Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …

RASA PETKEVIČIENĖ

Gal prieš penketą metų Giedrės bibliotekoje man teko išgyventi retrospektyvų „susitikimą“ su Rimu Buroku. Pateikiu Jums spontanišką to įvykio aprašymą. Jis gimė tuoj pat po „susitikimo“, o vakarai „pas Giedrę“ (taip dažnai mes juos vadinam) – išskirtinis reiškinys Alytaus kultūriniame gyvenime, kaip, beje, visa jos pačios ir jos vadovaujamos bibliotekos veikla. Čia tvyro sunkiai paaiškinama kultūrinės laisvės atmosfera, čia niekuomet ant galų pirštelių nešokinėjama prieš pakviestą vakaro „žvaigždę“, čia vieni kitus šaukia vardais, čia kiekvienas kultūrai neabejingas žmogus gali pasijusti „labiau namie“. Ir vis dėlto jautriausia atmosfera apgaubia tuos vakarus, kuriuose po ilgų kelionių į gimtąjį miestą sugrįžta (kažkodėl dažniausiai pas Giedrę) šio miesto pagimdyti, išauginti, iš šio miesto išėję poetai ar kiti įžymieji ir mylimieji. Atklysta jie miglotais tiltais, o kartu su jais, lyg grįžtančios gervės, nutupia ir buvusios dienos. Mes susirenkam, juntam švelnų jų buvimą ir mielai šypsomės vieni kitiems… Galbūt tai, Rimo žodžiais tariant, „tik liūdnokas amžinybės žaidimas“. Galbūt…

Rimo Buroko aš nepažinojau taip artimai, jog galėčiau prisiminti gyvenimo įvykius, susijusius su juo . Mes tik buvom vieno laiko vaikai, buvom truputį pažįstami, tas truputis – tai keli prasilenkimai. Aš nebuvau patekusi į šio efemeriškos išvaizdos, elegantiško , grakštaus, juodų melancholiškų akių gražuolio magijos lauką. Vienintelis labiausiai man įsiminęs bruožas – aristokratiškumas. Paviršutiniškai bendrauti su Rimu buvo lengva ir įdomu, net žaisminga, bet visuomet intuicija kuždėdavo, jog prisiartinus pernelyg arti šis žmogus skaudžiai žeistų. Žeistų panašiai kaip žeidžia Džimis Morisonas, Jackas Kerouacas, Williamas Blake‘as ar Andrejus Tarkovskis, Julio Cortazaras. Žeidžia jis ir dabar. Savo poezija ir savo likimu.
Skaitai Rimo eiles ir jauti, jog jos – tai abipusis poeto ir tavo vienatvės produktas. (Gal dėl to taip sunku buvo klausytis viešai skaitomų jo eilių). Skaitai ir suvoki, jog jis nieko nedaro tyčia. Labiau rašo tai, ko netenka. Paprasčiausia rašo tai, ką jaučia, ką galvoja, ką mano suprantąs. Vidinės laisvės momentai, kai protas atviras, o siela palikta klajoti, truputį apsvaigusi ir sumišusi… Taigi tikroji poezija nieko neišsako, ji tik atveria galimybes, atidaro visas duris… Į mirtį – taip pat. Nes gyvenimas žeidžia labiau nei mirtis. Mirties akimirką skausmas baigiasi, taigi – poetas manė, jog mirtis yra jo draugė – – – O gal jis koketavo? Gal turėjo relišerį, bet labai giliai? Atrodo Aidas Marčėnas yra sakęs, jog kiekvienas įvykęs eilėraštis – svarbi mirties proceso repeticija, nedidelis svarbiausio mūsų gyvenimo įvykio modelis. Turintis visą seką – neigimą, priešinimąsi, kančią, skausmą, susitaikymą, euforiją, nusivylimą. Rašydamas geras poetas numiršta. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, net pati sąžiningiausia poeto kelionė, palyginti su tikruoju mirštančiųjų išėjimu, visada tik karikatūra… Gali būti, kad jis žaidžia. Gali būti…

Bet Rimo žaidimai liūdnesni nei įprasta, nes mirti jis išėjo tikrai , šis gražuolis aristokratas, su savimi pasiėmęs vienintelį daiktą – J. Cortazaro „Žaidžiame klases“, – knygą apie sunkias kelio į vidinę laisvę paieškas, – beje, prieš tai įkalintas Lukiškėse dėl to, jog buvo laisvas. Išėjo jaunas, vos sulaukęs 26 – erių, savo arisrokratiška laikysena gyvenime ir mirtyje pasipriešinęs ano meto marazmui – pastangoms paversti asmenybę „visuomeniniu gyvuliu“, – išsaugojęs savo egzistavimo privatumą, individualumą, unikalumą ir atskirumo pojūtį. Savo gyvenimu ir likimu, kaip gyvu priekaištu, perspėjo mus, bet paliko senti ir sulaukti laikų, kai visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai, istorinės būtinybės skelbėjai nervinsis, susidūrę su menu, nes jo nemėgsta apskritai, ypač literatūros ir būtent poezijos, nes, Josifo Brodskio žodžiais tariant, „ menas įrašo tašką tašką ir kablelį (točka točka zapetaja…) su minusu, paversdamas kiekvieną nuliuką tegul ir ne visuomet patraukliu, bet žmogišku snukučiu, kuriuo jau sunkiau manipuliuoti. Išėjo palikęs mus lemčiai: „dirbk, pirk ir mirk“. O gal dar yra pasirinkimas?

„There are things known; there are things unknown; in between there are doors…“ (Williamas Blake‘ as)

Trys Rimo eilėraščiai