Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS


Tai pirma dalis – apie miesto pliažą Lelijų gatvėje. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

PLIAŽAS

Vasarą temsta vėlai. Alvydas su Gintu, kurių namus skiria 100 metrų, jau gerokai pramokę Morzės abėcėlę, prožektorių pagalba tariasi ką veikti kitą dieną. Tada namie telefonų Šikučių prospekte dar niekas neturėjo. Gal rytoj eiti į Vokiečių pliažą ir ten pavyks vėl pamatyti kaip būsimoji Alytaus futbolo garsenybė Algimantas “Liuba“ Eidukevičius lipa į pušį. Liuba labai bijo šunų. Vienas toks – Šančių plokščiadančių veislės šunėkas atklydo prie atokaitoje gulinėjančių Vytauto “Smiliaus“ Kunčino, Žorkos, Algirdo Žemaičio, bet tik būsimo “Dainavos“ puolėjo nervai neišlaikė – jis kaip koks Borneo salos papuasas akimirksniu įsliuogė į storoką pušį. Ši istorija ėjo iš lūpų į lūpas ir vasaros pabaigoje jau buvo kalbama, jog Liuba iš pušies išlipo tik vakarop, kai pradėjo temti ir buvo tikras, jog teritorijoje tarp Žemaitės gatvės ir pylimo nėra nė vieno keturkojo. Aišku, tai smarkiai perdėta ir neatitinka tiesos.

Gal susitikti su Koškinu? Užvakar ryte, nuvažiavus su samokatais prie pylimo, girdykloje „Gegutė“ jie sutiko Kaniūkų sargą Koškiną, ką tik grįžusį nuo tilto po tarnybos, visiškai blaivų ir be gitaros. Įvykis neordinarinis. Kokie rišlūs minčių srautai virto pirmąsias 15 minučių: kaip jis k a i r e ranka šaškėmis aplošė Lietuvos šaškių čempioną alytiškį Adomavičių ar apie turėtą balsą “liričeski tenor“, kuris pavirto į “barchatni bas“ po to, kai jį sumušė sūnus. Vėliau, Koškinui įkalus šimtgramį, jam prasidėjo “kelionė“. Visai kaip Jimo Morrisono hite “The Soft Parade“ , kai Jimis sako “this is the best part of a trip“ ir audiencija buvo baigta.

Taigi sekančią dieną geriau pradėti nuo dinaminių ir statinių kultūrizmo pratimų, nes Koškinas déjà-vu. Steve Reeves buvo dievas – vyriško kūno grožio etalonas, o miesto pliaže Vaclovas Kleponis buvo vietinis etalonas tuometiniam jaunimėliui. Taigi tikslas aiškus – per vasarą reikia užsiauginti muskulatūrą ir tapti vietiniais kietiakais.

10 valandą ryte pliažas dar tuščias, tik žilagalvis mokytojas pensininkas Narijauskas, jau išsimaudęs, lėtai kopia šlaitu namo. Oras bus toks kaip vakar: karšta ir tvanku. Kobra ir Leva (vėliau perėmęs antkapių kalinėtojo patirtį iš mokytojo Ipolito Kiaunės) jau sėdi prie gelbėjimo stoties. Spidolos antena ištraukta iki galo. 10 val. 10 minučių Libera Europa pradės roko apžvalgą. Beach Boys – “Good Vibration“ tada apžavėjo negirdėtais elektroniniais vojažais į nepažintą garsų pasaulį. Taigi šis gabalas – visų techno stiliaus išradėjų krikštatėvis. Dar po valandos pasirodo Vincas Kudirka, atsineša juostinį nešiojamą raudonos spalvos magą “Romantika“, maitinamą aštuoniomis apvaliomis batarkėmis, kurios leido išklausyti pora bitlų diskų. Pirkti naujų reikia eiti į krautuvę Zimavičienės mūre. Aišku, Vincą jau nuo seno gastronomo atlydėjo gausus būrys fanų, lyg dabartinį aštuoniolikmetį turintį apynaujį BMW. Tada Vincas atnešė vokiečių žurnalą “Bravo“, niekam anksčiau nematytą, kuriame buvo didelė Jimi Hendrix nuotrauka. Pamatyti Jimį ir dar spalvotą – jau savaime buvo topas.

Pliažas sparčiai pildosi. Ateina būriai vaikų, renkasi panelės, vis dairosi ar jos tikrai stebimos. Pasirodo tinklininkų plejada – Albino Šukaičio auklėtiniai: broliai Šyvokai, broliai Gustaičiai, Antanas “Jaška“ Jasionis, Rūta Kyguolytė, Algis “Bundzius“ Kyguolis. Susiformuoja bent pora ratukų, kiti muša bobą. Ypač nepageidaujami buvo nemokantys kamuolį pjauti iš riešo. Prie vandentraukės, po gluosniu kortomis ačko lošia Strielka, Kubė, Kazys ir Vytas Barauskai, Pupa (“atiduok tū-ū-ū-zą!!!“).

Lygiai trečią valandą po pietų visos pliažo spidolos nustatomos trumpų bangų 31 m diapazonu, gali pasijusti, lyg būtum Rimini. Radio Praha pradeda transliacijas italų kalba ir mielai pildo Italijos piliečių pageidavimus: skamba Adriano Celentano, Rita Pavone, Salvatore Adamo, Jani Morandi, Domeniko Modunjo. Labai mėgsta italai sveikinti savo artimuosius taip, kad girdėtų ir kaimynas ar bendradarbė visi ir visos fratelli ar soreli. Įpročiai tie patys kaip ir šiandieninių Lietuvos pageidavimų koncertų klausytojų ar užsakovų. Labai smagu išgirsti savo vardą ir pavardę per radiją. Dvasinis orgazmas pasiekiamas greitai ir paprastomis priemonėmis.

Maudynės tokią dieną buvo tikra atgaiva. Nemuno vanduo, kai pasineri atmerktomis akimis, permatomas net prie vandentraukės akmenų, kur vaikų gausybė mėgo turkštis, jau nekalbant apie jo skaidrumą ant srovukės. Nuo vandentraukės akmenų Nemuną skersai pernerdavo Bronka Mazaliauskas ir Alba Dapkevičius, abu vietiniai, iš Kurorto. Ištroškusieji romantikos ar įspūdžių, Nemuno pakrante aukštyn gali nueiti iki trąšų sandėlio ar net Vokiečių pliažo ir pasileisti iki miesto pliažo. Jau už barono, pačiame vidury upės sutinki Nijolę Mitrulevičiūtę, besileidžiančią nuo technikumo, tada Lietuvos moksleivių lengvosios atletikos rinktinės narę. Taigi, pasitaikydavo drąsių panelių.

O didžiausia atrakcija – barža su sieliais. Kiekvienas save gerbiantis pliažo plaukikas būtinai turi priplaukti prie vidurupiu plukdomų surištų rąstų, užsiropšti ant jų ir ant galvos nušokti atgal į upę. Kai tokių plaukikų kokie septyniasdešimt trys, garlaivio kapitono padėjėjas su ilga kartimi nespėdavo visų vaikyti. Kyla įtarimas, jog tuometiniai Nemuno jūrininkai mielai pliažą būtų apiplaukę pro abi dailidkes, deja, tas kelias jau neatmenamais laikais buvo išdžiūvęs.

Alvydo ir Ginto skrandžiai pradeda mušti gongą, jie pro miškelį, sportcelę patraukia namo. Jų dar laukia vakaro vinis – MIESTO SODAS, kuriame susirinks jaunimo elitas – Kriaušiaus asai, pretendentės į mis Alytus, laukinių Afrikos gyvūnų gerbėjas Juozas “Bunka“ Petraitis, Fantomas ir kiti intriguojantys reiškiniai.

Pradžia ir tęsiniai:

□  Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS

Reklama

14 Responses to Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

  1. Vytautas parašė:

    Valio, puikus stilius, man tai patinka.

  2. Rasa Petkevičienė parašė:

    Ačiū, Gintai. Puikus rašinys. 0 ypač didelis dėkui už 1967 m. Alytaus planą planą.

  3. A.Z. parašė:

    Labai puikiai.

  4. Dangė parašė:

    Tiek daug maloniu prisiminimu kelia sis straipsnis. Galeciau skaityti be galo

  5. Šekspyras parašė:

    Gintai, šaunu. Žinai, Europoj gana populiarus taip vadinamas Prahos aludžių rašymo stilius. Manau, kad tavo “plunksnose“ formuojasi naujas – pavadinkime – Alytaus pliažo lyrinio herojaus pasakojamasis stilius. Žaismingas ir informatyvus. Ir labai mielas tiems, – o ir man, – kurie iš naujo tuose pasakojimuose atranda save. Ačiū.

  6. Aldona Marcinkevičienė parašė:

    Šaunu ir…netikėtai gyva.Plaukia vaizdai non stop…Su nekantrumu laukiu virtualaus ( šįkart) susitikimo mūsų visų ,,jaunystės ir miesto sode“ ( pagal Š.) .Atgis, manau ir visa tai, ko jau nėra ir niekada nebus. Ačiū, ačiū…Ir už planą, kurį pakabinau beveik pagal autoriaus rekomendaciją, žinoma. tuo pačiu…

  7. Galas parašė:

    Be kokio galo, ponia/le?

  8. Audrius parašė:

    Aciu uz atgaivintus prisiminimus. Mano tevai kaifuoja. linkejimai is sauletos Californijos

  9. Juozas Muzikevičius parašė:

    Kaip senas alytiškis norėčiau truputį pakoreguoti miesto plane aprašytus objektus. Tarp tiro ir antros tuometinės valgyklos (pirma buvo po Nemuno restoranu), dar buvo maža audinių parduotuvėlė.

  10. Juozas Muzikevičius parašė:

    Labai geras straipsnis….kaip greitai viskas prabėgo…..

  11. Alvydas Jegelevicius parašė:

    GINTAS – NEABEJOTINAS INTELEKTUALAS, O JO RAŠINYS APIE PLIAŽĄ IR KITA – VISIŠKAI NATŪRALUS, TIK – YPATINGAI DZILBIŠKAS. TIESIOG JIS ATIDARĖ VIENĄ IŠ TŲ PRISIMINIMŲ STALČIUKŲ – IR VISI SULĖKĖ KAIP BITĖS, PUOLĖ TUOJ PRIVATIZUOT – “IR AŠ ČIA BUVAU…“. JUK TIE MŪSŲ BENDRI ALYTAUS PRISIMINIMAI – GANA PANAŠŪS, TIK BE SMULKIŲ ASMENIŠKŲ DETALIŲ… O JOS, KARTAIS – LABAI ĮDOMUOS IR PIKANTIŠKOS (?) BET NE TAI SVARBIAUSIA. PAGALIAU – GIMĖME IR ESAME TAME PAČIAME LAIKE, PLAUKIAM VISI ŽEMYN UPE, O GEOGRAFIJA ČIA NIEKUO DĖTA. ALYTUS, KAIP IR TĖVYNĖ – VISAD ŠIRDYJE – KUR BEBŪTUMĖM… AČIŪ GINTUI, KAD MOSTELĖJO PER TUOS VORATINKLIUS IR “IŠTRAUKĖ“ BŪTĄ LAIKĄ… TAI – SVARBIAUSIA.
    ALVY’DZŪKAS JE’GĖLĖ.FABAI.LT

  12. Tadas parašė:

    Butu idomu paskaityti, koks Alytus buvo, kai pradejo vežti Ivanovo tekstiscikes ir kalinius i laisvas statybas, gal taip romantiskai miestas neatrodytu

  13. DaivaK. parašė:

    Pliažo nuotraukose nesimato tilto per Nemuną, įdomu kuriais metais jį pastatė?

  14. Nemuno g. gyventojas parašė:

    Buvo keltas ant lyno ir junge Nemuno gatve su ana puse. dar 1966 buvo pantoninis tiltas, o po dvieju metu tas kuri matome siandien

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: