Punktualumas nustebino. 10 valandą visi jau kieme. Virtualioje erdvėje buvau paleidęs proklamaciją, jog vėluojantiems varteliai užsidarys ir reikės belsti.  Žinant jog Virgius išvakarėse minėjo Artūro gimtadienį Vilniuje, Kapitonas išvakarėse šventė savo gimtadienį Valės trobelėje Varėnos miškų gūdumoje – dar labiau stebino, kad vėluoti neprireikė. O kauniečiai Vidukas ir Onutė turėjo važiuoti į Nidą. Bet iškeitė į glūkzaurų subuvimą Alytuje!! Kažkas neįtikėtino. Bet punktualumo priežastis, matyt, yra pagarba vieni kitiems. Kai čia, sutartu laiku atvykdavo Alvydas Petkevičius, būdavo gera proga pasitikrinti laikrodžius. Apžiūrėjome Alvydo paveikslą, kurį kažkada įsigijo jo kolega Vidmantas Jankauskas ir eksponavo tarp savo tapybos darbų Giedrės bibliotekoje.

 

Filmas “Glūkzaurai 2024“ || @garazuKLIPAI 

Kaip sakė Vidmantas, Alvydas šį savo darbą norėjo “uždažyti“. Gaila, klausimas – kodėl,  lieka be atsakymo. 

Pokalbių fone skamba – Creedence Clearwater Revival. Tai Virgiaus pageidavimas-pasiūlymas, visiems dalyviams priminęs Arvydą Šmitą Braždį, kuris senaisiais hipeicų laikais, vos į įžengęs į Dzilbaus kambarį sakydavo: tai uždėk Krydensus.
Virgiaus idėja perklausyti “Who’ll Stop the Rain” turėjo prasmę ir tikimybę realiai sustabdyti lietų, kuris jau tvenkėsi už lango.

Lašnojant, kompanija pro baltų žibučių (taip vadinome vaikystėje) jūrą ir žydų kapus nusileido tiesiai ten, kur 2007 metais ir buvo sumanyti tokio pobūdžio glūkzaurų susirinkimai. Toliau link Girininko. Čia – vieta, kurioje jie ieškojo geltonų gėlių ir rado. Onutė sakė jų pavadinimą, bet išgaravo. Ši vieta turi laukinio česnako auglių, lapių, kiškių ir nelengvai įveikiamą pelkę su skardžiu ir virtuoliais medžiais. Lietuviškos džiunglės. Krokodilų vis dar nėra.

Nušvito saulė, nes suveikė “Who’ll Stop the Rain” magija. Beje, Virgius Lepeška su Dzilbumi Bostone Congress gatvėje dainavo šią dainą, tarsi sakydami lietui – liaukis lyti ir jiems tada pasisekė. Amerikiečiai įpratę prie neordinarinių reiškinių gatvėje, bet vis tik tada, keletas, net atsisukę į vokalistus, atidžiai juos persekiojo žvilgsniais. Ir lietus liovėsi.

Jie ką tik sudainavo burtažodį iš Krydensų repertuaro ir lietus liovėsi. Skėčius iš inercijos vis dar laiko virš galvų. Bostonas, USA

Visi vorele pro Madrido geležinkelio stoties likučius traukia link pylimo. Vladas Kapitonas Dimavičius pasakoja svarbią detalę: šios stoties viršininko pareigas apie 1930 metus turėjo jo senelis ir sėkmingai jas vykdė. Manau, to užtenka Kapitonui suteikti Madrido piliečio vardą. Kaip manote?
Virgiaus nuogirdos sakė, jog Alytų garsina Petrogradas-Varšuva geležinkelio atkarpoje ant geležinkelio sąnkasos tarp dviejų Dailidžių atvilkti vagonai, pakankamai skoningai įrengti ir pritaikyti jaukiai išgerti keletą stikliukų kavos (pagal Šekspyrą). Beje, Albertas taip pat planavo atvykti, bet jį sutrukdė nenumatytos aplinkybės.

Dar jie nuėjo link beždžionių tilto. Dzilbus priminė, kad vaikams pylimas buvo kalnų kalnas, nuo kurio šlaitų ANT SANDALŲ Kurorto vaikai čiuoždavo žemyn. Prisiminė ir “Gegutę“, kurią po Kaniūkų tilto naktinės sargybos aplankydavo Koškinas, o vėliau, mūnšainu piknaudžiavusių vyrų žmonos užeigą sudegino. Toks jų poelgis problemos neišsprendė, nes vyrai “Alyčio“ vynelio butelius tuštindavo prie Dailidės arba dilgėlyne šalia Vokiečių pliažo. O tai jau vietine egzotika alsuojančios miesto dalys. Vis ne tarpuvartėje…

Pasakoti kultines Alytaus istorijas gerai, bet Vidukui sušnekus apie paskutinį bitlų priminimą pasauliui apie save (“Now and Then“), sukėlė glūkzaurų tarpe pozityvių pasisakymų seriją apie keturių vyrukų iš Liverpulio tarpusavio pagarbą ir atminimo Džonui Lenonui su Džordžu Harisonu išsaugojimą. Tą jie padarė 1996 ir dabar atkartojo, kai dirbtinio intelekto pagalba visi keturi pasirodė scenoje.

Dzilbus surengė savo su Rasa sukurto naujausio klipo “Tik trolint moki…“ premjerą. Apie šį klipą, kuriame negailima sarkazmo feisbuko herojams, bus atskiras postas.

Dar Vidukas rekomendavo pamatyti Raimundo Banionio filmą “Purpurinis rūkas“. Tik išgirdus, pavadinimas man kėlė asociaciją su Džimi Hendrikso gabalu “Purple Haze“, bet pasidomėjus, filmas ne apie 1970 metų Lietuvos gėlių vaikus. Vidukas labai gyrė šį filmą, gal, kad tais laikais Palangoje su Raimundu kartu vaidinome hipiakus. Randu recenziją. “Eilinis, kaip ir visada psichologiškai verksmingo stiliaus, lietuvių kūrinys. Ir kaip visada be pabaigos, nes žiūrint atrodo, kad iškąsta gabalas filmo pabaigos, todėl niekaip neina susigaudyti kas vyksta filmo pabaigoje. Bet kas matė daugiau lietuviškų filmų šitokia pabaiga jau nebesistebi, toks jau mūsų režisierių stilius“. O mes pamatykim ir tada pakalbėkim.

Pabaigoje, jau vykstant atsisveikinimo ceremonijai, nejučia kilo įtarimas, jog kasmetinės glūkzaurų akcijos dalyviai liko patenkinti. To ir buvo siekta.
Iki kito susitikimo. Atia!