Glūkas No 36 – 2017

Filmas “Glūkas 36. 2017“ || Garažų Klipai 2017 || Filmino:: Laima, Donatas, Agnė, Dzilbus

Ar oras gali būti kliūtimi susitikti kartą metuose? Tokį klausimą gavo kone kiekvienas. Virgis Lepeška atsakė apibendrindinta visų nuomone: aš čia atvažiavau ne saulės voniose maudytis, o susitikti su draugais. “Sunku būtų paneigti“ – atsakytų a.a. Juozas “Bunka“ Petraitis. Kas norėjo – tas atvyko. Vasariškas oras Lietuvoje retas svečiais, tačiau Glūke saulė, + 20 C, vanduo ežere ne toks kaip Seišelių salose bet maudynėms tinkamas.

Nekalbant apie tuos, kurie čia jau 36 metai iš eilės, dar atvyko Stasys Kerėža (vilnietis iš Alytaus Madrido) – didysis keliauninkas dviračiu, išmaišęs kone visą Europą ir gabalėlį Azijos, Vytas “San Simnas“ Stanevičius (vilnietis iš Simno) su WV Beetl’u. Viduko Onutė, trumpam grįžusi iš Vokietijos, čia surado krūvą žemuogių. Vytas Dumbliauskas, mūsų politologas, pradžiugino prisiminimais iš 1975 metų. Jis ekspromtu padainavo keletą to laikmečio gabaliukų. Tą įsimintiną naktį iš šeštadienio į sekmadienį, glūkzauro Virgiaus ir Rimos anūkas Mykolas repavo savo kūrinius ir tai buvo netikėtumo bomba visiems. Agnė, mūsų kiečiausia vokalistė, šventė savo gimtadienį kažkur kitur, bet Dzilbus su Rasa jos nepamiršo ir pasveikino ją čia, prie Glūko jos pačios ne kartą atliktu gabaliuku. Šekspyras, nors buvo pasamdytas koncertuoti kitame Lietuvos geotaške, jau apie 5 valandą po pietų, Laimutė – jo sesė, jį teleportavo čia. Tai įrodymu grįstas poelgis, jog, jei tikrai nori, visad randi būdą pabūti su bendraminčiais. Ir atvirkščiai: galima rasti 101 priežastį kaip to nedaryti. Albertas atliko visą savo songų rečitalį, dar įnešė daug šurmulio savo šekspyriška dvasia ir pastabiais komentais.

Dalis atvykusių atvažiavo su vaikais, kiti ir su anūkais. Trys kartos kartu. Kas gali būti gražiau ir mieliau? Rekomenduojame.

Skambino ir perdavė šiltus linkėjimus maestro Alvydas A. Jegelevičius. Agnė Jonkutė, atrodo, paežerės stoginėje pradėjo realizuoti savo naujausią meno kūrinį. Beje, Agnė atvažiavo čia su Aliaskos malamutu, kurį pasaugoti paprašė seneliai. Nepilnametei vokiečių aviganei, brunetei Fiji, tai teikė tam tikrų privalumų, nes didysis rogių šuo tapo jos žaidimų kompanjonu. Įvertinimo negavo pagal draugių rekomendacijas, Laimos iškeptas netikras zuikis, kuris neatsargiai buvo paliktas ant turistinio stalelio ir pateko į keturkojės brunetės skrandį. Algis “Vatikanas“ Vaitkevičius žavėjo savo arbata, kurią gėrėm 3 kartus per dieną. Aptariant aktualijas, pokalbiai, su Algiu, su Donatu ar glūkzauru Virgium buvo turiningi, prisodrinti netikėtais požiūrių rakursais.

Viktoras su Jule vaišino pačių kepta skaniausia Baltijos arealo duona ir nepamiršo atvežti Viktoro sugautą lydeką, įdarytą tik jiems patiems žinomais ingredientais ir todėl nepaprastai skanią.
Su šeimomis atvyko dvi ledi: Ilona ir Rasa – jos čia nuo 1981 metų. Tada joms buvo 5 metai. Pavyzdys jaunimui kaip puoselėti tradicijas.

Lietuvos londonietis Kapitonas nepagavo nei vienos žuvies, nes vėjas pūtė ne iš tos pusės, tačiau voveraičių pririnko pakankamą kiekį, kurio užteko visai bendrijai paragauti.
36-tas susibūrimas sutapo su Jimo Morrisono mirties 46-tomis metinėmis. Ta proga Didžiojo Rokmuzikos Sprogimo 1968 – 1974 atgarsius užtikrintai transliavo Donato Bang & Olufsen audio stebuklas, deja, akumuliatorius energija nebegalinė. Rytą Jimį transliavome jau per Kapitono planšetę.

Pokalbiai variavo nuo slavų genčių euroazijoje kilmės iki Verygos ekspermentinės antialkoholinės kampanijos ir svarstymų apie atostogas Seišelių salose, kurios gali pretenduoti į top lygį. Dar apie socializmą, kurio taip geidžia lūzeriai ir nagrinėjome naujausių undergraudinių knygų recenzijas.
Pažiūrėję Garažų Klipų sukurtą filmuką, virtualiai bendrausime su tais, kurie dėl objektyvių priežasčių atvykti negalėjo. Čia sudėjome viską, ką būtina parodyti. Tai susitikimo akimirkos, multimedija. Pastaroje filmo dalyje parodome visus atlikėjus po 20-30 sekundžių (kad labai neįkirėti).
Kaip teigia daugiamečiai stebėjimai, vasara prasideda po Glūko. Geros vasaros linkime visiems!!

Fotogalera “Glūkas 36. 2017

Reklama

Bitlų Joninės (reprise)

Kai saulė maksimaliai apšviečia Šiaurės pusrutulį, naktis tampa trumpa kaip Aisčių drumerio Vaclovo Kazlausko antiveryginis sveikinimas “Į“. Suprask “į sveikatą“. Tada glukoidų vilniečiai ir alytiečiai renkasi neutralioje teritorijoje, kažkur prie Aukštadvario aptvare pas Džonį ir atlieka ritualines Joninių apeigas. Dar 2010 metais Ilonai kilo mintis surengti Bitlų Jonines su Liverpulio garsų hipsteriškomis apraiškomis. Yra išlikęs filmukas, vertas prisiminti. Tada Ilona pasakojo savo moksleiviškus nuotykius pajūryje, kaip stovyklos vadovas Leonidas Donskis vietoj to, kad pūsti sovietinę propagandą į jaunas moksleivių galveles, jau temstant, juos nusivesdavo prie jūros ir dainuodavo jiems bitlų dainas. 2010 metų filmą ir tekstą rasite čia.

Šią vasarą atkartoti tokį vakarėlį – tai tas pats kaip įbristi į tą patį upės vandenį, praėjus septynetui metų. Tiesiog neįmanoma. Bet jie įbrido! Šį kartą jau glūkzaurų Virgiaus ir Rimos anūkai, Ilonos ir Artūro sūnūs Jonukas ir Mykolas pasirūpino aparatūra ir garso takeliu, o Garažų Klipai užfiksavo keletą momentų. Tai lyg uvertiūra Glūko meetui 2017. Viskas vyko korektiškai ir sklandžiai. Pasižiūrėkite.

Bitlų Joninės (reprise) || Garažų Klipai 2017

Laimio kava kvepia Simno Joninėse

Vakar į Simną atšvęsti trumpiausios metų nakties prie Giluičio ežero plūdo žmonės pėsti ir važiuoti. Šventės įkarštyje pagal skanų Kolumbijos klonių kavos kvapą užuodžiau, kad kažkur visai šalia turi būt mobili Laimio Urbanavičiaus komanda. Ir neapsirikau, uoslė neapgavo. Laimio ir Jolantos pilna visur…

Glūkoidams – Vytautas “San Simnas“ Stanevičius

Algirdas Verbauskas grojo Alytuje

Algirdo Martinaičio “Gailestingumo altorius“ Alytuje Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia smuikavo glūkoidų senbūvis, Vilniaus alytiškis Algirdas Verbauskas. Solistės: Asta Krikščiūnaitė (sopranas) ir Nora Peročenko (mecosopranas)

Algirdas Verbauskas koncertuoja Alytuje || Garažų Klipai 2017

Ovacijos
Po koncerto – klasiokai: Julė Jonkuvienė ir Vytautas Stanionis

Susitikimas Miesto Sode. Alytaus šventė 2017

Miesto šventė įsibėgėja. Besišypsantys veidai ir geras oras. Šeštą valandą vakare, prie pašto susitinka Vilius Vaicekauskas ir Laimutis Urbanavičius, vaikšto po švenčiantį miestą. Viliasi sutikti seną alytiškį. Dviejų valandų begždžias paieškas vainikuoja staigmena. Miesto Sode jie sutinka plačiai žinomą fizioterapistą, sveikų judesių naudos organizmui skleidėją, Niu Jorko alytiškį Shmuel Tatz. Jam  įteiktas ambasadoriaus ženklas už aktyvią profesinę ir visuomeninę veiklą, reikšmingus pasiekimus, inicijuotus pokyčius, išlaikant tvirtą ryšį su Alytumi. Alytiškes iš Vilniaus ir Čikagos, alytiškius iš Alytaus: Bronių Matažinską, dabar gyvenantį užmiesčio fazendoje, sporto ir kolekcionavimo entuziastą Zenoną Gramacką, Vilniaus alytiškį eksseimūną Algirdą Kunčiną, Laimutį Urbanavičių – kilnojamos “Gegutės“ kavinės patroną, kaimo turizmą propaguojantį ir pernai Glūko ežerą pagal kranto perimetrą laisvu stiliumi apiplaukusį Vilių Vaicekauską ir vieną iš glūkoidų grupuotės pakūrėjų – Dzilbų. Čia juos Laima ir nufotino (čia toks žodis-naujadaras, spontaniškai gimęs rašant šią žinutę).

Kaip išsikalbėjome, visi pasąmonėje ėjo į Miesto Sodą “Aisčių“ ar Šekspyro klausyti. Bet ploščiatkėje išgirdo rusiškai (ar baltarusiškai) dainuojančią įstabią ponią, kurią vėliau pakeitė miesto menininkų libretas “Eglė žalčių karalienė“. Kad pamatyti artistus aikštelės viduryje, kaip gaidžių peštynėse, reikėjo alkūnėmis prasiskinti takelį. Beveik kaip paneliukėms per paskutinį šokį “kviečia merginos“ 1968 metais ploščiatkėje.
Iš Šventosios skambino Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas ir perdavė šiltus linkėjimus kolegoms alytiškiams. Čia dar sutikome fotomeistrą Vytą Stanionį ir matėme šalia fontano praeinant Algirdą Žemaitį, visad turintį sveikų idėjų visoms situacijoms.
Gražu ir šventiška, nuotaikinga ir nelabai linksma, nes seniems alytiškiams Miesto Sode lyg ir nebuvo ką veikti.
Iki naujų susitikimų!
Daugiau su šia žinute susijusių postų::

>> Karas su ”medikų” klanu: kaip gyventi be vaistų. Shmuel Tatz įtaigiai kalba apie fizioterapijos naudą II-je vidurinėje mokykloje
>> Glukas 35 [2016] (apie Viliaus plaukimo minimaratoną)

Dvidešimt ir viena Vabalų Vudstoko vasara

Nebūtina skristi į Ibizą. Hipiškai išpaišytų vabaliukų yra ir Lietuvoje. Klipe “Vabalų himnas“ matysite visą plejadą personų – žinomų plačiai ir dar sužibėsiančių ateityje. Juos visus jungia nuolatinis status quo santykyje su legendiniu volkswagenu BEETLE. Susipažinkite: Darius Užkuraitis (muzikologas), Vabalų klubo prezidentas Arūnas Stepulis, Indrė Burlinskaitė – iš Alytaus kilęs modelis, 2009 metų Mis Lietuva rinkimuose pelniusi Mis Publika titulą, “Olialia mergaitės“ projekto žvaigždė, Vaida Kisieliūtė – jos kolegė, spindėjusi Olialia projekte (nuotraukose su Indre), dainų autorius ir atlikėjas Albertas Antanavičius, kelionių į Ukrainą organizatorius Vytenis Ališauskas iš Kauno, orginalus žmogus alytiškis eksseimūnas Antanas Nedzinskas, dainos autorius ir atlikėjas Germanas Skoris su idėjos autorium Marium Daukšiu ir jo žaviąja antrąja puse Auguste, vabalinių idėjų generatorius Sigitas Mikolaitis, Vabalų klubo veteranas, iškalbingasis vabalinių aukcionų vedėjas Ričardas bei dalykiškasis Erdvilas Ališauskas, aštuoniasdešimtųjų metų Vilniaus “Žalgirio“ futbolo komandos lyderis Stanislovas Danisevičius, vairuojantis oranžinį Vabalą, latvė Inta – geria kavą, sėdėdama margaspalviam vabale, vabalų apžvalgos sumanytojas Vytautas Stanevičius, Danas Babenskas – išmoningasis konstruktorius, techninių idėjų įgyvendintojas! Šoka ant Vabalo. Ir kiti vabalistai

Vabalų himnas || Germanas Skoris || Garažų Klipai 2017

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Startuoja vasara, o su ja kartu ir Vabalai. Ne, tai ne kenkėjai, atvirkščiai – mieli, tarsi žaisliniai automobiliukai, draugiškai „pravardžiuojami“ Vabalais. Volkswagen Kaefer (Vabalas) – žmogaus, pakeitusio automobilizmo istoriją, Ferdinando Porsche kūrinys, kuris tebežavi ir XXI amžiaus auto gerbėjus. Turbūt neįmanoma surasti pasaulio šalies, kuri neturėtų savo Vabalų klubo, vienijančio šio kultinio automobilio fanus. Nesunku suprasti, kodėl…

Per daugiau nei šešis dešimtmečius (iki 2003 metų) virš 21 milijono Volkswagen vabalų nuriedėjo nuo konvejerių. F. Porsche jį kūrė kaip liaudies automobilį Adolfo Hitlerio nurodymu. Karo metais dėl suprantamų priežasčių jis kiek pakeitęs savo išvaizdą taip pat buvo „mobilizuotas“ į Vermachto gretas.

Po karo Volkswagen Vabalas tapo tuo, kuo jis garsus ir dabar, „įgavęs dvasią“. Daugeliui žmonių Vakarų pasaulyje tai buvo pirmasis automobilis, kuriam iki šiol jaučiama nostalgija ir sentimentai. Neįprastos kėbulo formos traukte traukia akį ir šiuolaikiniam žmogui. Tais laikais tai buvo ekonomiška (kuro sąnaudos 7 litrai), pigi transporto priemonė. Kai kas jį įvertino ir kaip patį seksualiausią automobilį. Nežinia kas paskaičiavo, bet yra nuomonė, kad Vabale buvo pradėta daugiausia vaikų iš visų kada nors buvusių ir esančių transporto priemonių. Sutikime, sunku ginčytis su šiais tyrėjais.

Netgi tarp šių legendų ypatingą vietą užima autobusiukai VW Bus T 1. Puikus dizainas, optimaliai išnaudota erdvė – tai tik pora komplimentų šiam gražuoliui, kuris tapo hipių judėjimo pakilimo kultiniu automobiliu ir savo seksualumu nenusileido Volkswagen Vabalui bei glaudžiai asocijuojasi su Vudstoku.

Lietuvoje taip pat yra šios legendos gerbėjų, susibūrusių į Lietuvos Vabalų klubą, gyvuojantį nuo 1996 metų. Dideliems šių retro automobilių entuziastams Arūnui Stepuliui ir Sigitui Mikolaičiui pavyko įkūnyti savo svajonę. Klubas savo veiklą pradėjo Vilniuje, Smetonos gatvėje, „Respublikos“ redakcijos kavinėje „Už Tave“.

Tai vieta, kur aš dirbau, o į darbą atvažiuodavau baltu Vabalu, kurį įsigijau iš Alvydo Jegelevičiaus AlviJago. Šis baltas į akis krentantis automobiliukas tarnavo ir reklamos tikslais, parodydamas kelią, kur būtent labiausiai laukiami svečiai ir, kad būtent čia jie turės gerą laiką. Beje, tai pirmas baras Lietuvoje, kuriame atsirado karaoke. Čia tarp laukiamiausių svečių buvo Albertas Antanavičius Šekspyras ir vienas iš „Kertukų“ lyderių Vydmantas (Vidas) Juronis, kaimynystėje turėjęs garso įrašų studiją. Įdomi, dažniausiai nuolatinė publika čia mėgo leisti laiką. O žurnalistų, prokurorų (greta buvo Generalinė prokuratūra) ir margaspalvės kūrybinės bohemos čia niekada nestigo, nes buvo laikas, kai aš savo bare galėjau įpilti į skolą ar šiaip be niekur nieko geram prieteliui pakelti kūrybinę dvasią.

Tokioje dainingoje, draugiškoje aplinkoje vabalistai rado prieglobstį. Ten kilo geriausios idėjos, kelionių planai, mintis, kad reikalinga visus šių automobilių fanus vienijanti šventė. Iš ten ir pajudėjo pirmosios šventinės kolonos, skelbdamos vasaros sezono atidarymą. Pradžioje buvom 5-7 ekipažai. Praėjus dviems dešimtmečiams vabalistų ratas ženkliai prasiplėtė. Oficialių klubo narių skaičius peršoko pusšimtį. Maršrutai pasiekė šiauriausią Europos tašką Nordkapp, o pietuose – Ukrainos Juodosios jūros pakrantę. Dalyvaujama įvairiose šventėse, vykstama ir į Lenkijos, Latvijos kolegų vabalistų renginius. Šie su atsakomaisiais vizitais buvoja pas mus. Labai geri kontaktai su bliuzmenais iš The Road Band, Senas kuinas, kurie mielai akomponuoja Vabalų „gyvo garso“ pasirodymuose.

Be abejo, kad toks Vabalo numeris labiau patiktų Albertui Antanavičiui – Šekspyrui

Iš Alytaus kilęs modelis Indrė Burlinskaitė – kuklesnė nei Šekspyras, jai tiek daug A raidžių ant numerio nereiktų, užtektų ir poros gražių, bet didelių NULIŲ.

Sezono atidarymo šventės tapo tarptautinėmis ir vyko įvairiose Lietuvos vietose. Dėl jų, tarsi dėl olimpinių žaidynių, teko pasivaržyti būsimiems organizatoriams, kad kuo svetingiau priimtų legendinius volkswagenus bei jų šeimininkus supažindintų su patraukliausiomis ir ypatingomis savo krašto vietomis, o šie niekada nelikdavo skolingi, garantuodami puikų ir išskirtinį reginį to krašto žmonėms. Spalvingos automobilių kolonos riedėjo Trakų, Smalininkų, Anykščių, Kurtuvėnų (prie Šiaulių), Radviliškio, Jiezno, Molėtų ir kitomis apylinkėmis. Jose sulaukėme braliukų iš Latvijos, kaimynų iš Lenkijos. Čia lankėsi Estijos, Baltarusijos, Ukrainos, Sankt Peterburgo vabalistai. Buvo maskviečiai, netgi kroatai. Lietuvoje tvirtos vabalistų pozicijos Radviliškyje, Kaune, Tauragėje, Vilniuje.

 

Sena kaip vabalai svajonė – padaryti legendinių automobilių šventę Dzūkijoje, kur nors apie Simną, prie Dusios ar Giluičio ežero. Šiais metais realiai buvo svarstytas šis variantas, bet nukonkuravo Gelgaudiškis, esantis gražioje Nemuno pakrantėje, kuris svetingai priėmė šventės dalyvius.

Labiau nesiplėsdamas kviečiu pabuvoti su vabalistais jų šventėse, užsikrėsti ten skleidžiama pakilia nuotaika, o kitą metą pamatyti ir išgirsti zyziančią įvairiaspalvę, 100 ekipažų legendinių Volkswagen vabalų koloną, šmirinėjančią mielomis Alytaus apylinkėmis su pypsinčiais linksmais signalais – atsaku į vietos gyventojų sveikinimus.

Kuo gi ne Vudstokas?

Vabalų šventės šėlionė

———————————————–

VW Beetle galerija. Tai ne tik 2009-tieji.

Valdžios rokenrolas ir Alytaus miesto šventė 2017

​     Roko muzika ir jos atmainos kukliame provincijos miestelyje merdi. Jei sovietų valdžia 1970 metais Aisčiams uždraudė vadintis Aisčiais, tai šakninių alytiškių išrinkta, jau sava, miesto valdžia išeliminavo miestą reprezentuojančias ir patriotiškai mūsų kukliam provincijos miesteliui nusiteikusias ir nusipelniusias grupes ir atlikėjus. Svaras 409 su Ričardu Vymeriu iškepė antrąjį kompaktą, skirtą alytiškiams, išvykusiems laimės ir pragyvenimo šaltinio ieškoti svečiose šalyse. Ir dar, kompaktas dedikuotas vilčiai, jog jie sugrįš! Gražu, jei Svaro 409 muzikantai pradžiugintų alytiškius savo naujausia kūryba Miesto šventėje. Bet ne.

Svaras 409. Foto: alytausgidas.lt

     Arba Andy Abro Band su Andrium Abramavičium šiltai priimami tarptautiniame Suvalkų bliuzo festivalyje ar kitame artimame užsienyje, bet tėvonijoje jiems vietos nelika.
     2015 metais, kai Miesto Sode miesto šventės metu, po 45 metų pertraukos koncertavo Aisčiai, tikrinių alytiškių anplūdis buvo neregėtas. Iš Vilniaus ir Kauno, iš Amerikos ir Norvegijos iš Kurorto ir Anos Pusės susirinko gimtojo miesto vyrai ir moterys, nesimatę 30-40 metų ir “po grybu“ klausė Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus, Vladimiro “Žorkos“ Bondarevo ir Aisčių. Šiais metais vietinių valdžiažmogių sprendimas neįsileisti miesto grupių į šių metų miesto renginius – keistas ir sunkiai suvokiamas.
Andy Abro band. Foto : FM99
 fgdfgfg
Todėl už DIDELIUS pinigus perkami Eurovizijos lūzeriai ir popso saldukai Linas Adomaitis ir Vaidas Baumila. Geriau jau būtų pasamdę Foo Fighters ir Coldplay. Alytus būtų nugarsėjęs, bent jau Europoje, pretendavęs pasiekti Guineso rekordą svečių anplūdžiu ne tik iš LT bet it iš ES. Viešbučiai perpildyti, žmonės nuomuoja svečiams butus ir kambarius, Laimutis Urbanavičius su savo kilnojama “Gegutės“ kavine nespėja ruošti kavą iš Kolumbijos Andų priekalnėse išaugintų pupelių …
Foo Fighters. Foto: marvelcinematicuniverse.wikia.com
Coldplay. Foto: worldversus.com
 fdgfgf
Bet šios grupės jau kainuotų LABAI DIDELIUS pinigus.
Beje, apie pinigus. Aisčiams savivaldybė už 2015 metų dviejų dalių koncertą Miesto Sode atsilygino VIENU viskio buteliu “Pušies “ kavinėje.
Aisčiai 2015
dfsdfdf
Palyginimui, šių metų dešimtys tūkstančių eurų, kurie bus sumokėti už abejotinos vertės performansus – auksinis sprendimas. Gali susirungti su Oleko šaukštais.
Tiek apie valdžios rokenrolą ir požiūrį į senuosius tikrinius alytiškius. Matyt, mano, jog jie jau išmirė.
O šventė turi būti šauni ir turininga. Įvairių švieselių paradas dar kermošius, miestelėnų eisena, inscenizacijos miesto šventės tematika, dar kažkas. Veiksmai vyks Rotušės aikštėje, Miesto sode, Dailidkės prieigose ir mūsų širdyse.
Linkime gero oro ir gerai pasilinksminti!

Gatvės muzikos diena. Vilnius 2017

Nors GATVĖS MUZIKOS DIENA 2017 plakatai skelbė, jog “viso pasaulio gatvės muzikantai šiemet renkasi į Vilnių“, vis tik vietos muzikantai nustelbė svečius ir viso pasaulio gatvės muzmenai nesusirinko į Vilnių. Grojančius ir dainuojančius fotografavo mūsų korespondentas, jau daug dešimtmečių Alytaus vilnietis  – Eugenijus Vnarauskas. Pasižiūrėkime.

Rolandas “atkasė“ dar vieną istorinę foto

Aštuntas ano amžiaus dešimtmetis. Vieta: panašu, jog tai kultūrkės vidiniame kieme. Viršuje: Valdas “Vatufkė“ Ogijenko – drumsai, Rolandas Daučiūnas – gitara. Apačioje – Robertas Balkauskas ir Gedas “Gizela“ Manerskas. Gedas 2016 vasarą specialiai atvyko iš USA ir sudalyvavo glukoidų sueigoje, padainavo ir pagrojo. Šaunuolis! Nuotrauką atsiuntė Rolandas Daučiūnas. Dėkojame. Taip vis pasipildo Alytaus MUZMENŲ GALERIJA – mūsų istorija.

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (5 DALIS)

Perliukų šūsnis, kurį savo internetinėje TV paskleidė Andrius Tapinas apie šiandieninio Lietuvos futbolo peripetijas – tai naujas filmo “Krikštatėvis“ scenarijus, adaptuotas Lietuvai. Tai,  ką Vytautas Stanevičius čia, glūkoiduose pasakoja apie Alytaus ir aplinkinių miestelių futbolą – tikra futbolinė romantika. Šiandien 5-ta dalis. 

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Melioratorius“ tampa… „Peletrūnu“
Septyniasdešimtųjų-aštuoniasdešimtųjų metų sandūroje Simno futbolininkams, kaip ir prieš dešimtmetį, vėl pagalbos ranką ištiesė Alytaus melioracijos statybos valdyba, kurios vadovu buvo Albinas Jonynas. Futbolo komanda tapo „Melioratoriumi“, o jai vadovavo simniškiai Algis Radzevičius, o kiek vėliau – Stepas Cibulskas, kurį pakeitė futbolo veteranas, buvęs Kėdainių reprezentacinės komandos žaidėjas ir Kauno KKI absolventas Juozas Augutavičius (vos prieš savaitę iškeliavęs Anapilin).

Nuotraukoje Simno futbolo veteranai: iš kairės Juozas Augutavičius, Lionius Astrauskas ir Vytautas Stanevičius.
Savo zonos pirmenybėse simniškiai skynė pergales. Vis tik 1979 metais N. Akmenėje, keturių Lietuvos zonų nugalėtojų turnyre, pasistiprinusi Alytaus veteranais – Kęstučiu Giedraičiu ir Justinu Miliausku, Simno komanda liko už laimingųjų borto ir neperėjo į aukštesnę lygą.
Po keleto metų, Simne įsteigus sporto mokyklą, jos direktoriumi buvo alytiškis, praeityje „Dainavoje“ žaidęs Vidas Vaičius, treneriu ir vartininku – dar vienas Alytaus futbolo auklėtinis P. Filonovas (deja, jau miręs). Simno komandos marškinėlius vilkėjo ir kitas buvęs „Dainavos“ futbolininkas Algis Vyšniauskas. Simnui išplaukus į tarptautinius vandenis (rungtyniavo Lenkijoje), „Melioratoriaus“ komanda savo gretose turėjo stiprų ramstį Vytautą Malinauską Watą, kuriam ir trauma netrukdė kovoti už Dzūkijos krašto garbę dvikovoje su lenkais. Geri laikai buvo, kai jie su Remigijum Klimavičium, Gražulių skardžiabalsiu Vytautu Didžiuliu (ypač gerai žinomu čempioniškos „Dainavos“ futbolininkams), tik dar pradedančiu trenerio karjerą Gedeminu Jarmalavičiumi, futbolininkais Vitu Jenecka, Romu Radzevičiumi, Antanu Kavaliausku, Romu Žebrausku ir kitais traukė „Ant kalno mūrai…“ Nepamanykit, kad dalyvavo chorų karuose, bet po įnirtingų kovų žaliojoje vejoje, grįžtant namo, daina – geriausias relaksas.


Nuotraukoje: Senasis Simno stadionas iki atnaujinimo
Aštuoniasdešimtaisiais prie Simno futbolo vairo buvo Gedeminas Jarmalavičius ir alytiškis Aivaras Vyšniauskas, buvęs Alytaus apskrities futbolo federacijos vadovas. Šie vyrukai turėjo parako. Pakrikus „Melioratoriui“ subūrė „Peletrūną“, kuris sėkmingai žaidė Lietuvos pirmenybių antroje pagal pajėgumą lygoje bei „Tiesos“ taurės turnyre, mesdamas iššūkį netgi Panevėžio „Ekranui“, Lietuvos čempionato prizininkui. Įdomu, kad būdamas moksleiviu Gedas nepatekdavo į Simno komandos gretas. Tačiau noras ir entuziazmas nuverčia kalnus. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, godžiai sėmė žinias, tobulino meistriškumą, pradėjo žaisti Vilniaus „Šviesoje“. Tapo treneriu, treniravo ne tik Simne bei Alytuje. Kas gali pasigirti, kad dirbo treneriu ir JAV… Gedeminas gali – treniravo išeivių iš Lietuvos futbolo komandą „Lituanica“. Tėvynėje pasiekė gražių laimėjimų su Marijampolės „Sūduva“, iškovodamas Lietuvos čempionato bronzą bei treniravo įvairių miestų komandas, žaidusias aukščiausioje lygoje. Pernai jo treniruojamas, kažkada buvęs Simno varžovas, Kazlų Rūdos „Šilas“ įgijo teisę varžytis su stipriausiomis Lietuvos komandomis.
Atsigręžėme ir pažiūrėjome į Alytaus futbolą praėjusiame amžiuje. Lai atleidžia tie, kurie nebuvo paminėti. Akivaizdu, kad nerašyta apie Alytaus „Poringę“ aštuoniasdešimtųjų metų Lietuvos čempionato dalyvę. Bet čia galbūt ateičiai. Gaila, netekom Romo Trubnikovo, jis tai pažertų informacijos.
Kažkam muzika, kažkam poezija, kažkam dailė, kažkam sportas suteikia gyvenimo pilnatvės, spalvų. Gyvenimas kupinas netikėtumų, progų, pasiūlymų. Jame sėkmė ir nesėkmė visada pasiruošusios sumaišyti įvykių eigą bei mus pamokyti. Jos vienodos egzaminatorės. Mums kiekvienam jų pamokos naudingos, tik reik pasidaryti išvadas, kad sėkmė neapsuktų galvos, o nesėkmė nepalaužtų. Futbole – kaip ir gyvenime, tik gyvenimas reiklesnis. Bet juk ir futbolas dalis mūsų gyvenimo…

Naujieji laikai

Nuotraukoje: Jaunieji Simno futbolininkai su treneriu Juozu Bagdanavičiumi savo triumfo akimirkomis
Šiuo metu labai sėkmingai Simne darbuojasi alytiškis treneris Juozas Bagdanavičius, kurio treniruojami jaunieji Simno gimnazijos futbolininkai iškovoja net respublikinės reikšmės trofėjus, įveikdami vaikus iš kur kas didesnių rajono centrų ir miestų. Įsimintinas Simnui ir jo vaikams įvykis 2011 metais, kai jauniesiems simniškiams už jų pergales respublikinėse varžybose buvo suteikta garbė į aikštę palydėti tuometinius pasaulio čempionus, Ispanijos rinktinės žvaigždes, rungtynėms su Lietuva.

Nuotrauka viršuje: Simno gimnazijos stadionas su dirbtinės vejos danga
Žemiau: Bekompromisė dvikova atnaujintame Simno miesto stadione
Dabar Simne yra du stadionai, vienas su dirbtine danga, kitas – rekonstruotas natūralios žolės. Beje, kai beveik prieš tris dešimtmečius senajame Alytaus miesto stadione keitė aikštės dangą, Alytaus reprezentantai pasitikdavo savo varžovus Simne, o kiekvienos rungtynės simniškiams – tai šventė. Paradoksas, pagėrėjus sąlygoms suaugusiųjų komandos pasiekimai suprastėjo. Viską valdo pinigai. Deja, sportą taip pat. Pagrindinė Simno komanda net ir prie savo kuklių, tačiau Simnui reikšmingų pasiekimų nepriartėja, o Alytaus reprezentantus nuo čempionų titulo skiria praraja…

Nuotraukoje: 2010 metų rugsėjis. Viskas paruošta atnaujinto Alytaus stadiono atidarymui
Gražuolio rekonstruoto stadiono tribūnos Dzūkijos sostinėje rungtynių metu – pustuštės. Jose matomi tik beribę meilę saviškiams demonstruojantys „Dzūkų tankų“ fanai. Tačiau gražia švente su pilnomis žiūrovų tribūnomis tapo 2013 metų Europos futbolo devyniolikamečių čempionato grupės rungtynės, kurios buvo patikėtos surengti Alytui.

Atnaujintas Alytaus gražuolis stadionas. A. Žerdeckos (Lenkija) foto
Norisi baigti optimistine gaida, nes Alytaus berniukai mėgsta šį žaidimą, o vietiniai treneriai (buvę A. Bytauto auklėtiniai) iš dzūkų vaikų išaugina žaidėjus, atstovaujančius Lietuvos rinktinei. Jei šiandien prasčiau, nereiškia, kad šio periodo nepakeis palankesni futbolui laikai…
Viliamės, kad legendinis treneris J. Kubilevičius gal bus ir neteisus, sakydamas, jog Alytui naujųjų čempionų reiks laukti dar 100 metų.
Post scriptum.
Laikas greit bėga. Nuo 1975 metų jau prabėgo 42 metai. Negi, kol sulauksim naujųjų čempionų, liko „tik“… 58?
Pasistenkim išgyventi

Daugiau apie Alytaus futbolą::
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (1 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (2 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (3 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (4 DALIS)

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

Kas ir kaip brangina Romo Kalantos atminimą

Nuo atmintinų įvykių Kaune praėjo 45 metai, vos ne pusė amžiaus. Mums – benraamžiams ir bendraminčiams, tai svarbi data ir verčia permąstyti vertybes, vardan kurių Romas paaukojo savo gyvybę. Romas Kalanta, Ronaldas Reiganas, Sąjūdis, visi jie, tik skirtingais būdais, išmontavo sovietinę santvarką ir tai yra svarbiausia.

Prisimename Romą Kalantą Alytuje ir Kaune || Garažų Klipai 2017

Alytuje GRUPELĖ piliečių, branginančių Romo Kalantos atminimą, susirinko Kurorte prie namo, kur Romas Kalanta gyveno iki 10 metų amžiaus. Į Romo laidotuves 1972 matais susirinko TŪKSTANTINĖS MINIOS. Gal tauta jau apsiprato su LAISVE? Visas renginys praėjo su derama pagarba Romui Kalantai. Kalbas lydėjo panelių grupės live! atliekamos dainos. Rimo Buroko eilės ypatingai derėjo prie pasisakančiųjų kalbų.  Įdomi detalė: tie, kurie čia viešai kalbėjo apie Romą, jo nepažinojo ir nedalyvavo 1972 metų įvykiuose arba ir gimę nebuvo. O tie, kurie pažinojo Romą ir  kurie visas tris dienas aktyviai dalyvavo gegužės įvykiuose, dar  gavę bananų nuo milicininkų, o antrą dieną ir nuo Panenunės desantininkų, vėliau tampyti KGB, stovėjo GRUPELĖJE piliečių ir karpė ausimis. Aišku, tai nesumenkino renginio svarbos ir gylio. LT kariai saliutavo šūviais iš M16, Romą Kalantą pagerbė tylos minute.

Mitinge sužinojome, jog čia, pušyne, šalia namo, kur vaikystę leido Laisvės Šauklys, ateityje (tik kurioje ateityje, gal kai išmirs Romo bendraamžiai?) bus įrengtas skverelis, kuriame bus galima išgirsti brazdinančius gitaromis bitlus ir The Doors, Gintarėlius ir Kertukus. To žiauriai trūko šiandien.

Ekskursas į praeitį. Apie 1960 metus, šalia Jurgio, Algio ir Vyto Kunčinų namo, prie vaiknamių,  ant pievukės futbolą žaisdavo dešimtmečiai: Algimantas“Liuba“ Eidukevičius, Juozas Aleksierius, Gintautas „Dzilbus“ Unguraitis, Ričardas „Žakas“ Žukauskas, Vytautas „Smilius“ Kunčinas. Jaunesnieji: Romas Kalanta, „Paškė“,  Jonas Eidukevičius atidžiai stebėjo gatvių rungtynes ir,  kai kamuolys nuo netikslaus smūgio perlėkdavo J.Basanavičiaus gatvę ir atsidurdavo jau Dailidkės pusėje, jie su džiaugsmu bėgdavo iš paskos, jį surasdavo ir  ir grąžindavo į aikštelę. Tik taip jie turėjo progą prisiliesti prie Futbolo Kamuolio.

Kaune, hipių laikais Romas Kalanta nebuvo toks matomas, kaip centro Company hipiakai, bet juos visus vienijo Woodstockas ir Monterėjus, Jimi Hendrix ir  Janis Joplin. Ši muzika nešė laisvės dvelksmą į mūsų protus ir širdis. Romas tai išgyveno jautriai ir įvyko tai kas įvyko. Bent mūsų karta Romo neužmirš niekada.

Minėjime Kaune dalyvavo Rimvydas „Vidukas“ Aglinskas, padarė keletą foto, pafilmavo ir apie tai papasakojo.

RIMVYDAS AGLINSKAS

Renginys, kuris  vyksta kiekvieną pavasarį Kaune, vadinamas laisvo miesto laisvų žmonių koncertu ir sutampa Romo Kalantos 45-ių mirties metinių paminėjimu. Šiemet susirinko nemažai –  daugiausiai tų laikų žmonės – seni hipeicai, menininkai, profesoriai, šiaip kauniečiai, jaunimas. Daug senai matytų veidų, tik ne visad juos prisimeni, bet tvirtai žinai: tai jie, iš tų – atmintinų 1972-jų. Malonu bent žvilgsniais persimesti.

Kauno mero pavaduotojas pasveikino susirinkusiuosius, priminė, jog kertinis renginio tikslas, tai laisvė, padėjo gėlių ant R. Kalantos suoliuko. Po to mūsų hipių vardu kalbėjo  profesorius Mažeika. Pabrėžė, jog už laisvę reikia kovoti nuolat ir būti budriais. Prasidėjo koncertas. Buvo 5 grupės, keli pavieniai muzikantai, dar savo dainas atliko muzikantas čekas, dalyvavęs 1968 metais Prahos pavasaryje. Skambėjo Bobo Dilano, bitlų dainos. Buvo prisimintas ir paminėtas mūsų šviesuolis Leonidas Donskis, paleistos jo tais laikais įdainuotos bitlų dainos. Renginys vyko visą dieną nuo 7 iki 11 val. vakaro. Taigi visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Sekmadienį dar vyko mitingas Romainiuose prie Romo Kalantos kapo.

Buvo miela ir įdomu prisiminti ir  pasimatyti su tikrais to laikmečio liudininkais, įvykių dalyviais, paklausyti progresuojančių jaunų grupių muzikos.

Daugiau skaitykite glūkoiduose::

>> Romo Kalantos deglas (kartojama)
>> Diagnozė: gėlių vaikai
>> ”Dėl mano mirties kalta tik santvarka…” – ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS

Glūkzaurai Vidzgiryje

Jau 12 metų glūkzaurai turi tradiciją pavasary susitikti Vidzgiryje: ant “Linijos kalno“ ar “sustok pasigrožėk No. 2“, “po girininku“ ar “po žydais“. Šį kartą susitikimo data sutapo su Alvydo Petkevičiaus dailės parodos atidarymu, todėl minirenginio dalyvių pagausėjo. Iš Kauno atvažiavo Vidukas, iš Vilniaus Šekspyras. Buvo kalbama apie Alvydo Petkevičiaus tapybą, moteris, žvejybą, politiką, teisingą muziką, ragatkių gaminimo istoriją ir taikymo sritį. Šekspyras rado bobaausių. Receptą, kaip juos paruošti ir skanauti, grybų radėjas tautai ir pasauliui  pasakoja trumpame filmuke. Dar vyrukai atrado reliktinį skersinį pamiškėje ir bandė atlikti seriją prisitraukimų. Deja, rankomis nepasiekė, nes per 50 metų skersinis pakilo 3 metrus į viršų. Apie viską papasakos filmukas.

Po to visi nuskubėjo į A. Petkevičiaus parodą, kur sutiko visą krūvą glūkoidų. Apie tai rašėme ir rodėme.

Glūkzaurai Vidzgiryje. 2017 || Garažų klipai pristato 2017

Apie laisvę: Romas Kalanta ir Leonidas Donskis

Zenonas Langaitis (Kaunas) informuoja apie renginį, kuriame bus prisimenama   du svarbūs Lietuvai žmones: Romas Kalantą ir Leonidas Donskį.

Gegužės 12 dieną, penktadienį, 19 val., Kaune, Muzikinio teatro sodelyje, įvyks koncertas „Laisvės miesto ritmas“, skirtas 45-osioms Romo Kalantos aukos metinėms ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Leonido Donskio atminimui.
Renginyje pasirodys penkios muzikos grupės: „Mountainside“, „Gin‘Gas“, „Wolfsome“, „Radiatoriai“ ir styginių kvartetas „Collegium“. Kvarteto pasirodymo metu bus gyvai atliekamos grupės „The Beatles“ dainos ir skambės L. Donskio dainavimo įrašas. Koncertą ves žurnalistas, VDU docentas Rytis Zemkauskas.
sdfsgfg 

Liūdna žinia: netekome Vladimiro “Žorkos“ Bondarevo

baras_zalias

KĄ TIK GAVOME LIŪDNĄ ŽINIĄ,  JOG NAKTĮ Į SEKMADIENĮ, GEGUŽĖS 7 MIRĖ

VLADIMIRAS  (ŽORKA) BONDAREVAS  1943-2017

VLADIMIRAS GROJO SU ALYTAUS GRUPĖMIS, DAINAVO.

Lydime į kapus iš laidojimo namų “Gailestis“ Maironio g. 24, Alytus
Gegužės 9, 16 val

baras_zalias

>> Viskas apie Žorką, viešai ir su meile!!