Netrukus įvyksiančiame balandžio meete (nuo 2007 metų), glūkzauras Virgius pageidauja #1. aplankyti vagonėlį ant pylimo ir įkalti stikliuką kavos. #2. Linijos kalnas – įprasta susirinkimo vieta, kaip kitaip. Jei Madrido sąmbūrio dalyviai #3 apsilankys Giedrės bibliotekoje, jų lauks intriga: glūkoidų bendražygio Alvydo Petkevičiaus paveikslas, kurio nematė niekas (tiksliau, beveik niekas). Apie tai papasakos menininkas Vidmantas Jankauskas.

Vieni seka paskui partiją, kiti paskui religiją. Treti kartais ir ,,šunų‘‘ keliais nueina. Aš pasirinkau menus ir dailės meistrus. Pradžioje stebėjau piešiančią mamą. Vėliau analizavau A.Žmuidzinavičiaus, M. K. Čiurlionio, S. Dali kūrybą. Grožėjausi Lietuvos dailininkų darbais. Besikeičiančių dėstytojų mokymai St. Žuko dailės technikume, Vilniaus pedagoginio universiteto dailės fakultete. Visa tai formavo mano kūrybinį stilių.
1984 m. balandžio mėnesį (prieš 40 m) sutikau Alvydą Petkevičių. Jo estetiški, plastiški darbai tiesiog mane pritrenkė… Vėliau susitikdavome parodose, renginiuose. Nuo 1986 pradėjome artimiau bendrauti. Kartu su šeimomis keliaudavome, ilsėdavomės jo sodyboje Puvočiuose. Daug vakarų praleidome filosofuodami apie nebūtį ir amžinybę…
Vieną kartą besilankant jo dirbtuvėse, akys užfiksavo kampe atremtą tapybos darbą.
,,Šedevras‘‘- pasakiau. ,,Niekis, užtapysiu‘‘- atsakė.
Pasisiūliau nupirkti. Negalėjau leisti pradingti tokiam kūriniui. Sutarėm, kad sumoku už drobę, porėmį ir rėmą. Taip šis gilios filosofijos paveikslas papuošė mano namus.
Šią savo tapybos darbų parodą dedikuoju Alvydui, stipriai įtakojusiam mano kūrybą. Kartu pristatau jo darbą, kurio galėjo nieks ir nepamatyti.