Gyvenimo manai, filai ir fanai
May 10, 2008Sparnuota frazė, jog šiandien Alytuje rasti alytiškį yra sunkiau negu Amerikoje indėną, neturėtų žeisti alytiškių. Prasmė kita – ar tikrai šeimininkiškai ir su meile puoselėjamas miestas, ar maximų invazija išspręs automobilių stovėjimo problemas miegamuose rajonuose ir išgražins duobėtas, dulkėtas kai kuriuose miesto rajonuose pusei amžiaus užmirštas gatves. Gal aukščiausios būsto šildymo kainos Lietuvoje, taip pat gero ūkininkavimo ”top rezultatas”. Kuo mielas ir mylimas gimtasis miestas – skaitykite Rasos Petkevičienės pastebėjimuose
RASA PETKEVIČIENĖ
Išsiskleidus ir pražydus visai Alytaus medžių įvairovei, nepaisant daugybės savojo ego pasipriešinimų, ėmiau prasprogau ir aš. Nežinau, kas man pasitarnavo „Višniavskio tepalu“, ( kaip žinia, jis tik padeda greičiau prasprogti, bet negydo), bijodama, jog daugelis dalykų nepradėtų „dvokti“, skubiai ėmiausi savigydos – pasikalbėjimo.
O kalbėtis noriu apie Alytų ir santykį su juo. Klausimų kyla daug. Ir filosofiškų (lai neįsižeidžia pragmatiškieji protai). Kas man yra ši erdvė? Koks jis ir ką man reiškia mano gimtasis miestas?. Ar pagal jį aš galiu atpažinti save ir būti atpažinta? Ar aš suvokiu savo miestą, kaip savo sielos tėvynę, tuo pačiu tapdama jos atradėja. Ar mano miestas tampa mano dvasinio gyvenimo forma, ar pasaulis yra ten, kur esu aš, mano „kūryba“, intelektualiniai „projektai“ ir idėjos; nes , jei pasaulis yra ten - kur manęs nėra, tai, deja, jau ne laisvo, o masinio žmogaus galvosena ir jausena.
Taigi, gimtasis miestas man visų pirma yra dvasinės priklausomybės forma; ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte bebūčiau, begyvenčiau, visur ir visada jausiuos alytiškė. Bet būna visaip. O tame „visaip“ gali visaip ir atsitikti, netgi baisiausia: kai tavo miestas tampa tik fizine buvimo vieta, tuo pačiu tavo dvasinė tėvynė – beprasme ir nužmoginta.
O kai jau „šitei“, tai tavo „miescelis“ tampa absoliučiai nesaugus nuo mūsų pačių ir mums patiems. Dėl baimės bei abejingumo, paruošiančių sąlygas įvairaus plauko piratukų siautėjimui, kurių laivas, užuodus grobį, netikėtai išnyra iš tamsos – paplėšikauja paplėšikauja – ir vėl išnyksta tamsoje. Dažnas taip pat ir „lapių vištidėje“ populiacijos pagausėjimas bei europietiškas kelnes užsimovusių įvairių strateguotojų bei „projektų“ darytojų radimasis. Ir vis tai – „tam“, „kažkokiam“ Alytui. O iš tikrųjų – tai jo grobstymas gabalėliais, idant patogiai įsitaisyčiau valdžioje, įtakų sferoje, nuosavam rezervate su aukšta tvora ir užrašu „piktas šuo“ (suprask: privati valda). Yra daug prasigyvenimo šaltinių žmogui, alytiškiui – taip pat…
Va, jeigu aš atsidurčiau įtakų sferon, tai projektus leisčiau „daryti“ tik gerai atpažintam - šitam Alytui. Šitam, kuriame gimė idėja sukurti gliukoidų judėjimą, šitam, kur gyvena Vidzgirio krašto „Mekas“ – Dzilbus, šiam, kur gimė ir gyveno , o dabar sugrįžta kartu su ataidinčiais „Karklais“ ar žuveliokų radimosi paaiškinimu Alvydas J. Šiam, kuriame „nuo amžių“ būna pastovi, kantri ir ištikima Alvydo P. Studija, amžinam gyvenimui tyliai prikelianti kuklius ir nebylius daiktus, Vidzgirio sniegus, Nemuno, jo šilų bei pušynų atodangas ar vieną kitą, širdį tirpdantį, rūkais apėjusį Alytaus kampelį. Šitam, į kurį akivaizdžiai ar neakivaizdžiai, bet su meile, ilgesiu ir paprastu teisumu iš senutės Europos sugrįžta Žana. Šitam, užauginusiam sostinei daktarą, nepaliaujamai kartojantį: „Alytus man – šventas dalykas“. Šitam, kuriame veikia Giedrės biblioteka su visom jos „baltom varnom“. Ir pagaliau šitam, kurio kasdienybės, švenčių bei permainų aktyvus dalyvis bei reiškėjas ryškus Alytaus veidas – Kolia bei anam, kuriame taip skausmingai, atviri ir pasitikėdami, savąsiais žaizdas liudijo Alytaus sužeistieji – Tafilius ir Vitas Tankistas. Anam, kuriame sporto reikalą nušviesdavo žymus futbolo ekspertas ir komentatorius Zavilė, kur Traktoristų gatve elegantiškai ir išdidžiai vaikščiodavo aristokratiškasis Kelmelis, kaskart vis užsukdamas proletarų grytelėsna papasakoti kaip ten – Paryžiuje… Tuo pačiu rasdamas progą priminti ir paaiškinti paikoms to meto neišmanėlėms, jog ryškiai raudonai dažytos lūpos yra vulgaru, neskoninga ir, pav., Paryžiuje to nepamatysi…
Tai tiek tos „koncepcijos“, Mielieji. Bet prieš darant projektus reikėtų įsisąmoninti, jog visa tai pirmiausia reikalinga mums:
# 1 Dėl savosios kultūrinės indentifikacijos, kad galėtume mąstyti savojo miesto ( o gal net savosios Tėvynės) kultūrinę lemtį.
# 2 Dėl to, kad būtume suprantami, o ne juokingi ir niekingi patys sau ir kitiems Europiniame kontekste: dėdamiesi didesniais anglais nei patys anglai, didesniais olandais, nei patys olandai, vienžo – didesniais europiečiais nei laisvosios Europos senbuviai.
Atpažinkime save, „nesisarmatykim“ savęs ir - „identifikuokimės“ .
19 Comments | 
Alytaus temos | Tagged: alytus | 
Permalink
Posted by dzilbus
Atvirai kalbant, aš nedažnai atvažiuoju į Alytų. Kaip nebūtų gaila, kiekvienąkart matau, kaip šis miestas keičiasi į blogąją pusę. Iš jaukaus, žalio miesto Alytus virsta miestu be veido ir struktūros, prigrūstą statinių be jokios architektūrinės minties, kartais netgi klaikių. Ne tik aš, bet ir mano bičiuliai vokiečiai, su kuriais svečiuojamės Alytuje, kiekvienos viešnagės metu užduodame sau klausimą: kas planuoja šį miestą ir išvis ar planuoja?
Aną savaitę (kovo 26d., trečiadienį) Vilniaus alytiškių klubas rinko saviškius į vakarėlį ir ne tik. Buvo svečių ir iš Tėviškės - meras su “svita” ir t.t. Seminare (tai laikas iki pirmos taurelės) susipažinome su Alytaus perspektyvomis, galimybėmis, miesto vizija, kurią paruošė GTU architektūros katedros mokslininkai ir studentai. Po to žiūrėjome dar “maskvietišką” filmuką apie “400 metų jaunuolį” - Alytų, iki vėlumos kalbėjomės, nepamiršdami susidrėkinti ir užkrimsti. Smagu. Tai jau buvo ketvirtas Vilniaus alytiškių klubo susitikimas.
