Tradicija tęsiasi. Dailininko Alvydo Petkevičiaus, pirmojo glūkoidų susitikimo (1981)   dalyvio studija atvira pokalbiams ir pora kartų metuose ją aplankyti tikrai verta. Net ir tais atvejais, kai jauti, kad skauda nervą, kankina darbo problemos. Tik įžengus į vidų, jos pradeda nykti, kitą dieną tiesiog išgaruoja. Studija įsikūrus caro laikais statyto pastato palėpėje, kur glaudžiasi ir Alytaus foto meistras Vytautas Stanionis, dailininkai Benjaminas Jenčius, Kostas Poškus, fotografas Zenonas Šilinskas, kiti. Tikras menininkų akropolis.
Alvydo paveikslai puikuojasi ne tik beveik visų glūkoidų būstuose, bet ir pasklidę po pasaulį. Jų galima rasti Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Australijoje, JAV, Japonijoje. Tiesą sakant, Alvydui pabodo šalis vardinti, todėl pridūrė, jog Afrikoje tikrai nėra.

Šį kartą darėme ekskursą į PRAEITĮ, kai vieną gražią dieną, antrosios vidurinės septintokas Alvydas, grįžęs iš mokyklos, atsisėdo ant savo metalinės lovos ir tarė – būsiu dailininkas. Tokį sprendimą inspiravo paveikslų reprodukcijos, kurias atidžiai tyrinėjo pas Ginto tėtę, vartydamas ‘Švyturio’ žurnalo puslapius. Ir dar įkirus klausimas pačiam sau – o ką, ar aš taip negalėčiau? Pirmieji aliejum daryti darbai ant kartono gabalo – niekur, niekada nepublikuoti, kurie pasakoja atskiras istorijas, panašiai kaip Rod Stewartas 1971 metais savo albume „Every Picture Tells a Story“ darė, tik muzikos ir dainų režimu.

Tai vaizdas iš duobės į kitą Nemuno krantą Vidzgirio miške. Tada nuslinko visas šlaitas su pušimis ir eglėmis, atsivėrė dirvožemio ir giliau esančių sluoksnių grožis. Labai sunkiai Alvydui sekėsi tą šlaitą perkelti ant kartono. Užeini po poros dienų ar savaitės, o jis vis dirba prie šlaito spalvų ir kiek ten dažų sluoksnių yra, žino tik pats autorius. Duobė tai puikus mini pliažas Vidzgirio ir Madrido vaikams, kiti atklysdavo ir iš Gorodoko. Labai nuošali vieta, kur galima pyškinti iš parakinių. Pliažo teritorija vasaros pabaigoje virsdavo smėlio ir degtukų mišiniu, o kai kuriems ,,šauliams“ teko apsilankyti pas Alytaus vaikų milicijos bosą Filonovą.

Okupacinės armijos poligonas prie Kaniūkų tilto. Tankečių išartas kelias, šaudyklos pastatas. Įeiti draudžiama. Gintas lenkia lazdyno šaką, Alvydas tuoj prisijungs ir abu suskins riešutus. Daugiausia jų buvo Nemuno šlaituose, pačioje ugnies zonoje. Nelinksmas potyris kai virš galvų kulkos drasko medžių lapus ir gerai, kad spėji laiku nugriūti.

Pulko gatvė link UAB „Dzūkijos vandenys“, tada sakydavo – link Sudvajų kelto per Nemuną ar žydų kapų. Arba tiesiog į mišką. Dešinėje tik pasodintos liepos, šiandien lyg ir paaugusios. Čia gyveno ožkų augintojai, gatve vaikščiojo dabartiniai glūkoidai Šekspyras, jo broliukas Antonis (Ga-Ga), sesuo Laima, Virgis, jo sesuo Beatričia.
Alvydo ožka labai mėgo skroblų krūmų šakas ir mamos pavedimus teko vykdyti. Kaip Tomas Sojeris, dažydamas tvorą, sugebėjo prisikalbinti draugus į talką, taip Alvydas rasdavo pagalbininkų šakoms iš miško glėbiais tempti. Kartą šis procesas užtruko ilgokai ir Alvydo mama paklausė – ‚,Tai kur jūs taip ilgai buvote?‘‘. Alvydas atsakė: ,,Mama, taigi ant bitlų užkritome‘‘. Mamai aiškiau nepasidarė, nes liko neįminta mįslė – kas tie bitlai ir kaip galima ant jų užkristi. Kaip neužkrisi, jei vienoje rankoje glėbys šakų, kitoje spidolos, o bitlų „Penny Lane“ miške bent iš keturių radio stočių reikėjo išklausyti. Tada topuose stovėjo. O dar pasiginčijimai (dabar tai vadinama apsikeitimas nuomonėmis) su Gintu, kuris gabalas geresnis – „Penny Lane“ ar „Strawberry Fields Forever“. Mat Alvydas buvo didesnis P.McCartney gerbėjas, kai Gintą labiau vežė J.Lennon.

Alvydas su Gintu po pamokų. Gali būti, jog palydėdami paukščius, prisimena vasarą, kai Alvydo kiemo tvartuke, kuriame mekeno ožka, abu brazdino gitaromis. Labai nuošali nepriklausoma vieta repetuoti bitlų Ob-la-di, ob-la-da. Vienintelė vertintoja buvo ožka, kuri kritikos atlikėjams taip ir nepažėrė, gal todėl, įgavę pasitikėjimo, vėliau mašinų gamyklos klube pasiprašė pas tada ten grojusius Žorką su Silva (Pranas Seilius), leisti šokių metu padaryti bombą – pagroti bitlus, juolab abu apsirengę vienodais švarkais a-la early Beatles. Padarė klaidų: kartą ritmą sumaišė, porą frazių dainavo pro šalį. Apie tai Silva diplomatiškai nutylėjo, tik paklausė – įdomi uniforma, iš kur gavote? Tie švarkai – taip pat Alvydo kūrinys. Galėjo būti drabužių dizaineris. Matyt, meniška siela jau tada visomis kryptimis reiškėsi.

Baltas pastatas – tai „Saulutės“ parduotuvė Ulonų-Pulko gatvių susikirtime. Priekyje tamsi Kelių valdybos tvora, dviejų metrų aukščio, nuo kurios šoki į pusnį su tvora lygią, o jei dar tunelį sniege išsirausi… Katakombos. Aišku, tai buvo dar tada, kai Lietuvoje žiemą snigdavo. Priekyje, tuščioje erdvėje dabar stovi individualūs namai, kurių statytojai ištisą dešimtmetį rengė tarpusavio varžytuves kas pastatys didesnį architektūrinį darkalą.

Anot Rod Stewart’o, kiekvienas paveikslas pasakoja istoriją. Vėlesnieji ir dabartiniai Alvydo Petkevičiaus darbai taip pat galėtų papasakoti savo sagą apie jų kūrybos procese išnykusį laiką, kai užmirštamos visos nereikalingos ir atmintį ryjančios smulkmenos, kai pasijunti pavargęs tik tada, kai drobė jau buria spalvų ir tonų santykiais ar šešėlių magija. Tikėkimės, Alvydas apie tai dar papasakos.