Romo Kalantos karta: džinsai, rokas ir laisvės idealai

Glūkoidai sulaukė Vilniaus alytiškio, pagyvenusio jaunuolio JUOZO ŠULIAUSKO nuorodos į straipsnį apie išmirštančios hipiakų kartos vietą sovietinėje visuomenėje. Mes, glūkoidai, buvome vieni iš tų, apie kuriuos Šulė ir rekomenduoja vieniems pasiskaityti, kitiems prisiminti, o prisiminus dar ir anūkams papasakoti kas yra The Doors ar Woodstoko festivalis, kas yra Gintarėliai ar Raganiai. Juozas taip ir parašė: “Šliomas iš US permetė“. Malonaus pasiskaitymo.

1972 metų „Kauno pavasaris“ ir jį įkvėpusi devyniolikmečio Romo Kalantos auka miesto sode tapo vienu iš kertinių to laikmečio įvykių, žymėjusių spontanišką jaunosios kartos laisvės pareiškimą. Net ir geležinė uždanga, skyrusi nuo Vakarų pasaulio, negalėjo sustabdyti radijo bangomis ataidinčios naujosios roko muzikos ritmų, kurie Amerikoje bei Europoje sukėlė tikrą kultūrinę revoliuciją, o jos simbolius savo gyvenime pritaikė ir jaunuoliai tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Ilgi plaukai, džinsai, gitaros bei kelionės tranzu tapo šios kartos gyvenimo būdu, net ir okupacijos sąlygomis, kad ir trumpam leidusiu išgyventi laisvės jausmą.
Mano kartos jaunystės laikas sutapo su reikšminga jaunimo kultūros banga Vakaruose. Nors buvome kitoje geležinės uždangos pusėje, tačiau muzika ir idėjos sklido kiaurai per ją. Net ir Lietuvoje buvo juntamas tam tikras atšilimas, o ore tiesiog tvyrojo kažin kokio proveržio nuojauta.

Septintojo dešimtmečio Kaune ėmė klestėti roko kultūra, kūrėsi ansambliai, kurie grojo „The Beatles“ „parodijas“ – tai buvo leidžiama – arba savo pačių muziką. Miesto gatvėse vis dažniau galėjai pamatyti neįprastai apsirengusius ir atrodančius jaunus žmones – hipius. Visa tai kūrė ypatingą atmosferą. Nors 1968 metais Prahoje buvo žiauriai užgniaužtas čekų tautos pavasaris, tačiau laisvės jausmo banga atsirito ir iki mūsų. Ir ypatingą vaidmenį tame vaidino roko muzika.

Džiza, Robertas Griškevičius ir LT bliuzmenai

Tuo metu aš mokiausi Kauno politechnikos institute (dabar KTU), kur sutikau nemažą būrį energingų bendraamžių. Mes reguliariai susitikdavome, bendraudavome ir, žinoma, klausydavomės vakarietiškos muzikos. Šitaip kilo mintis įkurti oficialų klubą, kuris veiktų fakultete ir būtų skirtas studentų savišvietai apie bigbeatą ir roko kultūrą. Muzika mums buvo būdas išreikšti laisvės idėją. Žinoma, ne tiesiogiai. Juk jei būtume dainavę „laisvę, laisvę“, labai greitai būtume nutildyti. Tačiau mes puikiai buvome įvaldę dvigubo mąstymo principus ir žinojome, kaip galima apžaisti pačią sistemą. Todėl klubo veikla buvo pažintinė, švietėjiška, bet būtent tai ir leido viešai klausytis vakarietiškos roko muzikos, kuri buvo prieinama ne kiekvienam.

Skaityti visą straipsnį 15min

Advertisement

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑