Parko sekta

Žmogus ir jo keturkojis, dvisparnis, su pelekais ar tik šliaužti sugebantis draugas – amžina tema.
Kokios priežastys verčia žmogų turėti ne žmonių rūšies draugą: meilė, įpročiai, verslas, būtinybė, tarnyba, vienatvė ar dar kas? Ko gero visos išvardintos, tik skirtingą įtaką darančios pasirinkimui.
Šunėkai: kambario puošmenos su kaspinėliais ar patikimi kiemo sargai ar atnešantys pašautą antį ar tiesiog šeimininkui į akis žiūrintys tokiu ištikimybės ir atsidavimo žvilgsniu, kokiu žmogus gali žvelgti tik kūdikystėje ir tai nebus visa tiesa. Posakis – verkti šuniui kaklą apsikabinus – turi gilią, kaip įduba Ramiajame vandenyne, prasmę.
Alergijos šaltinis, krūvelės viešose vietose, sukandžioti vaikai, dėl naktinio lojimo neišsimiegoję kaimynai. O-o-o! Tai labai, labai blogai … Atminkime: nėra blogo šuns, yra tik blogas, tiksliau mažai arba nieko neišmanantis apie keturkojį žmogus, kuris mano, jog augintinis pats užaugs, pats viską išmoks ir bus kaip Rex‘as austrų detektyve.

RASA PETKEVIČIENĖ

Taip jie save vadina. Jaučiu, įtariai suklusote. Tai atsitiko ir man.  Nenuostabu, – vieno Dievo išpažinėjams ar jokio neišpažinėjams žodis ‚ „sekta“  – labai užknisantis. Be to, belakiodami po platų ir margą svietą, mes dažnai pražiopsome kas nuostabaus, linksmo ir įdomaus vyksta mūsų pašonėje. Relax. Minėtą „sektą“ sudaro mieli paprasti miestelėnai, na, truputį  fanatikai. Jauniausiam dalyviui – 3 metukai. Renkasi jie kiekvieną dieną į Jaunimo parką,  lyjant, sningant, pučiant vėjui nuo 19:00 iki kol leidžia sveikas protas. Kartu su savimi minėtan parkan jie atsiveda savo numylėtinius augintinius: sargiukus, „sodų puikiuosius“, iki pačių    kilmingiausių veislių… šunelius, šunėkus ir šunėnus… Juos jungia vienas siekis – meilingas, pagarbus, civilizuotas santykis su augintiniu, gyvūnu, už kurį esi atsakingas. Be kantrios kasdienės savo augintinių priežiūros ir  dresūros, susirinkę ‚ „sektantai“ aptaria labai visuomeniškas savo iniciatyvas. Pav., specialių konteinerių,  skirtų šunų reikmėms, pastatymą parko teritorijoje. Mat, pasak vieno  nario, būsimo biologo, išaiškinimo, šuns ekstrementų mėtyti abile kur negalima, nes juose nėra natūralių skaidytojų ir jie neyra. Lieka viešoje vietoje ilgai ir nuobodžiai neirdami, teršia ir užteršia mus supančią aplinką. Dėl šios iniciatyvos jie kreipėsi į Alytaus parkų direkciją ir laukia… O belaukiant šiuos mielus miestelėnus aplankė šventė: susituokė du grupės nariai. Susirinkusi prie Merijos, visa draugiška kompanija sveikino laiminguosius. Ir aš ten buvau, vyną midų gėriau, burnoj neturėjau…, todėl pateikiu šio įvykio fotoreportažą.

”Sektos” numylėtiniai

Vytautas Kasiulis: priminimas visiems dzūkams

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Būtinai privalot aplankyti šią MŪSŲ KRAŠTIEČIO, gimusio 1918 metais Simne –  nuostabaus dailininko NUOSTABIĄ PARODĄ. Tai vienas iš nedaugelio lietuvių menininkų, pasiekusių pripažinimą pasaulinėje meno erdvėje. Paryžiaus ir Niujorko moderniojo meno muziejai, Prancūzijos, JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Argentinos, Australijos ir kitų šalių dailės galerijos bei kolekcininkai tebesaugo šio dailininko, meno kritikų pelnytai vadinto vienu įdomiausių XX a. antros pusės Paryžiaus mokyklos tapytojų, kūrinius”. Tikrai nesigailėsit apsilankę.

Aliejumi, guašu, pastele, tempera nutapė figūrinių kompozicijų („Dailininko šeima“, „Moteris su kūdikiu“), portretų („Autoportretas“, „Lietuvaitė“, „Čigonė“), lyrinių peizažų, natiurmortų. Ankstyvieji kūriniai – dažniausiai buitinio žanro paveikslai – realistiniai, psichologiški, su humoro elementais, tamsoko kolorito.

Vėlesni – modernistiniai, jiems būdinga lyrizmas, dekoratyvumas, šviesių sodrių spalvų koloritas, improvizacija. Kompozicijose dažnai vaizdavo muzikantus, cirko artistus, šventuosius (šv. Kazimierą, šv. Petrą), jų figūros abstrahuotos, žaismingos, supintos su arabeskiškomis linijomis, kuria karnavalo efektą. Sukūrė piešinių, pastelių, akvarelių, litografijų, apipavidalino prancūzų kino filmą „Dvigubas gyvenimas“ (1954 m.). Surengė individualių parodų: Kaunas 1943 m., Freiburgas 1947 m., Paryžius 1950–1955 m., Hamburgas, Ženeva, Berlynas, Londonas, Kopenhaga, Stokholmas, Čikaga, Niujorkas.

Tarptautinė Vytauto Kasiulio (1918-1995) dailės paroda ”Rojaus sodai” Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) iki 2010 metų  vasario 15 d.

Malonių įspūdžių.

Informacija iš parodos bukleto, vikipedijos. Daugiau info tinklapyje bernardinai.lt.

Skrajutė broliams miestelėnams dėl Anzelmo Matučio namų

RASA PETKEVIČIENĖ

Aną dieną Alytaus Stasio Kudirkos ligoninės bibliotekon užsuko Vilmantė iš Matučio muziejaus pasigodoti kultūros bėdomis. Atnešė asociacijos „Matučio namai“ kreipimąsi į ”geros valios žmogų”: padėti ir prisidėti. Paimu tuos lapus – vieną geltoną, kitą – mažiau. Išėjus Vilmantei, perstatau skaityklėlės baldus. Mažąjį, gražiausią, stalelį skiriu šiems dviems Matučio namų ”atsišaukimams”. Šalia dar pridedu kažkada, gydytojo  Stasio Kudirkos 100-osioms metinėms, paruoštą brošiūrą. Atverčiu to leidinėlio skyrių, pavadinimu ”Dėkojimas”.  Jame pateikiamas pasakojimas, kaip sukrutusi Alytaus bendruomenė ruošiasi paminėti daktaro Stasio Kudirkos 60-metį: „Gydytoja Rita Kiguolienė pas savo kaimyną Anzelmą Matutį užsako specialią poemą, kurioje atsispindėtų visų padėka gerąjam gydytojui. Rankraščio faksimile pateikiama poeto ”žinutė” – šmaikštus ketureilis gydytojai Ritai Kiguolienei, išpildant užsakymą:

”Miela Kaimyne,

Pabaiga jau yra!

Prašau!

O pradžią –

Tuoj rašau!”

…Ir – poeto Anzelmo Matučio parašas. Na, o toliau, žinoma, “poema”…

Mes nesame susaistyti ryšiais, kuriuos, kai tik norim, galim nutraukti, ir kai užsimanom –  vėl atnaujinti. Mes esame susipynę ir persipynę šaknimis. Daugelio mūsų kartos sąmoninga pradžia prasideda ketureiliu:

”Tėviškėlę aš turiu
Nemunu apjuostą
Su dangum melsvai žydru
Ir sesutės juosta”

Matučio namai – tai vieta, kurioje mus gražiai apjuostų bendrai išgyventi Pradžios patyrimai.

A. Matučio linkėjimai daktarui Stasiui Kudirkai jo 60-mečio proga

Paskutinė metų diena

Kelios valandos paežerėje suburia pabendrauti grupelę glukoidų iš Vilniaus, Kauno ir Alytaus, kurie čia spėja pasidalinti naujienomis apie sėkmes, nesėkmes ar kitus nereikšmingus dalykus, pasidžiaugti vienas kitu ir ne SMS, ne telefonu, o tiesiog paspausti ranką, simpatiškai poniai pakštelti į žanduką ir iš visos širdies palinkėti ko nors šilto 2010 metais. Nenuorama keliautojas Sigis ”Kefas” Kizala, nusprendė, jog ateinantys metai bus paskutiniai neramūs – laikas pradėti sėslų gyvenimą.

Naujametinę naktį Alvydas ir Gintas tradiciškai pakūrė lauželį prie raisto ir mėnesienoje mėgavosi naktiniu Vidzgiriu. Naktį juos palepino 3sat TV kanalas, kuris visą parą transliavo rock around the clock. Štai taip.

Lai visiems šie metai neša tik gėrį ir pakilimą.

Tegyvuoja glūkoidai!

Kamera  Styga, Dzilbus  ||   Montažas   Dzilbus   ||  Trukmė  00:02:06

Linkėjimai šv. Kalėdų ir Naujųjų 2010 metų sutiktuvėms

Glūkoidų tinklapis jau sulaukė 100 000 -jo vizito. Šia proga dėkojame mūsų senbūviams ir 2009 metais prisijungusiems prie glūkoidų bendrijos savo publikacijomis:
Giedrei Bulgakovienei už straipsnį ”Sausio tryliktoji: gyva istorija”, Linai už ”John & Yoko”, Aidui Unguraičiui – ”Seminarijoje virė krepšinio aistros”, Aldonai Marcinkevičienei – ”Glūkopedija: Miesto sodo muzikantai” ir ”Išsaugokime poeto Anzelmo Matučio atminimą”, Antanui Grambai už eilėraščius, Albertui Antanavičiui – ”Gyvensime kaip princai ir princai?”, Kristupui Petkūnui, Zenonui Langaičiui ir Vytautui Stanevičiui už prisiminimus hipių, baikerių, VW Vabalų temomis, Jurgai Jakūnienei už ”Atradimai: bliuzas Suvalkuose”, Ugnei Antanavičiūtei – ”Kūrybiškos asmenybės aprašas”, Vilmantei Petrusevičienei – ”Ką mums reiškia Matutis?”, Vytautui Galbuogiui už rašinį apie baldžiaus amatą. Nepamirškime padėkoti šiandien Jums gražius Naujametinius linkėjimus sakančiam Vytautui ”Stygai” Palubinskui. Valio.
Begalė liaupsių mūsų komentatoriams, jūs, tarsi trotilas, reikiamoje vietoje išsprogdinate alternatyviom mintim kelią ir taip saugote mus nuo dogmatiškumo ar vienos tiesos apraiškų. Paplokime.
Dėkojame Vilniaus alytiškių klubui už miniemigracijos idėjų propagavimą sostinėje.
Kai krizė ir šventės vienu metu, rinkitės šventes. Sunkmečiai ateina ir praeina. Ypač sunku buvo prie Laptevų ar Štuthofe, kai kas išgyveno. Dabar svarbiau neįsileisti krizės į savo smegenis ir kūną.
Šiais metais Julė Jonkuvienė ir Alvydas A. Jegelevičius atšventė ypatingai apvalų jubiliejų. Sveikiname ir linkime jiems geriausios kloties darbe ir kasdienybėje, linkime sveikatos dvasioje – išlikti kūrybingais homo sapiens ir sveikatos svarbiuose vidaus organuose – egzistencijai užtikrinti.
Linksmų šv. Kalėdų ir lengvų Naujųjų Metų.

Adminai Dzilbus ir Juodo

VYTAUTAS PALUBINSKAS

Nelabai jau skaidrus “krizinis” dangus taupiai paberia snaiges ant praeivių, ant medžių, nukloja užšalusį Glūką, dengia  asfaltą, kuris pasidarys  slidus ir pavojingas lyg seimo narys, krenta ant šaligatvių, kurie  šiuo “maloniu” Lietuvėlei metu  pridarys nemažai darbo chirurgams…
Pagaunu kelias primirštas, anksčiau praskridusias chrienovas mintis, pagalvoju apie artėjančias Kūčias. Jos vėl, kaip daug daug kartų, surinks prie gardėsiais nuklotų stalų gal pagausėjusias…  gal ko truks… Galvoju apie  šv. Kalėdų dovanas po egle, apie šypsenas mažų ir didelių vaikų jas išvyniojant, apie draugų linkėjimus, apie tuos kurių nepamiršau… pradžioje nusišypsau ir linksmai nusijuokiu pats sau, garsiai iš širdies… gerai kad esam, gerai kad sveiki, gerai kad mylim ir esam mylimi, gerai kad gyvenam…

SU ARTĖJANČIOM ŠV. KALĖDOM IR SU NAUJAISIAIS 2010 !!!
Visada JŪSŲ, nors ir retai pasirodantis, bet visada Jus prisimenantis – Vytautas  Palubinskas

Žiema Kanaruose

Tokie kontrasatai, kai Lietuvoje atšąla iki  −15 ºC, o salyne oras +25 ºC, vanduo Atlante +22 ºC, mums − šiauriečiams neįprasti. Kanarų salų orus įtakoja švelnūs pasatai nuo Azorų salyno ir Sacharos karštis, vandenyno srovės. Vasarą čia apie +30 ºC, o žiemą +24 ºC, taigi net tropiniam klimatui tai joks ekstrymas. Kylant į kalnus oras vėsta ir prie Teidės vulkano reikia šilčiau apsirengti − viso labo tik +9 ºC.

Amerikiečiai turi Havajus, europiečiai − Kanarus. Tai labiausiai lankomos vietos Žemėje. Priežastys panašios: puikus klimatas, veikiantys ugnikalniai, kalnų grožis. Dar pridėčiau, jog nėra įkyrių prašeivų kaip Egipte ar kitur pas arabus. Tiesa, gali prieiti juodas kaip smala afrikietis ir nedrąsiai pasiūlyti akinius nuo saulės arba Rolex‘ą. Vis tik čia jautiesi saugiai ir  europiečiu pagal visus parametrus.

Graikų mitai ir mokslininkų hipotezės sako, jog Kanarai, tai Atlantidos liekanos. Tai spėlionės, bet tikrai žinoma, jog XV a. pabaigoje, prieš išplaukiant į dar neatrastą (apie vikingus patyliu) Ameriką, K. Kolumbas lankėsi San Sebastiano uoste La Gomeros saloje.

Kanarų salas sudaro 13 salų, tarp jų septynios sąlyginai didelės − didžiausia Tenerifė. Sala maždaug užima 40×50 kilometrų plotą. Nuo 1978 metų salos turi autonomiją Ispanijos karalystėje, gal todėl muitų politika palanki pirkėjams. Nors čia nėra Mažeikių naftos perdirbimo įmonės, benzino litras (ir alaus puslitris) kainuoja 0,75 €. Nesikandžioja ir turistams svarbios kainos: automašinos nuoma parai kainuoja nuo 45 €, traukinukas lėtai apvežantis Adehe, Los Cristianos ir Las Americas − tik 9 €. Kelionė laivu į La Gomeros salą − 70 € vienam smalsuoliui. Lyg ir daugoka, bet tikrai verta tiek mokėti, sala nuostabaus grožio, laurų ir viržių medžių raizgalynė, saugoma UNESCO, čia neskatinama jokia veikla, išskyrus turistų apsilankymus, bananų, kitų tropinių vaisių auginimą.

Kelionių organizatoriai perspėjo tuos, kurie anksčiau mėgavosi tik Baltijos, Juodosios ar Viduržemio jūrų bangomis, turėtų būti atsargūs ir nejuokauti su Atlantu: potvyniai-atoslūgiai, bangų galia net ir ramią dieną čia atrodo rūsčiai, bet adrenalino akumuliuoji bent metams.  Tai pirma vieta į kurią vėl norisi sugrįžti. Kad ir gazpacho sriubos paragauti (matysite filmuke). Taip dar nebuvo.

Kamera: Dzilbus, Donatas  ||  Montažas  Dzilbus  ||  Trukmė  09:52

”Poliarizuoti stiklai” Alytuje

”Poliarizuoti stiklai” – “medinio” roko legenda – pagaliau išleido geriausių dainų albumą. Kompaktinėje plokštelėje rasime 15 populiariausių šios grupės kūrinių – “Taksi”, “Nauji metai”, “Meilės laiškučiai”, “Superfinalas”, tarp jų jau klasikiniais tapusius “Poliarizuoti stiklai” bei “Medžiai be lapų”. Vertinant šios grupės kūrybą, sunku išvengti tokio žodžio kaip “naftalinas”, tačiau “Poliarizuoti stiklai” visada pritraukia tam tikrą grupę klausytojų, kuriems patinka keistokas Šarūno Mačiulio humoro jausmas ir paprastos kaip trys kapeikos dainos su labai jau “šariškais” dainų tekstais. Be to, tai puikiausia muzika geriant alų ar nerūpestingai siautėjant klube. Galbūt dėl to “Poliarizuoti stiklai” visada laukiami įvairiose kavinėse, kur keliais akordais sugeba “užvesti” susirinkusią publiką. Žinoma, vadinti juos lietuviškąja AC/DC būtų per drąsu, nors ir kaip to norėtų patys muzikantai. Ne paslaptis ir tai, kad daugelis rimtesnės roko muzikos mėgėjų suks nosį nuo šios grupės “gabalų”, sakydami, kad tokia muzika – jau mirusi.
Tačiau tikrai atsiras tokių, kurie su atlaidžia šypsena pakels alaus bokalą ir kartu su Šaru uždainuos “Medžiai be lapų…”. Visgi šie veteranai turi kažką ypatingo ir už tai verti pagarbos.
Ištrauka iš kompaktinio disko recenzijos:
“JAM Records Poliarizuoti Stiklai Pačios geriausios” http://www.blues.lt/

Gripo šmėkla neturėtų sustabdyti gerbėjų srauto. Juk tie, kurie vaikšto pėsčiomis po miestą ir vidutiniškai pereina gatvę pėsčiųjų

perėja keturis kartus per dieną, rizikuoja labiau būti sutraiškyti kelių erelio vairuojamo automobilio negu pasimirti nuo gripo. Bilietų dar yra. Koncertas vyks Alytaus teatro galerijoje, penktadienį, gruodžio 4 dieną 8 PM.

a

Kur, kada, kiek kainuoja

Hipiai, baikeriai ir seni Philips

Hipiai, baikeriai – vienos šeimos nariai, laisvės šaukliai, tik pastarieji dar serga motociklizmu. Juos dar vadina nykstančios rūšies draugija. Laisvės troškimas kiek hipertrofuotas. Istorija sako, jog pirmieji baikerių klubai įkurti JAV dar praėjusio amžiaus pradžioje. Seniausias jų – 1903 metais Niujorko apylinkėse įkurtas Yonkers MC. Pirmųjų baikerių klubų nariai alsavo motociklais ir kelio romantika. Kai į areną įsiveržė „Pragaro Angelai“ (Hells Angels), FTB apibūdino – tai viena iš keturių didžiųjų dabar veikiančių nusikalstamų (Outlaw) baikerių gaujų, kurios sąskaitoje daugybė sunkių nusikaltimų, padarytų nuo pat įsikūrimo šeštojo dešimtmečio pradžioje. Tai kraštutinumai. Ne visur ir ne visada taip negatyviai jie reiškiasi. Baikerio vertybė – sugebėti susiremontuoti savo aparatą, ką paprastai daro visą žiemą, jei neturi naujo Harlėjaus ar kito brendo ristūno. Jie sako: turėti motociklą – vaikų žaidimas, bet pačiam mokėti jį prižiūrėti – visai kas kita. Įlindus į odinius šarvus, švilpiantis vėjas, besikeičiantys vaizdai ir greta  dešimtys riaumojančių motorų – neordinarinis jausmas. Taip kaip melomanui sproginėjantys roko purslai marteno krosnyse.
Jų vertybių skalė: motociklas, alus, merginos. Tai ne taisyklė, tačiau kai tai jungia skirtingus žmones pagal jų charakterius, užsiėmimą, polinkius, išsilavinimą – tai jau fenomenas.
Zenonas Langaitis mūsų bendraamžis savo ir bendražygių hipiavimo ir baikeriavimo laikų nuotraukas sudėjo į galerą, kurioje matysime pažįstamų veidų, tame tarpe ir lietuviškos fotografijos šviesulį Romualdą Požerskį. Pastaruosius šešerius metus Zenonas prikelia gyvenimui antikvarinius Telefunken, Philips ar Saba radio aparatus, juos kolekcionuoja.
Tai dar vienas rašinys apie blogiukus, kurie blogi buvo tuo, jog sovietmečiu mąstė ir elgėsi ne pagal ”taisykles”.

ZENONAS LANGAITIS

Atsiminimų nuotrupos

1970 metai liepa, Palanga Basanavičiaus gatvės – Vytauto prospekto sankryža.

Tame kampe kur stovi bažnyčia, už gintaro prekiautojų nugarų, ant Ronžės upelio buvo akmenų sienelė. Čia prikalėm užrašą ”hipiai-1970″. Ant tų akmenų buvo mūsų susibūrimo vieta, čia dieną ir naktį kas nors vyko. Atvažiuodavo milicija, pažiūrėdavo pasimetę, bet nevaikė. Nebuvo tokio įsakymo dar. Iki Romo Kalantos susideginimo dar buvo du metai… Po keleto metų tie akmenys buvo išardyti.

1970 metais vasarą ten susirinkom jauni iš visos Lietuvos, pabendraut, pasėdėt, parūkyt ir padainuot. Grojom gitarom ir dainavom Gintarėlių ir Kertukų dainas. Niekas negėrė tada jokio alkoholio. Nebuvo nei poreikio nei mados. Ten leidom dienas ir beveik naktis. Buvo labai smagu. Tokie susibūrimai varė į neviltį vietinę miliciją. Jie suko ratus – bet vaikyti mūsų nebuvo už ką.

Įsiminė skrydis kukurūznyku iš Kauno į Palangą 1970 metais. Tai buvo mano pirmasis persikėlimas oru iš taško į tašką. Lėktuvas - AN -24 , devyniolikmečiui tai fantastika. Bilieto kaina 9 rubliai. Iš viso turėjau 50 rublių, už likusius puikiai praleidau dvi savaites su broliais ir panele.

O nuo 1971 iki  1976 dalį mūsiškių užvaldė aistra motociklams. Daug keliavom po Lietuvą ir Baltijos šalis. Mėgom laisvę, vėją, gamtą, paneles ir kartais  sausvynį. Po Romo Kalantos laidotuvių Taline buvom sulaikyti kaip lietuviškos nacionalistinės bacilos platintojai. Po profilaktinio pokalbio milicijos nuovadoje buvome paleisti. Tas saldus žodis – l a i s v ė. Įsakyta namo mauti kuo greičiau.

Kai supykau,  kad visa kas buvo Lietuvos radijo  pramonės sukurta buvo akimirksniu pamiršta:  neliko nieko  apie Kauno Radijo gamyklą, Elfą, Vilmą ir etc.,  sudėjau visą Lietuvos  sovietmečio kūrybą, darbus į didžiausią  šios srities tinklapį. Lai pasauliečiai mato, kad mes ne tik žemdirbių kraštas …

Daugiu šia tema glūkoiduose rasite:

□  Romo Kalantos deglas

□  Kauno hipiai: mažoji išpažintis

□  Diagnozė: gėlių vaikai

□  Nirvana fan klubas Alytuje

□  Rimas Burokas – laisvas žmogus

□  Jim Morrison’s Memory Pop Club

Susipažinkite: nagingas baldžius

Vytautas Galbuogis – senas mūsų pažįstamas, dar aštunto dešimtmečio pradžioje džiugino Alytaus melomanus Uriah Heep, Neil Young, Elton John vinilu. Nagingas ir kruopštus visų galų meistras, praktikavosi Švedijoje, Airijoje, JAV.

VYTAUTAS GALBUOGIS

Nepulkim į neviltį jei atsibodo vyras ar žmona. Neskubėk keisti. Dekupažuok baldus ir efektą gausi tą patį. Garantuoju,  gyvenimas pagražės šimtu procentų. Metus laiko gražinau airius, atėjo laikas padėti saviems. Kas nežino žodžio dekupažas, liaudiškai paaiškinsiu. Viską permaliavojam penzeliu (teptuku), spalvą pasirenkam pagal nuotaiką. Apklijuojam kvietkais (gėlėmis), ornamentais, angelais –  tik velnio trūksta, visaip dar pasendinam-paskaldom, darom naujai, bet vaizduojam seną. Jaučiu supratot.

Šiaip dar užsiimu staliaus darbais. Langų, durų nedarau, labai nekūrybingas darbas kai menas galvoje … Restauruoju baldus, tad nemeskit senų mielų, jie gali atgimti. Galiu ir kitais staliaus darbais pagelbėti.  Dar nesu visai nupušęs, truputis virš pusšimčio, batų numeris 45-tas, dar tvirtai stoviu ant Marijos žemės.

Bendram vaizdui susidaryti pridedu keletą foto ir kontaktą tel. 8 679 91909  el. pašto puškutė paflirtavimui. O tą šviesią sekcijukę parduodu (be žmonos tik su staliuku), galite apžiūrėti.

Keletas darbų

Darbo virtuvės fragmentai

Apmąstymai prieš Vėlines

Tempdami glėbius gėlių į kapines, tarsi patvirtiname, kad labiau mylime Anapilin išėjusius… Lietuvoje tūkstančiai pasiligojusių, vienišų ir užmirštų žmonių, kurių nelanko artimieji… Aplankykime juos! Jie mūsų laukia…

ANTANAS GRAMBA

MAN NEREIKIA NIEKO

Man nereikia liaupsių, man nereikia rožių –
Man užtenka tavo duriančių spyglių.
Man nereikia autostradų, vieškelių ir tolių.
Man užtenka tako – basom kojom akmenis jaučiu.

Man nereikia laiškų, nei balandžių pašto.
SMS langely – tuščia ir nyku.
Užpustytai širdžiai – viesulai kaimynai.
Veltui aš į tyrus tyliai tau šaukiu.

Grabalioju pirštais įnoringą raidę,
Kaip kadais gražuolę vasaros lauke…
Tik, deja, „SAMSUNG’ as“ – kaip tas jaučių jungas –
Išmeta „artoją“ ,  ir… „ariu“ šalia*…

Man nereikia nieko. Gal tik tavo žvilgsnio.
Pagaliau taurelės, žodžių mon ami**.
Anūkėlių riksmo, šurmulio naminio,
Su jumis man reikia laužo paupy!

Man nereikia nieko. Gal tik gyvo žodžio.
Gal perkūno trenksmo spengiančioj tyloj!
Aš visus jus myliu. Man visų jūs reikia.
Apie jus galvoju vakaro maldoj…

* “ariu” šalia – klaidingai renku tekstą mobiliajame telefone.

** mon ami – pranc. mano draugas, bičiulis

Ankstesnės Antano eilės:

□ Ką renkiesi: indulgenciją ar sąžinės priekaištus (2009)
□ Moters maratonas (2008)
□ Kelias į niekur (2008)
□ Taurelės išpažintis prasigėrusiam draugui (2007)

Ką mums reiškia Matutis?

Mūsų tauta kilnių žmonių nelabai daug turi. Bent jau taip atrodo kai kam. Mūsų miestas turi labai daug kilnių žmonių – tai BALTAS faktas. Vienas iš faktų – Matutis. Neverta kalbėti nei apie vardus, nei apie pavardes – jis tiesiog Matutis. Mano ir TAVO vaikystės pasakų bei gražių eilėraščių žmogus, žmogus iš dideliausios raidės, tariamos džiaugsmingai, paslaptingai ir pagarbiai: Žmogus. Aš, – o ir daugelis iš mūsų – su juo užaugom; su jo geniu, jo kalve, tūkstančiais eilių… Aš, – o ir daugelis iš mūsų esame bent jau šiek tiek matučiukai. Tad ar verta prarasti lizdą, kuriame gimėme, augome – ir kuriame ruošiame savo vaikus ateičiai?
Matučio yra VISUR: ir Sūduvijoj, ir Pauosupy, ir visoj Lietuvoj. Bet – daugiausia – Alytuj. Prie senos Sporto mokyklos. Tad tegu JO ten DAUG ir būna. Padėkime JAM ten būti. Ir raskime ten JĮ. (Tiesa, TAM reikia ne tik gerų norų, bet ir … pinigų.)
P.S. Pasidainuodamas noriu pasakyti, kad “Matučio dravę” Pauosupy Varėnos rajono “kultūristai” saugo… gražiai.
Albertas Antanavičius

VILMANTĖ PETRUSEVIČIENĖ
Muziejininkė

Aš kaip buvau taip ir likausi niekas –

Tik pilkas trupinys lietuviško arimo.

Aš kaip kregždė pavasarį parlėkus,

O jau belaukianti rudens ir išskridimo.

A. Matutis

Senieji alytiškiai gerai pamena Anzelmą Matulevičių-Matutį. Pirmiausia kaip talentingą mokytoją. Ne vienas buvęs jo mokinys yra pasakojęs, kad A. Matučio pamokos buvo įdomios, turiningos. Per pamokas vaikai išsižioję klausydavo A. Matučio pasakojimų ne tik apie literatūrą, bet ir paties mokytojo įspūdžių iš tolimų kelionių. O būdavo – tik įžengęs į klasę vietoj „labas rytas“ A. Matutis deklamuoja paties surimuotas gramatikos taisykles. Juk taip geriau mokiniai įsimins. Visai neseniai, vieną 2009-ųjų vasaros dieną, girdžiu kažkas įėjęs į muziejų nuo laiptų deklamuoja:

Išsigąsti, kąsti, siųsti, sklęsti, spęsti,

Spręsti, skųsti, žįsti, bręsti, švęsti, lįsti,

Kęsti, ręsti, spįsti, grįsti ,

Išgaląsti ir pažinti.

Pasisveikinu su garbaus amžiaus žmogum. O jis sako: „Aš Vincentas Dimša. Matutis buvo mano mokytojas. Nosinių raidžių rašybos taisyklę išmokau visam gyvenimui.“ A. Matutis dėstė lietuvių kalbą Alytaus pirmoje, antroje vidurinėse, vėliau jaunimo vakarinėje mokyklose.

O koks nepakeičiamas turistinių žygių vadovas buvo A. Matutis. Jis gerai žinojo ką daryti, kad vaikai ir jaunimas mylėtų gimtąjį kraštą, gerbtų jo gamtą. Kai 1953 m. A. Matutis tapo ką tik įsteigtų Pionierių namų vedėju, jis su didžiausiu užsidegimu ėmėsi vadovauti turistų būreliui. Iki 1958 metų šis nenurimstantis keliautojas ir gamtos mylėtojas turizmu užkrėtė ne vieną Alytaus miesto moksleivį. Juos mokė ištvermės ir draugiškumo, nejučia skiepijo meilę Tėvynei. Ir ne tai – plačiajai, o mūsiškei. O kaip tu jos nepamilsi, kai plaukdamas valtimi Nemunu aikčioji nuo neapsakomo grožio peizažų. Kai susipažįsti su įvairiausiais augalais ir dailiai suguldai jų pavyzdžius į savo „herbariumą“. Kai keliaudamas po Lietuvos kaimų sodybas aptinki močiučių austas grožybes, išgirsti senovinių dainų… Ir visai nesvarbu būdavo, kad nugarą slegia sunki kuprinė, kad naktį palapinėj uodai sukando, o paryčiais teko keltis ir budėti prie laužo.

Štai tik dalis buvusių A. Matučio turistų: iš pirmos vidurinės Eugenijus Gūzas, Sigitas Jegelevičius, Rimantas Pilauskas, R. Blauzdžiūnas, Lubauskas, Julija Kubilevičiūtė; iš antros vidurinės Irena Filonovaitė, M. Raičinskytė, Alvyra Petruškevičiūtė, Liucija Petrauskaitė, Joana Milinavičiūtė, Albina Marcinkevičiūtė, Elena Ivanauskaitė, Zita Černiauskaitė, Aldona Kunigonytė.

A. Matutis nepaprastai mylėjo gamtą, gerai išmanė jos paslaptis. Alytiškis Algis Balsys poetą vadina „gamtos vaiku“. Jiedu drauge ne kartą yra lydekas žvejoję. A. Balsys pasakojo, kad su A. Matučiu buvo tikras malonumas: visada pasakys kurioje vietoje meškerę užmetęs laimikį ištrauksi, parodys kuriuo miško takeliu eidamas baravykų rasi. Bet net ir gamtos prieglobstyje nepamiršdavo pašnekovo kalbos klaidas pataisyti, barbarizmus lietuviškais žodžiais pakeisti.

O tas A. Matučio mokėjimas bendrauti! Kompanijoje visada linksmas būdavo, nestokojo humoro jausmo. Atmintinai galėjo cituoti eilėraščius, ir ne tik savos kūrybos. Jokio pasipūtimo ar susireikšminimo. A. Matutis – be galo įdomi ir turtinga asmenybė. Apie jį visko net į knygą nesudėsi.  (Viena jau yra – Jono Linkevičiaus. „Po girią vaikščiojo poetas“. 2000).

Ir dar keletas sakinių apie A. Matučio namus. 1950 metais į Alytų atsikėlusi Matulevičių šeima iš pradžių būstą nuomojosi, vėliau buvo gavę valdišką butą miesto centre. Bet rašytojas nutaria statydintis nuosavą namą. Kiek įstengdamas pats savo rankomis prisideda prie statybos darbų. Į naująjį namą Taikos gatvėje Matulevičiai įsikėlė 1961 m. Nors namas nebuvo pilnai įrengtas, suteikė daug džiaugsmo: kambarių erdvė (tada taip atrodė), didelis daržas, pušynas kitoje gatvės pusėje. Čia nesigirdėjo miesto triukšmo, čia ošė pušys.

A. Matutis pasirinko šviesiausią kambarį antrame aukšte su langu į pušyną, kad atsidaręs langą galėtų klausytis paukštelių čiauškėjimo. Nors gyvenimas naujame name palengvėjo, rašytoją slėgė nepabaigiami darbai: apšildymo sistemos įvedimas, vandentiekio įrengimas. Padėtį  sunkino skolų grąžinimas. Metams bėgant viskas susitvarkė.

Paties sukurtuose namuose A. Matutis praleido visą likusį savo gyvenimą. Šioje aplinkoje prabėgo rašytojo kūrybingiausi metai. Čia jis ruošdavosi pamokoms, čia džiaugdavosi kiekvienos naujos knygos leidimu, į čia sugrįždavo po kiekvienos ilgos kelionės. Nenuilstančio šeimininko kvietimu čia svečiavosi kaimynai, daugybė rašytojų, vertėjų, dailininkų, literatūros kritikų ne tik iš Lietuvos, bet iš Rusijos, Lenkijos, Ukrainos. Poetas palaikė ryšius su daugybe žmonių, todėl jo išsaugoti laiškai – neįkainojama vertybė.

Poeto darbo kambaryje išsaugota viskas taip, kaip lemtingąjį 1985-ųjų rugsėjį paliko namų šeimininkas: prie lango rašomasis stalas subraižytu paviršiumi, ant jo stovinti keista staline lempa; kėdė, apkalta kailiuku; sofa trumpam poilsiui; daugybė knygų; suvenyrai iš kelionių; ant sienų sukabintos tautinės juostos; asmeniniai daiktai… Kuklu, jokios prabangos. Kambarys, laiptai, balkonas, tuja, senosios alyvos, kiemas, gatvė… Visa tai alsuoja namų šeimininko – rašytojo, mokytojo Anzelmo Matulevičiaus-Matučio dvasia. Memorialinio muziejaus esmė – vieta, pastatas, aplinka, betarpiškai susijusi su asmenybe.  Tik autentika gali išsaugoti apčiuopiamą istoriją…

Alberto Antanavičiaus daina. Pavadinimas …? ”Matučio dravė” arba tiesiog skirta poetui. Klipe panaudotos fotografijos iš A. Matučio muziejaus rinkinių, taip pat Aidos Dulkienės, Galinos Tamošiūnienės užfiksuotos renginių akimirkos.

Montažas   Dzilbus  ||   Trukmė    00:04:00

Išsaugokime poeto Anzelmo Matučio atminimą

ALDONA MARCINKEVIČIENĖ

Ne vien melancholiškasis ruduo kaltas, kad vėl ir vėl vartau V.Drėmos ,,Dingęs Vilnius” ir jo puslapiuose matau…mūsų Alytų : Z.Bulgakovo fotografijose ir – atrodytų visiškai netolimos praeities atsiminimuose. Visuomeninėms reikmėms neišsaugotas ,,namas su liūtukais ” (ačiū, kad bent liūtukai neišsilakstė), legendiniai kultūros namai ( ach, mieloji mūsų ,,kultūrkė” ), ilgai tarnavę kelioms alytiškių kartoms , tapo tylūs ir niūrūs , miestelėnai pavargo besiginčydami, kur yra Miesto centras ( matyt, sunkiausia rasti tai, ko jau nėra, bet …lyg ir privalėtų padoriam mieste būti).Tada tik ir belieka nubalsuoti, kad Alytaus miesto simbolis- ROTUŠĖ….
Tuo pat metu metu žydukų mokykloje įsikūrę muziejininkai neriasi iš kailio, savo edukaciniais ir kultūriniais renginiais stengiasi įrodyti, kad muziejus – tai ne dulkėtos lentynos, saugančios niekam neįdomius kažkieno kažkada ir neaišku kuriam tikslui surinktus eksponatus. Tur būt, ne per drąsiai pasakysiu, kad į čia  baigia pereiti ( gal- perskristi) geroji senosios ,,kultūrkės” aura.

Šiandien iškilo realus pavojus muziejaus filialui- A.Matučio muziejui.Tur būt, tiesiog neverta laukti, kad ateis kas nors,, nuog Luksnėnų” ar ,,nuog Pivašūnų” ir… A.Matučio muziejus bus išgelbėtas. Ką šiandien galime padaryti mes? Susikūrusiai asociacijai ,,Matučio namai” labai reikia ,,cikrinių alyciškių”  idėjų , minčių, visokeriopos pagalbos, žinoma, materialinės- irgi. Turiu viltį, jog  kreipimasis pateks  į šį puslapį. Juk glūkoidų išsibarstymo arealas pasaulyje toks platus. Turiu žinių, kad į šį darbą jau  aktyviai įsijungė  Vilniaus alytiškių klubo nariai.
Tikiu, kad ir toliau A.Matučio gatvėje gyvuos Stumbražolių vakarai, skambės kaip skambėję mūsų nepakartojamojo  Šekspyro dainos …
Pageidaujantiems galiu rekomenduoti patentuotą vaistą ,,alyciškumui “  pastiprinti : imkit ir vėl iš naujo perskaitykit J.Kunčino ,,Baltųjų sūrių naktį”. Jei jau kas labai ,,suskaitė” šią savo paauglystės knygą, rekomenduoju tikrai krizine kaina įsigyti naująjį ,,Gimtojo žodžio ” leidyklos platinamą leidimą. Aš tai jau padariau. Padėjo. Dar ir kaip….

Kreipimasis į geros valios žmones

Daugiau A. Marcinkevičienės straipsnių:
□ Glūkopedija: Miesto sodo muzikantai (2009)

Vytautas  Matulevičius, poeto sūnus taip pat rašo. Vienas garsiausių Hiperbolės hitų ”Vandens ženklai” – Vyto kūryba. Čia pridedame jo kūrybos dainos teksą dainai, kuri, berods, dar nesukurta …

Vytautas Matulevičius. Tu žadėjai kaip kregždė sugrįžti.

Kas naujo fotogalerijoje

Virgilijus Beiša,  vienas glūkoidų judėjimo pakūrėjų 2009 metų susirinkime prie Glūko, įteikė kitam pakūrėjui pilną kompaktą brangių visiems mums nuotraukų, kurias kruopščiai atrinko iš savo šeimos albumo, skenavo, grupavo pagal metus. Glūkoidų garažinėje studijoje jos buvo švelniai paphotoshopintos ir paviešintos štai čia, šiame puslapyje. Kai giriamas senas geras vynas, tai tinka  ir šioms nuotraukoms. Ateityje visos jūsų atsiųstos Glūko archyvinės nuotraukėlės guls į  galeriją ”Glūkas: kas dainon nesudėta …”.

Dar viena porciją foto sulaukėime iš Virgiaus Lepeškos. Tai 2008 metų glūkoidų sueigos akimirkos. Svarbu, jog Virgius dar pažadėjo parūpinti ano šimtmečio vaizdelių. Nekantriai laukiame.

Mūsų visų laikų reporteris Genius Vnarauskas papildė Melomanų, Aisčių, Glūkoidai daily galeras. Pamatysite pirmos Alvydo Jegelevičiaus vinilinės LP viršelį, 1976 skydinių laikų, Nemuno restorano lankytojo austro Makso vestuvių foto.

Vytautas Galbuogis surado pluoštelį aštunto dešimtmečio pradžios Arūno Savicko, Jannos, kitų nuotraukų. Jos buvo panaudotos, darant klipą ”Janna Vita ir Dzilbus”. Vytautą melomanai turėtų prisiminti – tai jam 1973 giminės persiuntė iš USA Aphrodite’s Child vinilą pseudoegzotišku pavadinimu ”666”. Ir Elton John – Don’t Shoot Me, I’m Only the Piano Player.

Pasipildė Kelionių galera San Francisko, Londono, Sopoto nuotraukomis.

Labai pagausėjo 2009 metų sueigos epizodų, kuriuos vertėtų vadinti ”Portretai”. Tai Rasos su Donatu darbelis.  Čia rasite ir alternatyvaus Glūko, vykusio lygiai po savaitės Aukštaitijos krašte pas Vidmą, kuris, kaip sakosi, pamiršo  kaip Kaunas atrodo – taip čia smagu. Tai Vidmos kaimo turizmo kompleksas prie Balčiaus ežero į pietryčius nuo  Utenos, dar dažais kvepiantis.

Nauja foto galerija:

Atradimai: bliuzas Suvalkuose

Pernai vykęs „Suwalki blues Festival“ buvo pripažintas geriausiu muzikiniu renginiu Lenkijoje ir gavo valstybinį apdovanojimą

JURGA JAKŪNIENĖ

Vasara! Nepaisydama krizės, tauta raunasi į Palangą, Šventąją- žodžiu, į gimtąjį pajūrį. Glūkoidai  gi nėra gulėjimo ant užteršto paplūdimio smėlio maniakai.  Tad pasinaudoję savo bičiulio, grupės „Nightcome“ gitaristo Bogdano Topolskio kvietimu, Igoris ir kompanija vyksta į Suvalkus. Tikrai ne pirkti pigesnės mėsos ar jogurtų, o pasižiūrėti ir pasiklausyti Suvalkuose jau antrą kartą organizuojamo bliuzo festivalio “Suwalki blues“, kurio muzikinis direktorius ir vienas organizatorių yra jau anksčiau minėtas Bogdanas. Važiuojame sena gera kompanija, turinti ilgametę Varnių bliuzo naktų patirtį- Gintaras su sūnum Roku, Benas su sūnum Aidu, Sigitas, Igoris ir Jurga. Mūsų tikslas-  vienas „žvalgybinis“ vakaras, kurio programoje – lenkų sunkiojo roko legendinė grupė „TSA“ ir vakaro „vinis“- amerikiečių bliuz-roko gitaristas Džo Bonamasa (Joe Bonamassa).

Vasaros vakaras išpuolė tikrai nuostabus- ramus ir šiltas. Suvalkai- miestas nedidelis, bet jaukus, miesto centras- rūpestingai saugomas senamiestis. Suvalkai jau ilgus metus bičiuliaujasi su mūsų gimtuoju Alytumi, miestai ir savo dydžiu panašūs, tačiau mes, alytiškiai, galim tik pavydėti, kaip lenkai moka puoselėti istorinį paveldą- nematėme apleistų, apgriuvusių pastatų. Prisiminus mūsų „Pušies“ kavinę ar „Taikos“ kino teatrą, tik širdį suspaudžia…

Bet grįžkime į festivalį. Pačiame centre įrengtos dvi festivalio scenos: viena centrinėje aikštėje, kita įkurta už kokių 100 metrų, jaukiame ir skoningai prižiūrimame miesto parke. Kol vienoje scenoje groja vieni muzikantai, kitoje scenoje pasirodymui ruošiasi kita muzikantų grupė. Tad pertraukos tarp grupių pasirodymų ilgai neužtruko. Pirma grupė, kurią išgirdome, buvo prancūzų komanda „Jesus Volt“. Tai labai įvairiapusį, pulsuojantį ekspresija bliuzą grojantys muzikantai. Jie ima 40-tųjų- 50-tųjų bliuzą ir maišo jį tarsi kokteilį su „funk“ ir elektronine muzika, rezultate išgirdome tikrai uždegantį pasirodymą.

Iškart po prancūzų kitoje, parko scenoje koncertuoja lenkų „TSA“. Ši grupė populiarumo zenitą pasiekė  per patį „heavy metal“  karaliavimą 1980-taisiais, tačiau ir šiandien, praėjus nemažai metų, vyrukai parodė gerą šou.

…Kol dalis mūsų kompanijos šėlo prie parko scenos su Lenkų roko veteranais, kita, nerimastingoji dalis skubėjo užsiimti patogiausias vietas prie scenos centrinėje Suvalkų miesto aikštėje. Nerimą galima pateisinti, juk šioje  scenoje netrukus turės įvykti „Naujojo Bliuzo Karaliumi“ tituluojamo Džo Bonamasos pasirodymas.

Sunku papasakoti ir žodžiais perduoti tuos įspūdžius, kuriuos patyrėme, klausydami šio tikrai talentingo muzikanto. Trumpai: Džimis Hendriksas + Džimis Peidžas- tai ir yra Džo Bonamasa… Vienas iš įspūdingiausių kūrinių, kurį Džo sugrojo pabaigoje, buvo popuri iš albumo  „LED ZEPPELIN I“ kūrinių . Mūsų kompanijos  „senieji roko muzikos vilkai“ buvo priblokšti ir apstulbę…

…Pakeliui į Alytų svarstome, ar važiuoti kitą dieną į „Ten Years After“  pasirodymą, tačiau vieningai nusprendžiama, kad neverta gadinti šio vakaro įspūdžių…

Kamera - Igoris ir draugai  ||  Montažas - Dzilbus

Atsargiai – Tarzanija

Šio posto vienintelis tikslas – naudingai paplepėti ir perspėti apie galimas neįdomias pasekmes Tarzanijos šalyje. Kalbame apie prie Radžiūnų piliakalnio įsikūrusių pramogėlių tiekėjų siūlomas atrakcijas. Visumoje tai puiki vieta truputį patirti ką nors nepatirto ar primiršto, graži gamta etc. Jei sugalvosite sėkmingai perskristi lynu Nemuną ir grįžti atgal, reikia atminti kad, instruktorius jums nepasakys apie galimybę pasiekti  per didelį greitį kitoje Nemuno pusėje ir taip susidurti su medžiu ant kurio tvirtinamas lynas. Jeigu po susidūrimo  dar atšoki atgal 3 – 4 metrus … gerai, kad smūgį pasitinki kojomis, o jei nugara? Gali rezervuoti plotelį Daugų gatvėje ar Užupiuose. Bus nesaugu, jei skriesite į kitą upės pusę pavėjui. Galima tik patarti neatsispirti stipriai nuo starto aikštelės, o trasoje leisti sau sukinėtis visomis kryptimis, taip inercijos jėgos išsiskaido į dedamąsias ir mažina greitį.

Visiems linkime sėkmingo skrydžio.

Kamera - Laima  ||  Montažas - Dzilbus || Trukmė 00:02:16