Tradicija tęsiasi. Dailininko Alvydo Petkevičiaus, pirmojo glūkoidų susitikimo (1981) dalyvio studija atvira pokalbiams ir pora kartų metuose ją aplankyti tikrai verta. Net ir tais atvejais, kai jauti, kad skauda nervą, kankina darbo problemos. Tik įžengus į vidų, jos pradeda nykti, kitą dieną tiesiog išgaruoja. Studija įsikūrus caro laikais statyto pastato palėpėje, kur glaudžiasi ir Alytaus foto meistras Vytautas Stanionis, dailininkai Benjaminas Jenčius, Kostas Poškus, fotografas Zenonas Šilinskas, kiti. Tikras menininkų akropolis.
Alvydo paveikslai puikuojasi ne tik beveik visų glūkoidų būstuose, bet ir pasklidę po pasaulį. Jų galima rasti Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Australijoje, JAV, Japonijoje. Tiesą sakant, Alvydui pabodo šalis vardinti, todėl pridūrė, jog Afrikoje tikrai nėra.
Šį kartą darėme ekskursą į PRAEITĮ, kai vieną gražią dieną, antrosios vidurinės septintokas Alvydas, grįžęs iš mokyklos, atsisėdo ant savo metalinės lovos ir tarė – būsiu dailininkas. Tokį sprendimą inspiravo paveikslų reprodukcijos, kurias atidžiai tyrinėjo pas Ginto tėtę, vartydamas ‘Švyturio’ žurnalo puslapius. Ir dar įkirus klausimas pačiam sau – o ką, ar aš taip negalėčiau? Pirmieji aliejum daryti darbai ant kartono gabalo – niekur, niekada nepublikuoti, kurie pasakoja atskiras istorijas, panašiai kaip Rod Stewartas 1971 metais savo albume „Every Picture Tells a Story“ darė, tik muzikos ir dainų režimu.
Tai vaizdas iš duobės į kitą Nemuno krantą Vidzgirio miške. Tada nuslinko visas šlaitas su pušimis ir eglėmis, atsivėrė dirvožemio ir giliau esančių sluoksnių grožis. Labai sunkiai Alvydui sekėsi tą šlaitą perkelti ant kartono. Užeini po poros dienų ar savaitės, o jis vis dirba prie šlaito spalvų ir kiek ten dažų sluoksnių yra, žino tik pats autorius. Duobė tai puikus mini pliažas Vidzgirio ir Madrido vaikams, kiti atklysdavo ir iš Gorodoko. Labai nuošali vieta, kur galima pyškinti iš parakinių. Pliažo teritorija vasaros pabaigoje virsdavo smėlio ir degtukų mišiniu, o kai kuriems ,,šauliams“ teko apsilankyti pas Alytaus vaikų milicijos bosą Filonovą.
Okupacinės armijos poligonas prie Kaniūkų tilto. Tankečių išartas kelias, šaudyklos pastatas. Įeiti draudžiama. Gintas lenkia lazdyno šaką, Alvydas tuoj prisijungs ir abu suskins riešutus. Daugiausia jų buvo Nemuno šlaituose, pačioje ugnies zonoje. Nelinksmas potyris kai virš galvų kulkos drasko medžių lapus ir gerai, kad spėji laiku nugriūti.
Pulko gatvė link UAB „Dzūkijos vandenys“, tada sakydavo – link Sudvajų kelto per Nemuną ar žydų kapų. Arba tiesiog į mišką. Dešinėje tik pasodintos liepos, šiandien lyg ir paaugusios. Čia gyveno ožkų augintojai, gatve vaikščiojo dabartiniai glūkoidai Šekspyras, jo broliukas Antonis (Ga-Ga), sesuo Laima, Virgis, jo sesuo Beatričia.
Alvydo ožka labai mėgo skroblų krūmų šakas ir mamos pavedimus teko vykdyti. Kaip Tomas Sojeris, dažydamas tvorą, sugebėjo prisikalbinti draugus į talką, taip Alvydas rasdavo pagalbininkų šakoms iš miško glėbiais tempti. Kartą šis procesas užtruko ilgokai ir Alvydo mama paklausė – ‚,Tai kur jūs taip ilgai buvote?‘‘. Alvydas atsakė: ,,Mama, taigi ant bitlų užkritome‘‘. Mamai aiškiau nepasidarė, nes liko neįminta mįslė – kas tie bitlai ir kaip galima ant jų užkristi. Kaip neužkrisi, jei vienoje rankoje glėbys šakų, kitoje spidolos, o bitlų „Penny Lane“ miške bent iš keturių radio stočių reikėjo išklausyti. Tada topuose stovėjo. O dar pasiginčijimai (dabar tai vadinama apsikeitimas nuomonėmis) su Gintu, kuris gabalas geresnis – „Penny Lane“ ar „Strawberry Fields Forever“. Mat Alvydas buvo didesnis P.McCartney gerbėjas, kai Gintą labiau vežė J.Lennon.
Alvydas su Gintu po pamokų. Gali būti, jog palydėdami paukščius, prisimena vasarą, kai Alvydo kiemo tvartuke, kuriame mekeno ožka, abu brazdino gitaromis. Labai nuošali nepriklausoma vieta repetuoti bitlų Ob-la-di, ob-la-da. Vienintelė vertintoja buvo ožka, kuri kritikos atlikėjams taip ir nepažėrė, gal todėl, įgavę pasitikėjimo, vėliau mašinų gamyklos klube pasiprašė pas tada ten grojusius Žorką su Silva (Pranas Seilius), leisti šokių metu padaryti bombą – pagroti bitlus, juolab abu apsirengę vienodais švarkais a-la early Beatles. Padarė klaidų: kartą ritmą sumaišė, porą frazių dainavo pro šalį. Apie tai Silva diplomatiškai nutylėjo, tik paklausė – įdomi uniforma, iš kur gavote? Tie švarkai – taip pat Alvydo kūrinys. Galėjo būti drabužių dizaineris. Matyt, meniška siela jau tada visomis kryptimis reiškėsi.
Baltas pastatas – tai „Saulutės“ parduotuvė Ulonų-Pulko gatvių susikirtime. Priekyje tamsi Kelių valdybos tvora, dviejų metrų aukščio, nuo kurios šoki į pusnį su tvora lygią, o jei dar tunelį sniege išsirausi… Katakombos. Aišku, tai buvo dar tada, kai Lietuvoje žiemą snigdavo. Priekyje, tuščioje erdvėje dabar stovi individualūs namai, kurių statytojai ištisą dešimtmetį rengė tarpusavio varžytuves kas pastatys didesnį architektūrinį darkalą.
Anot Rod Stewart’o, kiekvienas paveikslas pasakoja istoriją. Vėlesnieji ir dabartiniai Alvydo Petkevičiaus darbai taip pat galėtų papasakoti savo sagą apie jų kūrybos procese išnykusį laiką, kai užmirštamos visos nereikalingos ir atmintį ryjančios smulkmenos, kai pasijunti pavargęs tik tada, kai drobė jau buria spalvų ir tonų santykiais ar šešėlių magija. Tikėkimės, Alvydas apie tai dar papasakos.
Kas tas Modė? Tik dabar perskaičiau – įdomus kažkoks… Ei, Mode, atsiliepk. Kažkaip teisybė tarp Tavo eilučių švystelėjo.
PatinkaPatinka
pankuototi
PatinkaPatinka
linksmas asilas esu, tai pasakyti niekam apie pankus nieko negaliu. NES BUVO TOKS LAIKAS, KAI NET NEGALEJOM PANKUOTOTOI ……BANDZIAU STOTI I ARCHITEKURA (VISI), NU… NE VISI, BET …AS IR DRAUGAS NEISTOJO I 3-TRIS AUKSTASIAS,NES BUOVM PERSPETI, KAD NET NEBANDYKIT BLET. o dzilbau , ka jusu shleifas mums daro …….pasiaishkink pas draugus………………….
PatinkaPatinka
a…..as prarastas……………..
PatinkaPatinka
…..as prarastas……………..
PatinkaPatinka
ai dar pasakysiu. Nei as esu Pankas, nei jus Hipiai. Nors mes Hipiu vaikai, tikrai. Mes tik nesiojam savo laikmecio pavadinimus. A ne…..?! Priimkit mane i glukoidus, prasau. Juk tai neimanoma ,Atsiprasau.
PatinkaPatinka
o, 6-OJE vid , neisleidavo mokiniu is mokyklos po pamoku, nes reikedavo eiti i Komjaunimo susirinkima(Zuvininkas). Kadangi mes buvom jauni, ir negalvojantys apie ateiti, tai neatsistodavom su Pi… kaigrodavo TSRS himna……. taip ir tapom atskilusiais, tada juos vadindavo pankais(buvom scyresni nei Lombomo grazuoliai).
PatinkaPatinka
as ,Giedre, labai atsiprasau, bet pagalvojau ,cia gi pasaulietinis reikalas. As ir Draugas gyvenom vienoj laiptinej su gerbiamuoju Alytaus FOTO, bet jis mums nepadare jokios itakos, kai mes Alyuje lyg ir patraukem jaunima i savo puse…..(aisku atsiprasau uz nosines, nosines)
PatinkaPatinka
ne , pankuot, o pankiskai suprast. Aisku Kastytis su raudonu guziku ant siknos. Ne , Ramieji, kiti…….. Klauskit Al
PatinkaPatinka
:)))
VO cE tai pankų “epoxos aktyvistams“ /bendraamžiams ir priguli išsiaiškint:))) Tarp kitko -net “nuprotėjausiai senelei“ G.B. būt visai smalsu -tai kas gi pas mumi pirmieji pankuot pradėjo ir, juolab, bent kiek atmintinus “ženklus“ mūs miesteliui paliko?..
Nes tuo metu jau graužiau bibl. mokslus Vln., tarp mūsiškių pirma pankuojanti atsirado gal 3 kurse.Tarp kitko -daba žymi, per teliką “poniškose “ laidose majakina.O jos tėtis buvo generolas milicijos, tai būtent jis ir nepasirašė ant Sąjūdžio mitingo prie Katedros išvaikymo su šautuvais ir t.t., nors buvo liepta…
PatinkaPatinka
radau ,kad Burokas Alytaus hipiu patriarchas. O kazin Alytaus panku patriarchu ar bus kas nors ivardintas….?! Aisku, suprantu, cia ne panku puslapis……………
PatinkaPatinka
Tikrai įdomus “rakursas“. Matai, Mode, anglai dar turi žymėjimą “pm“ 🙂
PatinkaPatinka
Kaip idomiai atrodo – 15.30 arba 3.5… A ne?!
PatinkaPatinka
-Ar dabar ne 15.30?
PatinkaPatinka
:))))
Tam “įdomiam“ rusy anei žibučių, anei albumų -nerasta :))) Ber leidėjo koordinates sužinot ir patį albumą be didelių “valakitų“ gauti ir b. pirmame aukšte DAR galima.
PatinkaPatinka
– Tai kiek gi tų valandų, pagaliau, Mode ?
Šių metų visos žibutės (Z. B.) jau nuskintos.
Net knygynuose jų nėra, nebent – J. Kunčino v. bibliotekos rūsy Giedrė dar turi keletą ?..
O ten – labai įdomu…
PatinkaPatinka
užeikit Kunčino bibliotekon -gausit leidėjo koordinates 🙂 Tiesa, nesuprantu, apie kurį albumą kalbate -ar prieš kelerius metus išleistą autorinį, ar apie Alytų, kur Z.B. buvo tik vienas iš bendraautorių (šito reikėtų teirautis knygynuose, kiek suprantu)
PatinkaPatinka
miela Mode, tai kiek dabar Bulgakovo valandų ?..
PatinkaPatinka
Nežinau, kur įsigyti Bulgakovo Alytaus nuotraukų albumą, bet žinau kiek valandų…
PatinkaPatinka
Jūs čia daug rašote apie seną Alytų, gal žinotekur įsigyti Zenono Bulgakovo Alytaus nuotraukų albumą? Žinau neseniai pasirodė
PatinkaPatinka
O čia tie piešinukai (superiniai, stilingi!!) tai 7-oko? Labai geros iliustracijos straipsneliui!
PatinkaPatinka
Šis tekstas Rasos Petkevičienės buvo parašytas 2004 m. gruodžio 10 d., kaip “kultūros reportažas“ tomis dienomis vykusiems, Jurgio Kunčino atminimui skirtiems trumposios prozos skaitymams: “ Užėjau pas draugą, arba “Imbiero vakarai: Alytus – Vilnius“.
Tai gi, tekstas senas, bet dedikacija nauja: “ Skiriu skulptoriams, nulipdžiusiems savo gyvenimo Sniego Bobą“.
: http://gintasu.googlepages.com/jurgis_apie_draugus.pdf
PatinkaPatinka
Tai matai, koki anie nepadorūs:( “V grečeskom zale, v grečeskom zale… (Raikin)“
PatinkaPatinka
Mieli vaikinai, jei ir toliau žiemą nesnigs bus sunku kažką pakartoti, o kalti bus amerikonai ir kinai kad Kioto protokolo nepasirase
PatinkaPatinka
Nežinau – Dzilbus iš pavydo ar įgimto kuklumo (kai kalba apie draugus) nepaminėjo, kad Petkus dar ir puikus skulptorius. Prieš riebų dešimtmetį Alvydas P., Gintautas U. ir šio SVARBAUS pranešimo autorius bei nuolankus glūkzaurų tarnas Š (negalvokit nieko bloga) surengė neplanuotą ekspediciją (kodiniu pavadinimu “Prie girininko“) į Alytaus Nemuno vidurį (žinoma, kad ties Sudvajais!).
“Apsiekipavę“ ir iki dantų ginkluoti (trys Starkos, trys krištoliniai sikliukai iš Alvydo studijos bufetuko ir viena “semečkė“, kad nepersivalgytume ir būtume liekni, vikrūs ir stiprūs, o lūpose daina: mums nebaisūs jokie priešai, jokie karo sūkuriai…) gūdžios žiemos vidurdienį su tautiniu įniršiu puolėme Nemuną ir po jo ledu priešo, vardu Laikas, užšaldytus prisiminimus.
Pirma Starka sprogo dar nepasiekus upės. Kadangi jau antrą dieną iš eilės kariavau, buvau sužeistas iškart ir nepataisomai. Forsuojant Nemuną ir sprogus likusiems starkpatroniams, leisgyviai buvome jau visi trys.
Ir ką jūs manote, prieš “mirtį“ mes prisiminėme ne tiktai Tėvynę, bet ir MOTERĮ. O kadangi tokios kaip TOKIOS po ranka nebuvo, Alvydo iniacityva, pagal jo brėžinius ir jam vadovaujant, vidury žiemos ir vidury Nemuno, klupdami, verkdami, juokdamiesi ir, apskritai, vaduodamiesi “mirtimi“ subudavojome sniego bobą – na, ir kaip gert be mergų. Alvydas – jau mums nušliaužiant iš kovos lauko – iš dviejų krištolinių stikliuko sniego bobai padarė “tikras“ akis; ką kas padarė iš trečio stikliuko, dar ir dabar neaišku – tai istorikų, archeologų, o gal net kriminalistų reikalas.
P.S. Alvydai, jeigu klimato atšilimas visiškai nesugadins lietuviškų žiemų, siūlyčiau Tau, Dzilbui ir sau dar bent kartą tapti “sniego jakūboniais“. Smagu buvo.
PatinkaPatinka