Medžioklė rojaus slėny, arba Poezijos skaitymas išskridus jos Paukštei


RASA PETKEVIČIENĖ

Ant plastmasinės neskoningai juodai pilkšvos knygos pakylėlės –  „ Vėjas rugiuos“. (Strielkūnas J. Vėjas rugiuos, V.: Vaga, 1971). Šia, mažo formato , kuklia, skaitytojų  nualinta ir per stebuklą po senosios bibliotekos potvynių išlikusia knygele, į 2010 metų „Poezijos pavasarį“ sugrįžta  poetas Jonas Strielkūnas. Netrukus Jis prabils savo gero bičiulio, nepakeičiamo poetų palydovo, Juozo Šalkausko balsu, nuo netekties dar ypač jautriu:

Nenuskriauski to atviro vakaro,

Baltą žydintį medį išsaugok.

Toks didžiulis geltonas saulėlydis

Už nutilusių girių išaugo—

O čionai jau pabunda šikšnosparniai –

Pusė paukščio ir pusė pelės.

Kas gi, kas juos, tuos apšmeižtus angelus,

Šiltą vasaros naktį mylės?

O ir mūsų troškimų praėjusių

Gal jau niekas daugiau neskaičiuos.

Bet vis vien mes rašysim eilėraščius

Apie laimę ir saulę kviečiuos…

Mažutėlė grupė žmonių, iš širdies būtinybės susirinkusių į nedidelę bibliotekėlę, laukia šventės ir svečių. Per žydintį, kažkada daktaro Stasio Kudirkos sodintą ir puoselėtą ligoninės sodą  juos atlydi 46 – oji Poezijos pavasario paukštė. Pirmose susitikimo akimirkose esam sutrikę. Keletas akimirkų svetimumo, atskirties ir sumaišties: mūsų – mažai, svečiams gali pasirodyti, jog yra nepakankamai laukiami. Bet jie pajunta kažką kitą – ir mažutė grupelė, susirinkusi iš širdies būtinybės, yra apdovanojama neįtikėtinom patirtim.

Ales Razanau. Baltarusių poetas. Atsiskleidžia netikėtu ir nesitikėtu pasauliu: Паляванне у  райскай далiне.Vis pasikartojanti mažutė lotyniškoji „i“ tarp kalbos slėny vyraujančios tvirtuolės kirilicos. Tarsi įkyrus priekaištas mūsų giminystės ir kaimynystės užmarščiai. Vedžioja Jis mus po savosios, mums užkerėtos, kalbos slėnį.  Ne šiaip vedžioja –medžioklėn kviečia … Lyg žaltvyksle –kažkuo girdėtu, skambėtu… „Mova, belaruska mova“ –  išnyra iš pasąmonės rūkų… (Беларуская мова выкарыстоўваецца на тэрыторыі  дзяржавы Беларусь, а таксама суседніх дзяржаваў — Латвіі, Летувы, Польшчы) –

На панадворку сабакi: на ланцугу.

Яны адважныя – дакулъ дазваляе

ланцуг,

куслiвыя – дакуль дазваляе ланцуг,

брахлiвыя – дакуль дазвляе ланцуг,

i злуюцца яны на ланцуг таксама –

дакуль дазваляе ланцуг.

(Kiemuose šunys: pririšti prie grandinės.

Jie drąsūs – kiek leidžia

grandinė

pikti– kiek leidžia grandinė,

loja – kiek leidžia grandinė,

ir niršta jie ant grandinės taipgi –

kiek leidžia grandinė. ) – „ atburia“ žodį poeto vertėja literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Alma Lapinskienė.

Medžioklė medžiokle, bet iš kerų sukelto apsvaigimo mus pažadina žodis „бажнiца“.

Jam nuskambėjus, už lango pasišiaušia Kudirkos sodas, ir žydinčių obelų viršūnėmis prisiartina „kažkas“, staiga virtęs netikėtu žaibu ir griaustinio trenksmu. Netikėtumą nuplauna skalsus, savo žydėjimą bebaigiančio, pavasario lietutis, o mūsų širdys toliau geria žodžius:

Маланка

Тады, калi я увайшоу у бажнiцу i,

зачынiушы дзверы, стау гутарыць з небам,

з неба раптоуна упала маланка i

раскалола бажнiцу надвое.

(Žaibas

Tada, kai aš įėjau į maldyklą ir,

uždaręs duris, ėmiau kalbėti su dangumi,

iš dangaus ūmai krito žaibas ir perskėlė

maldyklą pusiau.)“

Lietučiui nuščiuvus, o grupelei žmonių, susirinkusių iš širdies būtinybės, dar šiek tiek esant apsvaigus,  poetė Erika Drungytė jau siuntė savo poetinius linkėjimus tiems, kurių mes šaukiamės, jų globos viliamės, bet iki galo negalime įsitikinti ar tikrai jų yra:

„Jų profesija

jie negali ištrokšti daugiau
nei kiekvienas iš mūsų trokšta
jie negali nuleisti galvos
ir palikti mus be pusiausvyros
jie negali pavargti stebėti
kaip mes keičiamės metai iš metų
kokį rūbą nudėvim ir veidą
kiek palinkstam arčiau jų globos
jie rubuiliai garbaniai pilvūzai
arba orūs asketiškai tylūs
jie panėši į moteris tobulas
plikabambius mažylius o kartais
į rūstokus ir kirst pasirengusius
ilgaplaukius dailius jaunikaičius
jie dažniausiai vienas iš priekio
ir iš nugaros vienas dažniausiai
kad pridengtų kaip šarvas kūną
kad apgobtų kaip skydas dvasią
pasitaiko ir trečias kartais
atpažinti gali iš ramybės
jie negali tavęs apleisti
užsimiršti arba pasigerti
jie net poilsio nė minutėlės
jau tokia jų profesija – angelas“

Ligoninė. Biblioteka. Už lango nužydėjęs daktaro Kudirkos sodas.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: