Dailininkai sugrįžta

Kai pietinėje miesto dalyje, į ramią gatvelę įvažiavo dviratininkas, Dzilbus pagalvojo – kažkur matytas  ir dar ant TIKRO dviračio. “Laba diena. Norėjau paprašyti vandens atsigerti“. Paprastai taip kreipiasi tik didi keliautojai. Tokie kaip Marko Polo ar Antanas Poška. Apie tai vėliau. Dzilbaus smegenų laikrodis atsisuka atgal 35 metus ir atpažįsta Stasį “Klaipėdą“ Kerėžą (Madridas), vieną tų, kuriuos mieste 1975 ir vėliau vadino dailininkais. Tada kukliame provincijos miestelyje pūtė vėjelis iš Vakarų. Vokiečių-austrų kompanija statė Skydinių namų kombinatą. Bendravimas su jų darbininkais ir inžinieriais vakarais kavinėse, restoranuose ir betarpiškai parodė, kad tie vyrukai yra ženkliai įdomesni visomis prasmėmis nei tipiškas sovietinis produktas. Vyko kultūriniai mainai: plaukė vinilas į vietinių melomanų kolekcijas, apsukrūs vyrukai: Alvydas “Žydas“ Miliauskas (Ana Pusė arba Alytus I), Jonas Buzas (Kurortas), kiti darbavosi barterinių mainų srityje, tuometinis “Aisčių“ vadovas Romualdas Stankevičius gavo dovanų 12-stygę švedišką elektrinę gitarą. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto pasakų namelių mergaites, tačiau tokie teiginiai gali būti nepagrįstai sutirštinti. „Išsivežtos“ panelės galėjo buvo tyrai pamilusios du objektus: arba  vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

Alytaus mėsos kombinate darbavosi  keturi šaunūs dailininkai (taip jų darbo knygelės sakė): Alvydas Petkevičius, Stasys Kerėža, Eugenijus Vnarauskas, Vygantas Skrodenis. Kaip ir kitose stambesnėse įmonėse buvo samdomi žmonės, sugebantys meniškai apipavidalinti įmonės informacinius stendus ar kurti didžiulius plakatus, užrašus: “šlovė didžiąjam spaliui“ ar “dvidešimtkažkuriam komunistų partijos suvažiavimui“, “penkmetį per keturis metus“ ar “šlovė socialistinio darbo didvyriams“. Tokie ir panašūs propagandiniai žaidimai turėjo tautą vesti į šviesų komunistinį rytojų. Tačiau tų kūrinių kūrėjai absoliučiai netikėjo savo kūrinių kūrybinėms nuostatoms ir laikė tai totaliu absurdu. O ir patys, vietoj to, kad siekti tapti socialistinio darbo didvyriais, valandų valandas diskutavo filosofinėmis temomis, aptarinėjo Salvadoro Dali revoliucijas ir  klausė Deep Purple per Eugenijaus Vnarausko iš vakariečių įsigytą Telefunken radiolą su fiksuota Radio Luxembourg stotimi ar garsiai skaitė “Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ pagal A. Solženiciną. Toje kompanijoje buvo dar vienas aktyvistas stalius Jonas Prabulis, buvęs tremtinys, kalėjęs dar 1940 dėl antikomunistinės veiklos ir vokiečių išlaisvintas 1941 metais, vėliau, sugrįžus “išvaduotojams“,  15 metų vergavo gulage Vorkutoje. Jonas sakydavo, kad tai kas rašoma A. Solženicino knygoje yra tik muliažas to ką teko jam pačiam patirti.

Visiškai nekeista, kad nuolatinis dailininkų svečias buvo Dzilbus, tada tik iškeptas jaunas inžinierius ir darbavosi  konstruktorių biure, vakarais grojo su Aisčiais kabake. Ir dar vienas ypatingai mėgiamas tos kompanijos žmogus –Voldemaras Tompsonas, dirbęs tiekimo skyriuje. Jam jau tada buvo arti 60-ties ir dvigubas amžiaus skirtumas visiškai netrukdė, atvirkščiai Voldemaras jangsteriams pasakojo apie “buržuazinę“ Lietuvą, o ir kitos temos buvo glaudžiai susiję: hipiai ir pacifizmas, smetoninės Lietuvos išmanūs anekdotai ir dabartiniai riebūs rusiški, kas geriau, juk juoką kelia tie ir anie. Voldemaras elgėsi ir atrodė kaip tikras inteligentas, taisyklingi veido bruožai, siauri ūseliai po nosimi, nepakartojamos formos subtiliai išlankstyta beretė ir, pro primerktas mėlynas akis, nuolatinė ironiška šypsenėlė veide. Kartais diskusijų metu jis kelis kart prisistatydavo: esu norvego ir lietuvės sūnus, todėl manau taip ir anaip… Jegu kompanijoje, kažkuris iš jaunųjų suregzdavo rišlų ir prasmingą sakinį, Voldemaras Tomsonas nedelsiant tai įvertindavo: tu kalbi kaip jaunas Dievas. Ši frazė iš Voldemaro lūpų būdavo didi paskata jauniesiems nekalbėti kvailų banalybių.

Kur šiandien šie rašinio herojai? Voldemaras Tompsonas, Jonas Prabulis ir Vygantas Skrodenis jau Anapilyje.

Vygantas, taip pat kaip šiandien Stasys “Klaipėda“ Kerėža, galėjo atvažiuoti į ramią gatvelę   pietinėje miesto dalyje ir paprašyti atsigerti vandens. Vygantui viskas susiklostė kitaip. Dešimties metų būdamas sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, vėliau paliko žmona, nes Vygis buvo išdykęs. Būnant Alvydo Petkevičiau mokiniu, jį graužė nesėkmingi bandymai tapyti. Dar prisiklausė Lucy in the Sky with Diamonds ir galutinai susipyko su gyvenimu.
Eugenijus Vnarauskas sėkmingai gyvena ir darbuojasi Vilniuje. Sritis ta pati. Glūkoidų fotokorespondentas, Glūko meetų dalyvis ir, aplamai, šaunuolis.
Alvydas Petkevičius, atsigavęs po pastaraisiais metais jį persekiojusių negandų, paskendęs prie molberto, panašu, kad pasieks produktyvumo viršūnę. Liepą aplankys glūkoidus nuolatiniame objekte, kad visi įtikėtų, kad jis gyvas ir niekur nežada dingti.
Stasys “Klaipėda“ Kerėža, gyvena Vilniuje,  tapo keliautoju dviratininku ir, jei mes čia, kukliame provincijos miestelyje, dviračių taku nuvažiuojame iki pylimo ar iki sanatorijos, tai Stasys važiuoja Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje po 1000 – 2000 kilometrų, per dieną įveikdamas vidutiniškai 100 km. Dabar ruošiasi kelionei po Turkiją.
LAIMA: keliauji vienas, ar saugu?
STASYS: galą gauti, gali ir į Luksnėnus važiuodamas, bet svarbiausia kelionėje susipykti gali tik pats su savim. O taip nepasitaiko. Gal tik vakarais, kai jau lieka valanda iki miego, kiek liūdnoka, lyg norėtum pabendrauti su kažkuo. Vis gi keliauti vienam yra smagu.
DZIBUS: o šeima nemėgina prisijungti?
STASYS: Bretanėje (Prancūzija) važiavau su 12-mečiu sūnumi. Jam tai visai ne vaikiškas iššūkis, bet ištvėrė. Todėl dabar jaučiasi kaip tikras vyras. Tada vietiniai prancūzai labai stebėjosi, matydami mus tokioje kelionėje.
Pasakojo Stasys apie vienkartinius dviračius ir kitus keistus tokių kelionių aspektus. Žadėjo reportažą iš Turkijos. Linkime, kad džihadisto kalašnikovas nenukryptų  į mūsų šaunųjį keliauninką ir sėkmingai, nuotykių patyręs, grįžtų į LT ir atvažiuotų prie Glūko. Žadėjo tvirtai.

Stasys “Klaipėda“ Kerėža klauso Jean Michel Jarre – Oxygène. Tą vakarą visi pavargo nuo Uriah Heep ir nutarė pakeisti stilistiką. Švieselės kairėje-viršuje, tai radiola Estonija.
ALVYDAS PETKEVIČIUS “MUZIKOS KLAUSYTOJAS“ 1976

 

Jei sugrįžta į glūkoidų pasaulį Stasys, prieš metus sugrįžo Algirdas Adomaitis (Madridas) su šeima, Vytas Balynas (Centras) su Birute, kodėl negalėtų prisijungti ir Raimundas “Munka“ Augustėnas. Raimi, atvažiuok su žmona, vaikais ir anūkais. Gal proanūkių turi, juk buvai tada greitesnis už mus. Paskaitysim dar 1972 Šekspyro rašytą eilėraštį, kuriame posmelis ir tau skirtas. O kur dar Zenonas Langaitis, kuris visiems suprantamai išaiškintų kur dingo Telefunken, Maineliai, Šiūšai, Bulgakovai, Kauno Company veteranai ir kiti garbingi piliečiai… Liepą meete vietos visiems užteks. Tų, kurie nors kartą jau buvo ten –  net neminime, jūs būsite, nebent force majaure ištiktų…