Buongiorno Italia

Filmas apie Italiją, Kampanijos provinciją,  Iskijos salą, Vezuvijų ir Pompėja. Matysite romėnų paieškas, kodėl kava brangiausia ten, kur atostogauja Angela Merkel, kodėl visos mašinos apibraižytos, kodėl būtina paragauti picą “Margarita“, apžvelgsime vilą, apsisaugojusią nuo paparacių antpuolio. Jei pas mus krepšinis, tai ten futbolas. Terminiai viešbučiai, kas tai? Ir kiti, mums nekasdieniškai atrodantys dalykėliai.  Pirmas skirtas  LT ir kitiems  Žemės planetos žiūrovams, išskyrus Vokietiją, USA, Puerto Riko ir Kiniją. Šiose šalyse YouTubas blokavo filmuką dėl autorinių teisių teisinių aspektų  Visokie apribojimai, įstatymai, nutarimai įdomūs tuo, jog juos galima apeiti, apvažiuoti, suvynioti į vatą ar kitaip rasti išeitį. Todėl antrasis (tai tas pats filmukas) bus prieinamas visiems. Abu variantus dedame dar ir todėl, jog YouTube jau yra 169 glūkoidiniai filmukai. Juos galite rasti paspaudę nuorodą “YouTube“meniu dešinėje puslapio pusėje arba ČIA. Nusistatykite peržiūros opciją: HD

hd_icoITALIJA: Iskija, Vezuvijus ir Pompėja || Garažų Klipai 2016


Žiūrovams Vokietijoje, USA, Puerto Riko, Kinijoje:

Kiekvienas išvykimas iš namų turi tikslą. Su Virgium Lepeška naršėme Jungtines Valstijas prisirišę prie Džeko Keruako “Kelyje” knygos herojų nuotykių, nuolat lydint 1969 Woodstocko festivalyje skambėjusios muzikos. Manau, tada kelionė tampa prasminga.

Kai kam tikslas būna leisti laiką viešbutyje, pavyzdžiui Bulgarijoje ar Turkijoje. Euro neverti šie kraštai, dėl kelių priežasčių, o nepriekaištingas liokajų darbas viešbučiuose neturėtų stebinti ir visai nesvarbu ar tai būtų Vokietija ar Zambija. Mums viešbutis, tai tik palapinė su patogumais, nes klaidžioti po kraštą, bendrauti su vietiniais, prisiliesti prie istorijos, atrasti kultūrinius klodus ar bent bandyti juos perprasti yra pamatinis kelionių tikslas.  Visos Vakarų Europos tautos turi turtingas istorijas, tačiau išskirti reikėtų Graikiją ir Italiją. Kai mes gyvenome gūdžiose giriose, čia klestėjo menas ir teisė, demokratija ir parlamentarizmas, architektūra ir infrastruktūra. Net Informacinės Technologijos (IT), tik jos buvo akmens amžiaus lygio. Nuotraukoje matote Pompėjos gatvės grindinyje iškaltą nuorodą praeiviams, kuri rodo kryptį kur galima rasti linksmų ir malonumais spinduliuojančių moterų.

nuoroda-pompeja

Italijoje galima tyrinėti krikščionybės palikimą, bažnyčias, kurios gražios, viena už kitą gražesnės ir didingesnės. Tai barokas ir gotika, klasicizmas ir renesansas. Jei tai darysi visą dieną ar dvi, netruks ateiti valanda, kai  viskas susilies, tavo smegenų infokanalai užsikimš ir rezultatas bus blankus. Nebent tu rašai dizertaciją. Todėl pažintį su Italija rekomenduoju pradėti ne nuo pramoninės Šiaurės ar kaimietiškų Pietų, o nuo romėnų kultūros ir  nuodėmingo Neapolio ir šiuo vardu pavadintos įlankos, kurioje rasite žaliausią Viduržemio jūros salą  – Iskiją su savo terminėmis mineralinio vandens maudyklomis. Angela Merkel čia nuolat atostogauja, saloje knibžda vokiečių, austrų, šveicarų turistai. Visiškai šalia Kaprio sala, kuri savo grožiu (ir kainomis) užburs bet ką, ne veltui čia pilna amerikiečių. Priešais Kaprį – garsusis italų kurortas Santorinis. Taigi, viskas viename ir nuo Vezuvijaus šios patrauklios vietelės matomos plika akimi.

Pompėjos skriaudikas Vezuvijus  čia pat. Du tūkstančiai metų skiria dabartį nuo tragedijos Pompėjoje, kai ugnikalnis užpylė pelenais klestintį romėnų miestą. Kad labiau dirgintų vaizduotę, kelionės išvakarėse dar pažiūrėjome 2014 metų filmą „Pompeii“.  Stimuliacija buvo veiksminga, nes susidūrus realybėje su didinga ir tragiška istorija – abejonių nelieka: įspūdis išliks iki galo (suprask, gyvenimo galo). Vien dėl to vertėjo vykti į Italiją.

Andrius Užkalnis savo paskutinėje kelionių knygoje rašo: jei nori paragauti TIKROS picos, ją rasi tik Neapolyje. Šiandien tai nesudėtinga: sėdai Vilniuje į lėktuvą ir po 2 valandų ir 45 minučių Neapolio restoranėlyje jau užsisakai „Margaritą“. Ir jis sakė tiesą. Italijoje  yra dar vienas TIKRAS produktas, tai espreso kava. Paragauni ir suvoki kas tai yra.

Vykstant į svečią šalį ir gerbiant to krašto piliečius, anglų kalbos nepakanka,  būtina išmokti bent keletą mandagumo frazių. Labai patiko kartais pasakyti: mi dispiace, scusa ar buonanotte. Tada italas nusišypso ir bando kalbinti. Vienas Pompėjoje, kai sužinojo, jog aš iš Lietuvos, pasigyrė, jog Vilniuje buvo net 2 kartus. Malonu tokį sutikti.

Vieną vėlyvą vakarą su Laima užsukome į vyninę, pro kurią praeidavome kone kasdien. Buvome vieninteliai lankytojai. Kai šeimininkas pylėsi sau skysčio, užkalbinau: grapa? Jis nusišypsojo ir tarė : si. Po minutės jau jis paklausė mūsų: ar kalbame angliškai. Kalbėjom apie Musolinį ir rusus, kurie 50 metų buvo okupavę Lietuvą. Šį faktą pašnekovas gerai žinojo ir, kai mes tapome laisvi, džiaugėsi su savo šeima. Dar sakė, jog Iskijoje sniego nebūna, tik sausio-vasario mėnesiais kalnų viršūnės pabąla. Jam papasakojau apie radio Prahos transliacijas italų kalba 1969 – 1975, dėl ko mes Lietuvoje būdavom prilipę prie spidolų. Pasirodo, tiek jis, o ir mūsų kartos pažangiukai, tais laikais mėgo Gianni Morandi, Rita Pavone. Filmo garso takelyje girdėsite šių atlikėjų nemirtingus gabaliukus, kurie, net ir nepabuvus Italijoje, jus  neišvengiamai priartins prie Apeninų pusiasalio.

Reikia stengtis pažinti Žemės rutulį, sėdėjimas vienoje vietoje žudo žmogų kaip asmenybę. Pažinimo troškulys turi būti begalinis. Dar reikėtų nukakti į Maču Pikčiu ar nuskristi į Marsą. Tik į Marsą Laima neleidžia.

Reklama

Nida 2015. Susitikimai. Glūkas II. Gyvensim 200 metų

Šventoji – plebsui, Palanga visiškas popsas, o Nidą aplankyti verta. Jauku, skanu, saugu, brangu, tvarkinga, nėra žmonių skruzdėlyno. Geriau nebūna.

Nidos svečiai daugiausia tautiečiai, sekanti pagal gausą tauta – vokiečiai. Kai kuriomis prasmėmis jiems čia geriau negu Riugeno saloje Vokietijos Baltijoje.
Kai Nidoje sutinki tokią gausą glūkoidų, pamanai, gal čia toks neoficialus Glūkas II. Virgis, Rima, Ilona, Augustas, Lina, Artūras, Jonas, Paulius, Laima, Gintas, Rasa, Donatas ir pulkas jaunuomenės. Iš Vilniaus, Kauno ir Alytaus.
Patogus laikas minėti ir švęsti gimtadienius. Liepą gimusių turime keletą.
Beje apie gimtadienius. Įprasta švęsti metus, besibaigiančius nuliu, kartais penketuku. Kai Alvydui Jegelevičiui sukako 64, tinklapio adminai jį pasveikino ir pasiuntė The Beatles – When I’m sixty four. Tokio paminėjimo loginė seka sako, jog verta minėti tik keletą gimtadienių per visą gyvenimą ir jie būtų tokie:
〈  12 metų. Vaikystė baigiasi, prasideda paauglystė, uvertiūra į asmenybės formavimasi. Beje, Jonukas Nidoje taip ir pasielgė.
〈  27 metai. Jei sulaukei ir neperdegei, tikėtina, kad viskas pakryps teisinga linkme. Aliuzija į Klubo 27 narius: Jimi Hendrix, Janis Joplin, Kurt Cobain, Jim Morrison, etc.
〈  42 metai. Jei peržengi šią ribą ir nenumirei dėl širdies ir kraujagyslių ligų ar kitos, netvarkingą gyvenimą lydinčios ligos, gali ruoštis brandžiam laikotarpiui iki kito svarbaus taško laiko spiralėje.
〈  50 metų. Nieko ypatingo, tiesiog pusė amžiaus ir visiškai ne jūsų  amžiaus, o laiko skaičiavimo vieneto (amžiaus, eros, etc.). Galite šeimos ratelyje išgerti arbatos.
〈  64 metai. Svarbus taškas. Kas virš jo – bonusas arba gyvenimas avansu. Traktuokite pagal supratimą: mano genai yra geros kokybės / apvaizda davė šansą ar dar kitaip. Minint, patartina paklausyti The Beatles – When I’m sixty four. Bitlai jau 1967 metais tą suvokė.
〈  100 metų. Ypač retas pasiekimas. Privalu minėti ir švęsti.
〈  200 metų. Šiandien nerealu, bet, kaip pasakojo glūkzauras habil. Dr. Virgilijus Beiša, mokslas intensyviai dirba gyvybiškai svarbių žmogaus gyvybinių sistemų ir organų atnaujinimo/atsinaujinimo srityje. Rezultatai įtikinantys, nors negalutiniai. Šiandien galima nebent užsišaldyti ir kantriai anabiozės būklėje laukti išmanių kepenų ar smegenų.

pervalka-namaiPažiūrėkite filmuką su glūkoidų bendravimo akimirkomis, dar supažindinsime su dviračiu, vadinamu “chuliganu“, lenta (Long Distance Pumping Board – amerikiečių išmislu) ir plaustu. Filme dar įkorporuotas visiškai atsitiktinai gimęs klipukas, autentiškai atspindintis Nidos jūros romantiką.

Nida. Glukas II 2015 || Garažų klipai pristato

A n o n s a s:
Kai tik oras taps nepatraukliu ir rasime laiko, glūkoiduose dar pasirodys vasaros naujienų rinkinukas: nuostabus Sauliaus Jegelevičiaus  klipas, nauja galera apie jūsų aplankytus koncertus – padėka melomanui Valiui Staduliui, dar Kauno Company – hipių galeros papildymas svarbiomis foto ir Aisčių koncerto žiūrovų nuotraukomis papildyta galera Aisčiai 2015 (Rasos archyvas).

Geros vasaros. Mėgaukitės tuo, kas duota.

Paskutinė 2014 diena. Jie susitiko.

Paskutinę 2014 metų dieną prie Glūko kelioms valandoms dieną suvažiuoja entuziastai, užkuria lauželį ir mala liežuviais apie pačius įdomiausius praėjusių metų įvykius, nutikimus ir … pranašystes. Taip rašėme paskutiniame 2014 metų poste ir nesuklydome. Keletas entuziastų tikrai atvažiavo, nepaisydami nevisai palankių sąlygų keliuose. Buvo lijundra, vietomis slidu. Tačiau atsiminė gilų sovietmetį, kai važinėjo “universaliomis“ padangomis žiemą-vasarą, kurios dažnai buvo restauruotos ir plikos. Ir be nuotykių.
Dėkojame tiems, kurie nepamiršo pasveikinti vieni kitų ir palinkėti ką nors mielo.
Daugiau apie įvykį žiūrėkite kinostudijos “Garažų klipai“ naujausiame 2015 metų laidos produkte.

Žiūrovams Vokietijoje tą patį filmuką žiūrėkite čia

Glūkas. Gruodis 31. 2014 ||  Garažų klipai pristato || 2015

Kur geriau: Jūrmaloje, pas Vidmą ar prie Dusios

Giliame sąstingyje, apie 1980 metus, tuometinis jaunimas nukeliaudavo į Taliną, taip kaip musulmonas į Meką. Tik todėl, kad Sovietų Sąjungoje hipiškesnio miesto tada nebuvo. Grupelė glūkoidų, kurie tada net nenutuokė, kad po kelių dešimtmečių vadinsis glūkoidais, susiruošė į Taliną, aplankant Jūrmalą ir kitas žavias latvių pajūrio vietas. Šią vasarą, po daugiau kaip 30 metų,  kilo mintis aplankyti nors dalį to, ką tada jie patyrė.

Kartais išvykos toliau nuo namų gimsta atsitiktinumų sekoje. Laima, tvarkydama savo vieną is trijų stalčių (neskaitant virtuveje esančių), randa visiškai pamirštus 300 eurų (liko nuo penykštės kelionės į  Maltos salą). Pirmas pamąstymas, kaip tokį radinį racionaliai realizuoti. Visi informuoti, kad nuo 2015 sausio 1 dienos litas tampa numizmatų dėmesio objektu, o Laimos netyčia surasti eurai įgauna, anot garsaus žvejo Alberto (Kobros), tvirtos faneros statusą. Tačiau iki sausio 1 dar reikia dar išgyventi. Tokiems kaip Dzilbus ir kompanija, kurie neprinokusių bananų jau neperka, racionalus sprendimas – gyventi šiandien ir dabar. Artimiausia kaimynė Latvija turi eurą, taigi aplankyti braliukus, gal ir neblogas apsisprendimas.

jurmala-2jurmala-1latvija_jurmala talinas 3 sena

Dar daugiau – apie 1980 metus glukoidų kompanija: Viktoras Jonkus su Jule ir savo gražuolėmis dukterimis Aiste ir Agne, Alvydas Petkevičius su Lina ir nuostabiais vaikais Deividu ir Inga, Valdas Griškonis su Dalia ir dukra Giedre dar Dzilbus su Laima ir dukra Rasa čia paskutinį kartą lankėsi daugiau kaip prieš 30 metų. Kempingas Jaunkemeri buvo jų gyvenamoji vieta pakeliui į Taliną, sovietmečio vakarietiškiausią miestą, tad šiandien labai norėjosi nuvykti ten ir prisiminti detales. Nėra to kempingo. Vietoje jo tik automobilių stovėjimo aikštelė, dažnai vietinių naudojama, kai nusimaudyti jūroje po darbų atvažiuoja.  Šiandien Vaivari randame panašų, nes  labai sovietmetį primena. Kaina palapinei, auto ir 2 žmonėms panaši į Nidos kempingo (apie 80 Lt/para), tik žiauriai skiriasi lankytojų kontingentu ir infrastruktūra. Jei trumpai: Nida – Europa, o Vaivari esantis “Nemo“ kempingas  kvepia vėlyvuoju sovietmečiu,  su apšepusiais nameliais, dengtais asbesto šiferiu. Yra WC ir dušai, virtuvėlė ir visur eilutė lankytojų. Lygis – su kuo lyginti? Zimbabvėj nebuvau. Bet kai oras-jūra-bangos liukso klasės, o iki jūros tik per kopą ir pušynu nueiti, tie archainiai buitiniai “patogumai“ nuslenka į antrą planą. Kempingo svečiai dviejų rūšių: postsovietinių kraštų (tautiečiai included), triukšmaujantys, besikeikiantys, geriantys ugninį vandenį, jų muzonai transliuoja rusiškus bumčikus. Kiti, tai suomiai, vokiečiai, čekai, olandai ­– tiesiog atgaiva turėti tokius kaimynus šalia. Linksmi, ramūs ir atsipalaidavę – viskas viename. Gyvena dažniausiai kemperiuose.

Jurmaloje didis sujudimas – kasmetiniame dainų festivalyje “Novaja Volna“ dalyvauja A. Pugačiova, taigi Majoris lūžta nuo naujųjų rusų. Rusijoje televizijos transliuojamas ir toje šalyje daug gerbėjų turintis konkursas Jūrmalą kasmet paverčia rusiškos popkultūros lizdu. Dar skandalai, kad kažkam latviai uždraudė dalyvauti (Josifui Kobzonui, dar keliems politikieriams), o rusams nepatinka, kad ukrai­nie­čių dai­ni­nin­kas Iva­nas Dor­nas at­li­ko dai­ną ukrai­nie­čių kal­ba dė­vė­da­mas marš­ki­nė­lius su tri­dan­čiu – Ukrai­nos na­cio­na­li­nės gvar­di­jos sim­bo­liu. Ne, į koncertus mes nesiveržėm – pernelyg didelė dvasinė kankynė, o dar po Aerosmith…

IMG_0442 IMG_0474

Linksmi buvo foniniai vaizdeliai. Dominuoja Armani ir Versace blondinės su bentliais ir S-serijos mersais. Kurorto svečiai labai pasiturintys arba tiesiog naujieji rusai. Stebėti tokį paradą,  patikėkite, nuteikia linksmai.  Ta proga alus pabrangsta iki 3, o Pugačiovos salotos kainuoja 17 eurų.

Kai Lietuvoje subtropinis klimatas, Baltijos jūra geras pasirinkimas. Gerai ir pas glūkoidą Vidmą sodyboje, apsilankėme ten, grįždami iš Jūrmalos. Filme yra keletas epizodų. Jei kas turite pageidavimų pilnavertiškai pailsėti – pasirinkimas pas Vidmą prie Balčio ežero Utenos rajone yra teisingas. Ten net briedžiai vidur dienos pas jį apsilanko.

Diena prie Dusios ežero nukonkuravo jūrinius kurortus, sodybas ar kitas sudėtingai skambančias poilsio vietas. Kainos ir kokybės sąntykis – geriausias (kaina 0,00 Lt, transporto išlaidos, jei iš Alytaus – 16 Lt). Nublanksta ir Balatono ežeras (Vengrija), kuriame baltas vanduo neįprastai nuteikia, o bristi, bristi reikia tiek, kad atsibosta. Tarkime, ten pasilinksminimo industrija gana aukšto lygio, bet, žmogau, tu juk į gamtą veržiesi…

Šis postas, tai lyg ir atsakymas į Žorkos nuogastavimus, kur glukoidai pasidėjo, kad tinklapyje štilis. Taigi, Žora, mes dar kvėpuojame, o karštis, taip neįprastas tautiečiui, tik prie ežerų-jūrų-nemunų gena, o  norint rašinėti, reikia nerealiai susikoncentruoti arba patirti įspūdžių. Sėdėjimas namie  – lėta mirtis. Žodžio kišenėje neieškantis atsakytų: “o aš ir neskubu“. Taigi,  tiesa, kaip jau įprasta,  vaikšto kažkur šalia…

FILMAS:: Jūrmala, pas Vidmą, prie Dusios 2014 || Filmuota iPhone4 ||Montažas Dzilbus

Tas pats filmas, tik žiūrovams Vokietijoje

 

 

 

 

 

 

 

Sesija #33 arba Glūkas 2014

Belieka dėkoti nežinomam orų orakului, užvežusiam teisingą orą į Kristaus amžiaus sulaukusį  glūkoidų susibūriavimą. Taigi, jei ir nieko reikšmingo nebūtų įvykę, reziumuoti galima, kad viskas vyko taip, kaip ir dera, tvyrant šiltam orui ir dar šiltesniems  apsidalijimais naujienomis tarp bendruomenės atstovų. Juk daugelis metus nesimatė, o dar naujų veidų pasipylė, taigi įvairaus lygio tauškėjimo buvo apsčiai.

DSC09498 DSC09518

Berods, Algirdui Verbauskui reikia dėkoti, kad surinko puokštę jaunųjų glūkoidžiukų, kurie, labai tikėtina, puoselės glūkoidiškus įpročius ir papročius. Glūkzauras Virgilijus Beiša paskelbė moratoriumą dar 7 metus čia rinktis. Suprantama tai labiau liečia glūkoidus, kuriems Grigaliaus kalendorius primena apie  realų galą, kuris neišvengiamai nutinka visiems. Pabaiga –  nieko romantiško, norint ją atitolinti, tiesiog turime saugoti save, savo artimuosius, draugus ir drauges ir elgtis pagal  naujausius protingo gyvenimo kanonus. Jeigu veteranams pavyks dar ir po 7 metų čia atvykti (atveš, atstums vežimėlyje) – toks įvykis bus traktuojamas, kaip neįprastai įmantrus gyvenimo pokštas.

webui_imagas

Kapitonas Londone dirba dangoraižių griovėjų komandoje. Jokia paslaptis, kad profesionalus griovėjas uždirba daugiau už statytoją. Viena sąlyga: dangoraižius reikia griauti  be trotilo. Penktadienį atvyko Alvydas Jegelevičius, tačiau mylimos tetos laidotuvės jam sutrukdė pabūti ilgiau. O kas čia atvažiavo pirmą kartą? Ogi Eugenijus Vnarauskas (Vilnius). Tai senas alytiškis visada buvo su hipiakais, roko muzika, fotografas, pirmojo “Aisčių“ logo sumanytojas ir  kitų meniškų atributų kūrėjas. Pirmą kartą mus aplankė Vytautas ir Birutė Balynai (Vilnius). Vytas senais laikais Alytuje grojo su Liudu “Bulka“ Bulkevičium, kitais kultūrkės muzmenais. Vytas vis  dar “prisodrintas“  bitlų ir Deep Purple. Birutė vėlų šeštadienio  vakarą, kai atvyko Vytas Galbuogis, paskleidė ypač naudingų žinių paketą apie verslo psichologiją, jaunų verslininkų problemas ir jų šalinimą. 2015 metais sukviesime čia prie Glūko daugiau verslaujančio glūkoidų jaunimo ir prašysime Birutės jiems sukalti į jų pilkąsias ląsteles žinių, nuo kurių dar nė vienam nepablogėjo savijauta.

hd_ico Glukas 2014  ||   Kamera ir montažas – Dzilbus 

Mūsų bardas Albertas Šekspyras Antanavičius, drausmingas glūkoidas, pasiskambino ir pranešė, jog šiais metais turi svarbų svarbaus bendražygio jubiliejų minėti ir todėl susirinkime nedalyvaus.  O kaip Glūkas be Šekspyro ir AlviJago? Kas mums padainuos apie Seminariją ar Nemunėlį? Maestro Algirdas Verbauskas taip pat tik pusdienį laiko skyrė bendravimui ir dar dieną. Dzilbui, Agnei ir Rasai teko imtis iniciatyvos, kad bent kažkokiais garsais vis tik Glūko oras būtų įsodrintas ir po pusvalandžio trukmės  repeticijos, vykusios  nuošaliai po pušimi, sudainavo keltą songų iš Aisčių, Gintarėlių, Kertukų taip pat nepamiršo ir pasulietiškų hitų. Apie tai šis filmukas.

hd_ico Glukas songai 2014  ||   Kamera – Donatas  ||  Montažas – Dzilbus 

Lygiagrečiai laike ir vietoje glūkoidų meetui, visiškai šalia link Lavyso ežero, vyko rocko pelkių festivalis SWAMPFEST2014. Taip, tai privatus ir mokamas renginys geriems draugams ir prijaučiantiems. Ten vakarais vykdavo Rasa, Donatas, Agnė J., Kapitonas, gal dar kažkas iš glūkoidų. Mūsiškių atsiliepimai sako, jog tai SUPER. Ypač amerikiečių grupsas pavarė šeštadienį. Dalyvavo grupės iš USA, Švedijos, LT, Lenkijos. Aplinka jauki. Dzilbus davė šiam renginiui “microwoodstocko“ niką.

hd_ico Swampfest 2014 2014  ||   Kamera – Donatas  ||  Montažas – Dzilbus 

Nuotraukos galerijoje

galera_2014-gluk

 

Trio “CLAVIOLA” su UGNE ANTANAVIČIŪTE (Šekspyriuke)

Pilnas posto pavadinimas turėtų skambėti taip: “Trio CLAVIOLA su UGNE ANTANAVIČIŪTE (Šekspyriuke). Glūkoidų pasiekimai tarptautinėje erdvėje“. Kiekvienas tėvas ar mama jaučiasi atlikę svarbią gyvenimo misiją, kai vaikai pasiekia arba pralenkia tėvus savo išsilavinimu, pasiekimais ar kertinių išsivysčiusios asmenybės bruožų gausa. Ugnės Antanavičiūtės tėvams Janinai ir Albertui (Šekspyrui) didžiuotis savo kūriniu-dukra pianiste ir jos pasiekimais galima visai pagrįstai. Lapkričio 3 dieną Šv. Kazimiero bažnyčioje, toje pačioje, tik 1969 čia buvo mašinų gamyklos klubas, kuriame tada pradėjo šokiams groti “Aisčiai“ su raudonais čiabatais, koncertavo trio “CLAVIOLA”. Susirinko pulkelis tikrinių alytiškių su R. Maksimavičium priešakyje, dar buvo Benas Jenčius – atstovavo dailininkų gildiją ir kiti neabejingi rimtąjai muzikai, be abejonių, šio puikaus trio klausėsi ir glūkoidas iki grabo lentos Albertas Šekspyras Antanavičius su Mindaugu Kastecku, Ugnės močiutė ir teta Laima 

Jurgis Juozapaitis (altas)

Vytautas Giedraitis (klarnetas)

Ugnė Antanavičiūtė (fortepijonas)

Trio „Claviola“ savo kūrybinę veiklą pradėjo 2007 metais, būdami Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, kur tuo metu kamerinio ansamblio mokėsi profesorės A. Pšibilskienės klasėje. Šiuo metu visi trio nariai yra profesoriaus J. Andrejevo kamerinio ansamblio klasės studentai ar absolventai.

Ansamblio nariai yra daugelio tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatai. Aktyviai reiškiasi Lietuvos muzikiniame gyvenime. 2008 metais tarptautiniame konkurse „Muzika be sienų“ laimėjo Grand Prix (Lietuva), tais pačiais metais respublikiniame lietuvių kamerinės muzikos konkurse laimėta I vieta. 2010 metais buvo įvertinti II – ąja premija tarptautiniame Val Tidone konkurse (kamerinės muzikos kategorija) (Italija), 2011 – laimėta I – oji vieta tarptautiniame kamerinės muzikos konkurse „Jurmala 2011“ (Latvija) bei dar kartą laimėta I – oji vieta respublikiniame lietuvių kamerinės muzikos konkurse. 2012 metais laimėjo tarptautinį kamerinės muzikos konkursą „Muzikinė Akvarelė“ (Grand prix), taip pat 38 – jame tarptautiniame kamerinės muzikos konkurse „Lyceum Club International de Suisse“ Šveicarijoje tapo finalininkais ir laimėjo specialųjį prizą.

shekspyriuke_koliazas

2011 trio nariai dalyvavo tarptautiniuose kamerinės muzikos kursuose „Prag-Wien-Budapest“ (Austrija), kur buvo įvertinti ir apdovanoti Isa Kamerinės Muzikos Prizu (Isa Kammermusik-Preis). Savo meistriškumą ansamblis tobulino profesorių H. Beyerle, A. Kouyoumdjian, E. Epshtein, J. Meissl, A. Keller, P. Prause, P. Schuhmayer, J. Talich, M. Gulyas, R. Baldini, H. Kefer, A. Bondurianskij, Y. Markovitch ir kt. pamokose.

shekspyriuke1 shekspyriuke2

Trio „Claviola“ dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose ir respublikiniuose festivaliuose: „Pažaislio muzikos festivalyje“, šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš Arti“, „Gargždų muzikos festivalyje“, „Rokiškio klasikinės muzikos vasaros festivalyje“, „Muzikinis ruduo“, koncertų cikle „Jaunosios kartos interpretacijos“, festivalyje „Druskomanija“, E. Griego ir M. K. Čiurlionio festivalyje Kaune, „Neu/Now“ festivalyje Taline bei „Harmos“ festivalyje Portugalijoje. Taip pat trio „Claviola“ nariai dalyvauja Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos organizuojamuose renginiuose.

maksimavicius_shekspyras-do

ROMUALDAS MAKSIMAVIČIUS  SU  ALBERTU ''ŠEKSPYRU'' ANTANAVIČIUM

Ansamblio nariai tobulinosi Paul Dukas ir Nacionalinėje Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijose (Prancūzija), Kopenhagos karališkojoje akademijoje (Danija), Štutgarto muzikos akademijoje (Vokietija) bei Karališkajame Šiaurės Muzikos Koledže Mančesteryje (Didžioja Britanija).

2011 ir 2012 metais trio nariai už pasiekimus buvo apdovanoti Prezidentės Dalios Grybauskaitės Padėkos Raštais. 2012 metais trio „Claviola“ nariams paskirta Kultūros ministerijos įsteigta „Jaunojo muzikos atlikėjo“ premija.

Metallica Alytuje

Dar 1958, kai “Taikos“ kinas buvo vienintelis mieste, nusipirkti bilietą į vaikų seansą buvo galima tik turint pažintį su Vytautu “Bielka“ Belicku ar Gediminu Judėnu iš Kriaušiaus (Alytaus miesto rajonas). Jų teritorijoje stovėjo kinas “Taika“ ir bilietus jie pirkdavo be eilės, “nušlavę“ visus aštuonmečius ar jaunesnius kinomanus nuo kasos langelio. Ir nesvarbu, kad bilietų kasą atidarys tik po geros valandos, kad pirmas eilėje stovi. Bilieto gali ir negauti. Nes, keliais metais vyresni už daugumą, Vytautas su Gediminu vėl “nušluos“ visus nuo langelio ir už nedidelį mokestį  teiks paslaugą laidojantiems viltį aplamai patekti į kinoseansą.
Šiandien sėkmė pamatyti eilę prie bilietų į kinoteatrą gali ir neaplankyti…
Tačiau. “Nothing Else Matters“, tai hitas, plačiai žinomas ir neverčiantis abejoti, jog tai Metallica kūrinys. Todėl vaizdelis prie “Dainavos“ kinoteatro kasos galėtų tapti gražia išimtimi. Eilutė turėtų būti tokia ilga, kaip 1958 metais “Taikos“ kine, tik nei a†a Vytautas Belickas nei a†a Gediminas Judėnas jau “nenušluos“ jūsų nuo kasos langelio.

Tai grupės Metallica pristatymas “Dainavos“ kinoteatre. Tai atjaunėjęs, 3D formatą demonstruojantis, Dolby Laboratories kompanijos garso sistemas įvaldęs, tikrai turi ką pademonstruoti. Pats buvau, mačiau, girdėjau ir kaifavau. Kokybiško garso lavina turėtų lepinti reiklaus melomano ausis, o vaizdai betarpiškai suartins su visame pasulyje išgarsėjusiais rockmenais iš saulėtos Kalifornijos.

Alytuje tris dienas (spalio 18, 19, 20 d.) „METALLICA: ĮVEIKĘ PRARAJĄ“ drebins senukę „Dainavos“ kino salę.
Filmo kontrolinio gabaliuko peržiūra paliko labai gerą įspūdį – nepraleiskite progos.
Anonsas


Kęstutis Repečka
„Dainavos“ kinas

metallica_kinas

Alvydui 64. Gimtadienis. Kokie skaičiukai svarbūs?

Jei skaičiukas baigiasi nuliu, įpročiai sako, kad reikia, tiesiog būtina, sublizgėti giminės, draugų, kolegų ar net valstybės mastu. Kad visi žinotų: štai tokia ar anokia pilka asmenybė šiandien švenčia 30-40-50-60 metų gimtadienį. Dažnai tas jubiliatas atlieka krūvą nekoordinuotų judesių: iš po pagalvės ištraukia savo varganų kupiūrų pundelį ir “investuoja“ į savo garbę ir orumą. Kad tik ko žmonės blogai nepasakytų. Jau kulminacijoje, kai visi žeria trafaretinius-internetinius linkėjimus, dažnai kreivai sueiliuotus (gal “baltos“ eilės?), jubiliatas net negirdi ką jam linki, jis jau ekstazėje, lyg lazerių apšviestas (nereikia nei LSD), bet tai nieko blogo, nes pliusinė nuotaika  stiprina sveikatą ir tampa veiksminga profilaktine priemone prieš vėžinius susirgimus. Kiek sveikatą stiprina skysti baliaus katalizatoriai, žino tik vėjas (pagal Bobą Dylaną).
Šis ruduo kažkoks šaltokas. Žmogelis, tik išleidęs savo jubiliejui sumą, lygią metinei būsto šildymo paslaugai apmokėti, šiandien sako – kad tik valdžia nepradėtų šildyti, geriau jau pašalsiu, nes pinigėlių jau visai neliko . Kas tai – papročiai ar įpročiai? Vienas gėrisi, kai gimtadienio proga paspaudžiama ranka, išgirstama pora nuošidžių sakinių tavo adresu, kitam reikia pompastikos, show elementų ir troškimo išsivaduoti iš destruktyvios psichologinės (o gal begalinio kvailumo) priklausomybės – “o ką žmonės pamanys“. Iš tikro tai papročių ir įpročių miksas ir kiekvienas gali ir turi teisę švesti gimtadienį taip, kaip jam priimtina

Mūsų visų ir menų pasaulyje žinomam ir mėgiamam Alvydui A. Jegelevičiui – 64.

             Sveikatos, kūrybinio nusiteikimo ir geros nuotaikos.
             Su gimtadieniu, ALVYDAI !! 

“Aisčių“ vadovas, aktyvus šio tinklapio gyvasties palaikytojas, muzikantas, kompozitorius, poetas ir rašytojas (šiuo metu dirba prie naujos knygos užbaigos) sulaukė 64. Štai čia tai jubiliejus. Tie, bitlų “pagimdyti“ visad, klausydami dainą “When I’m Sixty Four“ iš The Beatles albumo “Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“, išleisto 1967 metais, nejučiomis pagaudavo save mintyje: gal ir aš sulauksiu 64, kaip viskas atrodys tada, kodėl 64?  Jei jau glūkoidai Naujus Metus skaičiuoja nuo liepos pradžios, tai nieko neįprasto minėti 64 metų jubiliejų, kaip svarbų, siektiną ir brandą žymintį. Alvydai,  Tu vienas pirmųjų mūsiškių atidarei  bitlų sukonstruotas amžiaus duris. Kaip ten, anoje pusėje? [pagal The Doors – Break On Through (To the Other Side)]
Visiems glūkoidams ir jiems prijaučiantiems linkime sulaukti šio svarbaus jubiliejaus.

alvi_gdiena_done

Ir, kaip įpratę buvome sakyti  “Nemuno“ ‘restorano gyvos muzikos laikais –  siunčiame tau muzikinį sveikinimą:

Kiek kapitalo reikia turėti, norint sukurti video klipą?

Kažkada skaitėme vienos išmanios panelės reportažą, apie tai, kaip turint 100 eurų, prasibastyti Europoje savaitę. Ji įrodė – taip, galima ir visai nebūtina nakvoti parke ant suoliuko. Tik reikia turėti daug svarbios kelionei skirtos informacijos, smart požiūrį ir kelionių patirtį.

Vakar Igoris pranešė: 20 gegužės mirė Ray Manzarek (1939 – 2013) The Doors vargonistas

hd_ico KLIPAS: Dzilbus ir Rasa – If You Leave me Now – Kiemo Dainos 2013

Kalbėsime ne apie keliones, nors tai susiję.  Alvydas A. Jegelevičius nuolat primena apie galimybę įrašyti ką nors iš Aisčių repertuaro tikroje garso įrašų studijoje. Su exAisčiais anais laikais grojęs Valentinas Chlevickas šiandien drąsiai eksperimentuoja su įrašais, apjungdamas gyvą įrašą su studijoje įgrotais fragmentais.
Labai didelis noras buvo įrodyti sau, kad galima sukurti muzikinį video klipą, kurio biudžetas – 0,00 Lt. Bet kaip tai padaryti, naudojant tik akustinę gitarą, savo varganą balselį, stalinį kompiuterį (PC) ir mikrofoną už 18 litų, kuris tinka tik Skype kalbėti?

IDĖJA
Klipo idėja buvo prisiminimas, kai keliaujant po USA, keturi nenuoramos: Vitalija, Laima, Virgius ir Dzilbus greitkelyje Washingtonas – Philadelphia  jausmingais balsais pritaria grupės Chicago – If You Leave Me Now įrašui, sklindančiam iš fordo muzono.

GARSAS
Reikia išzubrinti gitarinius įgrojimus ir bass partiją,  pora valandų prabėga nepastebimai. Įgrojimas, skambantis oktava žemiau – truputį “elektrifikuotas“. Dar vienas garso takelis ritminei gitarai ir trys takeliai vokalui. Truputį sintetinių marakasų ir pučiamųjų instrumentų iliuzijos, be ko Chicago bus visai ne Chicago. Belieka viską įgroti ir įdainuoti. Įdainuoju po fragmentą, nes, manau, tik genijus gali vienu prisėdimu sudainuoti viską, be klaidų ir pasiekiant aukščiausią emocinę iškrovą.  Žinau, kad man iki TO kaip nuo čia iki Honkongo, tačiau bandyti nedraudžiama. Tada užsidarai langus, ant jų nuleidi visokius įmantrius uždangalus, kad nešiurpintum kaimynų, ir pradedi įrašinėti (ir viską per tą mikrofoną už 18 Lt, įkištą į kompą)

Grojant su “Aisčiais“  ir vėliau, tekdavo dainuoti. Visad backvokalą – pritarti grupės lyderiams Alvydui A. Jegelevičiui , Rikantui Liliui (a†a), Valentinui Chlevickui, Daliai Meisnerytei, Taniai Baranauskienei (a†a), Algiui Jakučiui. Kartais tekdavo vaizduoti solistą, dažniausia gelbstintis iš padėties, nes per 10 metų ir virš tūkstančio įvairių pasirodymų prieš publiką pasitaikydavo visko. Tada “Aisčių“ bosistas ir grupės garso inžinierius Viktoras Jonkus dar paklausdavo: “Dzilbau, ar reverberio uždėti?“

vegas

VAIZDAS
Vaizdui uždėti stengiausi naudoti išskirtinai savo filmuotus kadrus ir prifarširuoti kolegų glūkoidų atsiųstomis foto. Todėl matysime Alvydą A. Jegelevičių, žvelgiantį pro langą į Manhattano tiltą ir Shmuel Tatz (Mulę), stovintį šalia Guggenheimo muziejaus. Dar Donato fotosesija, fotografuojant Rasą Edinburge (Scotland) ir vaizdelis, kai Laima, sėdėdama ant šaligatvio priešais FTB rūmus Washingtone, dresiruoja voveres. Ir  iš kur ji taip išmoko?.. Dar Times skvero vaizdeliai (viso pasaulio centro), pietūs prie baltų staltiesių prašmatniame Shun Lee restorane ir grupelė besimeldžiančių J.F.Kenedžio aerouoste …

Klipe dažnai pasikartoja scena, kurią nufilmavau prie Madison Square Garden‘o. Jokio montažo. Tai momentas, kai į renginį atvažiuoja šimtai geltonų taxi ir stabteli išleisti keleivius-žiūrovus. Visa tai nepertraukiamai vyksta visą valandą. Nei San Simne, nei Los Alytuje tokių vaizdų nepamatysi.
Yra scena, kai Bostone, nesiliaujant įkiriam lietui, su Virgium tiesiog gatvėje sudainavom burtažodį “Who‘ll Stop The Rain“ (pagal Creedence Clearwater Revival) ir po valandėlės lietus nusižudė.

YRA WOODSTOCKO VAIZDŲ
Jei 1968 metais būtume gyvenę laisvoje Lietuvoje, neabejoju – būtume ieškoję būdų ir pinigėlių nuvykti TEN. Deje, DABAR su Virgium tik pravažiavom kelio rodyklę, nukreiptą į garsiausio hipių roko festivalio vyksmo vietą – matysite klipe. Gal todėl, pasirausęs masmedia archyvuose, pavogiau kelis epizodus apie Woodstocko festivalį. Kad įdomiau būtų.

vegas2

APIE  TIKRUS KLIPUS
Kai kalbama apie gerą klipą, tai prie jo dirba specai-profesionalai: vaizdo filmuotojai, kurie turėdami aiškų tikslą, dirba kryptingai ir nesiblaško, nors daro dublius, siekdami perfekcionizmo, maketuoja rakursus. Tas, kuris montuoja vaizdą – turi būti tikras kūrėjas ir dar ne šiaip, o subtiliai jausti muziką, jos nuotaiką, akcentus. Jei filmuota išradingai, miksuotojas atsidūsta lengviau. Vaizdo apdorojime paprastai dalyvauja visa komanda patarėjų ir efektų kūrėjų, programerių ir pirotechnikų, apšvietėjų ir krovikų. Tai tik pradžia. Reikia turėti ką filmuoti, dažnai tai artistai, mimai, šokėjai ir šiaip įdomūs žmonės, bent savo išvaizda: veidu ar kūnu kažką ryškaus galintys pasakyti. Galima pridėti animacijos, žaisti spalvomis ar jų sodrumu. Žinome, kad visas pasaulis susideda iš raudonos-žalios-mėlynos (RGB atveju) spalvų. Išėmei vieną ir jau vaizdas tampa kitas. Kai kur išėmiau dvi spalvas. Nors ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Dar svarbiau, ką  pats tuo klipu nori pasakyti. Negali tai būti atsitiktinių vaizdų kratinys. Tam reikalingas scenarijus ir žmogus, kuris jį parašo. Idėją realizuoja jau minėta profesionalų komanda. Sakau profesionalų, nes klipai kainuojantys ne vieną milijoną dolerių, bevek visada būna įspūdingi, kitaip tie milijonai nueitų vėjais.

Taigi, pristatau jums savo klipuką, kurio kūrimui neišleidau nė cento ir visus darbus (balsas, visos gitaros, garso įrašymas ir programinis jo apdirbimas, filmavimas, programinis vaizdo apdorojimas, vaizdo-garso miksavimas, titrai, paskelbimas YouTube, galų gale, šis straipsnelis, kad pasidalinti su mielais glūkoidais patirtimi ir įspūdžiais) nudirbau vienas (dėkoju Rasai, kuri pridainavo refreną ir Donatui, nufilmavusiam tą epizodą). Esu tik vietinės reikšmės KŪRIKAS, kuris, neturėdamas ką veikti, kartais paišdykauja. Žodis „kūrikas‘‘  gimė pirmojo “Aisčių“  bosisto Valdo Jurgelevičiaus galvoje apie 1970 metus. Žodžio prasmė – siekis išsakyti, pabrėžti skirtumą tarp kūrėjų (tada The Beatles ar Rolling Stones) ir kūrikų (tuometinių Lietuvos estradininkų, kartais DABAR įvardijamų – maestro, primadona, žvaigždė ar kitu žodeliu-blizgučiu). Manau, ši nuostata galioja ir šiandien. Taigi, jei moki tik pečių kurti, tai nemanyk, kad esi meninykas.  Esi tik kūrikas, nors ir pusė Lietuvos tau ploja. Kažkodėl neabejoju, jei Valdas būtų gyvas  – palaikytų šią mintį. Juk užaugo nauja kūrėjų ir kūrikų karta, kuriai reikėtų daugiau savikritiško vertinimo, o tai kur spjauni – ten žvaigždė (gal jonvabalis). Negražu spjaudytis, bet nuolat būti apšviestam jonvabalių švytėjimo, darosi liūdna. Tam sėkmingai tarnauja nemokama Lietuvos televizija (išskyrus LRT2).

Visada dėkingas tiems, kurie turi ir sugeba šioje srityje ką patarti, pamokyti. Tai Donatas ir Vytautas „Styga‘‘ Palubinskas. Styga, pamenu, sako: „tu čia negaudyk kamera viso pasaulio, dėliok po gabaliuką‘‘. Arba Donatas, kurio patarimai visada racionalūs ir vertingi, tad ne veltui amerikiečių kompanijos “Ubiquity Networks“ vadovybė jį pastatė į pagrindinio firmos dizainerio poziciją. Štai taip. O tai jau worldwide…

Nuotaikingo pasižiūrėjimo

Terminai ir likimai (viskas labai paprasta)

(ištraukos iš genealoginio medžio apie kito draugo dėdę ir tetą)
Dėdė Vytautas Bulvičius. Sukilimo idėjos šalininkai Vilniuje apie 1940 m. rudenį susibūrė į organizaciją, pasivadinusia Lietuvai išlaisvinti komitetu. Komitetą sudarė daugiausia jaunesnieji karininkai, bet nemažai buvo ir universiteto dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Pagrindinis komiteto organizatorius – gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius.
Rengiantis sukilimui, štabo viršininkas gen. št. mjr. V. Bulvičius drauge su gen. št. kpt. Juozu Kiliumi buvo numatę sovietų įguloje Vilniuje esančių Lietuvos karių veiksmus prasidėjus Vokietijos–SSRS karui. Deja, 1941 m. pavasari NKGB susekė LAF’o Vilniaus štabą. Mjr. V. Bulvičius buvo suimtas naktį iš birželio 8-osios į 9-ąją. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. V. Bulvičius drauge su penkiolika LAF’o Vilniaus štabo organizatorių, sukaustyti grandinėmis, buvo sugrūsti į traukinį ir išvežti į Rusiją, Gorkio 1-ąjį kalėjimą. Po tardymų ir kankinimų lapkričio 26–27 d. įvykęs Maskvos karinės apygardos karo tribunolo teismas mjr. V. Bulvičių ir dar septynis jo bendražygius nuteisė sušaudyti. Kiti buvo nuteisti kalėti 7–20 metų.
Teta Birutė Strazdienė. Po karo dirbo švietimo skyriuje vaikų darželių tarnyboje Kaune. Kažkam įskundus, NKVD atliko kratą. Rado Lietuvos vėliavą, brolio Vytauto karininko paradinės uniformos diržą, keliasdešimt litų (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos), kelis karo metų vokiškus žurnalus ir partizanų atsišaukimą, kurį gaudavo paskaityti. Tada gyveno Lietuvių gatvėje netoli Kauko laiptų, Kaune. Buvo išmesta į gatvę, nedavė darbo. 1946 metais sovietų NKVD suėmė ir nuteisė 5 metus kalėjimo ir 3,5 metų tremties. Iš Sibiro grįžo 1954 metais liepos 15 dieną. Gyveno Kaune, Dainos gatvėje, viename name su seserimi Aldona. Apie 1970 metus išvyko gyventi į Kanadą (Toronto) pas savo vyrą Jurgį.

SOCIALIAI SVETIMI ELEMENTAI

Šiandien Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pirmieji vagonai, prigrūsti Lietuvos gyventojų, pajudėjo Sibiro link. Pirmoji tremties banga to nesitikėjusiems žmonės buvo žiauriausia. Vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo V. Černyšovo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai – 1941 metų birželio 14–18 dienomis į lagerius buvo išvežta 7,35 tūkst., į tremtį – 12,33 tūkstančiai tų, kuriuos sovietiniai okupantai vadino „socialiai svetimais elementais“. Štai čia ir sustokime. Vadino “socialiai svetimi elementai“.

Ką tokia terminologija galėjo reikšti?

Sovietiniai išgamos, kuriuos tautos išdavikai 1940 metais, nuvykę į Maskvą, pasiprašė Lietuvon, suskirstė mūsų piliečius į 11 kategorijų. Septynios kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, verslininkus, ūkininkus.

Likimas: jie buvo ištremti ir dauguma amžiams.

BANDITAI

Banditai ar partizanai. Vyresnieji puikiai prisimena terminą “banditai“. Okupanto propaganda taip vadino kovotojus (partizanus) už laisvą Lietuvą. O partizanauti į miškus šie garbingi vyrai ir moterys išėjo dėl įvairių priežasčių: vedini idėjos, norėdami išvengti tremtinio likimo ar tarnavimo sovietinėje armijoje, tikėdami amerikiečių pažadu jau netrukus pradėti karą su ateiviais iš Rytų.

Kad buvo ypatingai sunkus ir sudėtingas pokario laikotarpis ir įvykdavo visiškai nepateisinamų klaidų, pasibaigusių nekaltų žmonių žūtimi – nepaneigsi. Tačiau partizaninį karą prieš okupantus vadinti banditizmu, nors kiek save gerbiančiam tautiečiui neapsiverstų liežuvis.

Likimas: buvo išduoti okupanto tarnų, išgaudyti ir sušaudyti, nukankinti ar ištremti.

KOMUNISTAS

Vienas draugas pavadina “komunistu“ kitą draugą. Tas kitas draugas niekada nebuvo šlovingosios partijos narys, jo tėvas dirbo ministro referentu prieškarinės Lietuvos Žemės ūkio ministerijoje, o motina odontologė sėkmingai gydė dantis savo privačiame  kabinete. Dėdės – Lietuvos kariuomenės karininkai, vienas jų žvėriškai nukankintas Gorkio kalėjime. Senelis – Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas. Net brolis, išlaikęs aukščiausiais balais stojamuosius egzaminus į Kauno Politechnikos Instituto Radiotechnikos fakultetą, buvo priverstas studijuoti pedagoginiame rusų kalbą. Tai bausmė liaudies priešo sūnui. Taip brolio charakteristikoje ir įvardinta: “liaudies priešo sūnus“.  Šio kito draugo giminės linijoje nebuvo nei vieno, kuris nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo sovietinio marazmo. Vien tremtiniai, sovietinio teroro aukos ir priverstiniai emigrantai.

Likimas: to kito draugo niekas nenužudė, neištrėmė, tik apšmeižė.

bulviciai

Viskas labai paprasta. Taigi, terminai yra svarbūs, todėl tolerantiškai-diplomatiškai jų glaistyti nederėtų. Juos visad verta IŠGRYNINTI viešai.

Prisimenant šiuos sunkius tautai išgyvenimus, Albertas “Šekspyras“ Antanavičius kalbasi su Liudu Ramanausku (radiostotis FM99). Albertas pasakoja apie savo dainą “Paskutinis laiškas“, kurią dedikuoja pokario partizanams ir glūkoidui Algirdui Žemaičiui, pasiūliusiam idėją atsirasti šiai puikiai dainai.

Partizanai. Montažas – Dzilbus 

Blusų turgus ar melomanų reinkarnacija

Informacija primiršusiems: vinilo diskai (LP, SP, EP) karaliavo nuo neatmenamų laikų ir kompaktinių diskų (CD) buvo nužudyti apie devyniasdešimtus praėjusio amžiaus metus.

Ne visi buvo tokie kvaili kaip Dzilbus, kuris savo kolekciją tada pardavė kaip tarą nuo alaus. Šiandien vinilo atgimimo požymių viešoje erdvėje galima aptikti net kukliame provincijos miestelyje. Tai nė iš tolo neprimena Valakamių žiede (Vilnius) ar kitur vykusių fiestų, bet atmintį maloniai kutena. Tik įžengęs į blusų turgelį prie Žalios mokyklos, pirmu taikiniu sutinki Liudą Ramanauską (Radijas FM99), besirengiantį pirkti dovaną draugui – vinilo diską – suvoki, kad grįžai laike į praeitį ir nesinaudodoji jokiomis futuristinėmis laiko mašinomis. Pardavėjas – jaunesnės kartos melomanas Jonas “Bosas“ Kazlauskas, dar grojęs bass gitara grupėje Pessimus, paslaugiai ir profesionaliai išdėsto reikalo esmę.

Blusu turgus_v.1.mp4_snapshot_01.43_[2013.05.06_10.16.25] Blusu mundzius blusu zorka Blusu hipie

Dar vienas akcentas, tai Žorka, prekiaujantis senienomis ir apspistas viso pulko vertintojų, komentatorių ir šiaip maloniai nusiteikusių žioplių. Pasimatome su Mindaugu “Mince“ Kastecku. Mindaugas, gal nebuvo tas melomanas ar bent meniškos prigimties vyrukas, bet jį žinojo visi nuo Kurorto iki Putinų kaimo. Tiesiog dėl jo šilto bendravimo stiliaus kitaip ir būti negalėjo. Čia buvo ir Zenonas Gramackas muzmenas-veteranas (rasite Muzmenų galerijoje), o stalo teniso, tikėtina, daugeliui dar ir šiandien įkrėstų. Gerai pjaudavo “iš bekinto“.

Igoris atvežė bagažinę vinilo. Bet dar svarbesnis įvykis nutiko, kai mūsų melomanas-veteranas sugebėjo nupirkti už kelis litus knygą-istoriją apie hipių judėjimą. Beje, knygos vertė minimum10 kartų didesnė, o egzempliorius turgelyje tik vienas ir vieninteis. Todėl nenuostabu, kad Liudas Ramanauskas ir Dzilbus pirmieji užsisakė prenumeratą pasiskaitymui. Aišku tik po to, kai Igoris išsamiai išstudijuos visas detales ir niuansus.

Glūkoiduose visi matėme filmą “Diagnozė:  gėlių vaikai“, kurį nespalvota, begarse video kamera 1971 nufilmavo Rimvydas “Vidukas“ Aglinskas (Kaunas), o “Garažų klipai“ sumontavo. Šis filmas ir dabar yra tarp labiausiai žiūrimų glūkoidų tinklapio filmų. Gal todėl, kad jame dalyvauja ne tik keli alytiškiai, bet ir Kauno, Vilniaus ir Panevėžio free love, life ‘n’ rock jaunimas. Bet grįžkime prie Angelo į blusturgį. Staiga iš preities išnyra Edmundas “Mundžius“ Braždys, sėdėtojas ant akmenų Vytauto-Basanavičiaus gatvių susikirtime Palangoje 1971 metais, o po Romo Kalantos laidotuvių, 1972 botanikos parke brutaliai išvaikytos hipiuojančio jaunimo akcijos dalyvis.

Apie viską iš eilės žiūrėkite trumpame filme, kurį, paaukojęs 7 valandas savo laisvalaikio, parengė, sumontavo, dar parašė, įkėlė ten kur reikia Jums nuolankus šio tinklapio prižiūrėtojas Dzilbus.

Filmo žiūrėtojams Vokietijoje – pasinaudokite Vimeo svetaine.

hd_ico Melomanai-veteranai linki harmoningų decibelų 10:29 || Kamera ir montažas – Dzilbus