Labai asmeniškas Tėvynės skaudėjimas


”Gintai, siunčiu Tau vieną tekstą. Jį rašiau Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui. Gal jis kartais įneš aiškumo, kodėl ir kas mus kartais “bado” Glūkoidų debatuose. Mūsų skirtingos nepažintos patirtys verčia mus atsidurti skirtingose barikadų pusėse. Priedo dar pridedu (dėl autentikos) mūsų šeimos relikviją  – Močiutės laišką nuo Laptevų – Rasa”

RASA PETKEVIČIENĖ

rasa_petkNesu aktyvi patriotinių akcijų dalyvė, nebuvau ir atkakli Tėvynės laisvės gynėja ar tos laisvės puoselėtoja. Bet yra dienų Lietuvos laike, kai širdyje aštriai jaučiu geluonį, o visa esybe – nusileidusį „skausmo slenkstį“. Iš kur kyla šis skausmas – sunku nuspėti, nes dažniausiai jis savaiminis, spontaniškas. Nors būna atvejų, kai išprovokuojamas „laiko aktualijų“ ar visiškai asmeniškų netikėtų kasdienybės aplinkybių.
Štai jau prasidėjo trečias atkurtos laisvės dešimtmetis – apie 8 tūkstančiai tavo dienų už laisvę apsisprendusioje Tėvynėje. Visokių tų dienų būta, bet prisiminimas, jog gyveni šalyje, oriai pareiškusioje „aš Esu ir Būsiu“, ir paskelbusioje tai ją niekine laikiusiam pasauliui, tave motyvuoja gyventi produktyvų ir kūrybingą gyvenimą, puoselėjant naujus orius santykius, vaduojantis iš sistemos tau primestos baimės, prievartaujančios atlikti šios sistemos sraigtelio funkcijas. Bet štai išsiritulioja tam tikra laiko „aktualija“ ir ne savo valia esi įmetamas į balą: „yra kaip yra“. Tuomet pajunti, kaip tavo gyveniman įsiveržia ir jį užlieja vergystės laiko atsinaujinimas, savotiškas recidyvas. Gerai visiems pažįstama „Gyvulių ūkio“ situacija. Tu esi įstumiamas į terpę, kur „visi lygūs, bet yra lygesnių“. A priori. Arba, sakykim, tavim, lyg kokiu kamuoliuku ima svaidytis sena bolševikinė nuostata: tu už „jį“ – tuomet tu prieš mane. Tokia situacija tave glumina, žeidžia ir žemina, nes esi pasiruošęs gyventi normalų normalių žmonių bendruomenės gyvenimą, kur bus leista išsiskleisti tavo dienų kūrybiškumui, įvykdant savo profesinę pareigą, išliekant laisvu ir nežeminamu žmogumi. Tu to tikiesi, kol nepajunti , jog „didysis brolis stebi tave“ ir „kiekvienas tavo sukeltas garsas bus išgirstas, o kiekvienas judesys – pamatytas“. O jei tu bandai nepastebėti pasikeitusios situacijos ir toliau išlikti laisvas ir orus, tuomet esi sustabdomas veidmainišku, gana subtiliu, bet labai aiškiu galios demonstravimu: „segtuvas viską gali – SEGTUVAS čia karalius.“ Ir visi tavo norai dirbti ne tik savo naudai, bet ir bendram interesui, nomenklatūrine kalba, tave paneigiant, pažeminant ir „sudirbant“ yra nukanalizuojami į situaciją, kurią dar Arkadijus Raikinas, genialusis sovietinės sistemos kritikas – pasityčiotojas, yra pavadinęs vieno savo herojaus lūpomis:“ Lieschospromdrovnet“ . Būtų juokinga, jei nebūtų beviltiška. Nes SEGTUVE teisine kalba užkoduota tokia „teisybė“: KARAS – TAI TAIKA; LAIVĖ – TAI VERGIJA; NEŽINOJIMAS – TAI JĖGA. Aš nujaučiu, kodėl taip reikalinga šitokia manipuliacija, bet nesuprantu KAM.
Netikėtai širdy pajuntu geluonį, o kartu su juo ir prisiminimą, jog jau virš 7 tūkstančių dienų gyvenu laisvei apsisprendusios Tėvynės laike ir tuo esu išgelbėjama nuo dvasinio regreso, taip pat išvaduojama iš Gyvulių ūkio gardo. Kad vėl atsiverčiau laisvei ir … pažeidžiamumui bei (žinau tai) – atsinaujinančiam skausmui.
Taigi, pabėgusi nuo „Gyvulių ūkio“ jausenos, norėdama išsivaduoti nuo paskutinių baimės ir pažeminimo likučių, pasiimu knygą apie pašvęstąjį gyvenimą:Vaclovas Aliulis MIC. „Vieno žąsiaganio istorija.“ – Aidai, 2007., turėdama viltį, jog autentiškas gražaus gyvenimo liudijimas mane išblaškys ir suteiks vilties. Perskaičius keletą puslapių, 12 – ąjame skaitau pastraipą, kurioje Autorius pasakoja apie savo giminę: „Pagal dėdės šeimą galima parašyti mūsų Lietuvos XX a. pirmos pusės istoriją. 1941 m. žentas Martynas Abramavičius, mokytojas, areštuotas ir prie Laptevų jūros sušalęs, tik Monika Abramavičienė-Kuncaitė (mano puseserė) su vaikais ištremta į Sibirą, iš ten neįtikimai pabėgusi( vyriausias jos brolis, mokytojas Albinas atsiuntė pinigų, ir už juos pavyko baržos dugne parplaukti į Obės aukštupį)“… Pastraipa, kaip pastraipa – daug tokių atsiminimų knygose. Bet … Tas minėtas Martynas Abramavičius – yra mano senelis, o Monika Abramavičienė – mano močiutė. Tėvynės likimas priartėja tokiu mastu, jog pradeda tekėti mano krauju. Susksta.
Esu priversta vėl sugrįžti prie visagalio SEGTUVO, dabar jau netekusio galių, bet nulėmusio likimus:

gulag_sepia2

NUTARIMAS

(dėl iškeldinimo)
Alytus

Aš , Lietuvos TSR NVSK Sekretoriato Vyr. oper. įgal. Valst. saug. leitinantas Kariagin, peržiūrėjęs gautą medžiagą apie šeimą buv. fašistinės Tautininkų organizacijos apygardos skyriaus pirmininko Abramavičiaus Martyno, Simano sūnaus, areštuoto Lietuvos TSR NVSK organų 1941 metais, susidedančią iš 5 asmenų)
NUSTAČIAU:
Abramavičius Martynas, Simano sūnus, gimęs 1895 metais, areštuotas kaip buv. fašistinės Tautininkų organizacijos apygardos skyriaus pirmininkas, vykdęs kovą prieš darbininkų judėjimą Lietuvoje, ir kad jo šeima, susidedanti:

1) žmona – Abramavičienė Monika, gimusi 1902 m., namų šeimininkė;
2) duktė – Abramavičiūtė Birutė, gimusi 1921 m., moksleivė;
3) sūnus – Abramavičius Algimantas, gimęs 1928 m., moksleivis;
4) sūnus – Abramavičius Arvydas, gimęs 1932m., moksleivis
5) sūnus – Abramavičius Audrius, gimęs 1940 m.
yra socialiai pavojinga.

DERĖTŲ:
Areštuotą Abramavičių Martyną, Simano sūnų ir jo šeimą, susidedančią iš 5 asmenų, kaip socialiai pavojingą iškeldinti už Lietuvos TSR ribų.
Įgaliotinis Liet. TSR NVSK sekretoriato Valst. saug. leit. Kariagin

SUTINKU: Viršininkas Alytaus Valsčiaus NVSK sk. Valst. saug. jaun. leit. Judin.“
(Tekstas verstas iš rusų kalbos)
Ir“ iškeldino“. Prie Laptevų jūros, Lenos žiočių, į „paseliniją“ Bykov Mys. Per atsitiktinumą liko tik mano mama, Martyno ir Monikos Abramavičių duktė Birutė Abramavičiūtė – Muraškienė. Suėminmo metu ji buvo jau ne moksleivė, o studijavo Dotnuvoje. Likusi slapstėsi, vėliau grįžo į Ūdriją, kad išsaugotų tėvo namus.
Teisus kunigas Vaclovas Aliulis, – mano senelių likimas visiškai sutapo su tuomečiu Tėvynės likimu. Jei aprašytum jų gyvenimą bet kokiu žanru, išeitų nepakartojamas literatūros kūrinys
ar autentiškas tam tikro Lietuvos likiminio momento liudijimas. Bet tai jau ne mano jėgom. Tačiau vieną dalyką, jaučiu, privalau padaryti. Pasiųsti Tau, mielas Skaitytojau, Tėvynės laisvės vartotojau, sutramdytą Jos aimaną, vienu iš sunkiausių Jai momentų, perduotą mano Močiutės laišku, rašytu savo dukrai, mano mamai:

Bykov-Mis 1945.X.25.

„Mano Miela Birute!

Nesulaukdama ilgai nuo Tavęs jokios žinios, rašau Tau ketvirtą laišką. Nuo Tavęs iki šiolei gauta tik du laiškai. Vienas man ir antras Algučiui ir pinigų 500 rublių. Aš nežinau, ar Tu nerašei, ar aš jų negalėjau gauti, neramu kaip negaunu nuo Tavęs jokios žinelės, visokios baisios mintys mane kankina, visaip prigalvoju, manau, gal kokių nelaimių ištiko Tave ar šeimą, kada šiuo laiku taip blogumo netrūksta. Apie savo gyvenimą rašiau Tau anksčiau ir dabar maža daug tas pats, tik Algutis anksčiau dirbo, o dabar išėjo į mokyklą. Ir mokosi šeštoj klasėj. Pirmiaus irgi norėjo mokytis, bet negalėjo, reikėjo padėt man duoną uždirbti. Dabar kai gavome nuo Jūsų pagalbos gal šiaip taip praleisim žiemą. Vasarą vėl eis dirbti, nes žiema čia bloga ir dirbi visą laiką ant lauko. Nors šiais metais su drabužiais tai geriau aprūpino. Aš irgi gavau leidimą nusipirkti veltinius ir kitus drabužius. Tas viskas daug kainavo, bet vistik nupirkau. Kiekvienais metais kartą gauname nusipirkti iš maisto naujieną. Bulvių ir daržovių šį mėnesį irgi gavau savo šeimai 26 klg. bulvių ir po ½ klg. džiovintų morkų ir kopūstų. Už viską sumokėjau 100 rb. Tas viskas mums šiaurėje didelis skanėsys. Šią vasarą tikėjomės iš čia išvažiuoti, įvairūs gandai ir kalbos ėjo pakol ušalo. Dabar jau viskas nurimo, nes jau mėnesis laiko kai čia prasidėjo žiema ir visi kastik gali išėjo žvejoti. Mano Algis su Arvydu irgi pasistatė du tinklu dėl savęs ir šiandiena jau parnešė 12 štukų kandiovkų.

laiskas1laiskas2

Šios žuvys panašios kaip pas jus silkės. Šiuo laiku materijalė padėtis pagerėjo. Aš dabar gyvenu geriau negu anksčiau, nereikia taip vargti ir drebėti dėl duonos kasnio. Ačiū Dievui esame sotūs ir Jums visiems ką mus sušelpėte. Bet atskirtai vienai nuo savųjų ir artimųjų tolimam krašte jaučiuosi atskirta nuo pasaulio. Niekas man nemiela, be galo ilgiuosi Tavęs, savųjų, savo brangaus ir mielo man gimtojo kraštelio. Neturiu nieko artimo, kas mane suprastų, užjaustų. Tas kuris su manimi ilgėjosi, mane ramino, padėjo vargą vargti, jau treti metai kaip guli ledų kalnelyj. Tik jis vienas mane suprato užjautė, tai Tavo, Birutėle, Tėvelis. Kada laikas leidžia atlankau tą brangų mūsų šeimai kapą, pasiskundžiu savo skausmus ir vargus. Bet jis jau manęs nesuramina, nepadeda, guli sau ramiai užbaigęs šios žemės vargingą kelionę. 1946 m. 4 sausio sueis trys metai, kaip Tėtė mirė.
Neužmiršk, Dukrele tą dieną už jį mirusį atminti. Parašyki, Birutėle, man daugiau apie save, kaip Tu gyveni, Tavo šeimynėlė, sūnukas sveikas auga. Koks derlius šiais metais buvo vaisių sode ir ar buvo. Kiek turite gyvulių, bendrai daugiau apie viską, kaip gyvena mano kaimynai ir pažįstami, man viskas labai įdomu. Dėdei Mikui jau senai laišką parašiau, o nuo jo dar negavau, kodėl jis neparašo. Aš taip labai esu visų pasiilgus, tegul man visi rašo ko daugiausia. Būtinai Birutėle prisiųski savo su šeima fotografiją.

Bučiuojame Tave, Tavęs pasiilgę
Tavo mama ir broliukai

Geriausių linkėjimų mano Mamutei.”

copyright-2013

Advertisements

12 Responses to Labai asmeniškas Tėvynės skaudėjimas

  1. Giedrė parašė:

    AČIŪ, Rasele…

  2. Aldona Marcinkevičienė parašė:

    Ačiū, Rasele..Už ,,skausmo slenkstį” labiausia…

  3. W7 parašė:

    Taigi….

  4. Alvydas J, parašė:

    Ačiū, miela Rasa už ypatingai jautrų ir skausmingą rašinį pažymėtą daugeliui lietuvių šeimų patirtu skausmu ir tuo skausmingu priminimu apie mūsų tėvynės skausmą. Lenkiuosi prieš tavo senelius, kaip ir daugelio mūsų amžininkų senelius, nors skaudžiai kentėjusius, bet išsaugojusius tą šventą tėvynės meilės ugnelę, kurią, tikiu, ir mes jutom, supratom… Stiprybės tau, gražių, jautrių rašinių ir knygelės linkiu. Su Vasario 16 -ąja !!!

  5. dzilbus parašė:

    Pirmą kartą vasario 16 per visus Nepriklausomus metus nebuvau prie Angelo ir nesusitikau su Vytu Paviloniu, Arūnu Lepeška, Igoriu ir Jurga, Algiu Žemaičiu, Romu Požėra, Robertu Šiūša ir Vytu Watu Miliausku, Alvydu Žydu Miliausku ir kitais gerbtinais mūsų šalies piliečiais. Priežastis (bandau teisintis) – Laima išsisuko koją slidinėdama nuo Vidzgirio viršukalnių. Šešios savaitės įtvaro.
    Antras momentas. Atsiprašau Rasą Petkevičienę, kad sugebėjau visus metus ”marinuoti” jos šiandieninį glukoiduose jau patalpintą rašinį apie jos močiutei komunistų dovanotas atostogas lageriuose. Tai šiurpūs laikai, palietė daugumą mūsų artimųjų. O Rasai linkiu stiprybės.
    Trečias momentas. Kadangi nebuvau prie Angelo, žiūrėjau kas vyksta Daukanto aikštėje. Neesu Lietuvos TV kanalų žiūrovas (tai televizijos varančios į WC), bet švenčių proga padariau channel surf ir matau filmą su Miley Cyrus, kur ji dainuoja savo Butterfly. Iškart perjungiu savo išmanųjį TV į YouTubą ir sugretinu Agnės prie Glūko atlikimu. Žinai, Agne, Tu turi dovaną, dėl kurios Lietuvos jonvabaliai ir jonvabalės turėtų susigraužti iš pavydo.
    Įdedu linką, kad ir matytą, bet pasižiūrėkite dar kartą
    Tiek įspūdžių. Visus su švente!!

    https://glukoidai.wordpress.com/2010/07/07/glukas-29/

    • Vytautas parašė:

      Pasiilgstu, Dzilbau, tavo lakoniškumo natūralaime “audio”. Šaunus esi vaikinas…,bandyk (ir šeimynai to linkiu) išvengti traumų…
      Manau, kovo 11 būsite rikiuotėje?

    • Anonimas parašė:

      Kol galėsiu judėti visada dalyvausiu Nepriklausomybės minėjimuose.Bet šį kartą tarp mitingo dalyvių mačiau nemažai piliečių, kuriems būtų maloniau dalyvauti paleckio mitinguose.Tegu dalyvauja, bet jie savo iškreiptas tiesas bandė man įpiršti.Kas atsitiko?.Jų daugėja.

  6. Alvydas J, parašė:

    Giedrei B. : – Būtų labai įdomu išgirst ir tavo, tavo mamytės pasakojimus iš jūsų tremties vietos, to stebuklingo, legendom apipinto Baikalo, kur ateivių laivai neria ir vėl kyla iš dugno, kur pabaisos ežero gylėj, kur aukų kalnas apipiltas pinigais ir niekas neliečia net kapeikėlės…
    Sveikatos, sėkmes tai ir tavo šeimai.

  7. Giedrė parašė:

    Na, aš irgi nebuvau šįsyk prie Angelo.Priežastis paprasta -mūsų giminėj vasario 16 – oji yra proga susibėgt visai giminei, reziduojančiai Alytuje ir paminėt visus jau Išėjusius, kurie taip tos šventės laukė ir ne visi, deja, sulaukė.O mamai, perkopusiai į devintąją dešimtį, per sunku jau per slidumą iš namų išeiti.

    Alvydai,
    atsiminimų bus, tik vėliau šiek tiek.Ne tik mama juos jau rašo – kaip tik šiomis dienomis tvarkau a.a. tetos rankraštį.Patikėk, gerokai įdomiau (gal dėl to -kad tikra), nei madingi madingų poniučių romanai…. Viliuosi, tikrai bus galimybė ir čia įkelti …
    Pagarbiai 😉

  8. Giedrė parašė:

    Anonimui
    Jų ne tik daugėja -jie vienijasi…Sistema gerai perpratusi žaidimo taisykles ir išnaudoja visas progas parodyt tautai savo “dievotus veidus” .Mimikrijos procesas taip skant…Dėl to, jeigu jau visai atvirai, labai nejaukiai dažnai jaučiuosi tokiose oficioziniuose paminėjimuose.Toliau bus dar gražiau -pamatysit…

  9. dzilbus parašė:

    Taigi, kad daugėja. Ir ne tik. Net ir vienijasi, pavyzdžiui politikos šoumenas su politiniais zombiais. Tokius atstovauja mažo išsilavinimo žmogai ir provincija. Kyla asociacijos su jau senais įvykiais Lietuvoje. Kažkada prieš II karą, Antanas Smetona ėmėsi darastiškų veiksmų ir paėmė valstybėje valdžią. Demokratiniu požiūriu tai perversmas. Bet kai 1926 iš visų kampų pradėjo lysti šviesaus bolševikinio rojaus kūrėjai, gal tas perversmas buvo ne pats blogiausias veiksmas.
    Žmonės, būkite budrūs – vienijasi marazmas, populizmas ir kvailiai

  10. Alvydas J, parašė:

    ŽIAURI TREMTIS: du atvejai, dvi istorijos

    Viena – seniai skaityta, bet įstrigus neišdildomai.

    Darda per Sibirą tremtinių vagonai. Kas kokį 100 km stabteli, atidaro vagoną, kitą, išleidžia žmones “kaip stovi”. duoda pjūklą, kirvį, vinių, ir.. gyvenk kaip nori., o dar tie Sibiro šalčiai… Ant ką tik numirusios močiutės atsistoja keli anūkėliai, kad nenušaltų kojų…

    Kitą papasakojo auklėtojas Strazdas.

    Per tuos Sibiro šalčius vienoj vietoj lietuviai išsigelbėjo ir nuo šalčio ir nuo bado vis užeidami į katilinę pas savą pečkurį, o ten, aplink ją sukdavosi šunys… Žodžiu – ta sriubytė, turbūt skiesta, kad užtektų daugeliui – išgelbėjo daugelį tautiečių…

    Manau tos skausmingos patirties “ragavo” daugelis šeimų, tai ir tų skausmingų istorijų – begalės, Ką čia ta patirtis, čia genocidas.
    Iki antro karo Lietovos intelektualinis, kultūrinis, dvasinis, net ir ekonominis lygis buvo gana aukštas, deja,.. Okupacija, tremtis, po to “vietinių struktūrų darbas” sudavė patį skausmingiausią XXa.smūgį Lietuvai ir ne tik fizišką – per stuburą, bet ir išniekindamas dvasią, o blogiausia – tarsi nejučia įtraukdamas į savo išmoningų struktūrų spąstus, pakeisdamas daugelio žmonių sampratą, susipratimą – sąvastį. Todėl kartais savas-svetimas tapdavo dar uolesniu svetimų užduočių vykdytoju ir žymiai pavojingesniu. Čia tiktų maldos žodžiai – atleisk jiems, Viešpatie…
    Su artėjančia Kovo Vienuoliktąja.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: