Būkim atsargūs su gyvūnais

gegužės 11, 2016

Dėkojame Alvydui Jegelevičiui už rūpestį, pastebėjimus ir info apie tai, kas aktualu visiems gyvūnų mylėtojams, augintojams ar ateityje tokiais tapsiantiems. Ką reikia daryti, jei gaunate, tarkim, tokį mailą, SMS ar gyvą žinutę:

Labas rytas,
siunčiu labai svarbią info. Būtina visiems žinoti, nes visuomenė nepakankamai informuota. Man tai labai aktualu (nors jau per vėlu) – mano Skirmantė blužnyje turi tą prakeiktą ECHINOKOKĄ… Tai yra siaubas ir didelė bėda mūsų šeimoje…
echinokokas

Spausk čia, skaityk, gilinkis, suvok ir išvengsi tai, ko nelinkima ir priešui


Knygų mugė ir Aisčiai

kovo 4, 2016

Šių metų Knygų mugėje savo knygą “Dirbančios rankos” pristatė Shmuel Tatz. Alvydas Jegelevičius siunčia nuotrauką, kurioje šalia jo – patys tikriausi „Aisčių“ gimimo ar pirmųjų pasirodymų liudininkai ir dalyviai, kurių pavardės yra LT rock enciklopedijoje. Taigi – Eleonora Navickaitė ir Samuelis Tacas (Shmuel Tatz)
Alvydas siunčia linkėjimus alytiškiams ir draugams.

jago_navickaite_mule


Duokim paukščiukams pavadinimą!!!

sausio 5, 2016

Retkarčiais Alvydas Jegelevičius atsiųsdavo Juozo Baškio foto darbų. Juos mes talpinome galerijoje  ”Savaitės foto”. Juozas Baškys – tiktas foto medžiotojas Lietuvos gyvūnijos pasaulyje. Šį kartą prašome šiai, Juozo kantrybės ir profesionalumo dėka sustabdytai akimirkai, suteikti pavadinimą. Jūsų pasiūlymai bus publikuojami čia, komentaruose. O išrinksime geriausią-gražiausią-objektyviausią. Pademonstruokite išmonę ir kūrybinius gebėjimus.

juozas baskys-jagoKai vartote, pavyzdžiui, ”Nacionalinės geografijos” puslapius, matote tokias faunos ar floros akimirkas, jog nejučiomis pagalvoji: kiek, kur, kokiomis sąlygomis reikėjo paparacinti, norint padaryti tokį šedevrą. Juk fotografams dažnai galioja kiaulystės dėsnis: gražiausios akimirkos lieka neužfiksuotos. Tačiau pasitaiko išimčių…

Taigi – duokim paukščiukams pavadinimą!!!


Alvydas pristato savo naują knygą (atnaujinta 2014.04.01)

kovo 24, 2014

2014 kovo 31

Alvydas  pristato savo naują knygą ”Vydutis”

Be daugybės Alvydo kolegų, gerbėjų, knygos pristatyme dalyvavo ir Vilniaus alytiškiai – Albertas Antanavičius, Vidas Lubauskas, Algirdas Verbauskas su žmonyte Onyte, Eugenijus Vnarauskas, kuris fotografavo šį vakarą, dar Vilniaus Jegelevičiu sparnas – Gintaras Jegelevičius su žmona Vaiva ir mama Rūta, Alvydo sūnus Saulius Jegelevičius, Vilniaus rinktinės šauliai, kiti kolegos-menininkai, bendražygiai.

1-IMG_7203__m IMG_7338__mIMG_7210__m

Vakarą filmavo legendinis kino operatorius, Alvydo bendraamžis Algimantas Mikutėnas-Mikas. Žada sumontuot filmuką, kuriame nemažas dėmesys bus skirtas ir vakaro dalyviams.

Visas Eugenijaus Vnarausko foto apie renginį rasite čia.

Dalis foto nugulė

Vilniaus alytiškių klubo galeroje.

galera_klubas

 

___________________________________________

Alvydas  pristato savo naują knygą ”Vydutis”. Vilniaus alytiškių klubas dalyvaus, paspaus autoriui ranką, patapšnos per petį. Prašome mūsų neetatinį korespondentą Genių Vnarauską dalyvauti ir parengti fotoreportažą iš įvykio vietos. Veiksmas vyks Vilniaus Rašytojų Klube, K. Sirvydo g. 6,  2014 kovo 27 dieną  17:30 Vydutis_Jegeleviciaus-pl

ALIUZIJA Į NAUJĄ KNYGĄ

Dar 9- am dešimtmety vežiodavau savo berniukus-panevėžiečius pas močiutę, prie Nemuno – Joną ir Julių. Su Julium pradėjo vartaliot žodžius, kaitaliot vietom priebalses ir taip atradom kitokią lietuvių kalbą – IŠVERSTINĘ, arba liaudiškai vadinant – atbulišių kalbą, nes šis žodis buvo taikomas tiems, kas viską tarsi atbulom rankom daro, va. Taigi – tapom ir mes atbulišiais, tačiau kalbos žaidimai (prisimenat Cvirkos ver-tu, ver-aš, ver-mes… Po to – sėdėk užu kėdės, kumpytas rūkis  ir t.t. Bet mūsų atbulišių kalba – kitokia. Čia reikia staigiai išlupt priebalsę iš žodžio vidurio ir „pastatyt“ prieky, o priekinę – vidurin. Pvz. Balas tyras (labas rytas), bala nieda (diena), balas kavaras – vakaras (rakavas), sivo rego (viso gero), Dyvutis (Vydutis), dėdė Plešas (Šlepas),talbas takinas (baltas katinas) ir t.t. Taip pat galima vartaliot ir pavadinimus, vardus – Atylus, Tingas Ungutairis, Girvius Šeiba, Girvis Peleška, Alterbas Antavaničius, Aldyvas Gelejevičius ir galiausiai – TIELUVA, bet tai primena šiek tiek rusišką žodį, todėl išversiu – KŪNUVA (čia gyvena KŪNAI). Čia šiek tiek per anksti prasitariau, nes esu paruošęs spaudai knygą tokiu pavadinimu. Tai tiek apie atbulišių kalbą. O knygą ? Knygą reikia skaityt kaip apie save ir savo parašytą. Čia svarbiausia – vaikystės dvasia ir tas laikmetis – kokia 10-15 metų po karo. Viena geriausių nuotraukų iš Glukoidų fotogalerijos geriausiai atspindinti tą laikmetį yra – kurorto trumpakelnių nuotr., kurioje yra Dzilbukas, Piteriukas (Verbauskų) ir kiti kurorto trumpakelniai. Ir aš toks buvau ir daugelis mūsų valgėm duoną su obuoliais ir džiaugėmės pilnais pilvais… Tiek ir užtektų trumpam nupasakojimui. Vardan tos – A.J.

Kurorto-vaikai

AUTORIAUS ŽODIS

Gerb. Skaitytojau, Manau, kad vaikystės prisiminimai mus savotiškai maitina, kurstydami tą dvasinę ugnelę, kurios šviesa lydi visą gyvenimą. Kiekvienam iš mūsų bandymas sugrįžti į vaikystę ir pakeliauti seniai pradingusiais pėdsakais, takais, o dar bandyti pasekti ir prakalbinti tą savo mažą herojų – ne visada yra paprastas ir lengvas, tačiau,.. Kadangi viską piešia ir rašo pats gyvenimas, o laikmetis veda mus visus kartu – čia daug bendrų, kartu patirtų ir lengvai suprantamų panašumų… Vydučio kartą po karo pagimdė karo išgąsdinti jaunuoliai kartu su savo tėvais ir seneliais skaudžiai jautę ir kentę ne tik okupaciją, antrą karą, skausmingą pokarį, bet ir sudėtingą gyvenimą – kaip išlikt gyviem, sveikiem, susikurt kuklią, jaukią gūžtą ir saugiai užaugint vaikus ?.. Visokių čia istorijų būta. Daugybė panašiai supintų likimų, kartu patirto sielvarto ir skausmo, išdraskytų šeimos lizdų, vaikų našlaičių ir pusiau našlaičių, koks yra Vydutis, tačiau, gal tas skausmas užgrūdino ir sutelkė prie pačių svarbiausių ir pagrindinių dalykų – šventos kantrybės, vidinės šviesos, vilties, tikėjimo ir sugebėjimo džiaugtis kad ir paprastais dalykais, bet visada kartu, vardan mūsų visų ?..

Vydutis – vienas iš tų pakiemių vaikų, kurie minėtu laikmečiu Lietuvoje augo ir ragavo gyvenimą paskirai ir visi kartu, drauge, o juos pačius – gyvenimas savo čiuptuvėliais dar stipriau kuteno, dilgino, žnaibė, vartė, mėtė kaip šunyčius ir mokė pažint, suprast pasaulį, gintis ir išlikt. Nors laikas buvo neramus ir, atrodytų, vaikams tikrai sunkiai nesuprantamas, bet šie maži šnipeliai viską greit užuosdavo ir pajusdavo. Tai pokarinio nerimo vaikai, nepaprasti – padaužiški, drąsūs ir gilūs – įžvalgūs, išradingi ir kūrybingi. Kiekvienas jų yra patyręs pakankamai skausmo ir skriaudų ne tik iš svetimų, bet ir pačių artimiausių žmonių, net ir savo tėvų. Kiekvienas jų galėtų papasakot savas istorijas, tačiau tikiu – daugelis tų istorijų iš to laikmečio, be savų šeimyninių gyvenimo detalių, būtų vistiek šiek tiek panašios savo vaikiška ir žmogiška patirtim. Gal todėl jos tokios artimos ir brangios… Vydučio istorijoje autobiografinis momentas atviras ir lengvai suprantamas.

Autorius veda Vydutį nuo pirmų ryškių prisiminimų atkarpėlių šeimoje, po to išveda kieman, supažindina su keistais ir įdomiais žmonėmis, suveda su kiemo vaikais, stebi ir seka jų pėdsakais, kol Vydutis pamažu susilieja su savo amžininkais, įgaudamas bendrų bruožų ir tapdamas šios knygos herojumi, įprasminančiu ir tą sudėtingą laikmetį ir savo kartą. Tuo pačiu siekta ir savotiškai apginti, bei pagerbti mažą, smalsų vaiką. Tas vaikas, žinoma, seniai jau ir jūsų tėvas, jūsų senelis, bet – kamantinėkit, kalbinkit jį. Tegu kalba, tegu pasigiria, truputėlį pameluoja, tegu prisipažįsta klydęs ir tegu papasakoja savo istoriją…

VYDUČIO CITATA

… na, Dyvuti, na, pasneli, talbas bedesėli, apie ką valgoji – juokdavomės vėl abu nesąmoniaudami, vartydami žodžius… Dėdė Šlepas šičia buvo nepralenkiamas – na, Dyvuti, na, kaivuti, na, žamuti – tu žragus kaip talbas takinas kur lepes daugo ir miaužoja po dėke – aš tik juokdavaus pašniurkšdamas, kniaukiau kaip talbas takinas… kol tardavau išeidamas – na, dėde Plešai, sivo rego – sivo rego, atsiliepdavo, ir – nešdavaus jį su visa dirbtuve savoj širdy…


„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“

sausio 21, 2013

Tai jau antroji knyga apie Lietuvos roko muzikos pradmenis Lietuvoje, kurioje minima Alytaus grupė ”Aisčiai”. Pirmoji – Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” (2011). Miela, kad tokie minienciklopediniai rašiniai pasiekia dar gyvus to laikmečio muzikantus. Sovietmečiu tokie reiškiniai kaip roko muzika ar hipiai egzistavo tik undergraunde. Tada apie knygą šia tematika geriau nesvajoti, o informacijos buvo tiek, kiek jos išsiverždavo pro tarybinio jaunuolio moralės ir kultūros sargų saugyklų plyšius.

Pora laiškų į glūkoidų pašto dėžutę apie įvykį.

Džiugu, kad Roko Radzevičiaus knyga apie LT roką jau pasirodė ir neužilgo bus knygyne, bet internetu žymiai pigiau – 30 Lt. Džiaugiuosi, kad ir mūsų “Aisčių” muzikinė veikla čia paminėta. Šaunu.   Alvydas A. Jegelevičius

Noriu pasidžiaugti, kad knyga „Lietuvos roko pionieriai“ jau yra. Labai dėkoju visiems jums už skirtą laiką. Knyga gavosi tikrai stora – 463 psl. Tik, gaila, visiems knygos padovanoti negalėsiu. Tad tuos, kas gali, kviečiu ją  įsigyti mūsų el.parduotuvėje.  Netrukus ji pasirodys ir knygynuose. Rokas Radzevičius

Skaitykite dar tik rengiamą tekstą apie ”Aisčius” Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ (tekstas netaisytas, foto įterpta mūsų). Alvydas A. Jegelevičius kukliai nutyli savo pastangas informacijos apie ”Aisčius” skleidime, tačiau paplokime jam už iniciatyvą ir taip bent virtualiai pagerbkime ”Aisčių ” grupės lyderį.

roko_pionieriai

„Aisčiai“ (Alytaus)

Alytaus Ryšių mazgo (gal tiksliau ir paprasčiau – Alytaus pašto rock (big-byto) grupė ?) tarybiškai vadinta kaip instrumentinis – vokalinis ansamblis „Aisčiai“ gyvavo 1968 – 1976 m., vadinamas pirmąja Alytaus roko grupe.

Pirma Aičių rock grupės sudėtis: Viktoras Jonkus „Vikcius“ – bosinė gitara, solinė gitara, pirmas ans. vadovas; Valdas Jurgelevičius „Valdukas“ – bosinė gitara; Rimgaudas Drumžlys „Bimbė“ -, gitara, vargonai, vokalas; Jonas Miliauskas – mušamieji; Lionė Navickaitė – vokalas;

aisciai_69

1969 -spalis. Tai gali būti pati pirmoji Aisčių nuotrauka. Grupės įkūrėjas – Viktoras Jonkus, prie ”bembų” – Simas Simanavičius.  Pirmąjį Aisčių logo trafaretą pagamino  fotografijos autorius Genius Vnarauskas. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

Grupės palaikytojai – Shmuel Tatz-Mulė, Seilius, Pilvelis, Bondarevas-Žora.

Vėliau į grupę įsiliejo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgnininkas Stasys Simanavičius-Simas ir Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, klavišiniai, vokalas).

Alvydas Jegelevičius-Jegelė (solo gitara, klavišiniai, solistas) Aisčiams vadovavo 1970-73 m.;

aisciai_3_slide

Alvydas Jegelevičius kairėje. Iš pašto veža aparatus į  restoraną ”Nemunas”, kuriame jie grojo beveik dešimtmetį. 

Romas Stankevičius – bosinė gitara, klavišiniai, Aisčių vadovas nuo 1973-76;

aisciai_slide_8

1975. Romas Stankevičius stovi kairėje . Centre Dalia Meisnerytė

Gintas Unguraitis – Aisčiams vadovavo iki 1977m.

aisciai_slide_11

 

bimbe

Rimgaudas Drumžlys-Bimbė pirmas kairėje. 1973

 

Rikantas Lilis – solistas-vokalistas, gitara;

 vacius-6

Rikantas Lilis antras iš dešinės . ”Aisčiai”  išdykauja. Su Janna. 1974 repeticijų salė pašte.

Dalia Meisnerytė – solistė-vokalistė;

Svetlana Serioginatė – solistė-vokalistė;

aisciai_4_slide

Visi trys aukščiau minėti dirbo LTSR Valstyb. Filharmonijoje.

Onutė Patackaitė – solistė-vokalistė, pranešėja;

Janina Jegelavičiūtė – solistė-vokalistė

Vaclovas Kazlauskas – solistas-vokalistas, mušamieji;

muzmenaivacius-5

Vaclovas Kazlauskas. Už jo poetas, bardas Albertas ”Šekspyras” Antanavičius  – niekada nevengdavo ”Aisčių” 

Ir prie Aisčių prisišlieję atlikėjai iš kitų Alytaus grupių

Algis Jakutis – solistas-vokalistas.

jakutis

1980.  Dainuoja Algis Jakutis. Drums – Valdas ”Vatuvkė” Ogijenko, dešinėje su akordeonu ”Abramo”. Juozo Muzikevičiaus fotoarchyvas.

Valentinas Chlevickas – vokalas, gitara;

aisciai_slide_17

Valentinas Chlevickas (dešinėje) su Gintu Unguraičiu-Dzilbum 1982

Romas Vaitkevičius „Cvekas“ – vokalas, gitara;

cvekas

1972. ”Kūrikai”: Vidas Lubauskas, Liudas ”Bulka” Bulkevičius,  Algis Verbauskas. Aukščiau –    Ričardas Čmieliauskas, Romas ”Cviakas” Vaitkevičius, Jonas Ptakauskas. Aldonos Marcinkevičienės fotoarchyvas 

Dainius Prusevičius – mušamieji;

aisciai_21_slide_cr

Dainius Prusevičius pas Dzilbų kieme 1981

[‘Aisčiai’]

Grupė susikūrė 1969 m., globojama Alytaus pašto viršininko ir grupės bosisto Viktoro Jonkaus tėvo, Juozo Jonkaus. „Aisčiai“ įsikūrė Alytaus pašto pastato trečiajame aukšte buvusioje salėje. Juozui Jonkui tai buvo gana rizikinga, nes laikotarpiu savo organizacijoje priglaudė grupės narius, kurių muzika turėjo maištavimo požymių.

Gintas Unguraitis:  „Aisčiai“ pirmieji, galima sakyt, pabandė roko muziką grot, gal ta muzika į roką nebuvo labai panaši… Tokios muzikos dar niekas nebuvo bandę grot. Buvo grojami koveriai. Dar nebuvo tokios roko muzikos, kurią būtų bandę patys kurt ir grot“ 

Pavojus buvo juntamas ne tik dėl grojamos muzikos, bet ir dėl paties grupės pavadinimo. Po pirmosios reklaminės „Aisčių“ koncerto afišos, kurioje buvo parašytas ir grupės pavadinimas, pasirodymo, Alytaus pašto grupė buvo dėl jo kritikuojama. „Aisčiams“ buvo teigiama, jog jie neturi teisės taip vadintis, todėl vėlesniuose koncertų skelbimuose buvo rašoma tik „Vokalinis – instrumentinis ansamblis“.

Pirmasis „Aisčių“ koncertas Alytuje įvyko 1969 m., po bene daugiau nei pusės metų repeticijų, tačiau jau prieš tai grupė spėjo apsilankyti Simne, Dauguose, Druskininkuose, Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke). 1970 m. muzikantų veikla išsiplėtė – pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose. 1970 m. gruodžio mėn. pradžioje Vilniaus Ryšių darbuotojų klube vyko pirmoji respublikinė ryšių įmonių meno saviveiklos kolektyvų apžiūra. Šioje apžiūroje „Aisčiai“, nors ir neseniai susikūrusi grupė, laimėjo pirmąją vietą rajonų kategorijoje. Taip pat buvo pripažinti „absoliučiai geriausio respublikoje“ vokalinio – instrumentinio ansamblio vardu.

Gintas Unguraitis:  „Konkurentai buvo „Gėlių vaikai“, aišku, mums ta pergalė nelabai dūšioj gera, mes vis tiktai grodavom tokią lietuvišką muziką, kuri vadinosi „estrada“. Nors gal ir pažangiai, tobulai tie dalykai būdavo atlikti, bet Stasio Daugirdo kūryba jau buvo ta, kuri vadinama „tikra“- jie patys kurdavo dainas, aranžuodavo, prasmingi tekstai… <….> Nors ir didžiuodavomės, bet žinodavom, kad ta pergalė nebuvo pelnyta“

Grupės repertuare skambėdavo įvairi muzika – tiek lietuvių bei tarybinių kompozitorių, tiek ir aranžuotų lietuvių liaudies ir užsienio kompozitorių dainos. 1970 m. prie grupės prisijungus jos naujam vadovui Alvydui Jegelevičiui, „Aisčių“ repertuaras pasipildė    ir jo kūrybos  dainomis – „Tik sapne“, „Žaliosios akys“, „Tu lauk manęs“ (visos trys alytiškio A.Saulyno tekstais), ir kitomis. Kai kurie grupės nariai jau buvo ragavę muzikos mokslų muzikos mokyklose  arba turėjo bent tam tikrus muzikinius pradmenis, todėl tų laikų garsių grupių (Monkies, Christie, Ten Years After, Manfred Mann) koverius iš klausos atkurti „Aisčiams“ nebuvo sunku – pavykdavo išmokti ir gitarų akordus, ir boso partijas, ir kt.

Igoris Riabovas:  „Aisčiai“ buvo muzikantų kalvė.“

„Aisčiai“  ne tik grojo, taip pat pasižymėjo ir „šviesos muzika“ – ant galinės scenos sienos buvo projektuojamos trijų spalvų (geltonos, žalios, raudonos arba mėlynos, žalios, raudonos) šviesos, mirksinčios ritmiškai į taktą. Įdomu tai, jog pateikdama Lietuvos trispalvės simboliką „šviesos muzikos“ metu, grupė neturėjo politizavimo idėjų. Valdžia dėl naudojamų šviesos spalvų priekaištų taip pat nereiškė.

Alvydas Jegelevičius: „Mes nepolitizavom ir valdžioj neieškojom priešų. Muzikos artumas buvo neginčijamas, tai buvo tas įspūdis,kai tu jauti, kad dainuoja bičiulis šalia, ne operos solistas arba ne rafinuotas estrados ideologizuotas atlikėjas su kauke veide <…> Artumo jausmas ir buvo demokratijos ir laisvės požymis, adekvatus tavo sielai.“

Grupėje „Aisčiai“ skirtingu laiku grojo nemažai muzikantų. Kai kurie jų „išėjo“ į profesionaliąją sceną, tobulėjo, kai kurie pasuko kitais keliais. Laikui bėgant „Aisčiai“ pradėjo  skalaidytis – grupės nariai pasklido po kitus Alytaus estradinius ansamblius, arba išvažiavo mokytis, dirbti  ir gyventi į kitus miestus.

2009. ”Aisčių” pasirodymas po 40 metų. Romas, Alvydas ir Gintas miesto sode. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

aisciai_2009

Parengta remiantis:

  1. Liudo Ramanausko interviu su A. Jegelevičiumi, I. Riabovu ir G. Unguraičiu (FM99);
  2. Komunistinis rytojus, 1970 lapkričio 7d., Nr. 132;
  3. Komunistinis rytojus, 1970 gruodžio 22, Nr. 151;
  4. Darbo vėliava, 1970 lapkričio 19 d. Nr. 137;
  5. www.glukoidai.wordpress.com
  6.  M.Peleckis-Kaktavičius, Rokas vienija, Mintis, 2011, Vilnius
  7. R. Radzevičiaus  interviu su A. Jegelevičiumi 2012 10 02

”Aisčių ” foto galerija:

galera_aisciai1


Du iš Kurorto susitinka Didžiąjame Obuolyje

gruodžio 20, 2012

Aplankyti zulusų gentį kažkur pietinėje Afrikoje turėtų būti gana impozantiška, neįprasta ir nepakartojama. Bet ten vykti reikėtų tik aplankius Jungtines Valstijas ar Kanadą – šalis, labai giminingas Vakarų Europai, bet pakankamai skirtingas, kad tai neliktų nepastebėta. Teko kalbėti su bendradarbe, kuri apie New Yorką atsiliepė gan šaltai. Mat matė tik gatves ir namus. Reikia nepamiršti, kad ten gyvena žmonės, daug žmonių, kurių mentalitetas unikalus savo skirtumais, nepamiršti, kad tai meno Meka ir Medina. Tai Didysis Obuolys ir Alvydas A. Jegelevičius dalelę jo atsikando…

Gruodžio 9, viešėdamas Niujorke pas žymų fizioterapeutą S.Tatz’ą, kompozitorius, atlikėjas, rašytojas, šaulys Alvydas Augustinas Jegelevičius susitiko su vietos lietuvių bendruomene ir surengė koncertą-susitikimą, kurio metu skaitė savo poetinius tekstus, o keletą savo populiarių dainų ten pat surepetavo ir atliko kartu su bendruomenės nariais. Susitikimo įrašą transliavo Niujorko lietuvių radijas, kurio redaktorė -vedėja profesorė ir šaulė Giedrė Kumpikaitė.
Susitikime dalyvavo ir Simo Kudirkos vardo šaulių būrio nariai Vida ir Algirdas Jankauskai. A. Jegelevičius taip pat susitiko su Niujorke gyvenančiais žymiais mūsų džiazo muzikantais – V. Borkovsky (bosine gitara) ir L.Sneider (piano).

klubas101

Pavėlavau, reikėjo čia atsidanginti anksčiau. Bet tai tik klubas, tik pastatas. Tikros legendos – muzikantai. Jie garsina visas tas skyles klubais vadinamas…

Jūsų Alvydas.

Daugiau viešnagės foto rasite ”Kelionių galerijoje”

galera_trip1


Sąsajos: ”Aisčiai”, Alytaus herbas ir viduramžių riteriai

gegužės 30, 2012

Eilutės iš Alvydo A. Jegelevičiaus laiško glūkoidams. Įdomūs pasikapstymai ”Aisčių” ir heraldikos istorijos srityje. Apie miestų herbus. Nuo 1970 m. heraldikos komisijos veikla uždrausta, miestams neleista vartoti herbų, tai sovietų pastangos įrodyti, kad gyvename CCCP ir prisiminti istoriją ar savivaldos atributus – tabu. 1995 m. dailininkas J. Galkus pagal senuosius miesto antspaudus atkūrė Alytaus miesto herbą: baltą rožę raudoname lauke. 1995 m. gruodžio 11 d. šį herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Alvydo Jegelevičiaus armijos laikų draugas Viktoras Šandorovas, su kuriuo kartu ne tik tarnavo, bet laisvalaikiu mokėsi lenkų kalbos, vertė straipsnius apie rock dievaičius, net ir romaną buvo įpusėję… Po daugelio metų, kai Viktoras pamatė Alvydo dainą per rusų centrinę TV, parašė laišką – Vilnius, filharmonija, Alvidasu… Jie abu bendrauja iki šiol, susirašinėja, juokauja. Viktoras gyvena dirba savo turizmo firmoj Sočyje. Laisvalaikiu fotografuoja. Aisčių reklaminį plakatą Alvydas tada nusiuntė Viktorui, bet dabar tokio pavyzdžio neturi. Gal kas nors išsaugojote? Dar apie Aisčius. Vienas glūkoidų skaitytojas netikėtai rado informaciją apie ”Aisčius” ir nurodė linką (žiūrėkite puslapio apačioje).

Alvydo Jegelevičiaus rašo. Čia garsus riterių stalas, pakabintas Winčestrio bažnyčioje, netoli Londono ir garsiojo Stounhendžo. Aplink ratu surašyti garsiausių riterių vardai, tačiau – kas pavaizduota centre? Koks ryšys tarp šio stalo ir mūsų Alytaus? Visi prisimenam pirminį Alytaus herbą su trim lelijom. Ačiūdie – jis liko rajono herbe, bet šis, manau, visiems alytiškiams pažįstamas žiedas, ar neprimena tų tarybinių laikų su Alytaus vardo ženkliukais. Tada įvairiai vadindavo tą žiedą. Aš ir pats nebežinau – lyg lelijos, lyg bulvės ar obels tas žiedas? Tokios nuomonės plito tais laikais. Kokia šio žiedo kilmė, koks augalas jį užaugino. Galim taip pat spėliot, bet ĮTARTINAS  PANAŠUMAS NEDUODA RAMYBĖS. AR TIE RITERIAI BUVO ALYTUJ, AR ALYTIŠKIAI BUVO TEN NUKELIAVĘ?..


Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu

Prisijunkite prie kitų 116 pasekėjų