Sąsajos: ”Aisčiai”, Alytaus herbas ir viduramžių riteriai

Eilutės iš Alvydo A. Jegelevičiaus laiško glūkoidams. Įdomūs pasikapstymai ”Aisčių” ir heraldikos istorijos srityje. Apie miestų herbus. Nuo 1970 m. heraldikos komisijos veikla uždrausta, miestams neleista vartoti herbų, tai sovietų pastangos įrodyti, kad gyvename CCCP ir prisiminti istoriją ar savivaldos atributus – tabu. 1995 m. dailininkas J. Galkus pagal senuosius miesto antspaudus atkūrė Alytaus miesto herbą: baltą rožę raudoname lauke. 1995 m. gruodžio 11 d. šį herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Alvydo Jegelevičiaus armijos laikų draugas Viktoras Šandorovas, su kuriuo kartu ne tik tarnavo, bet laisvalaikiu mokėsi lenkų kalbos, vertė straipsnius apie rock dievaičius, net ir romaną buvo įpusėję… Po daugelio metų, kai Viktoras pamatė Alvydo dainą per rusų centrinę TV, parašė laišką – Vilnius, filharmonija, Alvidasu… Jie abu bendrauja iki šiol, susirašinėja, juokauja. Viktoras gyvena dirba savo turizmo firmoj Sočyje. Laisvalaikiu fotografuoja. Aisčių reklaminį plakatą Alvydas tada nusiuntė Viktorui, bet dabar tokio pavyzdžio neturi. Gal kas nors išsaugojote? Dar apie Aisčius. Vienas glūkoidų skaitytojas netikėtai rado informaciją apie ”Aisčius” ir nurodė linką (žiūrėkite puslapio apačioje).

Alvydo Jegelevičiaus rašo. Čia garsus riterių stalas, pakabintas Winčestrio bažnyčioje, netoli Londono ir garsiojo Stounhendžo. Aplink ratu surašyti garsiausių riterių vardai, tačiau – kas pavaizduota centre? Koks ryšys tarp šio stalo ir mūsų Alytaus? Visi prisimenam pirminį Alytaus herbą su trim lelijom. Ačiūdie – jis liko rajono herbe, bet šis, manau, visiems alytiškiams pažįstamas žiedas, ar neprimena tų tarybinių laikų su Alytaus vardo ženkliukais. Tada įvairiai vadindavo tą žiedą. Aš ir pats nebežinau – lyg lelijos, lyg bulvės ar obels tas žiedas? Tokios nuomonės plito tais laikais. Kokia šio žiedo kilmė, koks augalas jį užaugino. Galim taip pat spėliot, bet ĮTARTINAS  PANAŠUMAS NEDUODA RAMYBĖS. AR TIE RITERIAI BUVO ALYTUJ, AR ALYTIŠKIAI BUVO TEN NUKELIAVĘ?..

Glukzaurai 2012: PADAROM

Baigiami primiršti Vidzgirio miško dalių pavadinimai ir, lyginant su Roma, labai kuklios Alytaus miesto istorijos detalės. Tokios temos vyravo pramogaujant ir renkant šiūkšles Vidzgirio miške.

Prisiminkime ir Romo Kalantos žūties 40-metį. Apie tai glūkoiduose:
”Romo Kalantos deglas”
”Dėl mano mirties kalta tik santvarka…” Alvydas A. JEGELEVIČIUS

Pavasarinis pasivaikščiojimas po Vidzgirio mišką kažkada pagimdė idėją susirinkti prie Glūko ežero. Glukzaurų būrelis Virgis ir Rima, Dzilbus ir Laima karštą dieną balandžio pabaigoje Linijos kalnu pasiekė vaizdingas Slovakijos kalnus primenančias Nemuno kalvas, baltas nuo gėlių, netiksliai vadinamų baltomis žibutėmis. Prisiminta keletas istorinių pavadinimų, kurie niekada nebus įteisinti geografiniuose-topografiniuose-istoriniuose žemėlapiuose ir, tikėtina, net šnekamoje alytietiškoje atmintyje. Jeigu Šikučių prospekto paaugliai: Romas „Romėnas“ Zdanavičius, Mindaugas „Fantomasas“ Pilkonis, Dzilbus, Alvydas Petkevičius kuravo Nemuno pakrantę nuo Lankučių iki Rusų klanelio, tai bendraamžiai iš Madrido: Virgis Beiša, broliai Albertas ir Antanas Antanavičiai („Šekspyras“ ir „Ga-Ga“), Algis Adomaitis, Viktoras Reinikovas „prižiūrėjo“ Nemuno pakrantes žemyn nuo Linijos, Po Girininku ir iki pat poligono. Taigi kontoliavo perkėlą į Sudvajus ir taip buvo užėmę strategiškai svarbius objektus, įskaitant lazdynų riešutų plantaciją.

Šios dvi grupės niekada nekonfrontavo, nes priklausė Pietinės Alytaus miesto dalies chebrai. Jų vienybė gerai kotiravosi kitų miesto dalių: Kriaušiaus, Kurorto ar Anos Pusės bendraamžių akyse ir galvose. Susivieniję jie jau galėjo siekti aukštesnių tikslų – skriausti atvykėlius iš aplinkinių kaimų ar miestelių. Šiandiena sako, kad skriaudė labai rezervuotai, nes vėliau atvykėliai susidėję su kai kuriais vietiniais taip nuskriaudė miestą, kad net tų varganų miesto istoriją menančių ar kitaip galėjusių garsinti statinių arba neliko (centrinė miesto aikštė) arba jie tinka tik blogo skonio siaubiakų foniniams vaizdams montuoti (geležinkelio stotis, Taikos kinas, etc.)

Kaip išsaugoti Vandentiekio stotį prie Pliažo? Dar nesugriuvo. Ar viaduko liekanas prie Stiklinio namo šalia dviračių tako? Caro inžinierių sukonstruoto statinio tobulai suleistus akmenis vandalai išlupa kaip razinas iš batono.

Grįžkime į Vidzgirio kalvas. Kai dešrėgalių kepimo procesas baigėsi, Virgis nusileido iki pat Nemuno, atnešė vandens laužui gesinti. Jeigu jis būtų tai daręs septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, panemunėje jam kelią užstotų vielos tvora, kurią čia pastatė tų laikų vandentiekiečiai, taip paženklinę pirmosios vandenvietės ribas Alytuje. Kai karštą tvankią vidurvasario dieną trylikmečiai Dzilbus su Alvydu Petkevičium nuo Sustok Pasigrožėk II kalno stačiu šlaitu leidosi link smėlėtos maudynės Duobėje, tvoros nebuvo. Jau grįžtant, vakare teko netikėtai išdygusią tvorą perlipti. Kitą rytą perlipti tvorą nereikėjo, ji buvo taisyklingai vertikaliai prapjauta, o aštrūs vielos galai užlankstyti pagal saugos reikalavimus. Nepavyks pasigirti tokio „darbo“ autoryste, tai padarė vyresnieji dėdės žvejai, kuriems tvora užkirto taką, dešimtmečiais vedusį link atvajaus aukščiau Duobės. Jau tą pačią savaitę tokie tuneliai atsirado ties Linija, žydkapiais ir visur ten, kur reikėjo.

Tradicinis susirinkimas vyko draugiškoje ir dalykiškoje aplinkoje tarp Sustok ir pasigrožėk II ir Linijos geografiniuose-topografiniuose-istoriniuose žemėlapiuose nepažymėtame taške. Aptarta  GLŪKAS 2012 susirinkimo data: birželio paskutinės dienos plius liepos 1 sekmadienis. Tenka apgailestauti, kad Heinekenas Gdynėje ir Moksleivių dainų šventė vyks tuo pačiu metu. Trumpame ir neįkiriame, tik 4 minučių su sekundėmis filme, matysite ko nematėte. Jie PADARĖ akciją DAROM.

Šį video dėl garso takelio YouTube blokavo Vokietijos ir Japonijos žiūrovams. Nemanome, kad Japonijoje atsiras besidominčių glūkoidų puslapiaiais. Vokietijoje tai galite žiūrėti DAILYMOTION svetainėje

 Kamera ir montažas: Dzilbus

Atviras laiškas Igoriui

Vytautas Pavilonis daug prisidėjęs prie vyresnės kartos muzmenų Alytuje veiklos, šį kartą išsako savo pilietines pažiūras į masinę isteriją – kaip Lietuvoje blogai, kas už to slypi ir kiek mes patys pažeidžiami, kurdami savo asmeninę pasulėžiūrą. Vis prisimenu 1990 metus ir vėliau, kai Vyt. Lansbergis buvo viskuo kaltas. Tiesiog kaltas ir taškas. Praėjo 20 metų ir net politiniai oponentai apie profesorių atsiliepia pagarbiai. Šiandien ši dainelė vėl topuose, tik priedainis kitas: viskuo kaltas Kubilius. Arba Europos Sąjunga. Jei ne Europos pinigai šiuo sunkmečiu, Lietuvai būtų ne krizė, o krachas. Bet skaitykite Vyto straipsnį, kurį jis pavadino atviru laišku Igoriui. Lai diskusija tęsiasi. Linkime daug korektiškų komentarų.

V. VYTAUTAS PAVILONIS

“Propaganda šiuolaikiniai “visuomenės performuotajai” naudoja diegdami savas doktrinas ir neigdami visas kitas. Sėkmingiausiai veikia apleliuojant į neapykantą, ekonominius sunkumus (krizes). Ji yra bet kokio sąžiningo švietimo ir informacijos antitezė. Kad galėtų kuo efektyviau veikti, jai reikia „cenzūros“. Apie tai rašo savo komentare „Jurga“. Informacinėje erdvėje propaganda mobilizuoja visas priemones – internetą, spausdintas, žodines, menines ir vizualines (priklausomai nuo populiarumo) – maksimaliai efektyviai skelbia savo “tiesas”.

„Mes gyvenam stebuklingoj šaly. Visas pasaulis mums pavydi! Tai mes eksportuojam į Baltarusiją demokratiją, o importuojam pigų benziną. Tai mūsų politikai spjauna į Rusijos pusę, smagiai užsitraukdami kontrabandinę cigaretę iš Kaliningrado,“ – rašo Igoris. Kas tie mes..?

Taip manipuliuojama auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos galima būtų panaudoti saviems tikslams (transfuzija). Šiuo atveju turime ne pavienius ligonius, o visą visuomenę, kuriai bandoma įkalti kaip taisyklę, ištrinant visą kitą svarbią šalies informaciją (ypač – istorinę, įvadą). Naiviai mąstant, gali būti, kad ponas Igoris nežino, kad apmulkinti ar “idealistiniai” socialistėliai iš darbo žmonių ar studentų yra tik “patrankų maistas”, tik prieš kapitalistus nuolat burnojančios marionetės — lėlės, šokdinamos tarptautinių didžturčių ir gudragalvių iš regnum.ru. Pirmieji “didžiojo melo” pradininkai buvo bolševikai. Leninas, remdamasis Plechanovu, skyrė valdžioje esančius propagandininkus, kurie kūrė strategiją, ir žemesnio lygio agitatorius, kurie ją įgyvendindavo. Naciai irgi greit išmoko šio “agitpropo”, kurią naudojo pagal penkias taisykles:

1. Supaprastinimo taisykle: visus duomenis supaprastinti iki gero ir blogo, draugo ir priešo antitezės.

2. Sudarkymo taisykle: diskredituoti opoziciją atviru šmeižtu ir parodijomis.

3. Transfuzijos taisykle: taip manipuliuoti auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos galima būtų panaudoti saviems tikslams.

4. Vieningumo taisykle: savo požiūrį pateikti taip, kad atrodytu jog tai visu teisingai mąstančių žmonių nuomonė, abejojančius spausti pakeisti nuomonę, apeliuojant į žymių žmonių pasisakymus, naudojant visuomenės spaudimą ir panaudojant “psichologini užterštumą”.

5. Orkestravimo taisykle: begalinis to paties kartojimas visokiais variantais, įvairiais deriniais ir įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis.

Stabilioje ir klestinčioje visuomenėje ganėtinai sunku paveikti masių psichiką, informacinių karų organizatoriams telieka vienas kelias: jei šalyje nėra chaoso, vadinasi, jį reikia sukelti. Komunistų forumuose bei naujienų portalų komentaruose dažnai Lietuva yra juodinama. Viso šito galima ir nepastebėti, tačiau į tai galima pažvelgti iš kitos pusės. Šovinistas rusofilas ar komunistas (be tautybės) tvirtai sakys: kaltas V. Landsbergis. Taškas. Ne kalti Rusijos imperijos veiksmai, ne kalti komunizmo-socializmo ekonomikos nepasisekimai. Nepavykęs eksperimentas su gyvais ir jau nebegyvais žmonėmis. Kaltas tik Landsbergis ir Lietuvos žmonių siekis būti šeimininkais savo šalyje. Mano manymu, taip yra pabėgama nuo rusiškojo imperializmo ir socializmo trūkumų, bandant juos maskuoti Lietuvos nepasiekimais. Rytų specialiosios tarnybos, agitpropo specialistai tai vertina, kaip didžiausią laimėjimą Lietuvoje.

Juk „virkaujantys“ patys nieko nepadarė, kad būtų geriau Lietuvoje. Tik keikė Lietuvos valdžią bei Lietuvą kaip tokią šalį, jos laisvę ir kitus dalykus. Neva tai nereikalingi dalykai. Tik Rusija gali būti laisva ir stipri, kitiems tai kažkodėl nebūtina. Toje pačioje Rusijoje kaltina Jelciną, bet ne komunistus. Lietuvoje kaltina Landsbergį, bet ne komunistus. Po to tuos pačius komunistus renka į valdžią ir vėl kaltina Landsbergį-konservatorius, dabar dar A.Kubilių.

Klausimas: ar rusofilai bei sovietofilai yra pavojingi valstybei? Nes savo veiksmais sudaro galimybes degradacijai. Be to tūkstančiai sovietinių ruskelių tapo tiesiog ruskeliais, kuriems ta laisvė ir nepriklausomybė kaip šuniui penkta koja. Jiems nereikėjo nei laisvės, nei nepriklausomybės, tik socializmo (pašalpų), balalaikų, rusiškų dainų bei vodkės. Tenka tik apgailestauti, kuomet žmonės kritikuoja ne objektyviai tą patį Landsbergį, bet tik kaip idėją, kaip laisvės simbolį. Tie patys žmonės nekritikuoja Brazausko, ji išrenka netgi keltis kartus, tie patys žmonės nekritikuoja Rusijos, jos veiklos, buvusias kolonijas energetinių resursų kainų išbandymais. Man tokie žmonės primena tuos pačius ruskelius savo šalyje, kuomet miegodami ir laukdami kažko, prisišaukia problemų – nusikaltėliai valdžioje daro bet ką, o žmonės apačioje maitinasi kaulais ir pažadais. Ar ne tas pats Lietuvoje? Juk ne tam tiek metų ugdė sovietinius žmones – kiek iš jų tapo lietuviais, o kiek ir liko tais pačiais sovietiniais žmonėmis? Kiek iš jų tapo rusofilais, Rusijos draugais? Jie nesieja ir nesies save su Lietuva, su Europa, su Europos Sąjunga bei NATO. Jiems JAV ir liks priešas (nors mielai naudojasi kapitalistų sukurtais produktais), o kartu ir Lietuvos politikai, kovoję už laisvės idėją.

Mes galime išimti Landsbergį iš istorijos, bet laisvė vis tiek būtų atėjusi. Nes griuvo, imperija (superderžava) krachą patyrė iš vidaus, be jokio šūvio iš NATO. Tik klausimas: ką tada kaltintų rusofilai ir sovietofilai? Vis tiek rastų atpirkimo ožį, kam suversti visas problemas. Galbūt tai būtų Kovo 11 dienos nepriklausomybės idėjos šalininkai? Galbūt nacionalistai lietuviai? Kuriems Rusija ne motina. Manau, kad tam tikras sluoksnis gyventojų yra pavojingi dėl to, kad jie niekada netaps normaliais piliečiais. Jie iki gyvenimo pabaigos liks rusofilais -mankurtais, kovojančiais su Lietuvos valstybės politikais (dešiniaisiais).

Kaip rodo įvykiai Gruzijoje, pagrindinis mūsų dienų europiečio ir mūsų dienų ruso mentaliteto skirtumas yra tai, kad pirmasis išdidžiai jaučiasi save identifikuodamas su vidutiniu piliečiu, nepamiršdamas nacionalinio pasididžiavimo. Tačiau kas tai yra “prancūziškas išdidumas” arba “vokiškas išdidumas”. Iki 1945 metų vokiečiai didžiavosi, kad teutonų batai galėjo trypti Amsterdamo ir Briuselio gatves. Prancūzai didžiavosi savo Afrikos ir Azijos kolonijomis, o britai – imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė.

Bet XX amžiaus 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmetį šiuolaikinės Europos valstybės ėmė suprasti, kad nacionalinis pasididžiavimas kyla ne iš svetimos šalies okupacijos, bet iš kūrybinio dinamiškumo, sugebėjimo sukurti klestinčią visuomenę kuo didesniam skaičiui savo piliečių nacionalinėje teritorijoje. Kai kas gali prieštarauti, kad kai kurios socialinės programos, pavyzdžiui, Prancūzijos atostogų politika, Vokietijos darbo įstatymai arba Švedijos sveikatos apsaugos sistema, nuėjo kiek per toli, tačiau niekas negali paneigti, kad tose valstybėse didžioji dalis žmonių yra patenkinta gyvenimu ir neturi noro veržtis į kaimynų šalį dėl “nacionalinio pasididžiavimo”. Tačiau net XXI amžiuje to negalima pasakyt apie Rusiją, kurioje ir toliau nacionalinis pasididžiavimas siejamas su brutaliu dominavimu gretimose valstybėse. Jis pasireiškia ir rusų kareivių žygiavimu per Gruziją, ir kiek subtilesne forma Ukrainoje, Baltarusijoje kuriai ėmus atvirai flirtuoti su Vakarais, Rusija griebėsi energetinės politikos, šantažo. Aktyvuodama visokio plauko rezervistus, įtakos agentėlius.

Ar Rusija kada nors vykdė savo įsipareigojimus/sutartis? Komentarai internetiniuose portaluose, kuomet puolama motulė Rusija turi kitokią nuomonę. Jie mano, kad kalta Lietuva ir jos gyventojai nukentėję nuo Rusijos imperijos teroro yra paprasčiausi niekšai, jei prašo žalos atlyginimo. Jei tave ar tavo šeimą vežė į Sibirą – tu pats kaltas. Jei tave Sausio 13 dieną traiškė rusų tankas – tu pats kaltas. Žinoma, galima pagalvoti, jog tai Lietuvos Seimo provokacijos: suprask, žmogau motulė Rusija niekada neatlygins niekam žalos. Provokuoja vargšę ir skurdžią šalį… Tuo tarpu motulės Rusijos garbintojai nerimsta ir visada išlieka ištikimi Imperijai. Tai tarsi mažyčiai Imperijos vienetukai, kurie sudaro tą bendrą pilką masę, kurią jau daugiau nei 400 metų kontroliuoja iš Kremliaus. Jei kaltas – tai bet kas, tik ne Rusijos imperija. Kažkada matai Sovietų Rusija ne okupavo, bet aneksavo Lietuvą. Tebūnie, nors ir pati Lietuva “pasiprašė”. Tačiau esmė čia slypi kitur. Turim akivaizdžius faktus – buvo 50 metų kuriamas “komunizmas”. Nepavyko – ką padarysi. Milijonai liko be darbų, milijonai sužlugdytų žmonių. Kas kaltas? Niekas arba Landsbergis su konservatoriais. Sausio 13 d. važinėjo rusų-sovietiniai tankai ir šaudė žmones Vilniuje. Kas kaltas? Niekas arba pati Lietuva su konservatoriais.

Tuo ir skiriasi Rusijos garbintojai nuo Vakarų Europos piliečių. Pastariesiems rūpi žmogaus teisės, jiems svarbu, kad būtų europietiška tvarka ir kokybė gyvenime. Rusijos imperijoje svarbu yra imperija, o žmogus – niekingas vienetas, sudarantis tą jau anksčiau minėtą pilką masę. Bet kodėl taip žmonės komentaruose gina savo motulę Rusiją? Todėl, kad šiems žmonėms Lietuva, Estija, Latvija niekada netapo Tėvynėmis. Tėvynė buvo, yra ir išliks Rusijos imperija. Kurios nusikaltimai negali būti įvertinti. Tarp garbintojų juk daug praradusių viltį savo šalimi, nemokančių valdyti padėties, galvojančių, kad kažkas kitas turi pasirūpinti ateitimi, tik ne jie patys (išugdytas kazarminis mąstymas). Tai atviri rusofilai, garbinantys Rusijos imperiją.

Keista, kuomet užsimini apie žmogaus teises, kad Sausio 13 d. nukentėję žmonės turėjo savo teises, savo gyvenimus, kodėl taip aršiai sutinkamas pasipriešinimas? Nes Imperija mokė 400 metų ir išmokė vergus nemaištauti, ginti savo motiną Rusiją. Tu negali būti jai kritiškas, blogas. Turi aukotis dėl caro, Stalino, Putino ar dar kokio bandito. Garbintojas yra aklai fanatiškas, kaip ir religiniai fanatikai Pakistane, Afganistane, kurie sprogdinasi, kad tik sužalotų kitus. Taip ir Lietuvoje gyvenantys Rusijos imperijos garbintojai darys bet ką, kad tik Rusijos prestižas ir garbė būtų apginti. Jei gali nutylėti apie padarytus nusikaltimus – nutylėk. Neerzink motulės Rusijos.

Suprask, kad dujas ir nafta tu gauni tik iš malonės. Jie pamiršta, kad viskas, net ir nafta bei dujos, yra perkama už Rusijai arachi reikalingus dolerius. Daugiau nieko ta šalis negali pasiūlyti pasaulinei rinkai. Neperkamos tik vertybės ir žmogaus teisės bei laisvės. Rusijos imperija neprisiima savo padarytų nusikaltimų, nepavykusių eksperimentų su žmonėmis, žudynių, trėmimų. Savus žmones milijonais žudė, kitus irgi, bet kaltų nebūna ir nebus.

Revoliucija No 9. Kaunas 1970

Pagal neparafuotą kultūrinių mainų programą su knygos “Lietuvos rokas: ištakos ir raida” autorium ir sudarytoju, www.radikaliai.lt – naujo kultūros žurnalo – redaktorium Mindaugu Peleckiu, publikuojame sutrumpintą straipsnį, parengtą pagal ”Pirmoji diskoteka Lietuvoje ir visoje TSRS: Kauno hipiai, Raganiai, Company, Smūtkeliai, Nuogi ant slenksčio” studiją apie Kauno progresyvios muzikos ištakas ir jos varomąją jėgą – Kauno hipius 1969 -1975.

Glūkoidams – Rimvydui Aglinskui (Vidukui), jo broliui Algiui, Romui Zdanavičiui (Romėnui), Igoriui Riabovui, jo sesei Jannai, Vytautui Palubinskui (Stygai), Sigitui Kizalai (Kefui), Vladui Dimavičiui (Kapitonui), Gintui Unguraičiui (Dzilbui), Vidminui Grabauskui (Vidmai), Arvydui Brazdžiui (Šmitui), Staskai, Laimai ir Elei (iš filmo ”Diagnozė – Gėlių vaikai”), Valdui Griškoniui, kitiems tas laikotarpis buvo Revoliucija No 9 pagal bitlus ir bandymas pažvelgti, kas yra už durų (pagal The Doors – Break On Through). Šis straipsnis turi glaudžių sąsajų su maištaujančio jaunimo proveržiais Kaune, tragiško likimo Vilijampolės ir buvusio alytiškio Romo Kalantos žūties paminėjimo keturiasdešimtmečiu. Nepamirškime ir poeto-hipio Rimo Buroko. Balandžio mėnesį jam būtų sukakę 59 metai. Neabejoju, jei Rimas būtų gyvas, glūkoidų sesijose prie Glūko  deklamuotų savo naujausią kūrybą. Beveik visus Raganių, Gintarėlių, Gėlių muzikantus, Company narius pažinojome ”iš matymo”, kai kuriuos asmeniškai. Gerai prisimenu, kai Visvaldas Žalnierius padainavo keletą Bee Gees baladžių Kauno Medicinos institute šokių vakare. Gal po to ir buvo ”įkorporuotas” į Raganius, taip kaip rašoma šiame straipsnyje. Įdomu prisiminti pirmųjų roko festivalių užuomazgas Kaune apie 1970 metus ar pirmąsias diskotekas Kauno Politechnikos Instituto studentų kavinėje ”Saulutėje”. Straipsnyje vaizdžiai aprašomi atvykusių svečių iš Vidurinės Azijos, Kaukazo ar Sibiro  įspūdžiai, kurie ”jautėsi lyg patekę į vieną iš tokių pasaulinių hipių ir roko centrų kaip Liverpulis, Londonas ar San Franciskas”.

Glūkoiduose skelbiame sutrumpintą versiją. Visą ”Pirmoji diskoteka Lietuvoje ir visoje TSRS: Kauno hipiai, Raganiai, Company, Smūtkeliai, Nuogi ant slenksčio” studiją perskaitysite www.radikaliai

RAGANIAI

Viršuje: V. Žalnierius, V. Kotčegarovas, viduryje: A. Adomaitis,
 A. Goldšteinas, V. Žalnierius, N. Gitkindas, antras smuikininkas,
V. Kotčegarovas, kitoje nuotraukoje: A. Goldšteinas, N. Gitkindas,
V. Kotčegarovas. Apačioje: N. Gitkindas, J. Gitkindas, A. Goldšteinas.  “Raganiai” 1969-1972 metais. Natano Gitkindo asmeninio archyvo nuotr.

Pavadinimo kilmė. Tuo metu visos besikuriančios grupės stengėsi pasivadinti lietuviškais pavadinimais, ypač turinčiais mitologinį ar liaudinį atspalvį (Kertukai, Bočiai, Aitvarai, Aisčiai, Dainiai ir t. t), išimtis Gintarėliai, Nenuoramos ir dar keletas. Nuo pat pradžių būsimiesiams Raganių branduolio nariams buvo aišku, kad savo sarkazmą, ironiją ir nusiteikimą plaukti prieš srovę jie išreikš ant scenos, todėl bendrų konsultacijų ir aistringų ginčų rezultatas – piktokas pavadinimas Raganiai, simbolizuojantis pasiryžimą būti ne dar viena avimi bandoje, o už minią viršesniu piktuoju burtininku, užkerėti ją ir nuvesti paskui save į kitą, virtualios laisvės dimensiją, išreikšti savo nonkonformistinę pasaulėžiūrą, nors tai galėjo neatitikti priverstinių sovietmečio elgesio normų ir bendros valdžios linijos.

Istorija. Iki 1969 m. vasaros Raganiai dar neturėjo savo sąskaitoje nei vieno viešo pasirodymo. Todėl galimybė groti Lampėdžių Kultūros namų šokių vakaruose buvo pirmoji ir lemiama galimybė išlįsti iš Savanorių prospekto 235 namo rūsio negailestingam, dar tada naivokam, publikos teismui. Į Lampėdžius Raganiai atvyko pakeisti ten beirstančios grupės Veidrodėliai, kuri dėl įvairių priežasčių negalėjo toliau vykdyti savo įsipareigojimų, t. y. kiekvieną šeštadienio vakarą iš KINAP(o) garsiakalbių per jėgą išplėštais garsais linksminti gretimoje parduotuvėlėje „rašalu“ pasigardžiavusios, hormonais tryškančios tiek vietinės, tiek ir iš Kauno atklydusios publikos.

Abiems grupėms susitikus dėl klubo raktų ir „aparatūros“ skeveldrų perdavimo, Veidrodėlių vokalistas Visvaldas Žalnierius padainavo keletą Bee Gees baladžių ir buvo tuoj pat pakviestas prisijungti prie Raganių. Jam atėjus į grupę pamažu pasikeitė grupės stilius iš elektrinio bliuzo (electric blues), ritmenbliuzo (rhytm and blues) ir rokenrolo į sunkųjį roką, pasaldintą keliomis roko baladėmis, kurių bokšto viršūnėje vėliau išdidžiai plevėsavo Visvaldo Žalnieriaus sukurtos Kodėl miršta gėlės, arba kitaip Ištirpsta sniegas, vėliava.

A. Goldšteinas ir V. Kotčegarovas buvo KPI Radioelektronikos fakulteto pirmakursiai ir mokslo metams prasidėjus jie sugebėjo įtikinti dekanatą, kad niekas negalės taip šlovingai atstovauti fakultetui „estradinėse“ studentiškų peržiūrų kautynėse kaip Raganiai, nors studentų Raganiuose, buvo tik du.

Pirmieji senbuvių globos sparnus virš gauruotų Raganių galvų išskėtė Aitvarai ir ypač jų lyderis Kęstutis Ignatavičius. Jie nedelsdami „išrašė“, kai kurią atliekamą ir jų jau nebenaudojamą garso aparatūrą bei Trovos būgnų dalis, įvedė į šešėlinės muzikos instrumentų ir garso aparatūros industrijos pasaulį, kur savo elektroninius sugebėjimus jau demonstravo tokie grandai kaip Orūnas Urbonas. Aitvarai elgėsi labai korektiškai, nebandė piršti savo nuomonės apie muzikinį stilių ar atlikimo manierą, tiesiog stebėjo iš šalies. Raganių muzikinis lygis augo ir populiarumas didėjo. Tokį kraujo, prakaito ir ašarų liejimą tikslui pasiekti stimuliavo ta aplinkybė, kad Radioelektronikos ir Automatikos fakultetai buvo vienuose rūmuose ir dalinosi viena aktų sale, o Automatikos fakultetas į šį nuodėmingą pasaulį taip pat atėjo nepėsčias, bet pasikinkęs Jono Jučo ir Felikso Rotomskio grupę Dainiai, kuri nors ir negrojo labai triukšmingos muzikos, bet jų interpretacija ir atlikimas būdavo labai tvarkingi ir apgalvoti iki smulkmenų. Kiekviena iš grupių aktų salę gaudavo kas antrą šeštadienį ir tada pagrindinė užduotis būdavo ne tik palinksminti susirinkusią auditoriją, bet ir parodyti, kas buvo nuveikta per paskutines dvi savaites, kad ir kokie statūs būtų laiptai link tobulybės, kad ir kokios aplinkybės galėtų nušveisti bekopiančius link tos tobulybės žemyn…

Pirmas rimtesnis pripažinimas atėjo 1970 m. gavus Kęstučio Ignatavičiaus pasiūlymą koncertuoti tarp šokių serijų Dalios ir Vido Kamaičių organizuotame tarptautiniame pramoginių šokių konkurse. Patiems pramoginiams šokiams tada grojo Aitvarai, sustiprinti a. a. maestro Mišos Kanzerio Orbitos pūtikų sekcijos. Po to atėjo neužmirštamas pasirodymas visasąjunginio studentų chorų festivalio dalyviams. Choristai, atvykę iš Vidurinės Azijos, Kaukazo, Sibiro ir pan., jautėsi lyg patekę į vieną iš tokių pasaulinių hipių ir roko centrų kaip Liverpulis, Londonas ar San Franciskas. Jie neleido nulipti nuo scenos ir vis reikalavo dar ir dar, jiems nekliudė, kad Raganiai jau išgrojo visą savo repertuarą ir kartojo jį gal trečią ar ketvirtą kartą.

Iki garsaus pop session Kauno politechnikos instituto Automatikos fakulteto salėje Raganiai buvo kone pati populiariausia Kauno roko grupė. Norint užsakyti grupės pasirodymą reikėdavo užsirašyti į negailestingą eilę, ir nebūtinai laimingaisiais tapdavo būtent tie, kurie stovėjo eilės pradžioje…

Kauno pop session 1971 . Vasario 19–20 d. studentų popklubas Smūtkeliai surengė garsujį Kauno pop session, buvo pakviestos šešios populiariausios tuo metu Kauno grupės: Mes, Nenuoramos, Dainiai, Gėlės, Gintarėliai ir Raganiai. Prieš pirmojo koncerto pradžią KGB ir milicija be jokių ceremonijų okupavo Automatikos fakulteto rūmus ir pareikalavo, kad visos dalyvaujančios grupės pakeistų numatytą repertuarą ir dainuotų taip pat ir sovietinių kompozitorių dainas. Pamačius daugiatūkstantinę minią aplink Automatikos fakulteto rūmus, kažkokiu mistiniu būdu KGB užteko sveiko proto neatšaukti renginio, priešingu atveju būtų įvykę tai, kas įvyko metais vėliau po neįvykusių R.Kalantos laidotuvių. Raganiams, nepaklususiems „šalies šeimininkų“ reikalavimams pakeisti repertuarą, prasidėjo ledynų periodas, teko atsisveikinti su Radiolektronikos fakultetu ir nors dar pavyko praleisti dalį vasaros grojant Nidos poilsio namuose, grįžus daugelis durų užsivėrė. Teko persikraustyti į J. Janonio popieriaus fabriko kultūros namus, ten stebint traumuojantį dirbančio jaunimo laisvalaikio praleidimą. Neturint galimybės koncertuoti kitur, grupę palaipsniui paliko T. Goldšteinas, V. Žalnierius ir V. Kočegarovas. Tarp 1971 ir 1972 m. gegužės mėnesio likusieji nariai, pasikvietę kelis jaunesnės kartos muzikantus – A. Umbrasą ir J. Jurborskį ir Romą iš grupės Didysis judėjimas, pradėjo įgyvendinti grandiozinį roko oratorijos Tvanas projektą M. K. Čiurlionio to paties pavadinimo ciklo motyvais (tekstai Arūno Kuro-Deivio, muzika Jokūbo Gitkindo), tačiau po R. Kalantos susideginimo ir KGB represijų, baigėsi paskutinės galimybės įgyvendinti šį sumanymą ir grupė nutraukė savo veiklą.

Naujieji laikai. 2001 m. N. Gitkindas ir J. Gitkindas, šiuo metu gyvenentys Izraelyje, gavo asmeninį Kauno mero E.Tamašausko kvietimą atvykti į Kauno dienų, sutampančių su R. Kalantos susideginimo 30-mečio renginiais, festivalį. Ta proga buvo suburta atnaujinta Raganių sudėtis: estų kilmės daininkas Dave Svidgal (vokalas), J. Jurborskis (vokalas, klavišiniai), J. Gitkindas (gitaros), N. Gitkindas (mušamieji) ir Vladas Monkevičius (bosas). Sėkmingi grupės pasirodymai Rotušės aikštėje ir Combo klube paskatino grupę pratęsti veiklą. Buvo įrašytas singlas Štai atėjo Sabas ir perduotas Žalgirio BC komandai neribotai nekomercinei transliacijai sporto halėje.

Nuo 2003 m., be renginių, skirtų sovietmečio jaunimo kultūrinei rezistencijai paminėti, grupė ėmėsi vien tik albumo įrašymo. 2010 m. liepos 24 d. Compozitorius Mikas Suraučius Druskinkuose organizavo didelį koncertą Lietuvos bigbito 45-mečiui paminėti. Koncertas buvo keletą kartų transliuotas per abu LRT kanalus. Šiame koncerte Raganiams talkininkavo senas draugas ir kolega Kęstutis Lušas (klavišiniai) ir Romanas Lykovas (bosas), (renginyje dalyvavo ir Alvydas A. Jegelevičius – Alytaus ”Aisčių” vadovas – glūkoidų pastaba). Paskutinis grupės Raganiai koncertas Lietuvoje įvyko 2010 m. gruodžio 4 d. Pasvalyje. Raganiai tapo grupės Laiptai garbės svečiais Laiptų 25-mečio jubiliejiniame koncerte. Su grupės Laiptai lyderiu Henriku Balčiūnu Raganius sieja ilgametė bendradarbiavimo istorija. Pastaruoju metu bendradarbiavimą dar labiau sustiprėjo įrašant Lietuvos krepšinio rinktinės himną, taip pat bendrame Raganių ir Laiptų vokalistų duete Dave and Henry, kurio daina Fresh air dream varžėsi Eurovizijos atrankiniame konkurse.

Šiuo metu grupė baigia įrašinėti albumą, kuris po pakartotinio suvedimo ir masteravimo turėtų greitu laiku pristatytas visuomenei. Post produkcijos prodiuseris – Kęstutis Lušas, garso režisierius Giedrius Litvinas MA studija.

COMPANY

Raganiai pelnytai laikomi Kauno laisvamaniško ir maištaujančio jaunimo grupuotės Company širdimi (žr. Ramanauskaitė Egidija. Kauno istorijos metraštis, t. 4 tomas, psl. 145–148). Company narių pasirodymas bet kokiame Raganių koncerte suteikdavo tam įvykiui nepakartotiną koloritą, tartum Vudstokas būtų delegavęs kelias dešimtis atstovų į Raganių pasirodymą.

Miesto sodas visiems patogi vieta, na ir Pieno kavinė šalia. Ten pigi kava – po 10 kapeikų už paprastos juodos kavos puodelį ir 20 kapeikų už dvigubą. Kiekvienas pradėjo atsivesti savo draugus ir drauges, Companija didėjo, rinkdavosi kasdien, visus buvo apėmęs kažkoks vidinis virpesys ir neišpasakytas jausmas, kad nuo šiol gyvenimas pasikeitė, kad būdamas su tokiais kaip pats, užmiršti, kur gyveni, kad mūsų „laisvame ir laimingame“ tarybmečio jaunimo gyvenime, panašiame į didžiausią pasaulio kalėjimą, nors ir be apčiuopiamų sienų, grotų, sargybinių, šunų, spygliuotos vielos ir stebėjimo bokštų, jau delkia gaivus, nors kol kas tik vidinės, bet vis dėlto LAISVĖS vėjas. Taip gimė miesto sodo Company.

Negalima pasakyti, kad miesto sodo Company augo labai sparčiai: kai kas ateidavo, po to išnykdavo lyg ir nebuvęs, kai kas likdavo, kai kas sulaukdavo užuominos daugiau neateiti. Kai kas gal ir būtų norėjęs likti, bet pamatęs, kas vyksta, išsigąsdavo, bijodavo rizikuoti „šviesia“ ateitimi ar tėvų parama ir užtarimu… tačiau Company branduolys vis tiek iš lėto formavosi. Prie jau egzistavusios senamiesčio Company: Aleksandru Jegorovu-Džyza, Kristupu Petkūnu, Lionginu Leščinsku-Lėščiumi, Jauniumi Dragūnu ir Visvaldu Žalnieriumi prisijungė naujoji, po Talino kelionės susibūrusi Company: Algis Rimaitis, Arkadijus Vinokuras-Arkaška, Ričardas Tankelevičius, Aleksandras Jevgenievas-Ieva, Arūnas Kuras-Deivis, Jonas Stulpinas-Janytė, Laima Juškevičiūtė, Jūratė, Šviesa, a. a. Gedas Alekna, Jonas Šneideraitis-Only You, Gužaitė, a. a.Gražina Leckutė, Tania-Džianikas, Slavikas Smirnovas, Dangė Širvytė-Zaičikas, Algis Adomaitis-Smuikas, arba Paganinis, Jonas Juškelis-Puškinas, Evaldas-Birutė, Jurgis Penkinskas-Moksleivis ir Tamara Penkinskaitė-Tomka, Raganiai: Natanas ir Jokūbas Gitkindai, Tolikas Goldšteinas ir Vladimiras Kotčegarovas.

“Company”. Natano Gitkindo asmeninio archyvo nuotr.
Company rinkdavosi ne vien Miesto sode, pati vertingiausia laiko praleidimo forma, be abejonės, yra plotas. Jei nors parai išvažiuodavo kieno nors tėvai, butas nedelsiant būdavo okupuojamas Company. Ten glaudžiai sėdint kur pakliuvo galima buvo drauge klausytis muzikos, gerti kavą ir kartais netgi vyną. Jei būdavo daugiau vietos, galima buvo netgi šokti, dėl to, kad tos vietos vis trūkdavo, ir gimė tas įspūdingas šokimo būdas: išraiškingai linguoti stovint vietoje ir bandant daryti pseudopantomimos judesius rankomis. Kai Company ateidavo į Raganių grojamus vakarus ar į diskoteką Saulutėje, toks šokis sukeldavo neišpasakytą furorą, ypač tarp tokių, kurie tokį dalyką matė pirmą kartą.
Nors Company ir yra laikoma neva hipių bendrija, tačiau iš tiesų jie tik stengėsi kiek įmanoma būti panašūs į Vakarų hipius (gal dvasinio tobulumo paieškose buvo netgi pranašesni…). Company, gimusi gana puritoniškame socializmo lageryje, negalėjo taip staigiai atsipalaiduoti nuo į genus prasiskverbusių varžtų. Ir tai normalu. Laisva meilė taip, kaip ją kultivavo Vakaruose, dar negalėjo prigyti, buvo „laisvoka meilė“, peršokti per tokį moralinį barjerą, kaip „Ką apie mane pasakys žmonės“ nėra lengva net ir šiandien.

Company ir Modris. Muzikiniame teatre jau dirbo Modrio Tenisono trupė ir studija, jie greitai pastebėjo prie suoliukų besibūriuojantį jaunimą. Pirmas priėjo susipažinti mimas Algis Paplauskas, vėliau ir pats Modris. Tuo metu jis jau šnekėjo lietuviškai be jokio svetimo akcento ir pasiūlė paskaityti keletą paskaitų apie filosofiją ir meną. Viena tokių neužmirštamų paskaitų vyko Nijolės Bagackaitės tėvų remontuojamame bute. Butas buvo visiškai tuščias, remontas tik įpusėjęs, grindys išklotos laikrasčiais, tvyrojo sunkus šviežių dažų kvapas. Visi sėdi ant grindų bijodami ištepti tik ką išdažytas sienas, dega kelios žvakės ir centre stovi Modris ir kiekvieną žodį geriančią ir bijančią kvėpuoti Company veda į filosofijos gelmių vandenyną. Vėliau virtuvėje į klausimus atsakinėjo A. Paplauskas, tačiau jis ne toks autoritetas kaip Modris ir su juo galima netgi pasiginčyti. Modris parodo Company nematytą palankumą ir kviečia norinčius pabandyti įstoti į trupės paruošiamąją grupę. Bando ir įstoja Arkaška, Moksleivis ir Greenas (Arkaškai ir Greenui vėliau pantomima tapo profesija). Gal iš mandagumo, gal iš tiesų, bet buvo ritinama mintis įtraukti Raganius į vieną iš būsimų spektaklių, tačiau kiek Modrio trupės, tiek Raganių už kampo jau tyko negailestingi laikai ir dabar niekas nežino, ar buvo tie ketinimai rimti…

Raganiai ir Company. Raganiai egzistavo gerokai prieš miesto sodo Company gimimą. Galbūt ši Company būtų susikūrus ir be Raganių, tačiau likimas pasirūpino, kad nėra Company istorijos be Raganių ir Raganių istorijos be Company. Raganių pasirodymų ateidavo klausytis šimtai, o kartais ir daugiau žmonių, taigi susiklosčius tokiai situacijai, Raganiai tapo savotišku Company šaukliu, o Company, papuošdami savo apsilankymu bet kokį Raganių pasirodymą, pademonstruodavo likusiai publikai, kaip reikia atsipalaiduoti ir lakioti virtualaus pasaulio erdvėse. Company pseudopantomiminis šokis tiesiog apstulbindavo aplinkinius, po Company apsilankymo bet kurioje Raganių pasirodymo aikštelėje ten prasidėdavo tyli revoliucija ir niekas jau daugiau nevykdavo lygiai taip pat kaip prieš tai.

Company neturėjo jokios vidinės hierarchijos, nors gal iš šalies ar iš praėjusio laiko perspektyvos gali atrodyti ir kitaip. Joje tiesiog buvo skirtingo charakterio ir temperamento žmonių: mažiau drovūs, energingesni ir turintys įgimtų lyderio bruožų galėjo, žinoma, išsiskirti iš bendros masės ir tai natūralu. Raganiai, nors muzikavimu pelnę šiokį tokį ypatingą autoritetą Company viduje, nevaidino joje jokio svarbesnio vaidmens nei visi kiti.

Pirmosios diskotekos. ”Saulutė” buvo studentų kavinė, įrengta viename iš bendrabučių studentų miestelyje, priešais Automatikos fakultetą. Ten Smūtkelių popklubas organizuodavo pirmąsias diskotekas Kaune. Svarbu pabrėžti, kad tai nebuvo tokios diskotekos kaip kiekvienas įsivaizduoja. Tai, greičiausiai, netgi nebuvo diskoteka (nors taip vadinosi), o veikiau įvairaus roko (sunkiojo, artroko, psichodelinio ir pan.) albumų nagrinėjimas ir klausymas. Kiekvienas vakaras turėdavo tam tikrą iš anksto nustatytą temą. Diskotekos vedėjas pasakodavo albumo sukūrimo istoriją, versdavo tekstus, o kai pradėdavo groti muzika, buvo leidžiama šokti. Rasti naftos Druskininkuose būtų lengviau nei gauti bilietuką į diskoteką. Atranka buvo be Compromisų. Tik patikimi ir savi žmonės turėjo realų šansą pakliūti vidun. Kažkiek bilietų Raganiai gaudavo visada ir tai leido atsivesti drauge tam tikrą dalį Company, o antra vertus, Company būdavo tikrai laukiami lankytojai, kadangi jų jau anksčiau truputį aprašyta šokio maniera suteikdavo toms diskotekoms kito, beveik uždrausto pasaulio iliuziją.

NUOGI ANT SLENKŠČIO (NAS, 1970-1974)

1970 m. KPI studentai ir POP klubo Smūtkeliai dalyviai Antanas Stancevičius ir Česlovas Paplauskas nusprendė suburti ansamblį. Antanas Stancevičius turėjo muzikinį išsilavinimą, todėl ėmėsi meno vadovo pareigų. Česlovas Paplauskas buvo atsakingas už ansamblio aparatūrą. Prie jų prisijugė gitaristas (solinė gitara) ir smuikininkas Mindaugas Pavalkis, vokalistas Paulius Kliukevičius, Otas Kairys – bosininkas. Grupės pavadinimas buvo „pasiskolintas“ iš humoristo Horacijaus Drapako (tikr. Aleksas Dabulskis, g. 1934).

1971 m. – pirmieji pasirodymai KPI šokiuose. Muzika – progresyvusis rokas, pernelyg intelektualus šokiams, patikęs Kauno hipiams. 1972 m. G.Kuprevičiaus organizuotoje „Muzikinėje savaitėje“ buvo atliktas A.Stancevičiaus stambios formos roko kūrinys, primenantis roko operą, – Antimalda. 1973 m. Gintarinės triūbos festivalyje atlikus šį kūrinį, grupė diskvalifikuota už religinę propagandą. Su grupe grojęs Aleksandras Jegorovas-Džyza saugumo buvo priverstas iškeliauti į Krasnodarą. Nors atėjo būgnininkas Arvydas Joffė, bosininkas Feliksas Ratomskis iš Dainių, vokalistas Algis Rimaitis, grupei leista groti tik pramoginę muzikę. Grupė iširo.

“Nuogi ant slenksčio”. Česlovo Paplausko asmeninio archyvo nuotr

Pasakoja Inžinierius, kokybiško muzikos atkūrimo sistemų kūrėjas, žurnalo STUDIO tekstų autorius, lietuviškos akustinės sistemos NIDA autorius, forumų „Audioforumas“ ir „Elektronika“ dalyvis Č. Paplauskas: „Plačiau apie NAS „Antimalda“. Kūrinį sukūrė NAS meno vadovas Antanas Stancevičius. Kaip minėjau, mudu su Antanu S. taip pat dalyvavome „Smūtkeliuose“. „Antimalda“ buvo stambesnės apimties kūrinys, kokių anais laikais dar nebuvo. Liaudis vadindavo -„Rock opera“, nors tai nebūtų tiesa. Iš tiesu, kūrinys turėjo kelias temas ir tam tikrą muzikinę plėtotę. Trukmės tiksliai neprisimenu, bet ji buvo gal 20 min. Pradžioje Antanas kūrinį pavadino „Malda“, bet toks pavadinimas aiškiai netiko ideologiniam Tarybinės ideologijos formatui. Kai į perklausą atvyko Giedrius Kuprevičius, suradome „kompromisą“, pervadindami į „Antimalda“ (mano pasiūlymas). Beje, Giedrius K. pasakė – „aš tokio kūrinio nesukurčiau…“ ir tai glostė mūsų savimeilę. Antimaldą ir kitus kūrinius NAS publikai pristatėme Kauno ansamblių apžiūroje, vykusioje Kauno profsąjungos rūmuose. Ažiotažas buvo didžiulis, rūmų didžioji salė buvo sausakimša. Viena iliustracija – Antanas nubėjo namo persirengti, tai į salę papulti pro duris nebegalėjo – jį žmonės rankomis įkėlė pro pravirą tualeto langą! Žodžiu, peržiūros-konkurso komisija kūrinyje „išgirdo“ žodžius „Dieve, meldžiu…“, pasikartojančius ne viename posme, kūrinį įvertino „antitarybiniu“, o NAS diskvalifikavo… Netrukus po šio incidento, NAS sudėtis pasikeitė, o galiausiai, Antanas pradėjo dirbti su kitu kolektyvu ir kitoje vietoje („Kauno audiniai“). Objektyvia aplinkybe buvo ir tai, jog mes baigėme institutą (KPI), pradėjome kurti šeimas (mano atvejis)… Laikas paminėti, kad NAS grojo vienas žinomiausių Lietuvos „disidentų“ Džyza (Aleksandras Jegorovas – nuostabus žmogus, Rock‘o žinovas. Siela mūsų Džyza buvo hipis ir… puikus Vakrietiško rock‘o improvizuotojas!). Ansamblyje savo muzikinę karjerą pradėjo Arvydas Joffė, pakeitęs iki tol mušamaisiais grojusį Džyzą. Eilučių autorius NAS grojo vargonais. Visi dainuodavome. Kadangi esu labiau inžinieriškos prigimties, mano atsokomybė grupėje buvo aparatūra, kurią visą pasigaminome patys. Anuomet „groti“ būtinai reiškė turėti aparatūrą ir žinoti ką nori publikai pasakyti savąja muzika. Abi dalys buvo būtinos ir neatsiejamos. Tikriausiai sunku dabar įsivaizduoti, bet norėdami groti, turėjome pasigaminti net mikrofoninius stovus – nieko tuomet nebuvo galima nusipirkti! Pasikartosiu – klube „Smūtkeliai“ mudu susipažinome su Antanu S. ir sutarėme įkuriame grupę. Antanas pasikvietė Mindaugą Pavalkį, kartu suradome kitus muzikantus ir taip prasidėjo NAS gyvavimas. Pavadinimą „Nuogi ant slenksčio“ pasiūlė Antanas, o aš sunešiau turėtus muzikavimo įrenginius. Griebiau gaminti gitarinius pedalus, efektų blokus, mikrofonų stovus, projektuoti stiprintuvus ir gaminti kolonėles. Tiesa, instrumentai (vargonai, gitaros ir mušamieji) buvo pramoniniai: dalis atiteko po KPI grupės „Kertukai“ išsisklaidymo, kitus atsinešė muzikantai… Be paminėtų NAS dalyvių reikia išskirti Mindaugą Pavalkį (solinė gitara ir smuikas) – Mindaugas buvo ilgametis dalyvis.

Kaip reiktų vertinti NAS Lietuvos Rock‘o kontekste? Be abejonės buvome kitoniški. Pradžioje klausytojai mumis nusivylė ir šokių vakarui Radioelektronikos/Automatikos fakultete teko groti pustuštėje salėje. Mažai kam tuomet buvo idomu girdėti lietuviškų dainų interpretacijas ir aplamai, lietuvišką dainavimą – daugelis norėjo Vakarietiškų „šlagerių“, kokius atlikdavo „Gintarėliai“, „Gėlės“, „Vaizbūnai“ ar „Dainiai“… Beje, NAS irgi grojo Vakarų kūrinius, bet tai buvo kitokio stiliaus kūriniai: Doors, Black Sabath, Emerson Lake and Palmer, Deep Purple ir pan. Netrukus tai „suveikė“ – atsirinko publika, ištroškusi „gilesnio“ rock‘o ir NAS netrukus buvo įvardijama „avangardinio“ rock‘o puoselėtojais. Sureikšminti savo veiklos nenorėčiau – tai buvo mūsų jaunystės savasties ieškojimai, bet tikrai joks „žygdarbis“…

„Nuotraukų kokybiškų neturėjome, nes fotografija anuomet buvo kitame išsivystymo lygyje. O ir reikšmės tam neteikdavome. Kaip nebūtų gaila, įrašų visai neturime. Tiesa, tą grupių apžiūrą-konkursą filmavo televizija, bet nesu medžiagos matęs. Aplinkybės aiškios – mes balansavome ant ideologinės britvos ašmenų, todėl nebuvome viešinami“.

Daugiau Glūkoiduose:

□ Apie Company – „Kauno hipiai: mažoji išpažintis“
□ Romo Kalantos deglas
□ Rimas Burokas – laisvas žmogus
□ Alvydas A. Jegelevičius. Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
□  Alvydo A. Jegelevičiaus eilėraštis Romo Kalantos atminimui 

Kūrybinė asmenybė be skydo? (Ginčai – su negatyvu ir pozityvu)

Glūkoidų puslapiuose po keleto dienų apsilankys 200 000-tasis lankytojas,  mes tinklapyje parašėm jau virš 200 rašinių, tad šį Alvydo straipsnį sąlyginai laikykime tuos statistinius skaičiukus apvainikuojančiu-jubiliejiniu.
Plačiame pasaulyje retas meno žmogus išsilaiko iš savo kūrybos. Jis dažnai priverstas dirbti kažką kita, kad išgyventų. Kiek garsenybių mirė skurde ir tik vėliau pateko į meno istorijos vadovėlius ar enciklopedijas. Viduramžiais dažnai tik bažnyčia teikė užsakymus skulptoriams, tapytojams ir taip garsino talento nestokojančius genijus. Šiandien reikia pačiam būti genijum, norint gyvam esant išgarsėti ir gyventi orų ir nepriklausomą gyvenimą. Kad taip atsitiktų, turi būti visa seka įvykių, susijusių su sponsoriais, manageriais, stūmėjais, pažintimis, reklama, įgimtu veiklumu. Visa tai nėra kūryba ir gali liūdinti. Vis tik tikrai talentingam kūrėjui išlieka  ironiška galimybė jau po mirties patekti į minėtus vadovėlius ir enciklopedijas ir būti visuotinai pripažintam. Skaitykite Alvydo staripsnį, kurio tikslas perteikti mintį, jo paties žodžiais tariant, jog ”Menininkas – visų pirma – toks pats žmogus kaip ir kiti, nors iš pirmo žvilgsnio dažnai atrodo nedirbantis, tik kuriantis. Tačiau ta kūryba ne tokia jau lengva, o kūrybiniai arimai, deja – ne visiems įveikiami. Tai visai kitos jėgos, kita ištvermė… Iš čia straipsnio inspiracijos”.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Šiandieną įvairių sąvokų ir apibrėžmų vedami, galim labai lengvai susirast pakankamai informacijos ir šia tema – mokslinių, psichologijos, filosofijos traktatų, knygų, vadovėlių, įvairių esė, narpliojančių sudėtingus kūrėjo ir laikmečio, kūrėjo ir visuomenės santykius dažnai sukurtus ir surašytus ne tik menotyros žmonių, bet ir pačių kūrėjų ir dar įvairių autorių įmantriai sukurtų daugybę žodinių raizginių-konstrukcijų įvairiai apibudinančių tą patį dalyką. Tačiau galim kalbėt ir paprasčiau ir suprantamiau, pagaliau – ir lietuviškiau, be tų painių apibrėžimų, kurie dažnai užsmaugia net ir gražiausią temą.

Tad gal geriau atvirai ir nuoširdžiai pakalbėt, pasiginčyt apie kūrybinę asmenybę kaip asmenybę be skydo, be saugiklių, be įvairių grupuočių apsaugos – vienišą, jautrią, pažeidžiamą, nemokančią gintis, kariaut nei žodžiais, nei kumščiais. Juk ne visi išmoko senas tarybines pamokas, ypač tą – apie antrą laimę (visi žinot), o šiais laikais jaunieji menininkai gal ir visai nežino kas tai ?.. Tiek to – ir nereikia, nes tas, buvęs tarybinis nachališkumas (jo dabar nėra) šiais laikais apibudinamas visai kitaip, arba – vos vos panašiai. Dabar jis tapo subtilesnis, dar labiau rafinuotesnis, mažiau pastebimas, pridengtas įvairiom išmoningom sąvokom, sakykim – šiuolaikišku rinkos konkurencingumu, o tai skamba žymiai gražiau, grakščiau ir netgi patraukliau, dar – sugebėjimu prisitaikyt, diplomatiniu lankstumu ir taip toliau. Čia gi tik sveikiausia konkurencija – jokio lipimo ant galvų, tiesiog – taip turi būt, tai natūrali ekonomikos, demokratinio kapitalizmo (ar atvirkščiai) sąlyga, taisyklė, ar ne? Tai kas ir kaip ja naudojasi?

Kapitalinį demokratizmą (!) jau patyrėm ir išbandėm. Išgriovę senas užtvaras šovėm laisvėn, veržėmės tuntais pro visus vartus, bromus, tarpuvartes visur kur tik įmanoma. Chorais lipom stumdydamiesi į scenas, tribūnas, televizijos ir kino ekranus, nors niekas nekvietė, bet šaukėm – mes esame laisvi, mes esam visi lygūs, svarbūs ir vertingi, ne tik op ar pop solistai, artistai, poetai, dailininkai. Mes esam taip pat savotiškos žvaigždės, žvaigždelės, nors niekas nesiklauso ir negirdi, bet vistiek mes esam tas tikrasis tautos žvaigždynas, supantis ir šildantis pačias ryškiausias mūsų meno, politikos, valdžios ir verslo žvaigždes, ir ne todėl, kad esam patys tikriausi ir kantriausi mokesčių mokėtojai, o tiesiog todėl, kad esam tokia tauta.

Na ir gerai – džiaukimės, varžykimės ir rungtyniaukim. Tai mūsų visų demokratinė teisė ir sveika kapitalistinė konkurencija – kas kad braudamasis primynei kam galvą, ausį, nosį – žinosi kaip pirmam brautis ir lyst – va tau, kolera, va tau, artiste – asmenybė atsirado… Čia – kas pirmesnis tas greitesnis, tas gudresnis, tas stipresnis, bet… Prabunda tūlas negatyvas ir klausia – tai negi kaip miške, tarp žvėrių, reiks kautis ir gyventi vadovaujantis principu – kas ką ?.. Juk tėvai mokė prisitaikyt, nesipykt, nesibart, apeit visas kliūtis, duot durnam kelią ir panašiai. Bet, jeigu taip ir visur gyvenime – kiekvienam darbe, mene, kūryboj, scenoj – kaip miške?..

O tas gyvenimas, o ta scena – pabunda pozityvas – kur ?.. Ar tai ne mūsų gatvės, aikštės, skverai, stadionai, upių, ežerų, jūros pakrantės, piliakalniai, kapai, miškai ir girios – visa tėvynė kaip viena scena.

Rodos ir taip ir taip gerai – ir abudu teisūs. Beliktų tik primint bičių šeimos gyvenimo taisykles ir principus, kad taptų visiems aišku jog kiekvienas turim ir privalom turėt savo veiklos sritį – artojas aria, pjovėjas pjauna, kepėjas kepa ir taip toliau – iki kūrybinės asmenybės, kurios paskirtis ir likimas, atrodytų toks pat kaip artojo ir visų kitų sričių artojų – dirbti, kurti ir dalintis tomis dovanomis su visais kitais tautiečiais, jei tikrai suprantam, kad kiekviena veiklos sritis tolygiai gerbtina – neaukštinant vienos prieš kitą.

Tai ko tada trūksta ir ko labiausiai reikia kūrybinei asmenybei?.. Dėmesio, įvertinimo, pinigų, premijų, medalių, garbės – trina nosį negatyvas. Pasiginčykim – kelia smilių pozityvas. Garbės reikia gerbėjams. Medaliams – krūtinės. Premijos ir pinigai turėtų patys susirasti autorių, bet jei tai sudėtinga, kolegos turėtų padėt, dar kas,.. Tikėkim – jie padeda. Įvertinimas menininkui yra jo sukurti darbai. Jie viską padaro – skina šlovės kelią ir kelia savo autorių-kūrėją į aukštybes, kad ir kiek reikėtų laukt, bet tai vistiek kažkada atsitinka ir tada skamba „Tebūnie menas“. Tai ir viskas, atrodytų, bet – lieka dėmesys – taip taip taip. Tai pats svarbiausias dalykas – dėmesys, prieš kurį nublanksta viskas. Dėmesys ne tik menininko statusui, ne nusipelniusiam kūrėjui, bet pirmiausia – žmogui, o visa kita – vėliau, savaime. Tai dėmesys kai jauti – esi tikrai reikalingas, gerbiamas ir vertinamas kaip kuriantis žmogus. Tai toks dėmesys, kurį pajutęs galėtum jaustis ir gyvent laisvai, užtikrintai ir patogiai. Nieko neprašinėt, nesiblaškyt, o kantriai dirbt ir kurt susikaupdamas kai gali ir – pelnytai ilsėtis, rašyt savo memuarus kai ateis laikas. Rodos, tik tiek, bet gal tai labai daug? Ar tikrai?.. Verta primint Egziuperi eilutę, kad – tauta negali suklestėti, kol nesupranta, kad arti lauką – toks pats garbingas darbas kaip rašyti poemas…

Tikrą menininką visi pastebi, net ir pirštais pabado – va, tas trenktas su smilium smilkiny, o tai argi ne tikras dėmesys, ar tai ne tiktras įvertinimas ?.. Žinoma, kad jau taip – esi pastebėtas. Juk visais laikais menininkai taip buvo vertinamai, tad ir šiais, tiktai dabar kiek sunkiau su ta kūryba – jei pats nemoki prekiaut, neturi pakankamai lėšų, pastovaus darbo, arba solidaus globėjo. Nelabai gali ir pasirodyt tikru menininku – surengt solidžią parodą, išleisti knygą, įrašyti garso plokštelę, o užsispyrus džirint vienu peiliuku medines skulptūras kaip Šepka, ar akmenines kaip Liaudanskas ?.. Ne, jau ne tie laikai. Tai va – porina negatyvas – tarybiniai laikai, kai valdžia menininkais rūpinosi ir jų kūrinius pastoviai pirko, praėjo. Užtat ir išlepino juos taip, kad daugelis tų laikų kūrėjų niekaip negali prisitaikyt prie naujų rinkos sąlygų, nemoka vaikščiot kur reikia, pas ką reikia, prašyt ir rankiot, kurt išpūstų kūrybinių projektų, be to – nelabai simpatiški, diplomatiški, nemoka vizgint uodega, šypsenos neišspaudžia, šneka drovėdamiesi, striginėdami, sunkiai reiškia mintis, painiai formuluoja savo norus ir taip toliau. Ką su tokiais daryt ? Skirt vienkartinę pašalpą ir grūst laukan, kad daugiau nesibaladotų į valdiškas duris. Geriau tegu eina per rinką, pasirankioja pas savo senus kolegas, bičiulius, kurių dauguma nors ir ne menininkai, bet įsitvirtinę gyvenime pakankamai stipriai tai valdžioje, tai versle.

Na, na,.. Eit ir rankiot – priešinasi pozityvas – tegu eina kas nori ir sugeba. Tikras menininkas tiesos ieško mene, o ne valstybinėse institucijose. Laikai jau kiti ir žmonės visai kiti, kitoks jaunimas ir per tuos nepriklausomybės metus užaugusi ir subrendusi jaunoji menininkų-vadybininkų-prodiuserių karta, kurie patys kuria, dažnai patys save administruoja ir pristato, nors žmonės iš jų kartais skaudžiai pasišaipo – patys groja, šoka ir dainuoja, na ir tegu, tegu. Be jokio skepsio pripažinkim tai ir džiaukimės kad jaunimas dirba, kruta. Girkim ir palaikykim jį. Tegu daro, tegu kuria ir rodo savo kūrinius visiems, tegu šlovina mūsų tautą. Pasaulis keičiasi. Jį keičia ateinančios naujos kartos. Meno suvokimas, paskirtis, vertinimo svertai ir pats menininkas keičiasi, universalėja, dingsta ribos kadaise griežtai spaudusios kūrėjus į profesinius rėmus – tu skulptorius, tu kompozitorius, tu poetas, tu artistas – ir viskas. Tarsi daugiau išmanyti apie kitas meno sritis, o dar ir pačiam pabandyti kurti ir rodyti kitokią savo kūrybą tada neturėjai teisės. Juk tokių – kūrybos institutų niekada nebuvo, o gal ir nereikia. Išmokti galima tik amato. Menininkas – tai kūryba galvoj, o amatas rankose. Taigi – šiandien jau kitokia tiesa ir rytoj ji bus kitokia, turi būt kitokia, nes kitaip – kaip kūdroj. Sąstingis gyvenime, mene – visur. Tai visiems žinoma, todėl ir vakarykščiai mitai, legendos, o ir vakarykščiai herojai, didvyriai rytdienos šviesoj dažnai ne visada atrodo tokie teigiami ir gražūs. Būna juk, buvo ir taip – matėm, matom, bet – kur mūsų kūrybinė asmenybė?..

…žinoma kur – kaip visada, pasinėrus į savo-ne savo transą, euforijos-depresijos verpetus, dirba, kuria užsidarius. Kankinasi, džiaugiasi, verkia, juokias – tai jos tikrasis pasaulis, paskirtis, lemtis, pragaras-rojus, viskas, bet – toks kuriančio žmogaus gyvenimas. Ir nors dažnai mes apstulbę žavimės menininkų išmoningumu, profesionalumu ir jų fantastiškais darbais, bet, turbūt, retai susimąstom, kad iš tikro jie yra tikrų tikriausi įkaitai mene, ar tiesiog – įrankiai savo mūzų, ar paties Aukščiausiojo rankose. Jiems nereikia ypatingai ko nors daugiau nei paprastam žmogui, tik gerų medžiagų, gerų įrankių ir šiltos jaukios dirbtuvėlės, kurioje jie galėtų dirbt, kurt ir ten pat gyvent. Ir tik menininkai žino koks kartais produktyvus būna tingėjimas, nors ir ilgas, ir per kokį trumpą, menininko suspaustą laiką gimsta dideli darbai. Be pačių menininkų to niekas nežino, užtat kai dirbantiems nuo devynių iki penkių į klausimą – kur dirbi – atsakai, kad esi menininkas, beveik visada pradžioj išgirsti susižavėjimo kupiną papliupą – o, tau faina – ir tuoj pat dar kartą tą patį klausimą – tai, o kur dirbi ?.. Manyk – anoks čia tavo darbas ta kūryba, vienas malonumas, bet užtat mes, užtat mes kaip dirbam,.. Bet menininkams čia jokių nuoskaudų nėra, nes darbas darbui nelygus, o aiškint kažkam jo krūvį, svarbą – ar reikia? Tada liks tik darbo aiškinimas, o tai lygu sekančiai išvadai – kas mosikuoja galva, dar nereiškia, kad galvoja, jei rankomis – nereiškia kad dirba ar mušasi, o jei kas rėkia įnirtingai, dar nereiškia, kad tūlui skauda, ar kas jį muša. Gal tai tikras poetas žmonijos skausmą šitaip deklaruoja, nors pro jį kaip pro vienišą kuolą ar akmenį praslenka minia vis tirštėdama nešas kaip upė ir trina savo kely viską viską – ir ploną kuolelį ir mažą akmenėlį ritina, trina, mala į smiltis…

Gerai, baigiam pradėti,.. Laikai pasikeitė be mūsų norų ir vilčių. Revoliucinė formulė „kas buvo nieks, tas taps viskuo“ egzistuoja jau nuo amžių amžių, tad – neperspjausim ir mes jos. Tai velniškai patogu ir mūsų nepriklausomybės laikmečiu, tik – jei tiek pat reikės laukt naujos revoliucijos, kurią kažkas kitas turės sukelti, bet ne mes, ne mes ?.. Tai kokią gėdos didybę paliksim savo vaikaičiams, kai apie tai rašys kiti amžininkai ir tikri liudininkai? Juk tiesa vistiek kažkada išlys ir badys akis gėdos stulpais akis ne tik buvusių ir esamų herojų vaikaičiams, bet ir mums visiems…

Lyg ir viskas, ar ne?.. Ar reikia dar tęsti šį rašinį, kol rašinys nepradėjo vedžiot paties autoriaus ? Juk apie grynai žmogiškus ir visiem suprantamus kūrybinės asmenybės poreikius daug kalbėt nereikia ? Reikia visai nedaug, tik jautrumo, tam tikro supratimo ir pagarbos kuriančiam žmogui. Juk apie tuos pasišventusius, bet nepraktiškus menininkus, tikrus individualistus, vengiančius viešumos, bet sugebančius drąsiai reikšti savo tiesas ir apie tai kaip tokius (nepatogius) traiško įvairios konjunktūrinės grupelės, grupuotės, dar kas,.. Ir apie bandančius prisitaikyt – drovius, baikščius ir nuolankius žvėrelius, kantriai laukiančius kažkokioje eilėje savo kuklaus davinio,.. Ir apie tų įvairių grupuočių nuoširdžias (tikėkim) galimybes padėti menininkams, ir ypatingą tos pagalbos skirstymo tvarką, apie įvairiausius projektus, ypatingus administratorius, apie painius koridorius su daugybe kabinetų ir įvairiausių durų, už kurių kartais taip trokštama sutikt net ne žmogų, o greičiau gaut palankų sprendimą, parašą, dar ką…

Pagaliau, šiandien galim vertint menininko situaciją senoviškai ir visiems suprantamai – kaip fronte – nieko nauja, bet viskas seniai žinoma. Tik priešų ir savų dėmesio stinga. Čia priešų – va, sušunka braukdamas nykščiu per gerklę negatyvas, o pozityvas solidžiau atitaria – piliečiai menininkai, kovokim, reikalaukim ir nepasiduokim,..

Informacijos šaltinis: radikaliai.lt

Nuomonės. Viešai cenzūruota tiesa

Igoris, atsiliepdamas į Vytauto Galbuogio rašinį „Back in us… back in us… back in U.S.S.R“, pateikė sąrašą postulatų apie mūsų krašto ypatumus. Rašinio autorius paprašė vertinti tai su tam tikra humoro doze. Kadangi dalis pastebėjimų yra diskutuotini, todėl pabandėme prie kiekvieno teiginio pridėti komentarus, kuriuos skaitytojas, manome, dar kartą pakomentuos. Su tam tikra humoro doze. Tai panašu į cenzūrą. Viešą cenzūrą, bet tik todėl, kad nebūtų viskas „į vienus vartus“

IGORIS RIABOVAS

Mes gyvenam stebuklingoj šaly. Visas pasaulis mums pavydi! Tai mes eksportuojam į Baltarusiją demokratiją, o importuojam pigų benziną. Tai mūsų politikai spjauna į Rusijos pusę, smagiai užsitraukdami kontrabandinę cigaretę iš Kaliningrado. Tai mūsų moksleiviai ir studentai mūru stoja už lietuvybę, nesugebėdami pacituoti bent eilutės iš Donelaičio. Tai mūsų patriotai patys patriotiškiausi, ypač tuo metu, kai išsikrauna lagaminus ispanijose, airijose, anglijose ir kitose amerikose.

Mes mylim savo šalį,

– todėl, kad tik mes, uždirbdami 600 litų, už butą mokam 800. (Snoro banko bankrotas parodė, jog dalis pensininkų prašė sugražinti dešimtis tūkstančių litų, ne visi uždirba tik 600 Lt, tie kurie turi motyvuotą tikslą uždirbti daugiau, dažnai ir uždirba daugiau)

– todėl, kad atostogos Palangoje brangesnės nei Turkijoj. (Šventa tiesa)

– todėl, kad tik pas mus alus pigesnis už duoną, o kiaušiniai brangesni už mėsą. (Tik nebranginkime alaus – žlugs valstybė. Jaroslavo Hašeko knygos herojus Šveikas seniai tą įrodė. Kiaušinius reikėtų pirkti ten, kur pigiau juos parduoda. Danai važiuoja į Vokietiją pirkti alaus, suomiai į Estiją – vodkės)

– todėl, kad tik pas mus kalinius maitina geriau už pensininkus. (Pasitaiko turtingų kalinių ir vargšų pensininkų. Net jei tektų prasčiau maitintis už kalinį, vis tik geriau rinktis gyventi laisvėje)

– todėl, kad tik pas mus baigęs mokslus iškart registruojiesi darbo biržoj. (Nereikia baigti tokių mokslų, kad atsidurtum bedarbių biržoje. Rinkis informacinių technologijų sritį, tiksliąją mechaniką, lazerius ar kitą techninę specialybę, kurios reikia šiandien arba reikės po 10 metų. Žinomas ne vienas atvejis, kai paskutinio kurso studentai  priimami nuolatiniam darbui. Šiandien darbdavys baigusiojo paklausia: ar mokėjai už mokslą ar valstybė finansavo. Jei mokėjai – į darbą nebūsi priimtas, nes stipendijos negavai todėl, kad buvai tingus, taigi anoks ir specialistas esi)

– todėl, kad tik pas mus pica į namus atvažiuoja greičiau už „greitąją“. (Liūdna, bet pasitaiko)

– todėl, kad tik pas mus už pavogtą vištą duoda 3 metus, o už žmogžudystę – 5 lygtinai, o su nusikaltėliais kovoja atleisdami policininkus. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus saugiausiai guli tai, kas privirinta ar užbetonuota. (Be komentarų)

– todėl, kad tik mes turim būti pranašais, ir žinoti, kada susirgsim, kad laiku užsirašytume pas gydytoją. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus gali pamatyti tvorą, dalinančią ežerą pusiau. (Jeigu negalima susitarti dėl nuosavybės ribų, tenka statyti tvorą. Bet ir valstybių sienos dažnai padalina upes, ežerus ir tai įprasta visame pasaulyje)

– todėl, kad tik mes išeinam pasigrožėti, kaip linksmai pleška kaimyno namas. (Stereotipas prikergtas lietuvių tautai. Teko matyti, kai degant namui visi aplinkiniai, kaimynai puolė padėti, rizikuodami savo sveikata ir gyvybe. Jei kalbėtume apie abejingumą ir pavydą – būtume truputėlį arčiau tiesos)

– todėl, kad mes „durnių ir vagių nacija, nes dirbam už mažiau kaip 5000 litų“(Sunku suvokti šį teiginį. Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus milijonieriumi tampama per naktį. (Ne tik pas mus. Rusijoje per naktį tampama milijardieriumi)

– todėl, kad tik pas mus „remtiniai“ gauna 350 litų, o tūlo „uabo“ bosas- 350.000 litų. (Jeigu privati firma užėmė teisingą poziciją rinkoje, gali uždirbti ir daugiau. Blogai, kai eilinis tos firmos darbuotojas teuždirba minimumą ir dar vokelyje)

– todėl, kad tik pas mus kanceliarinės prekės kainuoja tūkstančius. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus patys gražiausi fejerverkai ir surūdiję „vamzdecai“. ( … )

– todėl, kad tik pas mus valstybė išlaiko skurstančius bedarbius avižinėm kruopom, o bedarbiai ir visi kiti savo mokesčiais statys atominę. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus pensininkė per naktį prisilašina 4 kibirus vandens „našaru“. (Negražu vogti vandenį, tačiau skurstančiai pensininkei – atleistina)

– todėl, kad tik pas mus kiemsargiais gali dirbti tik mokantys kinų, suomių ir genties „ubu-ubu“ kalbas. (Galima pridurti, jog šiandien nekonkurencingų specialybių –  vadybininkų, ekonomistų, teisininkų diplomais pasirūpinę universitetų absolventai taip pat turi galimybę atlikti kiemo švarinimo darbus. Visi juk negali būti astronautais)

– todėl, kad tik pas mus vonioje išsimaudo visa šeima, o vandenį įšpilame į klozeto bakelį. (Taupumas visada puošia žmogų. Tik ar higienos poreikiai nenukenčia. Indai maudosi Gange ir taip apvalo ne tik kūną, bet ir dvasią)

– todėl, kad tik mes kojas valomės į kilimėlį, padėtą prie kaimyno durų. (Tikras vandalizmo aktas prie kaimyno durų. Kokia gėda!!)

– todėl, kad tik pas mus „akcijinė“ prekė su 90% nuolaida nėra pati pigiausia. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus mūsų problemos labiausiai rūpi skustagalviams, kurie visada tavęs paklaus: “Turi problemų???“. (Tai jau praeitis. Dabar tai įteisinama kreivais įstatymais, poįstatyminiais aktais ir kitais dokumentais)

– todėl pusė Lietuvos gyventojų gyvena skurde, o kita puse – Londone ar Dubline. (Reikėtų patikslinti kas yra skurdas ir su kuria kita šalimi Lietuvą lyginti)

Sąrašą galite tęsti…

Back in us… back in us… back in U.S.S.R

Artėjant rinkimams į Seimą, politikos tema neaplenks ir mūsų tinklapio. Prieš penkiolika ar daugiau metų Alvydo Petkevičiaus studijoje vykusių pokalbių sesijos metu, drįsau švelniai reikšti nepasitenkinimą Juozo Erlicko lietrytyje spausdinamais klasiškais straipsniais apie Lietuvos kasdienybę. Na, sakau, negalima apie jauną nepriklausomą valstybę taip rašyti. Tada Alvydas atsakė, kad tik stipri ir nepriklausoma tauta gali leisti pasišaipyti iš savęs, nepadarydama žalos nei savo įvaizdžiui nei autoritetui ir tai yra stiprybės požymis. Atsakymas tikslus ir teisingas. Šiandien, kai negatyvios informacijos apie kraštą pilna visur, o pozityvą surasti neapsakomai sunku, nejučiomis pradedi galvoti, kad gyvename blogoje valstybėje. Ar tikrai taip? A. Čekuolis savo TV laidoje sakė, kad dabar ir ateityje netgi vidutinybės negali tikėtis gero gyvenimo. Konkurencija didžiulė ir tikrai nemažės. Visiems niekada nebuvo vienodai gera ir nebus. Graiko minimalios pajamos apie 2500 Lt, bet jie velniškai nepatenkinti. Amerikoje 1 litro benzino kaina tik truputį daugiau negu 2 litai, bet jie pikti, nes ji pakilo dar keliais centais. O kiek varguolių Indijoje, bet jų karma sako – laimė ne tai, kad  gyvenu brazilkoje, bet kad jaučiuosi laimingas. Aišku, susitapatinti su aplinka ir nesiekti geriau – nėra tiesus kelias į gerovę, bent jau mums europiečiams. Tačiau nuolat, jau du dešimtmečius save įkalinti psichologinėje transo būsenoje – viskas blogai arba labai blogai – tai jau ligos požymis. Vytas savo rašinyje su sarkazmo ir ironijos doze dar įlies negatyvo į visuotinį informacijos srautą ir tai dar vienas mūsų neprikausomo krašto privalumas – reikšti savo nuomonę atvirai ir viešai. 

VYTAUTAS GALBUOGIS

Greit prašvilpė 22 nepriklausomos Lietuvos metai. Jau mažumą apvargęs galvos procesorius iš atminties ištraukė seną Bitlų dainą „Back in U.S.S.R.“ Juos į “Ten” neįleido, mes sėkmingai iš “Ten” pabėgom. Tik dabar galva nepajėgia sudėstyti visų pliusų ir minusų. Žinoma atgal tikrai negrįšime, o kokios perspektyvos, nelabai aišku tam tautos patriotui. Jaunimas kartais pašiepia: iškovojot mums laisvę laisvai emigruoti. Lyg ir kaltas pradedi jaustis, kad daugybė mūsų sūnų ir dukterų mus palieka. O mes kaip ir nesuvokiam nuo ko mes dabar priklausomi. Nuo rusiškų dujų, ar nuo visiško savo verslo ryklių chamizmo ir įžūlumo. Žmogeliukai vis porina: va prie sovietų buvo geriau. Politika toks dalykas. Tautos mama važiuoja į Briuselį sužinoti, kokia bedarbystė tarp jos vaikų, grįžus tėvui galvos “prapūtimą” padaro ir toliau visi pečiais trauko – kaip čia?, kaip čia? Joo… ir mano patrioto makaulė nesuvokia, kas darosi Lietuvoj. Einu keist “motininę plokštę”, gal pradės geriau veikti.

Valio, prašviesėjo. Nulekiu į Armėniją, užlipu ant Ararato kalno: oi, kaip gerai iš toli ir dar nuo kalno, Lietuva matosi. Viskas, padarysiu Lietuvą laimingą. Pristatysiu vėjo jėgainių, saules kolektorių, jaunimą aprūpinsiu darbu, šildysimės vietiniu biokuru, pasistengsiu pramušti dvi atomines elektrinukes vietoj vienos, tada elektra du kart pigiau kainuos, kur du stos visados daugiau padarys. Nulipęs nuo kalno supratau, kaip labai noriu patekti į įmonę “Seimas” ir įsigyti specialybę – seimeris. Amerikiečiai visą gyvenimą apie kažką svajoja, o aš tik dvi dešimtis metų. Jei išrinktumėt mane, pasižadu sąžiningai sėdėti – kad ir keletą kadencijų, pirmais metais net kanceliarinių prekių nereikalaučiau, dar nuo vaikų mokslų daug pieštukų mėtosi. Nieko jums rinkėjai blogo nedaryčiau, o ir gero – taip pat. Svarbiausia vertybė – sąžinė. Balsuočiau sąžiningai: kas lieps, už ką ir svarbu už kiek. O balsus atidavusiam piliečiui būtina priminti, jog turim naikintuvų eskadrilę , galingą policiją, vis prašančią batų, vandens patrankų. Žioptelsi per daug – čiurkšt į burnytę šalto vandenėlio ir ramu.

Dabar apie kultūrą ir muziką. Tautiečiai-ruoškimės didžiausiai ir mėgstamiausiai šalies šventei. Brazilai turi super sambo karnavalą. Mes priešrinkiminį kadrilio šokio festivalį, super renginys. Galės dalyvauti ištisos šeimos, bilietai bus dalinami nemokamai. Kas beliko tautai, tik brangstantys kiaušiniai, kuriais per festivalį nepasimėtysi.

Tegyvuoja glūkoidai, nuo Glūko tiesiai į festivalį.

PS. o kas gali paneigti, gal po kažkiek metų, kažkas ištrauks dainą (….kalinka…kalinka…kalinka moja)

Brangiausių vinilinių plokštelių dešimtukas garso įrašų istorijoje

IGORIS RIABOVAS

Atsiliepdamas į Ginto nuogąstavimus dėl Glūkoidų svetainės recesijos, atsakingai pareiškiu: visą žiemą mano mūza (ar rašymo šišas) tūnojo kažkur šiltoj vietoj, idant nenušaltų gležnų sparnelių. Rašalas rašiklyje sudžiūvo, mano smegenys paniro į somnolenciją it koks barsukas, tad daryti staigius proto judesius nesinorėjo. Bet pasirodžius pavasariškai saulutei, visai prie ausies sušiureno gležni sparneliai, pradėjo kaltis žolė ir aš, praskiedęs rašalą „rašalu“, sėdau kurpti šį opusą.

„Vinyl is back!“, „Vinyl records revival“ – tokiom ir panašiom antraštėm pastaruoju metu mirga Britanijos laikraščiai. Mes ne kartą bandėm įsigilinti į šio fenomeno esmę ir pasiaiškinti, „kas ta meile yr“. Pavyko ar ne, kitas klausimas, tačiau jei kuris nors iš mūsų skaitytojų pajuto kažkur iš vidaus kylantį norą įsilieti į vinilo maniakų gretas – šis straipsnis jums.

Pradžioje šiek tiek statistikos: pagal vienos didžiausių JAV tyrimo kompanijų „Nielsen Sound Scan“ atliktą tyrimą, vien Amerikoje per pastaruosius 3 metus buvo parduota daugiau kaip du milijonai vinilinių plokštelių. Tai duomenys iš prekybos tinklų, o kur prekyba tarp kolekcionierių? Manau, dar kokį milijoną diskų reiktų pridėti, jau nekalbant apie prekybą Internete visame pasaulyje. Aišku, jog vinilas negali konkuruoti su kitais formatais – tai gan siaura niša, maždaug pora procentų nuo kitų formatų pardavimų. Panašu į tai, jog greitai sudalyvausime CD pakasynose ir muzika egzistuos „ūkanos“, “galaktikos“, “visatos“ ar kito pavadinimo formate – skaitmeninėje audiobibliotekoje, tolimame serveryje, kur bus saugoma visa per amžius sukurta muzika ir už nedidelį mokestį bus galima parsisiųsti viską, ko tik širdis geidžia. Vinilas gi liks kaip audiofilinis formatas naminiams pasiklausymams ir jo savininko ego pakėlimui.

Rimti žinovai išrinko 10 rečiausių ir brangiausių visų laikų vinilinių plokštelių ir pradedantysis „vinilofanas“ turi išmokti jų pavadinimus atmintinai- ką gali žinoti, gal kokiam „blusaturgy“ jam nusišypsos fortūna…

Pačią aukščiausią reitingo poziciją užima diskas, susijęs su “Bitlų” istorija. Apskritai visa, kas priklauso jų kūrybai, turi didelę vertę, ypač plokštelės, mat jos daugiausiai ir kolekcionuojamos. Visi puikiai žino „Bitlų“ istoriją, tad ilgai pasakoti, kas tokie „Quarrymen“, nebūtina. Trumpai tariant, tai buvo mokyklos draugų grupė, iš kurios vėliau ir išsilukšteno legendinė ketveriukė. Savo pirmą plokštelę „The Quarrymen“ įrašė 1958-jų liepos 14 dieną tuo metu vienintelėje jų mieste įrašų studijoje tūlo Persio Filipso, jos savininko, namuose. „Chebrai“ teko atsisakyti įprastos pintos elio ir susimesti studijos nuomai: visas malonumas vaikinams kainavo juokingus 17 šilingų ir 6 pensus (kam įdomu kiek tai yra, pasidomėkit, koks tada buvo valiutos kursas). Buvo įrašyti du kūriniai: Badžio Holio dainos „That‘ll Be The Day“ koveris  ir savos kūrybos daina „In Spite Of All The Danger“, beje, vienintelė daina, kurią sukūrė Polas Makartnis kartu su Džordžu Harisonu. Jauni muzikantai pradžioje norėjo įrašyti instrumentinę versiją, o vėliau vokalą, tačiau tapo aišku, kad pinigų dviems įrašams jiems neužteks, tad teko viską įrašyti vienu kartu, gyvai. Kūrinys, kuris buvo šiek tiek repetuotas, buvo Badžio Holio daina. Ją sėkmingai įrašius, Polas pareiškė, jog nori sugroti naują dainą, kurios kiti ansamblio nariai dar negirdėjo. Pastarieji pareiškė protestą ir reikalavo repeticijos, tačiau įsikišo studijos savininkas, sakydamas, kad „už šiuos pinigus jūs negalit čia stypsoti visa dieną“ ir įrašymo sesiją teko pradėti. Lenonas tik spėjo pasakyti kitiems grupės nariams Lovui ir Hentoniui:“ Jūs tik grokite paskui mus!“- ir įrašas prasidėjo.

Vaikinai susitarė, kad kiekvienas grupės narys galės plokštelės klausytis ne ilgiau kaip savaitę. Paskutinis, pas kurį liko plokštelė, buvo Džonas Lovas ir liko… 25-iems metams, mat netrukus driokstelėjo „bitlomanija“ ir buvę draugai tapo labai garsūs ir reikšmingi, tad ko gero ir pamiršo apie tą mokyklos laikų nuotykį. 1981 metais Džonas Lovas pasiūlė plokštelę aukcionui, tačiau parduoti nespėjo – ją perpirko Polas Makartnis ir tais pačiais metais padarė 50 disko kopijų, kurias išdovanojo draugams ir giminaičiams. 1995 metais skaitmeninė dainos „In Spite Of All The Danger“ versija įėjo į „Bitlų“ antologiją ir nustojo būti mitu – dabar jos galėjo pasiklausyti visi.

Šis singlas pripažintas pačia brangiausia plokštele, o 2004 metais autoritetingas žurnalas „The Record Collector“, kuris atlieka retų vinilų monitoringą, nustatė šio singlo vertę – kaip minimum $155.000. Vėliau ši kaina pakilo iki 200 tūkstančių “žalių”, tačiau ji yra santykinė ir neturi sąryšio su rinkos realijomis: diskas yra vienetinis ir vis dar priklauso serui Polui Makartniui. Ir žinot, jis man sakė, kad jo neparduos… Beje, kiekviena iš 50 Polo autorizuotų kopijų kainuoja nuo $15.000.

1980-ųjų gruodžio 8 dieną Džonas vienam iš gerbėjų pasirašė ant savo naujojo albumo viršelio. Prabėgus penkioms valandoms, šis gerbėjas, laikydamas plokštelę po pažastim, nušovė Džoną prie įėjimo į „Dakotą“, kurioje jis gyveno. Plokštelę nusikaltimo vietoje rado kažkoks džentelmenas ir ji tapo vienu iš įkalčiu, įrodančiu Marko Čepmeno kaltę – ant voko liko jo pirštų atspaudai. Pasibaigus teismo procesui, plokštelė su prokuroro padėkos laišku buvo grąžinta tam pačiam džentelmenui. Šis ponas, beje, „Bitlų“ fanas, ilgus 19 metų kovojo su nenumaldomu noru parduoti šį diską ir pagaliau 1999 metais merkantilinis interesas paėmė viršų: tarpininkaujant firmai „Moments in time“, kuri prekiauja žinomų žmonių autografais, plokštelė buvo parduota anoniminiam pirkėjui už $150.000  ir tai yra oficiali šio rariteto kaina.

Prieš keletą metų plokštelė vėl pasirodė viešumoje: ta pati kompanija paskelbė, jog savininkas pasiruošęs perleisti ją už „simboline“ kainą – $600.000 . Komplekte su albumu buvo savininko asmenybės patvirtinimas, prokuroro padėkos laiškas, policijos ataskaitos ir ekspertizės išvados, įrodančios, jog pirštų atspaudai ant voko yra Čepmeno. Deja, pirkėjo su didele pinigine ir dar didesne meile „Bitlams“ neatsirado…

Daugelis iš mūsų, užsikrėtusių kolekcionavimo bacila, turėjo savo kolekcijoje šį albumą. Aš turėjau jų kelis ir net neįtariau, kad mano rankose galbūt užslėptas lobis… Šio albumo istorija labai idomi, taigi apie viską iš eilės.

Šią retą kompiliaciją įšleido kompanija “Capitol Records” 1966 metais ir ji buvo skirta tik Kanados ir JAV rinkoms. Čia buvo sudėtos dainos iš albumų “Help!“, „Rubber Soul“ bei „Revolver“ ir atrodytų, jog nieko čia nuostabaus nėra, tačiau garsi ir reta ji tapo dėl savo šokiruojančio viršelio ir kolekcionierių buvo pavadinta „butcher cover“. Nuotrauką, kurioje „Bitlai“ pavaizduoti laikantys rankose mėsos gabalus ir ketvirčiuotas lėles, padarė fotografas Robertas Vitekeris art-projektui „Somnambulo kelionė“.

Viso buvo pagaminta 750 tūkstančių egzempliorių ir „Capitol Records“ jau išsiuntė pirmas tiražo siuntas diskžokėjams, žurnalistams ir kai kurioms parduotuvėms, tačiau reakcija į albumo viršelį buvo labai negatyvi, tad visas tiražas buvo atšauktas ir grąžintas atgal. Naikinti virš pusės milijono plokštelių kompanija nedrįso ir buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: ant skandalingo viršelio užklijuoti kitą nuotrauką. Taigi po šios operacijos eilinis „Bitlų“ albumas patapo vienu rečiausių ir geidžiamiausių albumų kolekcionierių tarpe.

Labiausiai vertinamas yra „first state covers“ egzempliorius su originaliu viršeliu, tačiau aukščiausias pilotažas – dar neišpakuota plokštelė, ir tokių po saule tikrai yra. 1966 metais tuometinis „Capitol Records“ prezidentas Alanas Livingstonas išsaugojo visą dėžę dar neišpakuotų diskų, o 1987 jo sūnus pasiūlė aukcionui 12 vienetų iš tos dėžės.

Toliau seka „second state covers“ – plokštelės su užklijuotu kita nuotrauka viršeliu ir, kaip nebūtų keista, tokių išliko ne tiek daug, kaip tikėtasi. Kuomet pasklido kalbos apie „Bitlų“ albumą su „mėsininko“ viršeliu, Amerikoje prasidėjo viršelių „nuklijavimo“ isterija! Pamenat panašią istoriją su „Abbey Road“ albumu? Įvairiom cheminėm (ir ne) priemonėm trynėm viršelį ir patį diską, tikėdamiesi surasti ypatingus ženklus, įrodančius Polo Makartnio mirtį? Kaip nekeista, nei iš vieno, atlikusio tokią operaciją, nesužinojau, koks buvo tolimesnis plokštelės likimas. O Amerika nebūtų Amerika, jeigu po panašių inkvizitoriškų manipuliacijų išmestų sugadintą diską: ten po „nuklijavimo“ akcijų plokštelės buvo ypatingai paklausios! Žinoma, sumos nebuvo kosminės, bet jeigu kaina prasideda nuo kažin kiek tūkstančių „dolcų“, tai ką žinau…Šios plokštelės taip pat buvo klasifikuotos, gavo „third state covers“ statusą ir buvo vertinamos pagal tai, kokia operacija buvo įvykdyta: apdorotos garais su siaura horizontalia klijavimo juostele buvo brangesnes už tas, ant kurių buvo išmėginti laužtuvas ir replės.

Dar viena originalaus albumo, kuris buvo uždraustas pardavinėti, vėliau po kastracijos buvo grąžintas į rinką, istorija. O buvo taip: “Columbia Records” (keista, bet ši firma figūruoja daugelyje panašių istorijų- gal joje dirbo KGB rezervistai??) sustabdė viso tiražo realizavimą ir pareikalavo, kad Bobas Dilanas neįtrauktų į albumą dainos “Talkin’ John Birch Paranoid Blues” ir parašytų kitą. Dainoje, kurioje pasakojama apie komunistų medžiotoją, buvo žodžiai: “Mes sutinkam su Hitlerio pažiūromis, nors jis ir išžudė 6 milijonus žydų / Na ir kas, kad jis fašistas – pagaliau juk ne komunistas”. Šią dainą Bobas turėjo atlikti garsiame Edo Salivano šou,  tačiau firmos juristai pareiškė, kad už šio kūrinio atlikimą gręsia teisminis ieškinys; “John Birch Society”, realiai egzistuojanti organizacija, įkurta kovai su komunistais 1958 metais ir turinti savo skyrius 50 valstijų, tad iš jų pusės galima susilaukti antisemitiniu išpuolių. Būtent juristų įsikišimas lėmė, jog į galutinę albumo versiją nebuvo įtrauktos dar trys dainos- “Let Me Die In My Footsteps”, “Rocks & Gravel” ir “Gamblin’ Willie’s Dead Man’s Hand”- ir jų vietoje Dilanas parašė naujas,  kurios ir papildė galutinį albumo meniu.

Nepaisant to, jog originalus albumas buvo uždraustas, kai kurios kopijos visgi įšvydo dienos šviesą ir dabar laikomos rečiausiomis ir brangiausiomis šio puikaus muzikanto diskografijoje. Šio albumo mono versijos 90-aisiais buvo parduotos už 12.000 doleriu, bet jeigu jūsų kolekcijoje užsigulėjo stereo albumas, savo sąskaitą galite papildyti 40.000 dolerių.

Šį plokštelė- puikus pavyzdys, ką galima rasti “blusaturgy”: Monrealio gyventojas Vorenas Hilas šį deimantą pirko turguje už…75 centus. Ant disko ranka buvo parašyta “The Velvet Underground / Mr-N-Dolph / 4-25-66”. Manding, šis laimingasis buvo arba visiškas profanas, arba velniškai gudrus kolekcionierius, už 75 centus pirkęs…25 tūkstančius “žalių”. Vėliau paaiškėjo, kad tai yra debiutinio grupės “Velvet Underground” albumo originalas, o užrašas padarytas ranka iššifruojamas taip: misteris Normanas Dolfas. Misteris M.N.Dolfas- buvęs “Columbia Records” darbuotojas, kuris 1966 metais padėjo Endi Vorholui, grupės prodiuseriui, rasti pinigų niekam nežinomos grupės įrašui. Hilui į rankas pakliuvo taip vadinamas acetatas – aliumininis diskas, padengtas nitroceliuliozes laku, kuriame daromas įrašas iš magnetinės juostos. Tai yra tarpinis variantas gaminant vinilinę plokštelę, faktiškai- tarnybinė medžiaga garso režisieriams: šių diskų klausomasi, norint įsitikinti, jog viskas skamba gerai, tembras normalus ir garso lygis nešokinėja. Po to, kai įvedamos reikalingos korekcijos, gaminamas “master disc”, o jau nuo jo “pjaustomas” visas tiražas.

Acetatai yra vienetinis gaminys ir perklausyti jį galima vos keletą kartų: jie greitai susidėvi.

Unikalus šis diskas yra tuo, kad jame dainos šiek tiek skiriasi nuo vėliau išleisto albumo. Aukcionas eBay, kuriame Hilas išstatė šį diską, pasibaigė ties $151 401 , tačiau asmuo, laimėjęs aukcioną, atsisakė mokėti. Pakartotinam aukcione diskas buvo parduotas už 25.200 dolerių.

Savo devinto albumo dizainą “Bitlai” patikėjo dailininkui-konceptualistui Ričardui Hamiltonui, kuris 1966 metais kuravo daug triukšmo sukėlusią Marselio Diušano retrospektvą “Tate Modern” galerijoje Londone. Hamiltono dizainas buvo pakankamai konceptualus, ypač jeigu lyginsim jį su prieš tai įšėjusiu prašmatniai apiformintu “Sgt.Peppers Lonely Hearts Club Band” albumu. Šis gi buvo labai kuklus – baltame viršelyje buvo išspausta užrašas“The Beatles”. Visas fokusas buvo tame, kad kiekvienas vokas turėjo savo serijinį numerį apatiniame dešiniame kampe, tarsi tai būtų limituotas leidimas ir pagal Hamiltono idėją “tai sukeldavo ironišką situaciją – numeruotas albumo leidimas, kurio tiražas buvo maždaug penki milijonai”.

Tačiau šis grafinis sprendimas turėjo neplanuotą šalutinį efektą: kiekvienas kolekcionierius, pasižiūrėjęs į viršelį, gali įvertinti, kiek retas yra egzempliorius, kurį jis laiko rankose. Aritmetika labai paprasta: leidinys tuo vertingesnis, kuo mažesnis skaičius voko apatiniame kampe. Be abejo, kalba eina apie pirmą 1968-jų leidinį, o ne 1973, 1982 ir 1995 metais perleistus albumus. Pavyzdžiui, albumas turintis numerį 0050000 gali kainuoti $150 – 300 , na, o pirmos dešimt kopijų sieks 10 tūkstančių svarų sterlingų.

Visa bėda tame, kad nuostabusis Internetas per vėlai atsirado, tad tais laikais, kai per rankas perėjo tikrai ne vienas “Baltasis albumas”, niekas net nepagalvojo apie kukliai kamputyje išspaustą numerėlį…gal kuris iš mūsų ir laikė savo rankose albumą, kur buvo įšspausta daug nulių ir tik keli skaičiai?…

Istorija, susijusi su šiuo singlu, įrašytu 1977 metais, tokia pat spalvinga, kaip ir patys “Sex Pistols”, pradedant jų nepavykusiu koncertu, kurį po Vestminsterio rūmu langais jie bandė surengti, taip paminėdami karalienės gimtadienį. Kuomet “Sex Pistols” bandė atlikti “God Save The Queen”, visi, kas dalyvavo šiame mini – koncerte, buvo suimti. Po kiek laiko singlas pradėjo kopti į čartų viršūnes, tačiau britų “Glavlitas” laiku susigriebė ir singlą uždraudė transliuoti per radiją ir TV.

Nepaisant to, ilgainiui daina tapo visų laiku pankų himnu. Nedidelį singlo tiražą spėjo atspausdinti kompanija A&M, tačiau matydami, koks skandalas kilo, firmos bosai nutraukė kontraktą su “Sex Pistols”. Šis singlas tapo pagrindiniu masalu kolekcionieriams Anglijoje, o kuomet žurnalas “Record Collector’s Rare Record Guide” paskelbė jo kainą – 5000 svarų, jis tapo paieškos objektu visame pasaulyje. 2006 metais viena šio tiražo plokštelė buvo parduota aukcione už 12.675 svarų sterlingų.

Šis singlas su pripažintu visų laikų geriausiu roko kūriniu, buvo sumanytas kaip tipiškas korporatyvinis suvenyras ir išleistas 200 vienetų tiražu, pažymint prestižini karalienės apdovanojimą “Queen’s Award To Industry For Export Achievement”. Šis apdovanojimas buvo skirtas firmai EMI Records už nuopelnus parduodant britų muzikantų įrašus užsienyje. Visi puikiai žinom, jog tuo metu visame pasaulyje (atleiskit už kalambūrą) karaliavo “Karalienė” ir jos plokštelės buvo įšparduodamos žaibišku greičiu visur, kur EMI turėjo savo atstovybes. Taigi firmos valdžia sugalvojo išleisti šį singlą kaip dovaną ir ne bet kokią, o spalvotą ir dar su įvairiais “pričindalais”. Pagal sumanymą diskas turėjo būti purpurinis, kadangi ši spalva yra grupės tradicinė, tačiau per skubėjimą, vietoj purpurinės gavosi mėlyna. Jo gamyba, palyginus su paprastu singlu, buvo ganėtinai brangi, bet tuo metu firmoje vyravo maždaug “jei baliavot, tai baliavot” nuotaikos ir į išlaidas niekas nekreipė dėmesio. O skirtumas tarp gamybos kaštų buvo tikrai pastebimas: jei paprasto singlo gamybos savikaina buvo 50 pensų, tai “mėlynasis” ”kaštavo” 4-5 svarus.

Visas šventinis tiražas buvo išdalintas firmos darbuotojams ir svečiams per baliuką, skirtą šiam įvykiui. Kartu su disku buvo dovanojami proginiai bokalai ir šaliai su firmos simbolika. Dabar toks “džentelmeno rinkinys” įkainuotas 5000 svarų, tačiau šalia šio oficialaus rinkinio esti dar vienas – nesunumeruoti ir be voko diskai (matomai, buvusio Alytaus mėsos kombinato sindromu sirgo ir kai kurie EMI gamybininkai). Manoma, jog tai yra testiniai diskai ir anglai vis dar suka galvas, kaip jie atsidūrė kolekcionierių rankose. (Tegul paklausia manęs, aš “vaizdžiai” paaiškinsiu.) Taigi, šiuos “nešikiškus” (nuo žodžio “nešti”, “išnešti”, “nucibrinti”) egzempliorius galima įsigyti už “varguoliškus” 500-600 svarų.

Atskira tarp vinilų kolekcionierių yra „soundtrack“ arba muzikos filmams medžiotojų kasta, o labiausiai jų tarpe vertinamos yra „auksinių“ 1940 – 1960 metų plokštelės su Holivudo filmų muzika. Pačia vertingiausia ir rečiausia pripažinta plokštelė su filmo „Keino sukilimas“ garso takeliu. Jame vaidino garsiausias to laikmečio aktorius Hemfris Bogartas. Vertinga ši plokštelė tuo, jog po išleidimo (įprasta retų diskų istorija) visas tiražas buvo įšimtas iš prekybos dėl autorinių teisių pažeidimo. Atvirai pasakius, ši plokštelė tūlo klausytojo nesujaudintų: tai yra mono įrašas su daugybe dialogų iš filmo, tarp kurių vos girdisi Makso Štainerio muzika. Manoma, kad draudimą parduoti inicijavo rašytojas Hermanas Vukas, pagal kurio knygą buvo parašytas scenarijus. Jis atsiuntė grasinantį laišką firmos RCA vadovybei, pasipiktinęs tuo, kad diske labai daug citatų iš filmo ir jis buvo labiau panašus į audioknygą, kuriai sutikimo publikuoti jis nedavė. Rašytojas pagrasino, jog neduos leidimo kitų savo knygų ekranizavimui, jeigu šios plokštelės tiražas nebus išimtas iš prekybos. Reti, iki mūsų dienų išlikę plokštelės egzemplioriai kainuoja iki 7 tūkstančių dolerių ir jeigu kada į paviršių iškiltų idealios kondicijos diskas, dileriai pasiruošę už ją pakloti 40.000 dolerių.

60-ųjų pabaigoje Britanijos rinkoje sunku buvo rasti singlo formato plokštelę su meniškai apipavidalintu viršeliu – paprastai tokia produkcija buvo pakuojama į popierinius, beveidžius vokus. Leidybinės kompanijos manė, jog į šią produkciją neverta investuoti daug pinigų – tai buvo reikšmingas, tačiau trumpalaikis produktas, kurį plebsas ir taip suvalgys. Todėl kai 1996 metais kolekcionierių tarpe atsirado Deivido Bovi ( arba Boui kaip taria anglai, bet gink Dieve ne Deivido Buvi, kaip dažnai jį vadina kai kurių radijo stočių ir TV vedėjai) dainos “Space Oddity” singlas su spalvotų viršeliu, daugelis pamanė, kad tai puikiai padaryta klastotė. Tačiau muzikanto biografas Maršalas Džarmanas surado žmogų, kuris 60-jų pabaigoje dirbo firmos Philips olandų filiale ir kuris paaiškino, kad tai buvo nedidelis eksperimentinis singlo tiražas, kurį firma išleido britų rinkai. Diskas buvo įrašytas stereo formatu, kas tais laikais buvo pakankamai retas reiškinys. Be to, jis buvo įkvėptas kosminės tematikos ir turėjo daug įvairių garso efektų, kas irgi buvo didelė inovacija. Buvo panaudotas ir marketingo triukas: plokštelės išleidimas turėjo sutapti su amerikiečių astronautų išsilaipinimu Mėnulyje.

Kodėl šios plokštelės nepapuolė į plačiają prekybą ir kur dingo iki šių dienų, lieka nepaaiškinamu faktu. Žinoma tiktai, kad pasaulyje yra tik keli šio disko egzemplioriai.

Ir pabaigai paprastas testas: šioje plokšteleje įrašyta arija iš Modesto Musorgskio operos “Borisas Godunovas”, kurią atlieka garsusis bosas Fiodoras Šaliapinas. Plokštelė išleista 1927 metais. Atspėkit jos kainą.

Parengta pagal žurnalą “Forbes” 

Alvydas: naujas dainų albumas. Agnė: dainavau ”Dainų dainelėje”

Alvydas pernai sausy pradėjo įrašinėti akustinį dainų albumą “Galvok apie meilę”. Viena dainų, kuri sukurta prieš 35 metus – ”Pirmosios gėlės”, pateko į Alvydo Jegelevičiaus solinį albumą, kurią išleido vienintelė tada sovietijoje Melodijos firma. Vilniaus alytiškis Genius Vnarauskas surado,  nuskenavo ir persiuntė mums plokštelės viršelį.
Štai ką Alvydas kalba apie naują dainų albumą:  tai va – jau antri metai eina, o dar vis buksuoju su tom savo dainom. Liudas jau pagroja keletą kitų, tarp kurių yra ir dvi Alberto (Alberto ”Šekspyro” Antanavičiaus) tekstais.

Jūsų dėmesiui niekur ir niekada neskelbtas ”Pirmųjų gėlių” video klipas, kuriam vaizdas uždėtas glūkoidų Garažų klipų studijoje. Malonaus pasižiūrėjimo.

„Dainų dainelė” – tai kas antri metai vykstantis konkursas, turintis ilgametes tradicijas, kuriame dalyvauja vaikai ir mokiniai nuo 6 iki 19 metų. Tai galimybė ir proga gabiems vaikams parodyti save viešai, kaupti patirtį, o gavus gerus įvertinimus, lipti laipteliu aukščiau. „Dainų dainelės“ koncertuose dalyvavo daugiau nei keturi tūkstančiai dainininkų.

Štai čia svarbu žinoti, kaip sekėsi mūsų jaunajai solistei Agnei. Tikimės, jog ji pakomentuos renginio niuansus ir savo sėkmę, nes žinome, kad vertinimo komisija išrinks konkurso laureatus, kurie gegužės pabaigoje dainuos baigiamajame laureatų koncerte Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Jūsų dėmesiui „Dainų dainelės” konkurse Agnės Dabregaitės kartu su draugėmis Karolina Puodžiukaite, Justina Stundžyte atlikta pagonybės laikus menanti daina.

Alvydo pastangos tinklapio recesijai nutraukti

Kovas – pavasario mėnuo ir mūsų bendražygis Alvydas jau žadina savo eiliuotu šaukiniu visus glūkoidus iš žiemos sąstingio. Tinklapyje gili recesija, naujienos tik atsitiktinės, pavyzdžiui: Agnė dalyvauja Dainų dainelėje, Igoris sąžiningai kaupia vinilą ir švenčia savo 60-metį (nuoširdūs linkėjimai visų glūkoidų vardu), Vidukas agituoja pamatyti bitlus Kaune, Aidas vizituoja tėvus ir vėl išskuba į Glasgow, Dzilbus išbando visus Vidzgirio slidžių greitųjų nusileidimų ruožus. Kas dar? Atsiųskite nors „Savaitės foto“ langeliui kažką iš savo įdomaus ar suknisto gyvenimo. Viskas galioja – taip sakydavo Virgis. Kalendoriaus išdaigos: iki glūkoidų susirinkimo liko tik 4 mėnesiai, tai dar vienas atradimas, kai pradedi lankstyti pirštus skaičiuodamas mėnesius.
Su pavasariu!

ALVYDAS  A.  JEGELEVIČIUS

V A S A R I S

Vasario mėlis guodžia, šildo

sodria spalva – tarsi rugpjūtis

vasaris – šelmis iš po tilto

varveklį graužiantis berniukas

 

Bet tu sakai – vasario žvaigždės

į žemę leidžia pirmą meilę

tik nesakyk, kad viskas baigės

geriau meluok – vasario gaila

 

Ir tegu tie ledų varpeliai

vasariui savo meilę groja

o man rugpjūtis skamba tyliai

ir aš meluot nebegaliu jau

—————————————–

Vasario žvaigždės skaidrios, šiltos

varvekliais leidžias žemėn, sukas

vasaris – šelmis iš po tilto

varveklį graužiantis berniukas

 

Vilnius,   2012 02 22-28

Algirdą Verbauską sveikina Vilniaus alytiškiai.

Algirdą Joną Verbauską (čia tas pats mūsų Algis iš Kurorto) pasveikinom po koncerto Arsenale (A.Jegelevičius, V.Lepeška, V.Beiša su žmonom ir A. Antanavičius su dukra Ugne) praėjusį sekmadienį sausio 29 dieną, įteikėm vyrišką puokštę, surašytą sveikinimą, specialią dovaną, kurią jis parodys ir išbandys 2012 glukoidų susitikime. Algį sveikino giminės, draugai, artimieji, kolegos. Buvo įteiktas ir kultūros ministro sveikinimo raštas. Nuo Vilniaus alytiškių, glukofanų pasakyta trumpa Alvydo Jegelevičiaus sveikinimo kalba buvo baigta muzikiniu dvieiliu – do, rė, mi, fa, sol. la. si – ačiū, Algi, kad esi. Vakaras buvo žmogiškai šiltas, koncertas – romantiškai aistringas, gėlės ir šypsenos – tikros. Šampano purslai po koncerto žybtelėjo, sumirgėjo, uždegdami ir mūsų alyciškių širdzis – tep. Su tokiom gražiom nuotaikom ir išsiskirstėm, gražiai minėdami šį susitikimą, į kurį mus sukvietė Algis. Tai ačiū Tau, Algi. Būk ir toliau drūtas, energingas ir artistiškai žavus, koks visada esi.

A.J.

   Editos Maželytės straipsnis „Orkestrų kareivis“ (Vakaro žinios)

Jurgiui Kunčinui 65. Maestro Algirdo Verbausko koncertas

„Du svarbūs jubiliejiniai susitikimai. Kviečiame apsilankyti“.  Tokiu pavadinimu skelbėme apie atminimo vakarą Jurgio Kunčino gimimo 65 -mečiui paminėti ir Algirdo Verbausko jubiliejinį koncertą-dovaną alytiškiams Medvilnės klube. Į Alytaus biblioteką, rašytojo ir poeto Jurgio Kunčino vardu pavadintą, sugužėjo šio svarbaus alytiškio gerbėjai, klasiokai, pažinojusieji asmeniškai ir iš nuogirdų. Dalyvavo Alvydas Jegelevičius, Aldona Marcinkevičienė, kiti su glūkoidais susiję garsūs ir mažiau žinomi, bet ištikimi Alytaus miesto kultūrinėms tradicijoms. Renginio laikas buvo gana ankstyvas, kažkas pajuokavo – tinkamas bedarbiams ir pensininkams, tačiau salė pilna ir pasiruošusi nuoširdžiam bendravimui. Atėjo metas garsiai pasakyti, kad renginiai Giedrės Bulgakovienės vadovaujamoje knygų šventovėje turėtų būti reitinguojami gana aukštais balais, o Giedrei ir jos komandai palinkėti 2012 metais džiuginti ir dvasinti alytiškius ir toliau.

Maestro Algirdas Verbauskas prieš jubiliejinį koncertą susitiko su FM99 radio atstovais ir pasikalbėjo. Apie ką kalbėjo, klausykite prisegtame klipe, kurio audio takelis pasiskolintas iš FM99 archyvų.

Šį sekmadienį, sausio 22 dieną Algis su draugais padovanojo alytiškiams romantinės muzikos koncertą. Medvilnės klubo mažoji salė, talpinanti apie 130 žiūrovų, buvo pilna. Pateikimo forma atitiko Vakaruose populiarų Storytellers klubinės veiklos pavidalą, kai patys muzikantai pasakoja apie save ir kūrinių autorius, jų biografijos detales ir kitus pikantiškus įvykius jų gyvenime. Tai sukuria nuoširdžią, šiltą ir betarpišką atmosferą.

Skambėjo Antonino Dvoržako, Sergejaus Rachmaninovo, Roberto Schumanno kūriniai, kuriuos kartu su jubiliatu smuikininku Algirdu Verbausku atliko jo kolegos: Barbora Domarkaitė (smuikas), Arūnas Statkus (altas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Aleksandra Žvirblytė (fortepijonas). Tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo paklausyti, dar suspės tai padaryti Vilniuje sausio 29d. 16val. Taikomosios dailės muziejuje ( Arsenale ). Glūkoidų infotarnyba gavo patikimą žinią, jog ten dalyvaus gausi Vilniaus alytiškių glūkoidų grupė, klausys gyvo koncerto ir sveikins Algį įsimintino ir svarbaus jubiliejaus proga. Kviečiame dalyvauti.

Jurgiui Kunčinui 65. Reportažas LRT2 Panorama

Maestro A.Verbauskas apie save. Kalbina FM99

Du svarbūs jubiliejiniai susitikimai. Kviečiame apsilankyti.

”ŠIRDĮ ĮKVĖPIMAS TVINDO, GROŽIO KUPINI SKLIAUTAI”

Tai toks romantinės kamerinės muzikos koncerto motto, kurį inspiravo praėjusių metų pabaigoje sukakę man du rimti jubiliejai. Naudojuosi proga šioje, mus visus suvienijančioje svetainėje, nuoširdžiausiai pakviesti mielus GLŪKOIDUS ateiti į koncertą ALYTUJE sausio 22 d. 18 val. AKKC mažojoje salėje (įjėjimas nemokamas), o VILNIUJE sausio 29d. 16val. Taikomosios dailės muziejuje ( Arsenale ) ir valandėlę pasiklausyti ”gyvai” puikios kamerinės muzikos. Būsiu laimingas matydamas Jus salėje!

Pagarbiai Algirdas Verbauskas

    Detaliai: programa, atlikėjai, kūriniai

mmmmmmmmmmmmmmmmmmmm

mmmmmmmmmmmmmmmmmmmm

ATMINIMO VAKARAS JURGIO KUNČINO  GIMIMO 65 -MEČIUI PAMINĖTI

Gerbiamieji, kitą penktadienį, sausio 13 d., 16 val. mūsų bibliotekoje vyks atminimo vakaras Jurgio Kunčino gimimo 65 -mečiui paminėti. Maloniai kviečiame dalyvauti.

Dalyvauja poetas Antanas A. JONYNAS, kompozitorius ir atlikėjas Alvydas A. JEGELEVIČIUS, šv. Benedikto literatūrinis sambūris SPINDULYS, Alytaus teatro aktoriai Onutė GUDAITYTĖ ir Eugenijus RAKAUSKAS

Pagarbiai – Giedrė Bulgakovienė Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė

Reportažas: 2012 išvakarės

Kai paskutinę 2011 metų dieną pasnigo, senųjų metų palydos prie Glūko įgavo šventinį kvėpavimą. 2011 metai – jubiliejiniai glūkoidams, šia proga Rima įnešė pataisą glūkoidų įkūrimo istorijoje. Plačiau apie tai rasite filme prie šio posto ir atnaujintame puslapyje „Kas yra glūkoidai“. Žora Bondarevas priminė mums išsakytus reikalavimus miesto valdžiai dėl Miesto Sode būtinų pertvarkymų, atstatant istorinius objektus.

Prie laužo paežerėje Julė visus pavaišino lydeka-silke, Tai Viktoro laimikis, paruoštas pagal specialią receptūrą ir skoniu pranokstantis įvairių   maximų sintetiniais prieskoniais prifarširuotą produkciją.

Igorio ir Jurgos mašinos muzonas atkartojo vasaros susitikimo metu skambėjusius, niekaip nepasimirštančius vinilo laikų hitus. Vidukas iš Kauno atvežė keletą DVD, kuriuos čia pat gyvai aptarėme. Vidas  Naujų metų išvakares praleis su Chris Norman ir Bonnie Tyler Kauno Arenoje. Muzikiniai pokalbiai tęsėsi ir Dzilbui švenčiant Naujuosius su Alvydu Petkevičium ir jo žmona Rasa. Alvydas pastebėjo, jog neteko pastebėti lietuvių estrados žvaigždę scenoje braukiant prakaito lašus, ko nepasakysi apie rokmenus, džazmenus ir šiaip įvairius singerius, kuriuos klausant, matai, jog jie sąžiningai dirba, atiduoda save čia ir dabar.

Sigitas „Kefas“ Kizala atvyko iš Londono pasimatyti su draugais ir pastebėjo, jei ”anglas” Kapitonas lankosi vasaros susitikimuose, tai Sigis, atvykdamas čia gruodžio paskutinę dieną, atstovauja londoniečius ir kitus Jungtinėje Karalystėje reziduojančius glūkoidus. Filme užfiksuota keletas linkėjimų visiems: jus sveikina muzmenas-veteranas Stasys Kazlauskas, sėkmingai besidarbuojantis muzikos mokykloje instrumentų priežiūros srityje, Algirdas Žemaitis ir jo dukra Rūta, nors labai skubėdami į šventinį simfoninio orkestro „Svajonė“ koncertą, kuriame groja ir Rūta, tarė keletą šiltų žodžių bendruomenei.

Plačiau ir vaizdžiai žiūrėkite filme ”Naujųjų 2012 belaukiant”. Keletą Viktoro atsiųstų foto rasite galerijoje Glūkas 1981-2011

Iki naujų susitikimų.

Kamera ir montažas:   Dzilbus 

Jaukių ir džiaugsmingų Šv. Kalėdų, viltis išpildančių Naujųjų 2012 metų

Kas džiugino glūkoidų skaitytojus 2011 metais? Viščiukus skaičiuoja rudenį, o mes savo gerbiamus, mylimus, tinklapiui dvasios įkvėpusius rėmėjus suskaičiuosime prieš Šv. Kalėdas. Kas tie šaunuoliai ir puikuolės, suradę valandą-kitą nepigaus savo laiko ir  taip prisidėję prie tinklapio palaikymo komandos.

Tai VILMANTĖ PETRUSEVIČIENĖ, pradžiuginusi straipsniu apie Miesto sodą – ”Istorinės Alytaus vietos nepasimiršta: Miesto sodas 2”, VYTAUTAS GALBUOGIS net šešiose dalyse sąžiningai sudėliojo dar posovietinio vaikino įspūdžius, patirtus supuvusio kapitalizmo šalyje – Kanadoje 1991 metais (”Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį”).  Mūsų jaunimo atstovė AGNĖ DABREGAITĖ savo produktyvumu nušluostė nosį daugeliui gerbiamų, bet tylinčių glūkoidų ir taip pademonstravo, jog jaunimas yra cool.  Reportažai:  ”Agnė ir muzika – visada drauge”,  ”Laureatė: Agnė ir “Raudoni vakarai“

Dėkojame LAIMUČIUI URBANAVIČIUI už rašinį ”Kriaušiaus vaikas”, ALBERTUI ANTANAVIČIUI už „Mūsų vardas Lietuva“. Padėka ,,Musica Romantica“ Saas-Fee, Šveicarija. Darbas ir laisvalaikis‘‘ straipsnio autoriui  ALGIRDUI VERBAUSKUI ir specialus jam ačiū už šveicariško grožio persunktų nuotraukų šūsnį Kelionių galerijai.

Muzikos tema amžinai gyva išliks glūkoidų pasaulyje. Tą įrodė IGORIS RIABOVAS, parašęs net tris analitines studijas: ”Plastmasių karai. Antras epizodas: nauja viltis”, ”CD vs LP: pralaimėtas karas”, ”(Not) Too Old To Rock‘n‘Roll…Too Young To Die”.  Nuojauta neapgaus, jei sakysime, jog Igorį išprovokavo  EDMUNDO GEGUŽIO iš už Atlanto rašytas straipsnis „Apie vinilą: populiariai ir specialistams“. Edmundui dėkojame už Floridos vaizdus ir Key Westą. Speciali dėkavonė Sauliui Jegelevičiui už jubiliejinėje glūkoidų sueigoje pagrotą ir padainuotą The Beatles  ”Across The Universe”. Neveltui NASA 2008 metais šį gabaliuką raketa išskraidino į Visatą kitoms galimai protingoms būtybėms susipažinti ir įvertinti…

Šio tinklapio administratorius DONATAS JUODIŠIUS pristatė labai sveikų pamąstymų apie pop muziką („Apie popsą ir ne popsą“). Tai dovana visiems, norintiems nepasimesti muzikos vertės suvokimo džiunglėse. Donatui dėkojame už logotipo sukūrimą, jubiliejiniam 30-tam glūkoidų  susibūrimui paminėti.

Glūkoidų pašto dėžutę korespondencija, nuorodomis, nuotraukomis 2011 metais tiesiog užvertė ALVYDAS  AUGUSTINAS  JEGELEVIČIUS. Alvydo aktyvai glūkoiduose vertinami aukštais balais. Dėkojame už Suvingio vaizdus rūke, paukščius ore, ”Atsisiuntimų” rubrikoje paskleistus patarimus, pastebėjimus ir straipsnius:  ”Apie Aisčius knygoje „Lietuvos rokas“,  ”Atsisveikinant su Mindaugu Tamošiūnu (1934-2011)”,  ”Dėl mano mirties kalta tik santvarka… ”

Mūsų foto galerijas pildė Alvydas  Augustinas  Jegelevičius ir nuolat džiugino Savaitės foto tematika, taip pat Viktoras Jonkus, šaunus žvejys ir lydekų gaudymo virtuozas, Pijus Juodišius, atsiuntęs savo piešinio reprodukciją, pavadintą ”Diedukas Gintas prie laužo” (galerija ”Savaitės foto”), Laimutė Bendoraitienė atsiuntusi puikių nuotraukų iš rytinės USA pakrantės (galerija ”Kelionės”). Vilniaus alytiškis Genius Vnarauskas nuolat papildo Atsisiuntimus, o kaunietis Zenonas Langaitis – fotogaleriją senovinių radio aparatų tema. Dėkojame Linai (Nyderlandai) už krūvelę puikių nuotraukų su jubiliejinio XXX-to susirinkimo akimirkomis (galerija ”Glūkoidai – 1981 – 2011”). 

Dėkojame aktyviausiems tinklapio komentatoriams Rasai Petkevičienei ir Alvydui Jegelevičiui, taip pat Aldonai Marcinkevičienei, Giedrei Bulgakovienei, Albertui Antanavičiui, Vytautui Malinauskui, Žorai Bondarevui, Ilonai Orintienei, Igoriui Riabovui, Agnei Dabregaitei, Algirdui Verbauskaui, Vytautui Galbuogiui, Augustui Beišai, Jannai Riabovai (Vokietija), Vytautui Matulevičiui, Alvydui Petkevičiui, Sigitui Unguraičiui (USA), Virgilijui Beišai, Vytautui Palubinskui, Arūnui Savickui, Valentinui Chlevickui, Laimučiui Urbanavičiui ir daugeliui kitų.

Nuoširdūs šventiniai linkėjimai Alytaus apskrities portalo alytausgidas.lt ir radio stoties FM99 komandoms. Nauji metai – nauja sėkmė

Jaukių ir džiaugsmingų Šv. Kalėdų,  viltis išpildančių Naujųjų 2012 metų!!