Prisiminkime JUOS. Nepamirškime SAVĘS. Su Naujaisiais 2017

baneris-new-year
Naujųjų, 2017 sutikimui skiriame vaizdo klipą, skirtą Aisčių muzikantams atminti. Šis klipas, sukurtas Garažų Klipų studijoje, taip pat skiriamas 2016 išėjusiems išskirtiniams muzikantams, daininikams ir vadybininkams, sukrėtusiems muzikinį pasaulį gerąja prasme ir savo kūryba įrodžiusiems, jog galima generuoti naujus stilius, naują muzikinę kultūrą ir visa tai įtvirtinti. 2016 netekome:  David Bowie, Leonard Cohen, Greg Lake (Emerson Lake and Palmer), Prince, Glenn Frey (Eagles),  Leon Russell, Keith Emerson (Emerson Lake and Palmer), George Martin (The Beatles siela, vadybininkas, garso inžinierius, penktasis bitlas), Maurice White (Earth Wind and Fire),  George Michael.

Rasa&Dzilbus – Lay Lady Lay || Garažų klipai 2016

I d ė j a. Karjeros pradžioje 1969 metais Aisčiai stengėsi rasti savo “veidą“, grojo lietuviškus kūrinius, net “Gintarėlių“.  Bet šalia  skambėjo populiariausių britų, amerikiečių grupsų kūriniai. Būtent šiam “užsienietiškam“ Aisčių skambesiui prisiminti ir gimė šis klipas. Bobo Dylano “Lay Lady Lay“, vienas geriausių amerikiečio kūrinių, kuris surado sąsają  su Aisčiais. Jie 1970 ir 2015 sugrojo Manfred Mann “Mighty Queen“. Retas mūsiškių žinojo, jog šios dainos autorius Bob Dylan, o ne Manfred Man. Tačiau daugelis žinojo, jog Bob Dylano kūrinius grojo daugybė žinomų-nežinomų, pradedančių ir nueinančių. Ir jų atliekamos B. Dylano kūrinių  interpretacijos būdavo įsimintinos ir pavykę. Kelios dešimtys pavyzdžių, paminėsiu vieną. Gal Igoris savo DinoRocke panagrinės plačiau. Kai 1965 Bob Dylanas sukūrė “All Along The Watchtower“, vėliau jį grojo Jimi Hendrix, Neil Young,  Dave Matthews Band, Lenny Kravitz su Eric Clapton. Ir begalė nežinomų, tarkime, Glasgow gatvės muzikantų.

Pirmoji daina skirta išėjusiems amžinybėn aisčiams: Stasiui Simnavičiui, Valdui Jurgelevičiui, Rikantui Liliui, Svetlanai Serioginaitei ir Rimgaudui Drumžliui – “Aisčių daina“, pasakojanti grupės istoriją. Antroji – “Lay Lady Lay“ – primenanti tą “kitą“ aisčių repertuarą, kurį pamiršti nevalia.

Rasa&Dzilbus – Aisčių daina || Garažų klipai 2016

A u d i o. Garso takelis sukurtas pačiomis primityviausiomis priemonėmis. Balsai įrašyti iPhone 5S telefonu. Gitara, gitaros solinė partija ir bass: viskas įgrota elementaria akustine gitara, o įrašyta tuo pačiu telefonu. Pagarba ir padėka dabartiniam “Aisčių“ frontmenui Romualdui Stankevičiui, kuris “įdėjo“ tikros bass gitaros garsus ir “sucentravo“ įrašą. Vertingos buvo ir Donato Juodišiaus konsultacijos, kurio pasiekimai garsų mene jau pripažinti visuotinai:

Žinutė Twiteryje:
Keistokas, bet smagus įvykis: Kultūros ministerijos bei LATGA-A paremta, ką tik pasirodė eksperimentinės muzikos kompaktinė plokštelė „Lietuvos garso menas / Lithuanian sound art“, skirta ne pardavimui, o reprezentacijai. Teigiama, kad jos išleistas net 1001 egzempliorius (daugelio eksperimentinės muzikos leidinių tiražai neviršija 50-300 egz.). Ar tai reiškia, kad kadaise undergroundine buvusi eksperimentinė muzika tapo valstybės pripažinta?

Mindaugas Peleckis
2012 m. Rugsėjo 22 d., 20:47
Skaityta: 691 k.

 

V i d e o. Sunku prikalbinti suvaidinti vaizdo klipe. Aktoriai nesimėto, o dar ir brangūs. Tačiau paieškojus – pavyko. Čia paaiškinimai nebūtini, pažiūrėsite ir įvertinsite.

Šis klipas skiriamas JIEMSJUMS, MUMS, VISIEMS gyviesiems, trokštantiems geresnio gyvenimo, naujų idėjų.

Su NAUJAISIAIS 2017 METAIS!!

 

 

Reklama

AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Gerbiama publika, į sceną žengė lyg feniksas iš pelenų atgijusi big byto grupė “Aisčiai”. Trys jos senbuviai – Valentinas Chlevickas (solo gitara, vokalas), Romualdas Stankevičius (klavišiniai, boso gitara, vokalas), Gintautas Unguraitis – Dzilbus (gitara, vokalas). Brolį Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, išėjusį Anapilin, pakeitęs Romas Jurgelevičius (mušamieji) ir naujokas Virgaudas Lėlius (boso gitara, gitara, vokalas). Taip Miesto Sode birželio 20 dienos vakare juos pristatė FM99 radio stoties frontmenas Liudas Ramanauskas

Aisčių pasirodymas po 45 metų jau įvyko. O įvykiai klostėsi taip: Albertas “Šekspyras“ Antanavičius su savo dainomis pravėrė duris į dviejų dalių AISČIŲ koncertą-šokių vakarą ploščiadkėje Alytaus Miesto sode. Teisėta miesto valdžia įteikia nuostabius angelus (keramikė Ilona Kalibatienė) Algirdui Verbauskui už muzikinius indėlius miestui, Aldonai Marcinkevičienei už puikią idėją verčiant kūnu: energingus veiksmus atkuriant Miesto Sodą ir Dzilbui už šio tinklapio gyvasties palaikymą.

Negalima pamiršti Lino Jakštonio, kuris nepaprastai daug nuveikė, kad šis renginys gražiai įsiterptų miesto šventės kontekste. Padėka žodžio meistrams, palaikiusiems gerą nuotaiką: Liudui Ramanauskui ir Emiliui.

AISCIAI-KOLIAZAS-VISI

 

Kad Aisčiai suburs tokią gausą “jaunuomenės“, kuriems jau virš 50, turbūt niekas nesitikėjo. Jei pradėsime juos čia vardinti, jums neužteks kantrybės skaityti. Patogiau dalį jų bus galima pamatyti galerijoje apie šį renginį, kuri bus papildoma, kai tik jūs patys atsiųsite daugiau foto. O daugiausia senųjų Alytaus mohikanų atvyko iš Vilniaus, dar iš Kauno. Kažkas, girdime, sako, žinai per pusvalandį sutikau ir paspaudžaiu ranką 30 kartų savo draugams, kurių daugelio buvau nematęs 20 – 40 metų. Po koncerto apie 70 ar daugiau kviestinių svečių susirinko tikrai jau legendinėje PUŠIES kavinėje pasėdėti, pakalbėti, pagroti, padainuoti. Iki aušros…

Atsiliepimai be pataisymų apie Aisčių koncertą::

< na, seneliai gerai pavarė…
< o kodėl negrojo Yellow River ar San Bernardino?..
< Žorka labai gražai įsiklijavo, o tai buvome jau jį pamiršę
< o kas tas vyrukas, kuris bliuzą taip fainiai sugrojo?
< kad jūs grosit ir pagrosit, abejonių nebuvo. Jūs padarėt žymiai daugiau nei galėjau įsivaizduoti
< tie ritmiški gabalai vežė, o lėti kažkaip neskambėjo
< reikėjo pradėti koncertą nuo Smoke On The Water
< o žmonių tai surinkot daugiau nei prie pagrindinės scenos Rotušės aikštėje
< dar negirdėjom “o vakarais, kai suskamba daina“, čia Jegelevičiaus?..
< gal garso operatoriai jūsų konkurentai, kad su garsu ne viskas buvo gerai
< tokią muziką paprastai groja tik už pinigus
< tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė

…  ir taip toliau ir panašiai.

Žinokime ir prisiminkime, kad:

nesulaukę šios dienos, išėjo Anapilin: poetas, hipis Rimas Burokas, rašytojas Jurgis Kunčinas, daininkai – Rikantas Lilis (Aisčiai), Svetlana Serioginaitė (Aisčiai), Tatjana Baranauskienė ir visa plejada muzikantų: Rimgaudas Drumžlys (Aisčiai), Robertas Griškevičius, Algirdas Jasionis, Petras Verbauskas, Valdas Jurgelevičius (Aisčiai), Pranas Seilius, Vytautas Kaupinis, Romas Muliuolis, Kęstas Pilvelis, Jonas Ptakauskas, Stasys Simanavičius (Aisčiai), Romas Vaitkevičius – Cvekas.

Padėka Vytautui Galbuogiui, Vytautui “Stygai“ Palubinskui, Eugenijui Vnarauskaui, Algirdui Verbauskaui už foto reportažus. Fotogalera, kuri nuolat pasipildys, kai tik atsiųsite daugiau foto. galera_picassa-aisciai-2015

kkkk

dfgdfdfg

 

djfdhjkdhfkjdfhd

asjhaksjdhasjkdshkjasdhsjkd

sahdgsjgsajgjdg

Respektas Edgarui Judickui, kuris operatyviai įkėlė Aisčių koncertą į Youtubą. Tai ir pasižiūrėkite

AISČIAI. Roko senjorų vakaras. 2015. 06. 20. Alytus

AISČIAI: atgimė visiems laikams

Nors Baltosios Rožės miesto šventinių renginių reklaminiuose bukletuose Aisčiai pristatomi kaip legendinė roko grupė, jie tokio titulo linkę nedėvėti. Taip, tada 1970 metais mieste jie buvo pirmieji, kurie grojo kitokią muziką nei visi kiti. Būtent to pirminio laikotarpio muzika juos ir išplukdė į labai mėgiamų  grupių lygą. Koncertai, konkursai – tai buvo visiška sėkmė. Kai 3-čiame pašto aukšte jie repetuodavo, apačioje Vilniaus gatvėje nuolat būriavosi fanų būrelis, kuriems rūpėjo: ką jie čia dar naujo  suskels. Aisčiai neturėjo tiek gerbėjų kaip kokio nors Bundeslygos futbolo fanų klubas, bet kukliame provincijos miestelyje tai jau buvo šis tas.

Birželio 20 dieną apie 7 vakaro Miesto Sodo ploščiadkėje su jumis susitiks Aisčiai, pagros ir padainuos pluoštą senų gabaliukų dar iš 1970 metų. Nuskambės ir keletas negirdėtų, visiškai šviežių jų kūrybos dainų. “Aisčių dainoje“ jie apdainuos visą istoriją apie save: kaip pašte repetavo, vadovaujant Alvydui Jegelevičiui, kaip jiems valdžia uždraudė vadintis Aisčiais, kaip Vilniuje skynė laurus konkursuose ir kitas įdomybes.

 

 

aisciai-reklama_romasAlbertas “Šekspyras“ Antanavičius specialiai šiam koncertui sukūrė Aisčiams tekstą dainai  ir pavadino: “Alytus. Šeštą prie pašto“. Tada visi jaunuoliai savo panelėms pasimatymus skirdavo prie pašto, pačioje miesto širdyje. Nuogirdos sako, jog Albertui taip patiko jo paties eilės apie jaunuolį, skubantį Basanavičiaus gatve į pasimatymą, jog jis nesusilaikė ir sukūrė dar ir muziką pagal šį tekstą.  Taigi koncerte girdėsite dvi skirtingas dainos versijas, atliekamas Aisčių ir Šekspyro. Albertas visada būdavo šalia Aisčių, o Aisčiai šalia Šekspyro, todėl jie jūsų patogumui pasirodys kartu. Pradžioje Aisčiai truputėlį “pakankins“ jus džiazroku ir bliuzu, bet išgirsite ir lengvo turinio nuoširdžių songų. Norint sugrįžti į aurą, kuri gobė Miesto Sodą prieš 45 metus, šis koncertas net koncertu neturėtų vadintis, tai tiesiog šokių vakarėlis, kokie tada buvo ypatingai geidžiami tuometinio jaunimo ir jų tėvelių. Tad, kai tik Aisčiai užgros rock-polką “Arielkytė“ – pradėkite visi, kad ir nedrąsiai, šokti, visai kaip tais laikais.

Nors prieš 45 metus Aisčiai nenulipdavo nuo scenos keletą metų iš eilės ir koncertai buvo jiems įprasta dienos procedūra, nuogirdos sako, jog šiandien tie smarkiai pagyvenę jaunuoliai labai jaudinsis ir pergyvens koncerto metu. Todėl prašome labai nešvilpti, o retkarčiais kukliai paploti. Tai jiems suteiks drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Iki susitikimo birželio 20 dieną apie 7 vakaro Miesto Sodo ploščiadkėje. Ateikite visi: tie kurie Aisčius žinojo ir tie, kurie norėtų pažinti.

Nepraleiskite progos.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Daugiau apie Aisčius::

□ AISČIAI sugrįžta
□ Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
□ Žiniasklaida apie Aisčius
□ Aisčių istorijos fotogalerija
□ Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
□ Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
□ Vilniaus alytiškių klubas ir Aisčiai
□ „Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
□ Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
□ Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

 

 

Blusturgio 2015 kalendorius

Atšilo, atėjo pavasaris ir blusų turgus vėl kukliai alsuoja prie Žalios mokyklos Dariaus-Girėno gatvėje. Kad turguje perkama-parduodama – jokios nuostabos. Čia galima sutikti kito sukirpimo žmones, ne tuos kurie turguje perka Xuančžou priemiesčio garaže pagamintus Adidas sportbačius, o piliečius,  besidominčius miesto gyvenimu ar sužinoti, koks likimas ištiko miesto šviesuolį ar Alytaus gangsterį. Rekomenduojama pasidairyti ar, dar geriau, kažką nupirkti pas Igorį: istorinio vinilo porciją, CD ar patvirtinti (paneigti) gandą, jog mirė Uriah Heep vargonistas Ken Hensley. Nuraminsime nežinančius – gyvas ir aktyvus Hammondo vargonų spaudytojas.

Linas Jakštonis agitavo senuosius alytiškius apsilankyti vasarą Miesto Sode “Aisčių“ koncerte. Ta pačia proga Laima ir Alvydas Petkevičius barė Dzilbų, kuris jau mėnuo nelanko grupės repeticijų. Pastarasis bandė teisintis, negalintis greitai įvykdyti kolegų muzikantų reikalavimo: įsigyti Fender Stratocaster gitarą su Marshall Stanmore Soundbox’u. Nebent kolegos sušvelnintų reikalavimus.

Čia išvysi Aldoną Marcinkevičienę turinčią nuomonę ir idėjas miesto gyvenimui gražinti.

blusturgis2

Prie antikvarinių knygų gali sutikti Liudą Ramanauską su savo atžalomis, besidominčiais bukinizmu. Anksčiau vienas broliukų pirko Emerson Lake  and Palmer vinilinį diską. Trumpai apie šeimas. Nenorine Liudą statyti į vitriną, tiesiog pasinaudoti gražiu pavyzdžiu būtų naudingas pavyzdys toms šeimoms, kurios dar nepradėjo savo mažamečių dominti tik pinigais, coca colla ir pramogomis wonderlende.  Visims miela, kai šeimose užauga vaikai, žinantys ko norės vėliau, tarkime, būti šoferiu, kaip Elvis Preslis ar žaisti futbolą, kaip Rodas Stewartas. Tokios pažintinės mažamečių kelionės, kad ir po blusturgį, tikrai įneš į vaiko sąmonę teisingą pradą.

Paminėjome pinigus. Žorka gal papildė savo numizmato kolekciją kokia graikų drachma ar Izraelio šekeliu. Gal dar ir filatelistai išlys į jaukią 200 jardų gatvės atkarpą prie Miesto sodo.

Prisegame Blusturgis 2015 kalendorių. Jis toks paprastas, aiškus, toks, kokį gavome. Tikras blusturgio eksponatas.

blusturgis_kalendorius

AISČIAI sugrįžta

Apie 1970 metus vėlų vakarą po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI. Iš karto gavęs Viktoro pritarimą, jie sekančią dieną tai pristatė kitiems grupės nariams. Taip gimė AISČIAI. Gražus lietuviškas, baltiškos kilmės pavadinimas. Po poros mėnesių, kai Viktoro ir Julės šeimoje šviesą išvydo jų pirmagimė, Viktoras davė jai Aistės vardą, taip įrodydamas, kokią svarbą grupė turi jų vertybių lentynoje. Aistė – gražus lietuviškas vardas, bet pati Aistė dar gražesnė ir už savo vardą. Anot Dzilbaus, tokios Lietuvoje tik kelios per šimtmetį gimsta.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Paradoksas, jog  apie savo atsikūrimą 2014 metais, jie patys  daugiau sužino iš gandų, pokalbių su pažįstamais ir net iš jaunimo, kuris dar ir gimęs tada nebuvo. Dar linksmiau,  jau sulaukė dviejų pasiūlymų koncertuoti ir, visai linksma – dalyvauti Elektrėnų bliuzmenų festivalyje. Tai jau viršijo visus realius ir menamus,  lakią vaizduotę turinčio subjekto, įsivaizdavimus.

O nuoga tiesa tokia, kad keletas pagyvenusių vaikinų susinešė keletą trofėjinių gitarų, įvairių flanžerių, boosterių, įsigijo Ludwig drumsus, ieško Hammond‘o vargonų ir jau kažką bando brazdinti.  Gal tai Aisčiai? Pasvarstykim kartu: Romas Stankevičius, vienas iš grupės lyderių  ir gimęs groti bass gitara, daug nuveikė, kad grupė Vilniuje LT ryšininkų apžiūroje 1973 laimėtų pirmąją vietą. Gintautas Dzilbus Unguraitis Aisčiuose su pertraukomis grojęs nuo 1970 iki 1982. Valentinas Chlevickas, rimtas gitaristas ir vokalistas, architektas, prie Aisčių prisijungė nuo 1976.  Romas Jurgelevičius užtikrintai atstovauja savo brolį, Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, jau iškeliavusį Anapilin. Tiesa Romas muša būgnus ir jam, atrodo, sekasi. Ir buvęs Aisčių gerbėjas, dabar pavyzdingai stengiasi pritapti prie veteranų – Vytautas “Styga“ Palubinskas. Jie laukia prisijungiant bene svarbiausios personos – Alvydo Jegelevičiaus. Tai jis, lyderiaudamas grupėje, 1971 pasiekia pirmą pergalę konkurse Vilniuje, nurungdamas tuometinius grandus vilniečius “Gėlių vaikus“ su Stasiu Daugirdu priešakyje. Toje pačioje salėje Vilniuje, ką Romas Stankevičius padarė pora metų vėliau. Vaclovas Kazlauskas, ilgametis grupės solistas ir būgnininkas taip pat artimiausiu laiku žada apsilankyti repeticijoje. Viktoras Jonkus taip pat turėtų pasirodyti proginiame koncerte ir suvirpinti dar orginalios Aisčių bosinės gitaros stygas. Viktoras ją išsaugojo, lyg žinodamas, jog dar gali prisireikti. Su Rimgaudu “Bimbe“ Drumžliu kol kas nepavyko susisiekti. Kitus prašome atsiliepti.

Aisčių geneologinis medis ir grupės narių aktyvios veiklos metai. Kai tik pastebėsite netikslumus ir komente tai parašysite, nedelsiant patikslinsime.

aisciu-GENeALOGIJA

 

Nuo 1969 iki 1974 Aisčiai koncertavo, dalyvavo konkursuose, vėliau susibūrė Nemuno restorane, o nuo 1978 – Žuvinto restorane. Publika sakydavo: jūs čia rengiate koncertus ir todėl mes nuolat čia. Daugiau apie šį laikotarpį skaitykite glūkoiduose. “Nemune“ vykdavo tikri koncertai ir publikos atsiliepimai buvo ypač palankūs. Vykdavo jam sesijos, kai grodavo visi buvę aisčiai, kolegos iš kitų grupių ir svečiai. Lygiagrečiai Viktoras ir Gintas grojo Statybos tresto vokaliniame-instrumentiniame Adolfo Juzumo vadovaujamame  ansamblyje (VIA) ir koncertinė veikla buvo ne mažiau aktyvi, nei Aisčių prieš keletą metų. Vacys grojo Romo vadovaujamuose Vyno gamyklos, vėliau Medvilnės kombinato VIA, kur dalyvavo konkursuose Lietuvoje ir nugalėdavo arba tapdavo prizininkais, daug koncertavo. Beje Romualdo Stankevičiaus vadovaujami muzmenai pasiekė visų laikų profesionaliausią muzikinį skambesį mūsų kukliame provicijos miestelyje. Bet apie tai turėtų būti atskira studija glukoiduose.

 

Istorinis Alvydo Jegelevičiaus dokumentas apie Aisčius, surašytas apie 1973 metus. Šį almanachą saugo Viktoras Jonkus, vienintelis iš Aisčių  nuėjęs kelią nuo grupės susikūrimo 1969 iki kolapso 1982.

Yra netikslumų, pavyzdžiui,  trečiame lape rašoma “Valdui išėjus, į ans. atėjo gerai pažįstamas Gintas Unguraitis“. Beje, kai dokumento autorius dar tarnavo rekrūtuose, tai Gintas JAU grojo Aisčiuose kartu su Valdu (čia dvi foto, kurios tai patvirtina) ir jau vėliau, prisijungus Alvydui,  buvo liudininku bei dalyviu scenos, vykusios III pašto aukšte, kai Valdui teko palikti grupę.

aisciai-irodymas-0Visiška analogija kaip atsitiko su Sidu Barettu iš Pink Floyd. Ir priežastys panašios. Tik negalvokite, kad Aisčiai lyginasi su pinkais. Jiems iki Pink Floyd šešėlio tiek toli, kaip nuo čia iki Honkongo. Tačiau būkime kuklūs ir išdidūs – džiaukimės ką turėjome ir ką dar žadame nuveikti.

Istorija renkama po trupinį ir tikslinama, todėl šis procesas gali būti begalinis. Ateityje reikėtų analizuoti Aisčių grotą muziką, pavyzdžiui vertinant kas BLOGIAU: harmonizuotos Gorbulskio užstalės dainos ar užsienio grupių koverių grojimas. Gal veringiausi – savi gabalai?

Šiandien jie turi svajonę. Mielai pagrotų Lino Jakštonio autentiškai atstatytoje Miesto Sodo ploščiadkės scenoje, kurioje skambėtų porą Aisčių ankstyvųjų hitų, pora šiandieninių kūrinių, pora Alvydo Jegelevičiaus, gal maestro atgaivins kažkodėl primirštą songą “Šeštadienį šeštą valandą“, pora Vaclovo Kazlausko anų laikų hitų. Ir koncerto siurprizas turėtų būti Alytaus veteranų veterano Vladimiro “Žoros“ Bondarevo pasirodymas. Akomponuotų Aisčiai.

Tokia ateities vizija.

Daugiau apie AISČIUS::

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
〉 Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
〉 Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškiu klubas ir Aisčiai
„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
 Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
〉 Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

Viskas apie Žorką, viešai ir su meile!!

Kai kalbame apie viešumą ir bjauriąją viešumo atmainą – totalų sekimą: telefonų pokalbiai, e-mailus, serverių nulaužimą ir slaptų duomenų paviešinimą, vis prisimename australą Julianą Assange ar amerikietį Edwardą Snowdeną. Pastarasis paviešino tai, ką visi visada žinojo, gerai kad globėjus susirado, o tai būtų Guantaname pamokytas “viešumo“ etikos.
Bet svarbiausia vieša žinia, jog Žora, ką tik kukliai paminėjo savo 70-metį. Mes paviešinsime, ką turi glūkoidų infotarnyba: e-mailus, sms, pokalbių nuotrupas etc. apie garbingą mūsų muzikantą-veteraną Vladimirą Žorą Bondarevą. Kodėl tokią formą renkamės? Todėl, kad glūkoiduose į daugelį įprastų dalykų stengiamasi žvelgti neįprastai, laužant stereotipus, kvailus įpročius ar archaiškus papročius. Bet svarbiausia viešoje erdvėje neįžeidinėti kolegų internautų ir neužsigauti, jei jie reiškia kitą nuomonę. Vis neišdyla iš atminties, kai viena garbinga ponia glūkoidų komentarų skiltyje labai supyko ant oponento tik todėl, kad jo nuomonė violetinės bylos kontekste buvo kita. Jei tai būtų kokia nors persisukus ir kosinti bobutė, mat ją bala. Pamirštume ir tiek. Gaila, o gal jau nepyksta?..
Toliau, Alvydo A. Jegelevičiaus žodžiais tariant, viskas apie vienintelį, nepakartojamą, unikalų žmogų, kurio ištikimybė ir muzikai, ir žmonai, ir Alytui – tiesiog akivaizdi.

Mielas Žora, su gimtadieniu! Sveikas sulaukęs 70 metų. Linkime daug prasmingų judesių, saugok sveikatą, neprarask geros nuotaikos ir džiaukis kiekviena diena. Kitų metų glūkoidų susirinkime tikimės išgirsti Tave dainuojant “Hello, Dolly“. Ir sudainuoti taip, kad L. Armstrongo dvasia nušvistų naktiniame Glūko danguje.  Akordus jau atsirinkome.

Tavo draugai, draugės, glūkoidų tinkliuko skaitytojai ir visi geros valios žmonės

nemunas-jago-zora

gravatar_jagoAlviJago e-mail

Sveikas, Gintai,

pasveikink vienintelį, nepakartojamą, unikalų žmogų, kurio ištikimybė ir muzikai, ir žmonai, ir Alytui – tiesiog akivaizdi. Spalio 15 d. Jo didžioji G.D. Glukoidų galerijoje yra daugybė nuotraukų.

zora_3

Ir aš didžiuojuosi, kad 1968 m. karštą pavasarį (Čekoslovakija), prieš vaiską nusifotografavau su juo ir su kitais žinomais kultūrkės muzikantais ACP (Alytaus Centriniam Parke). Gali patalpint šią nuotrauką. Tai – ne todėl, kad ten aš, o todėl – kad Žorka su manim. Nepaprastai vertinu tuos laikus ir žmones su kuriais teko bendraut, draugaut. Beje, Žoros G.D. – tai puiki proga išsiaiškinti jo tikrą vardą. Kaip kadaise Albertas Sčastlyvas gražiai ir garbingai pastebėjo, išgirdęs netikusiai tariant savo žmonos vardą – kam Janė, o kam Janina. Taigi – ar tik nebus mūsų originalusis BONDAREVAS pakrikštytas GEORGIJAUS vardu ?… Ką manot ?.. Išversti nesunku –JURGIS, bet,.. Gal dar yra kokių paslapčių ?..

Pasveikink nuo visų, nusiųsk ir muzikinį sveikinimą Tu moki.

Menu kai Žorka kultūrkėj kriokdavo kaip Armstrongas „Iz za ostrova, na streženj..Stenki Razina čelny…“ Tik grodavo ne triūba, o trombonu. Beje – mokėjo suprast ir pateikt kiekvieno instrumento spalvą. Tai patvirtina jo prigimtinį talentą ne tik suprasti, bet dar svarbiau – pajusti muziką, garsą, skambesį…

gravatar_dzilbusDzilbus e-mail

Gerai, Alvydai, kažką sugalvosiu, bet jau lapkričio mėnesį, mat Laimai 60 metų jubiliejui dukra Rasa padovanojo šipkortę į Maljorkos salą, o man reikės ją lydėti ir saugoti. Kalbi apie nuotrauką, bet jos prisegtos neradau, bet, manau, kalbi apie šią (prisegu) iš muzmenų galeros. Tik jos raiška ir dydis labai prasti. Gal tavo geresnės kokybės. Prikabink dar kartą.  Del Žoros vardo abejonės menkos, jis tikrai Jurgis (Georgijus), tik mes, kaip paprastai: Vania, Kolia, Žora, Slava, Alioša etc.

gravatar_dzilbusDzilbus mobil

… Žora, vis tik nusprendėm apie tave kažką gražaus parašyti, taigi kaip ten su tavo vardu?

gravatar_zoraŽorka mobil

Vladimiras mano vardas, o Žorka pradėjo vadinti dar studentavimo laikais, kai rodė filmą, o herojus buvo visais atžvilgiais: kūno kalba, mimika ir iš veido panašus į mane. Kažkas pavadino – taip ir prilipo.

gravatar_zoraŽorka komentaras

Vakar vakare per MEZZO kanalą žiurejau Marsaliso sekstetą džiazo festivalyje. Labai kaifavau, kai grojo garsųjį Louis Armstrong – “When The Saints Go Marching In“ ir prisiminiau 1963 metų rudenį. Alytaus kulturkė. Pilna salė. Po partminejimo koncertas. Mes su tik ką susikūrusiu kulturkės estradiniu ansambliu atlikom tą patį “When The Saints Go Marching In“ (Kai šventieji marširuoja). Dainavau angliškai, nors kokia ten buvo kalba, bet… Keista, bet katučiu buvo daug. Tai tikrai buvo pirmas mieste dainavimas angliškai iš didelės scenos. Kita dieną bėgau gesinti gaisrą viduriuose į valgyklą, ant kurios vėliau pastatė Rotušės mūrą. Bufetava įpylė iš bačkos alaus, pagyrė už koncertą. Ir daug kas tuo metu dėkojo už gerą muziką. O juk tuo metu šokiams dar grojo A. Galakvosčiaus dūdų orkestras kulturkės salei ir ploščiadkei: Rozammociut unda, Dunojaus bangos ir pan. Gal ir nebūtina, bet noriu paminėti to mūsų estradinio ansamblio šviesios atminties muzikantus: Antaną Račkauską: sax, vadovas, Antaną Navicką: triūba, sax, trombonas, daktarė su papirosu Čeponytė: kliapas, Juozas Cegelskas:  gitara, J. Zagorskas: kontrabosas, Antanas Leonavicius: būgnai. Kultūrkės ansamblis gyvavo dar ilgai. Kurį laiką vadovavo J. Karpavičius. Kai stojo vadovauti  Jonas Pavilonis, mes daug kur konkursuose, visokiausiuose renginiuose sublizgėjom. Tai tiek, gal ir nelabai įdomiai, bet tai istorija apie estradinės muzikos pradininkus mūsų mieste.

gravatar_zoraŽorka komentaras

Jam dabar butu 75. Jeigu Kefyras (Sigitas “Kefas“ Kizala*) Vakaruose buvo greta Erico Claptono, tai aš Rytuose pabuvau greta Vladimiro Visockio. 1973 metai, Maskva, Naujasis  Arbatas, alaus baras-restoranas ,,Žiguli‘‘. Prie gretimo staliuko atėjo toks neišvaizdus vyriokas. Volodia,Volodia – visi sveikino ji. Įkalė alaus, šnapso. Pradėjo jo prašyti padainuoti. Atsirado gitara. Ir gal tik antroje dainoje mes supratom, kad tai Visockis. Nu, kaifas – tas jo prikimęs baritonas, kokie žodžiai, energija. O juk jis kūrė 3-4 akordų ribose. Beveik visi suėjo arčiau jo, net du mentai stovejo, bet ramiai. 50 metu praėjo, o užmiršti negaliu. Toks aktorius, poetas, atlikejas-bardas.

* glūkoidas Sigitas “Kefas“ Kizala, gyvendamas USA,  turėjo progą bendrauti su Ericu Claptonu, buvo stalo kaimynai vienoje tavernoje. Tai įvyko po Sigito gimtadienio, kurį šventė naktį Vajomingo valstijos greitkelio stovėjimo aikštelėje apspistas kojotų [ tik akys blizga, baisu ir siusiuko nueiti…]

gravatar_zoraŽorka komentaras

Pirmi Alytui elektrovargonai atsirado kultūrkėj, ir vadinosi jie ”Jonika”. Ir dar gana ilgai ir kitus vargonus vis vadindavom jonikom.

gravatar_zoraŽorka komentaras

O man patinka kai kas iš anų laikų pop stagnatorių: T. Makačino, B. Gorbiulskio, Raudonikio ir kt. Pats kai ką iš jų niūniavau. Nespjaunu ir ant Gillespie, Armstrongo, Chicago, Tom Jones, Creedence C. Revival ir kt.

gravatar_zoraŽorka komentaras (apie Mindaugą Tamošiūną)

Norėdamas prisiminti šį puikų muziką, pasigirsiu, kad du mėnesius mokiausi pas jį pūsti tromboną. Eilę kartų V KPI rūmuose žaidžiau su juo stalo tenisą. Gaudavau. Idomus, tik tankiai piktokas žmogus buvo. Visada mėgdavau padainuoti jo ”Užmirštoji taurė”. Faina daina, kurią gerai atlikti buvo kaifas.

gravatar_zoraŽorka komentaras

Atsakau į Alvydo J. klausimėlius. Pasišnekėjus su A. Bytautu*,  prisiminėm, kad ta (gana neblogai dainavusi) buvo Lionė Navickaitė. Ka ji nuveikė soscinėi – nežinom. Iš Kurorto dainavo Pinkus, bet ne Vytas (a†a Vytautas Pinkevičius), o Česka. Dabar apie Jono Pavilonio vadovaujamą kultūrkės ansamblį galiu pasakyti tik tiek: buvo gera, stipri chebra. Vadovas Jonas Pavilonis netgi gana neblogai užgrodavo triūba. Nevardysiu visų, nes yra glūkoidų galerijoje [muzmenai] nuotrauka, kur stovim prie tokios didelės betoninės vazos su gėlėm už kultūrkės link Miesto Sodo. Ten visi stipriausio sąstato muzmenai. Daug grojom, koncertavom mieste, rajone, po visą L.T. Taurės Utenoje, Telšiuose, Jonavoje ir kt. Grojom Liepojoje karinio laivyno jūreiviams. Prie Palangos netgi buvom įsikūrę su stovykla. Koncertavom Palangoje, Kretingoje ir kt. Tada su Vaclovu Kazlausku** net pabandę pavaidint italus, kelias užkadrinom. Aš pagavau vienintelę per gyvenimą plekšnę. Kelis kartus bandėm laimę ”Vilniaus bokštuose”. Bet aš ir Jaška***  toliau antro turo nepakilom.Tarp kitko, esame vienintelis kolektyvas Alytuje kur visi [be a†a Alg. Jasionio] dar gyvi. Oi, pavargau tokį diktantą rašyti. Einu įkalsiu ALAUS. Tiek Alvydai tau ir kitiems prikūrė Žora iš Kurorto. P.S. Prašymas Gintui Dz.- jei netingi, aprašyk ar papaišyk artimiausią kelią iki Glūko. Adijos.

* A. Bytautas – futbolo treneris, išauginės visą futbolininkų kartą Alytuje, tarp jų glūkoidą Vytą Watą Malinauską, Romą Dumbliauską, Algimantą Liubą Eidukevičių, etc.

** Vaclovas Kazlauskas – ilgametis Aisčių bembačius ir vokalistas, grojo pas Joną Pavilonį, Romą Stankevičių;

*** a†a Algirdas Jasionis – Alytaus muzmenų Shmuel Tatz, Zenono Gramacko, bendraamžis ir kolega

gravatar_zoraŽorka komentaras (apie Aisčius)

Susikurėt 1969. Vikcius*, Valdas,  Simas (Algis jo vardas). Ar čia pats pirmas sąstatas? Dėl pirmo, reikėtų klausti Vikcių, bet man atėjus, buvo Vikcius, Valdas** ,  Bimbė***, Svetlana**** ir dar viena juodukė Ona, vėliau Janė, bet gal su tavim kartu atėjo, nepamenu. Pradėjote groti mašinu gamyklos klube. Tacas pasakojo, kad jis pasiūlė sugroti vieną pirmųjų dainų “Atvažiavo meška”. Tada aš buvau vaiske, gavau nuo Romuko***** laiską, kad Aisčiai su raudonais čebatais groja !!! Čia ir buvo pirmas sąstatas, kažką Vikcius minėjo. Buvo ir “Atvažiavo meška“, Mulė už 200 rublių turėjo čekų gitarą. Ir su čiabatais ir apranga grojo klube, pats mačiau – tada studentavau.

* Viktoras Jonkus – ilgametis Aisčių bosistas ir garso operatorius, vienintelis grupėje, nuėjęs visą kelią nuo įsikūrimo [1969] iki išsiskirstymo [1982], pirmasis grupės vadovas, nors pirmaisiais metais daug veikloje reiškėsi Shmuel Tatz-Mulė;

** a†a Valdas Jurgelevičius – Aisčių pirmasis bosistas;

*** Rimgaudas Drumžlys – Aisčių klavišininkas;

**** a†a Svetlana Serioginaitė – Aisčių vokalistė;

***** Romualdas Stankevičius – vienas Aisčių vadovų, vadovavo Vyno gamyklos, Medvilnės kombinato VIA, grojęs profesionaliuose Filharmonijos ansambliuose

gravatar_dzilbusDzilbus komentaras (apie Aisčius)

Reikėtų paminėti ir Aisčių aušrą, apie tai net enciklopedijose* nerašo: 1 vidurinė mokykla, 1967, kai Vikcius** padarė elektro gitarą, bet niekas gerai nemokėjo ja naudotis, tai  mokykloj AlviJago*** visus nustebino, kai parodė kaip ta gitara turi skambėti. 11-toje klasėje jie: Vikcius** guit., Gintas**** – guit, a†a Ričardas Žukauskas (Žakas)  – drums, grojom be boso ir per pavojaus grūšią, kuri leido baisius garsus, akompanuodami a†a Vytui Pinkevičiui iš Kurorto, kuris dainavo Hard Days Night, Dizzi Miss Lizzy [Beatles gabalai]. Dar Simo***** sesuo Vitalija dainavo Trakų pilį (pagal Animals) ir/ar dar kažką. Visa tai vykdavo 1 vidurinės mokyklos šokių vakaruose. Dar šis sąstatas važiavo į Nemunaitį ir dar kažkur koncertuoti su konferansu a†a Vytu Kunčinu ir Vikciaus**  Jule, kuri ant scenos darydavo špagatą ir kitus gimnastikos triukus. Anksciau 1 vidurinės mokyklos šokiams grojo mokyklos moksleiviai klasiokai Vidas Pranevičius – klarnetu, Strazdas trombonu, triūba, Rička (Žakas) mušė būgnus, bet atėję “elektrikai“ Viktoras su Dzilbum juos nukonkuravo. Jiems grojant, salės kampuose pasislėpę nuo griežtų mokytojų-prižiūrėtojų, moksleiviai šokdavo twistą (draudžiamą šokį).

*Knygos, turinčios enciklopedijos požymių ir rašiusios apie Aisčius. Tai  Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” 2011 ir Roko Radzevičiaus  „Lietuvos roko pionieriai“ 2013

** Viktoras Jonkus – ilgametis Aisčių bosistas ir garso operatorius, pirmasis grupės vadovas, vienintelis grupėje, nuėjęs visą kelią nuo įsikūrimo [1969] iki išsiskirstymo [1982]

*** Alvydas A. Jegelevičius – vienas Aisčių vadovų, kompozitorius, atlikėjas, grojęs profesionaliuose Filharmonijos ansambliuose

****Gintautas Unguraitis – Aisčių gitara, klavišiniai, paskutinis grupės vadovas

***** a†a Stasys Simanavičius – Aisčių bembačius

Alytaus gimtadienis 2013 [rock‘o reikaliukai]

RIMTAI IR BE EMOCIJŲ

Alytaus gimtadienio šventės metu dėmesys krypo į vietinių rockmenų pasirodymus. Tai R.Vymeris (ex ,,Svaras 409″), A. Jegelevičius (ex ,,Aisčiai“), A. Abromavičius (ex ,,Heraldika“),  A. Sikorskis (ex ,,Vynas“), Alytaus roko lyga „Laiko sala“, Moonshine, dar kai kurie svečiai.

Koks įspūdis. Kas tuos įspūdžius akumuliuoja? Jei tai žmonės VISĄ savo gyvenimą klausę, kolekcionavę Deep Purple ar Nirvana, Iron Maiden ar Oasis, matę krūvas koncertų DVD ar gyvai– jie dažnai turi supratimą apie hard&heavy muziką. Gyvas pavyzdys šventėje: susitinkame   melomaną Valių Stadulį, ką tik iš Vokietijos, kur dvi paras kaifavo  rocko fiestoje, kurioje dalyvavo Europe, Whitesnake, Journey ir kiti grandai. Ką gali Valius pasakyti apie Alytaus sproginėjančius garsus? Jis tik nusišypso ir kukliai patyli. Ta tyla ir yra pirmas vertinimas.

Kitas epizodas. Dzilbus, jau besibaigiant grupių pasirodymams, klausia Valentiną Chlevicką (gitara, vokalas, muzikos kolekcijos, grojęs su Kęstučio Antanėlio grupe Vilniuje su exAisčiais ir begale kitų): na, Valiau, koks įspūdis, kaip grojo, kas patiko-nepatiko? Valius kiek patylėjęs: –  žinai, aparatūra tikrai neblogai skamba…

Vertinti mūsų vietinius šaunuolius, lyginant juos su Led Zeppelin, labai NEGARBINGAS užsiėmimas, todėl toliau juos tik girsime.

NUOŠIRDŽIAI IR SU EMOCIJOMIS

Pagarbą reikia atiduoti exAisčių vadui Alvydui A. Jegelevičiui, padėkoti už pasirodymą ir priminimą, jog būtent “Aisčiai“ Alytuje 1969 įpūtė pirmąjį rocko j o n v a b a l į. Kai “Aisčiai“ grodavo koverius iš grupių Ten Years After, Chistie, Manfred Man, CCR, liepsnojo scenos užuolaidos Prienuose, lūždavo salės Alytuje ar Elektrėnuose. Tai fanų darbas, jie net lydėdavo grupę koncertų metu, kaip kokie Manchester United F.C. futbolo klubo gerbėjai. Tada tokia muzika buvo kažkas negirdėto ir gaivaus.

Šiandien, klausant exHeraldika Andriaus Abromavičiaus gitarinius papjaustymus ar Ričardo Vymerio atliekamus gabalus, suvoki, kad rock‘o reikaliukai ženkliai pasistūmėjo į priekį. Tai DŽIUGINA. Pora savaičių anksčiau, šalia Žaliosios mokyklos pasirodė grupė iš Austrijos (matysite filmuke). Vyrukai sugrojo tiksliai ir subalansuotai. Tai tikra hardrocko klasika. Jokio jovalo.  Dar matėme ir girdėjome Moonshine su Gabriele Dzekunskaite. Glukoidų verdiktas: tai Alytaus rock‘o viltis. Gabrielė parodė, kad ladies in rock gali ne mažiau už patikrintus rockmenus. Esi šaunuolė. Dar pagyrimas Moonshine gitaristui. Gaila, nežinome Tavo vardo ar bent niko (tikimės, komentuose kažkas vis tik parašys), bet linkime Tau savo Fender Stratocaster‘iu  daryti taip kaip Ritchie Blackmore, daryti geriau už Ritchie.

rocko_reikalai

DALYVIAMS IR GERBĖJAMS

Filme matysite Alytaus grupių beveik visus penktadienio pasirodymus. Ten bus dar daugiau vertinimų, tad neužsigaukite, jei kas ne taip. Tobulumui nėra ribų. Roma irgi nepasistatė per dieną. Ir neužsilenkite iš laimės, jei sulauksite pagyrų.

Rock’o reikaliukai || kamera ir montažas  Dzilbus || Trukmė 00:10:17

Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

Gražu, kai apie pirmąją Alytaus roko grupę “Aisčiai“ rašo jau antroje enciklopedijos požymių turinčioje knygoje, bet ar teisinga būtų primiršti kitas, taip pat Alytų garsinusias grupes? Šiame poste skelbiame dalelę istorijos, kurią Alytaus senieji muzikos veteranai atplėšė iš savo prisiminimų  ir padovanojo glūkoidams. Tai būgnininkas Jonas Miliauskas, saksofonininkas, dainininkas Žora Bondarevas ir sintezatorių entuziastas Juozas Muzikevičius.

baras_zalias

valdas_ogijenkoKĄ TIK GAVOME LIŪDNĄ ŽINIĄ, KURIĄ PRANEŠĖ ALDONA MARCINKEVIČIENĖ, JOG DAUGŲ GATVĖS KAPUOSE SUPILTAS NAUJAS KAUBURĖLIS SU UŽRAŠU

VOLDEMARAS OGIJENKA  1956 – 2013.

VALDAS GROJO SU ALYTAUS GRUPĖMIS, BŪGNUS MUŠĖ IR “HIPERBOLĖJE“.

baras_zalias

Tai, kad Alytaus muzikantų galerija pildosi, rodo, kad patys ir esame savos istorijos kūrėjai ir metraštininkai. Tai tam tikros rūšies savitarna. Arūnas Lepeška papasakojo kaip nuosekliai ir primygtinai prašė Joną Miliauską, vieną pirmųjų Alytaus būgnininkų, pasidalinti nuotraukomis su glūkoidais. Jonas Miliauskas grojo kultūros namuose (ir ne tik), vadovaujant Jonui Paviloniui. Tai ir Viktoro Jonkaus (Aisčiai) kolega pagal motociklų “Jawa“  liniją. Jonas Miliauskas su savo Jawa sugebėjo tada ir Krymo pusiasalį Juodojoje jūroje pasiekti.

gongalvis_2-moldova

»» Jonas Miliauskas Moldovoje 1967. Kažkas pajuokavo, kad Trowos barabanams labai tiktų šio mielo gyvūno oda…

Tai jis Vaclovui Kazlauskui (Aisčiai) parodė pirmus bembų breikus. Dėkojame Jonui už foto, kurios sugulė į muzmenų galeriją.
Žora Bondarevas dar kartą revizavo savo fotovizualinius resursus ir surado vertų prisiminti epizodų iš laikotarpio, apimančio pasirodymus mašinų gamyklos klube, kultūros namuose ir koncertinės išvykos į Liepoją (Latvija). Jo surastos nuotraukos taip pat jau galerijoje.
Šių abiejų veteranų pateiktose fotonuotraukose rasime maestro Joną Pavilonį, V. Zokienę, Vidą Balyną, Vytą Pisaravičių, Liudą Vaitkų, Tanią Baranauskienę ir Vytautą Kaupinį (gaila, jų abiejų jau nėra gyvųjų tarpe) ir kitus.

gongalvis_kulturke

»» Jonas Miliauskas, Jonas Pavilonis, Žora Bondarevas, Algirdas Jasionis,  Liudas Vaitkus

Dar vienas įdomus faktas mūsų muzikiniame gyvenime. Juozas Muzikevičius sintezatoriui, jau tapusiam  legenda „Korg i3“, yra sukūręs visą tembrų paletę. Naturalu, kai muzikantai ekspermentuoja. Šį kartą Juozo sukurtais tembrais pasinaudojo muzikantas-vakarietis Denny Flynn ir kaip padėką, atsiuntė  CD su savo autografu. Daugiau apie Juozo veiklą rasite čia.

Denny_Flynnn

»» Šiame kompakte Denny Flynn naudojo Juozo Muzikevičiaus sukurtus KORG tembrus

Skaitytojo laiškas:

Sveiki,

Nesenai vienas jūsų bičiulis užsiminė apie Jūsų puslapį, kuriame suradau foto, kurią prikabinau.
Jeigu yra noras patikslinti duomenis, tai vienas iš nuotraukoje užfiksuotų muzikantų pagelbėjo.

Pagarbiai, Virginijus Jurkonis

44_elektros tinkla_sepia

»» Iš kairės į dešinę: 1. Smolskytė (vokalas), 2. Juozas Stasionis (akordeonas, klavišiniai, vokalas), 3. Justinas Lukoševičius (gitara, vokalas),4. Juozas Meisneris (klavišiniai, vokalas, vadovas), 5. Alfredas (Valdas) Bielskus (bosinė gitara), 6. Valė Orlova (vokalas), 7. Gintautas Makauskas (mušamieji).

Žora Bondarevas dar surado vertingų nuotraukų žyminčių 1965 – 1980 laikotarpį . Vienoje atpažinsite “Nemuno“ restorano senbūvius (apie 1965), grojusius dar iki “Aisčių“ dešimtmečio. Vis tik įdomi foto, kurioje groja Silvos, Kaupo ir Žorkos žmonos. Gaila neišliko audio …. Daugiau Žoros fotografijų rasite Muzmenų galerijoje

tratas

LIEPOJA2

(Nukrypimas). Norisi paminėti vieną muzikinę veiklą, nepelnytai bandančią išsprūsti iš atminties. Apie 1980 metus pramogauti vakarais galima buvo “Vaivos“ kavinėje ir “Žuvinto“ restorane. Gyva muzika. Tai dviejų grupių, nuožmiai konkuravusių Alytaus pramogų pasaulyje kova. Tai Ginto Pikūno komanda iš Vaivos kavinės ir exAisčiai (Viktoras Jonkus, Gintas “Dzilbus“ Unguraitis, Vacys “Septynios arklio jėgos“  Kazlauskas, Valentinas Chlevickas ir Dainius Prusevičius), tuomet užėmę strategiškai svarbiausią miesto tašką – Žuvinto restoraną. Jeigu “Vaivoj“ Kęstas sudainavo Elton John’o – “Daniel“, tai exAisčiai turi atsakyti Valiaus Chlevicko “Jumpin‘ Jack Flash“ (Rolling Stones). Vieni pas kitus retkarčiais svečiuodavosi, o tai įpareigodavo konkurentus muzikuoti pasitempus. Tą vakarą, kai prie tolimo stalo Žuvinte aplipusi jų gerbėjų sėdi “Vaivos“  komanda , scenoje exAisčiai priversti negroti niekalo, groti tik gabalus, kuriuos jau atidirbę, dar gali išmesti kažką specialaus, kad ir “I Shot Sheriff“ pagal Ericą Claptoną ir dar reggae stiliuje. Aišku, apie tai galima būtų daug parašyti, tik reikia užsivesti. (Nukrypimo pabaiga)

vaiva kavine

»» Ginto Pikūno (centre) komanda (“Vaivos“ kavinė) apie 1980 metus.  Kairėje matote nuolatinį glūkoidų sueigų dalyvį bosistą Vytą “Stygą“ Palubinską. O Gintui sakome: kada, pagaliau,  atvažiuosi prie Glūko, dar ir Dainių (prapuolenį) atsivežk (Dainius Prūsevičius – dešinėje) ir Dzilbaus Laimos klasiokę Romutę Skumanaitę (antra iš dešinės) nepamiršk pakviesti.

Grįžkime prie pagrindinės minties. Žinome, kad glūkoidus skaito bent du tos grupės nariai: Gintas Pikūnas ir Vytautas “Styga“ Palubinskas. Todėl abiejų ir prašome pasidalinti su glūkoidais atsiminimais apie grupės narius, svarbius arba specialiais ypatumais persunktus grupės veiklos epizodus.

Logiška fotogalerijos tęstinumo idėja rutuliojasi į elementarų klausimą: ar tik Aisčiai, kultūrnamio, Vyno gamyklos, Medvilnės kombinato, Šiluminių tinklų, Statybos tresto muzikantai formavo estrados ar roko veidą Alytuje. Taigi, kad ne. Airija su Darium Mileriu-Nojum, Svaras 409 su Ričardu Vymeriu, dar kažkas. Kas tie “dar“?  O jie tikrai buvo, yra ir mes tai žinome. Tad pasidalinkime tuo ką žinome. Rašykite į  Glūkoidų paštas
_Vynas-Airija-Aisciai-Sekspyras

»» Darius Mileris-Nojus (“Airija“) – dešinėje-viršuje su kolegomis miesto šventėje 2008. Vytauto Stanionio nuotr.

Ar negali būti taip, kad undergrounde kažkas dabar kuria šedevrus, tik lieka inkognito, nes neturi turtingo strateguotojo, todėl daro sau ar  kukliam gerbėjų ratui. Taigi mintis ta: visi turintys info, galintys ir norintys suteikti informaciją apie Alytaus grupes nuo 1980 metų iki šių laikų – YPATINGAI PAGEIDAUJAMI apsireikšti glūkoidų svetainėje. Nuotraukos, bent trumpi grupių veiklos aprašymai – tai ir būtų ta svarbi info, kuria čia mielai pasidalinsime.

„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“

Tai jau antroji knyga apie Lietuvos roko muzikos pradmenis Lietuvoje, kurioje minima Alytaus grupė ”Aisčiai”. Pirmoji – Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” (2011). Miela, kad tokie minienciklopediniai rašiniai pasiekia dar gyvus to laikmečio muzikantus. Sovietmečiu tokie reiškiniai kaip roko muzika ar hipiai egzistavo tik undergraunde. Tada apie knygą šia tematika geriau nesvajoti, o informacijos buvo tiek, kiek jos išsiverždavo pro tarybinio jaunuolio moralės ir kultūros sargų saugyklų plyšius.

Pora laiškų į glūkoidų pašto dėžutę apie įvykį.

Džiugu, kad Roko Radzevičiaus knyga apie LT roką jau pasirodė ir neužilgo bus knygyne, bet internetu žymiai pigiau – 30 Lt. Džiaugiuosi, kad ir mūsų “Aisčių” muzikinė veikla čia paminėta. Šaunu.   Alvydas A. Jegelevičius

Noriu pasidžiaugti, kad knyga „Lietuvos roko pionieriai“ jau yra. Labai dėkoju visiems jums už skirtą laiką. Knyga gavosi tikrai stora – 463 psl. Tik, gaila, visiems knygos padovanoti negalėsiu. Tad tuos, kas gali, kviečiu ją  įsigyti mūsų el.parduotuvėje.  Netrukus ji pasirodys ir knygynuose. Rokas Radzevičius

Skaitykite dar tik rengiamą tekstą apie “Aisčius“ Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ (tekstas netaisytas, foto įterpta mūsų). Alvydas A. Jegelevičius kukliai nutyli savo pastangas informacijos apie “Aisčius“ skleidime, tačiau paplokime jam už iniciatyvą ir taip bent virtualiai pagerbkime “Aisčių “ grupės lyderį.

roko_pionieriai

„Aisčiai“ (Alytaus)

Alytaus Ryšių mazgo (gal tiksliau ir paprasčiau – Alytaus pašto rock (big-byto) grupė ?) tarybiškai vadinta kaip instrumentinis – vokalinis ansamblis „Aisčiai“ gyvavo 1968 – 1976 m., vadinamas pirmąja Alytaus roko grupe.

Pirma Aičių rock grupės sudėtis: Viktoras Jonkus „Vikcius“ – bosinė gitara, solinė gitara, pirmas ans. vadovas; Valdas Jurgelevičius „Valdukas“ – bosinė gitara; Rimgaudas Drumžlys „Bimbė“ -, gitara, vargonai, vokalas; Jonas Miliauskas – mušamieji; Lionė Navickaitė – vokalas;

aisciai_69

1969 -spalis. Tai gali būti pati pirmoji Aisčių nuotrauka. Grupės įkūrėjas – Viktoras Jonkus, prie “bembų“ – Simas Simanavičius.  Pirmąjį Aisčių logo trafaretą pagamino  fotografijos autorius Genius Vnarauskas. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

Grupės palaikytojai – Shmuel Tatz-Mulė, Seilius, Pilvelis, Bondarevas-Žora.

Vėliau į grupę įsiliejo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgnininkas Stasys Simanavičius-Simas ir Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, klavišiniai, vokalas).

Alvydas Jegelevičius-Jegelė (solo gitara, klavišiniai, solistas) Aisčiams vadovavo 1970-73 m.;

aisciai_3_slide

Alvydas Jegelevičius kairėje. Iš pašto veža aparatus į  restoraną “Nemunas“, kuriame jie grojo beveik dešimtmetį. 

Romas Stankevičius – bosinė gitara, klavišiniai, Aisčių vadovas nuo 1973-76;

aisciai_slide_8

1975. Romas Stankevičius stovi kairėje . Centre Dalia Meisnerytė

Gintas Unguraitis – Aisčiams vadovavo iki 1977m.

aisciai_slide_11

 

bimbe

Rimgaudas Drumžlys-Bimbė pirmas kairėje. 1973

 

Rikantas Lilis – solistas-vokalistas, gitara;

 vacius-6

Rikantas Lilis antras iš dešinės . “Aisčiai“  išdykauja. Su Janna. 1974 repeticijų salė pašte.

Dalia Meisnerytė – solistė-vokalistė;

Svetlana Serioginatė – solistė-vokalistė;

aisciai_4_slide

Visi trys aukščiau minėti dirbo LTSR Valstyb. Filharmonijoje.

Onutė Patackaitė – solistė-vokalistė, pranešėja;

Janina Jegelavičiūtė – solistė-vokalistė

Vaclovas Kazlauskas – solistas-vokalistas, mušamieji;

muzmenaivacius-5

Vaclovas Kazlauskas. Už jo poetas, bardas Albertas “Šekspyras“ Antanavičius  – niekada nevengdavo “Aisčių“ 

Ir prie Aisčių prisišlieję atlikėjai iš kitų Alytaus grupių

Algis Jakutis – solistas-vokalistas.

jakutis

1980.  Dainuoja Algis Jakutis. Drums – Valdas “Vatuvkė“ Ogijenko, dešinėje su akordeonu “Abramo“. Juozo Muzikevičiaus fotoarchyvas.

Valentinas Chlevickas – vokalas, gitara;

aisciai_slide_17

Valentinas Chlevickas (dešinėje) su Gintu Unguraičiu-Dzilbum 1982

Romas Vaitkevičius „Cvekas“ – vokalas, gitara;

cvekas

1972. “Kūrikai“: Vidas Lubauskas, Liudas “Bulka“ Bulkevičius,  Algis Verbauskas. Aukščiau –    Ričardas Čmieliauskas, Romas “Cviakas“ Vaitkevičius, Jonas Ptakauskas. Aldonos Marcinkevičienės fotoarchyvas 

Dainius Prusevičius – mušamieji;

aisciai_21_slide_cr

Dainius Prusevičius pas Dzilbų kieme 1981

[‘Aisčiai’]

Grupė susikūrė 1969 m., globojama Alytaus pašto viršininko ir grupės bosisto Viktoro Jonkaus tėvo, Juozo Jonkaus. „Aisčiai“ įsikūrė Alytaus pašto pastato trečiajame aukšte buvusioje salėje. Juozui Jonkui tai buvo gana rizikinga, nes laikotarpiu savo organizacijoje priglaudė grupės narius, kurių muzika turėjo maištavimo požymių.

Gintas Unguraitis:  „Aisčiai“ pirmieji, galima sakyt, pabandė roko muziką grot, gal ta muzika į roką nebuvo labai panaši… Tokios muzikos dar niekas nebuvo bandę grot. Buvo grojami koveriai. Dar nebuvo tokios roko muzikos, kurią būtų bandę patys kurt ir grot“ 

Pavojus buvo juntamas ne tik dėl grojamos muzikos, bet ir dėl paties grupės pavadinimo. Po pirmosios reklaminės „Aisčių“ koncerto afišos, kurioje buvo parašytas ir grupės pavadinimas, pasirodymo, Alytaus pašto grupė buvo dėl jo kritikuojama. „Aisčiams“ buvo teigiama, jog jie neturi teisės taip vadintis, todėl vėlesniuose koncertų skelbimuose buvo rašoma tik „Vokalinis – instrumentinis ansamblis“.

Pirmasis „Aisčių“ koncertas Alytuje įvyko 1969 m., po bene daugiau nei pusės metų repeticijų, tačiau jau prieš tai grupė spėjo apsilankyti Simne, Dauguose, Druskininkuose, Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke). 1970 m. muzikantų veikla išsiplėtė – pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose. 1970 m. gruodžio mėn. pradžioje Vilniaus Ryšių darbuotojų klube vyko pirmoji respublikinė ryšių įmonių meno saviveiklos kolektyvų apžiūra. Šioje apžiūroje „Aisčiai“, nors ir neseniai susikūrusi grupė, laimėjo pirmąją vietą rajonų kategorijoje. Taip pat buvo pripažinti „absoliučiai geriausio respublikoje“ vokalinio – instrumentinio ansamblio vardu.

Gintas Unguraitis:  „Konkurentai buvo „Gėlių vaikai“, aišku, mums ta pergalė nelabai dūšioj gera, mes vis tiktai grodavom tokią lietuvišką muziką, kuri vadinosi „estrada“. Nors gal ir pažangiai, tobulai tie dalykai būdavo atlikti, bet Stasio Daugirdo kūryba jau buvo ta, kuri vadinama „tikra“- jie patys kurdavo dainas, aranžuodavo, prasmingi tekstai… <….> Nors ir didžiuodavomės, bet žinodavom, kad ta pergalė nebuvo pelnyta“

Grupės repertuare skambėdavo įvairi muzika – tiek lietuvių bei tarybinių kompozitorių, tiek ir aranžuotų lietuvių liaudies ir užsienio kompozitorių dainos. 1970 m. prie grupės prisijungus jos naujam vadovui Alvydui Jegelevičiui, „Aisčių“ repertuaras pasipildė    ir jo kūrybos  dainomis – „Tik sapne“, „Žaliosios akys“, „Tu lauk manęs“ (visos trys alytiškio A.Saulyno tekstais), ir kitomis. Kai kurie grupės nariai jau buvo ragavę muzikos mokslų muzikos mokyklose  arba turėjo bent tam tikrus muzikinius pradmenis, todėl tų laikų garsių grupių (Monkies, Christie, Ten Years After, Manfred Mann) koverius iš klausos atkurti „Aisčiams“ nebuvo sunku – pavykdavo išmokti ir gitarų akordus, ir boso partijas, ir kt.

Igoris Riabovas:  „Aisčiai“ buvo muzikantų kalvė.“

„Aisčiai“  ne tik grojo, taip pat pasižymėjo ir „šviesos muzika“ – ant galinės scenos sienos buvo projektuojamos trijų spalvų (geltonos, žalios, raudonos arba mėlynos, žalios, raudonos) šviesos, mirksinčios ritmiškai į taktą. Įdomu tai, jog pateikdama Lietuvos trispalvės simboliką „šviesos muzikos“ metu, grupė neturėjo politizavimo idėjų. Valdžia dėl naudojamų šviesos spalvų priekaištų taip pat nereiškė.

Alvydas Jegelevičius: „Mes nepolitizavom ir valdžioj neieškojom priešų. Muzikos artumas buvo neginčijamas, tai buvo tas įspūdis,kai tu jauti, kad dainuoja bičiulis šalia, ne operos solistas arba ne rafinuotas estrados ideologizuotas atlikėjas su kauke veide <…> Artumo jausmas ir buvo demokratijos ir laisvės požymis, adekvatus tavo sielai.“

Grupėje „Aisčiai“ skirtingu laiku grojo nemažai muzikantų. Kai kurie jų „išėjo“ į profesionaliąją sceną, tobulėjo, kai kurie pasuko kitais keliais. Laikui bėgant „Aisčiai“ pradėjo  skalaidytis – grupės nariai pasklido po kitus Alytaus estradinius ansamblius, arba išvažiavo mokytis, dirbti  ir gyventi į kitus miestus.

2009. “Aisčių“ pasirodymas po 40 metų. Romas, Alvydas ir Gintas miesto sode. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

aisciai_2009

Parengta remiantis:

  1. Liudo Ramanausko interviu su A. Jegelevičiumi, I. Riabovu ir G. Unguraičiu (FM99);
  2. Komunistinis rytojus, 1970 lapkričio 7d., Nr. 132;
  3. Komunistinis rytojus, 1970 gruodžio 22, Nr. 151;
  4. Darbo vėliava, 1970 lapkričio 19 d. Nr. 137;
  5. www.glukoidai.wordpress.com
  6.  M.Peleckis-Kaktavičius, Rokas vienija, Mintis, 2011, Vilnius
  7. R. Radzevičiaus  interviu su A. Jegelevičiumi 2012 10 02

“Aisčių “ foto galerija:

galera_aisciai1

Alvydas A. Jegelevičius – “Galvok apie meilę…“

Tai naujas Alvydo kompaktas, kuriame tarp kitų dainų tekstų autorių yra  Jurgis Kunčinas ir Albertas “Šekspyras“ Antanavičius. Kurorto ir Madrido rajonų kūrėjų kooperacija visad sveikintina. Dar neteko girdėti visų dainų. O dainų pavadinimai sako apie save tik Alvydo kūrybą atidžiai stebintiems, kitiems verta žengti gražų žingsnelį – nusipirkti šį CD. Tai būtų garbingas kiekvieno glūkoido poelgis. Juk mūsų ne tiek daug ir ne kasdien kažką įsimintino sukuriam.

Dalykiškas nukrypimas, visiškai nesusijęs su Alvydo kompakto antireklama. Zuzi internetinėje parduotuvėje, norint nusipirkti Alvydą, svetainė prašo begalės info apie pirkėją: vardo, pavardės, adreso , telefono numerio, mailo. Karti patirtis sako, jei kažką kažkur pirkdamas pildei anketą, ir nesvarbu parduotuvėje ar internete, gausi į mobiliaką atitinkamą srautą spamo su pasiūlymais apie kvailas nuolaidas, išpardavimus etc. Aš apsidraudžiau nuo tokių “paslaugų“: įdiegiau į savo iPhoną SMSninja aplikaciją. Tai tikra nindzė-nepageidaujamų SMS’ų ir skambučių kileris. Veikia efektyviai ir be klaidų.
O Alvydo kompaktą vistiek pirksim. Viena dainų: “Pirmosios gėlės“ jau skambėjo ir rodėsi mūsų saite, kai glūkoidų studijoje “Garažų klipai pristato“ kažkas uždėjo vaizdą.

Čia galite užsakyti Alvydo Jegelevičiaus naują CD “Galvok apie meilę…“

Sąsajos: “Aisčiai“, Alytaus herbas ir viduramžių riteriai

Eilutės iš Alvydo A. Jegelevičiaus laiško glūkoidams. Įdomūs pasikapstymai “Aisčių“ ir heraldikos istorijos srityje. Apie miestų herbus. Nuo 1970 m. heraldikos komisijos veikla uždrausta, miestams neleista vartoti herbų, tai sovietų pastangos įrodyti, kad gyvename CCCP ir prisiminti istoriją ar savivaldos atributus – tabu. 1995 m. dailininkas J. Galkus pagal senuosius miesto antspaudus atkūrė Alytaus miesto herbą: baltą rožę raudoname lauke. 1995 m. gruodžio 11 d. šį herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Alvydo Jegelevičiaus armijos laikų draugas Viktoras Šandorovas, su kuriuo kartu ne tik tarnavo, bet laisvalaikiu mokėsi lenkų kalbos, vertė straipsnius apie rock dievaičius, net ir romaną buvo įpusėję… Po daugelio metų, kai Viktoras pamatė Alvydo dainą per rusų centrinę TV, parašė laišką – Vilnius, filharmonija, Alvidasu… Jie abu bendrauja iki šiol, susirašinėja, juokauja. Viktoras gyvena dirba savo turizmo firmoj Sočyje. Laisvalaikiu fotografuoja. Aisčių reklaminį plakatą Alvydas tada nusiuntė Viktorui, bet dabar tokio pavyzdžio neturi. Gal kas nors išsaugojote? Dar apie Aisčius. Vienas glūkoidų skaitytojas netikėtai rado informaciją apie “Aisčius“ ir nurodė linką (žiūrėkite puslapio apačioje).

Alvydo Jegelevičiaus rašo. Čia garsus riterių stalas, pakabintas Winčestrio bažnyčioje, netoli Londono ir garsiojo Stounhendžo. Aplink ratu surašyti garsiausių riterių vardai, tačiau – kas pavaizduota centre? Koks ryšys tarp šio stalo ir mūsų Alytaus? Visi prisimenam pirminį Alytaus herbą su trim lelijom. Ačiūdie – jis liko rajono herbe, bet šis, manau, visiems alytiškiams pažįstamas žiedas, ar neprimena tų tarybinių laikų su Alytaus vardo ženkliukais. Tada įvairiai vadindavo tą žiedą. Aš ir pats nebežinau – lyg lelijos, lyg bulvės ar obels tas žiedas? Tokios nuomonės plito tais laikais. Kokia šio žiedo kilmė, koks augalas jį užaugino. Galim taip pat spėliot, bet ĮTARTINAS  PANAŠUMAS NEDUODA RAMYBĖS. AR TIE RITERIAI BUVO ALYTUJ, AR ALYTIŠKIAI BUVO TEN NUKELIAVĘ?..

Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas“

Alvydas A. Jegelevičius, vienas “Aisčių“ lyderių, parengė trumpą apžvalgą apie grupę. Visa tai įtraukta į Mindaugo Peleckio knygą “Lietuvos rokas“. Tai Alvydo dovana ir glūkoidų susitikimų 30-mečiui.  

Idėja – Mindaugas Peleckis. Pagrindiniai bendraautoriai – Lukas Devita ir Z’EV (Stefan Joel Weisser). Taip pat – Gediminas Kajėnas, Vituolis Joneliūnas, Simonas Bendžius, Akvilė Šustavičiūtė, Gintarė Čiuladaitė ir šviesaus atminimo Šiaurys Narbutas. Knyga pasirodys 2011 m. birželį. Gali būti, kad ji bus pristatyta ir Alytuje. Knygoje paminima ir apžvelgiama, aprašoma daugiau kaip 1100 grupių ir muzikantų, joje rasite daugybę interviu, taip pat muzikologinių straipsnių, esė, reportažų, albumų recenzijų, prisiminimų. Aptariamas visas Lietuvos roko laikotarpis nuo 1960 m. kovo 8-osios, kai gimė grupė “Vairas“ iki 2011 metų. Taip pat kalbama apie ištakas – pirmieji lietuviški įrašai daryti dar 1908 metais. Esminė knygos idėja, žymima šūkiu “Rokas vienija!“, turi dvi prasmes: muzikologinę (visi stiliai tarpusavyje susiję, todėl, kalbėdami apie roką, negalime pamiršti ir estradinės muzikos, klezmerių grupių, klasikos, džiazo, etnografinės, liaudies muzikos) ir visuomeninę. Tikimės, kad ši knyga padės suvienyti žmones iš skirtingų epochų, muzikinių stilių; niekas neturi būti užmirštas; žinoma, tobulų knygų nėra, tad visi skaitytojai mielai kviečiami diskutuoti Facebook’o grupėje “Knyga “Lietuvos rokas“, taip pat rašyti prisiminimus, pastabas, kritiką, informaciją, siųsti įrašus, fotografijas adresu mindaugas.peleckis@gmail.com

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

„Aisčiai“ (Alytaus pašto grupė – 1968-1977)

Alytaus ryšių mazgo grupė (vokalinis instrumentinis ansamblis) – VIA pagal tuometinį sąjunginį ir profsąjunginį statusą, buvo sumanytas ir įkurtas Viktoro Jonkaus-Vikciaus, pirmo  „Aisčių“ vadovo, sujungusio į viena ir garso techniką ir gitarinę muziką. Kartu su Valdu Jurgelevičium-Valduku Viktoras pasigamino pirmas savadarbes elektrines gitaras ir pradėjo groti, eksperimentuoti. 1969 m. Alytaus mašinų gamyklos klubo šokiuose įvyko pirmas garsus „Aisčių“ pasirodymas. Raudonais „čebatais“ avėdami į sceną išėjo – Viktoras, Valdukas ir dar du muzikantai – Rimgaudas  Drumžlys-Bimbė (vargonai, gitara, vokalas), būgnininkas Jonas Miliauskas ir vienintelė mergina, mašinų g-los dainininke Lionė Navickaitė. Tą įsimintiną vakarą garsiausiai nuskambėjo grupės atliekama liet. l. daina rock stiliuje „Atvažiavo meška“ kartu su vyresniu grupės bičiuliu Mule (Smuel Tatz). Jis su A. Jusioniu, K. Pilveliu, P. Seilium ir Žorka Bondarevu jau seniau „ruošė dirvą“ Aisčiams. Taigi – stipri pradžia jau buvo padaryta ir neužilgo į grupę atėjo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgninkas Stasys Simanavičius-Simas ir Kauno KPI studentas, „cikras alyciškis“ Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, vokalas). Tuoj pat buvo sukurtas kitas „Aisčių“ topas – iš Valduko senos plokštelės nurašyta ir naujai aranžuota „Arielkytė“. Grupės globėjais tapo Viktoro tėvas – pašto viršininkas Juozas Jonkus (techninė bazė) ir pašto profsąjungos pirmininkė O. Seriogina (administravimas). Tais laikais „Aisčiai“ buvo gana gerai aprūpinti gitaromis ir kita būtina technika, o jei ko trūko – Vikcius su Valduku pasidarydavo patys, net šviesos muziką sukūrė ir pagamino. Grojant, spalvos – geltona, žalia, raudona – pulsavo ant sienų, bet niekas tada taip ir neįsigilino į tų spalvų reikšmę (!) 1970 m. iš „vaisko“ sugrįžo Alvydas Jegelevičius-Jėgelė ir „Aisčiai“ pradėjo kantriai zubrinti Alvydo nurašytas populiariausias pasaulio grupių, kurios dažnai skambėdavo per Radio Luxembourg, dainas. Radosi kita kokybė, kuri Ryšių Ministerijos rengiamose respublikinėse grupių konkursuose net keletą metų iš eilės „Aisčiams“ atnešė pirmas vietas ir laureatų vardus, nors tarp konkurentų buvo ir „Gėlių vaikai“, K. Antanėlio ir kitos žinomos tais laikais grupės. Vėliau Telšiuose „Aisčiai“ buvo apdovanoti ir Žemaitijos taure, o Alvydas – geriausio instrumentalisto prizu, tačiau visiems pats mieliausias apdovanojimas buvo liaudies menininko, alytiškio V. Seriogino sukurti ir pagaminti  “Aisčių „ medaliai. Jais pasipuošę „Aisčiai“ koncertavo, nors, kai kur patriukšmaudami, susilaukdavo ir tarybinių priekaištų, bet spaudoje būdavo kartais ir pagiriami ne tik Dzūkijoje, bet ir Žemaitijoje, didžiuosiuose miestuose. „Aisčių“ fanų tarpe buvo ne tik daugelis tos kartos alytiškių, bet suvažiuodavo jaunimo ir iš Kauno KPI, iš Vilniaus Konservatorijos, kitų aukštų mokyklų, kurie lydėdavo „Aisčius‘ net po koncertinius turus. 1971 ir 72m.  „Aisčiai“dalyvavo „Vilniaus bokštuose“, po kurių,1973 m. grupės lyderis Alvydas buvo pakviestas į „Estradines melodijas“, o „Aisčių“ vairą perėmė ir sėkmingai vairavo profesionalus muzikas Romas Stankevičius, vėliau taip pat pradėjęs groti „Estradinėse melodijose“. Paskutiniu „Aisčių“ vardo saugotoju tapo Gintas Unguraitis-Dzilbus ir likę muzikantai pamažu pasklido po kitus Alytaus miesto ansamblius, tačiau „Aisčių“ dvasia dar ilgai gyvavo, ypač – kai vyrai sueidavo pagroti į garsų „Nemuno“ restoraną. Galima pelnytai teigt, kad tais laikais Alytaus pašto grupė „Aisčiai“ savo meniniu lygiu buvo ne tiktai Ryšių Ministerijos sistemos, bet ir respublikinės reikšmės ansamblis. „Aisčių“ šlovė sukūrė ir atvedė naujus gitaristus – V. Pisaravičių-Pisarą, V. Bulkevičių-Bulką, brolius Maniarskus, R. Vaitkevičių-Cveką ir daugelį kitų gabių muzikantų, o taip pat ir grupių. Tais laikais Alytuje buvo tikras populiarios muzikos ansamblių ir grupių sąjūdis. Miesto parke tada grojo, dabar gerai žinomi ir garsūs Vilniaus muzikantai – Vidas Lubauskas ir Algis Verbauskas, bet muzikantai nepastebimai keitėsi. Gaila garso įrašų galimybės tais laikais buvo sudėtingos. Tada „Aisčiuose“ dainavo gana stiprūs vokalistai – R. Lilis, D. Meisnerytė, S. Serioginaitė (visi trys dirbę Vilniaus Valstybinės Filharmonijos estradiniuose ansambliuose), dar V. Kazlauskas, V. Chlevickas ir kiti, o juk „Aisčių“muzikantai savo gabumais ir kruopštumu taip pat nenusileido solistams. Tai buvo gana darnus ir darbštus kolektyvas palikęs savo ženklą ne tik Alytaus, bet ir visos Lietuvos gėlių vaikų kartos laikmetyje.

aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa

Daugiau apie “Aisčius“:

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškių klubas ir Aisčiai

AISČIAI  miesto sode. 2009. Reunion.

Su gimtadieniu, VIKTORAI!


Sveikiname “Aisčių“ bosistą, auto-radio-elektro meistrą, žveją ir nepakartojamą draugą VIKTORĄ JONKŲ gimtadienio proga. Siunčiame muzikinį sveikinimą. Sėkmės, sveikatos ir geros nuotaikos.

Adminai Dzilbus &  Juodo su visa glūkoidų komuna


Zenonas Bulgakovas vėl glūkoidų akiratyje

Maloniai pradžiugino alytiškis Zenonas Bulgakovas nuo laiko pageltusiom istorinėmis, beveik pusės amžiaus muzikantų nuotraukomis. Tiek laiko Zenonas dirba fotografijos srityje, tapo paveikslus ir dauguma temų skiria Alytaus miesto istorijai. Tai “Nemuno“ restorano muzikantai-senbūviai: Ž. Bondarevas, A. Navickas, J. Navickas, V.Gurjevas, Z.Bulgakovas, A.Laurinkus. P. Seilius, V. Kaupinis, K. Pilvelis, kiti kurių vardai, pavardės išdilo iš atminties. Ši komanda, nors ir nenutraukė veiklos, tiesiog įsiliejo į kitus ansamblius ir apie 1970 juos Nemuno restorane juos pakeitė dvidešimtmečiai – “Aisčiai“, kurie čia muzikavo iki 1978 metų. Vėliau juos “perviliojo“ Žuvinto susivienijimo direktorius Valentinas Sokolnikas groti to paties pavadinimo restorane. Įdomi Šaldytuvų gamyklos estradinio ansamblio nuotrauka, kurioje tarp veteranų už būgnų komplekto sėdi ir jaunasis Sigitas “Kefyras“ Kizala.

Jei Žora Bondarevas dainuoja ar groja saksu – tada buvo įprastas vaizdelis, bet kai matai Žorą su boso gitara, tai jau įvykis ir, gal būt, ne visiems žinomas. Visos nuotraukos patalpintos Muzmenų galerijoje. Visose keturiose  nuotraukose rasite ir Zenoną, grojantį gitara. Įpatingai ieškomos (most wanted) pokario (gal ir prieškario) seno gastronomo pastate gyvavusio restorano muzikantų  foto. Vieną jų pamename – smuikininką Vaisą. Gal skaitytojai turi savo fotoarchyvų užkaboriuose išlikusių ir dienos šviesos laukiančių to laikmečio foto. Kviečiame pasidalinti.

Glūkoiduose jau publikavome Zenono Bulgakovo keletą tapybos darbų, kurie fiksuoja miesto gatves, namus, kurių dalies realybėje jau nepamatysite. Pastatai nugriuvo, buvo nugriauti, o gatvės per 50 metų pakeitė veidą.

Primygtinai rekomenduojame pažiūrėti Zenono fotosvetainę, linką rasite meniu bloke Glūkoidai internete.  Išsiskiria fotodarbai, kurie pritrenkia neįprastu rakursu žvelgiant į įvairius kasdieninius reiškinius, modernia stilistika ir, aišku, drąsiai naudojant fotoredagavimo softą.

Gerų įspūdžių.

Daugiau apie “Nemuno“ restoraną: Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS

Vilniaus alytiškių klubas ir Aisčiai

Tie, kurie  praėjusį šeštadienį po pietų buvo su reikalais išvykę iš Alytaus, pjovė žolę kolektyvinėje viloje, žuvavo, dalyvavo vestuvėje ar buvo
užimti kitais ypatingos svarbos darbais, aišku negalėjo stebėti   miesto sode vykusios cikrinių alytiškių sueigos.  Miesto dienos šurmulį dar pagyvino
keletas Vilniaus alytiškių klubo akcijų: Albertas Šekspyras Antanavičiaus tradiciškai skiria savo kūrybos dainą Alytui, baltosios rožės miestui.
Alvydas A. Jegelevičius taip pat dainuoja savo kūrinius, kurių ištakos vienaip ar kitaip susiję su miestu arba jo žmonėmis. 1969 metais Alytaus
Ryšių mazge susikūrė grupė Aisčiai. Iniciatorius – Viktoras Jonkus, vadovavo Alvydas A. Jegelevičius, vėliau Romualdas Stankevičius.  Daugiau
apie Aisčius rasite galerijoje ir kategorijoje Aisčiai. Kartu negroję 35 metus ir tik porai valandų prieš viešą pasirodymą repetuoti susirinkę, įrodė,
jog avantiūrom visad pasirengę. Tiesa, jie buvo paruošę dar pora gabaliukų, kurių, deja, publika neišvydo. Viena įžvalgi ponia nupaparacino
telefonu juos Aisčių repeticijos metu ir visa tai galėsite pamatyti filmuko “Aisčių reunion?“ bonus dalyje. Organizaciniais sugebėjimais sužavi Rasa
Kazlauskienė: kartus su alytiškiais, laikinai sugrįžusiais iš emigracijos Vilniuje, prie Žaliosios mokyklos kartu su miesto meru pasodina keletą baltų
rožių. Miela, kad viskas vyko sklandžiai, nuoširdžiai ir be pompastikos.  Du garažiniai filmukai: pirmas apie veidus, kuriuos buvote gerokai
primiršę, kitas skirtas išskirtinai Aisčiams.

aisciai-title

Tie, kurie  praėjusį šeštadienį po pietų buvo su reikalais išvykę iš Alytaus, pjovė žolę kolektyvinėje viloje, žuvavo, dalyvavo vestuvėje ar buvo užimti kitais ypatingos svarbos darbais, aišku negalėjo stebėti   miesto sode vykusios cikrinių alytiškių sueigos.  Miesto dienos šurmulį dar pagyvino keletas Vilniaus alytiškių klubo akcijų: Albertas “Šekspyras“ Antanavičiaus tradiciškai skiria savo kūrybos dainą Alytui –  baltosios rožės miestui. Alvydas A. Jegelevičius taip pat dainuoja savo kūrinius, kurių ištakos vienaip ar kitaip susiję su miestu arba jo žmonėmis.

1969 metais Alytaus Ryšių mazge susikūrė grupė Aisčiai. Iniciatorius – Viktoras Jonkus, vadovavo Alvydas A. Jegelevičius, vėliau Romualdas Stankevičius.  Daugiau apie Aisčius rasite galerijoje ir kategorijoje Aisčiai. Kartu negroję 35 metus ir tik porai valandų prieš viešą pasirodymą repetuoti susirinkę, įrodė, jog avantiūrom visad pasirengę. Tiesa, jie buvo paruošę dar pora gabaliukų, kurių, deja, publika neišvydo. Viena įžvalgi ponia nupaparacino telefonu juos Aisčių repeticijos metu ir visa tai galėsite pamatyti filmuko “Aisčiai 2009“ bonus dalyje.

Organizaciniais sugebėjimais sužavi Rasa Kazlauskienė ir Vilija Ramanauskienė: kartu su alytiškiais, laikinai sugrįžusiais iš emigracijos Vilniuje, prie Žaliosios mokyklos kartu su miesto meru pasodina keletą baltų rožių. Miela, kad viskas vyko sklandžiai, nuoširdžiai ir be pompastikos.

Du garažiniai filmukai: pirmas apie šventės veidus, kuriuos buvote gerokai primiršę, kitas skirtas išskirtinai Aisčiams.

□  Daugiau:  “Alytus – tai mes“.  Alytaus savivaldybės tinklapis

Kamera Donatas, Dzilbus ||  Montažas Dzilbus || Trukmė  00:03:29
 

Kamera Donatas, Laima ||  Montažas Dzilbus ||  Trukmė  00:09:37
 

galera_miesto-sventeKeletas šventės epizodų, kuriuos užfiksavo ir  atsiuntė Genius Vnarauskas, Vytautas Pavilonis ir kiti.