Dramblys. Žmonės legendos

Jei bulvarinio popso žurnale „Žmonės. Legendos“ legendomis laikomi iš baudžiauninkų kilę, prichvatizacijos metu pralobę, loviniu (I Love You) keliu prasimušę į viršų ir dažnai įdomūs tik patys sau, tai niekam nenusidėsime savo puslapyje legenda pavadindami savo bendraamžį, Kriaušiaus vaiką Joną “Dramblį” Dambrauską. Jis savo kartoje tapo tikra legenda, kurią prieš metus aplankė Albertas “Šekspyras” Antanavičius koncertinių gastrolių metu po  pietvakarių Lietuvą. Albertas pasakoja: koncerte bisas, ovacijos ir šiame fone pasigirsta išskirtinis nepainiojamas su niekuo balsas:  “Šekspyre, pavaryk dar!” Ogi Dramblys.

Jonas “Dramblys” Dambrauskas gyvena ir gydosi Veisiejų globos namuose, jį remia sesuo iš Australijos. Šiais metais jį aplankė Alvydas Jegelevičius. Alvydas rašo: “Pasitiko, pavaišino, priminė išėjusius. Gražiai pakalbėjo, parodė jaunystės nuotraukas su išėjusiais ir esamais amžininkais, tų laikų liudininkais… Pabuvom, patylėjom kartu…”

Alvydas pridėjo pora susitikimo nuotraukų.

 

Gimę 1949 Alytaus klasiokai iš Pirmos vidurinės mokyklos. Iš kairės: Jonas Dambrauskas-Dramblys, Zina Stumbraitė-Ivanauskienė (Ivano žmona) ir Alvydas Jegelevičius.

Veisieju globos namai. Legendinis mūsų kartos alytiškis Jonas Dambrauskas – Dramblys savo kambaryje 2017 09 20

Reklama

Roko senjorų vakaras. Angelai ir pušies šakelės

 

 

Rugsėjo 2 dieną Miesto Sode vyko Roko Senjorų vakaras, skirtas muzikanto, dainininko Vladimiro Bondarevo – Žoros atminimui ir senų draugų ir draugių susitikimui. Grojo Alytaus Aisčiai su aisčiu Romualdu Stankevičium priešakyje.

Renginys subūrė 3 kartus mažiau dalyvių, lyginant su 2015 metų Aisčių koncertu. Tada ploščiatkė nesutalpino savyje visų, nes atvyko senieji alytiškiai ne tik iš Kurorto, Centro ar Kriaušiaus, be ir iš Vilniaus, Kauno, USA, Norvegijos, Airjos ir Anglijos. Gal nyki reklama “pasitarnavo“, nes informacijos skvarbą iliustruoja epizodas, kai Dzilbus jau movėsi batus eiti į Miesto Sodą, suskambo telefonas. Šakninis Aisčių bosistas Viktoras Jonkus sakė, jog gaudant podleščikus, Kobra minėjo, jog kažkoks renginys Žorkos atminimui vyks, tik nežino kur ir kada. Štai taip. Kai sužinojo kur ir kada, Viktoras dar paklausė: ar galima truputį pavėluoti. Na, nebūtų Vycka. Julė į renginį atėjo šlapiais plaukais – ką tik iš baseino. O kiek dar būtų susirinkę, jei būtų žinoję…  Šiais metais organizatoriai glūkoidų net į informacinius rėmėjus neįtraukė. Palyginimui 2015 mūsų tinklapis Aisčių atgimimo po 45 metų koncertui padarė krūvą virtualių proklamacijų ir istorinių rašinių apie grupę.

AISČIAI sugrįžta
AISČIAI: atgimė visiems laikams
AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Tie kurie atėjo, vis klausė Dzilbaus, kodėl negroji, o kodėl nedainuoja grupės siela –  Alvydas Jegelevičiaus, o kur drumeris ir dainininkas Vacys Kazlauskas – Septynios Arklio Jėgos?? Mes tai SENŲ Aisčių gabalų atėjome paklausyti.  Nedainavo, negrojo, gali būti, kad skurdžiam  biudžetui dar dvi burnos būtų nepakeliama našta, todėl Aisčių pirmeivių ir nekvietė. Bet laikas eina, viskas kinta ir dabartinė grupė parodė, jog groja profesionaliai. Pūtikai skambėjo kaip Blood Sweat and Tears ar Chicago, ritmo grupė be priekištų. Respektas jauniesiems gitaristams. Pasitaikė ir jovaliuko, bet tai studentiško įpročio: viską išmokti paskutinę naktį prieš egzameną pasekmė. Maloniai nustebino solistės kai kurie vokaliniai epizodai, pavyzdžiui, Tinos Turner daina privertė suklusti, o senas Aisčių Manfred Man topinis songas nuvylė nykiu vokalu, nors interpteracija superinė. Keletą dainų padainavo Albertas Šekspytas Antanavičius ir jam, kaip visada, pasisekė penyti publikos palankumą.

Laimutis po neesančiu grybu prekiavo kolumbietiška kava. Linas Jakštonis pasakė daug tiesos apie Aisčius ir renginio prasmę.  Juozas Muzikevičius paparacino su nikonu. Kai pamatai žmogų su ekskliusyviniu fotoaparatu, vis pamnai –  šis vyrukas dirba National Geographic žurnalui. Juozas šiam žurnalui nedirba, bet sėkmingai medžiojo išnykstančius senuosius alytiškius ir tai jam puikiai pavyko. Dar leido pasinaudoti nuotraukomis, kurias sudėjome į foto galerą. Čia rasite ir kitų glukoidų užfiksuotų foto taikinių.

 

 

 

 

 

 

 

Kai iPhone 6S ir vėlesni modeliai suteikė galimybę daryti Live Photo nuotraukas, garažų klipai, naudodmi tokias foto, padarė ekspermentinį klipuką. Live Photo atrodo kaip įprasti *.jpeg failai, tačiau savyje turi 1 – 2 sekundžių vaizdo ir garso informaciją. Nemokami konvereriai kokybę nužudo, bet žiūrėkite. Gal patiks?

Į renginį atėjo Henrikas Šyvokas – miesto senatorius, Igoris Riabovas – nenuilstantis spidolinių laikų rock apžvalgininkas, melomanai: Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Miesto Sodo pirmoji ponia Aldona Marcinkevičienė, istorikas Arvydas Šmitas Braždys, dviračių sporto entuziastė kurortietė Dalia, akvarelininkas Benas Jenčius, koncertmeisteris Viktoras Ščetilnikovas, mokytoja Rita Ališauskienė, londonietis, vis daugiau laiko gyvenantis LT, Vladas Kapitonas Dimavičius, ėjimo sporto pradininkas Kastytis Pavilonis, LT futbolo čemionas Vytas Watas Malinauskas, airiškų reportažų autorius glūkoiduose autorius Vytas Galbuogis, daug pasipuošusių pagyvenusių ponių, vis provokuojančių atsiminti ar tai ta, kurią matei 1968 metais ploščiatkės šokių vakare ir kiti, jau sunkiai įvardijami.

Kai nusipelnę alytiečiai už gerybinę veiklą pradėjo gauti dovanų keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę Angelas (tokių jau įteikta devynios, 2015 gavo ir glukoidai, o šiame renginyje – mūsų Albertas Šekspyras Antanavičius ir įmonės Asociacija Matučio Namai vadovas Vilmantė Petrusevičienė), glukoidai nutarė renginius, kuriuose dalyvauja, vertinti PUŠIES ŠAKELĖMIS – nuo vienos iki penkių. Kriterijai: organizaciniai reikaliukai, dvasingumas, palyginimas su panašiais renginiais, kokybė įvairiomis prasmėmis, išliekamoji vertė, masiškumas, atsiliepimai ir begalė kitų niuansų. Šis renginys gauna TRIS PUŠIES ŠAKELES. Džiaukimės ir paplokime.

Iki naujų susitikimų Miesto Sode!

 

 

Dvikova su Laiku. Pašnekesys su Algirdu Žemaičiu (atnaujinta 2017.08.25)

Šio rašinio priešistorė – netikėtas telefono skambutis iš Alytaus. Skambino man futbolo veteranas Algirdas Žemaitis,  tik ką laikraštyje „Alytaus naujienos“ perskaitęs, kad DFK „Dainava“ iniciatyva pagerbti darbą Alytaus  sporto ir rekreacijos centre (SRC) baigę treneriai Remigijus Klimavičius ir Petras Simanavičius. Jaunystėje žaidę: Remigijus – ilgus metus auksinėje „Dainavos“, Kauno „Atleto“, Simno, o Petras – „Alyčio“, Alytaus „Bangos“, „Poringės“ bei taip pat ir Simno komandose.Pats Algirdas su Petru buvo komandos draugais „Bangos“ ir „Poringės“ vienuolikėse. A. Žemaitis, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), pradėjo dirbti Alytaus šiluminiuose tinkluose, kuriuose visada buvo mylimas sportas, ypač tinklinis. Gal dėl to Algirdas liko ištikimas savo vienintelei darbovietei, kurioje dažnas „sirgo“ ir futbolu.
Vyutautas Stanevičius

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Ak! Laike, tu net prigulęs
Mūsų ginamus vartus apšaudai“ – Dzūkų Šekspyras

Nevyniodamas žodžių į vatą, Algirdas ir sako: „Vytai, glūkoidai perbėgo per Alytaus futbolo istorijos tarpsnius, o gyvoji istorija tęsias ir tęsias. Rodos, neseniai patys žaidėm aikštėje, o štai mūsų komandos draugai jau ne tik kad patys nežais, bet baigia ir trenerių karjeras, perduoda estafetę kitiems. O kiek dar nepapasakotų nutikimų, „bajerių“, nesusipratimų iš mūsų gyvenimo futbolo aikštėje ir jos užkulisiuose. Galiu kai kuo pasidalyti, važiuok pas mane, šį bei tą ir aš prisiminiau, o kai ką ir giliai giliai radau“.

Jau kitą dieną Algirdas mane pasitiko prie savo jaukių namų vartelių Alytaus Kurorte, norėdamas pasidalinti, tariant Alberto Antanavičiaus Šekspyro žodžiais, „gerais dalykais“. Sakė, kad Tais Laikais, savaitgaliais iš čia vienu metu galėjo klausytis, ką ir kaip „Cveko“ – Romo Vaitkevičius „chebra“ groja Sodo „plaščiadkėje“ir kaip  Dzilbus– Gintas Unguraitis su kompanija virkdo gitaras „Nemuno“ restorane. Įspėjo, kad labai neįsijausčiau spragsėdamas foto aparatu, nes keletą įdomių retro fotografijų radęs ir noriai pasidalytų su glūkoidais. Įsitaisėm jaukioje pavėsinėje medžių paunksmėje ir taip buvo gera sugrįžt į mūsų jaunystės laiką, prisimint draugus, o atsiminimus apie futbolą, studijas paįvairinti pajuokavimais apie neblėstančias jaunystės šėliones, kurios atrodė lyg ir ne mūsų buvo palydovės. Bet gardus juokas iš mūsų pačių krėstų „bajerių“ liudijo, kad viskas įvyko su mumis.

Dvi sąmokslo pusės

Viena tokia istorija, kurią Algirdas papasakojo iš savo ankstyvojo futbolininko karjeros periodo, tai neužmirštamos treniruočių pobūdžio rungtynės Alytaus kariniame dalinyje. Būdamas jaunuolis, gynė Alytaus „Bangos“ komandos, sėkmingai žaidusios Kapsuko (dabar Marijampolės) zonos pirmenybėse, spalvas. „Kartą susirinkus į treniruotę, treneris Antanas Bytautas pasakė, kad skubiai keliautume į karinį dalinį, kur žaisime su jų komanda, besiruošiančia Pabaltijo karinės apygardos pirmenybėms, kontrolines rungtynes. Kariškiai rimtai ruošėsi šiam susitikimui, gerai paruošė aikštę, kurią apgulė nesuskaitoma gausybė uniformuotų jų komandos ginklanešių, kartojančių karingas skanduotes, jomis keldami saviškių kovinę dvasią, tarsi ragindami mus nušluoti nuo žalios aikštės žolės (gal prieš rungtynes ją dar ir padažė?  Jausmas – tarsi filme „Trečias kėlinys“, kuriame priminta Kijevo „Dinamo“ futbolininkų dvikova karo metais su Vermachto futbolininkais. Skirtingai nei filmo siužete, mums viskas baigėsi laimingai ir linksmai. Alytaus desantininkai meistriškumu mums aiškiai neprilygo, išskyrus vieną žaidėją, kurį, kaip sakė A. Bytautas, paimtų į savo komandą. Rungtynės ėjo į pabaigą, o kareiviai sunkiai surengdavo rimtesnius antpuolius prieš mūsų vartus, tad ką bekalbėti apie triuškinančio ir sauso rezultato sušvelninimą. Artėjant rungtynėms į pabaigą, netikėtai treneris pradėjo gestikuliuoti ir šaukti (kareiviai vis tiek nesuprato), kad reikia būtinai įvarčio į… mūsų vartus. Būtinai! Didelių pastangų dėka pavyko surežisuoti „pendelį“ (11 m. baudinį). Vartininkas Romas Radivonas su širdgėla atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir atremti nevykusį smūgį (koks vartininkas norėtų, kad jo tvirtovė būtų pramušta) … visa „laimė“ kamuolys rado kelią į tinklą. Finalinis švilpukas, rungtynes triuškinančiai, bet ne sausai prieš desantininkus laimėjo „Banga“. Klausiam trenerio, “ką tas praleistas įvartis lemia?“. „Eikit praustis, rinksimės dalinio valgykloje, vaišins žirnių koše“. Gi, kaip sakė Algis, jau ne košė galvoje, o kur dingo jo gražuolė ir didžiulė firminė sportinė „tašė“, kurią nupirko tėtis? Treneris nuramino, kad viskas tvarkoje. „Palengvėjo, kai ją pamačiau valgykloje po stalu, kažkodėl baisiai išsipūtusią, tarsi būtų prikimšta granatų. Iš jos buvo traukiami „Alyčio“ butelius, o jų turinys vogčiomis buvo pilamas į didžiulius kareiviškus aliumininius puodelius, kad nematytų kareiviai“. Kaip Algis liudijo, treneris kaip jaunėliui jam neleido gerti tų obuolių „sulčių“. O košė tikrai buvo skani. Visiems atsipalaidavus paaiškėjo, kodėl taip svarbu buvo „sušlapinti“ R. Radivono vartus. Kareivius treniravo alytiškių senas, geras pažįstamas butrimoniškis Viktoras Kiseliovas ir jis su karinio dalinio „zampotilu“ susilažino, kad aikštėje situacija nėra tokia beviltiška ir įvartį kareiviai tikrai įmuš. Rungtynių pabaigoje taip ir įvyko.V. Kiseliovas lažybas laimėjo ir už tai neliko skolingas „sąmokslininkams“.

Algirdas tęsia: kiek kitokio pobūdžio sąmokslas, susijęs su Alytaus „Banga“, įvyko tų pačių 1975 metų rudenį. Šis su liūdna pabaiga.

Nuotraukoje priekyje klūpo: Petras Simanavičius, Džervus, Stasys, Eugenijus Juodaitis, Algis Žiūkas, Edvardas Miknius, Vacius Sinkevičius, a.a. Algis Laukaitis. Stovi iš kairės: pirmųjų trijų neprisimename, Jonas Naruševičius (Vania),  Henrikas Aleksa, Romas Radivonas, Romas Dunderis, Algirdas Žemaitis, Romas Lydeka, a.a.Kazlauskas

„Banga“ tais metais užtikrintai laimėjo Kapsuko zonos futbolo pirmenybes. Kad patektų į „A“ klasę, dar reikėjo Telšiuose išsiaiškinti 4 zonų nugalėtojų turnyre (futbolininkų vadinamoje „pulkoje“), kas to vertas.

Centre – jaunasis „Bangos“ komandos kapitonas A. Žemaitis, antras iš kairės – alytiškis, rungtynių šoninis teisėjas Algis Zaviliauskas, o pirmas iš dešinės – „Bangos“ komandos vartininkas Valacka

Kaip Algirdas teigia, jie buvo pranašesni už savo varžovus, bet nematomos jėgos visais įmanomais ir neįmanomais būdais trukdė jiems įrodyti savo pranašumą, pakilti pakopa aukščiau ir ateinančiame sezone, jau žaidžiant vienoje lygoje su Alytaus „Dainava“, būti jos konkurente. Su teisėjų pagalba (aiškiai ne tik jų) Telšių „Impulsas“ buvo užtemptas į pirmą vietą. Kažkas labai nenorėjo „derbių“ tarp dviejų Alytaus komandų, o ir dar būtų neaišku, ką jų metu labiau palaikytų Alytaus futbolo mėgėjai, čempionišką „Dainavą“, ar vien tik gimtinėje – Alytuje išaugusiais žaidėjais sukomplektuotą Alytaus „Bangą“…

Alytus turėjo čempionus „Dainavą“, bet prarado „Bangą“, kuri jau kilo ir būtų vilnijusi į Lietuvos futbolą „devintąja banga“, juk Dzūkijos sostinė futbolo talentus moka ugdyti…

„Gaidžio“ pokštai „varė iš proto“ trenerį A. Bytautą

 Bendraujant su Algirdu smagiai pasijuokėme iš Lietuvos „Vilties“ futbolo rinktinės (17-18 metų), kurią treniravo A. Bytautas ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų treniruočių pobūdžio rungtynių epizodo. Šioje rinktinėje kaip visada būdavo daug Alytaus talentų, tai ir vartininkas Algis Seilius (deja, žuvęs), ir techniškas, kūrybingas gynėjas Romas Vidžiūnas – „Gaidys“ (taip draugų vadintas, nes staigiai sukinėjo galvą, o ką?… futbolo aikštėje tai privalumas), ir kiti.

Alytiškis vartininkas a.a. Algis Seilius, žaidęs ne tik Lietuvos 18-mečių rinktinėje, bet ir buvęs kandidatu į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę

Alytaus jauniai: antroje eilėje pirmas iš kairės – treneris A. Bytautas, trečias – A. Žemaitis, ketvirtas – Aivaras Vyšniauskas (neseniai buvęs Alytaus futbolo federacijos prezidentu, jaunystėje 100 m distanciją nubėgdavęs per 11 sek.), šeštas – A. Makštutis, paskutinis – Alytaus sporto mokyklos direktorius Algimantas Grauželis

Romas buvo ne tik talentingas, imlus, bet ir neprognozuojamas, dėl ko „varė iš proto“ trenerį. Ir štai dėl ko. Per rungtynes su bendraamžiais, žaisdamas centro gynėjo pozicijoje, atėmęs kamuolį iš varžovų ar gaudavęs jį iš savo vartininko kontratakai, kartais, užėjus įkvėpimui, apeidavo po 2-3 varžovų žaidėjus prie savo baudos aikštelės ir tarsi to būtų negana, sugebėdavo grįžti atgal ir dar kartą jau „per klyną“ (tarp kojų) prakišdavo kamuolį savo aukai. Tokio žaidimo epizodą jis ir pademonstravo tose rungtynėse su meistrais. Perėmęs kamuolį, skirtą Lietuvos futbolo legendai tiek gerąja tiek ir atvirkštine prasme Vytautui Dirmeikiui, jis šiam ir prakišo žaidimo įrankį tarp kojų (arba „klyną“) prieš pat A. Seiliaus ginamus vartus, baudos aikštelėje, vietoje to, kad sužaidęs paprasčiau, išspirtų jį į kampinį ar toliau nuo vartų. Čia neišlaikė aikštėje nusikvatoję ne tik žalgiriečiai, bet ir treneris A. Bytautas, bet tuoj pat prapliupo pykčiu Romui už “avantiūrą“.

Išsaugoti Šekspyro posmai

„Geri dalykai“, taip dviem žodžiais Albertas Antanavičius Šekspyras mėgsta įvardinti jam patinkančius reiškinius, procesus, įvykius ar materialius daiktus. Tikrai „gerais dalykais“ su mumis pasidalino Algirdas. Giliai stalčiuje surado net Šekspyro posmus su autografais, kuriuos šis, beakomponuodamas sau gitara, dainavo prieš 16 metų. Šių eilių  autorius dabar net pats nerastų nei savo stalčiuose, nei galvoje, gal tik širdyje. „Geri dalykai“ nemirtingi…

Alberto eilėraštis, stebūklingai išlikęs Algirdo kultūrinio sluoksnio saugykloje.

Valdžios rokenrolas ir Alytaus miesto šventė 2017

​     Roko muzika ir jos atmainos kukliame provincijos miestelyje merdi. Jei sovietų valdžia 1970 metais Aisčiams uždraudė vadintis Aisčiais, tai šakninių alytiškių išrinkta, jau sava, miesto valdžia išeliminavo miestą reprezentuojančias ir patriotiškai mūsų kukliam provincijos miesteliui nusiteikusias ir nusipelniusias grupes ir atlikėjus. Svaras 409 su Ričardu Vymeriu iškepė antrąjį kompaktą, skirtą alytiškiams, išvykusiems laimės ir pragyvenimo šaltinio ieškoti svečiose šalyse. Ir dar, kompaktas dedikuotas vilčiai, jog jie sugrįš! Gražu, jei Svaro 409 muzikantai pradžiugintų alytiškius savo naujausia kūryba Miesto šventėje. Bet ne.

Svaras 409. Foto: alytausgidas.lt

     Arba Andy Abro Band su Andrium Abramavičium šiltai priimami tarptautiniame Suvalkų bliuzo festivalyje ar kitame artimame užsienyje, bet tėvonijoje jiems vietos nelika.
     2015 metais, kai Miesto Sode miesto šventės metu, po 45 metų pertraukos koncertavo Aisčiai, tikrinių alytiškių anplūdis buvo neregėtas. Iš Vilniaus ir Kauno, iš Amerikos ir Norvegijos iš Kurorto ir Anos Pusės susirinko gimtojo miesto vyrai ir moterys, nesimatę 30-40 metų ir “po grybu“ klausė Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus, Vladimiro “Žorkos“ Bondarevo ir Aisčių. Šiais metais vietinių valdžiažmogių sprendimas neįsileisti miesto grupių į šių metų miesto renginius – keistas ir sunkiai suvokiamas.
Andy Abro band. Foto : FM99
 fgdfgfg
Todėl už DIDELIUS pinigus perkami Eurovizijos lūzeriai ir popso saldukai Linas Adomaitis ir Vaidas Baumila. Geriau jau būtų pasamdę Foo Fighters ir Coldplay. Alytus būtų nugarsėjęs, bent jau Europoje, pretendavęs pasiekti Guineso rekordą svečių anplūdžiu ne tik iš LT bet it iš ES. Viešbučiai perpildyti, žmonės nuomuoja svečiams butus ir kambarius, Laimutis Urbanavičius su savo kilnojama “Gegutės“ kavine nespėja ruošti kavą iš Kolumbijos Andų priekalnėse išaugintų pupelių …
Foo Fighters. Foto: marvelcinematicuniverse.wikia.com
Coldplay. Foto: worldversus.com
 fdgfgf
Bet šios grupės jau kainuotų LABAI DIDELIUS pinigus.
Beje, apie pinigus. Aisčiams savivaldybė už 2015 metų dviejų dalių koncertą Miesto Sode atsilygino VIENU viskio buteliu “Pušies “ kavinėje.
Aisčiai 2015
dfsdfdf
Palyginimui, šių metų dešimtys tūkstančių eurų, kurie bus sumokėti už abejotinos vertės performansus – auksinis sprendimas. Gali susirungti su Oleko šaukštais.
Tiek apie valdžios rokenrolą ir požiūrį į senuosius tikrinius alytiškius. Matyt, mano, jog jie jau išmirė.
O šventė turi būti šauni ir turininga. Įvairių švieselių paradas dar kermošius, miestelėnų eisena, inscenizacijos miesto šventės tematika, dar kažkas. Veiksmai vyks Rotušės aikštėje, Miesto sode, Dailidkės prieigose ir mūsų širdyse.
Linkime gero oro ir gerai pasilinksminti!

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (4 DALIS)

Alytaus futbolo istorija glaudžiai persipynus su periferija: Simno ir Butrimonių “skūrinės pylkės“ entuziastais. Nepaminėti jų – būtų tiesiog nekorektiška.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Alytus–Simnas… per Butrimonis
Simne futbolas pradėtas žaisti tarpukariu. Po karo, Simnui tapus rajono centru, susikūrė rimta futbolo mėgėjų komanda, kuri dalyvavo Lietuvos žemesniųjų futbolo lygų pirmenybėse. 1959 metais reorganizavus Lietuvos administracinį padalijimą ir panaikinus rajoną, Simnas tapo Alytaus rajono pavaldumo miesteliu. Futbolas dėl to nemirė, o miestelio centre esantis stadionas knibždėte knibždėjo jaunimo, gainiojančio futbolo kamuolį. Netgi būdavo metų, kai Simno komanda žaisdavo aukštesnėje lygoje, bet su vyresniu broliu Alytumi rungtyniauti buvo sunku. Mažo miestelio problema – gabiausieji baigę mokslus išvykdavo studijuoti ar dirbti į sostinę Vilnių, Kauną, kaimyninį Alytų. Nors kur žengė pirmuosius žingsnius nepamiršo, tačiau nuolat žaisti už Simną ne visada pavykdavo. Tradiciškai Simne žaisdavo vietos futbolininkai, bet pasitaikydavo išimčių. Alytaus jaunesniems futbolininkams buvo reikalinga žaidybinė praktika ir jie, jei kažkuriuo metu nepatekdavo į pagrindinę Alytaus reprezentacinę komandą, žaisdavo Simne, – juk čia visada gyvavo futbolo tradicijos ir antroji religija buvo ne krepšinis, bet FUTBOLAS!
Dabar išsukime iš „greitkelio“ Alytus–Simnas ir padarykim nedidelį nukrypimą, linksmai nukeliaudami link Butrimonių. Juose futbolas irgi buvo mylimas, nors savų žaidėjų čia buvo stygius. Alytiškiai „nebrokino“ žaisti Butrimonyse ir tai darė gan sėkmingai. „Nebrokino“ alytiškiai, nes kartais už žaidimą buvo atsilyginama ir „broga“. Šioje komandoje neretai išbėgdavo į aikštę tik vienintelis butrimoniškis futbolo entuziastas, beje vienarankis (tai jam netrukdė žaisti), Viktoras Kiseliovas. Atlėkdavęs su vairuotoju sunkvežimiu į Alytų, miesto centre arba vasaros metu tiesiog Vokiečių pliaže, surinkdavo pirmą pasitaikiusią, tačiau spalvingą „rinktinę“, juolab, kad futbolo talentų Alytuje nestigo ir sunkvežimio kėbule su vėjeliu, nušvilpdavo atgal į Butrimonis. Netgi būdavo konkurencija, o, kad nekiltų konfliktų, „rinktinės“ sąrašas kartais būdavo ir išplėstinis, su atsarginiais žaidėjais. Butrimonių, kaip ir Simno, komanda dažniausiai žaisdavo sekmadieniais, o alytiškių rungtynės vykdavo šeštadieniais. Jauniems Alytaus vaikinams nebuvo problema žaisti dvi dienas paeiliui, juolab Butrimonys žaidė žemesnėje lygoje. Įdomią tendenciją pastebėjo tų legendinių Butrimonių mačų dalyvis, „Alyčio“ centro gynėjas Algirdas Žemaitis: kuo geresnis oras, tuo sėkmingesnė rungtynių baigtis Butrimonims. Paslaptis paprasta: esant puikiam saulėtam orui Butrimonių futbolo fanatikui (gerąja prasme) V. Kiseliovui lengviau buvo suklijuoti stipresnę komandą, nes dauguma Alytaus futbolininkų po šeštadienio rungtynių relaksuodavo Vokiečių ar Centriniame pliažuose. Beveik kasmet sezono pabaigoje savo lygos varžybose Butrimonys būdavo tarp lyderių, bet tapti nugalėtojais, kaip kad buvo padaręs Simnas, matyt sutrukdydavo blogas oras.

Seniai besimatę „Alyčio“ veteranai Algirdas Žemaitis (kairėje) ir Albertas Antanavičius „Šekspyras“ per „Aisčių“ sugrįžimo koncertą Alytaus parke, 2015 metų biržely…

Vienu tokiu Butrimonių legionieriumi trumpai buvo „pasamdytas“ ir Albertas Antanavičius-„Šekspyras“. Beje, kai mums buvo po septyniolika, žaidžiant Simnui svečiuose prieš Butrimonis, teko garbė jį „dengt“. Tuomet jis blizgėjo centro puolime, mokėjo ir mėgo „pasivedžioti“ kamuolį tarp oponentų gynėjų. Aš buvau Simno centro gynėju. Ginantis užduotį lengvino tai, jog Butrimonių futbolo aikštėje (gal šalia?), tarsi kokioje Indijoje, rungtynių metu ganėsi karvės, o mėgusiam su kamuoliu „pasipižoninti“ „Šekspyrui“ (buvo techniškas) teko įveikti ne tik mano, bet ir karvių priešpriešą, o jei šis virtuozas prasmukdavo pro sudėtingus gynybinius kordonus arčiau vartų, galėjo tikėtis užminti ant karvių paliktos „minos“. Neužlipo jis ant tos „minos“ – gyvas, sveikas ir šiandieną . Gaila, kad tokioje aplinkoje raudonos spalvos marškinėliais žaidėme mes, o ne Butrimonys, bet tai gal ir skatino mus, o ne juos greičiau bėgioti. „Šekspyras“ ir Romas Vaitkevičius-„Cvekas“ (deja, taip anksti iškeliavęs Anapilin) buvo ne tik Alytaus, bet ir Lietuvos moksleivių rinktinės žvaigždės, tad nežiūrint karvių „pagalbos“, vargo turėjau. Vėliau, kartu su „Šekspyru“, studentiškais metais žaidėme Vilniaus universiteto futbolo komandoje „Mokslas“ bei tapome Lietuvos studentų čempionais. Su „Cveku“ turėjau fainą laiką, besiurbčiojant alutį, senosios Alytaus autobusų stoties rūsyje įrengtoje aludėje, jau kažkuriais dutūkstantaisias metais. „Cvekas“ – „liuks bičas“, nuoširdžiai papasakojo apie savo muzikavimus, išgyvenimus, uždarbiavimus užsienyje. Pasišnekučiavimai aludėje užsitęsė (ir gerai, nes nežinojau, kad mes daugiau nesusitiksim), tad mano kelionės laiką Vilniaus autobusu, teko vis perkelti ir perkelti, nes perfrazavus vieną gerai žinomą sparnuotą frazę, „autobusas alų geriančių nelaukia“.
Grįžkime į Simną, į 1967-1968 metus ir pasižvalgykime, kas darėsi jo futbolo padangėje. Ten pikiravosi Simno varžovai iš Kauno, Marijampolės (Kapsuko), Vilkaviškio, Kybartų, Šakių, Druskininkų ir kitur. Visais laikais principingiausiai „derbiai‘ būdavo su dzūkais iš Veisiejų, Varėnos ir Butrimonių. Tuomet Alytaus ir Simno trajektorijos nesusikirsdavo, nes Dzūkijos sostinės „Kooperatininkas“, vėliau „Alytis“ skraidė aukščiau (aukštesnėje lygoje).
. Pirmaisiais „legionieriais“ iš Alytaus Simne buvo Algis Sinkevičius – „Sinkė“, dabartinis vaikų futbolo treneris Petras Simanavičius – „Petka“ ir Navickas-„Navė“. Jų privalumai, o Simnui nauda, – „Sinkės“ greitis, staigumas, patyrimas ir jaunų, vos aštuoniolikos sulaukusių „Petkos“ bei „Navės“ noras žaisti ir „versti kalnus“. Dar vienas pliusas – „Petka“ puikiai valdė kamuolį, pasižymėjo ištverme, o „Navė“ buvo reaktyvinis, galėjo greičiau skrieti už kamuolį ir stipriai smūgiuoti. Tuo metu jų stažuotė Simne buvo naudinga ir jauniems alytiškiams, ir tuo metu „Melioratoriumi“ besivadinančiai Simno komandai. Simniškių maršrutas į Alytų atsirado anksčiau. Juo pirmieji keliavo prieš tai minėtas vartininkas E. Dainauskas (penkiasdešimtųjų pabaigoje), o neužilgo jo pramintu taku į Alytų patraukė puolėjas Vaclovas Sitka, pasižymėjęs gerais fiziniais duomenimis. Jis buvo įvaldęs klastingą smūgį, sirgalių pavadintą „Sitkos šmyge“, kai Vaclovui spyrus į vartus, kamuolys nenuspėjamai keisdavo trajektoriją, klaidindamas vartininką.
1969 metai išbraukti iš Simno futbolo istorijos, – nebuvo komandos. Po metų pertraukos, dar ir septyniolikos neturintiems kupiniems entuziazmo Simno moksleiviams Algiui Tamulynui, Remigijui Klimavičiui, Vytautui Stanevičiui pavyko surasti rėmėjus (tais laikais vadintus šefais) ir tęsti gilias Simno futbolo tradicijas. Taip gimė komanda gražiu pavadinimu „Dzūkija“, nors man buvo kilę minčių pavadinti irgi gražiai, – „Lituanica“. Šiuo legendiniu vardu pavadinom 10a klasės, kurioje trynėme suolą su būsimu „Dainavos“ žaidėju R. Klimavičiumi, rinktinę. Pakilimas neišpasakytas. Jaunieji futbolininkai apsodino futbolo aikštę karklo medeliais, kurie turėjo ją apsaugoti nuo pašaliečių minamų takų. Patys treniravosi Simno turgaus aikštėje, saugodami žaliąją veją sezono atidarymo rungtynėms. Ant greta aikštės esančio seno rūsio sienos kitas klasės draugas, puikus dailininkas a.a. Antanas Austrevičius, didelėmis raidėmis dažais užrašė skambų šūkį: „Dzūkija“ tik pergalę“. Lauktoji sezono atidarymo šventė, – „Dzūkija“ 7:1 sutriuškino Jurbarką. 1970 metais Simno komandoje žaidė tik vietos futbolininkai. Tačiau labai sėkmingo sezono pabaigoje svarbioms rungtynėms su artimiausiais persekiotojais Prienais iš Alytaus pasikvietė savo legendą vartininką E. Dainauską (draugų vadinamu Valdu), kuris, kaip minėta, savo puikią sportinę karjerą pradėjo Simne. Tąkart mūsų gretose nebuvo dviejų svarbių žaidėjų A. Tamulyno ir Broniaus Malžinsko. Veteranas patikimai „užrakino“ ginamus vartus.

1970 metai. „Dzūkija“ prieš svarbią dvikovą Simne su Prienais.
Antras iš dešinės Evaldas Dainauskas…

Lygiosios Simne 1:1 ir simniškiai jau galėjo ruošti transportą į Pakruojį, į finalinį turnyrą. Ten laimėję, iškopė į „A“ klasę, kurioje madas diktavo lygos senbuvis Alytaus „Alytis“. Tais metais Simno jaunimas sėkmingai žaidė ir „Tiesos“ taurės turnyre, kur tik po atkaklios kovos, vos nepateikę staigmenos, nusileido tų metų Lietuvos čempionato sidabro laimėtojams Kauno „Politechnikai“ 0:1. Beje, „Dzūkijos“ puolėjas a.a. A. Tamulynas-„Agemunė-Šefas“ pirmasis įmušė į kauniečių vartus, bet principingai aikštėje teisėjavęs Simno arbitras (neatvyko skirtieji) Juozas Krasnickas įžvelgė nuošalę ir įvarčio neįskaitė nors vietinis šoninis teisėjas vėliavėlės nepakėlė. Kuriozinis atvejis su teisėjais įvyko dėl klaidingos informacijos. Skirtoji teisėjų brigada nuvyko į Alytų, manydami, jog „Politechnikos“ varžovais bus „Alytis“. Mes priėmėm tai kaip komplimentą.

1970 metai. Simno „Dzūkijos“ jauniai
„Dzūkijos“ jaunių komanda, kaip ir pagrindinė sudėtis, zonos pirmenybėse užėmė pirmąją vietą. Lietuvos jaunių čempionate pateko tarp aštuonių pajėgiausių komandų ir čia lapkričio 6 d., pabirus pirmosioms tų metų snaigėms, pakeliui į pusfinalį, Naujosios Vilnios stadione nusileido Vilniaus „Inžinerijai“ 0:3, kurios gretose žaidė geriausi jaunieji Vilniaus futbolininkai: TSRS jaunių rinktinės vartininkas Stasys Trainavičius, „Žalgirio“ debiutantas saugas Genadijus Žarkovas, veržlus puolėjas Ernestas Marcinkevičius (buvęs alytiškis) ir kiti. Beje, Simno jauniai gerokai patampė šeimininkų nervus ne tik rungtynių metu, bet ir po jų, kai paprašė parodyti komandos registracijos dokumentus, taip vadinamas korteles. Vilniečiai su savimi jų neturėjo ir jei varžybų organizatoriai būtų buvę principingi, turėjo anuliuoti rungtynių rezultatą ir įskaityti šeimininkams pralaimėjimą 0:3. Akistatoje su aktyviausiu Simno žaidėju Algiu Tamulynu, kuris nepaisė autoritetų nei aikštėje, nei už jos ribų, neišlaikė net inteligentiškojo vilniečių trenerio Stanislovo Paberžio nervai ir jis tarė, kad jei būtų jaunojo įkyruolio tėvas, įkrėstų jam „beržinės košės“ į užpakalį. Štai, kokios emocijos virė ir jaunių futbole.

Simno „Dzūkija“ „A“ klasėje
1971 metais Simno „Dzūkija“ debiutavo Lietuvos futbolo pirmenybių „A“ klasėje. Debiutas namuose „Dzūkijai“ buvo sėkmingas, įveikta gilias futbolo tradicijas turinti Mažeikių „Elektra“ 1:0, o pergalę lėmusį įvartį įmušė galbūt talentingiausias simniškis A. Tamulynas-„Agemunė-Šefas“, tas pats, kuris po armijos 1973 metais žaidė bronzinėje „Dainavoje“.

1971 metai. Simno stadione po rungtynių su Mažeikių „Elektra“
Simno „Dzūkijos gretose“ buvo ir daugiau gabių, dar aštuoniolikos neturėjusių moksleivių, kurie baigę vidurinę mokyklą išvyko studijuoti ir žaisti stipriose miestų komandose. Mano klasiokas ir komandos draugas R. Klimavičius kitą sezoną jau žaidė Alytaus „Dainavoje“, su kuria pirmą kartą 1972 metais tapo bronziniais prizininkais. Vėliau studijavo Kauno kūno kultūros institute (KKI) ir atlaikęs trenerių Algirdo Klimkevičiaus ir Vygando Leko krūvius rungtyniavo „Atleto“ ekipoje, po instituto tapo treneriu, futbolininko karjerą tęsė „Dainavoje“, o baigęs aktyviai žaisti, futbolo paslapčių ir dabar moko jaunuosius alytiškius. Kitas Simno talentas Bronius Malžinskas (deja, prieš keletą metų iškeliavęs Anapilin) buvo kviečiamas į Vilniaus „Žalgirio“ meistrų kolektyvą, bet pasirinko… studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), o futbolo paslapčių mokėsi „Inžinerijoje“, kurios gretose kiek anksčiau buvo ir alytiškiai puolėjas E. Marcinkevičius bei universalusis V. Malinauskas-Watas. Bronius tikriausiai nesuklydo, gilindamas žinias nelengvose studijose „visiukuose“, sėkmingai pritaikė jas praktikoje, tapdamas solidžios įmonės vadovu, o ir futbolo neužmiršo, žaisdamas garsioje Kauno „Kelininko“ komandoje nuskynė ne vieną trofėjų, o karjeros saulėlydyje aštuoniasdešimtųjų pabaigoje kartu su R. Klimavičiumi pagelbėdavo ir Simno „Peletrūnui“ sėkmingai žaisti „A“ klasėje. Deja, jau netekome ir Broniaus. Kiek vėliau Kaune, KPI pradėjo studijas ir už „Politechniką“ žaidė centro gynėjas Valdas Stagniūnas (Lietuvos jaunučių čempionas Alytaus „Dainavos“ gretose).
Tęskim Simno kelionę „A“ klasėje 1971 metais. Antros rungtynės žaistos Alytuje prieš kitą Lietuvos futbolo senbuvį „Alytį“. Puiki stadiono veja nebuvo palanki simniškiams. Alytiškiai parodė, kas yra šeimininkai, įmušę tris „sausus“ įvarčius, nuleido „Dzūkijos“ futbolininkus ant žemės. Debiutantai po pralaimėjimo Alytuje „pradėjo buksuoti“ ir keliose rungtynėse iš eilės vėlgi taškų neiškovojo. Tuomet „Alyčio“ konkurentai, kita Alytaus komanda „Dainava“, žaidusi aukščiausioje lygoje, atėjo Simnui į pagalbą, paskolinusi keletą savo žaidėjų, kurie nepatekdavo į pagrindinę „Dainavos“ sudėtį. Jos treneris J. Kubilevičius pasielgė toliaregiškai, suteikė taip reikalingą žaidybinę praktiką alytiškiams, tuo būdu palaikydamas jų sportines kondicijas. Į Simną buvo komandiruoti keturi „Dainavos“ atstovai.
Jauniausias iš jų, eksvilnietis Algis Bajeriūnas, nori nenori, o pravardė – „Bajeris“, turėjo lipte lipt, bet mes taip jo nevadinom net „už akių“, nes buvo draugiškas, inteligentiškas, komunikabilus ir kuklus vaikinas, savo meistriškumu pranokęs kitus. Turėjo brolį dvynį, taip pat futbolininką. Algis jau tuomet galėjo žaisti „Dainavos“ pagrinde. Buvo techniškas, sumanus, kūrybingas 21 metų futbolininkas, Vilniaus futbolo mokyklos auklėtinis, žaidęs sostinės „Pažangos“ vienuolikėje. Tik baigęs tarnybą armijoje (ten žaidė Rygos ASK), trenerio J. Kubilevičiaus pakviestas į „Dainavą“. Tačiau tarp saugų buvo tokia didelė konkurencija, kad net šiam puikiam futbolininkui trumpai teko pažaisti Simne, kad netrintų atsarginių suolelio, o reikalui esant, geros sportinės formos įsijungti į „Dainavos“ gretas. Tuo metu, būdamas abiturientu, Simno garbę gyniau ir aš. Likimas lėmė, kad po kelių metų su A. Bajeriūnu abu žaidėme Vilniuje „Komunalininko“ komandoje, kurioje karjerą bebaiginėjo buvęs Vilniaus žalgirietis gynėjas E. Liaudanskas. Vėliau Algis dirbo šalia Vilniaus esančiame Buivydiškių technikume fizinio lavinimo dėstytoju bei sudomino mergaites treniruotis futbolą.
Alytiškis Juozas Cickevičius-„Cycė“. Šis kiek vyresnis centro puolėjas, bet dėl traumų negalėjęs žaisti ankstesniame savo lygyje. Visada prieš rungtynes kojų raumenis įtrindavo, taip vadinamais „gyvačių nuodais“, kurie skleidė baisią smarvę. Nemanau, kad tai buvo jo taktinė gudrybė, bet varžovų gynėjai dažnai jį palikdavo be priežiūros, o jis jiems to neatleisdavo ir baudė įvarčiais.
A. Sinkevičius-„Sinkė“ prieš keturis metus jau mušė įvarčius į Simno varžovų vartus. Kaip ir anksčiau tebebuvo toks pat greitas krašto puolėjas, kad man, stajeriui, toli buvo iki jo startinio greičio. Gerai, kad žaidėme vienoje komandoje.
A. Telšinskas suteikė komandos žaidimui solidumo, ramumo, juolab, kad jis buvo ir puikus šaškių meistras, tad aikštėje matė situaciją keletu ėjimų į priekį. Rungtyniauti šalia alytiškių jauniems „Dzūkijos“ futbolininkams buvo patirties mokykla. Juolab, kad naujieji komandos draugai nevaidino, buvo šmaikštūs pasakoriai ir, kas svarbiausia, turėjo nemenką žaidybinį patyrimą bei norą juo dalintis.
Įsijungus alytiškiams, kurį laiką grįžome į pergalių kelią, laimėdami prieš Šilutės „Pamarį“ 5:3, Pabradės „Modulį“ 3:0. Atsirevanšavome nuvažiavę į Uteną „Uteniui“ 2:1. Nesiplečiant, simniškiams sezono pabaiga, švelniai tariant, nebuvo tokia sėkminga, o „Alytis“ su buvusio Kapsuko „Sūduva“ tais metais liko viena iš pirmaujančių komandų.
Simno futbolo veteranų – Garbės prezidento Petro Levinsko bei į čia atsikėlusio KKI absolvento, buvusio kėdainiškio, Juozo Augutavičiaus draugiški ryšiai su „Dainavos“ treneriu J. Kubilevičiumi padėjo simniškiams stiprinti komandą. Alytiškis treneris davė naudingų konsultacijų, atskleidė taktikos niuansų. Reikalingų žaidėjų migracija tarp Alytaus ir Simno leisdavo „užkaišioti“ nežymias spragas sudėtyje. Ne kasmet alytiškiai būdavo įtraukiami į Simno komandą. Netgi atvirkščiai, Simno moksleiviai pradėjo važinėti į Alytų ir tapdavo rajoninės sporto mokyklos įvairių amžių futbolo rinktinių nariais. Tai R. Klimavičius (žaidė ir „Dainavoje“), Valdas Stagniūnas (vėliau žaidė Kauno „Politechnikoje“) , Alvydas Verbickas (deja, miręs), Vytautas Krutulis (baigė Vilniaus universitetą fizikos fakultetą, žaidė „Moksle“, dabar Klaipėdoje jaunimo technikos centro direktorius), Romas Blaževičius (deja, jau netekom Romo).

Vėl su senais varžovais

„Dzūkijos“ kapitonas Vytautas Krutulis (balti marškinėliai) pakelia 1974 metų futbolo sezono atidarymo vėliavą Simne
Alytiškiai Simne vėl žaidė po trejų metų – 1974. Tik ką grįžęs iš armijos alytiškis Vaclovas Sinkevičius-„Sinkė“ jaunesnysis (kaip ir anksčiau Simne žaidęs jo vyresnis brolis Algis) bei aštuoniolikametis Volodia Pataškinas buvo pilnateisiai Simno „Dzūkijos“ komandos nariai. Pradėjo naudingai žaisti jau nuo pirmų sezono rungtynių beveik iki sezono pabaigos. Vaclovas anksčiau mokėsi Panevėžio internatinėje sporto mokykloje bei žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Buvo krašto gynėjas, o Volodia – veržlus ir rezultatyvus puolėjas. Jauni, draugiški ir linksmi vaikinai padėjo ne tik aikštėje bet ir „statė tiltus“ tarp Alytaus bei Simno, buvo mėgiami (esant tokio amžiaus ir mylimi) vietinių merginų (juolab, kad jaunesnysis „Sinkė“ puikiai šoko), kas nesukeldavo pavydo tarp komandos draugų nei už gerą žaidimą, nei už veiklą po rungtynių, nes kiekvienas turėjom savo nišą… .

 

[Ketvirtos dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos atidarymas įvyko

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos „Post Scriptum“ atidarymas vyko balandžio 19 dieną ir sutapo su dailininko gimtadieniu. Racionalu tokias progas sulieti į vieną datą. Pasigrožėti naujausiais kūriniais ir pasveikinti  dailininką gimtadieniu susirinko draugai, draugės, kolegos, artimieji, vaikystės draugai iš Madrido (nepainioti su Ispanijos sostine), taip pat iš Kauno ir Alytaus ir tolimesnių vietų. Giedrei Bulgakovienei ir jos komandai Alvydo draugai dėkoja už gražią prasmingą progą susitikti nekasdieniškoje aplinkoje.

Surengti tapybos parodą nėra paprasta. Teko būti liudininku ir padėjėju, todėl pradedi suprasti, kaip svarbu eksponuoti paveikslų grupes, kad jie susilietų stilistika ar noru išreikšti tą ar kitą mintį. Ir pavieniai kūriniai turi rasti salėje vietą: Algirdui Maineliui atminti ar kinoteatras „Taika“ turi įsikomponuoti į visumą.

Visas detales apie tapytoją ALVYDĄ PETKEVIČIŲ, parodą ir jos dalyvius rasite FM99 ir Garažų klipų bendrame darbe-filme.

A. Petkevičius. Tapybos paroda 2017 || FM99 ir Garažų Klipai || 2017

Nuoseklų dailininko Alvydo Petkevičiaus ir Liudo Ramanausko (FM99) pokalbį klausykite įrašuose.

>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 1 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 2 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 3 dalis

Liaudiški prisiminimai apie Alytų

Kad visi turime ką prisiminti – niekas neabejoja. Taigi, nalauk: rašyk, įkalbėk mp3 ir atsiųsk ar ateik į “Garažų Klipų“ studiją ir gyvai papasakok. Kitaip liks tik balandos ant kapo

VYTAUTAS GALBUOGIS

galbuogis_portretNetyčia iškrapščiau senų minčių.  Alytus maždaug apie 1972 m. Dauguma, manau, užmiršo šio miestelio statusą Lietuvos istorijoje. Alytus buvo žymus daug kuo, pravardėm ir žinoma muzika, neminėsiu tų, kurie tą muziką stūmė, mes ir taip puikiai juos žinom. Aišku,  nepamirštas ir hipizmo laikmetis. Alytus Lietuvoje buvo jėga. Palangoje tekdavo pagastroliuoti  tuo laiku, kai ten pasisakai, jog iš Alytaus – to pakakdavo, jog niekas nekabins. Nors vykdavo jaunimo karai tarp Kauno ir Vilniaus, Šiaulių ar Panevėžio. Neduok Dieve, kauniečiai sužinotų, kad alytiškį nuskriaudė. Toks buvo Alytus. Ir dar vienas įvykis, kuris prisidėjo prie miestelio išgarsėjimo. Turėjom tokį bendrabutį  buvusioje Jemeljanovo gatvėje (dabar Vilties g.). Jame tais laikais apgyvendindavo beskanvoinikus, kuriems kalėjimo laikas į pabaigą ar šiaip „geresnio“ elgesio.  Jie dirbdavo miesto statybose ir jautėsi miesto karaliais. Ir jie buvo nutarę, kad ir mūsų miesto meka – Ploščiadkė jų valdos. Nepavyko, tiuremščikai gerai gavo į kaulus nuo mūsų miestelio gynybinių pajėgų. Teko įsikišti milicijai, kad revanšo metu tiuremščikų visai alytiškiai neuždubasintų. Tai buvo totalus įvykis Lietuvoje, po kurio tie (ereliai) susitaikė su mintimi, jog šiame miestelyje jiem karaliauti nebus leidžiama. Miestelyje tapo ramu ir  ši žinia  Lietuvą greit apskriejo. Skaitytojau, gal  prisimeni daugiau pikantiškų detalių? Kai išknisit, pavarykit – žiniasklaidai reikia nuotykių.

Neseniai FB buvo įdėta mūsų pliažo nuotrauka, tai dar viena garsi miesto vieta su taip pat smagiu nuotykiu. Gyveno tais laikais M. Melninkaitės g-vėje (dabar Lelijų prie Savickų mūriuko, iš kurio dabar liko tik didelė duobė) tokie Masaičiai, kiek pamenu gydytojai, vaikus pažinojau. Miestelėnai maudosi, Nemuno vandenėliu džiaugiasi, gelbėjimo tarnyba dirba, gelbėtojas Juozukas Meškelevičius iš valtelės visus prižiūri. Maudosi ir Rička Masaitukas, nardo sau smagiai ir……staiga…neiškyla – dingo akyse. Pliaže panika, gelbėtojai laksto, narai ruošiasi. Apieško tą vietą, operacija trunka ilgai,  dar srovė savo darbą daro, visų nuotaika labai slogi. Tai buvo apie 12 valanda dienos. Ričkos taip ir nerado. Gaila. Mums gyviems liko saulė ir vanduo, turim tęsti gyvenimą toliau. Žaidžiam kortomis, deginamės, jau ir gera popietė atėjo, pakeliam su chebra akis į šešėlio pusę, visų lūpose ble… skenduolis Rička stovi, cepelinuotas lūpytes besišluostydamas. O tas keistuolis panėrė, iškilo prie tilto, parėjo namo ramiausiai pavalgė, numigo ir vėl atėjo, tai buvo šurmulio, bet Rička tapo garsiuoju nardytoju. Mes su chebra pas jį pasižmonėdavom, nes ten buvo tokių medicininių knygų apie sifilį ir žmones juo apimtus, tokius vaizdelius pamačius ir jaunam žmogeliui edukacinė programa greit pasiekdavo smegenis. Va taip.

pliazas-old2

Iš naujos eilutės. Daug Alytus turėjo ir turi įdomių žmonių, nevardinsiu – pasiskaitykit glūkoidų archyvus. Tik vieną manau užmiršom. Turėjom  tuomet Alytuje tokį tikrą rusą: tai buvo (vojenkomato-karinio komisariato) vadas  a.a. Dimitrijus Riabovas. Chebra, prisiminkim, kaip  tuo laiku į sovietų armiją rinkdavo. D. Riabovo labai ramus požiūris buvo į tai, lietuviškai pajuokaudavo ir vis su tokia žavia žmogiška šypsena. Nepuolė visokių varguolių rinkt. Tai buvo Rusas –  Žmogus iš didžiosios raidės. Dabar galiu parašyti, kad jis ir jo šeima nebuvo sutverta mylėti sovietinę sistemą. Dukrai, pasitaikius progai, pavyko tuo laiku palikti tą “rojaus šalį“. Todėl mes netekome Riabovo, jis privalėjo palikti vojenkomatą. Didelė pagarba D. Riabovui. Vėliau gavome naują vadą “tikrą lietuvį“ – Kazakevičių, kuris iškart gražiai išdidžiai rusiškai pareiškė: kto byl zdorovym, zdielaem bolnim ili naborot.  Galvokit ką norit.

geleziunasKuo garsūs dabar? Tiltu: vadinamu į niekur. Nė velnio, į sodą “Nemunas“, aš gal vienintelis, kuris labiausiai to laukė. Po 48 metų svajonė išsipildė. Vertėjo laukt? Žalioji gatvė įgriuvo – išgarsėjom. Prie to dar truputis istorijos, miestą, turbūt, šėtonas užpuolė. Einate per tiltą  pėsčiųjų taku link sodų iki tako pasibaigiančio suoliukais. Šiaurės rytų pusėje, per šakas matote betoninę koloną,tai vandens “kytra“ nuleidimo sistema. Dešiniau klonyje dabar stovi du nauji namai – iki ten buvo ežeras. Dabar būtų taip: važiuojat ar einat pylimu, palei ežeriuką link sodų man teko tuo pasigrožėti. Gerai vyrai buvo sugalvoję. Tik neilgai džiaugėmės. Vasarą padarė, pavasarį ežero neliko. Vanduo užpyko dėl blogo darbo, išgriovė užtvanką ir pabėgo, palikęs betoninę nuolaidą istorijai. Matot šėtonas nepaleidžia Alytaus ir po 45 metų ima ir Žaliąją gatvę griauna, nesiseka Alytui. Tai su Rotušės aikšte vargstam: vis restauruojam, vieną “gražų “fontaną pakeičiam  kitu dar “gražesniu“. Man tas labai patinka: primena pionierių stovyklų lovius prausimuisi su eile kranų, čia taip pat kažką nostalgija užvaldė.  Ar žinote, kaip miesto žmogai juokauja, kai toks  kūrinys prie savivaldybes stovi: myžam ant visų. Visokių važiavimo žiedų pridaro, patiems striokas suima. Užtai kad mes mokyti…

Aš turiu gerų minčių, kaip Alytų išgarsinti. Aerodromo teritorijoje įrengti didžiausią pramogų parką Europoje, kiek darbo vietų galima sukurti, kiek išplauti europinių pinigų. Nuo tilto įrengti lyno vagonėlių kelią virš Nemuno iki Birštono ir atgal, keliauji su puodeliu kavos, koks kaifas. Tik nesakykit, kad diedas kvailėja. Aš tik svajonę turiu. Būtų gerai, kad Dzilbus mane kur įrašytų į istoriją ateinančioms kartoms.Tada visi žinos, jog tai tokio glūkoido Vytauto  Galbuogio idėja, o aš sau ramiai guliu po balandų apklotu. Kol dar žiema, apsidairykit, rūpesčius kasdieninius primiršę. Alytus turi Triumfo Arką, pridedu nuotrauką, greičiau rasite, nors turistai būna pastabesni.

triumfo_arka_alytusVienas draugas užsienietis labai susidomėjo. Paaiškinau, kad tai dar Napaleono laikų, o mes labai rūpinamės istorija: atstatinėjam pilis, senus dvarus, niekas neturi sunykti. Mums patinka Alytus ir mes juo rūpinamės, mes turim glūkoidus, pasidalinam-pasidžiaugiam, nelaukiam balandų ant kapo, geriau greito ir šilto pavasario.

 

Daugiau rašinių apie pliažą::

< Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
< Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

Dusios saga: atsuktas laikas. ŠEŠTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai ŠEŠTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. PENKTA DIENA  

Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< ŠEŠTA DIENA Trečiadienis, 14 liepos. 1971

Miegojau ypač. Naktį lijo, vėjas, truputį šalom. Ryte jau neliko tradicijos – nusimaudyti. Pusryčiavome kaimiečių pusfabrikačiais. Dviguba keistenybė: nors norisi važiuoti namo ir žinai, kad taip ir įvyks, o prie ežero tuščia, nekoks oras, vistiek nesinori palikti ežero. Visą rytą lošėm karasinkę. Teko prisiminti, kol prisiminiau, likau paskutinis.

TTT dusia panorama 2015

Vėliau užėjo cinkas sureguliuoti samokatą. Kažką panašaus ir padarėm, bet sankaba vis tiek nekorektiškai veikia. Truputį išlindo saulė. Vidas organizavo maudymosi seansą. Tokiai akcijai reikėjo prisiversti. Sušukau kažkokį delaverų genties šūkį ir atsidūriau ežere. Šekspyras tik priėjo prie vandens. Vis tik buvo faina pasinerti vandenin, išsiskalbėm galvas. Nors Vidukas mėgdavo kartoti: kam čia praustis, vis tiek paskui susipurvinsi, buvo higieniškiausias bičas.

Staiga pasigirdo motociklo burzgimas. Buvome tuo reiškiniu labai nudžiuginti – arvažiavo Alvis su Vycka. Atvžė cigarečių, ir tai mažumėlę paveikė teigiamai.  Alvis šiandien vakare pakvietė visus į Nemuno restoraną, nes rytoj išvažiuoja į Palangą. Paprašiau Vyckos benzino. Davė.  Įdomiausia, kad tada, važiuojant naktį namo, Alvydas buvo pora kartų užmigęs ir vos nenukrito nuo motociklo.

Vėl lošėm kortomis. Vėl likau outsaideris.

(čia dienoraštis nutrūksta)

SENOS NAUJIENOS

TRIO. Šiandien kur spijausi, ten kavinė ir tai yra gerai. Gali rinktis pagal įvairius kriterijus: jaukumą, valgių repertuarą ar lankytojų kontingentą.  Apie 1972 Alytuje buvo du restoranai, dvi kavinės ir pora girdyklų alumi.

Namas-senos-virgius

Jaunimui tai nebuvo pati demokratiškiausia aplinka laisviau bendrauti, todėl gražią vasaros pavakarę Romėnas, Virgis Lepeška ir Dzilbus, nusipirkę sename gastronome gamzos vyno butelį, eina už sporcelės į miškelį, susiranda jaukią pakrūmę pušyne ir kalbasi apie muziką. Viena temų –  kuo bitlai buvo unikalūs. Jie sutaria, jog Johno Lennono ir Paul McCartnėjaus vokalo kvartos intervalas Ticket To Ride dainoje skambėjo ypač neįprastai po saldaus šešto dešimtmečio dominavimo. Kad pajusti daugiabalsio vokalo žavesį, Dzilbus bendraminčiams dar bando tai pademonstruoti gyvuoju (live!) būdu. Pasirenka nežinomo autoriaus tekstą: „stikliukėli, stikleli, mano drauguži“,  ekspromtu sukuria melodiją (sol-sol-sol-la-sol-si-si-sol-do) ir visi trys, trimis balsais, atsakingai stengiasi  įšgauti tinkamą skambesį. Kai bulgariškas sausvynis baigėsi, jų vokalas skambėjo skaidriai ir be disonansų. Beveik kaip Bee Gees.

PUOTA.  Kaunas 1972. Pasakoja Šekspyras: „papasakosiu vieną trumpą teisybę. Sėdim ryte su Dzilbum dviese jo Vydūno alėjos bendrabučio kambarėly ir aš bjauriu kaip balana peiliu džirinu buvusios kiaulės decimetrinį odos gabaliuką – reik valgyti ir dalintis, vadinasi, – į dvi dalis. Kaip perkūnas iš Kipro Petrausko gatvės pro duris įsprogsta Romėnas. Ištiesia ranką, tokią ploną, panašią į kaulą, pasisveikina. Lašinio skūrą pradėjau dalinti į tris dalis: Romai, valgysi. Ne, sako,  aš jau visą cibulio galvą šiandien suėdžiau – tai buvo JO žodis“.

zydra

FUTBOLAS. Kaunas 1972. Paprastai studentiškų pinigų tada beveik nebuvo arba visai nebuvo. Dzilbus turėjo elektrotechnikos skolą, nes labai nemėgo rytais keltis į paskaitas, kurios prasideda 9:30. Kirvis Jasinskas skalpavo tokius be gailesčio. Pasekmė: egzo neišlaikė, stipendijos tą semestrą negavo. Šekspyras buvo laikinai nutraukę studijas Vilniaus Universitete, slapstėsi nuo tarnystės sovietų armijoje ir rezidavo pas Dzilbų Vydūno alėjoje, pas Romėną K. Petrausko gatvėje ar pas Viduką Šančiuose. Stipendijos ar kitų išmokų taip pat neturėjo.  Juos abu dažnai kamuodavo mintis, kur prasimanyti resursų smulkioms pramogoms, o kartais net iškildavo grėsmė jų sveikatai dėl neprivalgymo. Pseudomedicinos proto bokštai teigia, jog badas išgydo net vėžį. Tačiau tada jie vėžiu nesirgo ir labai norėjo valgyti. Metodai, šių problemų sprendimui,  ne visada atitiko bendrus visuomeninių sąntykių kanonus, tad  ir oriai pasielgti ne visad pavykdavo. Pavyzdžiui,  sėdi Šekspyras pas Dzilbų KPI bendrabučio kambaryje ir jau 5 minutes žiūri pro langą. Tai jam ypač nebūdinga.  Abu tyli, bet pilvai burzgia pas abu. Žinai, sako Šekspyras, turiu mintį, tik ją reikia paversti vakariene, nors dar pusryčių nevalgėm. Matai tuos vaikus, kurie bendrabučio  kieme futbolą žaidžia. Mes pasiūlom jiems sužaisti draugišką mačą, bet su sąlyga: jei laimim, jie bėga namo ir atneša iš savo tėvų  mums kažko užkrimsti. Šekspyras, patyręs futbolistas, trenerio Antano Bytauto auklėtinis strategavo taip: tu eini į vartus, o aš juos mikliai apžaidžiu. Viskas taip ir įvyko. Mes nugalėjom, o vaikai sąžiningai atnešė iš namų daktariškos dešros, batoną ir agurkų. Nugalėtojai nedelsdami vakarieniavo čia pat, atsisėdę ant vejos. Tą dieną jiems tai buvo pusryčiai, pietūs ir vakarienė – viskas viename.

Broliukai

KALTĖ.  Balta mokykla prie stadiono. 1959 metai. Į trečiokų klasę įeina pasimetęs pirmokėlis, lydimas savo mokytojos Kirlienės. Taip, tai Valentino Kirlio, vieno geriausių visų laikų Alytaus teatrinės veiklos režisieriaus, aktoriaus, scenaristo  žmona. Ji sako: štai mano auklėtinį Donatėlį Tarcijoną nuskriudė kažkuris jūsų klasės mokinys. Donatėlis pasižiūrės ir pirštu parodys skriaudiką. Trečiokų mokytoja Šapalienė visiems liepė atsistoti. Tada visi buvo su mėlynom uniformom, visi plikai kirpti, taigi, tiesiog klonai. Dzilbus, tada dar buvo vadinamas savo vardu –  Gintu,  nujautė pramogėlę. Jis žinojo, kas Donatui pripylė už apykaklės arbatos, todėl nedvejodamas laukė momento, kada piktadarys bus įvardintas ir viešai pasmerktas. Ir Donatėlis parodė … į Gintą. Nedelsiant buvo priimtas verdiktas. Mokytoja Kirlienė po pamokų palydės Donatą iki namų, kartu eis ir blogietis Gintas, kuris privalės atsiprašyti nelaimėlio tėvų už savo prastą poelgį. Gintas, beveik pro ašaras, Donato mamai sakė taip: „Donato tikrai neskriaudžiau, bet labai atsiprašau, nes mokytoja TAIP liepė“. Ši istorija įdomi tik tuo, jog devynmetis susiduria su teisingumu akis į akį ir pajunta, jog pasaulyje ne viskas yra taip, kaip rašoma Brolių Grimų pasakose. Tokios supratimo apie teisingumą treniruotės yra ypač naudingos, kai susiduri su panašia būkle vėliau. Grūdinimas būtinas ne tik fizinis, bet ir dvasinis-psichologinis. Tada gyvenimas teka lengviau, prasmingiau, be streso ir nuosėdų.

atsiprasymas-gintas

 

7-klase-chemijos-pamoka

viesbutis-Dzukija74_cr

sieruke-vidukas-kefas-zuvau(galas)
copyright-2016

 

Dusios saga: atsuktas laikas. PENKTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai PENKTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA 
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<<Penkta diena. Antradienis, 13 liepos. 1971

Atsikėliau anksčiausiai – nesimiega. Daug pastangų įdėjau prikeldamas numirusius kolegas. Nusimaudėm. Dangus biskį debesuotas, bet bangos be spaso. Kai pavalgėm bajoriško valgio – kiaušų su bulvėm, chebra sulindo į palapinės miegamąjį ir vėl sumigo. Taip pasireiškė pirmi aptingimo požymiai. Nedaug žmonių liko prie ežero. Nuotaikų periversijos. Truputėlį pasikeitė oras. Ką tik jautėsi kaifas prie ežero ir staiga apninka mintis, kad geriau sėdėt savo faterhause. Šmikius agitavau nusimaudyti. Jokio efekto. Sugalvojom važiuoti ėdalo. Metėm morskoj, išpuolė man. Buvau Meteliuose. Mažumą nervino samokatas. Grįžęs nusimaudžiau. Tie šmikiai nesimaudė – atseit, šalta. Mižai. Po to ir mane apėmė apsnūdimas.

romenas-su-draugeTTT-lina-dusianaujas-plastas

Išvažiavo kaimynai, likome vieni, bent artimiausioje aplinkoje. Gerai, kad sugalvojome kurti naujus gabalus. Šekspyras sugalvojo tekstus apie mūsų koloniją,  o aš su Viduku – muziką. Kol Šekspyras turgavojo su kaimiečiais dėl maisto produktų, spėjom surepetuoti ir naujas šlageris buvo iškeptas. Dar su Viduku užsivedėm ir padarėm Gintarėlių, Beatles, Czerwone Gitary, Animals, Christie, Creedence Clearwater Revival gabaliukus ir sudėjom į naują plastą. Nuotaika vėl pasidarė apynormalė. Mat man vis lenda mintis ar iš mūsų šios laukinių stovyklos liks koks nors YPAČ prisiminimas. Dabar taip neatrodo. Nors abejoju, negi visa kas čia vyksta yra  taip kasdieniška, jog ir prisiminti nebus ką.

Atlikom  bajorišką valgymo apeigą. Užsidarėm langus, nes vėjas suįžulėjo. Maloniai pasėdėjom palatkėje labai jaukioje aplinkoje. Pirmas vakaras be silpnų narkotikų, kaip Kefyras sakytų: gamza yra gerai, išskyrus 5-ias cigaretes. Labai anksti patraukė ant miego. Šekspyras suskiedė neblogą anekdotą, po kurio mes pusę milijono sekundžių žviegėm.

 

SENOS NAUJIENOS

MENAS.  Suvokti meną, jei neturi prigimtinių pradų, gali būti sudėtinga. Situacija, kuri atvėrė takoskyrą tarp  šulerio darbo, kičo ir šedevro.  Kaunas, Mechanikos fako bendrabutis, 1971. Nors sekmadienis, rytas, studentai turėtų ilsėtis, tačiau Rimvydas „Žebžetas“ Vaitiškis ir Dzilbus, išsiėmę kambario langus, pakišę stalines lempas po stiklu, kopijuoja degančius mašinų detalių kursinius projektus.

kestas-zebze-fantomas)

Apie 11 valandą prasiveria durys. Įeina kambariokas Kęstas Paplauskas, sako, buvau talkučkėje. Na, ir..? Klausiam. Štai –  paveikslas, bet tai toks mėšliukas, pirkau tik iš gailesčio tam dažytojui. Išvyniojo: trys gulbės plaukioja baloje. Kęstas pakabina KŪRINĮ nišoje prie durų, iš sakvojažo ištraukia tris šipučkės ir sako: šaudysim kamščiais į gulbes. Tas, kuris pataikys, laikysime, jog suprato kas yra turgaus menas ir kas yra Velaskesas. Kas pataikė, kas ne – sunku prisiminti, tačiau šios švietėjiškos Kęsto pastangos nenuėjo veltui. Sauką ar Petkevičių visi atskiriam nuo pažengusio gulbių tapytojo ar susireikšminusio akvarelių liejiko. Gorbulskį nuo Stivo Wonderio taip pat …

SANDORIS. Žavėtis naujovėm – nenuodėmė. Ar labai stebėsimės, kai šaldytuve įsiūtas čipsas užsakys Maximoje dešros, varškės ar alaus? Kažin. Kas buvo stebuklas 1974? Tada melomanui stereo ausinės prilygo Armstrongo pasivaikščiojimui Mėnulio dulkėse. Nes sterevų ausinių tiesiog nebuvo. Valius Stadulis visad pasižymėjo novatoriaus savybėmis, pašarintomis su verslumu.

Valius-pas-save-namuose-197pas-shmitaceska

Kai tik Dzilbus apsilankė su krūvele diskų jo stilingame dviaukštyje Melninkaitės ir Vilniaus gatvių susikirtime, Valius iš stalčiaus ištraukė tankisto ausines ir pasiūlė jas išbandyti. Puikiai suprasdamas, kad koks nors monofoninis, senas rolingų ar animalsų diskas jokio efekto neduos, jis UŽDĖJO Pink Floyd – Dark Side Of The Moon ir ne bet ką, o Money. Jei nesunku, pabandykite įsivaizduoti besiklausančio Dzilbaus veidą, kuriame atsispindėjo susižavėjimo, kvailos šypsenos ir transo miksas.  Į tokį vaizdelį Valius reaguoja nedelsiant ir teikia pasiūlymą: keičiam į Neil Young – After Gold Rush? Kai jie taip ir padarė, vėliau vietos melomanai sakė: Valius “išmaudė“ Dzilbų. Jų argumentas: tokias ausines galima už kelis rublius įsigyti iš sovietinės armijos praporščiko, o, va, Neil Youngas, tai 40 mažiausia … Tačiau tiesa ta, jog sandoris buvo legimityvus ir abiems pusėms kėlė satisfakciją. Tai ir yra svarbiausia. Kiek vėliau, pablatum galima parduotuvėje gauti rusiškas stereo ausines. Apie 1980 Eugenijus Vnarauskas iš kažkur iškniso KOSS ausines ir tai buvo super . O šiandien Donatas pademonstravo SENNHEISER firmos gaminį, o tai jau prilygsta kelionei į Marsą …  Kaip viskas šiame pasaulyje reliatyvu.

CISTERNA.  Baigę koncertinius turne, karjerą Aisčiai tęsė grodami Nemuno restorane. Po grojimo, namo eiti tekdavo jau naktį. Iki kepyklos šviesoforo, gatvės dar apšviestos, toliau Madride  – tamsa. Iš tos tamsos išnyra siluetas, gan agresyviai ir tiesiai eina į Dzilbų. Nors ekscesų tada būdavo retai, vis tik pirmos mintys: neparodyti, jog išsigandai ir, jei čia tik tas vienas, susitvarkyti pačiam. Negi bėgsi pas Šekspyro brolį Antaną „Žąsiną“ Antanavičių pagalbos prašyti.

Daiva_ir_Rasa

Artėdamas siluetas pradeda kalbėti: gerk, sako, jei išgersi, dar atnešiu. Ir tiesia kibirą, sklidiną kažko skysto. Lyg ir vanduo. Bet kažkas tą vandenį pavertė vynu. Taip, tai buvo tikriausias vynas, kurį futbolo trenerio Antano  Bytauto auklėtinis, Lietuvos futbolo čempionas Romas Elsneris dalino naktiniams praeiviams. Labai pasigedome Franko Sinatros ir jo gabaliuko „Strangers in the Night“. Romas ir dabar ištikimas futbolo sportui, tiesa, dabar jis šios srities funkcionierius, tikras profis ir vyno kibirais nenešioja.

Kad Romas tokia neįprasta forma pavaišino Dzilbų, stebėtis nederėtų, nes pasisemti kibirą-kitą vyno galėjo bet kuris, žinantis, jog  po glūkzauro Virgiaus namų langais, geležinkelio atšakoje ant bėgių, prie žibalo krautuvėlės stovėjo 60 m3 cisternos su vynu iš Moldavijos. Tiesiog atsidarai liuką ir semi. Žaliava vyno gamyklai, kurią ten  technologiškai pagerindavo, išpilstydavo į butelius, užlipindavo skirtingas etiketes ir tiekė į gastronomus neišrankiai tarybinei liaudžiai.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

 

Zenono BULGAKOVO fotografijų albumas „Zenono Bulgakovo ALYTUS“

Birželio 15 d., Alytaus miesto gimtadienio proga, maloniai kviečiame Jus į alytiškio fotomenininko,
mūsų miesto Garbės piliečio Zenono BULGAKOVO fotografijų albumo „Zenono Bulgakovo ALYTUS“
sutiktuves „Dainavos“ kino teatre (Sporto g. 2, Alytuje).

Renginio metu taip pat bus pristatyta ir autoriaus darbų paroda „Senojo miesto vaizdai“. Tikimės pateikti Jums ir kitų malonių įspūdžių bei… netikėtumų.

Durys atidaromos – 15:45 val.
Renginio pradžia – 16:00 val.
bulgakovas_paroda
Maloniai laukiame!

Organizatorių vardu,
Andrius Dikšas
VšĮ „Kilnios iniciatyvos“ direktorius

Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai KETVITRTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< KETVIRTA DIENA. Pirmadienis, 12 liepos. 1971

Šiandien mano gimimo diena, taigi Šekspyras su Viduku, tik pabudę, dar sulipusiomis akimis, spaudė ranką ir sveikino. Kaip įprasta, padarėm rytinį apsimaudymą. Idėja sakė, jog šiandien turėtų atvažiuoti svečių. Laukėm Kapitono, nes jis kažką žadėjo, jog pirmadienį prisistatys. Gimimo dieną švęsti gal geriau kažkur kabake ir su triukšmeliais, bet kaliau sau į galvą, kad  dabartinėmis sąlygomis prisiminimas liks gilesnis.

Prieš pietus jawa atvažiavo Vycka su Alvi Jago. Pakėlėm bokalus su putokšliu – juk šiandian mano gimimo diena. Gerai, kad atplaukė žvejai, su šviežia žuvimi. Šekspyras už pora stiklinių vyno suderėjo ešerių krūvelę, bet sugebėjo dar dvigubai tiek, žvejams nematant, iš jų valties į žilvičio krūmą sumesti. Taigi užteko visai dienai ir dviem į priekį. Vėliau sužinojome, jog liepos 12 – kažkokia žvejų diena.

BAIKERIAITTT AlviJago

Diena pasitaikė super gera, net perkaršta. Reikalus taisė nedidelis vėjelis. Chebra maudėsi, žuvavo, valgė keptą ešerį. Mūsų, jau senbūvių, tikslas buvo užlaikyti Alvį ir Vycką per naktį. Šekspyras su Vycka nuvažiavo į Seirijus vinco. Vėl maudynės. Su Vycka ant matracų nuplaukėm toli į ežerą. Keista, bet sušalau. Šio, vieno didžiausio Lietuvos ežero viduryje klimatas keičiasi, tad vėsa stebėtis gal nederėtų. Su Vycka buvome nuvažiavę ir į Simną cigarų, alaus. Vakare laužas, žuvienė, karšti ginčai apie Gintarėlius ir apie pop ir rok muziką aplamai.

Jau sutemus Vycka, Alvis ir Šekspyras nuėjo ieškoti nuotykių ežero pakrantėje, o tiksliau, moteriškos lyties atstovių. Man su Vidu atsibodo jų laukti, nutarėm ieškoti pačių nuotykių ieškotojų. Paėję gerą gabalą, radom juos koncertuojančius kažkokiems klajojantiems po Lietuvą moksleiviams, taigi prisijungėm ir mes su Viduku. Po pasisekusio performanso, norėjom tai pakartoti kapsukiečių stovyklai, bet tik liežuvius paleidom. Alvydas suvalkietiškai: „Gerai, kad aš tavė-ė-ės nepažįstu“. Šekspyras: „Atleiskit, kad neužpykom“.  Grįžę dar atgaivinom laužą ir pasėdėjom prie stalo. Atkalbinėjom abu dėl važaivimo ir siūlėm pasilikti. Bet Vycka su Alviu užsispyrė ir, mažumėlę apdusę, išvažaivo. Pažadėjo ryt ryte mus pažadinti. Na, na.

Apie vizitą Šekspyras eksprontu sukūrė kupletą, kuriam greitai padarėm muzikinį apipavidalinimą. Labai sutirštinti ir neatitinkantys tiesos vaizdeliai čia apdainuojami, bet mums patiko.

Čia fragmentas:
… aš nepamenu daugiau
Tik žinau, kad Vikcius Alvį
Išvežė „trūpu“ paskiau.
Pribudau ryte duobėj aš,
Šalta krečia drebulys.
Žiūriu Dzilbus šalia tako
Dilgėlėse begulįs.
Aš ieškojau palapinės
Šalta liepos naktimis.
Antai stalą apkabinęs,
Vidas kalė dantimis …

SENOS NAUJIENOS

KLASIFIKACIJA.  Atskirti  kuris   kaimietis ir kuris chebrantas lakmuso popierėliu pasitarnavo elementaraus klausimas. Tai ką, tu nežinai Santanos ar Rollingų? Juozas „Šulė“ Šuliauskas dar aiškiau sakė: tai ką, tu ŠULĖS nepažįsti?! Tai ką iš vis su tavimi kalbėti.

sule-pliazas_cr

Palangoje vasaros mėnesiais nuolat vyko Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių grupuočių konfliktėliai. Ten Šulė pateko tarp girnų, bet išsisuko nuo gavimo į skūrą: pasakė, kad iš Alytaus. A, iš to miesto, kurime visi neturi vardų. Laisvas.

GINTARĖLIAI.  Reikia nepamiršti, jog “Gintarėliai“ Kaune, o “Gėlių Vaikai“ su Stasiu Daugirdu Vilniuje buvo jėga. 1971 kultūrkėje koncertavo “Gintarėliai“. Kefyras, Burokas, Styga, Šulė, Vytas Balynas po koncerto įteikė Eimiui dovaną: nerūdijančio plieno lakštą, kuriame Kolka suvirinimo aparatu išvirino tekstą – FREE LIFE LOVE POP. Šio “pakabuko“ skersmuo – 40 cm. Po koncerto milicija jau laukė prie išėjimo. Kai kurie roko gerbėjai milicijos buvo sumušti. Kefas buvo greitas ir nelabai įsiutęs, todėl paspruko. Vėliau jais domėjosi KGB. Kolka buvo pagaminęs du tokius ženklus. Kitas atiteko “Aisčiams“.

gintarai

 

kolkapop-club

 

free-life-love

Šio ženklo dublikatas apie 40 metų išgulėjo po žeme – dengė kiemo dušo įrenginio nuotekų surinkimo šulinėlį. Atsitiktinai surastas 2016 metais. Saugomas garbingoje vietoje.

Kolka, atrodo, ir šiandien gyvena prie tilto, priešingoje pirčiai gatvės pusėje. Reikėtų jį aplankyti ir paspausti ranką.

Nepamirškime ir kito jo darbo: Jim Morrison Memory Pop Club ženkliukų. Gal dar kas turite išsaugoję tokį?

Daugiau šia tema ir smulkiau::

Jim Morrison’s Memory Pop Club

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etlonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir po stiklu ant stalo pasidėjo.

Raksa-done

Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Dusios saga: atsuktas laikas.TREČIA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

Tai TREČIA dalis rašinio “Dusios saga: atsuktas laikas. Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Dienoraščio tekstus šiandien būtų galima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< TREČIA DIENASekmadienis, 11 liepos. 1971

Kai atsikėlėm, danguje nebuvo nei vieno debesėlio ir, kas šlykščiausia – nepučia vėjas, galima iškepti be riebalų. Be spaso nusimaudėm. Pakrovėm akumuliatorius baltymais, krakmolu ir juoda kava, kaitinomės. Nors ir baisiai karšta buvo, sugalvojom palošti kortomis. Maudėmės milijoną kartų.

Prie Šumausko vilos pirmą kartą iš arti apžiūrėjom čaiką ir Šumauską, [nežinantiems: prabangiausias sovietmečio limuzinas, kuriuo važinėdavo komunistų šulai; Šumauskas – LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas]  kuris, apsirengęs šeimyniškais trusikais iki kelių, keista balta kepure, storas, prisikrovė spiningų ir su lydinčia svita išplaukė  šiaurės pusėn.

TTT-gintas-44a

Pykau ant saulės, kad nė trupučio nenudegina. Į vakarą Vidukas su Šekspyru nusprendė, kad man su samokatu labai vertėtų nuvažiuoti į Seirijus. Nuvažiavau, buvau užėjęs pas brolį, bet neradau. Užpirkau parduotuvėje putojančio, kavos, duonos. Vakare su palapinės kaimynų vaikais vienuolikamečiu Gintaru ir šešiamete Aušrele suorganizavom laužą. Jų tėvams atrodėm padorūs, gal todėl netrukdė savo mažamečiams bendrauti su mumis. Mes lengvai kaifavom ir, kaip įprasta, koncertavom. Netikėtai išniro Viščius, KPI studentas, mažumėlę įkalęs, ir, sutikęs mus, labai nudžiugo. Pasišauna suorganizuoti vakarienę. Jau sutemus, nusigauna į Metelių ančių fermą ir vieną gyvį iš ten „pasiskolina“. Kepėm ant laužo, buvo tamsu, neiškepė, valgėme tokį tysalą, bet kai  nori valgyti – neproblema.  Tarp dantų labai girgždėjo smėlis.  Nuo pirmos valandos nakties bandžiau užrašyti į Viduko magą Radio Liuksemburg topus, bet, atrodo, ant T. Rex – Get It On užmigau.

SENOS NAUJIENOS

PINTA. 1971. Antro kurso KPI studentai Vidukas, Vidma, Remis Baliulevičius, Lionka Gembickas ir Dzilbus paskaitų metu sėdi Apynėlyje Šančiuose. Visi grynakraujai kauniečiai, išskyrus Dzilbų, kurį Lionka klausia: Gintai, valgysi natoteniją? Šis pasimeta, o kas ta natotenija, gal gėlė, o pasirodyti, kad nežino – nenori, todėl sako: gėlių aš nevalgau, geriau žuvies užsakykim. Nugriaudi griausmingas kvarteto juokas. Prieina padavėja. Dzilbus sako: prašau penkias pintas. Dabar sumišimas padavėjos veide, nes tokio termino ji nežinojo,  o kolegos studentai taip pat demonstruoja nesusupratimą ir sako: nereikia, mes žuvies jau užsakėm. Rezultatas 1:1

sanciu-magnatai

Dzilbus jau mokykloje domėjosi nesisteminiais mato vienetais, todėl jau tada žinojo, jog anglosaksų kraštuose alų geria pintomis, bet į zoologiją  žiūrėjo pro pirštus, todėl nesuprato, jog sterkinė nototenija yra žuvis, o dar šaltai rūkyta – superdelikatesas prie alaus.  Plonai papjaustyta spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis …

PANA.  Dar tada, kai Alytuje visi visus pažinojo, naujo veido atsiradimas buvo įvykis.  Šokiai vykdavo ploščiadkėje, Centro panos puikiai išmanė apie Kurorto berniukus, o Madrido blatniakai bent iš matymo pažinojo Kriaušiaus gražuoles. Visi žino, kas su kuo draugauja. Jokios rutinos, jokių netikėtumų. Sukrėtimai prasidėjo tada, kai mieste pasirodė pana-paslaptis, niekad anksčiau nematyta, graikiškų bruožų, puikaus sudėjimo, subtiliai apsirengus, labai trumpais plaukais ir su apvaliais auskarais ausyse. Susidomėjimas naujiena tapo tokiu grandioziniu, jog kai kurie vaikinukai nevalingai primiršo net SAVO panas, su kuriomis jau ne vieną mėnesį draugavo. Aršiausia konkurencija vyko tarp Alvydo, Alvydo ir Alberto. Alda vieną vakarą iš ploščiadkės leisdavosi palydima vieno, kitą – kito gerbėjo. Trečią  – trečio.  Kad patekti į jos išsinuomuotą kambarėlį Miško gatvėje Madride, palydovams kartais tekdavo ir stogais palaipioti. Kaip netikėtai ji atsirado, taip paslaptingai ir išnyko.

2016-01-16 11.07.09

Liko tik vieno jos gerbėjo piešinys. Kas ją nupiešė, nežinome. Aldos portretas saugomas pas Dzilbų. Kaip piešinys pateko čia – jis neprisimena …

STOGAS. Vaiknamiai buvo įsikūrę P. Cvirkos ir J. Basanavičiaus gatvių kampe. Šalia Romo Kalantos, Vyto Dumbliausko, brolių Jurgio, Algio ir Vytauto Kunčinų namų. Pirmoje vidurinėje mokykloje (baltoje, prie stadiono) 1 – 4 klasėse  mokėsi bent 10 –12 vaiknamio vaikų, po karo ir kitų negandų likę našlaičiais ir be artimųjų. Tai įgūdžius, bet kokiom sąlygom išlikti, įsisavinę vaikai. Visi jie buvo vyresni 1-4 metais už klasiokus-miesto vaikus ir fiziškai stipresni. Vytas Žalkauskas – pats neramiausiais iš visų, jau rūkė, todėl mokytoja Šapalienė, kai pasakojo apie dujas, lengvesnes už orą, paprašė Žalkausko (4 klasėje, žr. foto), kad, nuėjęs į lauko WC, pripūstų cigarečių dūmų į balioną ir taip pademonstruotų bendraklasiams fizikos reiškinius. Tie vaikai buvo amžinai alkani. Leonas Vainutis (žr. foto),  buvo Dzilbaus suolo draugas ir „stogas”. Kiekvienas, kuris vaiknamių vaikui atnešdavo tėvų įdėtą buterbrodą ir atiduodavo, buvo apsaugotas nuo visų skriaudėjų. „Stogai“ iš vaikų namų duodavo į liūlį visiems buterbrodų nešikų skriaudėjams iš eilės. Tokios taisyklės vyravo mokykloje ir niekas dėl to nesuko galvos.

balta-mokykla-4-klase

pirmunaiDar vaiknamio bernaičiai padėdavo žiemą laimėti sniego karus prieš rusiukus, jų mokykla tik tvora prie lauko tualetų ribojosi su Pirma vidurine. Kartais sniego karas virsdavo kumščių karu ir sniegas nusidažydavo raudonai.

Patirtis persiduoda metams bėgant. Tie skriaudžiamieji jau 6-toje klasėje patys ėmė skriauti kitus. Jonas Pangonis iš Nemuno gatvės, ateityje tapsiantis LR seimo nariu, gerai sprendė algebros uždavinius, bet namų darbų klasiokui Vladui Tkačiovui nusirašyti neduodavo. Tada Vladas su suolo draugu Dzilbumi pririšo Joną prie pušies, augusios šalia karuselės, Žaliosios mokyklos (arklidės) teritorijoje.

Jonai, mes Tavęs nuoširdžiai atsiprašome, kad ir po 53 metų, ir tikimės, jog mums atleisi. Juk pririštas pabuvai tik 5 minutes, o vėliau Vladas, Tau padedant,  dvejetų iš algebros jau negaudavo.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Saga, tai skandinaviškas terminas ir reiškia padavimą, sakmę ar pasakojimą su enciklopedinių požymių turinčiomis vertybėmis. Dar SAGA tai kanadiečių grupsas, kurios geriausių gabalų kompiliaciją, Igoriui tarpininkaujant, Dzilbus rekordino iš Daivio Sirūno, jau tada, po LT revoliucijos, sukaupusio ne tik roko klasiką, bet ir 1965-1975 undergraundą orginaliose CD versijose. Galima tik paspėlioti, ką jis turi šiandien.
Rašyti dienoraštį – jokia prabanga ar išskirtinumas, panašiau į marazmą. Jei viena persona 1971 metais nebūtų nusipirkus knygyne blonknotą už 40 kapeikų, šio posto nebūtų.
Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Leksika, tokia, kurią naudojo dauguma, net ir priešakinis jaunimo būrys – studentai. Yra kaunietiško slengo ir kitokių šiandien primirštų ar nežinomų kalbos elementų. Dienoraščio tekstus šiandien būtų galima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Literatūros kritikams, pasigalandus dantukus, gera proga pigiai pasireikšti. Bet mums tai nėra svarbu. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< ANTRA DIENA. Šeštadienis, 10 liepos. 1971

Antroji diena – kelionių diena. Atsikeliu truputį po aštuonių ir, palikęs Vidą miegantį, kulniuoju į plentą. Darau pirmą klaidą. Vietoje to, kad eičiau į Metelių pusę, apie 2 km einu į Seirijus. Apsigalvoju ir pradedu eiti atgal. Praradau krūvą laiko ir į Alytų autobusu atvažiavau kiek vėliau. Ten radau Šekspyrą ir buvau priverstas išsprogdinti savo veizolus – pamačiau Fantomasą! Jis ką tik po armijos, norėjau jam papasakoti apie laisvą jaunimą, Deep Purple inRock ir kitus dalykus, kad jis iš nuostabos nors galvą pakraipytų. Nes ten – glubinkoj– kur tarnavo, dar tamsiau nei pas mus. Prisivažinėjau samokatu mieste pas chebrantus, kuriuos norėjau užverbuoti mūsų kompanijai prie ežero. Sunku ką nors rasti namie viduryje gražaus šeštadienio. Kviečiau pirmadienį atvažiuot net Benę, vis būtų įdomiau per mano gimimo dieną. Alviui palikau tik raštelį prie durų, nes jis pats nesiteikė būti namie. Per vargą nusigavau iki ežero, nes samokatas kokius 3 kartus sufalšyvino. Atvažiavę jau radau Šekspyrą. Įdomiausia buvo tai, kai jis papasakojo kaip surado Viduką: perėjau pakrante pirmyn-atgal, neradau geresnės palapinės, tai prisistačiau nuo Dzilbaus tos geriausios palapinės savininkui. Taip su Viduku ir ir susipažinom.

TTT-faksimale

TTT-SENOS-Dusia-1974

Atsisitktinai sutikome Žorką ir Silvą su jawomis. Kažkaip netyčia subendrinom ūpą apsinuodyti alkoholiu. Su Silva nuvažiavom į Seirijus ir sočiai apsipirkom. Dar ir maisto produktų. Vakare surengėm tokį koncertą su gitarom ir VEF‘u. Nedavėm miegoti, jei nevisam ežerui, tai pietų pusei – tikrai. Jei ne Silvos australopitekų šokis ir papuasų dainos – viskas būtų buvę per pusę ramiau.  Neramiems kaimynams Žorka dar pripylė kavos į jų palapinę ir viskas nurimo. Apsomino.

SENOS NAUJIENOS

KAMPAS. Maironio ir Lelijų (tada M. Melninkaitės) gatvių sąnkryža jungė daugybę skirtingų individų, kurių išskirtinius sugebėjimus sudėjus į vieną, turėtume supermenus ar betmenus. Vieni, sulipę į seną liepą šalia Ingelevičiaus namo, 1958 metais kakodavo ir žiūrėdavo ant kokio žioplio nusileis turinys. Vienas kakotojas dar ir dabar gyvena tame pačiame name aukščiau moesto pliažo prie Nemuno ir žuvauja, žuvauja, nes žuvys jo išlikimo šaltinis. Dzilbus 2000 jį paklausė: Česka, ką darai žiemą, kai Nemunas užšala? Sekė atsakymas: badauju. Čia skūrinę pilkę pradėjo spardyti, o vėliau tapo Lietuvos čempionais: Juozas Aleksierius, Algimantas “Liuba“ Eidukevičius, jo brolis Jonas. O ant kampo gyveno Virgius Lepeška, nepamainomas Morrison Memory Club kompanijos pasekėjas, identifikuojamas Crosby, Stills, Nash and Young gabalu – Almost Cut My Hair. Šiandien mokslininkas, verslininkas. Visa ką jis kalba ir daro – turi svorį ir prasmę. Arba maestro Algirdas Verbauskas. Ta pievelė ar pievukė, kaip tada visi vadino, kurioje virė futbolas, buvo priešais Algio namo langus. Mes penki prieš penkis bucinam, o Algis pjauna smuikelį, nes jo tėtė taip prisakė, kol neišmoksi TO etiudo, ant pievukės net nesvajok. Taigi futbolas buvo jėga. Nors Kurorto dalis: Lelijų-Maironio-Krėvės su Kriaušium lyg ir sugyveno, bet kurie viršesni, buvo bandyta išsiaiškinti ant pievukės Lelijų gatvėje, būtent ten, prie dabartinio maestro Algio Verbausko namo, sulošiant futbolo mačą. Organizatorius buvo išeivis iš Kurorto – Styga (Vitas Vilkelis-seklys Morka), emigravęs į  Užuolankos gatvę Kriaušiuje. Mačas neįvyko, gal Styga blogai organizavo, o gal Kriaušius išsigando mūsų komandoje žaidusių būsimų miesto žvaigždžių Algučio “Liubos“ Eidukevičiaus ir Juozo Aleksieriaus. Nors Kriaušius jau turėjo SAVO būsimą žvaigždę: Vytą “Watą“ Malinauską.

styga-aleksierius

 

Kita nepakartojama persona –Tadas Dambrauskas, kartais įvardijamas kaip Eglės Bučelytės vyras. Šešiamečiui kildavo noras užkasti gyvą kačiuką, o septintoje klasėje užspjauti mokykloje ant durų rankenos ir stebėti efektingas ekspermento dalyvių grimasas. Vėliau Tadas su Vilium “Striptizu“ Vaicekausku tapo sveikuoliais, maudėsi eketėje Nemune, Tadas lankė bokso treniruotes, vėliau tapo karštų karo zonų fotografu-profiu. Arba, priririštas prie lėktuvo sparno, filmavo Tėvynės Lietuvos landšaftą. Taigi, labai mėgo ekstrymą

gintas-53a-tadas

 

Šie keli apgailėtini faktai – niekingai menkos istorijos dalelės apie Maironio-Lelijų kampą.  Galėtų būti tik istorinio epo apie Kurortą fabula. Palikime tai ateičiai

KAMPAS 2. Vidurvasaryje pas Jasionius: Alvydą, Kazį ir Julę, į namelį ant Nemuno kranto,  visai  už Ingelevičiaus namo, iš Kauno į svečius atvažiuodavo poilsiauti sena žydė su balta sktybėlaite ir  anūkais, mūsų bendraamžiais Vania ir Jurka. Senoji tai darė dar prieš karą ir nostalgija ją vis ginė į Kurortą.

geleziunas

losejai

Garbios poilsiautojos anūkė Irka buvo vyresnė už mus ir atrodė super. Ji į pliažą neidavo, degindavosi saulėje 10 metrų nuo kranto, atsigulus ant didelio akmens šalia vandentraukės ar vodokačkės, kaip Žorka sakytų. Kai tik Irka ant akmens, ant kranto renkasi vyresnieji: Alba Dapkevičius, Barauskas vyresnysis, Bronka Mazaliauskas – Liubos pusbrolis, pats Alvydas Jasionis ir kiti kieti vyrukai. Kieti jie buvo tik  vaikigalių: Liubos, Narvydo, Ginto, Českos, Tado Dambrausko, Juozo Aleksieriaus akyse. O iš tikrųjų – šaunūs Kurorto bernai. Po klevu, su vaizdu į besideginančią liepos saulėje Irką, jie lošdavo ramsą. Kartais pamiršdavo kuriam eilė dalinti kortas, nes žvilgsnis nevalingai fiksavo 95-75-100 (cm) išmatavimų žiauriai patrauklų kūną, kuris kas 15 minučių keisdavo poziciją. O kas valandą Irka nusiropšdavo nuo akmens išsimaudyti. Tada visi nusdodavo lošti ir rūkydavo avrorą.

TEMA. Restorano “Nemunas“ laikais Jono Stingo [subordinacijos skatinami, pavardę pakeitėme. Reikšmė glūdi vienoje Europos kalboje – išsiverskite] pokalbiuose su draugais vyravo viena ir vienintelė tema, su kuria jis, tikėtina,  gulė ir kėlė. Štai tipinis pokalbis su Jonu, sutiktu mieste prie Zimavičienės mūro.
Dzilbus –     Sveikas Jonai, nematei Žąsino, ieškau nuo pat ryto?
Jonas – Mačiau, su Drambliu nuėjo link naujo gastronomo, bet, žinai, kokį vakar kadrą pakabinau, žinok, persik, o jau karšta… (kirtis ant antros „a“)
Dzilbus –     O tu juos kada matei?
Jonas – Ve, ką tik.
Dzilbus – Gerai, einu ieškot.
Jonas – Palauk, palauk, žinai, o užvakar Nemune užkaliau tokią blondinkę, žinok, o jau figūra. Žinotum kaip ji inkščia….
Jei turėsi kantrybės ir laiko, Jonas išklos tau visą tiesą apie bet kurią Alytaus paną IŠSAMIAI. Buvo tikras vietinės reikšmės SEKSenciklopas.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

 

Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Saga, tai skandinaviškas terminas ir reiškia padavimą, sakmę ar pasakojimą su enciklopedinių požymių turinčiomis vertybėmis. Dar SAGA tai kanadiečių grupsas, kurios geriausių gabalų kompiliaciją, Igoriui tarpininkaujant, Dzilbus rekordino iš Daivio Sirūno, jau tada, po LT revoliucijos, sukaupusio ne tik roko klasiką, bet ir 1965-1975 undergraundą orginaliose CD versijose. Galima tik paspėlioti, ką jis turi šiandien.
Rašyti dienoraštį – jokia prabanga ar išskirtinumas, panašiau į marazmą. Jei viena persona 1971 metais nebūtų nusipirkus knygyne blonknotą už 40 kapeikų, šio posto nebūtų.
Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Leksika, tokia, kurią naudojo dauguma, net ir priešakinis jaunimo būrys – studentai. Yra kaunietiško slengo ir kitokių šiandien primirštų ar nežinomų kalbos elementų. Dienoraščio tekstus šiandien būtų gaima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Literatūros kritikams, pasigalandus dantukus, gera proga pigiai pasireikšti. Bet mums tai nėra svarbu. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< PIRMA DIENA. Penktadienis, 9 liepos 1971

Baigėsi sesija, prasidėjo studentų atostogos. Viduko tėvas su moskviaku atvežė mus prie Dusios, taip tariant, pailsėti. Nuo Kauno šurmulio, šturmu paimtos sesijos, panų ir kasdienybės. Atvažiavom į vakarą, nes prieš tai reikėjo užsukti pas mane į Alytų paimti kai kurių daiktų, o aš būtinai norėjau papildyti chebrą nors Šekspyru. Buvau užsukęs pas jį į namus, bet neradau. Įpareigojau jo mamą niekur nešleisti jo ryte iš namų, nes žadėjau užsukti iš Dusios į Alytų ir pasiimti jį. Pavargom kol ištiesėm palapinę.

TTT-Dusia_74 Čia buvo prisistatę turistai iš Leningrado, kurie fotografavo  tą palapinę visais rakursais ir vis gyrė – vot eto to palatka. Du kambariai su dugnu, trečias – garažas, zapas netilptų, bet dėl jawos ar poros samokatų, vietos pakaktų. Viduko tėvai Kauno inteligentai turėjo kažkur blatą, tad gauti lenkišką Sopot 5 palapinę pastangų įdėti nereikėjo. Kaunas yra Kaunas. Kai ji pagaliau atsistojo ant kojų, mums užėjo noras būti prie ežero žymiai ilgiau nei planavome. Žiūrėsim, kaip bus ištikrųjų. Jautėmės svečiais, nes palapinių buvo pristatyta gera pusė milijono. Veikti lyg ir nebuvo ką, bet nauja aplinka, Viduko nešiojamas magas skleidė bitlų diskelį Abbey Road ir psichiką veikė teigiamai.

TTT zasinas-jule

SENOS NAUJIENOS

NATAŠA.  Norint suvokti apie ką čia bus rašoma, rekomenduojame paskaityti  čia,  dar pažiūrėti unikalų filmuką apie studentų su hipiakišku atspalviu nuotykius 1971 Palangoje. akmenysBūtent tada ir ten filmo herojai sutiko simpatišką, kaip vėliau paaiškėjo, dar ir smalsią, draugišką panelę vardu Nataša, kuri juos kelias dienas atidžiai stebėjo, bet kartą, įsidrąsinusi priėjo prie kompanijos ir panoro susipažinti. Nataša, Maskvos Lunačarskio teatro menų instituto studentė prisipažino: Palangoje pirmą kartą, labai norėjo pamatyti Pribaltiką, nes pas juos kalba, kad čia daug kas kitaip, o Talinas – visiški Vakarai. O jūs tokie ir pasirodėt. Lietuviškai nesuprantu, bet kai išgirstu jūsų kalboje angliškus žodžius, pasidarė įdomu. Tada tie mūsiškiai dėvėjo dailininko Alvydo Petkevičiaus sukurtus Emerson, Lake & Palmer T-Shirts, petkevicius-eraspidolų nuolat sklido Ten Years After, The Who ar Mountain muzika, elgėsi jie kiek išaukiančiai, kalbėdami apie muziką, aišku, įterpdavo kokį nors dainos ar grupės pavadinimą: The Doors, Waiting For The Sun ar Whole Lotta Love.t shirts

augis-mundaius-dzilbus-vidzEugenijus “Augis“ Morozas, kuris jau tada filmavo ir svajojo tapti kino operatorium, pirmasis pasišovė apšviesti Natašą neįtikimais ir neįsivaizduojamais įvykiais. Nors pasakojo labai rimta veido veido išraiška apie Lietuvą, bet  tokias nesąmones ir tik mūsų kikenimai būsimąjai aktorei galėjo kelti abejones ar Augis kalba rimtai. Neatsiliko ir Dzilbus: jis jai sakė, jog Kaune, Laisvės alėjoje važinėja konkės (vien pavadinimas „Laisvės alėja“ Natašai darė įspūdį), o 1968 metais inkognito į Kauną buvo atvažiavę Animalsai ir surengė nedidelį koncertą Tulpės kavinėje. Romėnas, Vidukas, Raimundas Banionis, Vidma, Benas iš Panevėžio skiedė ženkliai santūriau. Ištisą savaitę Nataša buvo kartu. Rytais į palapinę vaikinams atnešdavo batončikų s iziumom ir pienu, kartu ėjo į pliažą, ant tilto kartu 31,6 metro trumosiomis bangomis, per SPIDOLĄ klausė Radio Prahą –  ascoltato alone trasmissione in lungo italiano, vakare – šachmatinėje. Dar dalyvaudavo afterparty, ten vyravo pokalbiai apie kiną ir muziką, pramoko kelis žodžius lietuviškai. Visi kalbino atvažiuoti į Kauną, čia ji pamatys ir pajus tai, ką jai čia pripasakojom. Tiesiog niekas netikėjo, kad ji galėtų atvažiuoti.

Bet atvažiavo. Ruduo, lietus, virš senamiesčio smogas. Trolike girti. Čigonai brome siūlo: batukai, bitlovkės… Vaizdelis prastas. Jautėmės dar prasčiau. Atpirko Karo muziejus, Kauno pilis, Perkūno namai ir šiltas priėmimas. Nataša hipsteriams padovanojo Zolotoje Runo bloką. KPI bendrabutyje Vydūno alėjoje kvapnaus tabako aromatas sklido per visus keturis aukštus… Reziume: niekada, net juokaudamas, nekalbėk nesąmonių.

Alvydo Jegelevičiaus komentaras po filmo „Diagnozė: gėlių vaikai“ pristatymo glūkoiduose.


Apie kino operatorių, scenaristą, fotografą Eugenijų Morozą. Stilingas, bohemiškas menininkas… Jis baigė Maskvos kino univerą. Dirbo LTV. Susipažinom Panevėžy. Iš Maskvos parsivežė gražią žmoną-sibiriačką. Moteris kaip nulieta – modelis – “ne tas žodis”. Ne vaikščiojo, bet plasnojo, deja… Vieną dieną „x“ išskrido iš TV bendrabučio 8-o aukšto (Skroblų gatvėj)… Gaila, labai gaila.
Su Augiu esam sukūrę keletą kino novelių trumpametražiniam  k/f. Dažnai kalbėdavom apie tuos gėlių laikus, bendrus pažįstamus.
Laisvoje LT Augis įsisuko į verslą. Apdegė, pateko į Pravieniškes, ten rodė kiną “bratanam”. Kai išėjo (prieš kokius 5 metus) Vilniaus TV kartu susukom keletą reportažų, reklaminių klipų, dar su Obuoliu mane nufilmavo…
Turėjo gerą ir ištikimą draugę Chicagoje. Abu užsukdavo į “Markus ir Co”, kur aš jau 10 m jazz’uoju. Taigi – greit ir išlėkė paskui ją.
Tiek trumpai apie Augį.

NEŠIKAS.   Ar sunku nešti iš Zimavičienės mūro Riga stereo 101aparatūrą 2 kilometrus iki namų vien dėl to, jog tai pirmasis sovietmečio aparatas ir vienas pirmųjų mieste. Labai nelengva. Tiuneris su patefonu pririštas prie pečių, rankose kolonėlės, žiema, slidu. Bet koks kaifas kai uždedi ką tik atsiūstą iš štatų Deep Purple – Fireball. Koks gilus staklių įsijungimo garsas, kurio startuoja gabalas Fireball. Nepasimirštamas įspūdis dar todėl, kad ant grindų sėdi Igoris, Kobra, Šmitas, Žana, Kefas, Romėnas …

Bet iki šio svarbaus  įvykio, įrašus downloadinti tekdavo pėsčiomis, spaudžiant – 20 ˚C. Tada pas Kobrą reikėjo eiti  iki Kurorto paskutinės gatvės, kur jauna šeima laikinai gyveno pas Dalios tėvus Žemaitės gatvėje. Rankoje nešiesi magnetofoną-priedėlį NOTA 101. Kai nupėdini, turi valandą laukti kol aparatas sušils iki kambario temperatūros,  darai įrašus. Dar nesiseka, nutrūko juosta, su Dalios nagų laku klijuojam. Po keleto valandų, jau sutemus ir  lašančia nosimi  parsirandi namo. Prikabini magą prie VEF-Spidolos ir  suskamba bitlų Seržantas Pipiras. Štai, atrodo, kiek nedaug reikia, kad tavo sielą užpiltų džiaugasmas, sumišęs su teisingos muzikos garsais.

kobra-su-dalia-prie-zuvinto

virgius  L senos foto kobra„KAUNIEČIAI“.  1969. Antanas “Jaška“ Jasionis, tinklininkas iš prigimties, metus pasimokęs Kauno Kūno Kultūros institute (KKI), vasaros atostogų grįžo į gimtą provincijos miestelį. Prie Nemuno restorano su draugais iš bačkos geria girą. „Kokia šy-y-y-lta gy-y-y-ra‘‘ – sako Antanas. Mundžius (broliai Ilgieji Peiliai) Kaune studijavo radiotechnikos mokslą, o po pamokų mėgdavo sukinėtis Laisvėj su centro chebryte. Kai pamato nuo Soboro pusės, pačiu alėjos viduriu artėjančius Kapitoną, Romėną ir Dzilbų, trumpam nusliūkina į artimiausią bromą, idant nereikėtų sveikintis su provincialais Kauno chebrantų akivaizdoje. Niekas ant Mundžiaus nepyko, nes kai kurie nuoširdžiai stengėsi atrodyti kauniečiais. Jei nepavykdavo, tai bent kalbėdami patampydavo balses.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

“Gegutės“ reanimacija

hd_ico GEGUTĖ || Garažų Klipai Pristato 2016

Kurorto pušyne, prie Pylimo ir Vokiečių pliažo 1971 – 1978 stovėjo jauki beržinė pavėsinė su uždara erdve bufetui, virtuvei ir sandėliukui ir dengta atvira erdve mediniams stalams su uosio ar ąžuolo kulbėmis, ant kurių  atsisėdus, miestelėnai valgydavo liulikebab, gėrė citro, alų ar darydavo gramą. Pagal vietinės reikšmės padavimą, būtnt dėl gramo darymo, moterys sudegino Gegutę, nes neapsikentė nuolatinio savo vyrų vėlavimo į namus. Čia buvo  galima sutikti Koškiną.

IŠTRAUKA iš rašinio “Vienos dienos kronika: PLIAŽAS“Gal susitikti su Koškinu? Užvakar ryte, nuvažiavus su samokatais prie pylimo, girdykloje „Gegutė“ jie sutiko Kaniūkų sargą Koškiną, ką tik grįžusį nuo tilto po tarnybos, visiškai blaivų ir be gitaros. Įvykis neordinarinis. Kokie rišlūs minčių srautai virto pirmąsias 15 minučių: kaip jis k a i r e ranka šaškėmis aplošė Lietuvos šaškių čempioną alytiškį Adomavičių ar apie turėtą balsą ”liričeski tenor”, kuris pavirto į ”barchatni bas” po to, kai jį sumušė sūnus. Vėliau, Koškinui įkalus šimtgramį, jam prasidėjo ”kelionė”. Visai kaip Jimo Morrisono hite ”The Soft Parade” , kai Jimis sako ”this is the best part of a trip” ir audiencija buvo baigta.

gegute-mapas

Su samokatais atvažiuodavo Romėnas, Dzilbus ir Virgilijus Beiša. Su jawomis – Viktoras, Jonas ‘Gongalvis’ Miliauskas. Ši vieta ypatingus prisiminimus į atmintį įkorporavo Algirdui Žemaičiui. Tada čia užsukdavo Aisčiai, o  šiandien sutikome Airijos bosistą Kostą ‘Koką’ Radlinską.

Praėjo apie 40 metų ir Laimutis Urbanavičius deda pastangas reanimuoti “Gegutę“. Taip, tai tik kuklus bandymas, bet reikšmingas. Ant Pylimo, prie gražuolio tilto-rekordininko galima išgerti kavos, kuri verdama tiesiai iš Kolumbijos atvežtos, Lietuvoje paskrudintų ir susmulkintų iki reikiamos frakcijos dalelių kavos pupelių. Vasarą bus ledų.

Laimiui linkime kuo greičiau įteisinti GEGUTĖS pavadinimą kaip intelektinę nuosavybę ir realiai atkurti užeigą, kurią lankytų visi, nuo Porto iki Honkongo, nuo Oslo iki Keiptauno ir nuolat skambėtų The Doors songas – Whiskey Bar (Oh show me the way to the next whiskey bar).