Glūkoidų tinklapiui 10 metų. Reziume.

 

Po glūkoidų meeto 2007 Donatui kilo mintis-klausimas: o kodėl neturėti savo tinklapio? WordPress platforma tada (gal ir dabar) buvo pažangiausia pasaulyje, tad glūkoidai ten prieglobstį (free) ir gavo. Pradžioje bandėme surasti ir paskelbti  pirmųjų (1981 – 2006) susitikimų prie Glūko nuotraukas. Būtent nuotraukas, nes video reportažą turėjome tik po 11 metų.  Vytas “Styga“ Palubinskas, jau tada, buvo pažangus vaikinas ir savo Panasonic kamera 1992 padarė pirmąjį judančių paveikslų srautą apie glukoidus, o dar negimusi garažų studija sumontavo ypatingai neprofesionalų, klaikios kokybės, tačiau mielą prisiminti filmuką.

Glūkas 1992. Kamera – Vytautas Styga Palubinskas || Montažas – Dzilbus

Dešimtmečio proga tinklapio vizualizacijas atnaujinome, labiau pritaikėme mobiliems įrenginiams.  Prisipažinkite,  jei jau pramogaujate virtualioje aplinkoje,  kur praleidžiate daugiau laiko:  PC ar telefone?  Pasikeitimas telefonams ir planšetėms: komentarai, top straipsnių sąrašas, autoriai, savaitės foto, archyvai ir kiti tinklapio atributai –  visa tai  rasite MENU paklikinę MOBILIEMS. Naujovė. Mūsų filmukai, reportažai, muzika ir dainos patogiai sugrupuoti ir sudėti vienoje vietoje. Rasite meniu punkte: MŪSŲ FILMOTEKA. Dar daug darbo lieka padaryti, kad viskas rastų savo vietą, o Jūs galėtumėte patogiai naršyti.

Kad Jūs galėtumėte patogiai naršyti ir praėjus 10 metų, kilo pagunda wordpress’e nupirkti planą Premium, kurio kaina metams 86 GBP arba 90 €. Atrastume daug galimybių gerinti tinklapio techninę kokybę ir išvaizdą, nuolatos jį tobulinti.   Gali būti, jog atsirastų pasiturintis sponsorius ir sušelptų visą sumą, bet būtų ženkliai puikiau, jei mes VISI solidariai paaukotume po 1 – 5 (ar kiek kas gali) eurus.  Sąskaita SEB banke: LT16 7044 0600 0193 4572. Gintautas Unguraitis. Su prierašu: parama glūkoidų tinklapiui.

Ką mes rašėm? Temos pačios įvairiausios: Romo Kalantos Kaunas ir Alytus, kuriame gyveno tik šakniniai alytiškiai, melomanijos pradžia ir Aisčių grupė, pokalbiai apie muziką, o apie vestuvinę – įsiplieskė ypač karštos diskusijos (Donatas Juodišius „Apie muziką“ 2008). Renginių pas Giedrę bibliotekoje apžvalgos, kur renkasi meno žmonės save pristatyti ir kitus savo kūryba padžiuginti. Kelionių aprašymai ir filmai: Almantas Bendoraitis – apie Indiją, Vytautas Galbuogis – Kanada, Airija, Vytas Watas Malinauskas – USA, Virginija Balčiuvienė – Tunisas, Dzilbus – pusė Europos ir USA. Čia speciali padėka Virgiui Lepeškai, kelionės sumanytojui ir organizatoriui. Jei ne jis, šešių rašinių ir šešių  filmuką apie nuotykius Amerikoje nebūtų.

Kai tik tautiečiai bando rinkti protingą valdžią (Prezidentą, Seimą ar vietinės reikšmės valdžiažmogius), į tokius rinkimus visad įkalame vinutę, taip išsakydami nuomonę. Taigi apolitiški neesame. Laikomės principo: netapatink Lietuvą su Lietuvos valdžia, o nuomones toleruojame pačias įvairiausias, tačiau  diskutuojame aršiai.

STATISTIKA, SAVIGYRA IR PADĖKOS

Per dešimtmetį mes visi parašėme 468 straipsnius, 2405 komentarus, sukūrėme 128 filmukus, publikavome tūkstantį foto. Fotogalerijose įamžinome miesto muzikantus, melomanus, Kauno hipiakų komūną, Vilniaus alytiškių klubą, Zenono Bulgakovo sausio įvykius.

Už gerybinę veiklą 2015 metais tinklapio adminai  gavo miestiečių dovaną –  keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę “Angelas“.

Tinklpio peržiūrų metuose vidurkis – 45 000, mėnesio – svyravo tarp 3 500 ir 5 000 ir kasdien vidutiniškai – 150.  Nors dešimtmečio proga pasiekti tikslo  – pusės milijono peržiūrų neplanavome, bet skaičius 440 000 yra pakankamas. Žinant, jog esame labai labai maži.

Suprantama, jog Lietuvoje esame labiausia pastebimi. Tai sudaro 96% visų peržiūrų. Antra šalis pagal peržiūras –  Jungtinės Valstijos. Toliau rikiuojasi: Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija, Rusija, Nyderlandai, Airija, Švedija, Lenkija, etc.

Fotoreportažus siuntė Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas, o Vytautas San Simnas Stanevičius net specialiai nuvyko į Liverpulį (“Mūsų piligrimasi Cavern klube“) ir Maltą, kad ten dalyvautų bitliškuose renginiuose ir potyrius įamžintų puikiose fotografijose, kurias vėliau publikuotų glūkoiduose. O kažkada buvo net konkursas, kas padarys geriausią foto. Rinkome ir išrinkome.  Pageidavimas nuotraukoms, Jūsų siunčiamoms mūsų tinklapiui, buvo toks: venkite tik internetinių šiūkšlių, nes tik jūsų orginalios nuotraukėlės (tokios dažnai atsiduria “Savaitės foto“ lange) priduos žavesio glūkoidų tinklapiui. Toks principas taikomas ir tinklapiui: tai, ką MES PATYS nuveikėme, sukūrėme, patyrėme, sumąstėme – rasite glūkoiduose. Tai mūsų dainos, eilėraščiai, knygos, kompaktai, tapyba, pagautos žuvys, muzikiniai pokalbiai, glūkoidų susibūrimai, aplankytos šalys, mintys, komentarai ir amžinas mokymasis korektiškai diskutuoti.

Mūsų korespondentai, parašę staripsnius ar atsiuntę medijos, pateikę idėjas, virtusias kūnu ar kitaip prisidėję: Agnė Dabregaitė, Aidas Unguraitis, Algirdas Žemaitis, Almantas ir Laima Bendoraičiai, Albertas Antanavičius, Aldona Marcinkevičienė, Algirdas Verbauskas, Alvydas A. Jegelevičius, Alvydas Petkevicius, Donatas Juodišius, Edmundas Gegužis, Giedrė Bulgakovienė, Igoris Riabovas,  Janna Riabova, Juozas Muzikevičius, Kristupas Petkūnas, Kęstutis Beiša, Laima Unguraitienė, Laimutis Urbanavičius, Lina Andreikenaitė, Rimvydas Aglinskas, Rasa Juodišienė, Rasa Petkevičienė, Stasys Kerėža, Virgilijus Beiša, Vilmantė Petrusevičienė, Vytautas Galbuogis, Vytautas Palubinskas, Vytautas Pavilonis, Valentinas Stadulis, Vidminas Grabauskas, Vytautas Malinauskas, Vytautas Stanionis, Vytautas Stanevičius, Ugnė Antanavičiūtė, Zenonas Langaitis. Ką jie čia nuveikė, galite surasti kategorijų ir autorių debesėlyje.

Tačiau išskirti (“vertus paminėti“)  keletą autorių privalu. Rasa Petkevičienė savo straipsniuose palietė giluminius žmogaus sielos vingius. Vytautas Pavilonis laiku ir subtiliai rašė apie smegenų plovimą  “Pagaminta Kremliuje“ priemonėmis ir Šveicarijos armiją. Padėka Albertui Šekspyrui Antanavičiui  už nuolatinį, nenutrūkstamą dėmesį, idėjas, pagalbą, rašinius ir dainas. Kitas atvejis. Būdavo – glūkoidams stigdavo minčių, susidaro nemaloni pauzė. Atrodo lyg niekas nevyktų. Juk bileką ar bileko nerašysi, tada vakuumą užpildė Vytautas Galbuogis serija savo patirčių Kanadoje ir Airijoje. Kad daugiau tokių supratingų bendraminčių. Pasirodo yra.  Tai Vytautas San Simnas Stanevičius. Puikūs jo straipsniai apie Alytaus futbolo istoriją pagyvina tinklapį šiais metais. Piligriminė Igorio Riabovo kelionė Britanijoje Jimi Hendrix, Mark Bolan (T.Rex), Kinks ir kitų MŪSŲ grupių pėdsakais – geras rašinys ir  puiki dovana glūkoidų melomanams. Kadangi Dzilbaus rašiniai apie seną Alytų “Vienos dienos kronika“ ir 1971 nuotykius su Šekspyru ir Viduku sulaukė dėmesio, juos taip pat gal derėtų įtraukti į “vertus paminėti“.

Glūkoidų tinklapio administratoriai dzilbus ir juodo arba Gintautas Unguraitis ir Donatas Juodišius

Dėkojame Alvydui Jegelevičiui už straipsnius ir dainas, savo poezijos ir prozos pristatymus tinklapyje, Algirdui Žemaičiui už idėjas, Viktorui Jonkui už lydekas, Agnei Dabregaitei už dainas ir rašinius, Rasai Juodišienei už Nirvana klubą, Aidui Unguraičiui ir Valentinui Staduliui už reportažus iš rockfestivalių, Sauliui Jegelevičiui už klipus ir klasikinę gitarą, maestro Algirdui Verbauskui už gyvo garso koncertus prie Glūko, glūkoidų grupei “3 Generations“ už gyvą garsą prie Glūko, Aldonai Marcinkevičienei už Miesto Sodą ir “Kūrikus“, Kristupui Petkūnui už Kauno Company, Vilmantei Petrusevičienei už Anzelmą Matutį, Rimgaudui Drumžliui už rašinį apie Aisčius, Giedrei Bulgakovienei už Sausio 13-os reportažą, Zenonui Langaičiui už baikerius, hipius ir senuosius radio imtuvus, Kęstui Beišai už Lenino paminklo nugriovimą Lukiškių aikštėje, Virgilijui Beišai už archyvines glūkoidų foto,  Juozui Muzikevičiui už Korg tembrus ir fotoreportažus, Valentinui Chlevickui už Tehass grupę, Antanui Grambai už poeziją,  visiems komentuotojams ir tik skaitančiams.

Jubiliejaus proga norime paprašyti Agnės Jonkutės “paskolinti“ ką nors iš jos vojažų po Jungtinius Arabų Emiratus ar Kiniją. Juk Agnė ten buvo ne taip kaip daugumai įprasta (pasitrinti Turkijos ar Bulgarijos viešbučiuose), o su savo meno darbų parodomis. Robertas Šiūša kruizino  laivu po Europą. Robertai, kaip ten buvo, kas tas kruizinis laivas. Mūsiškiai, manome, tokiais dar neplaukiojo. Gal išskyrus Alvydą Petkevičių, seniai seniai, dar prie Brežnevo, apiplaukė Europą. Stasys Kerėža važiuoja per Europą dviračiu, o dabar dar ir pėsčias per Ispaniją eina. Stasy, atsiųsk glukoidams savo nuotykių puokštę, juk tai veža neblogiau už Doors ar Blood Rock.

Iki naujų susitikimų.

Tinklapio administatoriai pagarbiai ir su dėmesiu: dzilbus ir juodo

 

Reklama

Šešiasdešimt septyni aplink Dusią, neskaitant šuns

Gyvenimas nestovi vietoje, keliaujam per jį ir mes. Kelius renkamės patys, likimas taip pat turi savo pasiūlymų. Turiu mažą simbolinę svajonę su dukra pėsčiomis iš Vilniaus parkeliauti į Simną. Šįkart ji man pasiūlė papėdinti gražiomis Dusios ežero apylinkėmis. Šis pasivaikščiojimas kiek nuramino sąžinės graužatį, kad vis neįveikiu aplinkybių ir vis dar nepajudu iš Vilniaus Alytaus-Simno kryptimi. Ačiū dukrai Monikai, kad ji suprato mano neramią dūšią ir drauge tą šeštadienį, merkiant lietui, kulniavo kartu. Tu tą jausmą supranti, suprantu Tave ir aš, kai matau ir klausau jus duetu dainuojant su Taviške dukra Rasa…
(ištrauka iš laiško bendražygiui)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Spalio 14, šeštadienį, grupė entuziastų, nebodami darganoto oro, pėsčiomis patraukėme aplink Dusios ežerą. Šį žygį organizavo Metelių regioninis parkas. Tai antras analogiškas žygis šį rudenį. Rugsėjo paskutinį šeštadienį vyko pirmasis, į kurį nepateko visi norintieji (dalyvavo apie 100 žygeivių). Regioninio parko renginių organizatorius Artūras Pečkys greit rado išeitį ir pakvietė visus, kurie neturėjo galimybės dalyvauti pirmajame susiėjime, atvykti į Metelius specialiai jiems suorganizuotame antrajame pėsčiųjų žygyje aplink Dzūkijos jūrą – Dusią.

 

Šį kartą norinčių susipažinti su vaizdingomis Dusios pakrantėmis, miškeliais ir kalvomis buvo kiek mažiau, nes jau iš pat ryto merkė įkyrus lietus, Dusios bangas ginė stiprus vėjas. Mums žygiuojantiems šie gamtos purkštavimai entuziazmo neatbaidė. Aišku, gaila, vaizdą ribojo rūkas, dėl to fotografijos atminčiai ir nukentėjo. Startavome 67 optimistai + šuo. Pakalbinęs dalyvius sužinojau, kad tai daugiausiai entuziastai iš Dzūkijos, Suvalkijos, Vilniaus. Simnui atstovavau aš ir dukra Monika (kaip kitaip, jei tėvo gimtinė – Simnas).

Visi šlapi, nuvargę, bet kupini įspūdžių ir finišavome. Norintieji galėjo desertui ir plaukti nedideliu laivu per Dusią.

Dar žygiuojant pėsčiomis, pakeliui sutikome keletą impozantiškų dviratininkų, atkakliai minančių pedalus keliu Simnas – Meteliai. Pasilabinę juos pakalbinome. Sužinojome, kad tai svečiai iš Kanados, o jų kelionės maršrutas driekiasi iš Norvegijos į Budapeštą. Baltas pavydo jausmas sumišo su nuostaba. Vyriausias iš jų tikriausiai įkopė į aštuntą dešimtį (jei Dievas duos, rezervų dar turiu), o jaunėlis galėjo būti apie 16. Palinkėję laimingo kelio nupėdinome į priešingą pusę, bet mano ir dukros mintys, svajonės skriejo ta pačia kryptimi kartu su jais. Kas žino, gal čia ir gimė būsimų maršrutų dėlionė. Suprantama, didelėms kelionėms reikia rimtai ruoštis, spontaniškai veikti – šiukštu. Su glūkoidu Stasiu „Klaipėda“ Kerėža šia tema šnekėjom vasarą prie Glūko. Jis tai turėjo kuo pasidalinti!

 

Šiandien, bendraminčių būryje kartu su dukra įveikęs šį 25-27 km maršrutą aplink Dusią, esu laimingas. Beje, mane į šią kelionę su lietumi įtraukė dukra. Ji tokiuose sambūriuose ne naujokė.

Foto galera apie kelionę pėsčiomis

 

 

 

 

_______________________________________________________________________

Galerijoje 101 – aštuntojo dešimtmečio Lietuvos baikerių fotografijos

Moteris šėlstančioje jūroje išgelbsti anūkėles, bet pati kranto jau nepasiekia. Skaitant tai, nuvilnija jaudulys iki pat sielos gelmių. JAI dedikuota ši Romo Požerskio foto paroda. Verta aplankyti glūkoidų fotogaleroje anksčiau publikuotus Zenono Langaičio (Kaunas) reportažus apie HIPIUS ir BAIKERIUS

ZENONAS LANGAITIS

zenon2

Spalio 30 d., 18 val, VDU Menų galerija 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) kviečia į Romualdo Požerskio fotografijų parodos Neramūs keliautojai atidarymą ir to paties pavadinimo knygos pristatymą. Renginyje dalyvaus parodos autorius R. Požerskis ir knygos sudarytojas Tomas Pabedinskas.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Romualdas Požerskis, po kelerių metų įsiliejęs į žymiausių Lietuvos fotografų gretas, dar buvo Kauno politechnikos instituto studentas ir savo jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijami aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms. 1971–1975 m. R. Požerskis, jo bendramokslis Virgis Lankas, pusbrolis Petras Pocius ir Zenonas Langaitis motociklais keliavo po Lietuvą, kartais išsirengdavo ir į tolimesnes keliones, pavyzdžiui, Taliną. Jaunieji motociklininkai tuomet savęs nesiejo nei su baikerių judėjimu, nei su Kaune gyvavusia hipių bendruomene. Tačiau kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo neišvengiamai susiję su tuomete alternatyvia Vakarų kultūra ir jos maištinga dvasia. Romualdas su bičiuliais klausėsi The Doors, Led Zeppelin ar Black Sabbath, skaitė Jacką Kerouacą, patys siuvosi motociklininkų striukes su „kutosais“, plačius džinsus ir… svajojo apie laisvą Lietuvą, be politinių, ideologinių suvaržymų, be asmens laisvės apribojimų.

Parodoje ir naujojoje knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokia nuotraukų interpretacija dabar gimsta dėl laiko nuotolio, tuometinio istorinio konteksto žinojimo, atvaizdo „perkėlimo“ iš asmeninio albumo į knygą, pagaliau – dėl „prigimtinio“ fotografijos gebėjimo kasdienio gyvenimo akimirką paversti iškalbingu apibendrinimu. Tačiau paroda suteiks retą progą fotografijas padengusius interpretacijų sluoksnius vieną po kito nuvalyti, kad būtų galima pajausti po jais išlikusią „gyvą“ akimirką ir estetinių taisyklių nesuvaržytą jos įamžinimą nuotraukose, kurios anuomet buvo skirtos tik fotografijų herojų asmeniniam archyvui. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis, mėgėjiški filmai ir fotografo bendražygių asmeniniai nuotraukų abumai.

Parodą galima aplankyti nuo spalio 30 d. iki lapkričio 21 d.

VDU Menų galerijos 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) darbo laikas: I-V 11:00-17:00.

Baikeriai dvare || Garažų klipai || 2017

Maltos spalvos. Bitlai

“Prieš kelias valandas grįžau iš Maltos pasiblaškęs Tavo keliais.  O ten atsitiktinai pataikiau į anglų grupės atliekančios bitlų dainas vakarą. Spalio 9 d. Džono Lenono gimtadienis, gal įtrauksi jį į “spalio mėnesį gimusiems, prašom atsistot“ ratą… Jei pasistengsim, tai dar ir prisikels”. Tokią trumpą operatyvią info, prieš kelias dienas glūkoidams perdavė Vytautas San Simnas Stanevičius

John Lennon 77. Malta 2017 || Foto – Vytautas Stanevičius || Montažas – Garažų Klipai 2017

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Taip jau sutapo, kad antri metai iš eilės Lennono gimtadienį teko paminėti su labai aktyviais bitlomanais užsienyje, šįkart Maltoje.

Bevaikštinėjant krantine, pradžioje vos vos, vėliau stipriau ir stipriau vėjas, tarsi iš praeities, atnešdavo tokį mielą Bitlų dainų skambesį. Abejonių neliko, kažkur viename iš pakrantės barų jo lankytojai gyvai klausosi, o po kiekvienos dainos džiaugsmingai sveikina muzikantus, puikiai perteikiančius Bitlų dainų skambesį. Mano žingsnis vis spartėjo, bet kai ausis pagavo bitlišku variantu atliekamą dainą Dizzy Miss Lizzy, kojos jau pačios, tarsi kokio aštuoniolikamečio, nėšėsi tą kryptimi, iš kur sklido žodžiai:

You make me dizzy, miss Lizzy

The way you rock and roll…

Ir štai aš ten su tais šauniais Bitlų kraštiečiais iš Anglijos ir tais linksmai pakvaišusiais įvairiataučiais laimingaisiais, iš proto einančiais dėl jų atliekamos muzikos. Ėjau iš proto ir aš, oda pašiurpo žąsele ir buvau laimingas bei kartu norėjosi, kad tą akimirką su manimi būtų patys artimiausi mano žmonės…

Vienos nuotraukos istorija. „Bunda rokas“ 2017

Paskutinė rugsėjo savaitė ir spalio pradžia stebina gimtadienių gausa. Maestro Alvydas, apie kurį šis postas, Laima, Rasa, Ilona, Myklolas, Domas. Visiems linkėjimai sėkmės Jūsų asmeniniams siekiams pildytis. Ir sveikatos. Gera kūno būsena netrukdys gyventi tobulą gyvenimą. Su būsimu gimtadieniu, netrukus ateisiančiu į šį pasaulį, avansu sveikimame Vėją. Bus dar vienas glukoidžiukas!

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Turi dar parako maestro, roko veteranas Alvydas Jegelevičius. Kad trenkė, tai trenkė Bundoriuose, esančiuose Alytaus pašonėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, rugpjūčio 12 dieną vykusiame originaliame tikro garso koncerte „Bunda rokas“, sau į akompanimentą pasitelkęs nei daug, nei mažai – gamtos stichiją su liūtimi, žaibais ir siautėjančiu vėju. Nuaidėjus pirmiesiems maestro akordams, tą pačią akimirką buvo nurautas scenos stogas. Į tai „Aisčių“ ekslyderis sureagavo tardamas frazę: „ką aš gi čia darau?!“, bet nepasimetė ir su savo ištikimu ginklu – gitara vos spėjo laiku pasitraukti nuo scenos, kad netrukus, nurimus audrai gyvas ir sveikas vėl tęstų savo pasirodymą. Organizatoriai greit rado išeitį – ekspromtu surentė naują sceną šalia esančiame kluone bei stebuklingu būdu, didelių pastangų dėka sugebėjo išsaugoti gamtos stichijos nepažeistą aparatūrą.

Ši nuotrauka, kurioje maestro Alvydas Jegelevičius (stovi dešinėje) su simniškiu muzikantu, šviesos bei garso operatoriumi Jonu Kazakevičiumi, mena tą audringą laiką, dabar jau atrodantį kaip nuotykį trečiajame iš eilės „Bunda rokas“ gyvo garso koncerte, kuris subūrė alytiškius roko atlikėjus iš Airijos, Anglijos, Lietuvos, Australijos bei muzikos mylėtojus ir klausytojus iš Dzūkijos.

Dramblys. Žmonės legendos

Jei bulvarinio popso žurnale „Žmonės. Legendos“ legendomis laikomi iš baudžiauninkų kilę, prichvatizacijos metu pralobę, loviniu (I Love You) keliu prasimušę į viršų ir dažnai įdomūs tik patys sau, tai niekam nenusidėsime savo puslapyje legenda pavadindami savo bendraamžį, Kriaušiaus vaiką Joną “Dramblį” Dambrauską. Jis savo kartoje tapo tikra legenda, kurią prieš metus aplankė Albertas “Šekspyras” Antanavičius koncertinių gastrolių metu po  pietvakarių Lietuvą. Albertas pasakoja: koncerte bisas, ovacijos ir šiame fone pasigirsta išskirtinis nepainiojamas su niekuo balsas:  “Šekspyre, pavaryk dar!” Ogi Dramblys.

Jonas “Dramblys” Dambrauskas gyvena ir gydosi Veisiejų globos namuose, jį remia sesuo iš Australijos. Šiais metais jį aplankė Alvydas Jegelevičius. Alvydas rašo: “Pasitiko, pavaišino, priminė išėjusius. Gražiai pakalbėjo, parodė jaunystės nuotraukas su išėjusiais ir esamais amžininkais, tų laikų liudininkais… Pabuvom, patylėjom kartu…”

Alvydas pridėjo pora susitikimo nuotraukų.

 

Gimę 1949 Alytaus klasiokai iš Pirmos vidurinės mokyklos. Iš kairės: Jonas Dambrauskas-Dramblys, Zina Stumbraitė-Ivanauskienė (Ivano žmona) ir Alvydas Jegelevičius.

Veisieju globos namai. Legendinis mūsų kartos alytiškis Jonas Dambrauskas – Dramblys savo kambaryje 2017 09 20

Roko senjorų vakaras. Angelai ir pušies šakelės

 

 

Rugsėjo 2 dieną Miesto Sode vyko Roko Senjorų vakaras, skirtas muzikanto, dainininko Vladimiro Bondarevo – Žoros atminimui ir senų draugų ir draugių susitikimui. Grojo Alytaus Aisčiai su aisčiu Romualdu Stankevičium priešakyje.

Renginys subūrė 3 kartus mažiau dalyvių, lyginant su 2015 metų Aisčių koncertu. Tada ploščiatkė nesutalpino savyje visų, nes atvyko senieji alytiškiai ne tik iš Kurorto, Centro ar Kriaušiaus, be ir iš Vilniaus, Kauno, USA, Norvegijos, Airjos ir Anglijos. Gal nyki reklama “pasitarnavo“, nes informacijos skvarbą iliustruoja epizodas, kai Dzilbus jau movėsi batus eiti į Miesto Sodą, suskambo telefonas. Šakninis Aisčių bosistas Viktoras Jonkus sakė, jog gaudant podleščikus, Kobra minėjo, jog kažkoks renginys Žorkos atminimui vyks, tik nežino kur ir kada. Štai taip. Kai sužinojo kur ir kada, Viktoras dar paklausė: ar galima truputį pavėluoti. Na, nebūtų Vycka. Julė į renginį atėjo šlapiais plaukais – ką tik iš baseino. O kiek dar būtų susirinkę, jei būtų žinoję…  Šiais metais organizatoriai glūkoidų net į informacinius rėmėjus neįtraukė. Palyginimui 2015 mūsų tinklapis Aisčių atgimimo po 45 metų koncertui padarė krūvą virtualių proklamacijų ir istorinių rašinių apie grupę.

AISČIAI sugrįžta
AISČIAI: atgimė visiems laikams
AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Tie kurie atėjo, vis klausė Dzilbaus, kodėl negroji, o kodėl nedainuoja grupės siela –  Alvydas Jegelevičiaus, o kur drumeris ir dainininkas Vacys Kazlauskas – Septynios Arklio Jėgos?? Mes tai SENŲ Aisčių gabalų atėjome paklausyti.  Nedainavo, negrojo, gali būti, kad skurdžiam  biudžetui dar dvi burnos būtų nepakeliama našta, todėl Aisčių pirmeivių ir nekvietė. Bet laikas eina, viskas kinta ir dabartinė grupė parodė, jog groja profesionaliai. Pūtikai skambėjo kaip Blood Sweat and Tears ar Chicago, ritmo grupė be priekištų. Respektas jauniesiems gitaristams. Pasitaikė ir jovaliuko, bet tai studentiško įpročio: viską išmokti paskutinę naktį prieš egzameną pasekmė. Maloniai nustebino solistės kai kurie vokaliniai epizodai, pavyzdžiui, Tinos Turner daina privertė suklusti, o senas Aisčių Manfred Man topinis songas nuvylė nykiu vokalu, nors interpteracija superinė. Keletą dainų padainavo Albertas Šekspytas Antanavičius ir jam, kaip visada, pasisekė penyti publikos palankumą.

Laimutis po neesančiu grybu prekiavo kolumbietiška kava. Linas Jakštonis pasakė daug tiesos apie Aisčius ir renginio prasmę.  Juozas Muzikevičius paparacino su nikonu. Kai pamatai žmogų su ekskliusyviniu fotoaparatu, vis pamnai –  šis vyrukas dirba National Geographic žurnalui. Juozas šiam žurnalui nedirba, bet sėkmingai medžiojo išnykstančius senuosius alytiškius ir tai jam puikiai pavyko. Dar leido pasinaudoti nuotraukomis, kurias sudėjome į foto galerą. Čia rasite ir kitų glukoidų užfiksuotų foto taikinių.

 

 

 

 

 

 

 

Kai iPhone 6S ir vėlesni modeliai suteikė galimybę daryti Live Photo nuotraukas, garažų klipai, naudodmi tokias foto, padarė ekspermentinį klipuką. Live Photo atrodo kaip įprasti *.jpeg failai, tačiau savyje turi 1 – 2 sekundžių vaizdo ir garso informaciją. Nemokami konvereriai kokybę nužudo, bet žiūrėkite. Gal patiks?

Į renginį atėjo Henrikas Šyvokas – miesto senatorius, Igoris Riabovas – nenuilstantis spidolinių laikų rock apžvalgininkas, melomanai: Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Miesto Sodo pirmoji ponia Aldona Marcinkevičienė, istorikas Arvydas Šmitas Braždys, dviračių sporto entuziastė kurortietė Dalia, akvarelininkas Benas Jenčius, koncertmeisteris Viktoras Ščetilnikovas, mokytoja Rita Ališauskienė, londonietis, vis daugiau laiko gyvenantis LT, Vladas Kapitonas Dimavičius, ėjimo sporto pradininkas Kastytis Pavilonis, LT futbolo čemionas Vytas Watas Malinauskas, airiškų reportažų autorius glūkoiduose autorius Vytas Galbuogis, daug pasipuošusių pagyvenusių ponių, vis provokuojančių atsiminti ar tai ta, kurią matei 1968 metais ploščiatkės šokių vakare ir kiti, jau sunkiai įvardijami.

Kai nusipelnę alytiečiai už gerybinę veiklą pradėjo gauti dovanų keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę Angelas (tokių jau įteikta devynios, 2015 gavo ir glukoidai, o šiame renginyje – mūsų Albertas Šekspyras Antanavičius ir įmonės Asociacija Matučio Namai vadovas Vilmantė Petrusevičienė), glukoidai nutarė renginius, kuriuose dalyvauja, vertinti PUŠIES ŠAKELĖMIS – nuo vienos iki penkių. Kriterijai: organizaciniai reikaliukai, dvasingumas, palyginimas su panašiais renginiais, kokybė įvairiomis prasmėmis, išliekamoji vertė, masiškumas, atsiliepimai ir begalė kitų niuansų. Šis renginys gauna TRIS PUŠIES ŠAKELES. Džiaukimės ir paplokime.

Iki naujų susitikimų Miesto Sode!

 

 

Ežgės Duobėje

 Filmukas “Ežgės“ || Garažų Klipai 2017

Kai 1964 metais Duobėje visi šaudė iš parakinių ir smėlis buvo pilnas degtukų, tada Alvydas Petkevičius čia ant kartono gabalo nutapė vieną pirmųjų savo peizažų. Nesvarbu kad 1970 Romas “Romėnas“ Zdanavičius, Dzilbus, Šekspyras, Sierukė, Virgius Lepeška, Vidukas, Kefyras čia gaudė ežges (tikrinis pavadinimas: pūgžlys) meškerėmis be plūdžių, bet su keturiais kabliukais ar kepė šašlyką, svarbu, kad Albertas “Šekspyras“ Antanavičius realizavo 3 metus austą ir brandintą idėją suburti čia keletą “tų laikų“ personų ir pažuvauti Duobėje “kaip tada“. Šekspyras sakė, kad žuvauti -netinkamas žodis,  geriau meškerioti. Jei liksi be laimikio –  tai būsi tikras meškeriotojas. Akcija pavyko. Prisiminimai atgaivinti, žuvienė suvalgyta.

Duobė 2015 metais. Vanduo buvo taip nusekęs, jog nubristi į vidurį Nemuno buvo paprasta

Fotoparoda: hipsteriai su motobaikais arba “NERAMŪS KELIAUTOJAI”

Zenonas Langaitis, hipių laikų baikeris, atsiuntė mielą širdžiai info apie Romualdo Požerskio fotoparodą “Neramūs keliautojai”. Zenonas dar anksčiau glukoidams buvo pasiuntęs istorinių foto iš  Romo Kalantos laikotarpio: 1968 – 1974. Galite pasižiūrėti čia. Tai žmonės, kurie gyveno laisva idėja, roku, harlėjais. Tai pati šviesiausia sovietmečio jaunimo grupuotė. Dar vasara, keliaujate po Lietuvą. Puiki proga aplankyti parodą. Ieškokote taip: autostrados 122 kilometre nuo Vilniaus ir 188 nuo Klaipėdos yra ženklai, vedantys į dvarą. Kauno r. Babtų sen., Žemaitkiemio 10. Vietovės koordinatės: 55.066033,23.79128.

Birželio 15 dieną, Babtyno / Žemaitkiemio dvare vyko Romualdo Požerskio parodos „Neramūs keliautojai” atidarymas. Publikai pristatyta darbų serija – visiškai nebūdinga gerai pažįstamoms ir ikoninėmis laikomoms fotografo nuotraukoms. Veikiau tai galimybė susipažinti su išskirtine menininko biografija ir to laikmečio dvasia.

„Noras parodyti šiuos darbus kilo visai atsitiktinai”, – teigia vienas parodos iniciatorių, menotyrininkas Tomas Pabedinskas. 1971–1975 metais R. Požerskis kartu su keliais kitais studentais savo draugais vasaras praleido motociklais keliaudami po Lietuvos, Latvijos bei Estijos kraštus. Dienoraštinis fotografijos pasakojimas puikiai atsiskleidžia ir atidarymo metu: susirinkę nuotraukų herojai prisimena visas laisvės ir maišto, sumišusių su jaunyste, istorijas, kurios taip naiviai ir netiesiogiai, tačiau tvirtai atsiremia į nepriklausomos Lietuvos troškimą.

Odinės iš Amerikos atsisiųstos ar pačių pasisiųtos striukės, garinti džinsai, tuo metu klausoma „Led Zeppelin” ar „Pink Floyd” muzika, prieštaravo tuometinei ideologijai ir buvo laikoma maišto simboliais. Dar daugiau, po Kalantos tragedijos, sustiprėjus laisvės apribojimams, keliautojai neišvengė ir kuriozų: štai kartą, patekus į eismo įvykį motociklininkas negalėjo net ligoninėje nusiimti šalmo, mat turėjo ilgus garbanotus plaukus, kas reiškė, jog jei tokią šukuoseną būtų pamatę sovietai, jam būtų atimtos teisės.

Serija atgyja ne tik dėl pasakojamų istorijų, pati ekspozicija tarsi pratęsia „Neramių keliautojų” dvasią. Šalia nuotraukų galima apžiūrėti ir visą jau antikvariniais laikomų motociklų kolekciją, o už dvaro esantys laukai tarsi sustiprina tą laisvės troškulį.

Taip pat šiuo metu yra ruošiamas „Neramių keliautojų” serija grįstas albumas, kuriame bus galima rasti ir nuotraukų, papildančių R. Požerskio dienoraščio

iškarpas. Rudenį vyksiančiame knygos pristatyme bus galima plačiau susipažinti su knygos sudarytojų – R. Požerskio ir T. Pabedinsko – motociklininkų serijos vertinimu ir interpretacijomis bei darkart pajusti septinto dešimtmečio maištininkų dvasią.

Paroda veiks iki spalio 30 d.

Info šaltinis:  alfa.lt

Zenono Langaičio glūkoidams dovanotos fotosesijos apie  hipišką Palangą ir baikerių pažintines keliones ir nuotykius

Glūkas No 36 – 2017

Filmas “Glūkas 36. 2017“ || Garažų Klipai 2017 || Filmino:: Laima, Donatas, Agnė, Dzilbus

Ar oras gali būti kliūtimi susitikti kartą metuose? Tokį klausimą gavo kone kiekvienas. Virgis Lepeška atsakė apibendrindinta visų nuomone: aš čia atvažiavau ne saulės voniose maudytis, o susitikti su draugais. “Sunku būtų paneigti“ – atsakytų a.a. Juozas “Bunka“ Petraitis. Kas norėjo – tas atvyko. Vasariškas oras Lietuvoje retas svečiais, tačiau Glūke saulė, + 20 C, vanduo ežere ne toks kaip Seišelių salose bet maudynėms tinkamas.

Nekalbant apie tuos, kurie čia jau 36 metai iš eilės, dar atvyko Stasys Kerėža (vilnietis iš Alytaus Madrido) – didysis keliauninkas dviračiu, išmaišęs kone visą Europą ir gabalėlį Azijos, Vytas “San Simnas“ Stanevičius (vilnietis iš Simno) su WV Beetl’u. Viduko Onutė, trumpam grįžusi iš Vokietijos, čia surado krūvą žemuogių. Vytas Dumbliauskas, mūsų politologas, pradžiugino prisiminimais iš 1975 metų. Jis ekspromtu padainavo keletą to laikmečio gabaliukų. Tą įsimintiną naktį iš šeštadienio į sekmadienį, glūkzauro Virgiaus ir Rimos anūkas Mykolas repavo savo kūrinius ir tai buvo netikėtumo bomba visiems. Agnė, mūsų kiečiausia vokalistė, šventė savo gimtadienį kažkur kitur, bet Dzilbus su Rasa jos nepamiršo ir pasveikino ją čia, prie Glūko jos pačios ne kartą atliktu gabaliuku. Šekspyras, nors buvo pasamdytas koncertuoti kitame Lietuvos geotaške, jau apie 5 valandą po pietų, Laimutė – jo sesė, jį teleportavo čia. Tai įrodymu grįstas poelgis, jog, jei tikrai nori, visad randi būdą pabūti su bendraminčiais. Ir atvirkščiai: galima rasti 101 priežastį kaip to nedaryti. Albertas atliko visą savo songų rečitalį, dar įnešė daug šurmulio savo šekspyriška dvasia ir pastabiais komentais.

Dalis atvykusių atvažiavo su vaikais, kiti ir su anūkais. Trys kartos kartu. Kas gali būti gražiau ir mieliau? Rekomenduojame.

Skambino ir perdavė šiltus linkėjimus maestro Alvydas A. Jegelevičius. Agnė Jonkutė, atrodo, paežerės stoginėje pradėjo realizuoti savo naujausią meno kūrinį. Beje, Agnė atvažiavo čia su Aliaskos malamutu, kurį pasaugoti paprašė seneliai. Nepilnametei vokiečių aviganei, brunetei Fiji, tai teikė tam tikrų privalumų, nes didysis rogių šuo tapo jos žaidimų kompanjonu. Įvertinimo negavo pagal draugių rekomendacijas, Laimos iškeptas netikras zuikis, kuris neatsargiai buvo paliktas ant turistinio stalelio ir pateko į keturkojės brunetės skrandį. Algis “Vatikanas“ Vaitkevičius žavėjo savo arbata, kurią gėrėm 3 kartus per dieną. Aptariant aktualijas, pokalbiai, su Algiu, su Donatu ar glūkzauru Virgium buvo turiningi, prisodrinti netikėtais požiūrių rakursais.

Viktoras su Jule vaišino pačių kepta skaniausia Baltijos arealo duona ir nepamiršo atvežti Viktoro sugautą lydeką, įdarytą tik jiems patiems žinomais ingredientais ir todėl nepaprastai skanią.
Su šeimomis atvyko dvi ledi: Ilona ir Rasa – jos čia nuo 1981 metų. Tada joms buvo 5 metai. Pavyzdys jaunimui kaip puoselėti tradicijas.

Lietuvos londonietis Kapitonas nepagavo nei vienos žuvies, nes vėjas pūtė ne iš tos pusės, tačiau voveraičių pririnko pakankamą kiekį, kurio užteko visai bendrijai paragauti.
36-tas susibūrimas sutapo su Jimo Morrisono mirties 46-tomis metinėmis. Ta proga Didžiojo Rokmuzikos Sprogimo 1968 – 1974 atgarsius užtikrintai transliavo Donato Bang & Olufsen audio stebuklas, deja, akumuliatorius energija nebegalinė. Rytą Jimį transliavome jau per Kapitono planšetę.

Pokalbiai variavo nuo slavų genčių euroazijoje kilmės iki Verygos ekspermentinės antialkoholinės kampanijos ir svarstymų apie atostogas Seišelių salose, kurios gali pretenduoti į top lygį. Dar apie socializmą, kurio taip geidžia lūzeriai ir nagrinėjome naujausių undergraudinių knygų recenzijas.
Pažiūrėję Garažų Klipų sukurtą filmuką, virtualiai bendrausime su tais, kurie dėl objektyvių priežasčių atvykti negalėjo. Čia sudėjome viską, ką būtina parodyti. Tai susitikimo akimirkos, multimedija. Pastaroje filmo dalyje parodome visus atlikėjus po 20-30 sekundžių (kad labai neįkirėti).
Kaip teigia daugiamečiai stebėjimai, vasara prasideda po Glūko. Geros vasaros linkime visiems!!

Fotogalera “Glūkas 36. 2017

Bitlų Joninės (reprise)

Kai saulė maksimaliai apšviečia Šiaurės pusrutulį, naktis tampa trumpa kaip Aisčių drumerio Vaclovo Kazlausko antiveryginis sveikinimas “Į“. Suprask “į sveikatą“. Tada glukoidų vilniečiai ir alytiečiai renkasi neutralioje teritorijoje, kažkur prie Aukštadvario aptvare pas Džonį ir atlieka ritualines Joninių apeigas. Dar 2010 metais Ilonai kilo mintis surengti Bitlų Jonines su Liverpulio garsų hipsteriškomis apraiškomis. Yra išlikęs filmukas, vertas prisiminti. Tada Ilona pasakojo savo moksleiviškus nuotykius pajūryje, kaip stovyklos vadovas Leonidas Donskis vietoj to, kad pūsti sovietinę propagandą į jaunas moksleivių galveles, jau temstant, juos nusivesdavo prie jūros ir dainuodavo jiems bitlų dainas. 2010 metų filmą ir tekstą rasite čia.

Šią vasarą atkartoti tokį vakarėlį – tai tas pats kaip įbristi į tą patį upės vandenį, praėjus septynetui metų. Tiesiog neįmanoma. Bet jie įbrido! Šį kartą jau glūkzaurų Virgiaus ir Rimos anūkai, Ilonos ir Artūro sūnūs Jonukas ir Mykolas pasirūpino aparatūra ir garso takeliu, o Garažų Klipai užfiksavo keletą momentų. Tai lyg uvertiūra Glūko meetui 2017. Viskas vyko korektiškai ir sklandžiai. Pasižiūrėkite.

Bitlų Joninės (reprise) || Garažų Klipai 2017

Susitikimas Miesto Sode. Alytaus šventė 2017

Miesto šventė įsibėgėja. Besišypsantys veidai ir geras oras. Šeštą valandą vakare, prie pašto susitinka Vilius Vaicekauskas ir Laimutis Urbanavičius, vaikšto po švenčiantį miestą. Viliasi sutikti seną alytiškį. Dviejų valandų begždžias paieškas vainikuoja staigmena. Miesto Sode jie sutinka plačiai žinomą fizioterapistą, sveikų judesių naudos organizmui skleidėją, Niu Jorko alytiškį Shmuel Tatz. Jam  įteiktas ambasadoriaus ženklas už aktyvią profesinę ir visuomeninę veiklą, reikšmingus pasiekimus, inicijuotus pokyčius, išlaikant tvirtą ryšį su Alytumi. Alytiškes iš Vilniaus ir Čikagos, alytiškius iš Alytaus: Bronių Matažinską, dabar gyvenantį užmiesčio fazendoje, sporto ir kolekcionavimo entuziastą Zenoną Gramacką, Vilniaus alytiškį eksseimūną Algirdą Kunčiną, Laimutį Urbanavičių – kilnojamos “Gegutės“ kavinės patroną, kaimo turizmą propaguojantį ir pernai Glūko ežerą pagal kranto perimetrą laisvu stiliumi apiplaukusį Vilių Vaicekauską ir vieną iš glūkoidų grupuotės pakūrėjų – Dzilbų. Čia juos Laima ir nufotino (čia toks žodis-naujadaras, spontaniškai gimęs rašant šią žinutę).

Kaip išsikalbėjome, visi pasąmonėje ėjo į Miesto Sodą “Aisčių“ ar Šekspyro klausyti. Bet ploščiatkėje išgirdo rusiškai (ar baltarusiškai) dainuojančią įstabią ponią, kurią vėliau pakeitė miesto menininkų libretas “Eglė žalčių karalienė“. Kad pamatyti artistus aikštelės viduryje, kaip gaidžių peštynėse, reikėjo alkūnėmis prasiskinti takelį. Beveik kaip paneliukėms per paskutinį šokį “kviečia merginos“ 1968 metais ploščiatkėje.
Iš Šventosios skambino Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas ir perdavė šiltus linkėjimus kolegoms alytiškiams. Čia dar sutikome fotomeistrą Vytą Stanionį ir matėme šalia fontano praeinant Algirdą Žemaitį, visad turintį sveikų idėjų visoms situacijoms.
Gražu ir šventiška, nuotaikinga ir nelabai linksma, nes seniems alytiškiams Miesto Sode lyg ir nebuvo ką veikti.
Iki naujų susitikimų!
Daugiau su šia žinute susijusių postų::

>> Karas su ”medikų” klanu: kaip gyventi be vaistų. Shmuel Tatz įtaigiai kalba apie fizioterapijos naudą II-je vidurinėje mokykloje
>> Glukas 35 [2016] (apie Viliaus plaukimo minimaratoną)

Dvidešimt ir viena Vabalų Vudstoko vasara

Nebūtina skristi į Ibizą. Hipiškai išpaišytų vabaliukų yra ir Lietuvoje. Klipe “Vabalų himnas“ matysite visą plejadą personų – žinomų plačiai ir dar sužibėsiančių ateityje. Juos visus jungia nuolatinis status quo santykyje su legendiniu volkswagenu BEETLE. Susipažinkite: Darius Užkuraitis (muzikologas), Vabalų klubo prezidentas Arūnas Stepulis, Indrė Burlinskaitė – iš Alytaus kilęs modelis, 2009 metų Mis Lietuva rinkimuose pelniusi Mis Publika titulą, “Olialia mergaitės“ projekto žvaigždė, Vaida Kisieliūtė – jos kolegė, spindėjusi Olialia projekte (nuotraukose su Indre), dainų autorius ir atlikėjas Albertas Antanavičius, kelionių į Ukrainą organizatorius Vytenis Ališauskas iš Kauno, orginalus žmogus alytiškis eksseimūnas Antanas Nedzinskas, dainos autorius ir atlikėjas Germanas Skoris su idėjos autorium Marium Daukšiu ir jo žaviąja antrąja puse Auguste, vabalinių idėjų generatorius Sigitas Mikolaitis, Vabalų klubo veteranas, iškalbingasis vabalinių aukcionų vedėjas Ričardas bei dalykiškasis Erdvilas Ališauskas, aštuoniasdešimtųjų metų Vilniaus “Žalgirio“ futbolo komandos lyderis Stanislovas Danisevičius, vairuojantis oranžinį Vabalą, latvė Inta – geria kavą, sėdėdama margaspalviam vabale, vabalų apžvalgos sumanytojas Vytautas Stanevičius, Danas Babenskas – išmoningasis konstruktorius, techninių idėjų įgyvendintojas! Šoka ant Vabalo. Ir kiti vabalistai

Vabalų himnas || Germanas Skoris || Garažų Klipai 2017

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Startuoja vasara, o su ja kartu ir Vabalai. Ne, tai ne kenkėjai, atvirkščiai – mieli, tarsi žaisliniai automobiliukai, draugiškai „pravardžiuojami“ Vabalais. Volkswagen Kaefer (Vabalas) – žmogaus, pakeitusio automobilizmo istoriją, Ferdinando Porsche kūrinys, kuris tebežavi ir XXI amžiaus auto gerbėjus. Turbūt neįmanoma surasti pasaulio šalies, kuri neturėtų savo Vabalų klubo, vienijančio šio kultinio automobilio fanus. Nesunku suprasti, kodėl…

Per daugiau nei šešis dešimtmečius (iki 2003 metų) virš 21 milijono Volkswagen vabalų nuriedėjo nuo konvejerių. F. Porsche jį kūrė kaip liaudies automobilį Adolfo Hitlerio nurodymu. Karo metais dėl suprantamų priežasčių jis kiek pakeitęs savo išvaizdą taip pat buvo „mobilizuotas“ į Vermachto gretas.

Po karo Volkswagen Vabalas tapo tuo, kuo jis garsus ir dabar, „įgavęs dvasią“. Daugeliui žmonių Vakarų pasaulyje tai buvo pirmasis automobilis, kuriam iki šiol jaučiama nostalgija ir sentimentai. Neįprastos kėbulo formos traukte traukia akį ir šiuolaikiniam žmogui. Tais laikais tai buvo ekonomiška (kuro sąnaudos 7 litrai), pigi transporto priemonė. Kai kas jį įvertino ir kaip patį seksualiausią automobilį. Nežinia kas paskaičiavo, bet yra nuomonė, kad Vabale buvo pradėta daugiausia vaikų iš visų kada nors buvusių ir esančių transporto priemonių. Sutikime, sunku ginčytis su šiais tyrėjais.

Netgi tarp šių legendų ypatingą vietą užima autobusiukai VW Bus T 1. Puikus dizainas, optimaliai išnaudota erdvė – tai tik pora komplimentų šiam gražuoliui, kuris tapo hipių judėjimo pakilimo kultiniu automobiliu ir savo seksualumu nenusileido Volkswagen Vabalui bei glaudžiai asocijuojasi su Vudstoku.

Lietuvoje taip pat yra šios legendos gerbėjų, susibūrusių į Lietuvos Vabalų klubą, gyvuojantį nuo 1996 metų. Dideliems šių retro automobilių entuziastams Arūnui Stepuliui ir Sigitui Mikolaičiui pavyko įkūnyti savo svajonę. Klubas savo veiklą pradėjo Vilniuje, Smetonos gatvėje, „Respublikos“ redakcijos kavinėje „Už Tave“.

Tai vieta, kur aš dirbau, o į darbą atvažiuodavau baltu Vabalu, kurį įsigijau iš Alvydo Jegelevičiaus AlviJago. Šis baltas į akis krentantis automobiliukas tarnavo ir reklamos tikslais, parodydamas kelią, kur būtent labiausiai laukiami svečiai ir, kad būtent čia jie turės gerą laiką. Beje, tai pirmas baras Lietuvoje, kuriame atsirado karaoke. Čia tarp laukiamiausių svečių buvo Albertas Antanavičius Šekspyras ir vienas iš „Kertukų“ lyderių Vydmantas (Vidas) Juronis, kaimynystėje turėjęs garso įrašų studiją. Įdomi, dažniausiai nuolatinė publika čia mėgo leisti laiką. O žurnalistų, prokurorų (greta buvo Generalinė prokuratūra) ir margaspalvės kūrybinės bohemos čia niekada nestigo, nes buvo laikas, kai aš savo bare galėjau įpilti į skolą ar šiaip be niekur nieko geram prieteliui pakelti kūrybinę dvasią.

Tokioje dainingoje, draugiškoje aplinkoje vabalistai rado prieglobstį. Ten kilo geriausios idėjos, kelionių planai, mintis, kad reikalinga visus šių automobilių fanus vienijanti šventė. Iš ten ir pajudėjo pirmosios šventinės kolonos, skelbdamos vasaros sezono atidarymą. Pradžioje buvom 5-7 ekipažai. Praėjus dviems dešimtmečiams vabalistų ratas ženkliai prasiplėtė. Oficialių klubo narių skaičius peršoko pusšimtį. Maršrutai pasiekė šiauriausią Europos tašką Nordkapp, o pietuose – Ukrainos Juodosios jūros pakrantę. Dalyvaujama įvairiose šventėse, vykstama ir į Lenkijos, Latvijos kolegų vabalistų renginius. Šie su atsakomaisiais vizitais buvoja pas mus. Labai geri kontaktai su bliuzmenais iš The Road Band, Senas kuinas, kurie mielai akomponuoja Vabalų „gyvo garso“ pasirodymuose.

Be abejo, kad toks Vabalo numeris labiau patiktų Albertui Antanavičiui – Šekspyrui

Iš Alytaus kilęs modelis Indrė Burlinskaitė – kuklesnė nei Šekspyras, jai tiek daug A raidžių ant numerio nereiktų, užtektų ir poros gražių, bet didelių NULIŲ.

Sezono atidarymo šventės tapo tarptautinėmis ir vyko įvairiose Lietuvos vietose. Dėl jų, tarsi dėl olimpinių žaidynių, teko pasivaržyti būsimiems organizatoriams, kad kuo svetingiau priimtų legendinius volkswagenus bei jų šeimininkus supažindintų su patraukliausiomis ir ypatingomis savo krašto vietomis, o šie niekada nelikdavo skolingi, garantuodami puikų ir išskirtinį reginį to krašto žmonėms. Spalvingos automobilių kolonos riedėjo Trakų, Smalininkų, Anykščių, Kurtuvėnų (prie Šiaulių), Radviliškio, Jiezno, Molėtų ir kitomis apylinkėmis. Jose sulaukėme braliukų iš Latvijos, kaimynų iš Lenkijos. Čia lankėsi Estijos, Baltarusijos, Ukrainos, Sankt Peterburgo vabalistai. Buvo maskviečiai, netgi kroatai. Lietuvoje tvirtos vabalistų pozicijos Radviliškyje, Kaune, Tauragėje, Vilniuje.

 

Sena kaip vabalai svajonė – padaryti legendinių automobilių šventę Dzūkijoje, kur nors apie Simną, prie Dusios ar Giluičio ežero. Šiais metais realiai buvo svarstytas šis variantas, bet nukonkuravo Gelgaudiškis, esantis gražioje Nemuno pakrantėje, kuris svetingai priėmė šventės dalyvius.

Labiau nesiplėsdamas kviečiu pabuvoti su vabalistais jų šventėse, užsikrėsti ten skleidžiama pakilia nuotaika, o kitą metą pamatyti ir išgirsti zyziančią įvairiaspalvę, 100 ekipažų legendinių Volkswagen vabalų koloną, šmirinėjančią mielomis Alytaus apylinkėmis su pypsinčiais linksmais signalais – atsaku į vietos gyventojų sveikinimus.

Kuo gi ne Vudstokas?

Vabalų šventės šėlionė

———————————————–

VW Beetle galerija. Tai ne tik 2009-tieji.

Valdžios rokenrolas ir Alytaus miesto šventė 2017

​     Roko muzika ir jos atmainos kukliame provincijos miestelyje merdi. Jei sovietų valdžia 1970 metais Aisčiams uždraudė vadintis Aisčiais, tai šakninių alytiškių išrinkta, jau sava, miesto valdžia išeliminavo miestą reprezentuojančias ir patriotiškai mūsų kukliam provincijos miesteliui nusiteikusias ir nusipelniusias grupes ir atlikėjus. Svaras 409 su Ričardu Vymeriu iškepė antrąjį kompaktą, skirtą alytiškiams, išvykusiems laimės ir pragyvenimo šaltinio ieškoti svečiose šalyse. Ir dar, kompaktas dedikuotas vilčiai, jog jie sugrįš! Gražu, jei Svaro 409 muzikantai pradžiugintų alytiškius savo naujausia kūryba Miesto šventėje. Bet ne.

Svaras 409. Foto: alytausgidas.lt

     Arba Andy Abro Band su Andrium Abramavičium šiltai priimami tarptautiniame Suvalkų bliuzo festivalyje ar kitame artimame užsienyje, bet tėvonijoje jiems vietos nelika.
     2015 metais, kai Miesto Sode miesto šventės metu, po 45 metų pertraukos koncertavo Aisčiai, tikrinių alytiškių anplūdis buvo neregėtas. Iš Vilniaus ir Kauno, iš Amerikos ir Norvegijos iš Kurorto ir Anos Pusės susirinko gimtojo miesto vyrai ir moterys, nesimatę 30-40 metų ir “po grybu“ klausė Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus, Vladimiro “Žorkos“ Bondarevo ir Aisčių. Šiais metais vietinių valdžiažmogių sprendimas neįsileisti miesto grupių į šių metų miesto renginius – keistas ir sunkiai suvokiamas.
Andy Abro band. Foto : FM99
 fgdfgfg
Todėl už DIDELIUS pinigus perkami Eurovizijos lūzeriai ir popso saldukai Linas Adomaitis ir Vaidas Baumila. Geriau jau būtų pasamdę Foo Fighters ir Coldplay. Alytus būtų nugarsėjęs, bent jau Europoje, pretendavęs pasiekti Guineso rekordą svečių anplūdžiu ne tik iš LT bet it iš ES. Viešbučiai perpildyti, žmonės nuomuoja svečiams butus ir kambarius, Laimutis Urbanavičius su savo kilnojama “Gegutės“ kavine nespėja ruošti kavą iš Kolumbijos Andų priekalnėse išaugintų pupelių …
Foo Fighters. Foto: marvelcinematicuniverse.wikia.com
Coldplay. Foto: worldversus.com
 fdgfgf
Bet šios grupės jau kainuotų LABAI DIDELIUS pinigus.
Beje, apie pinigus. Aisčiams savivaldybė už 2015 metų dviejų dalių koncertą Miesto Sode atsilygino VIENU viskio buteliu “Pušies “ kavinėje.
Aisčiai 2015
dfsdfdf
Palyginimui, šių metų dešimtys tūkstančių eurų, kurie bus sumokėti už abejotinos vertės performansus – auksinis sprendimas. Gali susirungti su Oleko šaukštais.
Tiek apie valdžios rokenrolą ir požiūrį į senuosius tikrinius alytiškius. Matyt, mano, jog jie jau išmirė.
O šventė turi būti šauni ir turininga. Įvairių švieselių paradas dar kermošius, miestelėnų eisena, inscenizacijos miesto šventės tematika, dar kažkas. Veiksmai vyks Rotušės aikštėje, Miesto sode, Dailidkės prieigose ir mūsų širdyse.
Linkime gero oro ir gerai pasilinksminti!

Gatvės muzikos diena. Vilnius 2017

Nors GATVĖS MUZIKOS DIENA 2017 plakatai skelbė, jog “viso pasaulio gatvės muzikantai šiemet renkasi į Vilnių“, vis tik vietos muzikantai nustelbė svečius ir viso pasaulio gatvės muzmenai nesusirinko į Vilnių. Grojančius ir dainuojančius fotografavo mūsų korespondentas, jau daug dešimtmečių Alytaus vilnietis  – Eugenijus Vnarauskas. Pasižiūrėkime.