Virgis Dzilbui: išleisti pinigai greitai pasimiršta, bet įspūdžiai ir patirtis išlieka ilgam arba iki galo

Atvykimas į JAV turi savų niuansų. Nors jau turi patvirtinimą internetu, jog esi doras, pasienio pareigūnas paprašo palikti abiejų rankų pirštų antspaudus, klausia atvykimo tikslo, kiek laiko  būsi šalyje, kur lankysiesi, kur dirbi ir, tik sklandžiai atsakius į klausimus, gauni šypseną, spaudą pase ir geros kelionės palinkėjimą. Šeimą su dviem vaikais, prieš mus laukiančią tokio palaiminimo, ilgai ir nuobodžiai kankino, tačiau po pareigūno šypsenos jų veidai čia pat nušvito, jie net buvo pasirengę sušokti savo nacionalinį šokį. Olandų muitininkai ir pasieniečiai Amsterdame taip iškrato, kad amerikiečiai, reikia manyti, pasitiki kolegų europiečių darbu, todėl šių nuobodžių procedūrų jau netaikė.  Tačiau norint patekti į laivą, plaukiantį į Laisvės statulos salą, būsi kelis kartus kruopščiai patikrintas: išplaukiant, atplaukus, patenkant į teritoriją, kurioje didingai stovi Laisvė, ir prieš lipant į statulos terasą.

 

Viešumas. Rinkimai. Kaip Lietuvoje būtų traktuojamas pilietis, kuris prie savo namo tvoros ar kieme pritvirtintų lentelę su užrašu: balsuoju už Andrių Kubilių, kandidatą į Seimo narius ar panašiai. Žinant, kad Lietuvoje niekas net po balsavimo atvirai nelinkęs pasisakyti ir draugų būrelyje už ką jis balsavo, tai Amerikoje tai įprasta padaryti jau prieš rinkimus ir viešai. Tai požymis demokratijos, kuri šalyje veikia realiai ir skirtumas, kai demokratijos suvokimas yra tik dūmai kepant dešreles.

Portlande 17-to amžiaus statinių mieste, uoste ir žvejų citadelėje, lobsterių valgymo centre nutarėme sudalyvauti aukcione, perkant ką tik iš vandenyno parplukdytą žuvį. Mums tai buvo tik žaidimas ir stebėjimas kaip tai vyksta. Šį kartą laimikis buvo menkas, todėl ir dalyvių buvo tik keletas, tačiau pabendrauti su pirkėjais pavyko. Lobsterių, tiksliau omarų valgymas Portlande yra privaloma pilvo pramoga, kuriai Virgis suteikė siurprizo sąvoką ir jam pasisekė taip užtikrintai nustebinti kolegas klajoklius, kaip užtikrintai lietuviai laimėjo prieš turkus krepšinį.

Uraganas Erlas, kilęs Karibų jūroje, įnešė šurmulio amerikiečių gyvenime. Jie pratę  prie stichijos siautėjimų vandenyne, bet Katrinai nusiaubus   New Orlean ir  apylinkes 2005 metais, amerikiečius verčia būti budriais. Žinių laidos per TV pradedamos būtent nuo Erlo elgesio analizės. Kai laidoje parodė, jog kai kurie Rytinės pakrantės pliažai paaukštėjo 6 pėdų smėlio sluoksniu, Virgis bandė tai susieti su pliažo smėlio dingimu po eilinės audros Palangoje ir, gal būt, paprašyti kompensacijos iš amerikiečių. Dar pareiškė viltį, jog tai, galbūt, pavyktų išspręsti sklandžiau, negu gauti kompensaciją iš Rusijos už priverstinio komunizmo eksporto į Lietuvą pasekmes.

Filmukuose vyrauja motyvas kai kompanija sėdi Philadelphijos tavernoje, gurkšnoja Sam Adams alų, klauso Kerousco laikų bliuzus “Bad Wiskey“ ir “Drunken Woman“, prisimena, kaip Igoris apsako bliuzą: sėdi senas juodaodis ant laiptelių, keikia gyvenimą, nes paliko žmona, nėra baksų krekui ir, anot, Alytaus tinklininko Algio Kyguolio –  o dėl užporydienos vis tiek baugu. Virgis reziumuoja: čia tikras nenulaižytas baras.  Antrame filme –  nuotykiai Portlande (Maino valstija). Girdėsite kelio pokalbius ir matysite vaizdus kelyje link White Mountains (New Hamshiro valstija), santechninės naujienos iš motelio kalnuose, pramogų parko atrakcijos, privačios teritorijos, į kurias keliauninkai išdrįso kišti nosis, greito maisto taškai kelyje ir kitos detalės.

(bus daugiau)

Ankstesni rašiniai šia tema:

□   Amerikos atradimai: Rytinė pakrantė (1 dalis)

Kamera ir montažas – Dzilbus    ||     Trukmė   14:51