Gyvenimo manai, filai ir fanai


Sparnuota frazė, jog šiandien Alytuje rasti alytiškį yra sunkiau negu Amerikoje indėną, neturėtų žeisti alytiškių. Prasmė kita – ar tikrai šeimininkiškai ir su meile puoselėjamas miestas, ar maximų invazija išspręs automobilių stovėjimo problemas miegamuose rajonuose ir išgražins duobėtas, dulkėtas kai kuriuose miesto rajonuose pusei amžiaus užmirštas gatves. Gal aukščiausios būsto šildymo kainos Lietuvoje, taip pat gero ūkininkavimo “top rezultatas“. Kuo mielas ir mylimas gimtasis miestas – skaitykite Rasos Petkevičienės pastebėjimuose

RASA PETKEVIČIENĖ

Išsiskleidus ir pražydus visai Alytaus medžių įvairovei, nepaisant daugybės savojo ego pasipriešinimų, ėmiau prasprogau ir aš. Nežinau, kas man pasitarnavo „Višniavskio tepalu“, ( kaip žinia, jis tik padeda greičiau prasprogti, bet negydo), bijodama, jog daugelis dalykų nepradėtų „dvokti“, skubiai ėmiausi savigydos – pasikalbėjimo.
O kalbėtis noriu apie Alytų ir santykį su juo. Klausimų kyla daug. Ir filosofiškų (lai neįsižeidžia pragmatiškieji protai). Kas man yra ši erdvė? Koks jis ir ką man reiškia mano gimtasis miestas?. Ar pagal jį aš galiu atpažinti save ir būti atpažinta? Ar aš suvokiu savo miestą, kaip savo sielos tėvynę, tuo pačiu tapdama jos atradėja. Ar mano miestas tampa mano dvasinio gyvenimo forma, ar pasaulis yra ten, kur esu aš, mano „kūryba“, intelektualiniai „projektai“ ir idėjos; nes , jei pasaulis yra ten – kur manęs nėra, tai, deja, jau ne laisvo, o masinio žmogaus galvosena ir jausena.

Taigi, gimtasis miestas man visų pirma yra dvasinės priklausomybės forma; ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte bebūčiau, begyvenčiau, visur ir visada jausiuos alytiškė. Bet būna visaip. O tame „visaip“ gali visaip ir atsitikti, netgi baisiausia: kai tavo miestas tampa tik fizine buvimo vieta, tuo pačiu tavo dvasinė tėvynė – beprasme ir nužmoginta.

O kai jau „šitei“, tai tavo „miescelis“ tampa absoliučiai nesaugus nuo mūsų pačių ir mums patiems. Dėl baimės bei abejingumo, paruošiančių sąlygas įvairaus plauko piratukų siautėjimui, kurių laivas, užuodus grobį, netikėtai išnyra iš tamsos – paplėšikauja paplėšikauja – ir vėl išnyksta tamsoje. Dažnas taip pat ir „lapių vištidėje“ populiacijos pagausėjimas bei europietiškas kelnes užsimovusių įvairių strateguotojų bei „projektų“ darytojų radimasis. Ir vis tai – „tam“, „kažkokiam“ Alytui. O iš tikrųjų – tai jo grobstymas gabalėliais, idant patogiai įsitaisyčiau valdžioje, įtakų sferoje, nuosavam rezervate su aukšta tvora ir užrašu „piktas šuo“ (suprask: privati valda). Yra daug prasigyvenimo šaltinių žmogui, alytiškiui – taip pat…

Va, jeigu aš atsidurčiau įtakų sferon, tai projektus leisčiau „daryti“ tik gerai atpažintam – šitam Alytui. Šitam, kuriame gimė idėja sukurti gliukoidų judėjimą, šitam, kur gyvena Vidzgirio krašto „Mekas“ – Dzilbus, šiam, kur gimė ir gyveno , o dabar sugrįžta kartu su ataidinčiais „Karklais“ ar žuveliokų radimosi paaiškinimu Alvydas J. Šiam, kuriame „nuo amžių“ būna pastovi, kantri ir ištikima Alvydo P. Studija, amžinam gyvenimui tyliai prikelianti kuklius ir nebylius daiktus, Vidzgirio sniegus, Nemuno, jo šilų bei pušynų atodangas ar vieną kitą, širdį tirpdantį, rūkais apėjusį Alytaus kampelį. Šitam, į kurį akivaizdžiai ar neakivaizdžiai, bet su meile, ilgesiu ir paprastu teisumu iš senutės Europos sugrįžta Žana. Šitam, užauginusiam sostinei daktarą, nepaliaujamai kartojantį: „Alytus man – šventas dalykas“. Šitam, kuriame veikia Giedrės biblioteka su visom jos „baltom varnom“. Ir pagaliau šitam, kurio kasdienybės, švenčių bei permainų aktyvus dalyvis bei reiškėjas ryškus Alytaus veidas – Kolia bei anam, kuriame taip skausmingai, atviri ir pasitikėdami, savąsiais žaizdas liudijo Alytaus sužeistieji – Tafilius ir Vitas Tankistas. Anam, kuriame sporto reikalą nušviesdavo žymus futbolo ekspertas ir komentatorius Zavilė, kur Traktoristų gatve elegantiškai ir išdidžiai vaikščiodavo aristokratiškasis Kelmelis, kaskart vis užsukdamas proletarų grytelėsna papasakoti kaip ten – Paryžiuje… Tuo pačiu rasdamas progą priminti ir paaiškinti paikoms to meto neišmanėlėms, jog ryškiai raudonai dažytos lūpos yra vulgaru, neskoninga ir, pav., Paryžiuje to nepamatysi…

Tai tiek tos „koncepcijos“, Mielieji. Bet prieš darant projektus reikėtų įsisąmoninti, jog visa tai pirmiausia reikalinga mums:
# 1 Dėl savosios kultūrinės indentifikacijos, kad galėtume mąstyti savojo miesto ( o gal net savosios Tėvynės) kultūrinę lemtį.
# 2 Dėl to, kad būtume suprantami, o ne juokingi ir niekingi patys sau ir kitiems Europiniame kontekste: dėdamiesi didesniais anglais nei patys anglai, didesniais olandais, nei patys olandai, vienžo – didesniais europiečiais nei laisvosios Europos senbuviai.
Atpažinkime save, „nesisarmatykim“ savęs ir – „identifikuokimės“ .

Reklama

20 Responses to Gyvenimo manai, filai ir fanai

  1. Vytautas parašė:

    Taigi, ponia Rasa, tačiau globalizacija neaplenks ir Alytaus. Jau neaplenkė.
    Kitas reikalas, kaip priversti žmones staptelti ir suklusti?

    Iki

  2. Ramūnas parašė:

    Ar galiu dėti į http://www.alytausgidas.lt? Būtina šią žinią paskleisti kuo plačiau…

  3. Laima parašė:

    Nors esu ir iš Suvalkijos lygumų, bet, perskaicius straipsni, pasijutau tarsi Alytus tapo mano gimtuoju miestu. Taip viskas nuosirdu ir artima.

  4. Alvydas Jegelevicius parašė:

    Miela p. Laima, žinau, kad ištrynėt savo pase gimto miesto pav. ir ten įrašėt “DZILBUS“. Va – čia viskas nuoširdu ir tikra. Beje – kur buvo tas straipsnis ?.. O kad Alytus – Suvalkijos sostinė – visi žino…

    a.j.pa-sa-gė-lė.lt

  5. dzilbus parašė:

    Vytautui. Kad globalizacija skverbiasi kaip α dalelės tai tiesa. Bet kai palygini Druskininkų pasiekimus ar net Suvalkijos prerijų sostinės Marijampolės judesius su Alytaus, tai niekaip čia neįžiūriu piktos globalizacijos rankos ir graudu darosi. Einu paverkti ….

  6. Vytautas parašė:

    Neverk, neverk, neverk svyruonėli neverk!
    Globalizacija Alytuje pasijuto sulig medvilės fabriko statybomis. Tada suvažiavo, savo krašte nepritapę arba geresnio gyvenimo beieškantys, į Alytų iš viso svieto. Neperdedu, net iš atrimo užsienio.
    Matomai alytiškiai atvykeliams buvo svetingi, kad po šiai dienai Alytaus mikrorajonus galima skirstyti pagal etninę priklausomybę. Tačiau, jeigu pavyktų išrinkti į valdžią Alytuje lojalius miestui žmones, reikalai galėtų vystitis teigiama linkme. Šiandien mes turime klanų diktatą.
    Čia verksmai nepadės, o žmonių švietimas, kaip p. Rasa daro, galėtų pagelbėti.

  7. dzilbus parašė:

    Į dešimtuką, neturiu ką pridėti

  8. Šekspyras parašė:

    Rasa, pasakei gražiai ir, svarbiausia, šventai – kaip bažnyčioj. Pakusintas tavo žodžių bandau pasiūlyti: gražesnes GLŪKOIDŲ portalo temas, mintis (o ir labiau “vežančius“ komentarus) šiek tiek pagrimavus arba – atvirkščiai – paaštrinus teikti miesto laikraščiui – tespausdina, nauda būtų ir mums, ir laikraščiui, ir miestelėnams.

  9. Aldona Marcinkevičienė parašė:

    Rasele, perskaičiau ir…ne kartą.Žiobčioju dar ir dabar. Ne ką ir pridėti galiu. Nebent prie išvardintų ,,sužeistųjų“- dar Koškiną….
    Kai atsitokėjau pirmiausia atėjo į galvą senokai pačios regėtas vaizdelis. Mokykliniais metais buvau pakviesta į draugės gimtadienį, kuriame buvo vaišinama tuo metu labai populiariais karbonadais.Viena iš viešnių preciziškai apipjaustė savąjį gabalėlį , pašalindama mikroskopiškai ploną lašinių apvadėlį, vis kartodama- nu jau šitų lašinių tai aš nė artyn …… Po to sekė tostas, dar vienas, gal būt, trečias, ketvirtas ir t.t., prasidėjo kalbos, kurių niekas jau nesiklausė…. Ta pati viešnia ėmė guostis despotu tėvu, kuris leidžia jai ir mamai su vaikais valgyti tik tada, kai ,,šeimos galva“ pavalgo ir bendram dubenyje lieka tik vieni lašiniai….
    Tik tokį palyginimą randu patiems ,,europietiškiausiems“ europiečiams , pasišovusiems ir mums pro langus parodyti Europą. Žiūriu ir aš su visais, bet tematau …unikalų skverą Alytaus centre, apsuptą tašytų akmenų grindinio, o netoliese- auksalapius klevus ( kai jie dar nebuvo apšaukti niekingais miesto įvaizdžio kenkėjais). Tik taip bandau nepasijausti mažų mažiausiai- juokinga. Nežinau, ar tai man pavyks, nes tebežiopčioju dar ir dabar….
    Rasele, laikomės!!!Dar vis…….

  10. Arūnas parašė:

    Dailides maudykle, dviraciu takai, stiklinis pastatas dar kazkas isipiešė į Alytaus veida. Niekaip neatleisiu tiems architektams, kuriu vertinimu buvo išgriauti miesto aikštės pastatai už dabartines savivaldybes. Ju isvada – menkiaverciai. Manau kad tu ateiviu – architektu Alytaus aura nepaveikė

  11. Norėjau aš šį straisnį į http://www.alytausgidas.lt patalpinti. Bet kaina pasirodė didoka… Aišku, straipsnis neįkainojimas, bet…

  12. Rasa Petkevičienė dėl "prekybinių santykių" parašė:

    Vaikinai, žaiskite garbingai. Aš nenusiteikus dalyvauti komercijoje.

  13. Aš tikrai nenoriu pasirodyti kažkoks „komersantas“ .www.alytausgidas.lt kol kas pelno tikrai neneša. O straipsnius norėjau dėti todėl, kad jie įdomūs, netradiciniai, tad juos norėjosi paviešinti plačiau… Susitarkime taip: jei autoriai norės kažką publikuoti mūsų portale – siųskite tiesiai man. Sėkmės šiai svetainei, kurią drąsiai vadinu metų atradimu.

  14. Rasa Petkevičienė dėl "prekybinių santykių" parašė:

    P. Ramūnai aš nelaikau Jūsų ‘komersantu’, bet kažkaip nejučia tapau Jūsų ir šios svetainės administratoriaus, tokių inteligentiškų žmonių, nesusikalbėjimo įkaite. Aš aiškai pasakau, jog nė “už jokius pinigus“ neisiu į “perku-parduodu“ santykį. Man norisi kalbėti nuoširdžiai ir atvirai, ir būti laisavai. Glūkoidus pasirinkau todėl, jog maniau, kad čia aš būsiu labiau “atpažįstama“.

  15. Šekspyras parašė:

    Kalbėti gražiai apie sau smagius dalykus – kol kas kaip ir niekas nedraudžia. Tad ir kalbėkime. O jei norime ką nors iš ko nors pasiskolinti, tai BŪTINAI nurodykime pirminį šaltinį. Tai – ir padoru, ir pagal visus Spaudos įstatymo kanonus.
    Kita vertus, GLŪKOIDAI (manau, kad pataikysiu pasakyti mūsų visų, G., nuomonę, ar ne, gintaivirgialvydaiviktoraiirkt) – UŽ SVEIKĄ ALYTIETIŠKUMĄ, už tą vietą, kurioje ne visąlaik esame, bet visuomet JĄ turime. Pvz., mane gyvenimas iš Alytaus išmušė, bet manęs iš Alytaus – ne, ir niekada. Dovanokime vieni kitiems tiktai tą, ką patys norime gauti. Vėl, kaip reprizinis pavyzdys, pasakoju: Jegelė – kažkada per mano gimtadienį – man įteikė Alytaus parko fontano nuotrauką, datuotą, regis, 1936 metais. Neapsimetinėsiu ir nešventvagiausiu, bet tas nedidelis paveiksliukas jau daug metų kabo priešais mane. Ir ne dėl to, kad jis – nuo Alvydo, o dėl to, kad jis – Alytaus atvirukas. Dėkoju abiems – ir tam, kuris JĮ dovanojo, ir tam – apie kurį JIS. Tegu TAI būna iš tolo, – bet… kad ir kaip stengčiausi padėti savo miestui ta veikla, kuria užsiimu, būdamas toli nuo jo, vis tiek turiu pripažinti, kad elementarus darbakasys, gyvenantis Alytuje, padaro už mane mano ir savo miestui daugiau. Ir nieko ČIA nepadarysi – tiesiog nereikia būti ten, kur tavo miesto – kur tau kasti – nėra.
    Žodžiu, sakykime, dalinkimės, keikime, bet visuomet mylėkime – nes TAI apie Alytų, apie mus.
    P.S. Rasa, manau, kad mes visi TO buvome pritvinę. Ačiū tau, kad tu mus pradūrei. Bet – neišdūrei. O tik užvedei.

  16. Ramūnas parašė:

    Atleiskite man visi, kuriuos sunervino mano trigrašio kišimasis į gan uždarą Glūkoidų bendruomenę. Kažkada garsiai deklaravau, kad Alytuje niekada nenorėčiau gyventi. Keisti tie atrodė žmonės, neseniai išlipę iš raudonojo traukinuko senoje gelžkelio stoty , įsidarbinę gamyklose ir staiga patapę „miestiečiais“. Tačiau teko garbė pažinti tokius žmones kaip Liudas, Stingas, Marabu, Igoris, Zwibelis ir daug daug kitų, kurie niekada nesakydavo, kad jie iš „Alės“. Jie ir pakeitė mano požiūrį į tikrus alytiškius…
    O aš buvau ir liksiu daugiškis, kuris gyvena Alytuje ir nori, kad šis miestas nebūtų vadinamas Ale…
    O su ponu Dzilbum tikrai nėra jokio konflikto, tik apsikeitimas mintim…

  17. Rasa Petkevičienė parašė:

    Mes nutolstame nuo temų, dėl kurių čia susirenkame. Prisipažinkime visi kažkiek klydę, tipo: norėjome kaip geriau, bet išėjo – kaip visada…:)

  18. Ramūnas parašė:

    Pritariu gerbiamai Rasai ir neriu pogrindin…

  19. Alvydas Jegelevicius parašė:

    …ale zvimbia visi apie tą avilį – net laka aplipus… Gera Motinėlė…
    Vis galvoju – kuo skiriasi meilė miestui iš arti, nuo meilės iš toli…
    Suprantu – arti, tai tavo ir bendruomenės…
    Toli – tai tiktai tavo, be bendruomenės…
    Ar tikrai taip ?..
    Bet čia – apsidžiaugiu atradęs – taigi va – glukoidai, va – bendruomenė…
    Kaip bebūtų, manau, kad niekas neištrins is atminties gimto miesto ligi pat…

    O mielai Rasai dėkoju už puikų straipsnį-kibirkštį, tapatumo (savasties) problemas ir m.n. – pačią svarbiausią – auksinę frazę straipsnyje, būtent – apie FIZINĮ IR DVASINĮ BUVIMĄ ALYTUJE?.. Deja, panašu, kad (kol kas) esame įkaitais ne tik Alytuj, bet ir savoj tėvynėj, arba turim lipt į kitą laivą… Čia tik alytiškių bendruomenės reikalas, o mes, išeiviai – Alytaus vėliavą visada laikom ir laikysim… Alytiškių klubas Vilniuje – kaip antra savivaldybė…

    Tuo pačiu – birželio 14-ą būsiu – įsiliesiu į Alytų su “Kalbančiais šešėliais“, gitara, keletu dainų, galbūt ir jazz piano…
    Visada pasiilgstu jūsų veidų ir liūdna, kai neišvystu jūsų…
    Linkėdamas vienybės, gražių darbų ir tikėjimo vardan To Alytaus – Alvydas A. J.

  20. Saule parašė:

    Vis paskaitau gluokoidu puslapį smagu, kad esat! Skirtingai nei daugelis jusu, as, trečios kartos alytiške, vis dar esu cia, gimtajame mieste. Parasyti isprovokavo Alvydo pamastymas: kuo skiriasi meilė miestui iš arti ir is tolo?
    As jums pasakysiu paprastai – is arti labiau skauda. Skauda, kai matai, kas tam tavo mieste siandien vyksta ir dar bandai kažką pasakyti. Iškirsti senieji medzžiai prie Angelo. Nuo kitos rudens 1 ir 5 vidurines mokyklos, turinčios šitokią istoriją, kur dirbo tokios asmenybes kaip a.a. Nikodemas Krukonis, Algirdas Martinaitis taps aštuonmetemis – valdininkai sako, dešimtmetėmis, bet mes juk visi suprantame apie ka čia… skaudu, kad siam miestui nereikia jaunimo ir zmoniu su idejomis, o tai – akivaizdu.
    Griauti lengva. bent jau pasakyti garsiai, kad nesutinki – sunkiau.
    Tai štai aš jums, mieli glukoidai, mylintys ta patį miestą, kuri myliu ir aš ir mano jau ketvirtos kartos alytiskis 16-metis sūnus, kuris neragintas su plakatu atėjo ginti tu vargšelių kertamų medžių – netylėkite, kai reikia kalbeti. Taip, kaip kalbejo trumpam į Alytų grįžusi grizusi Zana.
    Tai tiek pamastymu is visu musu Alytaus, kur žydi alyvos, bet kažkaip liūdna šį pavasarį…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: