Verta prisiminti. Dar vienas muzikos kolektyvas-jubiliatas


 Po AISČIŲ sukelto furoro, miesto muzikinėje padangėje įsižiebė naujas šviesulys: Romo Stankevičiaus grupė, kurios įkūrimo jubiliejus – 40-metis sparčiai artėja. Apie tai išsamiai ir su dėmesiu rašo grupės dalyvis Vytautas Pavilonis (Barzda)

VYTAUTAS  PAVILONIS

Pavilonis vyt

Terminas “vokalinis-instrumentinis ansamblis”, atsirado apie 1960 metus, remiantis populiaria sovietinės ir Vakarų muzikos jaunimo banga. Būtent tada pradėjo formuotis muzikinės grupės, norinčios tapti Vakarų roko grupių pavyzdžiu savarankišku analogu (žinoma, pakoreguota pagal ideologija). Dėl ideologinių sumetimų/priežasčių, tais laikais, vadintis roko grupėmis nebuvo leista (roko muzika buvo paskelbta “pūvančių Vakarų kultūros produktas”). Todėl šioms grupėms, iš „ aukščiau “, buvo sukurtas pavadinimas – “vokalinis – instrumentinis ansamblis” arba sutrumpintai – VIA. VIA buvo kuriami prie įvairių profsąjunginių kultūros institucijų: filharmonijoje, koncertinėse asociacijose. Be profesionalių kolektyvų, tuo pačiu laikotarpiu meno saviveiklos pagrindu kūrėsi VIA ansambliai ir pramonės įmonėse, globojamų vietinės valdžios ir profsąjungų. Tokios įmonės turėdavo pranašumą socialistinio darbo lenktynių rezultatams ir galimybę būti apdovanota socialistinio darbo spartuolio vėliava.

Tipinis VIA sudarė 6-10 ar daugiau žmonių, paprastai sudėtyje buvo keletas vokalistų ir multiinstrumentalistų su kolektyvo muzikos ir meno vadovu priešakyje. Dauguma muzikantų buvo profesionalai, nebūtinai su muzikiniu išsilavinimu (dokumentu), turintys nemažą muzikavimo patirtį, ir pakankamą lygį. Tuo labiau, kad racionaliai grojant vis naujus kūrinius, kiekviena repeticija arba koncertas papildo muzikantų meistriškumo bagažą.
VIA naudojami muzikos instrumentai atitiko tradicinių pop ir roko grupių rinkinį: elektrines, boso ir ritmo gitaros, garso spalvų ir tembro keitimo priedai, būgnai, įvairių tipų elektroniniai klavišiniai instrumentai, elektriniai vargonai ir sintezatoriai, garso stiprinimo įranga. Be šio rinkinio, kaip taisyklė, save gerbiantis ansamblis turėjo pučiamųjų instrumentų sekciją kūrinių improvizavimui, kontrapunktams ir replikoms įterpti, pavyzdžiui du trimitai, saksofonas (fleita) ir trombonas, įvairius liaudies instrumentus, barškučius, traškučius. Tinkamus, geresnės kokybės muzikos instrumentus įsigyti buvo pakankamai sunku, visi pirkimai vykdavo Maskvai palaiminus. Geriausiu atveju instrumentai/aparatūra būdavo vengrų, čeko slovakų, rytų vokiečių arba rusiški. Todėl buvo vargo derinant juos muzikavimo eigoje, ypač pučiamuosius. Trūkstamus komponentus gamindavome patys savo pirmaeilio darbo įmonėse arba per pažintis. Kartą, Telšiuose, po „Žemaitijos taurė“ laureatų koncerto, užkulisiuose vienas kolega, dabar neprisimenu kokio ansamblio, pasiteiravo, – kaip mes su tokiais „kibirais“ sugebame išgauti muziką ir laimėti?

Ansamblis Vynas aKoncertinį repertuarą sudarė daugiausia dainos, parašytos profesionalių kompozitorių ir poetų (t.y. kompozitorių ir rašytojų sąjungos narių), kruopščiai prižiūrima, kad nepatektų ko nors ideologiškai kenksmingo iš „supuvusių Vakarų“ arba vietinių rezistentų kūryba. Pirmoje 1980 metų dešimtmečio pusėje egzistavo net normatyvas: ne mažiau kaip 80% nuo VIA repertuaro turėjo būti “sovietinių kompozitorių dainos” ir aranžuotės liaudies dainų temomis. Repertuaras privalėjo būti tvirtinamas miesto kultūros skyriuje. Reikia pažymėti, kad būtent VIA suformavo ir parengė pop ir roko muzikos kryptį. Tačiau, kaip sakoma – kiek galvų, tiek nuomonių. Dainų tekstai turėjo būti patriotiniai ir kariniais – patriotiniais motyvais, meilės lyrika (“platonizuotoje” versijoje), privalėjo vyrauti grynai sovietiniai darbo romantikos motyvai, dainos aktualiomis temomis (pavyzdžiui, BAM statybai). Iš esmės dainos, ryškiai teigiamo krūvio, šlovinančios sovietinį gyvenimo būdą, tekstai apie laimę, džiaugsmą, darbo pasiekimus ir karinius žygdarbius. Teko R. Stankevičiui labai pasukti galvą, kad ansamblio repertuaras įtilptų į tuos rėmus, tuo pačiu būtų patrauklus rezistuojančiai prieš santvarką publikai. Panašu, Jam tai sekėsi daryti neblogai, nes, atrodo iš beviltiškos dainuškos instrumentuodavo labai solidų kūrinį su džiazo-roko elementais, neįtikėtinai įkomponuotais iš JAV grupės „Chicago“ muzikavimo stiliaus.

Apie Romualdą Stankevičių galima rašyti labai daug. Tačiau neišsiplečiant, – tai akivaizdžiai Dievo dovaną (charizmą) muzikavimui, kūrybai gavęs, labai jautrus, suprantantis, nuoširdus aplinkiniams ir korektiškas žmogus. Puikus aranžuotojas, kūrinio partijas (sekvenciją) sudėliodavo taip, kad skambėjimas būtų solidus anksčiau negirdėtas. Vokaliniam – instrumentiniam ansambliui didelę įtaką turėjo Lietuvos valstybinės filharmonijos ansamblis „Nerija“, vadovaujama Romualdo Bieliausko.
Taip pat buvo skiriamas nemažas dėmesys muzikantų sceninei estetikai/aprangai. Kostiumus kūrė ir siuvo profesionalių siuvyklų modeliuotojai atsižvelgiant į VIA kolektyvo narių pageidavimus. Elgesio norma, artistiškumas scenoje taip pat turėjo didelę svarbą VIA pasirodymui. Ypač dalyvaujant patriotinės dainos konkursuose. Judėjimas scenoje turėjo būti ribotas, šukuosenos – tvarkingos be išsišokimų. Už nuopelnus meno saviveiklai, kolektyvo vadovo teikimu, kultūros skyrius suteikdavo nusipelniusiems meno saviveiklos žymūno vardą, įteikdavo ženklelį ir pažymėjimą.
Ansamblis Vynas bTaigi, visą šį „užtaisą“ panoro turėti Alytaus vyno gamyklos vadovybė ir profsąjunga.
Grįžtant į 1975 metus svarbu pažymėti keletą detalių. Tų metų vasarą atostogų metu, atsitiktinai sutikau Palangos paplūdimyje besivoliojantį smėlyje Romualdą Stankevičių. Tuo metu Jis buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos (LVF) VIA „Estradinės Melodijos“ boso gitaros virtuozu, vakarais koncertavo Palangos vasaros estradoje. Mudviem bendraujant kalba visą laiką sukosi apie muziką. Romas sakė, kad linkęs atsisakyti garbės groti LVF ansamblyje „Estradinės Melodijos“ (vadovas Juozas Tiškus), tikslu suburti alytiškius muzikantus rimtam muzikavimui Alytuje.
Savo žodį Romualdas ištesėjo jau 1976 metais rudenį. Atsisveikino su J. Tiškumi ir prasidėjo medžiagos ant rėmo tempimas būsimam vyno gamyklos VIA paveikslui Alytuje. Sekantis žingsnis – muzikantų ir dainininkų parinkimas.
Pradžiai Romualdas pats sėdo prie vargonų, pasitelkė gitarų valdytojus Kęstutį Manerską (ir vokalas), Liudą Bulkevičių (solinė gitara), Romą Muliuolį (boso gitara ir vokalas), būgnininką Vaclovą Kazlauską (taip pat dainuojantį solinius kūrinius). Tai vadinosi ritmo grupė. Dirbo intensyviai ir kryptingai, kad galėtų prisijungti vokalistai – Tatjana Baranauskienė, Romutė Skumanaitė, Danutė Mitrulevičiūtė. Vėliau atėjo eilė surinkti pūtikus – Algimantas Jasionis (sax, fleita, vokalas), Liudas Vaitkus (trombonas), Rimas Žukauskas (pavaduojantis trombonas), Edmundas Insoda (trimitas), Vytautas Pavilonis (trimitas, vokalas). Garso reguliavimui – aparatūros derinimui operuoti buvo pakviestas Vilius Čyžius.

Ansamblis VynasaŠiuos surinktus į vieną kolektyvą žmones jungė viena, galinga jungtis, – jie buvo bendraminčiai. Nuoširdžiai dirbo vardan bendro tikslo – muzikuoti taip, kaip dar niekas iki tol Alytuje to nedarė.
Visi muzikantai buvo įdarbinti, tais laikais tradicines pareigas: kai kurie dirbo ryšininkais automatinėje telefono stotyje pilnu etatu, kiti (pūtikai į vamzdžius) buvo įforminti šaltkalviais arba santechnikais antraeilėms pareigoms (pusei etato). Taigi, hobi, pamaitintas atlyginimu davė puikių rezultatų. Ansamblio vyrai ir moterys iš tiesų uoliai vykdė vadovo Romualdo nurodymus, todėl meistriškumas augo tarsi ant mielių.

Buvo ir juokučių. Pavyzdžiui, kai mane oficialiai priėmė į darbą, ir tapau pilnateisiu įmonės nariu. Gitaros burtininkas, dar nuo miesto parko estrados laikų, Liudas Bulkevičius, jau „patyręs“ vyno gamyklos darbuotojas sutiko supažindinti su produkcijos gamybos technologiniu procesu ir asortimentu. Man nematant dėl viso pikto įsidėjo stiklinę į chalato kišenę ir mudu išvykome. Kontroliniame punkte budintis, patikrinęs tik ką mano vardu išrašytą leidimą šelmiškai nusišypsojo. Panašu, jis iš karto suprato kuo tai baigsis. Matyt, toks, besidomintis vyno gamybos technologijomis buvau ne primas. Grįždamas nustebau, pasirodė, kad budinčių jau buvo du. Po viso šito vengiau vaikščioti tuo maršrutu, nes tai galėjo rimtai pakenkti karjerai.
Koncertų/pasirodymų skaičius vis augo. Vyrai iš savęs šaipėsi esantys ir juodadarbiai krovikai.

VynasTurimą aparatūrą, aprangą ir instrumentus reikėjo nunešti pakrovimui į autobusą žemyn iš ketvirto aukšto, o grįžus po koncerto (pirmą, antrą valandą nakties) viską tvarkingai užnešti atgal, nepaisant nuovargio. Išstudijavome visų tuometinių markių autobusus, – kaip patogiai ir saugiai pakrauti savo inventorių, kad dar ir patiems liktų vietos. Palankiausias iš jų mums buvo, kaimo daržinę primenantis, LIAZ markės autobusas. To meto vokalo ir instrumentų įgarsinimo aparatūra, įvairūs stovai būgnų sąstatui ir mikrofonams buvo griozdiški ir sunkūs, o vokiškius elektrinius vargonus „Vermona“ vyrai pavadino sofa – lova. Buvo griežtai priskirti atsakingi asmenys už tam tikros aparatūros pakrovimą ir iškrovimą. Pvz. pūtikai buvo atsakingi už vokalo įgarsinimo aparatūrą ir savo instrumentus.
Zemaitijos TaurePo keleto respublikinių ir tarptautinių konkursų ansamblis tapo žinomu ne tik Alytuje ir apylinkėse, vadovas nuosekliai rūpinosi, ieškojo naujovių, bandė įtraukti naujų muzikantų ir vokalistų. Ansamblyje debiutavo, puikiai grojantis gitara Valentinas Chlevickas, pagal profesiją architektas – širdyje bliuzmenas, turėjęs nemažą patirtį muzikuojant sostinėje su kompozitoriumi, architektu, dailininku Kęstučiu Antanėliu. O trimitininką E. Insodą pakeitė Juozas Korsakas. Tačiau muzikantų branduolys liko tas pats.
Ansamblio muzikantai turėjo ir neoficialų kampelį (apie 18 kv/m, įskaitant laiptus ir lengvą WC), vadinamą „Studio 2“ – diskusijų ringą. Talpinanti devynis klubo narius, o kartai jų tilpdavo ir daugiau. Čia, neskubantys namo, norintys giliau ir atviriau pakalbėti, prie taurelės mėgstamo gėrimo (galima buvo išsivirti arbatos), 2.20 metrų žemiau Alytaus lygio, aptarinėdavo koncertus, diskutuodavo apie muzikos raidą lokaliai ir pasaulyje.

Zymunas Gintarine Triuba 78 Auditorijoje buvo net „budinti“ gitara ir akordeonas, demonstraciniam reikalui esant. Galima buvo rūkyti (veikė ventiliacija, šildymas, vandentiekis ir nuotekos), ir net nusikeikti (pritrūkus argumentų). „Studio 2“ turėjo savo himną – Marlene Dietrich atliekamos dainos interpretaciją – „Wenn die Soldaten”: – Wenn die Soldaten Durch die Stadt marschieren, Öffnen die Mädchen Fenster und die Türen… Antroje dalyje himans pasibaigdavo žodžiais – “Glory, Glory, Hallelujah”… Tačiau dainos žodžiai buvo sukoreguoti, kai studijoje apsilankė Jurgis Kunčinas. Jis mokėjo vokiečių kalbą puikiai, įskaitant bavarų tarmę ir net slengą. Bunkerio tipo „Studio 2“ sienos apsaugodavo nuo kitų profesijų ir pomėgių žmonių ausis, nes diskusijų įkarštyje visko pasitaikydavo. „Studio 2“ buvo apsilankę ir garbūs svečiai (kompozitoriai, kultūros veikėjai) iš Lietuvos ir užsienio (Rusijos), tuo pačiu tikslu – aptarti prie taurelės arbatos. Filmavimo grupė iš Maskvos, kūrusi reportažą apie medvilnės kombinato kultūros rūmų veiklą centrinei sovietų TV, niekaip negalėjo suprasti, kad „Studio 2“ – tai privati valda. Jie sakė, kad ir pas juos Maskvoje yra kažkas panašaus, – užeiga centriniame bulvare…

Medvilnes VIA a1980 metai VIA buvo ypač reikšmingi, kai vyno gamyklos vadovybė nusprendė, kad ansamblį įmonei išlaikyti per didelė, nemažai kainuojanti prabanga. Laimei, tuo pačiu metu ėjo į pabaigą Alytaus medvilnės kombinato kultūros rūmų statybos pabaiga. Partijos ir profsąjungų sprendimu, kultūros rūmai, vadovaujami direktoriaus Vytauto Viskačkos (buvusį Kauno statybos tresto estradinio orkestro vadovą – saksofonininką), privalėjo knibždėti meno saviveiklos kolektyvais. Mūsų ansambliui visa tai labai tiko. Erdvios patalpos ansambliui buvo numatytos antrame aukšte. Kol vyko kultūros rūmų baigiamieji apdailos darbai glaudėmės laikinai mums skirtoje patalpoje. Akustinės garso savybės laikiname būste buvo siaubingos, tačiau dirbome toliau. Netinkamos sąlygos taip pat praplečia bendrą supratimą apie muzikos garsų sklidimą, kitu atveju nesugebėsime skirti gero nuo blogo.

Nelaimė. Būgnininkas Vaclovas Kazlauskas stipriai susižalojo ranką. Likome be pagrindinio ansamblio mušeikos, todėl vadovui skubiai teko ieškoti, kas galėtų pakeisti Vaclovą. Buvo pasirinktas Dainius Prusevičius, vėliau Supranavičius. Prie ansamblio prisijungė patyręs estrados vilkas, Vladimiras Bondarevas, žinomas slapyvardžiu „Žora“, Engelbert Humperdinck (tikrasis vardas Arnold George Dorsey) stiliaus dainų atlikėjas. Panašu, ir pravardę buvo gavęs nuo vardo – George (Žorž ☺), tiksliai nežinau. Tuo pačiu metu garso reguliatoriumi (operatoriumi) tapo Vytautas Kaupinis, daugelį metų muzikavęs kartu su jau minėtu V. Bondarevu. Taip pat koncertų konferansjė – Vytautas Kunčinas, skelbė ir aiškino žiūrovams programą, trumpai supažindindavo su atlikėjais, kūrinių autoriais, suskeldavo anekdotų, kol atsikvėps muzikantai.

Medvilnes VIAEpizodiškai vokaliniame – instrumentiniame ansamblyje grojo: saksofoninikas Rimantas Jočys (vėliau perėmęs kapelos „Dzūkija“ vairą), trimitininkas Bronius Plikionis, klavišininkas – akordeonistas Algimantas Jazbutis, saksofoninikas Kazimieras Jucys. Ir teatleidžia man tie, kurių čia nepaminėjau. Paprasčiausiai, dienoraščio nerašiau, o po tiek daug metų, labai pakeitusių gyvenimą ir įpročius Lietuvoje, kartu išblunka ir detalės. Daugelis mano minėtų žmonių senai paliko šį pasaulį.
Kviečiu diskusijai.

Reklama

3 Responses to Verta prisiminti. Dar vienas muzikos kolektyvas-jubiliatas

  1. Watas parašė:

    Jeigu jau visi pradėjo rašyti apie jubiliejus, tai aš irgi norėčiau priminti, kad šiais metais jau 40 metų ,kai ,,Dainava” tapo Lietuvos futbolo čempione.Kodėl pas jus portale aš rašau ,manau sportas ir muzika yra labai artimi ,dieną muzikantai eidavo už mus ,,sirgti” į stadioną ,o vakare sportininkai eidavo klausyti muzikantų grojimo.O,,sirgalių” mūsų stadione susirinkdavo labai daug.Mano a.a. mama dirbo tuberkuliozinėje ligoninėje ,bet grįžusi iš darbo ji pasakydavo kiek mes įmušėm įvarčių.Alytiškiai žino kurioj vietoj stadionas ir kur tub.ligoninė.,,Sirgaliai” taip šaukdavo, kad visas Alytus skambėdavo.Nesigilinsiu į smulkmenas.bet ,,Dainava”ėjo į 1975m. čempionus tapdama 1972m.ir 1973m.bronzine prizininke.Nenoriu kad išsipildytų a.a.mūsų puikaus trenerio J.Kubilevičiaus žodžiai,kad per ateinančius 100 metų Alytaus komanda netaps Lietuvos futbolo čempione,jau praėjo 40 metų……Linkiu visiems muzikantams sveikatos,o grupėms atgimimo.Dabartinei ,,Dainavos” komandai atsikratyti aferistų ir džiuginti Alytaus ,,sirgalius”.

  2. Z'orka. parašė:

    šiandiena visas pasaulis prisimena legendinę grupę ‘The Beatles’.Tai yra jų pagerbimo, kaip tais laikais pačios populiariausios grupės, diena. Jų muzikai nebuvo abejingi ‘Aisčiai’ ir ‘Glukoidai’ . Prisiminkit juos.

  3. As, Dzilbus is iPado parašė:

    Laiku prisiminei bitlus. Daznas sako apie muzika: kaip graziai dainuoja, kokie zavus zodziai. Bet tada apie 1967, kai klube sokiu uvertiuroj, kol Kesto Pilvelio bosas dar nepradejo groti,
    leisdavo per maga kazkokia muzika, kuri ziauriai disonavo su tada Lietuvoje skambejusia. O buvo The Beatles. Nebuvom tada specai anglu kalbos ir dainu tekstai maziausiarupejo, nes paverge jos didenybe muzika: negirdeta, nepatirta, tiesiog bomba. Jo, Zorka, bitlai, kaip sake mano brolis Arvydas, beje baiges pedagoginiam muzika, grojo studentas budamas Neringoj, grojes su savo geriausiu draugu Miku Vaitkevicium zakse Komjaunimo gatveje dabar ? ir dar venias zino kur, sake: tris pagaliukus galima sudelioti ivairiai, bet bitlai sudeliojo unikaliai, kaip niekas kitas iki tol. Mikas toj itakoj padare Senieji Vilniaus Stogai. Geriausias pochrusciovinio laikotarpio hitas, galetu buti pripazintas, kaip revoliucingiasias kurinys, kuri sovietai toleravo. Tvistas – kapitalistinio pasaulio ismislas ir Masanauskas su savo akademiniu balsu tvistavo. Stai itaka. Deja tai buvo pradzia ir pabaiga. 40 metu skambejo harmonizuotos uzstales dainos, Pradziai ivairus pukeliai, veliau, ivairus aliukai, dar veliau ivarios zvonkes, pupytes ir kitoks meslas, kuriomis tauta labai zavejosi. Gerai, kad ne visi. Siandien jau turime viena kita atlikeja, grupe, kurie privercia suklusti. Ir tai teikia vilciu, kad Bitlai nemire net tokioje Europos provincijoje, kaip musu mylima Lietuva

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: