Visur esantis SanSimnas jau čia, bet po valandos privalo būti Simne. Apsireikš  vėliau ir įsilies  į glūkoidų gildiją nepastebimai.

Sulaukiame Šekspyro skambučio. Jis linki glūkoidams tik gero ir bando pasiaiškinti, kodėl jis vis dar Vilniuje. Feisbuke Albertas bendrauja nuolat.  Aplankykite. Šekspyro sesė Laima, vadovaujantis šalutine informacija, turėjo būti čia ir dabar. Laimos labai nebarsime, matyt,  turi rimtų priežasčių čia nepabuvoti.

Vidukas , lyg tikras infuenceris, sukuria live view su Onute,  esančia Vokietijoje, kuri ištransliuoja nuoširdžią sveikinimų ir linkėjimų laviną  glūkoidų kryptimi. Dėkojame, Onute. Nes suvokiame, jog tu visad su mumis, bet darbai verčia tave būti Vokietijoje.

Keliautojas Stasys Kerėža (Vilnius) iš Madrido su simpatiška žmona važiuoja iš Vilniaus, kad vėl pabūti su mumis. Gal todėl, kad nevaikšto Vezuvijaus papėde pėsčiomis. Supraskite paprastai: glūkoidų sueigos data nesusikryžiavo su Stasio kelionių planais  po Pasaulį. Pakalbėjom apie  Alvydą Petkevičių, Genių Vnarauską, stalių Prabulį, praleidusį  Pečioros kasyklose jaunystės metus. Ir Voldemarą Tompsoną. Pasakysiu daugiau: jei tada Endis Warholas turėjo sekėjų ir begalę įtakos Džonui Lenonui , Jonui Mekui ir kitiems, tai Alytuje (1975 – 1978)  Voldemaras buvo mūsų Endis. Kai pokalbyje su Tompsonu, bent dešimtmečiu vyresniu už mus,  pajusdavai, jog nusišneki, jis tave realybėn grąžindavo subtiliu ir  neįžeidžiu teiginiu – TU KALBI KAIP JAUNAS DIEVAS.

Virgius su Vidma kalba apie medžioklę. Abu – laukinių  gyvūnų šaudytojai- profiai. Ši žmonių kategarija egzistuoja bent milijoną metų ir, panašu, egzistuos iki homo sapiens egzistencijos galo. Bet čia abiejų profių požiūris išsiskyrė: Vidma laikėsi tradicinio  vaizdelio , Virgis bandė sukurti civilizuoto medžioklio įvaizdį. Rezultatas. Virgius su bendraminčiais įkuria Onuškio medžiotojų būrelio organizmą su būtinais atributais: herbu  ir sėkmės skanduotėmis. Kuo tai skiriasi nuo įprastų medžiotojų sueigų? Būtent taip klausimą suformulavo Vidma. Ogi, prieš seansą pakeliama vėliava, išklausoma vado patarimų, nurodymų ir sušunkama keletas archainių gerklinių garsų, provokuojančių medžioklės sėkmę.  Po –  mantra sumedžiotiem žvėreliams, suguldytiems ant žemės ir apkaišytiems eglišaliais.

 

Agnė Jonkutė, meno žmogus,  verda kūryboje, dalyvauja parodose ir kitaip palaiko ryšį su pasauliu, kuris visad buvo aukščiau nei buitiniai pliurpalai. Agnė čia atvyko su mama Jule, kuri nuoširdžiai bendravo, dalijosi įspūdžiais, prisiminimais su Virgiaus Rima, Vidmos Aušra, Dzilbaus Laima ar Kapitono Vale. Visi ir be žodžių supratome, jog čia pasigendame Viktoro Vikciaus Jonkaus.   Su juo teko groti Aisčiuose, Statybos tresto bende, Nemuno ir Žuvinto restoranuose. Gal 12 metų kartu scenoje. Nuo mokyklos iki 1982. Visko tada buvo: ir muzikos ir nuotykių, bet nesutarimų  – niekada. Apie Vikrorą galima parašyti trumpą knygelę ir tai būtų bestseleris, bent jau glūkoidų tarpe.

Linkėjimus perdavė Virgius Lepeška (Vilnius). Šis mūsų brolis amžinai per NMetus nusitrenkia atokiau nuo Glūko. Šį kartą Virgis su artimaisiais vaikšto Atėnų Akropolio aplinkoje, bet akmenukų-suvenyrų nerenka. Nes žino, jog Atėnų municipaliteto vadai čia kas rytą priveža patikliems turistams sunkvežimius akmenukų, neturinčių jokio ryšio su antika.

Rima pamatė gulbes. Žiemą. Ėjome pamatyti.  2014 matėm jas prišalusiais prie ežero. Kai pasiseka jas išgelbėti,  gyvūnų globėjai paukščius pamaitina, išgydo ir išleidžia į Nemuną prie Kauno hidroelektrinės užtvankos, kur vanduo neužšąla visą žiemą.

 

Genius Vnarauskas (Vilnius) nuotoliniu būdu perdavė nuoširdžius linkėjimus glūkoidų gildijai.

Kas atnešė mums Aphrodite’s Child diską 666 ar Uriah Heep – Demons and Wizards (1972) . Ogi Vytas Galbuogis. Perdavė NM linkėjimus ir paskatino traktuoti sveikatos problemas be miglos ir realistiškai įvertinant savo gimimo datą. Suklusote? Vytas optimizmo čempionas ir todėl mums su juo – pakeliui. Žmogaus organizmas, kartais kuria stebuklus. Virgius papasakojo Laimos istoriją su nutrauktais kelio raiščiais. Tai nutiko prieš 10 metų, leidžiantis nuo vieno Vidzgirio kalnų, klastingame slalomo etape. Virgis sako, kai pamatėme rentgeno nuotraukas, konsiliumas vienbalsiai prognozavo: invalido vežimėlis Laimutei būtų visai priimtina transporto  priemonė. O Laima aštuonis metus  šoka linijiniuose šokiuose su “Rūta”, kasdien nueina 8 km. Dar apsilanko pas Kapitono Valę jogos terapijos seansuose. Tokius seansus Valė šį rudenį buvo surengus ir Cavtate (Kroatija), kurie vyko Rasos vilos terasoje. Spauskite ir žiūrėkite.

Gruodžio 31 glūkoidų kalendoriuje įsimintina diena, turinti keletą tikslų:  atsisveikinti su prėjusiais , reziumuoti praėjusius, pasičiupinėti vienas kitą, įsitikinant jog esame. Ir dar vienas praktiškas ingredientas. Ką veikti paskutinę metų dieną. Ogi neskubėdamas atsikeli, atsirandi prie Glūko, pabendrauji su chebrantais, temstant išvyksti ir sėdi prie NMetų stalo. Jokios mistikos. Naujųjų stale su Laima, Kapitonu ir Vale žiūrėjom ketvirtą (Filadelfija) ir šeštą (NiuJorkas) filmo dalis “Dzilbus atranda Ameriką”. Po 24 val prisijungė Mindaugas Fantomas Pilkonis su Laima ir mes pašokom keletą skudurinio roko opusų: Sweet (Ballroom Blitz, Fox on the Run etc.). Kai visi išsiskirstė, Alvydo Petkevičiaus terminais kalbant “užkritau” ant Neil Youngo (Old Man, Heart of Gold, Alabama etc.)

Pirmosios 2024 metų dienos pažėrė truputį sniego. Kas gali būti fainiau …