KAI TADAS SUTIKO EGLĘ

Vasario 16 ir Tadas Dambrauskas. Ieškom sąsajų. Nepakartojama persona –Tadas Dambrauskas. Šešiamečiui kildavo noras užkasti gyvą kačiuką, o septintoje klasėje užspjauti mokykloje ant durų rankenos ir stebėti išraiškingas eksperimento dalyvių grimasas. Vėliau Tadas su Vilium Striptizu Vaicekausku tapo sveikuoliais, maudėsi eketėje Nemune, Tadas lankė bokso treniruotes, vėliau tapo karštų karo zonų fotografu-profiu. Arba, priririštas prie lėktuvo sparno, filmavo Tėvynės Lietuvos landšaftą. Taigi, labai mėgo ekstrymą. Ir svarbiausias Tado Dambrausko nuopelnas, tai  fotodokumentais įprasminti Lietuvos kariuomenės kūrimosi epizodai, o tai jau istorija.  Nors Tado jau beveik 20 metų neturime, neįmanoma būtų net įsivaizduoti jį morozų-budulių minioje baubiantį per Lietuvai atmintinos dienos mitingą Vilniuje. Tai pirma sąsaja kodėl Tadą Dambrauską verta prisiminti Nepriklausomybės dieną.

Pirmos vidurinės mokyklos kieme 1968. Mundžius, Dzilbus, Shmitas ir Tadas

Tadas Dambrauskas, artimų draugų rate kartais įvardijamas kaip Eglės Bučelytės vyras. Kaip jie susipažino? Kaip ir dauguma mūsų. Bet kad valstybinė televizija nufilmavo dviejų jaunų žmonių pirmąjį susitikimą – tai jau šis tas. Niekas planetoje nežinojo, kad vėliau tie: Eglė ir Tadas sukurs šeimą.  Kas gali pasigirti tokiu dėmesiu? Sutapimas? Taip, bet unikalus.

Buvo toks filmas 1989 „When Harry Met Sally“ (Kai Haris sutiko Seli), tai Garažų Klipai 2022 metais parodys nuripintą iš LRT laidos epizodą-filmuką „Kai Tadas sutiko Eglę“. Ten ir sužinosite kaip viskas vyko.

KAI TADAS SUTIKO EGLĘ || LRT laidos fragmentas

Eglės Bučelytės pristatinėti nereikia. Tik priminti, jog tada, kai LRT koridoriuose jau valkiojosi Rytų šalies desantininkai, Eglė iki paskutinės akimirkos dirbo TV studijoje. Vedė „live“ laidą, kokios nesurežisuosi. Ir nepabūgo. Tai antra sąsaja ir priežastis, kodėl abi šias personas verta paminėti Nepriklausomybės dieną.

Tadas Dambrauskas su Vilium Striptizu Vaicekausku ir dar vienu iš Kurorto miesto pliaže. Sumaišė sezoną. Fiksavo Zenonas Bulgakovas

Gintautas Unguraitis svečiuose pas Tadą Dambrauską jo tėvų naujame bute Naujo gastronomo kiemo daugiabutyje. Čia dar ir dabar, spėju, gyvena jo sesuo Rita

Su Tadu augome viename name  Melnikaitės 56 (Lelijų) gatvėje pas Basiulienę Kurorte. Kartu ėjome į tą pačią Pirmą vidurinę, į tą pačią klasę ir į tą patį suolą. Tadas buvo nepakartojamas nosinių dėjimo ant raidžių žinovas, bet kableliais atskirti tam tikras sakinio dalis geriau sekėsi man. Tadas sugeneruoja idėją: rašant lietuvių kalbos diktantą ir kai tekste yra nosinė žodžio viduryje  – jis spiria į koją man. Jei sakinyje yra kablelis, spiriu Tadui aš. Kai diktanto metu klasėje kapų tyla, girdisi tik parkerių krebždesys, tie nuolatiniai duslūs garsai iš pasuolės kėlė įtarimus mūsų visų mylimai lietuvių kalbos mokytojai Būtėnienei. Vėliau ji mus demaskavo ir uždraudė spardytis. Bet de facto Tado užmanymas realizavosi: abiejų  aštuntokų lietuvių kalbos rašybos žinios buvo vertinamos tik gerai ir labai gerai.

Tado tėtė dirbo Siuvimo fabrike buhateriu, mama – vaikų namuose virėja (Kurorte šalia Romo Kalantos vaikystės namų).  Kartu gyveno sena sena močiutė Tratuarkė. Taip vaikai vadino ją todėl, nes ji jiems liepdavo eiti tratuaru (atseit šaligatviu), o ne gatve –  kad padvada nesutrintų. Mat Melninkaitės gatve dažniau pravažiuodavo vežimas, traukiamas arklio nei palūtarkė ar gydytojo Ingelevičiaus „Pobieda“. Galima daryti prielaidą, jog Tadą, jo jaunesnį broliuką Ričką, sesutę Ritą ir mane, griežti močiutės pamokymai galimai apsaugojo nuo traumų ar net letalios baigties.

Abu ketvirtokai šalia sporcelės miškelyje, prie viešosios išvietės surūkė Tado iš tėvo porcigaro slapčia pasisavintą Aurora markės cigaretę. Per pusę. Tiesiog buvo įdomu. Tadas nuolat buvo pilnas idėjų. Tai jis septintoje klasėje mane praminė Dzilbumi. Vėliau jis paaiškino, kad buvau truputį ilgesnis klasėje, todėl dilba-dzilba-dzilbus galėjo tapti tinkamu pavadinimu man. Ir prilipo. Taip draugai vadina iki šiol.

Įvykių seka, kuri padarė įtaką Tado apsisprendimui kokią pasirinkti sporto šaką.  Tai boksas. Pamokos metu Juozas Kuila Juozapavičius iš Kriaušiaus įsmeigia atlenkiamą peiliuko geležtę į Virgiaus Danilevičiaus iš Kuroto kairės rankos bicepsą. Šį įvykį visi mokykloje traktavo tarsi nesusijusį su būtinosios ginties sąvoka ir visuotinai teigė, jog pasielgta netinkamai. O štai boksas daugeliui buvo priimtinas ir nekėlė nuostabos. Mokykloje septintokai mėgdavo aiškintis tiesą duodami vienas kitam „į ragus“ arba „snukin“. Kiti, tiesiog pertaukos metu, tobulindami kovinius įgūdžius, draugiškai boksuodavosi. Kartą, kai aš su Tadu klasėje treniravomės, netikėtai pataikiau jam į tuštymą, jis nukrito ant grindų ir nejudėjo. Išsigandau, galvojau, kad užmušiau. Viskas baigėsi gerai, Tadas net nesupyko, tik jau namie paprašė mano tėvų bibliotekoje jam matytos knygos „Žmogus“, kurioje aprašomos jautrios smūgiui žmogaus kūno vietos. Išstudijavo ir priėmė verdiktą, apie kurį apie 1970 metus Kaune (aš studentas, Tadas rekrūtas Panemunės pulke) prisipažino, jog tas nokdaunas septintoje klasėje ir buvo jo pasirinkimas rimtai atsiduoti boksui. Ir jis pasiekė. Pasiekė kandidato į sporto meistrus rangą ir tuo pagrįstai didžiavosi.

Dar mokykloje besimokydamas kūrė filmus. Po vieno tokio atsidūrė milicijoje, mat filmavo kapinėse naktį, naudojo liepsną, kišeninius žibintuvėlius šiurpiems šešėliams išgauti. Mačiau jo filmą. Tai tikras unergraundas. Jonas Mekas, pamatęs tokį, neabejoju, būtų paplojęs Tadui per petį ir taręs: daryk, vaikine, ir toliau taip.
Paskutinį kartą matėmės 1982 Žuvinto restorane. Tada su exAisčiais (Viktoras+Vacius+Dainius+Valius+aš) grojome Boney M. –  Rasputin. Valentinas Chlevickas dainavo. Prie scenos prieina Tadas, plačiai išskečia rankas ir sako: sveiki, 100 metų, maniau kad į jūsų restoraną BonyM atvažiavo, o čia jūs grojat.  Gerai varot. Dar paėmė moonshaino už 4 rub. 12 kap., pasipasakojo savo naujienas ir po penkiolikos minučių atsiprašė, jog velniškai neturi laiko, nes po dviejų valandų jau turi būti Vilniuje.

Jau brandaus amžiaus sulaukęs, Nepriklausomybės aušroje ir vėliau, Tadas Dambrauskas savo idėjas realizavo netikėčiausiais sprendimo būdais. Jis Lietuvos kariuomenės metraštininkas, fotografas. Krašto apsaugos departamente dirbti pradėjo 1990 metais. Tadas buvo paskirtas Vilniaus operatyvinės grupės instruktoriumi-metodininku. Vėliau dirbo žurnalo „Karys“ fotografu, brigados „Geležinis Vilkas“ ir Krašto apsaugos ministerijos operatoriumi.

Jau ne pirmą kartą rengiamas karinės fotografijos konkursas „Lietuvos kariuomenė fotografijoje“ skirtas Krašto apsaugos ministerijos operatoriui ir fotografui Tadui Dambrauskui atminti.

Kaip sako idėjos autorė Ilona Skujaitė, žiūrint į unikalius pirmųjų pratybų kadrus atrodo, kad lietuviai vyrai tuomet buvo pasiryžę net plikomis rankomis suplėšyti priešą į skutelius, jei tik jis bandytų stoti į kovą. Tado Dambrausko karinių fotografijų, užfiksuotų 1991–2003 m., archyvas yra tarsi neatrastas lobynas, nes unikalių kadrų nemato visuomenė. Galbūt jau atėjo metas nupūsti užmaršties, abejingumo dulkes ir išleisti solidesnį šio menininko-kario fotografijų albumą.

Kodėl Tadą ir Eglę pasirinkau Vasario 16 dienai minėti? Tai siekiamybė, kad tautoje tokių šeimų ar personų būtų dauguma. Būtų mažiau destrukcijos ir daugiau liberalizmo, mažiau kretinų ir daugiau išsilavinusių, mažiau virkaujančių ir daugiau besišypsančių.