Aisčiai – pirmoji Alytuje rock‘ą grojusi grupė. Tiesa, tai buvo to meto garsenybių Ten Years After, C.C.Revival, Christie, Manfred Mann, Monkies, kitų coveriniai hitai. Vėliau, matyt, „subrendo“ (o gaila) ir grojo kaip visi. Tačiau išliko maištingi ir savo repertuare turėdavo ką nors vežančio ir pagaminto iš blues-rock-jazz lydinio. Vadovaujant Alvydui A. Jegelevičiui, Romui Stankevičiui, respublikinėse Ryšininkų apžiūrose keletą kartų buvo skelbiami nugalėtojais. Rimgaudas „Bimbė“ Drumžlys (guitar, keyboards, background voc.) „Aisčių“ dalyvis, dalijasi atsiminimais apie pirmuosius muzikantų grupės žingsnius 1969 – 1972 metais. Garsas, šviesa ir efektai tada buvo novatorių Viktoro Jonkaus, Valdo Jurgelevičiaus ir Rimgaudo Drumžlio atsidavimo ir sugebėjimų atspindys praktikoje. Jei Laisvame pasaulyje Rolling Stones pirmieji FUZZ efektą panaudojo 1965 su savo hitu Satisfaction, o WOW pirmasis kvakino Jimi Hendrix, tai Aisčių techninis personalas juos išradinėjo iš naujo ir pritaikė sau ne ką vėliau už rock‘o legendas.

RIMGAUDAS “BIMBĖ“ DRUMŽLYS

Pirmą kartą užlipom ant scenos, atrodo, mašinų gamyklos klube. Buvo rengiami poilsio vakarai-šokiai. Ten buvo šiokia tokia aparatūra. Su mumis grojo (ir mokė groti) Pranas Seilius, gaila anksti miręs, Samuelis Tacas (Mulė), vėliau išvykęs į Izraelį ir dabar gyvena JAV, kartkartėmis atvažiuojantis į Lietuvą ir Alytų. Vėliau Viktoro tėvo, ilgamečio ryšių mazgo viršininko Juozo Jonkaus ir profsąjungos lyderės Onutės Serioginienės pastangomis, susikūrė vokalinis-instrumentinis ansamblis. Jau neprisimenu kas ir kada pasiūlė vadintis “Aisčiais“, bet pavadinimas patiko visiems. Repetuodavome darbo dienomis, po pietų. Iki pietų nešiojau telegramas po namus. Jaunimas tikriausiai neatsimena kas tai tokio. Kai iš kariuomenės grįžo Alvydas Jegelevičius, pradėjome rimtai dirbti ir ruošti repertuarą koncertams. Ten turėjo būti tam tikras kiekis populiarių tarybinių dainų – duoklė Sąjungai. Toliau galima buvo dainuoti ir groti ką nori.

Rinkdavomės iš labiausiai patikusių dainų, išgirstų per radiją. Be to, Dzilbus turėjo nemažą kolekciją vinilinių diskų, kurių atsiųsdavo dėdės ir tetos iš už „balos“. Tai jis ir partijas nurašydavo iš klausos, išrinkdavo ir žodžius. Rikantas Lilis keletą dainų buvo “išvertęs“, supraskime, sueiliavęs savo tekstą. Vieną dainelę „Atsigėriau arielkytės“ atlikom pasiskolinę liaudies žodžius, o kieno buvo muzika – jau nepamenu. A. Jegelevičius kūrė savo dainas ir vadovavo ansambliui. („Barbora“, „Tik Sapne“). Ansamblį sudarė trys gitaros, elektrovargonai, mušamieji ir vokalas. Svarbiausias dalykas elektriniams instrumentams – stiprintuvai, jau po to sugebėti groti. Mikrofonams turėjome 25W bulgarų gamybos lempinį stiprintuvą. Panašūs buvo ir gitarų stiprintuvai. Viskas sujungta kabeliais, per juos reikėjo vaikščioti ir labai saugotis. Tų laikų kabeliai buvo apykiečiai-nelankstūs, jei užkabini – nutrūksta arba nusilanksto, todėl lituoklis buvo dar vienas, dažnai naudojamas „muzikos“ instrumentas. Ir koncerto metu tekdavo nutrūkusį laidą įkišti į lizdą ir užkišti degtuku, kurių tada turėjo beveik visi, nes žiebtuvėliai buvo reti. Taip pat ir žodis „elektronika“ buvo retas, daugiau naudojom „radiotechnika“. Čia nepakeičiami buvo Viktoras Jonkus, Valdas Jurgelevičius, na ir man prisidėti teko taip pat. Apie skaitmeninį signalo apdirbimą dar nebuvo nieko girdėt, bet pasaulyje jau buvo įvairių „efektų“. Vieną tokį, „Wow“ efektą, teko gaminti pačiam, tik dirbo jis neilgai – pradėjo traškėti potenciometras. Dar buvome pasigaminę šviesos muziką, retą tais laikais. Tranzstorių didelei įtampai ir galingumui gauti buvo neįmanoma, tai iš kažkokio žurnalo paėmęs magnetinio stiprintuvo schemą, išbandžiau, o Valdas „gavo“ detalių ir sumontavo.

Su šviesos muzika grojome ne visus “gabalus“, tik instrumentinius, nes reikėdavo išjungti scenoje šviesas. Ant galinės scenos sienos projektuodavome tris mėlynos, žalios ir raudonos šviesos stulpus, kurie pulsuodavo į taktą muzikai. Mums tai būdavo “kaifo“viršūnė, o kaip atrodė iš salės-neaišku. Sakė neblogai. Su koncertais apvažinėjome beveik savo rajoną, buvome Druskininkuose, Marijampolėje, Prienuose, Varėnoje, Elektrėnuose. Netgi į tais laikais populiarų “Vilniaus Bokštai“ konkurso antrąjį turą buvome nuvykę. Labai nesublizgėjom. Dar esame buvę Telšiuose, irgi kažkoks konkursas buvo. Vėliau, neatsisakydami Ryšių mazgo VIA vardo, paraleliai pradėjome groti restoranuose, dar vėliau susikūrė Statybos tresto ansamblis. Jam vadovavo Adolfas Juzumas. Turėjom jame ir pučiamuosius. Vienu žodžiu, tobulėjome, o “chebra“po truputį kriko. Vieni išvažiavo mokytis, kiti gyventi į kitus miestus. Gyvenimas po truputį keitėsi, liko nepakitę tik draugystė, šilti jausmai ir bendri prisiminimai.
Jūsų Bimbė.

Daugiau apie Aisčius glūkoiduose:

Aisčių istorijos fotogalerija

Žiniasklaida apie Aisčius