ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (3 DALIS)


Trečioji dalis apie Alytaus futbolą ir įsimintinus įvykius. Ši dalis paįvairinta Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus daina, skirta vakų futbolo puoselėtojui ir treneriui ANTANUI BYTAUTUI. Garažų klipų studija, neatsiklausus Alberto, sumontavo filmuką iš Vytauto Stenevičiaus surinkto nuotraukų archyvo ir tiki, jog Albertas nepriešaraus.

Futbolas – mūsų likimas (treneriui A. Bytautui) || Muzika & žodžiai:: Albertas “Šekspyras“ Antanavičius || Garažų Klipai

https://youtu.be/b LTziyk1K3E

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Pušynas“ – vaikų futbolo komanda
Didžioji dauguma „Dainavos“ komandos-čempionės žaidėjų buvo alytiškiai ir čia pradėjo mokytis futbolo paslapčių. Dzūkijos sostinės vaikų futbolas buvo bene stipriausias Lietuvoje praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, o vaikų futbolo komandos „Pušynas“ vardas į miesto ir Lietuvos futbolo istoriją įrašytas tokio pat ryškumo raidėmis kaip ir „Dainavos“. Dzūkeliai savo pergalėmis garsino miestą ne tik gimtinėje, bet ir sąjunginėse „Odinio kamuolio“ varžybose, atstovaudami Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktinėms.
Iš Užvenčio kilęs Kauno KKI absolventas Antanas Bytautas 1966 metais atvyko į Alytų. Čia tapo puikiu ir gerbiamu treneriu, ugdydamas iš Alytaus berniukų puikius futbolininkus… Visas būrys jo auklėtinių žaidė Lietuvos rinktinėse: pradžioje – moksleivių, vėliau – darbščiausieji ir gabiausieji – suaugusiųjų.

Futbolo treneris ANTANAS BYTAUTAS

Kiti, baigę futbolininko karjerą, nepakabino „bucų“ ant „cveko“, o nuėjo trenerio pėdomis, tapdami vaikų futbolo treneriais: Remigijus Klimavičius, Antanas Makštutis, Rimas Pisaravičius (deja, jau mus palikęs amžinai)… Laikas nenumaldomai bėga ir jau trys mano klasės draugo R. Klimavičiaus sūnūs: Remigijus, Robertas ir Šarūnas taip pat patraukė pramintu tėčio keliu bei padeda jauniesiems futbolininkams tobulėti. Auga ir šakojasi žemaičio A. Bytauto pasodintas futbolo medis Dzūkijoje. Galima sakyti, kad A. Bytautas yra Alytaus vaikų futbolo tėvas, o Dzūkijos dainiaus Alberto Antanavičiaus – ir krikštatėvis. Mat jis davė gabiam futbolininkui, bet neramios ir poetiškos sielos vaikiui „Šekspyro“ pravardę visai to nenorėdamas. Kad Albertas rašo ir eiles, treneriui pašnibždėjo jo auklėtiniai vaikai. „Tai rašai, kaip koks Šekspyras“, – mąsliai ir nuoširdžiai tarstelėjo treneris, jusdamas giminingą maištingo jaunojo futbolininko sielą. Juk ir pačiam A. Bytautui giliai širdyje tūnojo meilė dainai, poezijai. Žodis kaip paukštis – išlėkė, o vaikai yra vaikai, pasigavo ir štai Alytus turi savo „Šekspyrą“. Kupinas jėgų „Šekspyras“ nestokojo pasitikėjimo savimi ir manė, kad jis „visus aploš atrodo viena koja“. Auklėtiniui skirdamas didelį dėmesį jį lenkė tarsi medį, kol šis buvo jaunas ir lankstus, puoselėjo, kad per daug „nesišakotų“, o savo gyvybingumą ir energiją nukreiptų reikiama linkme ne tik futbolo aikštėje. Mokyklos laikais Albertas žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Vaikystės ir jaunystės pomėgį futbolui išsaugojo iki šiol.

Abertas “Šekspyras“ Antanavičius su žmona Janina. Mokyklos laikais Albertas žaidė Lietuvos futbolo moksleivių rinktinėje

Poezija ir daina jam jau daugiau nei pomėgis. Šia Dievo dovana Alytaus „Šekspyras“ dosniai dalijasi su kraštiečiais savojoje dainuojamoje poezijoje, apdainuodamas Dainavos krašto išvaikščiotas vietas bei dzūkų godas. Neliko skolingas Albertas už duotą „antrąjį vardą“, sukurdamas eiles apie Alytaus futbolą, kurias įkėlė į smagią dainą ir dedikavo savo pirmajam treneriui.
Dar vienas glūkoidas V. Malinauskas-Watas taip pat „perėjo per A. Bytauto rankas“. Gaila, kad vaikai treneriui nepašnibždėjo, jog Watas gražiai dainuoja, tai šiandien matyt, Alytus turėtų ne „Watą“, o „Karuzą“, galbūt „Robertino Loreti“ ar „Kiprą Petrauską“. Mano pirmas susitikimas su Watu įvyko 1967 metų vasarą, kai atostogavau pas pusbrolį Albiną Stanaitį, gyvenusį Liepų gatvėje. Greta Liepų ir Medelyno gatvių sankryžos, dulkėjusioje dykynėje, gatvės vaikai žaidėm futbolą. Buvo toje kompanijoje ir Wato jaunesnis brolis Romas „Molis“ (Bytauto auklėtinis), Jeronimas Palukaitis „Siera“, Sipavičiukai – Bronius su Vyga, mano pusbrolis Albinas (trumpai lankė pas Bytautą) bei kiti savamoksliai „pylkės“ spardytojai. Pasirodė už mus pora metelių vyresnis Watas su tikru odiniu kamuoliu. Pažongliravo galva, kojomis., pamušė petimi… Meistras, ką besakysi. Paskirstė mus į komandas. Žaidžiam. Jis su broliu vienoj komandoj, aš buvau kitoj. Koks džiaugsmas, kai Watui mus „maustant“ man pavyko padarius beveik „špagatą“ iš jo vieną kartą atimti tą tikrą odinį futbolo kamuolį. Į tai iš virtuozo išgirdau tik trumpą „Ooo…“, reiškusį nuostabą. Ko gero, tai buvo pirmas komplimentas man skirtas už futbolą. Žinojau, kad jis „tikras futbolistas“, žaidė už Lietuvos moksleivių rinktinę. Jaučiau pagarbą ir, ką čia slėpti, baltą pavydą. Beje, kaimynystėje, Liepų gatvėje, gyveno ir dar du „tikri futbolistai“ – broliai Žukauskai Benas ir Arnoldas „Aninė“. Šie „buvo metuose“, jau bernai.

Glūkoidai: Vytas “Watas“ Malinauskas ir smuikininkas Algirdas Verbauskas Alytaus stadione apie 1973.

Nuo vaikystės pažinojau ir auksinės „Dainavos“ puikų žaidėją, gynybos ramstį ir atakų organizatorių Romą Dumbliauską „Dumblę“. Tik ta pažintis savotiška, aš jį pažinojau, jis manęs ne. Romas tada mokėsi Simno internatinėje mokykloje (nepainioti su dabar tem esama pagalbine internatine mokykla), aš – Simno vidurinėje. Man buvo 11 ar 12 metų, o jis pora metelių vyresnis… Žiema Simne. Ji tada būdavo tikra, sniego į valias ir skatino draugystę su slidėmis ar pačiūžomis. Pamenu, kaip mažasis Romas su slidėmis nutrūktgalviškai leisdavosi nuo Simno šventoriaus kalno pro siaurus vartelius tvirtoje akmeninėje bažnyčios tvoroje, o įsibėgėjęs smagiai šokdavo nuo iš sniego supilto tramplino. Nepaisant mažo ūgio buvo sportiškas ir judrus. Dar iki armijos pradėjo žaisti už „Alytį“. Kaip sakė Watas: „Grįžo iš kariuomenės ir mes jo nepažinom. Ūgtelėjęs kone 10 cm, sustiprėjęs fiziškai, o puikus kamuolio valdymas ir koordinacija niekur neprapuolę“. Suprantama, „Dainavai“ toks žaidėjas, ir dar alytiškis, labai ir labai tiko.
Grįžtant į mūsų kartos moksleiviškus laikus, pasakysiu, kad tuomet Simno internate gabių vaikų netrūko nei mokslui, nei muzikai, nei sportui. Anksčiau populiarus bardas, country muzikos Lietuvoje pradininkas Gintautas Babravičius-Simas, „Dainavos“ saugas, KKI absolventas Remigijus Klimavičius iki 9 klasės, kaip ir „Dumblė“, mokslus ir gyvenimo pradžiamokslį krimto Simne. Labai kieti buvo Simno internato jaunieji šaškininkai tarp respublikos mokyklų laimėję pirmąją vietą iki 14 metų amžiaus vaikų grupėje. Tarp jų buvo Vytautas Krutulis. Jis vėliau šaškes ir šachmatus iškeitė į futbolą. Buvo judrus, nors ir moksliukas. Tačiau mokslų nekeitė į nieką, jie buvo pirmiausia, o futbolui irgi radosi sava vieta. Puikus loginis mąstymas jam labai padėjo kaip futbolininkui žaisti gynybos grandyje, skaityti galimus įvykius aikštėje keletu ėjimų į priekį. Tą pastebėjęs A. Bytautas pradėjo Vytautą, jau besimokiusį Simno vidurinėje mokykloje, ir kitus Simno berniukus: R. Klimavičių, Alvydą Verbicką, Valdą Stagniūną, Romą Blaževičių kviesti žaisti už Alytaus sporto mokyklą. Jie pateisino trenerio lūkesčius, o trys pastarieji su „Dainavos“ jaunučių komanda tapo Lietuvos čempionais.
A. Bytauto vaikams futbolas nesibaigdavo niekad. Gainiojo jie kamuolį ir per treniruotes, ir po jų. Moksleiviškų vasaros atostogų metu vyko gatvių turnyrai, atskleisdami naujus talentus, kurie žaidė komandose su skambiais „Spartako“, „Lokomotyvo“ ir kitais pavadinimais. Skiriami buvo ir individualūs prizai geriausiems kiekvienos pozicijos žaidėjams. Atėjus rudeniui – vėl treniruotės ir varžybos. Tokioje aplinkoje augo ir glūkoidas, tikras dzūkas, pavarde Žemaitis, vardu Algis, kurį tikras žemaitis A. Bytautas taip pat mokė gyvenimo ir futbolo abėcėlės. Norint išvardinti visus gabiausius trenerio A. Bytauto auklėtinius būtų galima sukurti specialų kalendorių, kuriame kiekvienai datai ar abėcėlės raidei rastumėme tinkamą vietą jo mokiniui vietą.

[Trečios dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

Reklama

10 Responses to ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (3 DALIS)

  1. Algirdas Žemaitis parašė:

    Nuoširdus ačiū Vytautai Stanevičiau (pravardės neminiu, kada nors pats parašysi) už nukėlimą į paauglystę, jaunystę, kurios didžiausios dalys praleistos futbolo aikštėse, sporto salėse, ledo ritulio aikštelėse. Sutinku, kad A. Bytautas Alytuje buvo futbolo tėvas. Apie jį galima kalbėti ilgai ir nenuobodžiai. Prisiminimų daug ir jų turi kiekvienas iš mūsų. Albertas per A. Bytauto 60-ies metų sukakties paminėjimą Alytaus stadione, padainavo puikią dainelę skirtą Jam. Gaila, kad jos niekur Albertas neužfiksavo, bet dar ne vėlu Albertai? Dainelės pabaigoje žodžiai: “ ir 1:0 laimi Bytauto vaikai “. Dar kartą ačiū, Vytautai, už puikius priminimus, vaizdelius apie Alytaus ir ne tik, futbolą, jo dalyvius. Rašyk toliau. Visus su pavasario švente.

  2. Vytautas Matulevičius parašė:

    Kažkaip reikėtų prisiminti ir vieną Alytaus futbolininką,kuris labai mėgo…mušti įvarčius į savo vartus. Jį žmonės buvo praminę Taiklioji Rožė. Gaila, pavardės neprisimenu…

  3. Algirdas Žemaitis parašė:

    Tai buvo kairio krašto gynėjas Romas Plauska. Puikus gynėjas, tačiau jam jau taip nutikdavo.

    • Vytautas Stanevičius parašė:

      Taip, prisiminiau Romą Plauską. Atsiprašau, kad nepaminėjau, bet jis neužmirštas su Jūsų pasufleravimais ir visai ne dėl to apie ką užsiminė Vytautas Matulevičius 🙂

  4. Antanas parašė:

    Antanas Makstutis. Saunuolis. Kuo nuosirdziausi sveikinimai. Tikrai profesionalu ir idomu. Rasyk toliau. Lauksim.

  5. Andrius parašė:

    Aciu Vytautai…tai ka Jus paraset yra NUOSTABU.Laukiu tesinio…ir Zaviles nepamirskit paminet,kaip jis vaike is Alytaus stadiono besitreniruojancius Kauno Zalgirio krepsininkus-,,Eikit lakstyt ten toliau,nesimaisykit… siandien cia SVENTE,siandien-cia FUTBOLAS..,,

  6. Reiktu prisiminti pirma vaiku treneri Juoza Rackauska,Apie 1958m pradėjau pas ji treniruotis.

  7. dzilbus parašė:

    Broniau, jau priminei, tik kas nors daugiau apie ji parašykite. O ir kurorto vaikai gerai atsimena J. Račkauską

  8. Anonimas parašė:

    Taip pat buvo geras vartininkas Verenius,

  9. Vytautas Matulevičius parašė:

    Niekaip iš atminties neišdyla Alytaus stadiono …tvora. Ji buvo gana aukšta ir kai kur ištepta kažkokiu skysčiu, bet tai niekaip nesutrukdydavo patekti į stadioną žiūrėti “pilkės“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: