Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (6)


Bevaikštant 1992 metais Volgogrado (Sovietinė Rusija) gatvėmis su šortais, prieina milicininkas ir sako: “kak smieješ s trusami po gorodu- geroju chadit?! Plati štraf!“ (kaip drįsti su trumpikėmis po miestą-didvyrį vaikštinėt?! Mokėk baudą!)

VYTAUTAS GALBUOGIS

Tarp kitko. Kas geriau: žolytė ar ruginukas

Kaip ilgiau pabūni toje šalyje, daug kas tampa įprasta ir norma. Vėliau daraisi piktesnis ir priekabesnis, ieškai, kaip čia prikibti prie tos santvarkos, ir kodėl čia taip viskas kitaip. Proga pasitaikė. Važiuojam į Torontą į beisbolo varžybas. Aplankysiu tą garsų stadioną SKYDOME su užsidarančiu stogu. Išvažiuojam iš miesto. Prieš mus vairuotojas, tur būt, matematikos mokytojas, nes su mašina tokias sinusoides paišo, iš dešinės į kairę ir vėl atgal. Man patiko. Vos aplenkėm. Patryniau rankas, o “savas“, pasirodo ir čia tokių pasitaiko. Torontą pasiekėm, nuotykių daugiau neapturėjom. Einam į stadioną stebėt beisbolo rungtynių. Bilietas nebrangus 13,5 dol. Pradžioje visi apsirūpina traškučių maišais, kukurūzų spragėsiais, gėrimais, užsieniečiai negali nevalgyti ir negerti.


Man kaip, dideliam beisbolo „žinovui ir mėgėjui“, beliko tik aplinką stebėti ir grožėtis stadiono didybe, kuri 57 tūkstančius žiūrovų talpina. Ir viena mintis buvo, oras apsiniaukęs, kad tik pradėtų lyti, kaip tas stogelis užsidarys. Nelijo gaila, varžybos baigėsi. Einam po kojom tik traška tiek šiukšlių po varžybų. Gerai – minusas. Ne vien pas mus kino teatruose, pasibaigus seansui, saulėgrąžų krūvos. Radau prie ko prikibti. Gaila, kad ir dabar mūsų jaunieji tautiečiai nemeta to amato.

Vakare dar truputį pasimalam po Torontą. Esu supažindinamas su kinų kvartalu. Įdomu visur kinietiška rašliava, vaikštai ir jautiesi lyg Kinijoj. Taip kad nesistebėkim, gal greit ir pas mus atsiras tokių kvartalų. Bus matyt. Besisvečiuojant dar kartą buvau nuvežtas į Torontą. Važiavom į tokį džiazo klubą, vakarėlio prastumt. Kompanijoje buvo ir kanadiečiai. Aš jiems kaip iš egzotiškos šalies, patikrino vienas dėl įdomumo mano muzikines žinias. Paklausė, ar aš mėgstu Elvį Preslį, pasakiau tai ne mano stilius, tai net nuo sėdynės pašoko, ir jis nebuvo jo gerbėjas. Klausia kuo aš domiuosi. Ir pradėjau viską pyškinti, kuo mes tuo laiku kvėpavom. Tai padaryti nebuvo problemos, kai tarp tokių Alytaus muzikos vilkų Dzilbaus, Igorio, Kobros sukomės. Aišku mes ir taip muzikoje, kad ir labai buvom uždaryti, nesijautėm atsilikėliais. Taip aš ir prilipdžiau jį prie sėdynės, daugiau nediskutavo, suprato, gal bijojo, kad nepradėčiau klausinėti. Klubas visai paprastas su mūsų šventykla restoranu “Nemunas“ nėra ko lyginti. Na padžiazavo vyrukai visai neblogai, mes alučio padegustavom. Tik va mūsų muzikantukai kiaurais klynais negrodavo, o ten tas pagrindinis grajokas ir pratrypė visą vakarą praplyšusiu klynu – laisvas pasaulis, tiek to jų problemos. Per pertraukėlę išeinam į lauką, mažumą dūmelio, susuka ir man suktinuką supratau, čia kitoks bus dūmelis reikia išbandyt, čia kapitalizmo privalumas. Na ir kas. Būčiau atvežęs aš jiems “Primos“ ar “Pamir“, to be filtro drato, kai būtų užplėšę, tai ir veizolai ant medžių būtų iššokę. Reklama jaunesniems – nenaudokit Žolės, čia svetima kultūra, geriau ruginukas ir ekonomikai geriau ir sveikatai. Turėjom Alytuj ir savo Šekspyrą, kūrėją Alvydą, gerų muzikantų ir po šiai dienai vyrai kuria – nepakenkė.
Toliau murdausi to gyvenimo mandrybėse. Pavažinėjam su dviračiais, pamėtom varžtelių. Kur gauti-eiti į garažą, o ten nieko nėra. Viskas parduotuvėj. Va čia kapitalizmas man driokstelėjo visu žiaurumu. Muterkas, šriubus, cvekus perka. Viskas supakuota, kaip vaistinėj. Dar tokio stebuklo nemačiau, kad aš gyvenime cvekus pirkčiau, to tai nebus. Bučiau žinojęs, tai vietoj visokių gintarų tų gėrybių galėjau atvežti po puskilį. Mes dauguma garažus užvertę turim tais geležiukais, ne viena ir dabar lėktuvą surinktumėm per Lietuvą perėję. Nusipirkom penkias muterkas, po to dar ilgai pečiais gūsčiojau-man buvo baisoka.
Na,o šiaip tas gyvenimas toks kultūringas ir saldus kaip ir visa kanadietiška konditerija. Ji mums europiečiams nelabai įvalgoma super viskas saldu. Silkės ir tos negali rasti normalios. Ilgiau pasisvečiavus pradeda kaip varlei trūkti savos kūdros gėrybių. Jau pradedu norėti namo. Minčių pamąstymui turiu. Momentas toks, kad galiu likti Kanadoje. Bereikia paprašyti politinio prieglobsčio. Tuo laiku būčiau gavęs ir piniginę išmoką būstą, darbą. Moralė to padaryti neleido. Iškovota laisvė ir Lietuvos vėliava buvo turtas. Gal jau reikia ruoštis namo. Dar spėju aplankyti gerą renginį karalienės Viktorijos garbei fejerverkų šou. Pusantros valandos nenusakomo, nematyto, nepatirto grožio. Aišku, ne Sidnėjaus fejerverkų šou-kaip dabar žinom, kad ten rimčiausi vyksta. Bet man ir po šiai dienai tas keletas mūsuose papyškėjimų, tik juokas, ten tiek prisižiūrėjau. Nežinau, gal neteks daugiau tokio reginio pamatyti. Išmandrėjau greitai. Viskas – geras gyvenimas išvargina. Noriu silkės lietuviško rūgpienio, laikas namo.
Vėl atgal autobusu iki Monrealio. Mintys ir įspūdžiai jau ne tokie. Vėl oro uostas. Aš jau civilizacijos prisižiūrėjęs. Mačiau, kaip giminaitis pinigus pasiėmė naktį iš kažkokio kiosko su tokia kortele geležinė dėžutė išmetė sumelę. Tai bent jokios taupkasės nereikia jo…. Aš turiu kanadietiškų dolerių, amerikietiški geresni. Būtų gerai išsikeisti. Oro uoste randu “stebuklų dėžutę“, jau buvau kietas ir visada mėgau mokslo pasiekimus. Ten galybė pasaulio šalių valiutų, tik nuspaudi knpokikę ko nori ir iškeičia. Sukišu visus kanadietiškus doleriukus, suvalgė sėkmingai spust USA dol. Aparatėlis br… br…br…ir nieko špyga. Aš ant infarkto slenksčio, nugara rasoja. Ot ir ieškok adrenalino. Tuoj įsijungė galvoje sovietinė patirtis. Viską galima remontuoti. Tais laikais buvo tokie madingi gazirovkės automatai, tai kūlokais šonus pavanoji, veliau dar kojom paspardai- pasitaisydavo. Taip ir televizorius ir visą automatiką taisydavom, dažnai padėdavo, tobula technika buvo. Bet ką daryti čia, nepradėsi kūlokais aparato auklėti, gali nesuprasti, policija tuo labiau. Tai va kur didžiausias turistavimo efektas. Užmiršau ir Niagaros krioklį ir kad Kanadoje esu. Ne šito užmiršti negalima. Ieškau išeities, negi pinigėliams duosi prapulti. Randu tokį punktą. Viską pyškinu kaip sugebu ¬– gerai padėsim. Išėmė tuos pinigėlius iš to stebuklų automato ir paprastai pakeitė. Džiaugsmo žymiai daugiau nei prie Ferrari vairo. Bet koks jiems minusas-pasirodo ir ten genda.
Aš jau lėktuve ate Kanada. Skrendam. Galiorkoje tokia įdomi kompanija, po truputį vis linksmėja, jau ir iš batų iššoko ir kojos ant atlošų pakyla, kvapelis ir dainelės sklist pradeda. Pasirodo sovietų jūreivėliai grįžta, paaiškino stiuardesė. Tai balius vis rimtėja. Be nuotykių gyvent neįmanoma. Į tualetą užėjus ant grindų sausos vietos nerasi, kriauklės pilnos. Jo čia jau ne Kanada, ten nejausdavai skirtumo, kur kirpykla, kur prausykla.
Jau gerai aš jau namuose ir atsipalaidavęs einu pirkti rūgpienio. silkės. Vakarietiškos kultūros prisisotinęs. Einu drąsiai prie Žuvinto per gatvę, oi… oi…oi, kai prašvilpė mašinike tautietis, tai vos spėjo vyžos į šaligatvį apsisukti, būtų ir likę ant buferio. Du mėnesiai kitoniško gyvenimo greitai perorientavo. Teks po truputį aklimatizuotis. Išeinu į miestą špacieriaus (pasivaikščioti) importavai išsifrantinęs šortukai, kedai, kepurė nuo saulės su tinkliuku. Pagaunu žmonių žvilgsnius, kažko nejauku lyg ne visai toks. Gal tos trumpikės šokiravo? Čia prisimenu Šulę, toks linksmas chebrantas buvo. Apie kokius 1972  jis po Palangos paplūdimį varinėjo su tokiais šortais dryžuotais iki kelių. Tai buvo visiem juoko, va, prieš kiek metų madą nuspėjo. Šaunuolis. Bet aš trenkiau tuos parėdkus, lyg ir nepatogu išsišokti. Užsienyje žmonės nekreipia dėmesio, kaip tu atrodai storas, plonas, šlubas ir t. t. Ir namuose šeimyną auklėjau, kad nesidairytų ir nesisukinėtų atgal, kažką ne taip pamatę. Čia mūsų sistemos buvo bėdos, nors jos gajos ir dabar.
Praėjo 20 metų. Tualetinio popieriaus ligi valiai, mašinų įvairovė, vairuotojai sukultūrėjo, akys ir pas mus jau atmuštos į visokius blizgučius, plastikinės taros visur pilnos pamiškės, čia civilizacijos pasiekimai ir mūsų bukumo pavyzdys, aišku visiems to taikyti negalima. Ten už Atlanto alaus kamštelius nemeta kartu su šiukšlėm, ten jų samprata kitokia. Mums dar sunku suprast. Mūsų liftai baisūs ir dabar prisnarglioti prideginti, baisu prisiliest. Lyg ne mes čia gyvenam, o kažkas, laiptinės baisios, ne mes čia gyvenam, o kažkas. Įdomūs mes, ar ne? Dar tas homo sovietikus kraujas greit nepasikeis iki galo.
Grįžau, skiepijau meilę Tėvynei Lietuvai, tai daug iki šiolei dienai kvailu vadina, kad ten nepasilikau. Tur būt jie teisūs. Daugiau niekam nieko neskiepiju. Atšilo orai, važiuoju į sodą obelų skiepyt, šis darbas geriau sekasi. Va per tiek metų ir šriubai, muterkos baigėsi. Kažką reiktų apkaltinti. A… “pažangūs“ kaimiečiai Lansbergį kaltina, kad kolūkius sugriovė, nėra iš kur vogt. Tai aš miesčionis taip pat galiu kaltinti, gamyklas sugriovė-neturiu iš kur muterkų parsinešt, na blogai. Teks pirkt, gyvenimas nestovi vietoje. Šriubai, cvekai pasibaigė, bet svieto galėjau pamatyt, čia vis tiek geriau negu būti uždarytam ir turėti užverstą garažą surūdijusių muterkų. Tik labai gaila, kad savi tautos vampyrai baisesni už okupantus, o mes jiems tokie geri. Bėda.

Visus gerbiamus skaitytojus sveikinu su šv. Velykom. Visus “Nemuno “ restorano grajokus Dzilbų, Vacį ir kitus, šiaip Alytaus chebrą. Šekspyrą, Lepešką, Kefyrą, Igorį, Vatikaną ir visus iš matymo pažįstamus. Visiems, ko geriausios sėkmės ir sveikatos, jos niekam nebus per daug. Pasveikinkim vieni kitus – juk tai daryti šitaip lengva…

O Kanada nuostabi šalis, tikrai ten norėčiau gyventi. Jaunimas nesnauskit.
Pabaiga.

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (4)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (5)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius

Reklama

One thought on “Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (6)

  1. Liuks. Stebiuosi, kaip gerai viska prisimeni, Tavo atmintis puiki, šv. Velykų proga linkiu ir puikios sveikatos, aplankyti dar P.Amerika ir parvezti nauju reportazu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s