Roko senjorų vakaras. Angelai ir pušies šakelės

rugsėjo 6, 2017

 

 

Rugsėjo 2 dieną Miesto Sode vyko Roko Senjorų vakaras, skirtas muzikanto, dainininko Vladimiro Bondarevo – Žoros atminimui ir senų draugų ir draugių susitikimui. Grojo Alytaus Aisčiai su aisčiu Romualdu Stankevičium priešakyje.

Renginys subūrė 3 kartus mažiau dalyvių, lyginant su 2015 metų Aisčių koncertu. Tada ploščiatkė nesutalpino savyje visų, nes atvyko senieji alytiškiai ne tik iš Kurorto, Centro ar Kriaušiaus, be ir iš Vilniaus, Kauno, USA, Norvegijos, Airjos ir Anglijos. Gal nyki reklama “pasitarnavo“, nes informacijos skvarbą iliustruoja epizodas, kai Dzilbus jau movėsi batus eiti į Miesto Sodą, suskambo telefonas. Šakninis Aisčių bosistas Viktoras Jonkus sakė, jog gaudant podleščikus, Kobra minėjo, jog kažkoks renginys Žorkos atminimui vyks, tik nežino kur ir kada. Štai taip. Kai sužinojo kur ir kada, Viktoras dar paklausė: ar galima truputį pavėluoti. Na, nebūtų Vycka. Julė į renginį atėjo šlapiais plaukais – ką tik iš baseino. O kiek dar būtų susirinkę, jei būtų žinoję…  Šiais metais organizatoriai glūkoidų net į informacinius rėmėjus neįtraukė. Palyginimui 2015 mūsų tinklapis Aisčių atgimimo po 45 metų koncertui padarė krūvą virtualių proklamacijų ir istorinių rašinių apie grupę.

AISČIAI sugrįžta
AISČIAI: atgimė visiems laikams
AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Tie kurie atėjo, vis klausė Dzilbaus, kodėl negroji, o kodėl nedainuoja grupės siela –  Alvydas Jegelevičiaus, o kur drumeris ir dainininkas Vacys Kazlauskas – Septynios Arklio Jėgos?? Mes tai SENŲ Aisčių gabalų atėjome paklausyti.  Nedainavo, negrojo, gali būti, kad skurdžiam  biudžetui dar dvi burnos būtų nepakeliama našta, todėl Aisčių pirmeivių ir nekvietė. Bet laikas eina, viskas kinta ir dabartinė grupė parodė, jog groja profesionaliai. Pūtikai skambėjo kaip Blood Sweat and Tears ar Chicago, ritmo grupė be priekištų. Respektas jauniesiems gitaristams. Pasitaikė ir jovaliuko, bet tai studentiško įpročio: viską išmokti paskutinę naktį prieš egzameną pasekmė. Maloniai nustebino solistės kai kurie vokaliniai epizodai, pavyzdžiui, Tinos Turner daina privertė suklusti, o senas Aisčių Manfred Man topinis songas nuvylė nykiu vokalu, nors interpteracija superinė. Keletą dainų padainavo Albertas Šekspytas Antanavičius ir jam, kaip visada, pasisekė penyti publikos palankumą.

Laimutis po neesančiu grybu prekiavo kolumbietiška kava. Linas Jakštonis pasakė daug tiesos apie Aisčius ir renginio prasmę.  Juozas Muzikevičius paparacino su nikonu. Kai pamatai žmogų su ekskliusyviniu fotoaparatu, vis pamnai –  šis vyrukas dirba National Geographic žurnalui. Juozas šiam žurnalui nedirba, bet sėkmingai medžiojo išnystančius senuosius alytiškius ir tai jam puikiai pavyko. Dar leido pasinaudoti nuotraukomis, kurias sudėjome į foto galerą. Čia rasite ir kitų glukoidų užfiksuotų foto taikinių.

 

 

 

 

 

 

 

Kai iPhone 6S ir vėlesni modeliai suteikė galimybę daryti Live Photo nuotraukas, garažų klipai, naudodmi tokias foto, padarė ekspermentinį klipuką. Live Photo atrodo kaip įprasti *.jpeg failai, tačiau savyje turi 1 – 2 sekundžių vaizdo ir garso informaciją. Nemokami konvereriai kokybę nužudo, bet žiūrėkite. Gal patiks?


Į renginį atėjo Henrikas Šyvokas – miesto senatorius, Igoris Riabovas – nenuilstantis spidolinių laikų rock apžvalgininkas, melomanai: Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Miesto Sodo pirmoji ponia Aldona Marcinkevičienė, istorikas Arvydas Šmitas Braždys, dviračių sporto entuziastė kurortietė Dalia, akvarelininkas Benas Jenčius, koncertmeisteris Viktoras Ščetilnikovas, mokytoja Rita Ališauskienė, londonietis, vis daugiau laiko gyvenantis LT, Vladas Kapitonas Dimavičius, ėjimo sporto pradininkas Kastytis Pavilonis, LT futbolo čemionas Vytas Watas Malinauskas, airiškų reportažų autorius glūkoiduose autorius Vytas Galbuogis, daug pasipuošusių pagyvenusių ponių, vis provokuojančių atsiminti ar tai ta, kurią matei 1968 metais ploščiatkės šokių vakare ir kiti, jau sunkiai įvardijami.

Kai nusipelnę alytiečiai už gerybinę veiklą pradėjo gauti dovanų keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę Angelas (tokių jau įteikta devynios, 2015 gavo ir glukoidai, o šiame renginyje – mūsų Albertas Šekspyras Antanavičius ir įmonės Asociacija Matučio Namai vadovas Vilmantė Petrusevičienė), glukoidai nutarė renginius, kuriuose dalyvauja, vertinti PUŠIES ŠAKELĖMIS – nuo vienos iki penkių. Kriterijai: organizaciniai reikaliukai, dvasingumas, palyginimas su panašiais renginiais, kokybė įvairiomis prasmėmis, išliekamoji vertė, masiškumas, atsiliepimai ir begalė kitų niuansų. Šis renginys gauna TRIS PUŠIES ŠAKELES. Džiaukimės ir paplokime.

Iki naujų susitikimų Miesto Sode!

 

 

Reklama

Ežgės Duobėje

liepos 26, 2017

 Filmukas “Ežgės“ || Garažų Klipai 2017

Kai 1964 metais Duobėje visi šaudė iš parakinių ir smėlis buvo pilnas degtukų, tada Alvydas Petkevičius čia ant kartono gabalo nutapė vieną pirmųjų savo peizažų. Nesvarbu kad 1970 Romas “Romėnas“ Zdanavičius, Dzilbus, Šekspyras, Sierukė, Virgius Lepeška, Vidukas, Kefyras čia gaudė ežges (tikrinis pavadinimas: pūgžlys) meškerėmis be plūdžių, bet su keturiais kabliukais ar kepė šašlyką, svarbu, kad Albertas “Šekspyras“ Antanavičius realizavo 3 metus austą ir brandintą idėją suburti čia keletą “tų laikų“ personų ir pažuvauti Duobėje “kaip tada“. Šekspyras sakė, kad žuvauti -netinkamas žodis,  geriau meškerioti. Jei liksi be laimikio –  tai būsi tikras meškeriotojas. Akcija pavyko. Prisiminimai atgaivinti, žuvienė suvalgyta.

Duobė 2015 metais. Vanduo buvo taip nusekęs, jog nubristi į vidurį Nemuno buvo paprasta


Fotoparoda: hipsteriai su motobaikais arba “NERAMŪS KELIAUTOJAI”

liepos 24, 2017

Zenonas Langaitis, hipių laikų baikeris, atsiuntė mielą širdžiai info apie Romualdo Požerskio fotoparodą “Neramūs keliautojai”. Zenonas dar anksčiau glukoidams buvo pasiuntęs istorinių foto iš  Romo Kalantos laikotarpio: 1968 – 1974. Galite pasižiūrėti čia. Tai žmonės, kurie gyveno laisva idėja, roku, harlėjais. Tai pati šviesiausia sovietmečio jaunimo grupuotė. Dar vasara, keliaujate po Lietuvą. Puiki proga aplankyti parodą. Ieškokote taip: autostrados 122 kilometre nuo Vilniaus ir 188 nuo Klaipėdos yra ženklai, vedantys į dvarą. Kauno r. Babtų sen., Žemaitkiemio 10. Vietovės koordinatės: 55.066033,23.79128.

Birželio 15 dieną, Babtyno / Žemaitkiemio dvare vyko Romualdo Požerskio parodos „Neramūs keliautojai” atidarymas. Publikai pristatyta darbų serija – visiškai nebūdinga gerai pažįstamoms ir ikoninėmis laikomoms fotografo nuotraukoms. Veikiau tai galimybė susipažinti su išskirtine menininko biografija ir to laikmečio dvasia.

„Noras parodyti šiuos darbus kilo visai atsitiktinai”, – teigia vienas parodos iniciatorių, menotyrininkas Tomas Pabedinskas. 1971–1975 metais R. Požerskis kartu su keliais kitais studentais savo draugais vasaras praleido motociklais keliaudami po Lietuvos, Latvijos bei Estijos kraštus. Dienoraštinis fotografijos pasakojimas puikiai atsiskleidžia ir atidarymo metu: susirinkę nuotraukų herojai prisimena visas laisvės ir maišto, sumišusių su jaunyste, istorijas, kurios taip naiviai ir netiesiogiai, tačiau tvirtai atsiremia į nepriklausomos Lietuvos troškimą.

Odinės iš Amerikos atsisiųstos ar pačių pasisiųtos striukės, garinti džinsai, tuo metu klausoma „Led Zeppelin” ar „Pink Floyd” muzika, prieštaravo tuometinei ideologijai ir buvo laikoma maišto simboliais. Dar daugiau, po Kalantos tragedijos, sustiprėjus laisvės apribojimams, keliautojai neišvengė ir kuriozų: štai kartą, patekus į eismo įvykį motociklininkas negalėjo net ligoninėje nusiimti šalmo, mat turėjo ilgus garbanotus plaukus, kas reiškė, jog jei tokią šukuoseną būtų pamatę sovietai, jam būtų atimtos teisės.

Serija atgyja ne tik dėl pasakojamų istorijų, pati ekspozicija tarsi pratęsia „Neramių keliautojų” dvasią. Šalia nuotraukų galima apžiūrėti ir visą jau antikvariniais laikomų motociklų kolekciją, o už dvaro esantys laukai tarsi sustiprina tą laisvės troškulį.

Taip pat šiuo metu yra ruošiamas „Neramių keliautojų” serija grįstas albumas, kuriame bus galima rasti ir nuotraukų, papildančių R. Požerskio dienoraščio

iškarpas. Rudenį vyksiančiame knygos pristatyme bus galima plačiau susipažinti su knygos sudarytojų – R. Požerskio ir T. Pabedinsko – motociklininkų serijos vertinimu ir interpretacijomis bei darkart pajusti septinto dešimtmečio maištininkų dvasią.

Paroda veiks iki spalio 30 d.

Info šaltinis:  alfa.lt

Zenono Langaičio glūkoidams dovanotos fotosesijos apie  hipišką Palangą ir baikerių pažintines keliones ir nuotykius


Glūkas No 36 – 2017

liepos 6, 2017

Filmas “Glūkas 36. 2017“ || Garažų Klipai 2017 || Filmino:: Laima, Donatas, Agnė, Dzilbus

Ar oras gali būti kliūtimi susitikti kartą metuose? Tokį klausimą gavo kone kiekvienas. Virgis Lepeška atsakė apibendrindinta visų nuomone: aš čia atvažiavau ne saulės voniose maudytis, o susitikti su draugais. “Sunku būtų paneigti“ – atsakytų a.a. Juozas “Bunka“ Petraitis. Kas norėjo – tas atvyko. Vasariškas oras Lietuvoje retas svečiais, tačiau Glūke saulė, + 20 C, vanduo ežere ne toks kaip Seišelių salose bet maudynėms tinkamas.

Nekalbant apie tuos, kurie čia jau 36 metai iš eilės, dar atvyko Stasys Kerėža (vilnietis iš Alytaus Madrido) – didysis keliauninkas dviračiu, išmaišęs kone visą Europą ir gabalėlį Azijos, Vytas “San Simnas“ Stanevičius (vilnietis iš Simno) su WV Beetl’u. Viduko Onutė, trumpam grįžusi iš Vokietijos, čia surado krūvą žemuogių. Vytas Dumbliauskas, mūsų politologas, pradžiugino prisiminimais iš 1975 metų. Jis ekspromtu padainavo keletą to laikmečio gabaliukų. Tą įsimintiną naktį iš šeštadienio į sekmadienį, glūkzauro Virgiaus ir Rimos anūkas Mykolas repavo savo kūrinius ir tai buvo netikėtumo bomba visiems. Agnė, mūsų kiečiausia vokalistė, šventė savo gimtadienį kažkur kitur, bet Dzilbus su Rasa jos nepamiršo ir pasveikino ją čia, prie Glūko jos pačios ne kartą atliktu gabaliuku. Šekspyras, nors buvo pasamdytas koncertuoti kitame Lietuvos geotaške, jau apie 5 valandą po pietų, Laimutė – jo sesė, jį teleportavo čia. Tai įrodymu grįstas poelgis, jog, jei tikrai nori, visad randi būdą pabūti su bendraminčiais. Ir atvirkščiai: galima rasti 101 priežastį kaip to nedaryti. Albertas atliko visą savo songų rečitalį, dar įnešė daug šurmulio savo šekspyriška dvasia ir pastabiais komentais.

Dalis atvykusių atvažiavo su vaikais, kiti ir su anūkais. Trys kartos kartu. Kas gali būti gražiau ir mieliau? Rekomenduojame.

Skambino ir perdavė šiltus linkėjimus maestro Alvydas A. Jegelevičius. Agnė Jonkutė, atrodo, paežerės stoginėje pradėjo realizuoti savo naujausią meno kūrinį. Beje, Agnė atvažiavo čia su Aliaskos malamutu, kurį pasaugoti paprašė seneliai. Nepilnametei vokiečių aviganei, brunetei Fiji, tai teikė tam tikrų privalumų, nes didysis rogių šuo tapo jos žaidimų kompanjonu. Įvertinimo negavo pagal draugių rekomendacijas, Laimos iškeptas netikras zuikis, kuris neatsargiai buvo paliktas ant turistinio stalelio ir pateko į keturkojės brunetės skrandį. Algis “Vatikanas“ Vaitkevičius žavėjo savo arbata, kurią gėrėm 3 kartus per dieną. Aptariant aktualijas, pokalbiai, su Algiu, su Donatu ar glūkzauru Virgium buvo turiningi, prisodrinti netikėtais požiūrių rakursais.

Viktoras su Jule vaišino pačių kepta skaniausia Baltijos arealo duona ir nepamiršo atvežti Viktoro sugautą lydeką, įdarytą tik jiems patiems žinomais ingredientais ir todėl nepaprastai skanią.
Su šeimomis atvyko dvi ledi: Ilona ir Rasa – jos čia nuo 1981 metų. Tada joms buvo 5 metai. Pavyzdys jaunimui kaip puoselėti tradicijas.

Lietuvos londonietis Kapitonas nepagavo nei vienos žuvies, nes vėjas pūtė ne iš tos pusės, tačiau voveraičių pririnko pakankamą kiekį, kurio užteko visai bendrijai paragauti.
36-tas susibūrimas sutapo su Jimo Morrisono mirties 46-tomis metinėmis. Ta proga Didžiojo Rokmuzikos Sprogimo 1968 – 1974 atgarsius užtikrintai transliavo Donato Bang & Olufsen audio stebuklas, deja, akumuliatorius energija nebegalinė. Rytą Jimį transliavome jau per Kapitono planšetę.

Pokalbiai variavo nuo slavų genčių euroazijoje kilmės iki Verygos ekspermentinės antialkoholinės kampanijos ir svarstymų apie atostogas Seišelių salose, kurios gali pretenduoti į top lygį. Dar apie socializmą, kurio taip geidžia lūzeriai ir nagrinėjome naujausių undergraudinių knygų recenzijas.
Pažiūrėję Garažų Klipų sukurtą filmuką, virtualiai bendrausime su tais, kurie dėl objektyvių priežasčių atvykti negalėjo. Čia sudėjome viską, ką būtina parodyti. Tai susitikimo akimirkos, multimedija. Pastaroje filmo dalyje parodome visus atlikėjus po 20-30 sekundžių (kad labai neįkirėti).
Kaip teigia daugiamečiai stebėjimai, vasara prasideda po Glūko. Geros vasaros linkime visiems!!

Fotogalera “Glūkas 36. 2017


Bitlų Joninės (reprise)

birželio 25, 2017

Kai saulė maksimaliai apšviečia Šiaurės pusrutulį, naktis tampa trumpa kaip Aisčių drumerio Vaclovo Kazlausko antiveryginis sveikinimas “Į“. Suprask “į sveikatą“. Tada glukoidų vilniečiai ir alytiečiai renkasi neutralioje teritorijoje, kažkur prie Aukštadvario aptvare pas Džonį ir atlieka ritualines Joninių apeigas. Dar 2010 metais Ilonai kilo mintis surengti Bitlų Jonines su Liverpulio garsų hipsteriškomis apraiškomis. Yra išlikęs filmukas, vertas prisiminti. Tada Ilona pasakojo savo moksleiviškus nuotykius pajūryje, kaip stovyklos vadovas Leonidas Donskis vietoj to, kad pūsti sovietinę propagandą į jaunas moksleivių galveles, jau temstant, juos nusivesdavo prie jūros ir dainuodavo jiems bitlų dainas. 2010 metų filmą ir tekstą rasite čia.

Šią vasarą atkartoti tokį vakarėlį – tai tas pats kaip įbristi į tą patį upės vandenį, praėjus septynetui metų. Tiesiog neįmanoma. Bet jie įbrido! Šį kartą jau glūkzaurų Virgiaus ir Rimos anūkai, Ilonos ir Artūro sūnūs Jonukas ir Mykolas pasirūpino aparatūra ir garso takeliu, o Garažų Klipai užfiksavo keletą momentų. Tai lyg uvertiūra Glūko meetui 2017. Viskas vyko korektiškai ir sklandžiai. Pasižiūrėkite.

Bitlų Joninės (reprise) || Garažų Klipai 2017


Susitikimas Miesto Sode. Alytaus šventė 2017

birželio 18, 2017

Miesto šventė įsibėgėja. Besišypsantys veidai ir geras oras. Šeštą valandą vakare, prie pašto susitinka Vilius Vaicekauskas ir Laimutis Urbanavičius, vaikšto po švenčiantį miestą. Viliasi sutikti seną alytiškį. Dviejų valandų begždžias paieškas vainikuoja staigmena. Miesto Sode jie sutinka plačiai žinomą fizioterapistą, sveikų judesių naudos organizmui skleidėją, Niu Jorko alytiškį Shmuel Tatz. Jam  įteiktas ambasadoriaus ženklas už aktyvią profesinę ir visuomeninę veiklą, reikšmingus pasiekimus, inicijuotus pokyčius, išlaikant tvirtą ryšį su Alytumi. Alytiškes iš Vilniaus ir Čikagos, alytiškius iš Alytaus: Bronių Matažinską, dabar gyvenantį užmiesčio fazendoje, sporto ir kolekcionavimo entuziastą Zenoną Gramacką, Vilniaus alytiškį eksseimūną Algirdą Kunčiną, Laimutį Urbanavičių – kilnojamos “Gegutės“ kavinės patroną, kaimo turizmą propaguojantį ir pernai Glūko ežerą pagal kranto perimetrą laisvu stiliumi apiplaukusį Vilių Vaicekauską ir vieną iš glūkoidų grupuotės pakūrėjų – Dzilbų. Čia juos Laima ir nufotino (čia toks žodis-naujadaras, spontaniškai gimęs rašant šią žinutę).

Kaip išsikalbėjome, visi pasąmonėje ėjo į Miesto Sodą “Aisčių“ ar Šekspyro klausyti. Bet ploščiatkėje išgirdo rusiškai (ar baltarusiškai) dainuojančią įstabią ponią, kurią vėliau pakeitė miesto menininkų libretas “Eglė žalčių karalienė“. Kad pamatyti artistus aikštelės viduryje, kaip gaidžių peštynėse, reikėjo alkūnėmis prasiskinti takelį. Beveik kaip paneliukėms per paskutinį šokį “kviečia merginos“ 1968 metais ploščiatkėje.
Iš Šventosios skambino Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas ir perdavė šiltus linkėjimus kolegoms alytiškiams. Čia dar sutikome fotomeistrą Vytą Stanionį ir matėme šalia fontano praeinant Algirdą Žemaitį, visad turintį sveikų idėjų visoms situacijoms.
Gražu ir šventiška, nuotaikinga ir nelabai linksma, nes seniems alytiškiams Miesto Sode lyg ir nebuvo ką veikti.
Iki naujų susitikimų!
Daugiau su šia žinute susijusių postų::

>> Karas su ”medikų” klanu: kaip gyventi be vaistų. Shmuel Tatz įtaigiai kalba apie fizioterapijos naudą II-je vidurinėje mokykloje
>> Glukas 35 [2016] (apie Viliaus plaukimo minimaratoną)


Dvidešimt ir viena Vabalų Vudstoko vasara

birželio 15, 2017

Nebūtina skristi į Ibizą. Hipiškai išpaišytų vabaliukų yra ir Lietuvoje. Klipe “Vabalų himnas“ matysite visą plejadą personų – žinomų plačiai ir dar sužibėsiančių ateityje. Juos visus jungia nuolatinis status quo santykyje su legendiniu volkswagenu BEETLE. Susipažinkite: Darius Užkuraitis (muzikologas), Vabalų klubo prezidentas Arūnas Stepulis, Indrė Burlinskaitė – iš Alytaus kilęs modelis, 2009 metų Mis Lietuva rinkimuose pelniusi Mis Publika titulą, “Olialia mergaitės“ projekto žvaigždė, Vaida Kisieliūtė – jos kolegė, spindėjusi Olialia projekte (nuotraukose su Indre), dainų autorius ir atlikėjas Albertas Antanavičius, kelionių į Ukrainą organizatorius Vytenis Ališauskas iš Kauno, orginalus žmogus alytiškis eksseimūnas Antanas Nedzinskas, dainos autorius ir atlikėjas Germanas Skoris su idėjos autorium Marium Daukšiu ir jo žaviąja antrąja puse Auguste, vabalinių idėjų generatorius Sigitas Mikolaitis, Vabalų klubo veteranas, iškalbingasis vabalinių aukcionų vedėjas Ričardas bei dalykiškasis Erdvilas Ališauskas, aštuoniasdešimtųjų metų Vilniaus “Žalgirio“ futbolo komandos lyderis Stanislovas Danisevičius, vairuojantis oranžinį Vabalą, latvė Inta – geria kavą, sėdėdama margaspalviam vabale, vabalų apžvalgos sumanytojas Vytautas Stanevičius, Danas Babenskas – išmoningasis konstruktorius, techninių idėjų įgyvendintojas! Šoka ant Vabalo. Ir kiti vabalistai

Vabalų himnas || Germanas Skoris || Garažų Klipai 2017

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Startuoja vasara, o su ja kartu ir Vabalai. Ne, tai ne kenkėjai, atvirkščiai – mieli, tarsi žaisliniai automobiliukai, draugiškai „pravardžiuojami“ Vabalais. Volkswagen Kaefer (Vabalas) – žmogaus, pakeitusio automobilizmo istoriją, Ferdinando Porsche kūrinys, kuris tebežavi ir XXI amžiaus auto gerbėjus. Turbūt neįmanoma surasti pasaulio šalies, kuri neturėtų savo Vabalų klubo, vienijančio šio kultinio automobilio fanus. Nesunku suprasti, kodėl…

Per daugiau nei šešis dešimtmečius (iki 2003 metų) virš 21 milijono Volkswagen vabalų nuriedėjo nuo konvejerių. F. Porsche jį kūrė kaip liaudies automobilį Adolfo Hitlerio nurodymu. Karo metais dėl suprantamų priežasčių jis kiek pakeitęs savo išvaizdą taip pat buvo „mobilizuotas“ į Vermachto gretas.

Po karo Volkswagen Vabalas tapo tuo, kuo jis garsus ir dabar, „įgavęs dvasią“. Daugeliui žmonių Vakarų pasaulyje tai buvo pirmasis automobilis, kuriam iki šiol jaučiama nostalgija ir sentimentai. Neįprastos kėbulo formos traukte traukia akį ir šiuolaikiniam žmogui. Tais laikais tai buvo ekonomiška (kuro sąnaudos 7 litrai), pigi transporto priemonė. Kai kas jį įvertino ir kaip patį seksualiausią automobilį. Nežinia kas paskaičiavo, bet yra nuomonė, kad Vabale buvo pradėta daugiausia vaikų iš visų kada nors buvusių ir esančių transporto priemonių. Sutikime, sunku ginčytis su šiais tyrėjais.

Netgi tarp šių legendų ypatingą vietą užima autobusiukai VW Bus T 1. Puikus dizainas, optimaliai išnaudota erdvė – tai tik pora komplimentų šiam gražuoliui, kuris tapo hipių judėjimo pakilimo kultiniu automobiliu ir savo seksualumu nenusileido Volkswagen Vabalui bei glaudžiai asocijuojasi su Vudstoku.

Lietuvoje taip pat yra šios legendos gerbėjų, susibūrusių į Lietuvos Vabalų klubą, gyvuojantį nuo 1996 metų. Dideliems šių retro automobilių entuziastams Arūnui Stepuliui ir Sigitui Mikolaičiui pavyko įkūnyti savo svajonę. Klubas savo veiklą pradėjo Vilniuje, Smetonos gatvėje, „Respublikos“ redakcijos kavinėje „Už Tave“.

Tai vieta, kur aš dirbau, o į darbą atvažiuodavau baltu Vabalu, kurį įsigijau iš Alvydo Jegelevičiaus AlviJago. Šis baltas į akis krentantis automobiliukas tarnavo ir reklamos tikslais, parodydamas kelią, kur būtent labiausiai laukiami svečiai ir, kad būtent čia jie turės gerą laiką. Beje, tai pirmas baras Lietuvoje, kuriame atsirado karaoke. Čia tarp laukiamiausių svečių buvo Albertas Antanavičius Šekspyras ir vienas iš „Kertukų“ lyderių Vydmantas (Vidas) Juronis, kaimynystėje turėjęs garso įrašų studiją. Įdomi, dažniausiai nuolatinė publika čia mėgo leisti laiką. O žurnalistų, prokurorų (greta buvo Generalinė prokuratūra) ir margaspalvės kūrybinės bohemos čia niekada nestigo, nes buvo laikas, kai aš savo bare galėjau įpilti į skolą ar šiaip be niekur nieko geram prieteliui pakelti kūrybinę dvasią.

Tokioje dainingoje, draugiškoje aplinkoje vabalistai rado prieglobstį. Ten kilo geriausios idėjos, kelionių planai, mintis, kad reikalinga visus šių automobilių fanus vienijanti šventė. Iš ten ir pajudėjo pirmosios šventinės kolonos, skelbdamos vasaros sezono atidarymą. Pradžioje buvom 5-7 ekipažai. Praėjus dviems dešimtmečiams vabalistų ratas ženkliai prasiplėtė. Oficialių klubo narių skaičius peršoko pusšimtį. Maršrutai pasiekė šiauriausią Europos tašką Nordkapp, o pietuose – Ukrainos Juodosios jūros pakrantę. Dalyvaujama įvairiose šventėse, vykstama ir į Lenkijos, Latvijos kolegų vabalistų renginius. Šie su atsakomaisiais vizitais buvoja pas mus. Labai geri kontaktai su bliuzmenais iš The Road Band, Senas kuinas, kurie mielai akomponuoja Vabalų „gyvo garso“ pasirodymuose.

Be abejo, kad toks Vabalo numeris labiau patiktų Albertui Antanavičiui – Šekspyrui

Iš Alytaus kilęs modelis Indrė Burlinskaitė – kuklesnė nei Šekspyras, jai tiek daug A raidžių ant numerio nereiktų, užtektų ir poros gražių, bet didelių NULIŲ.

Sezono atidarymo šventės tapo tarptautinėmis ir vyko įvairiose Lietuvos vietose. Dėl jų, tarsi dėl olimpinių žaidynių, teko pasivaržyti būsimiems organizatoriams, kad kuo svetingiau priimtų legendinius volkswagenus bei jų šeimininkus supažindintų su patraukliausiomis ir ypatingomis savo krašto vietomis, o šie niekada nelikdavo skolingi, garantuodami puikų ir išskirtinį reginį to krašto žmonėms. Spalvingos automobilių kolonos riedėjo Trakų, Smalininkų, Anykščių, Kurtuvėnų (prie Šiaulių), Radviliškio, Jiezno, Molėtų ir kitomis apylinkėmis. Jose sulaukėme braliukų iš Latvijos, kaimynų iš Lenkijos. Čia lankėsi Estijos, Baltarusijos, Ukrainos, Sankt Peterburgo vabalistai. Buvo maskviečiai, netgi kroatai. Lietuvoje tvirtos vabalistų pozicijos Radviliškyje, Kaune, Tauragėje, Vilniuje.

 

Sena kaip vabalai svajonė – padaryti legendinių automobilių šventę Dzūkijoje, kur nors apie Simną, prie Dusios ar Giluičio ežero. Šiais metais realiai buvo svarstytas šis variantas, bet nukonkuravo Gelgaudiškis, esantis gražioje Nemuno pakrantėje, kuris svetingai priėmė šventės dalyvius.

Labiau nesiplėsdamas kviečiu pabuvoti su vabalistais jų šventėse, užsikrėsti ten skleidžiama pakilia nuotaika, o kitą metą pamatyti ir išgirsti zyziančią įvairiaspalvę, 100 ekipažų legendinių Volkswagen vabalų koloną, šmirinėjančią mielomis Alytaus apylinkėmis su pypsinčiais linksmais signalais – atsaku į vietos gyventojų sveikinimus.

Kuo gi ne Vudstokas?

Vabalų šventės šėlionė

———————————————–

VW Beetle galerija. Tai ne tik 2009-tieji.