes siųsdavome savo giminėms Lietuvos nuotraukų albumus, knygas, kurios rinkdavome pagal vieną kriterijų: turi būti minimaliai prifarširuota sovietine propoganda. Žiauriai sunki užduotis arba neįmanoma. Algirdas pasakoja, kai siųsdavo į Jungtines Valstijas Melodijos firmos lietuviškas plokšteles, ten privaloma tvarka būdavo įtraukta ir pora rusiškų dainų. Giminaičius Amerikoje tai nuoširdžiai stebindavo. Kitas atvejis. Dėdė Zenonas į Dzilbaus prašymą atsiųsti Stevie Wonder reagavo taip: žinai, vaikeli, siunčiu tą juoduką, bet šiaip tai mes čia Amerikoje nelabai žavimės juodukais, mechikonais ir komunistais. Aišku, dėdė tai nesusiejo su muzika, todėl jo ir jo pusserės Donatos Grajauskas dėka, Alytaus melomanai praturtėjo Judas Priest, Alice Cooper, Santana, Elton John, Queen, Rainbow ir begale kitų diskų. Turėjo vargo mūsų giminės dėl The Beatles –  Srg. Pepper’s Lonely Heart Club Band ir Carol King – Tapestry. Kaip rašė Aleksandra Unguraitis iš Karakaso (Venesuela), išniukštinėjau visą valstybės sostinę, kai neradau, parašiau pagalbos laišką draugams į USA. Ten jie, atlikę paiešką, pagaliau surado tuos diskus, persiuntė į Venesuelą, o iš ten jie atkeliavo į pas mus. Reikia nepamiršti, jog mūsų giminaičiai jau tada buvo solidaus amžiaus ir ieškoti visokių hipiškų plokštelių nelabai tiko prie veido. Bet gal taip tik atrodo tik mums, sovietiname narve dešimtmečius laikytiems žmogėnams.

Kai Vytas Galbuogis iš Birutės Antanaitis (Kanada) gavo dovaną Uriah Heep  diską Demonds And Wizards, kukliame provincijos mieste buvo pastebimas sujudimas. Šį albumą, dar užpakuotą mikliai iš Vyto nupirko Alberas “Kobra“ Sakalninkas. Taip būdavo, jei pas kažkurį smogiamoji naujiena, jo namų durys varstomos įkyriai dažnai. Bet Albertas visad visus priimdavo ir atlikdavo ritualą: pagarbiai iš voko išimdavo diską, atsargiai nuleisdavo patefono galvutę ant The Wizard gabalo. Kad pajustumėt tą aurą šiandien, paleiskite būtent The Wizard iš disko “Demons and Wizards“,  Uriah Heep, 1972 metai. Patartina naudoti padorią audio aparatūrą, negailint watų. Tada pakako Simfonia radiolos su AS35 kolonomis.

SIUNTINIAI

Plokštelės iš Vakarų keliavo į Lietuvą supakuotos į gofruotą kartoną.  Algirdas pasakojo, jog  siunčiant kažką iš Lietuvos, reikėdavo sukalti mediną dėžę, į kurią ir buvo sudedamos lauktuvės giminaičiams už Atlanto. Aldona Tamulionis iš Floridos, gavusi tokią dovanėlę, stebėdavosi, jog reikia įvairių įrankių dėžei atidaryti.

Jokia paslaptis , kad vinilas nebuvo vienintelė siunčiama gėrybė. Angliška medžiaga kostiumui, madingi vakarietiški drabužiai, būtinai TIKRI džinsai, batai, kiti atributai okupuotoje Lietuvoje buvo neišpasakytai paklausūs. Kai Dzilbus 1960 metais iš savo dėdės Kęstučio Bulvičiaus (Kolumbija) gavo SPALDING firmos badmintono raketes su plunksniniais kamuoliukais, Lietuvoje tik labai informuoti žmonės žinojo, ką su tomis raketėmis reikia daryti.

SOLIDARUMAS

Kad lietuviai solidarūs, įrodo mūsų giminaičių Vakaruose įvairialypė pagalba mums tada ir dabar. Girdime daugybę faktų, jog šiandien dirbantys Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje remia gyvenančius tautiečius Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai natūralu ir gerbtina. Jei gali, tai ir padėk. Svarbu ir tai, jog muzikinių rezistentų nebeliko. Bet kokio stiliaus, krypties, žanro, kokybės, pavidalo muziką rasite rimtoje parduotuvėje arba piratų saite, pas kolekcininką- draugą ar nuvykęs į Žalgirio areną gyvai paklausyti. Vidukas sako: ten gera akustika. Ir niekada nevažiuok ko nors klausyti į Siemens Areną – ten vyrauja totalus akustinis chaosas.

ATMINTINĖ

Tikimės, jog tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.  Atsiųskite nuotrauką (miestą ir šalį) garbingo žmogaus, kuris niekeno neverčiamas, be jokių savanaudiškų paskatų, tiesiog suvokdamas tautiečių būklę tuometinėje Lietuvoje, rėmė mus moraliai, dvasiškai ir materialiai. Tai papildys galeriją, kuri šiandien dar labai kukli.  Vėliau gali būti per vėlu. Kaip minėjome, dauguma tų gerų žmonių jau iškeliavę. Tiems, kurie juos prisimena – jau filmo pabaigos titrai rodomi. O užmiršti – nevalia.

Aerosmith Vilniuje. Įspūdžiai ir komentarai

Kalbama, jog Aerosmith rokmenai koncertuoti turėjo Kijeve, bet dėl įvykių Ukrainoje, koncertas atidėtas ramesniems laikams. Taigi, tautiečiai turėjo progą juos pamatyti Vilniuje

Veiksmas vyksta skalndžiai ir nenuobodžiai. Dar prieš pusvalandį Siemens Arenoje pasilabiname su glūkoidu Virgium Lepeška, nepakartojamu bastymosi po USA kolega, pamatai pažįstamus veidus: turtingiausią Lietuvos panką Antaną Bosą, vienintelę Lietuvoje be akcento angliškai dainuojančią Ericą Jennings, daug jaunimo ir pagyvenusių rocko muziką išpažįstančių piliečių.

Norintys daugiau sužinoti apie amerikiečių rokerius AEROSMITH, skaitykite glūkoido Igorio svetainėje  DinoRock, o čia rasite keletą žinučių apie koncertą, vykusį gegužės 21 dieną Vilniuje.

aerosmith_scena

aerosmith_laima

Savo betarpiškai nuoširdų elgesį grupės frontmenas Stevenas Tyleris demonstravo jau prieš kelias dienas atvykęs į mūsų šalies sostinę. Matėme, girdėjome, skaitėme, jog jis susitiko su Prezidente, bendravo su gatvės muzikantais: iš žiniasklaidos gerai prisimename dvi paneles, gatvėje grojusias smuiku ir akoerdeonu. Būtent jas pamatėme scenoje koncerto metu, kartu su Aerosmith lyderiu. Pradžioje girdisi smuikas ir akordeonas, iš karto atpažįsti Crazy gabalą, startuoja S. Tyleris, vėliau prisijungia visa komanda, ir  supranti, kad vien dėl šio songo buvo verta čia atvažiuoti.  Girdėjome Walk This Way, Livin’ on the Edge, Cryin’, Amaizing ir daugelį kitų iki skausmo žinomų gabalų.

download

Foto iš http://www.lrytas.lt

Pati blogiausia patirtis – prasta Siemens Arenos akustika. Šioje arenoje geriau įrengtų dengtą Vilniaus miesto turgų su kinų restoranėliais. Kaip Bostone ar Filadelfijoje.

Detalės bulvarinei  analizei. Bilietai dviems asmenims – 600 Lt. Aerosmith  grupės atributai: skarelė ir marškinėliai fanei kainuoja 100 Lt dar alus ir benzinas ­– už tokią sumą gali važiuoti savaitei į Turkiją. Arba gali pasidėti tuos pinigėlius po pagalve ir sapnuoti rožinius sapnus, o prabudęs keikti Kubilių ir virkauti dėl blogo gyvenimo. Kaip pasirinksi – taip turėsi.

Virgiaus išmintis: išleisti pinigai greitai pasimiršta, o įspūdžiai išlieka ilgam –­ galioja.

Tai kokią DAR grupę būtų verta išgirsti? Pagalvokime kartu.

Trys šventės viename

Kai Igoris pakvietė susitikti Valentino dienos proga ir paklausė ar tokią švenčiu, klausimas tikrai vertė pamąstyti. Ar ši graži, nepikta šventė jau įaugo į tautiečio sąmonę? Gal dar tik skinasi kelią į mūsų širdis. Štai Vasario 16, Nepriklausomybės diena mieste, turinčiame bent 60 tūkstančių gyventojų, minima prie Angelo. Susirinko keli šimtai miestiečių. Vietinio teatro aktoriai puikiai interpretavo J. Marcinkevičių, keli miesto valdžios kreipiniai į tautą, himnas, minkštas vasario oras prasmingai nuteikė negausų būrį dalyvių. Belieka džiaugtis, kad yra neabejingų vienintelei garbingai, Lietuvos valstybę įtvirtinusiai dienai. Galima turėti įvairias politines pažiūras ar visai jų neturėti, bet ši šventė galėtų būti svarbesnė bent jau už įvairių kaziukų muges. Prie Angelo matėme Petrą Visocką, Vytautą “Stygą“ Palubinską, Žūsiną iš Kurorto, Algirdą Žemaitį su žmona, Joną Kudirką su žmona Onute ir kitus garbingus miesto piliečius. Visų neišvardinsi.

ContactSheet-001

Sulaukėme nusiskundimų, kaip atversti daugiau foto. Paprastas patarimas: paspaudus ant koliažo viršuje, atsivers nemokama foto talpinimo svetainė kartu su pirmąja nuotrauka. Dešinėje pastebėsite sekančios nuotraukos išblukusią miniatiūrą. Ant jos pele ir reikia “klikinti“. Mokytis niekada nevėlu.

Grįžkime prie Igorio pasiūlymo susitikti Valentino dieną. Dzilbaus iClaud‘o kalendorius praneša, jog sekanti diena – Igorio gimtadienis, o dar sekanti – Vasario 16. Viskas viename. Tos senos LP (Long Play Albums), kai patenka į rankas, džiugina ir verčia prisiminti laikus, kai vinilas buvo gyvenimo būdas, vienijęs pažangius bendraminčius, leidusius laiką paskendus muzikinėse diskusijose ir vertinimuose. Igoris vėl palengva kaupia kolekciją. Dzilbus niekaip negalėjo atgaminti atmintyje to fakto, kad Crosby Stills Nash and Young “Déjà Vu“ disko viršelio faktūra buvo gruoblėta. Na tai dar nieko. Edmundas Braždys (jo ir brolio Šmito nikas: Ilgieji Peiliai) priminė tų laikų nuogus faktus, atnešė pundelį raritetinių foto, kurias netrukus paskelbsime glūkoiduose. Laima ir Jurga tauškė apie šeimos vertybes, politiką ir vyrus, kurie visada turi kažkokių užslėptų ir moterims neįtinkančių savybių. Tačiau diskusijos vyko rimtyje ir susikaupus. Išvada, dėl kurios sutapo visų nuomonė: vyras be moters, o moteris be vyro yra šlamštas. Tai užuomina į ES kliedesius apie tai, kas sudaro šeimą, lyg dešimtis tūkstančių metų tai būtų buvę neaišku.

Keletas nekokybiškų foto jūsų peržiūrai. Vienoje jų matysite legendinio  bulgariško sausvynio tuščią butelį Gamza, kuris darė įtaką hipiuojančiam jaunimui 1971 metais. Tai reliktas, kurį Igoris išsaugojo. Kokie jie tada buvo “nesugedę“. Vieno tokio užtekdavo bent dešimčiai filosofuojančių personų visam kelių valandų vakarėliui. Matysite ir Igorio buto kampelį su melomaniškais atributais ir laisvų žmonių vėliava.

Tai tiek šį kartą. Keletas trigubos šventės akimirkų

Blusų turgus ar melomanų reinkarnacija

Informacija primiršusiems: vinilo diskai (LP, SP, EP) karaliavo nuo neatmenamų laikų ir kompaktinių diskų (CD) buvo nužudyti apie devyniasdešimtus praėjusio amžiaus metus.

Ne visi buvo tokie kvaili kaip Dzilbus, kuris savo kolekciją tada pardavė kaip tarą nuo alaus. Šiandien vinilo atgimimo požymių viešoje erdvėje galima aptikti net kukliame provincijos miestelyje. Tai nė iš tolo neprimena Valakamių žiede (Vilnius) ar kitur vykusių fiestų, bet atmintį maloniai kutena. Tik įžengęs į blusų turgelį prie Žalios mokyklos, pirmu taikiniu sutinki Liudą Ramanauską (Radijas FM99), besirengiantį pirkti dovaną draugui – vinilo diską – suvoki, kad grįžai laike į praeitį ir nesinaudodoji jokiomis futuristinėmis laiko mašinomis. Pardavėjas – jaunesnės kartos melomanas Jonas “Bosas“ Kazlauskas, dar grojęs bass gitara grupėje Pessimus, paslaugiai ir profesionaliai išdėsto reikalo esmę.

Blusu turgus_v.1.mp4_snapshot_01.43_[2013.05.06_10.16.25] Blusu mundzius blusu zorka Blusu hipie

Dar vienas akcentas, tai Žorka, prekiaujantis senienomis ir apspistas viso pulko vertintojų, komentatorių ir šiaip maloniai nusiteikusių žioplių. Pasimatome su Mindaugu “Mince“ Kastecku. Mindaugas, gal nebuvo tas melomanas ar bent meniškos prigimties vyrukas, bet jį žinojo visi nuo Kurorto iki Putinų kaimo. Tiesiog dėl jo šilto bendravimo stiliaus kitaip ir būti negalėjo. Čia buvo ir Zenonas Gramackas muzmenas-veteranas (rasite Muzmenų galerijoje), o stalo teniso, tikėtina, daugeliui dar ir šiandien įkrėstų. Gerai pjaudavo “iš bekinto“.

Igoris atvežė bagažinę vinilo. Bet dar svarbesnis įvykis nutiko, kai mūsų melomanas-veteranas sugebėjo nupirkti už kelis litus knygą-istoriją apie hipių judėjimą. Beje, knygos vertė minimum10 kartų didesnė, o egzempliorius turgelyje tik vienas ir vieninteis. Todėl nenuostabu, kad Liudas Ramanauskas ir Dzilbus pirmieji užsisakė prenumeratą pasiskaitymui. Aišku tik po to, kai Igoris išsamiai išstudijuos visas detales ir niuansus.

Glūkoiduose visi matėme filmą “Diagnozė:  gėlių vaikai“, kurį nespalvota, begarse video kamera 1971 nufilmavo Rimvydas “Vidukas“ Aglinskas (Kaunas), o “Garažų klipai“ sumontavo. Šis filmas ir dabar yra tarp labiausiai žiūrimų glūkoidų tinklapio filmų. Gal todėl, kad jame dalyvauja ne tik keli alytiškiai, bet ir Kauno, Vilniaus ir Panevėžio free love, life ‘n’ rock jaunimas. Bet grįžkime prie Angelo į blusturgį. Staiga iš preities išnyra Edmundas “Mundžius“ Braždys, sėdėtojas ant akmenų Vytauto-Basanavičiaus gatvių susikirtime Palangoje 1971 metais, o po Romo Kalantos laidotuvių, 1972 botanikos parke brutaliai išvaikytos hipiuojančio jaunimo akcijos dalyvis.

Apie viską iš eilės žiūrėkite trumpame filme, kurį, paaukojęs 7 valandas savo laisvalaikio, parengė, sumontavo, dar parašė, įkėlė ten kur reikia Jums nuolankus šio tinklapio prižiūrėtojas Dzilbus.

Filmo žiūrėtojams Vokietijoje – pasinaudokite Vimeo svetaine.

hd_ico Melomanai-veteranai linki harmoningų decibelų 10:29 || Kamera ir montažas – Dzilbus

Brangiausių vinilinių plokštelių dešimtukas garso įrašų istorijoje

IGORIS RIABOVAS

Atsiliepdamas į Ginto nuogąstavimus dėl Glūkoidų svetainės recesijos, atsakingai pareiškiu: visą žiemą mano mūza (ar rašymo šišas) tūnojo kažkur šiltoj vietoj, idant nenušaltų gležnų sparnelių. Rašalas rašiklyje sudžiūvo, mano smegenys paniro į somnolenciją it koks barsukas, tad daryti staigius proto judesius nesinorėjo. Bet pasirodžius pavasariškai saulutei, visai prie ausies sušiureno gležni sparneliai, pradėjo kaltis žolė ir aš, praskiedęs rašalą „rašalu“, sėdau kurpti šį opusą.

„Vinyl is back!“, „Vinyl records revival“ – tokiom ir panašiom antraštėm pastaruoju metu mirga Britanijos laikraščiai. Mes ne kartą bandėm įsigilinti į šio fenomeno esmę ir pasiaiškinti, „kas ta meile yr“. Pavyko ar ne, kitas klausimas, tačiau jei kuris nors iš mūsų skaitytojų pajuto kažkur iš vidaus kylantį norą įsilieti į vinilo maniakų gretas – šis straipsnis jums.

Pradžioje šiek tiek statistikos: pagal vienos didžiausių JAV tyrimo kompanijų „Nielsen Sound Scan“ atliktą tyrimą, vien Amerikoje per pastaruosius 3 metus buvo parduota daugiau kaip du milijonai vinilinių plokštelių. Tai duomenys iš prekybos tinklų, o kur prekyba tarp kolekcionierių? Manau, dar kokį milijoną diskų reiktų pridėti, jau nekalbant apie prekybą Internete visame pasaulyje. Aišku, jog vinilas negali konkuruoti su kitais formatais – tai gan siaura niša, maždaug pora procentų nuo kitų formatų pardavimų. Panašu į tai, jog greitai sudalyvausime CD pakasynose ir muzika egzistuos „ūkanos“, “galaktikos“, “visatos“ ar kito pavadinimo formate – skaitmeninėje audiobibliotekoje, tolimame serveryje, kur bus saugoma visa per amžius sukurta muzika ir už nedidelį mokestį bus galima parsisiųsti viską, ko tik širdis geidžia. Vinilas gi liks kaip audiofilinis formatas naminiams pasiklausymams ir jo savininko ego pakėlimui.

Rimti žinovai išrinko 10 rečiausių ir brangiausių visų laikų vinilinių plokštelių ir pradedantysis „vinilofanas“ turi išmokti jų pavadinimus atmintinai- ką gali žinoti, gal kokiam „blusaturgy“ jam nusišypsos fortūna…

Pačią aukščiausią reitingo poziciją užima diskas, susijęs su “Bitlų” istorija. Apskritai visa, kas priklauso jų kūrybai, turi didelę vertę, ypač plokštelės, mat jos daugiausiai ir kolekcionuojamos. Visi puikiai žino „Bitlų“ istoriją, tad ilgai pasakoti, kas tokie „Quarrymen“, nebūtina. Trumpai tariant, tai buvo mokyklos draugų grupė, iš kurios vėliau ir išsilukšteno legendinė ketveriukė. Savo pirmą plokštelę „The Quarrymen“ įrašė 1958-jų liepos 14 dieną tuo metu vienintelėje jų mieste įrašų studijoje tūlo Persio Filipso, jos savininko, namuose. „Chebrai“ teko atsisakyti įprastos pintos elio ir susimesti studijos nuomai: visas malonumas vaikinams kainavo juokingus 17 šilingų ir 6 pensus (kam įdomu kiek tai yra, pasidomėkit, koks tada buvo valiutos kursas). Buvo įrašyti du kūriniai: Badžio Holio dainos „That‘ll Be The Day“ koveris  ir savos kūrybos daina „In Spite Of All The Danger“, beje, vienintelė daina, kurią sukūrė Polas Makartnis kartu su Džordžu Harisonu. Jauni muzikantai pradžioje norėjo įrašyti instrumentinę versiją, o vėliau vokalą, tačiau tapo aišku, kad pinigų dviems įrašams jiems neužteks, tad teko viską įrašyti vienu kartu, gyvai. Kūrinys, kuris buvo šiek tiek repetuotas, buvo Badžio Holio daina. Ją sėkmingai įrašius, Polas pareiškė, jog nori sugroti naują dainą, kurios kiti ansamblio nariai dar negirdėjo. Pastarieji pareiškė protestą ir reikalavo repeticijos, tačiau įsikišo studijos savininkas, sakydamas, kad „už šiuos pinigus jūs negalit čia stypsoti visa dieną“ ir įrašymo sesiją teko pradėti. Lenonas tik spėjo pasakyti kitiems grupės nariams Lovui ir Hentoniui:“ Jūs tik grokite paskui mus!“- ir įrašas prasidėjo.

Vaikinai susitarė, kad kiekvienas grupės narys galės plokštelės klausytis ne ilgiau kaip savaitę. Paskutinis, pas kurį liko plokštelė, buvo Džonas Lovas ir liko… 25-iems metams, mat netrukus driokstelėjo „bitlomanija“ ir buvę draugai tapo labai garsūs ir reikšmingi, tad ko gero ir pamiršo apie tą mokyklos laikų nuotykį. 1981 metais Džonas Lovas pasiūlė plokštelę aukcionui, tačiau parduoti nespėjo – ją perpirko Polas Makartnis ir tais pačiais metais padarė 50 disko kopijų, kurias išdovanojo draugams ir giminaičiams. 1995 metais skaitmeninė dainos „In Spite Of All The Danger“ versija įėjo į „Bitlų“ antologiją ir nustojo būti mitu – dabar jos galėjo pasiklausyti visi.

Šis singlas pripažintas pačia brangiausia plokštele, o 2004 metais autoritetingas žurnalas „The Record Collector“, kuris atlieka retų vinilų monitoringą, nustatė šio singlo vertę – kaip minimum $155.000. Vėliau ši kaina pakilo iki 200 tūkstančių “žalių”, tačiau ji yra santykinė ir neturi sąryšio su rinkos realijomis: diskas yra vienetinis ir vis dar priklauso serui Polui Makartniui. Ir žinot, jis man sakė, kad jo neparduos… Beje, kiekviena iš 50 Polo autorizuotų kopijų kainuoja nuo $15.000.

1980-ųjų gruodžio 8 dieną Džonas vienam iš gerbėjų pasirašė ant savo naujojo albumo viršelio. Prabėgus penkioms valandoms, šis gerbėjas, laikydamas plokštelę po pažastim, nušovė Džoną prie įėjimo į „Dakotą“, kurioje jis gyveno. Plokštelę nusikaltimo vietoje rado kažkoks džentelmenas ir ji tapo vienu iš įkalčiu, įrodančiu Marko Čepmeno kaltę – ant voko liko jo pirštų atspaudai. Pasibaigus teismo procesui, plokštelė su prokuroro padėkos laišku buvo grąžinta tam pačiam džentelmenui. Šis ponas, beje, „Bitlų“ fanas, ilgus 19 metų kovojo su nenumaldomu noru parduoti šį diską ir pagaliau 1999 metais merkantilinis interesas paėmė viršų: tarpininkaujant firmai „Moments in time“, kuri prekiauja žinomų žmonių autografais, plokštelė buvo parduota anoniminiam pirkėjui už $150.000  ir tai yra oficiali šio rariteto kaina.

Prieš keletą metų plokštelė vėl pasirodė viešumoje: ta pati kompanija paskelbė, jog savininkas pasiruošęs perleisti ją už „simboline“ kainą – $600.000 . Komplekte su albumu buvo savininko asmenybės patvirtinimas, prokuroro padėkos laiškas, policijos ataskaitos ir ekspertizės išvados, įrodančios, jog pirštų atspaudai ant voko yra Čepmeno. Deja, pirkėjo su didele pinigine ir dar didesne meile „Bitlams“ neatsirado…

Daugelis iš mūsų, užsikrėtusių kolekcionavimo bacila, turėjo savo kolekcijoje šį albumą. Aš turėjau jų kelis ir net neįtariau, kad mano rankose galbūt užslėptas lobis… Šio albumo istorija labai idomi, taigi apie viską iš eilės.

Šią retą kompiliaciją įšleido kompanija “Capitol Records” 1966 metais ir ji buvo skirta tik Kanados ir JAV rinkoms. Čia buvo sudėtos dainos iš albumų “Help!“, „Rubber Soul“ bei „Revolver“ ir atrodytų, jog nieko čia nuostabaus nėra, tačiau garsi ir reta ji tapo dėl savo šokiruojančio viršelio ir kolekcionierių buvo pavadinta „butcher cover“. Nuotrauką, kurioje „Bitlai“ pavaizduoti laikantys rankose mėsos gabalus ir ketvirčiuotas lėles, padarė fotografas Robertas Vitekeris art-projektui „Somnambulo kelionė“.

Viso buvo pagaminta 750 tūkstančių egzempliorių ir „Capitol Records“ jau išsiuntė pirmas tiražo siuntas diskžokėjams, žurnalistams ir kai kurioms parduotuvėms, tačiau reakcija į albumo viršelį buvo labai negatyvi, tad visas tiražas buvo atšauktas ir grąžintas atgal. Naikinti virš pusės milijono plokštelių kompanija nedrįso ir buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: ant skandalingo viršelio užklijuoti kitą nuotrauką. Taigi po šios operacijos eilinis „Bitlų“ albumas patapo vienu rečiausių ir geidžiamiausių albumų kolekcionierių tarpe.

Labiausiai vertinamas yra „first state covers“ egzempliorius su originaliu viršeliu, tačiau aukščiausias pilotažas – dar neišpakuota plokštelė, ir tokių po saule tikrai yra. 1966 metais tuometinis „Capitol Records“ prezidentas Alanas Livingstonas išsaugojo visą dėžę dar neišpakuotų diskų, o 1987 jo sūnus pasiūlė aukcionui 12 vienetų iš tos dėžės.

Toliau seka „second state covers“ – plokštelės su užklijuotu kita nuotrauka viršeliu ir, kaip nebūtų keista, tokių išliko ne tiek daug, kaip tikėtasi. Kuomet pasklido kalbos apie „Bitlų“ albumą su „mėsininko“ viršeliu, Amerikoje prasidėjo viršelių „nuklijavimo“ isterija! Pamenat panašią istoriją su „Abbey Road“ albumu? Įvairiom cheminėm (ir ne) priemonėm trynėm viršelį ir patį diską, tikėdamiesi surasti ypatingus ženklus, įrodančius Polo Makartnio mirtį? Kaip nekeista, nei iš vieno, atlikusio tokią operaciją, nesužinojau, koks buvo tolimesnis plokštelės likimas. O Amerika nebūtų Amerika, jeigu po panašių inkvizitoriškų manipuliacijų išmestų sugadintą diską: ten po „nuklijavimo“ akcijų plokštelės buvo ypatingai paklausios! Žinoma, sumos nebuvo kosminės, bet jeigu kaina prasideda nuo kažin kiek tūkstančių „dolcų“, tai ką žinau…Šios plokštelės taip pat buvo klasifikuotos, gavo „third state covers“ statusą ir buvo vertinamos pagal tai, kokia operacija buvo įvykdyta: apdorotos garais su siaura horizontalia klijavimo juostele buvo brangesnes už tas, ant kurių buvo išmėginti laužtuvas ir replės.

Dar viena originalaus albumo, kuris buvo uždraustas pardavinėti, vėliau po kastracijos buvo grąžintas į rinką, istorija. O buvo taip: “Columbia Records” (keista, bet ši firma figūruoja daugelyje panašių istorijų- gal joje dirbo KGB rezervistai??) sustabdė viso tiražo realizavimą ir pareikalavo, kad Bobas Dilanas neįtrauktų į albumą dainos “Talkin’ John Birch Paranoid Blues” ir parašytų kitą. Dainoje, kurioje pasakojama apie komunistų medžiotoją, buvo žodžiai: “Mes sutinkam su Hitlerio pažiūromis, nors jis ir išžudė 6 milijonus žydų / Na ir kas, kad jis fašistas – pagaliau juk ne komunistas”. Šią dainą Bobas turėjo atlikti garsiame Edo Salivano šou,  tačiau firmos juristai pareiškė, kad už šio kūrinio atlikimą gręsia teisminis ieškinys; “John Birch Society”, realiai egzistuojanti organizacija, įkurta kovai su komunistais 1958 metais ir turinti savo skyrius 50 valstijų, tad iš jų pusės galima susilaukti antisemitiniu išpuolių. Būtent juristų įsikišimas lėmė, jog į galutinę albumo versiją nebuvo įtrauktos dar trys dainos- “Let Me Die In My Footsteps”, “Rocks & Gravel” ir “Gamblin’ Willie’s Dead Man’s Hand”- ir jų vietoje Dilanas parašė naujas,  kurios ir papildė galutinį albumo meniu.

Nepaisant to, jog originalus albumas buvo uždraustas, kai kurios kopijos visgi įšvydo dienos šviesą ir dabar laikomos rečiausiomis ir brangiausiomis šio puikaus muzikanto diskografijoje. Šio albumo mono versijos 90-aisiais buvo parduotos už 12.000 doleriu, bet jeigu jūsų kolekcijoje užsigulėjo stereo albumas, savo sąskaitą galite papildyti 40.000 dolerių.

Šį plokštelė- puikus pavyzdys, ką galima rasti “blusaturgy”: Monrealio gyventojas Vorenas Hilas šį deimantą pirko turguje už…75 centus. Ant disko ranka buvo parašyta “The Velvet Underground / Mr-N-Dolph / 4-25-66”. Manding, šis laimingasis buvo arba visiškas profanas, arba velniškai gudrus kolekcionierius, už 75 centus pirkęs…25 tūkstančius “žalių”. Vėliau paaiškėjo, kad tai yra debiutinio grupės “Velvet Underground” albumo originalas, o užrašas padarytas ranka iššifruojamas taip: misteris Normanas Dolfas. Misteris M.N.Dolfas- buvęs “Columbia Records” darbuotojas, kuris 1966 metais padėjo Endi Vorholui, grupės prodiuseriui, rasti pinigų niekam nežinomos grupės įrašui. Hilui į rankas pakliuvo taip vadinamas acetatas – aliumininis diskas, padengtas nitroceliuliozes laku, kuriame daromas įrašas iš magnetinės juostos. Tai yra tarpinis variantas gaminant vinilinę plokštelę, faktiškai- tarnybinė medžiaga garso režisieriams: šių diskų klausomasi, norint įsitikinti, jog viskas skamba gerai, tembras normalus ir garso lygis nešokinėja. Po to, kai įvedamos reikalingos korekcijos, gaminamas “master disc”, o jau nuo jo “pjaustomas” visas tiražas.

Acetatai yra vienetinis gaminys ir perklausyti jį galima vos keletą kartų: jie greitai susidėvi.

Unikalus šis diskas yra tuo, kad jame dainos šiek tiek skiriasi nuo vėliau išleisto albumo. Aukcionas eBay, kuriame Hilas išstatė šį diską, pasibaigė ties $151 401 , tačiau asmuo, laimėjęs aukcioną, atsisakė mokėti. Pakartotinam aukcione diskas buvo parduotas už 25.200 dolerių.

Savo devinto albumo dizainą “Bitlai” patikėjo dailininkui-konceptualistui Ričardui Hamiltonui, kuris 1966 metais kuravo daug triukšmo sukėlusią Marselio Diušano retrospektvą “Tate Modern” galerijoje Londone. Hamiltono dizainas buvo pakankamai konceptualus, ypač jeigu lyginsim jį su prieš tai įšėjusiu prašmatniai apiformintu “Sgt.Peppers Lonely Hearts Club Band” albumu. Šis gi buvo labai kuklus – baltame viršelyje buvo išspausta užrašas“The Beatles”. Visas fokusas buvo tame, kad kiekvienas vokas turėjo savo serijinį numerį apatiniame dešiniame kampe, tarsi tai būtų limituotas leidimas ir pagal Hamiltono idėją “tai sukeldavo ironišką situaciją – numeruotas albumo leidimas, kurio tiražas buvo maždaug penki milijonai”.

Tačiau šis grafinis sprendimas turėjo neplanuotą šalutinį efektą: kiekvienas kolekcionierius, pasižiūrėjęs į viršelį, gali įvertinti, kiek retas yra egzempliorius, kurį jis laiko rankose. Aritmetika labai paprasta: leidinys tuo vertingesnis, kuo mažesnis skaičius voko apatiniame kampe. Be abejo, kalba eina apie pirmą 1968-jų leidinį, o ne 1973, 1982 ir 1995 metais perleistus albumus. Pavyzdžiui, albumas turintis numerį 0050000 gali kainuoti $150 – 300 , na, o pirmos dešimt kopijų sieks 10 tūkstančių svarų sterlingų.

Visa bėda tame, kad nuostabusis Internetas per vėlai atsirado, tad tais laikais, kai per rankas perėjo tikrai ne vienas “Baltasis albumas”, niekas net nepagalvojo apie kukliai kamputyje išspaustą numerėlį…gal kuris iš mūsų ir laikė savo rankose albumą, kur buvo įšspausta daug nulių ir tik keli skaičiai?…

Istorija, susijusi su šiuo singlu, įrašytu 1977 metais, tokia pat spalvinga, kaip ir patys “Sex Pistols”, pradedant jų nepavykusiu koncertu, kurį po Vestminsterio rūmu langais jie bandė surengti, taip paminėdami karalienės gimtadienį. Kuomet “Sex Pistols” bandė atlikti “God Save The Queen”, visi, kas dalyvavo šiame mini – koncerte, buvo suimti. Po kiek laiko singlas pradėjo kopti į čartų viršūnes, tačiau britų “Glavlitas” laiku susigriebė ir singlą uždraudė transliuoti per radiją ir TV.

Nepaisant to, ilgainiui daina tapo visų laiku pankų himnu. Nedidelį singlo tiražą spėjo atspausdinti kompanija A&M, tačiau matydami, koks skandalas kilo, firmos bosai nutraukė kontraktą su “Sex Pistols”. Šis singlas tapo pagrindiniu masalu kolekcionieriams Anglijoje, o kuomet žurnalas “Record Collector’s Rare Record Guide” paskelbė jo kainą – 5000 svarų, jis tapo paieškos objektu visame pasaulyje. 2006 metais viena šio tiražo plokštelė buvo parduota aukcione už 12.675 svarų sterlingų.

Šis singlas su pripažintu visų laikų geriausiu roko kūriniu, buvo sumanytas kaip tipiškas korporatyvinis suvenyras ir išleistas 200 vienetų tiražu, pažymint prestižini karalienės apdovanojimą “Queen’s Award To Industry For Export Achievement”. Šis apdovanojimas buvo skirtas firmai EMI Records už nuopelnus parduodant britų muzikantų įrašus užsienyje. Visi puikiai žinom, jog tuo metu visame pasaulyje (atleiskit už kalambūrą) karaliavo “Karalienė” ir jos plokštelės buvo įšparduodamos žaibišku greičiu visur, kur EMI turėjo savo atstovybes. Taigi firmos valdžia sugalvojo išleisti šį singlą kaip dovaną ir ne bet kokią, o spalvotą ir dar su įvairiais “pričindalais”. Pagal sumanymą diskas turėjo būti purpurinis, kadangi ši spalva yra grupės tradicinė, tačiau per skubėjimą, vietoj purpurinės gavosi mėlyna. Jo gamyba, palyginus su paprastu singlu, buvo ganėtinai brangi, bet tuo metu firmoje vyravo maždaug “jei baliavot, tai baliavot” nuotaikos ir į išlaidas niekas nekreipė dėmesio. O skirtumas tarp gamybos kaštų buvo tikrai pastebimas: jei paprasto singlo gamybos savikaina buvo 50 pensų, tai “mėlynasis” ”kaštavo” 4-5 svarus.

Visas šventinis tiražas buvo išdalintas firmos darbuotojams ir svečiams per baliuką, skirtą šiam įvykiui. Kartu su disku buvo dovanojami proginiai bokalai ir šaliai su firmos simbolika. Dabar toks “džentelmeno rinkinys” įkainuotas 5000 svarų, tačiau šalia šio oficialaus rinkinio esti dar vienas – nesunumeruoti ir be voko diskai (matomai, buvusio Alytaus mėsos kombinato sindromu sirgo ir kai kurie EMI gamybininkai). Manoma, jog tai yra testiniai diskai ir anglai vis dar suka galvas, kaip jie atsidūrė kolekcionierių rankose. (Tegul paklausia manęs, aš “vaizdžiai” paaiškinsiu.) Taigi, šiuos “nešikiškus” (nuo žodžio “nešti”, “išnešti”, “nucibrinti”) egzempliorius galima įsigyti už “varguoliškus” 500-600 svarų.

Atskira tarp vinilų kolekcionierių yra „soundtrack“ arba muzikos filmams medžiotojų kasta, o labiausiai jų tarpe vertinamos yra „auksinių“ 1940 – 1960 metų plokštelės su Holivudo filmų muzika. Pačia vertingiausia ir rečiausia pripažinta plokštelė su filmo „Keino sukilimas“ garso takeliu. Jame vaidino garsiausias to laikmečio aktorius Hemfris Bogartas. Vertinga ši plokštelė tuo, jog po išleidimo (įprasta retų diskų istorija) visas tiražas buvo įšimtas iš prekybos dėl autorinių teisių pažeidimo. Atvirai pasakius, ši plokštelė tūlo klausytojo nesujaudintų: tai yra mono įrašas su daugybe dialogų iš filmo, tarp kurių vos girdisi Makso Štainerio muzika. Manoma, kad draudimą parduoti inicijavo rašytojas Hermanas Vukas, pagal kurio knygą buvo parašytas scenarijus. Jis atsiuntė grasinantį laišką firmos RCA vadovybei, pasipiktinęs tuo, kad diske labai daug citatų iš filmo ir jis buvo labiau panašus į audioknygą, kuriai sutikimo publikuoti jis nedavė. Rašytojas pagrasino, jog neduos leidimo kitų savo knygų ekranizavimui, jeigu šios plokštelės tiražas nebus išimtas iš prekybos. Reti, iki mūsų dienų išlikę plokštelės egzemplioriai kainuoja iki 7 tūkstančių dolerių ir jeigu kada į paviršių iškiltų idealios kondicijos diskas, dileriai pasiruošę už ją pakloti 40.000 dolerių.

60-ųjų pabaigoje Britanijos rinkoje sunku buvo rasti singlo formato plokštelę su meniškai apipavidalintu viršeliu – paprastai tokia produkcija buvo pakuojama į popierinius, beveidžius vokus. Leidybinės kompanijos manė, jog į šią produkciją neverta investuoti daug pinigų – tai buvo reikšmingas, tačiau trumpalaikis produktas, kurį plebsas ir taip suvalgys. Todėl kai 1996 metais kolekcionierių tarpe atsirado Deivido Bovi ( arba Boui kaip taria anglai, bet gink Dieve ne Deivido Buvi, kaip dažnai jį vadina kai kurių radijo stočių ir TV vedėjai) dainos “Space Oddity” singlas su spalvotų viršeliu, daugelis pamanė, kad tai puikiai padaryta klastotė. Tačiau muzikanto biografas Maršalas Džarmanas surado žmogų, kuris 60-jų pabaigoje dirbo firmos Philips olandų filiale ir kuris paaiškino, kad tai buvo nedidelis eksperimentinis singlo tiražas, kurį firma išleido britų rinkai. Diskas buvo įrašytas stereo formatu, kas tais laikais buvo pakankamai retas reiškinys. Be to, jis buvo įkvėptas kosminės tematikos ir turėjo daug įvairių garso efektų, kas irgi buvo didelė inovacija. Buvo panaudotas ir marketingo triukas: plokštelės išleidimas turėjo sutapti su amerikiečių astronautų išsilaipinimu Mėnulyje.

Kodėl šios plokštelės nepapuolė į plačiają prekybą ir kur dingo iki šių dienų, lieka nepaaiškinamu faktu. Žinoma tiktai, kad pasaulyje yra tik keli šio disko egzemplioriai.

Ir pabaigai paprastas testas: šioje plokšteleje įrašyta arija iš Modesto Musorgskio operos “Borisas Godunovas”, kurią atlieka garsusis bosas Fiodoras Šaliapinas. Plokštelė išleista 1927 metais. Atspėkit jos kainą.

Parengta pagal žurnalą “Forbes” 

Plastmasių karai. Antras epizodas: nauja viltis

Igoris pasitelkia ekspertų išvadas, tai palengvins diskusijos dalyviams priimti verdiktą

IGORIS RIABOVAS

UVERTIŪRA

Matydamas, jog savo pastebėjimais apie vinilą užkabinau jautrią temą, ir žmonių, ne iš nuogirdų žinančius apie vinilines plokšteles ir kompaktus, susidomėjimą, nutariau parašyti šį traktatą ir supažindinti su tikrų profių nuomonėmis ir išvadomis.

Daugelis mūsų per savo gyvenimą turėjom ne vieną (sorry už rusicizmą) „vertuškę“ (liet.-grotuvas). Aš pirmą kartą susipažinau su šiuo technikos stebuklu būdamas bene šešerių, tačiau niekada prieš tai ir vėliau, jau būdamas melomanu su stažu, nesidomėjau šių aparatų technine puse. Visi tie hercai, decibelai ir vatai sukeldavo man nepilnavertiškumo kompleksą. Kai manęs kartais klausia, ar besidomėdamas muzika neišmokau groti kokiu instrumentu, paprastai atsakau, jog moku groti tik „ant nervų“ (svetimų). Taigi, jeigu kalbėsim apie audio techniką, esu visiškas profanas.Todėl pasiknisau savo archyvuose, kuriuose yra šiek tiek užsienio leidinių šia tema, ir bandysiu kiek įmanoma trumpiau ir paprasta kalba jums atpasakoti apie kompaktus, vinilus ir su kuo jie valgomi. Nesiruošiu būti ekspertu, nors šiais laikais tai įprasta: šoumenai „vairuoja“ valstybę, verslo atstovai (dažniausiai smulkaus) vadina save direktoriais ir prezidentais, o „profkių“ absolventai sugeba dirbti „seimerių“ patarėjais bei politologais… Aš temoku uždėti diską, nuleisti ant jo adatą ir nustatyti garsą.

Taigi pristatau jums apžvalgą tema: „Plastmasių karai. Antras epizodas: Nauja viltis“. Atsiprašau, kad nenurodau šaltinių ir autorių- medžiaga parinkta iš įvairių metų įvairių leidinių ir ne visada autorius buvo nurodomas. Viskas, kas bus parašyta žemiau, „gruzins“ smegenis, iškels daug klausimų, bet tik tuo atveju, jeigu nežinai, kaip gaminami, tiražuojami ir remasteruojami vinilai, taigi nuo šio aspekto ir pradėsim.

Vos ne roko akmens amžiuje, arba priešskaitmeninėje epochoje, iš įrašų studijos, kurioje ką tik baigė įrašinėti naują albumą „Bitlai“, pasiuntinukas veždavo magnetinę juostą su įrašo originalu į gamyklą. Tokią juostą buvo įprasta vadinti master-tape. Gamykloje iš magnetofono garsas buvo nukreipiamas į stebuklingą prietaisą, kurio adata išpjaudavo takelius minkštame diske (jį vadindavo vaškiniu). Panaudojus galvanoplastines operacijas, buvo gaminamas metalinis atspaudas arba matrica, nuo kurios ir buvo daroma svarbiausia kopija –motininė matrica. Jos pagrindu iškepdavo daugybę matricų – „agentų Smitų“, kurios buvo siunčiamos į gamyklas bei kitas šalis. Iš šių matricų ir štampuodavo vinilinių diskų tiražus. Tai buvo idealus variantas, bet vėliau kapitalistai paskaičiavo, jog vaikyti konteinerius su matricomis po visą planetą yra nerentabilu, todėl į gamyklas siusdavo master-tape kopiją. Vietiniai inžinieriai pagamindavo kitas motinines ir tiražines matricas, kas jokiu būdu negerino garso kokybės. Vėliau vėl buvo paskaičiuota, jog ilgai saugoti „motinines matricas“ neapsimoka, todėl, jeigu reikėdavo išleisti papildomą tiražą, naujos matricos buvo gaminamos iš naujo, dažniausiai nenaudojant originalios master-tape. Dėl šios priežasties kolekcionierių tarpe vertinami pirmi tiražai ir kuo plokštelės numeris mažesnis, tuo ji brangesnė. Akivaizdu, kad ji ir skamba geriausiai.

90-ųjų pradžioje, kuomet elektroninė technika padarė milžinišką žingsnį į priekį, pradėta naudoti DMM (Direct Metal Mastering) technologija, kuomet signalas buvo pernešamas tiesiai į metalinį diską. Nuo ko gi priklauso vinilo kokybė? Yra pora milijonu faktorių – kai išeisiu į pensiją ir bus daug laisvo laiko, galėsiu juos visus išvardinti, tačiau kai kuriuos verta paminėti dabar:

#1. Atkūrimo greitis – 45 apsisukimų vinilai turi didelę persvarą prieš besisukančius 33 apsisukimų greičiu;
# 2. Tarpai tarp takelių – kuo platesni, tuo geriau.
# 3. Disko masė – storesni yra kokybiškesni.

Labai svarbi yra vieta, iš kurios auga gamybininkų rankos! Gamyklos įranga. Ypatinga tiražo kokybės kontrolė gaminant didelį tiražą, matrica susidėvi ir vinilai štampuojami vis blogesnės kokybės, todėl kontrolieriai privalo stabdyti procesą ir pakeisti matricą. Arba pakarti kurį nors iš darbininkų.

Vinilo cheminė sudėtis ir masės grynumas.

Spalvoti arba picture disc ne tokie kokybiški ir greičiau dėvisi.

Ir akivaizdu, jog didelę įtaką kokybei turi vinilų saugojimas tavo kolekcijoje. Visiškai netinkama vieta sandėliuke arba po pagalve.

Tradiciškai geriausiais plokštelių gamintojais laikomi Britanija ir JAV. Antras ešelonas: Japonija, Olandija, Vokietija (VFR) ir sąrašo gale Kanada bei likusi Vakarų Europa. Pirmieji visas savo plokštelių gamyklas uždarė japonai, o prabėgus dešimtmečiui jų pavyzdžiu pasekė Europa ir Amerika.

Apie 2006-sius, kuomet ore pakvipo vinilų renesansu, kai kurie gamybiniai vienetai buvo atstatyti, ir dabar rinkoje daug vinilinių diskų, ant kuriu nerasi šalies gamintojos pavadinimo. Daugelis kolekcionerių mano, jog jie gaminami Čekijoje. Šie tiražai smarkiai skiriasi nuo “old school’inių” ir turi savo pliusų bei minusų: senais gerais laikais vinilus gamino iš antrinių žaliavų, dabar gi jie gaminami tik iš chemiškai švarios masės, gaminamos tik masyvios, sunkios plokštelės. Šiuolaikiniai tiražai nėra dideli, todėl nuo vienos matricos štampuojamas nedidelis kopijų skaičius.

Jeigu su pliusais viskas aišku, tai apie minusus galima būtų parašyti visą knygą. Jei kas gerai sumokėtų – tai ir dvi. Nemokamai parašysiu apie kai kuriuos jų:

#1. Sena, išėjusi į pensiją master-tape;
# 2. Juostos masteringas – pasitaiko ir neaiškios kilmės juostų;
# 3. Matrica nukopijuota iš CD (visiškai klinikinis atvejis!)
# 4. Ir dar velniažin kas…

21-ame amžiuje master-tape nėra kokybės garantas: jos susidėvi, išdžiūsta, jas suėda tarakonai. Geriausiu atveju tai būna vos ne kartu su mamutais amžiname įšale užkonservuota trečia kopija. Neretai šiuolaikinį vinilą puošia užrašas: „iš geriausiai išsilaikiusių šaltinių“, o tai gali reikšti, jog „geriausiai išsilaikęs šaltinis“ bus magnetinė kasetė, pirkta Zimbabvės turguje. Solidūs leidėjai dažnai garso įrašo šaltinį nurodo ant voko, arba voko viduje, todėl galima sužinoti masteringo autorių, leidimo datą ir pan. Deja, solidžių ir sąžiningų leidėjų ne tiek jau ir daug, gal šiek tiek daugiau, nei sąžiningų politikų. Gerą kokybę garantuoja tik specifiniai audiofiliniai leidiniai, tokie kaip Mobile Fidelity Sounds Lab arba Audio Fidelity.

Nenusibodo? Tada – attention! Programos vinis – vinilas prieš CD ekspertų akimis.

VINILAS PRIEŠ CD EKSPERTŲ AKIMIS.

Praeitame straipsnyje aš pernelyg aštriai užsipuoliau kompaktą ir dabar turiu pareigą atsiprašyti. Pabandykim prisikasti iki tiesos ne emociškai, o pasitelkus profių nuomonę. Paskutinius bene tris metus dažnai girdžiu, jog vinilas šimtą kartų geriau už CD. Kas iš tikrųjų yra keista, kad taip dažnai sako personažai, kurie ne tik kad vinilo, bet ir normalaus CD neturėjo rankose (kiniečių produktas nėra normalus CD). Melomano atviravimai, kai apkabindamas tave per petį išpila tau ant kelnių alaus bokalą su žodžiais: “Seni, vakar praklausiau „Black Sabbath – Paranoid“ kompakte ir vinile. Žemė ir dangus! Vinilas jėga! (atsiraugėjimas)“. Klausiu, koks vinilas, koks CD, kuris leidimas, ar testuotas ekspertų? Pasirodo, jog bičas naiviai sulygino penktą 1977m. olandų leidimą su trečiu remasteruotu egzemplioriumi. Galima sakyti, kad tai du visiškai skirtingi diskai, pvz. „Pink Floyd“ – „Dark Side Of The Moon“ turi net 11 oficialių remasteruotų CD versijų! Ką sakyti apie vinilinius variantus, kurių ir pats Liuciferis nesuskaičiuotų (jis man sakė, lyg bandė, bet greit atsibodo). Norint adekvačiai įvertinti vinilo ir CD akustinius sugebėjimus, turi būti vienodi skaitmeninis ir analoginis šaltiniai. Žurnalo „SOS“(Sound on Sound) rusiškoje versijoje radau įdomias schemas , kurios parodo su kokia technika reikia testuoti vinilą ir CD. Tai tipinės audio sistemos. Pirma schema paprastesnė, o kita jau su „pribambasais“ –naudojamų aparatų kaina turi būti maždaug vienoda ir to paties gamintojo. Paprastai žmonės šį testą atlieka namuose, turėdami kiniečių gamybos CD grotuvą už $300 ir vinilui skirta plejerį už $500, ir tarsi būtų Albertas Einšteinas, tik prisirijęs acid queen, su aplombu daro gilias ir išmintingas išvadas… Žurnalo „SOS“ ekspertas, atlikęs šį eksperimentą, naudojo CD grotuvą už 3700 LT ir vinilui skirta grotuvą už 3900 LT.  Fonokorektorius buvo lempinis, kas iš esmės keičia garso kokybę.

Buvo atrinkti šių žanrų diskai: džiazas, metalas, klasikinis rokas, pank rokas, indi rokas ir elektroninė muzika.

Klasikinis rokas: „Rolling Stones“ albumas „Between the buttons“. Tiek vinilas, tiek CD su šia užduotim susidorojo beveik vienodai- tik vinile ryškiau skambėjo bosai.

Metalas: Džonas Zornas ir „Painkiller“ albumas „Burried Secrets“ – metalo ir džiazo „fjužinas“, todėl šis testas atstojo ir džiazą, ir metalą. Skambėjimas buvo visiškai vienodas.

Pank rokas: iš tiesu pank rokas geriausiai tinka vinilui. Jeigu neaišku kodėl – tu ne pankas (besidomintiems galėsiu kada nors paaiškinti). Pankus atstovavo „Ramones“ su albumu „All the stuff and more vol.1“. CD buvo remasteruota 2001m. versija, o vinilas- 1977m. antras leidimas. Ekspertas pabrėžė, jog kompaktas skambėjo garsiai ir agresyviai, na, o vinilas buvo linksmesnis, piktesnis ir draiviškesnis, žodžiu, pankiškesnis.

Indi rokas: šiam stiliui atstovavo grupė „Pixies“ ir albumas „Surfer Rosa“. Abiejų formatų diskai buvo 1988 metų originalai, tačiau teste dalyvavo ir audiofilinis, mano jau minėtos firmos „Mobile Fidelity Sound Lab“ vinilas. Standartinis CD skambėjo išties tragiškai ir jo atsilikimas nuo kitų dviejų buvo milžiniškas. Vinilas skambėjo gyvai ir šiltai. O ką gi audiofilinis MFSL? Ekspertui pritrūko žodžių ir jis parašė trumpai- „Fantastika!!“. Šis vinilas ir tapo nugalėtoju.

Verdiktas buvo toks: vinilas ne visada nugali, tačiau jis turi šiltesnį skambėjimą, geresni bosai, bet jeigu įrašas labai intensyvus, juntamas blogas instrumentų pasiskirstymas. Daugeliu atvejų paprastas klausytojas net nepastebės skirtumo. Ekspertas pabrėžė, jog tam, kad CD pagal garso gyvumą ir bosus susilygintu su vinilu, CD plejeris turi kainuoti bent tris kartus brangiau už vinilinį grotuvą.

Testas buvo atliekamas su šiais aparatais:

vinilų grotuvas Pro-Ject 1 – Xpression III Classic Piano Black (3900LT)*
kartridžas Goldring 1012 Gx (770LT)
fonokorektorius Pro-Ject Tube Box II (1500LT)
CD grotuvas Cambridge Azur 740C (3700LT)
stiprintuvas C.E.C. Amp 5300 R (nuo 6800LT)
skaitmeninis plejeris (nuo 3000LT)
akustika Vandersteen 1C (4750LT)
konverteris ЦАП arba DAC (Digital to Analog Converter) nuo 1400LT
laidai XLO (400LT/ 1m)
laidai Nordost (500LT/ 1m)
*Kainos nurodytos litais pagal nustatytą lito ir dolerio kursą.

Ir pagaliau svarbiausias klausimas: ar gali senas vinilas konkuruoti su CD? Dažnai būna, kad CD nugali vinilą, bet nepamirškim vieno svarbaus šio klausimo aspekto – autentiškumo. Visi (tikiuosi) nori girdėti koks buvo garsas, o ne koks yra. Daugelis vinilinių albumų neišgyveno iki skaitmeninės eros, bet jie ir nebuvo tam skirti…

EPITAFIJA.

Vinilas tikrai nėra idealus – techniškai jo garsinis resursas yra mažesnis už CD. Kita vertus, norint pajusti visus CD niuansus, turi būti aukštos klasės aparatūra už žmonišką kainą. Vinilo resursas atsiskleidžia paprasčiau ir pigiau. Neabejotinai daug priklauso ir nuo pačio kompakto: po 90-ųjų Lietuvą užplūdo pigūs rusiški piratiniai CD. Kaip žinia, daugelis buvusių karo gamyklų Rusijoje buvo „prichvatizuotos“ ir jose atsirado nelegalūs kompaktų gamybos cechai. Ir štai sėdi koks neatsargiai padaręs „pochmielą“ praporščikas ir kepa kompaktus, kuriuose trūkdavo ištisų kompozicijų. Apie poligrafiją aš apskritai patylėsiu. Ar žinot, kokiam pavidale jie atkeliaudavo pas mus? Ant medinio baslio sumauta keli šimtai CD ir atskirai nuo jų- albumų viršeliai, kuriuos reikėdavo sukarpyti žirklėmis. Beje, popierius mažai kuo skyrėsi nuo tualetinio. Ir mes juos pirkdavom. O ką daryt? Kitokių dar nebuvo.

Jeigu kalbėsim apie grotuvus, čia irgi apstu niuansų: šiais laikais jie dažniausiai komplektuojami dalimis. Yra grotuvas, atskirai perkamas kartridžas su adata ir pagaliau fonokorektorius (geriausiai lempinis). Jeigu šeimos iždas neturi pakankamai aukso luitų, verta taupyti pasirenkant pigesnius (nebūtinai geros kokybės) variantus ir laukti, kada atvyks karavanai su auksu. Bet nepamirškit, kad aplink bujoja išmaniosios skaitmeninės technologijos (atskleisiu savo slaptą svajonę: laukiu kada atsiras išmanusis TV pultelis, kuris reaguotu į mano balsą, bo baigiu nutrinti pirštų galus) ir kompaktų visad bus daugiau, nei vinilų. Ir su tuo reikia susitaikyti.

Teisus yra Donatas „Juodo“: kas geria alų, o kas klausosi Bethoveno. Jedem das Seine.

Daugiau mūsų autorių rašinių vinilo ir melomanų tema:

□  CD vs LP: pralaimėtas karas
□  Kauno susitikimai. 2011 spalis
□  Apie vinilą: populiariai ir specialistams
□ Vinilo fanai niekur nedingo
□  Melomanai renka visų laikų TOP 5
□  Alytaus melomanų fotogalerija
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3) 
□  Jim Morrison’s Memory Pop Club

Kauno susitikimai. 2011 spalis

Vinilo tema paskatino aplankyti kauniečius. Glūkoidų susirinkimuose dažnai klausiama: o kodėl Valdo ir Dalios nematome, juk jie iki 1993 metų sąžiningai lankė susirinkimus? Taigi Valdas ir Dalia niekur nedingo, tik buvo gerai užsimaskavę. Mūsų vyriausybė iš šešėlio traukia milijardą litų, mes iš šešėlio ištraukėme Valdą ir Dalią. Filme pamatysite, jog abu sveiki ir pilni entuziazmo. Be to, Valdas pademonstravo krūvą niekada negrotų vinilinės muzikos diskų. Čia tai radinys.

Bekalbant su Šančių magnatais, paaiškėjo, jog Edmundas Gegužis, kuris maloniai parašo iš USA mūsų tinklapiui, gyveno Kaune, visai netoli Viduko namo. Jie pažįsta vienas kitą.

Kitas filmo epizodas papasakos apie Kauno vinilo veteraną Rimą Piligrimą iš Žaliakalnio. Kai lankaisi pas jį, nesvarbu ar 1971 ar 2011 metais, randi nekintančią melomanišką atmosferą, pradedant darbo kambariu ir baigiant Rimo filosofija.

Filme matysite anonsą ir pirmą naujo songo repeticiją, kurį šių metų gruodžio 31 ar 2012 liepos mėnesį padainuos glūkoidžių grupsas AGNĖ, ILONA, RASA. Dar Donatas išsakė keletą subalansuotų minčių apie vinilą ir kokybišką garsą. Filmo pabaigoje pateiksime įrodymus, jog kvailiems Dzilbaus poelgiams laikas įtakos nedaro.

Linkime 15 minučių apsilankyti Kaune pas jums  žinomas personas.

Kamera Dzilbus/Donatas/Laima  || Montažas Dzilbus

 

CD vs LP: pralaimėtas karas

Jei apie vinilą tai išsamiai. Šis Igorio rašinys, tai tęsinys, vystant Edmundo Gegužio mintis ankstesniame poste „Apie vinilą: populiariai ir specialistams“. Tiek audiofilų diskusijose apie garso aparatūros skambėjimo niuansus, tiek melomanų – kompaktinio disko ir vinilinio skambėjimo skirtumus, svarbu surasti takoskyrą tarp objektyvaus garso suvokimo ir religijos. Religiją nereikėtų suprasti tiesiogine prasme. Dėl garso kokybės, kai kalbama apie super kokybišką – net ir specialistų aplinkoje turėsime nuomonių įvairovę

IGORIS RIABOVAS

Džiaugiuosi, kad kompaktas prakišo. Taip jam ir reikia. Mes buvom apkvailinti: kompaktai tarsi iš metalo padaryti atrodė amžini. Labai greitai supratom – tai paprasto plastiko gabalas. Garso kokybę galėjo nulemti riebių pirštų atspaudas, o nuo smulkaus įbrėžimo šokinėdavo, praleisdamas ištisus fragmentus, arba žagsėdavo kaip užstrigęs robotas. Panaudojęs kelis nesudėtingus pirštų judesius, galėjai pasigaminti aibę kopijų, atimdamas iš jo nekaltybę ir išskirtinumą. Sutinku, audiofilai (išskirtinai švaraus garso apologetai) džiūgavo ir kaifavo nuo išgryninto garso. Tačiau pažvelkim tiesai į akis: visi tie „filai“ (kuo jie bebūtų)- tai taip vulgaru! Kompaktuose viskas buvo taip miniatiūriška, taip sterilu ir taip prieinama! Vien tas faktas, kad jie užleido savo pozicijas nematomam priešui – „pumpavimui“ iš interneto, daug ką pasako. Pažiūrėkit į bet kurio „supermarketo“ muzikos skyriaus lentynas: išskyrus DVD ir retos žemo lygio vietinės pop-produkcijos, nieko nerasi. Krachas! Žodžiu, kompaktai – šlamštas, kuriuos pražudė pelė ir klaviatūra ant darbo stalo.

O tuo tarpu tas, kurį jie bandė nugalėti, ne tik išgyveno, bet ir po truputį grįžta į savo vietą melomanų lentynose. Taip, jūs atspėjot – tai senas, geras draugas vinilas! Ar pamenat, kaip klausydavomės plokštelių? Uždedi ją ant guminio grotuvo disko, atsargiai nuleidi adatėlę ant juodo apskritimo, prieš tai nustatęs greitį…ir… Pamenat tą nuostabu elektrostatinį traškesiuką? It kepamas ant petelnios nugarinės šmotas. Ir tas mielas bėgančios takeliu adatos garsas. O po to garso sprogimas- toks gyvas ir šiltas, tarytum iš dinamikų išsiveržė tikra rokenrolinė vaivorykštė!.. Kas be ko – buvo ir dulkių, ir įbrėžimų, bet tai buvo lengvas priminimas, jog „Demons and Wizards“ jūs klausotės anaiptol ne pirmą ir netgi ne dešimtą kartą. Tiesa, kas dvidešimt minučių jums trumpam nutraukdavo malonumą ir reikėdavo apversti plokštelę… Neslėpsiu, kartais ir tonarmas elgdavosi it pasiutęs kojotas, lėkdamas į disko centrą, bet jo sutramdymui buvo naudojama izoliacija ir sovietinis metalinis rublis (neturint po ranka sidabrinio „dolco“), lipdomas ant galvutės. Tačiau visa kita buvo nepriekaištinga, ar ne? Vinilas buvo stangrus ir elastingas. Jeigu jo nekiši į orkaitę ir nedaužysi kūju (arba kaip mūsų bičiulis Žydas – nepjaustysi ant jo lašinių), jis galėjo atlaikyti visas jaunatviškos kasdienybės negandas, pradedant netikėtai išsiveržusiu skrandžio turiniu bei „Gamzos“ lašais ir baigiant sportbačių atspaudais ant blizgančio paviršiaus…(Jums taip nebuvo?? Netikiu!)

O prisimenat, kaip nuostabiai jie buvo apipavidalinti? Apie tai galima parašyti rimtą traktatą! Geriausi fotografai, dailininkai, dizaineriai su meile ir atsidavimu kurdavo plokštelių vokus, kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduotą, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ etc. albumai būtų praradę daug savo emocinio potencialo. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus, Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas Džimio Hendrikso „Electric Ladyland“? Turiu jo „kastruotą“ CD kopiją… Neduokdie…

Gaila, bet per paskutinius du „fastfudo“ dešimtmečius vinilas buvo nustumtas giliai į spintą arba iškeliavo vingiuotais mainų-dovanų-pardavimų keliais ir mus pavergė fašistinis CD rėžimas. Tačiau dabar, kai šis bjaurus formatas agonizuoja, juodas vinilinis bičiulis lėtai įslenka į melomanų sąmonę ir garbingiausias kolekcijų vietas. Nesu pirmas, kas apie tai suprato – dar 1998 metais garbusis „New York Times“ raportavo apie vinilo sugrižimą. Vinilas tai kažkas realaus – jis jums garantuoja išskirtini melomano statusą, apie jus šnibždėsis vaikėzai – „Krūtas bičas!“, Antakalnio turgelyje jūs būsit ypatingai gerbiamas, jeigu po pažastim pasikišit „The Doors“ plokštelę. Nieko nėra nuostabaus tame, jog „atrasit“ kokią nors grupę MySpace, ar ne? Tai tik įrodo, kad mokate „guglinti“, bet tikras roko kareivis, būdamas „geroj“ Europoj (suprask, ne Lietuvoj), paskutinį euro grašį atiduos už vinilą, rastą nuošaliam „sekondhende“. Ten gali rasti tokius lobius, nuo kurių kaipmat nuneš stogą! Ir joks skaitmeninis „remasteruotas“ mp3 su 320 bitreitu niekada nebus jo vertas. Ir žinot kas už jo stovi? Žmonės. Ne avatarai, o žmonės su jų aistrom, prietarais ir keistais muzikiniais skoniais, kurių tarpe atrasit daug draugų. Ir malonumų. Ir dėmesio. Netgi moterų tarpe.

Reziumė. Ar išgelbės vinilas muzikos industriją? Ne, ji pasmerkta. Tačiau šitame šaltame, bedvasiame, technologiniame-virtualiame pasaulyje, kur draugai tik „nikai“ „geimerių“ forume, vinilas gali išgelbėti jūsų sielą ir vėl pasijusite žmogumi. Ištraukit į dienos šviesą voratinkliais apaugusias dėžes, gal jose rasit pamirštą vinilą? Jūsų grotuvas seniai jo laukia.

…Mane dažnai aplanko keistas sapnas: esu pas Dievo pavaduotoją kultūros reikalams. Anas rūsčiu veidu klausia: “Kur padėjai, niekadėjau, savo vinilų kolekciją?“. Ką jam atsakyt? Tyliu…

Daugiau Igorio Riabovo rašinių glūkoiduose:

□  (Not) Too Old To Rock‘n‘Roll…Too Young To Die
□  Gyvenimas ir mirtis: Džimis Morisonas ir Džonas Lenonas
□  Woodstock’o legenda Canned Heat Suvalkuose
□ Kas galėjo nurungti roko grandus?

Apie vinilą: populiariai ir specialistams

Šie metai, tai 40 metų sukaktis, kai Alytuje įsisuko vinilo fanų karuselė. Pas Igorį namų durys niekada nebuvo užvertos, bet ir sutalpinti visus norinčius buvo sudėtinga. Vilniaus gatvėje pas Romą “Cviaką“ Vaitkevičių vykdavo LP kopijavimas ar perašinėjimas iš juostos į juostą ant legendinio magnetofono Aidas 9M,  šį aparatą savo prisiminimuose nevengdavo paminėti ir Vytautas Kernagis. Visi panašiai pradėjome. Šia proga publikuojame pora Edmundo Gegužio laiškų glūkoidams. Paliečiama amžina melomanų diskusijų tema – kas geriau: vinilas ar CD. Daugiau apie Edmundą rasite poste “Vinilo fanai niekur nedingo“. Keletas įspūdžių iš siauros sausumos juostos, užbaigiančios Floridos pusiasalio pietinę dalį ir kuo tai susiję su vinilu. Skaitantiems pirmą kartą vinilo tema, maloniai paaiškiname, jog vinilu vadinama iki 1990 metų naudota analoginio garso įrašo laikmena arba tiesiog plokštelė dar vadinama Long Play Album (LP). Vėliau vinilą nukarūnavo skaitmeninis garso įrašas, platinamas Compact Disc (CD) formatu arba tiesiog kompaktas. Tik ar iš tikrųjų nukarūnavo?..

EDMUNDAS GEGUŽIS

KEY WEST
Key West su šeima aplankom jau trečią kartą, tai nėra labai ilga kelionė, turint omenyje, kad keliai geri, neapkrauti. Vidurdienį, išvažiavus iš Karolinos, ryte jau būni Salose.
Amerika labai graži, daug nuostabių vietų, kalnų (Colorado), lygumų (Oklahoma), dykumu ar pusdykumių (Nevada, Arizona, New Mexico). Esu pervažiavęs nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno kokius 8 kartus, ir vienas, ir su šeima. Kelionė užtrunka 2-3 paras, kelionės pradžioje jaudiniesi, kad sėkmingai pervažiuotum, o į pabaigą pavargsti, jau nebebūna įkvėpio geroms nuotraukoms.
Šiek tiek nuotraukų iš Floridos Key West miestelio, 100 myliu nuo Miami, link Kubos, saloje. Foto patalpintos galerijoje KELIONĖS. Čia gyveno Ernestas Hemingvėjus, labai puiki vieta. Beatles tai radau paveikslų galerijoje centrinėje miestelio gatvėje, gan įdomūs kolekciniai darbai. Bendrai miestelyje daug meno dirbinių su muzikantų portretais.

VINILAS
Kai dėl vinilo ar CD palyginimo garso kokybės atžvilgiu, mano nuomone, ir vienas, ir kitas formatas yra geri, jei klausai ant geros aparatūros ir CD išleisti geros kompanijos. Išleisti tokių kompanijų kaip MFSL ar Pony Canyon, skamba irgi gan natūraliai.

Aišku, vinilas irgi nelygus vinilui, Master Recordings ar japonų leidimai yra šiltesnio garso. Vinilo minusas yra, kad neteisingai sureguliuoto patefono naudojimas vinilą gadina, ir po to nekaip skamba ir ant gero aparato, jau nekalbant apie subraižymą ir užteršimą. Tokį albumą paklausęs žmogus susidaro nekokią nuomonę apie visą vinilą.
Praktiškai kiekvienas leidimas turi savus ypatumus. Priklauso, aišku, ir nuo studijos įrašo, kaip jis buvo padarytas. Tokios kompanijos, kaip Abbey Road Studios, kurioje rašė Beatles, Pink Floyd ir daug kitų gerų grupių, labai gerai skamba. Kompanijos, kurios spaudė, irgi turi savo efektą. Netgi tos pačios kompanijos tuo pačiu laiku leisti albumai šiek tiek skiriasi garse, nes gaminti skirtinguose fabrikuose. Turi didelės įtakos ir leidimo versija: pigi ar brangesnė.
Aš klausau ir CD, ir vinilą, ar laserdiskus, kurių garso takelis irgi gan neblogas. Žiūrint kolekcininko akimis, visada labiausiai vertinamas vinilas ir, aišku, pirmi leidimai, kai kurie dar skirstomi pagal eiliškumą, kada buvo išleisti: leidimo pradžioje ar gale. Vinilo kolekcionavimas yra užkrečiantis kaip ir kiekvienas hobis, tik dar vienas malonumas, kad gali ir klausyti.
Didžiausią skirtumą garso kokybėje duoda aparatūra, aišku, adata, tonearmas, laidai, pirminis stiprintuvas ir taip toliau, iki kolonėlių.
Kartais pilka ir neįdomi per radiją ar televizorių išgirsta muzika nuskamba visiškai skirtingais garsais, pasiklausius ją ant geros aparatūros.
Jei kam įdomu konkrečiau apie ką nors pakalbėt, galiu pasidalinti nuomone. Visada įdomu bendrauti su muzikos rinkėjais. Daugiausiai domiuosi progresyvine, psichodeline 1967-76 metų muzika.

Pasidairykime Edmundo internetiniame vinilo shope

Daugiau Edmundo Gegužio rašinių glūkoiduose:
□ Vinilo fanai niekur nedingo
Janna primena apie  idėjiškai “kenksmingą“ muziką:
Užsienio grupių ir atlikėjų sąrašas, kurių repertuare yra idėjiškai kenksmingų kūrinių