Alvydas pristato savo naują knygą (atnaujinta 2014.04.01)

kovo 24, 2014

2014 kovo 31

Alvydas  pristato savo naują knygą ”Vydutis”

Be daugybės Alvydo kolegų, gerbėjų, knygos pristatyme dalyvavo ir Vilniaus alytiškiai – Albertas Antanavičius, Vidas Lubauskas, Algirdas Verbauskas su žmonyte Onyte, Eugenijus Vnarauskas, kuris fotografavo šį vakarą, dar Vilniaus Jegelevičiu sparnas – Gintaras Jegelevičius su žmona Vaiva ir mama Rūta, Alvydo sūnus Saulius Jegelevičius, Vilniaus rinktinės šauliai, kiti kolegos-menininkai, bendražygiai.

1-IMG_7203__m IMG_7338__mIMG_7210__m

Vakarą filmavo legendinis kino operatorius, Alvydo bendraamžis Algimantas Mikutėnas-Mikas. Žada sumontuot filmuką, kuriame nemažas dėmesys bus skirtas ir vakaro dalyviams.

Visas Eugenijaus Vnarausko foto apie renginį rasite čia.

Dalis foto nugulė

Vilniaus alytiškių klubo galeroje.

galera_klubas

 

___________________________________________

Alvydas  pristato savo naują knygą ”Vydutis”. Vilniaus alytiškių klubas dalyvaus, paspaus autoriui ranką, patapšnos per petį. Prašome mūsų neetatinį korespondentą Genių Vnarauską dalyvauti ir parengti fotoreportažą iš įvykio vietos. Veiksmas vyks Vilniaus Rašytojų Klube, K. Sirvydo g. 6,  2014 kovo 27 dieną  17:30 Vydutis_Jegeleviciaus-pl

ALIUZIJA Į NAUJĄ KNYGĄ

Dar 9- am dešimtmety vežiodavau savo berniukus-panevėžiečius pas močiutę, prie Nemuno – Joną ir Julių. Su Julium pradėjo vartaliot žodžius, kaitaliot vietom priebalses ir taip atradom kitokią lietuvių kalbą – IŠVERSTINĘ, arba liaudiškai vadinant – atbulišių kalbą, nes šis žodis buvo taikomas tiems, kas viską tarsi atbulom rankom daro, va. Taigi – tapom ir mes atbulišiais, tačiau kalbos žaidimai (prisimenat Cvirkos ver-tu, ver-aš, ver-mes… Po to – sėdėk užu kėdės, kumpytas rūkis  ir t.t. Bet mūsų atbulišių kalba – kitokia. Čia reikia staigiai išlupt priebalsę iš žodžio vidurio ir „pastatyt“ prieky, o priekinę – vidurin. Pvz. Balas tyras (labas rytas), bala nieda (diena), balas kavaras – vakaras (rakavas), sivo rego (viso gero), Dyvutis (Vydutis), dėdė Plešas (Šlepas),talbas takinas (baltas katinas) ir t.t. Taip pat galima vartaliot ir pavadinimus, vardus – Atylus, Tingas Ungutairis, Girvius Šeiba, Girvis Peleška, Alterbas Antavaničius, Aldyvas Gelejevičius ir galiausiai – TIELUVA, bet tai primena šiek tiek rusišką žodį, todėl išversiu – KŪNUVA (čia gyvena KŪNAI). Čia šiek tiek per anksti prasitariau, nes esu paruošęs spaudai knygą tokiu pavadinimu. Tai tiek apie atbulišių kalbą. O knygą ? Knygą reikia skaityt kaip apie save ir savo parašytą. Čia svarbiausia – vaikystės dvasia ir tas laikmetis – kokia 10-15 metų po karo. Viena geriausių nuotraukų iš Glukoidų fotogalerijos geriausiai atspindinti tą laikmetį yra – kurorto trumpakelnių nuotr., kurioje yra Dzilbukas, Piteriukas (Verbauskų) ir kiti kurorto trumpakelniai. Ir aš toks buvau ir daugelis mūsų valgėm duoną su obuoliais ir džiaugėmės pilnais pilvais… Tiek ir užtektų trumpam nupasakojimui. Vardan tos – A.J.

Kurorto-vaikai

AUTORIAUS ŽODIS

Gerb. Skaitytojau, Manau, kad vaikystės prisiminimai mus savotiškai maitina, kurstydami tą dvasinę ugnelę, kurios šviesa lydi visą gyvenimą. Kiekvienam iš mūsų bandymas sugrįžti į vaikystę ir pakeliauti seniai pradingusiais pėdsakais, takais, o dar bandyti pasekti ir prakalbinti tą savo mažą herojų – ne visada yra paprastas ir lengvas, tačiau,.. Kadangi viską piešia ir rašo pats gyvenimas, o laikmetis veda mus visus kartu – čia daug bendrų, kartu patirtų ir lengvai suprantamų panašumų… Vydučio kartą po karo pagimdė karo išgąsdinti jaunuoliai kartu su savo tėvais ir seneliais skaudžiai jautę ir kentę ne tik okupaciją, antrą karą, skausmingą pokarį, bet ir sudėtingą gyvenimą – kaip išlikt gyviem, sveikiem, susikurt kuklią, jaukią gūžtą ir saugiai užaugint vaikus ?.. Visokių čia istorijų būta. Daugybė panašiai supintų likimų, kartu patirto sielvarto ir skausmo, išdraskytų šeimos lizdų, vaikų našlaičių ir pusiau našlaičių, koks yra Vydutis, tačiau, gal tas skausmas užgrūdino ir sutelkė prie pačių svarbiausių ir pagrindinių dalykų – šventos kantrybės, vidinės šviesos, vilties, tikėjimo ir sugebėjimo džiaugtis kad ir paprastais dalykais, bet visada kartu, vardan mūsų visų ?..

Vydutis – vienas iš tų pakiemių vaikų, kurie minėtu laikmečiu Lietuvoje augo ir ragavo gyvenimą paskirai ir visi kartu, drauge, o juos pačius – gyvenimas savo čiuptuvėliais dar stipriau kuteno, dilgino, žnaibė, vartė, mėtė kaip šunyčius ir mokė pažint, suprast pasaulį, gintis ir išlikt. Nors laikas buvo neramus ir, atrodytų, vaikams tikrai sunkiai nesuprantamas, bet šie maži šnipeliai viską greit užuosdavo ir pajusdavo. Tai pokarinio nerimo vaikai, nepaprasti – padaužiški, drąsūs ir gilūs – įžvalgūs, išradingi ir kūrybingi. Kiekvienas jų yra patyręs pakankamai skausmo ir skriaudų ne tik iš svetimų, bet ir pačių artimiausių žmonių, net ir savo tėvų. Kiekvienas jų galėtų papasakot savas istorijas, tačiau tikiu – daugelis tų istorijų iš to laikmečio, be savų šeimyninių gyvenimo detalių, būtų vistiek šiek tiek panašios savo vaikiška ir žmogiška patirtim. Gal todėl jos tokios artimos ir brangios… Vydučio istorijoje autobiografinis momentas atviras ir lengvai suprantamas.

Autorius veda Vydutį nuo pirmų ryškių prisiminimų atkarpėlių šeimoje, po to išveda kieman, supažindina su keistais ir įdomiais žmonėmis, suveda su kiemo vaikais, stebi ir seka jų pėdsakais, kol Vydutis pamažu susilieja su savo amžininkais, įgaudamas bendrų bruožų ir tapdamas šios knygos herojumi, įprasminančiu ir tą sudėtingą laikmetį ir savo kartą. Tuo pačiu siekta ir savotiškai apginti, bei pagerbti mažą, smalsų vaiką. Tas vaikas, žinoma, seniai jau ir jūsų tėvas, jūsų senelis, bet – kamantinėkit, kalbinkit jį. Tegu kalba, tegu pasigiria, truputėlį pameluoja, tegu prisipažįsta klydęs ir tegu papasakoja savo istoriją…

VYDUČIO CITATA

… na, Dyvuti, na, pasneli, talbas bedesėli, apie ką valgoji – juokdavomės vėl abu nesąmoniaudami, vartydami žodžius… Dėdė Šlepas šičia buvo nepralenkiamas – na, Dyvuti, na, kaivuti, na, žamuti – tu žragus kaip talbas takinas kur lepes daugo ir miaužoja po dėke – aš tik juokdavaus pašniurkšdamas, kniaukiau kaip talbas takinas… kol tardavau išeidamas – na, dėde Plešai, sivo rego – sivo rego, atsiliepdavo, ir – nešdavaus jį su visa dirbtuve savoj širdy…


„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“

sausio 21, 2013

Tai jau antroji knyga apie Lietuvos roko muzikos pradmenis Lietuvoje, kurioje minima Alytaus grupė ”Aisčiai”. Pirmoji – Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” (2011). Miela, kad tokie minienciklopediniai rašiniai pasiekia dar gyvus to laikmečio muzikantus. Sovietmečiu tokie reiškiniai kaip roko muzika ar hipiai egzistavo tik undergraunde. Tada apie knygą šia tematika geriau nesvajoti, o informacijos buvo tiek, kiek jos išsiverždavo pro tarybinio jaunuolio moralės ir kultūros sargų saugyklų plyšius.

Pora laiškų į glūkoidų pašto dėžutę apie įvykį.

Džiugu, kad Roko Radzevičiaus knyga apie LT roką jau pasirodė ir neužilgo bus knygyne, bet internetu žymiai pigiau – 30 Lt. Džiaugiuosi, kad ir mūsų “Aisčių” muzikinė veikla čia paminėta. Šaunu.   Alvydas A. Jegelevičius

Noriu pasidžiaugti, kad knyga „Lietuvos roko pionieriai“ jau yra. Labai dėkoju visiems jums už skirtą laiką. Knyga gavosi tikrai stora – 463 psl. Tik, gaila, visiems knygos padovanoti negalėsiu. Tad tuos, kas gali, kviečiu ją  įsigyti mūsų el.parduotuvėje.  Netrukus ji pasirodys ir knygynuose. Rokas Radzevičius

Skaitykite dar tik rengiamą tekstą apie ”Aisčius” Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ (tekstas netaisytas, foto įterpta mūsų). Alvydas A. Jegelevičius kukliai nutyli savo pastangas informacijos apie ”Aisčius” skleidime, tačiau paplokime jam už iniciatyvą ir taip bent virtualiai pagerbkime ”Aisčių ” grupės lyderį.

roko_pionieriai

„Aisčiai“ (Alytaus)

Alytaus Ryšių mazgo (gal tiksliau ir paprasčiau – Alytaus pašto rock (big-byto) grupė ?) tarybiškai vadinta kaip instrumentinis – vokalinis ansamblis „Aisčiai“ gyvavo 1968 – 1976 m., vadinamas pirmąja Alytaus roko grupe.

Pirma Aičių rock grupės sudėtis: Viktoras Jonkus „Vikcius“ – bosinė gitara, solinė gitara, pirmas ans. vadovas; Valdas Jurgelevičius „Valdukas“ – bosinė gitara; Rimgaudas Drumžlys „Bimbė“ -, gitara, vargonai, vokalas; Jonas Miliauskas – mušamieji; Lionė Navickaitė – vokalas;

aisciai_69

1969 -spalis. Tai gali būti pati pirmoji Aisčių nuotrauka. Grupės įkūrėjas – Viktoras Jonkus, prie ”bembų” – Simas Simanavičius.  Pirmąjį Aisčių logo trafaretą pagamino  fotografijos autorius Genius Vnarauskas. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

Grupės palaikytojai – Shmuel Tatz-Mulė, Seilius, Pilvelis, Bondarevas-Žora.

Vėliau į grupę įsiliejo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgnininkas Stasys Simanavičius-Simas ir Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, klavišiniai, vokalas).

Alvydas Jegelevičius-Jegelė (solo gitara, klavišiniai, solistas) Aisčiams vadovavo 1970-73 m.;

aisciai_3_slide

Alvydas Jegelevičius kairėje. Iš pašto veža aparatus į  restoraną ”Nemunas”, kuriame jie grojo beveik dešimtmetį. 

Romas Stankevičius – bosinė gitara, klavišiniai, Aisčių vadovas nuo 1973-76;

aisciai_slide_8

1975. Romas Stankevičius stovi kairėje . Centre Dalia Meisnerytė

Gintas Unguraitis – Aisčiams vadovavo iki 1977m.

aisciai_slide_11

 

bimbe

Rimgaudas Drumžlys-Bimbė pirmas kairėje. 1973

 

Rikantas Lilis – solistas-vokalistas, gitara;

 vacius-6

Rikantas Lilis antras iš dešinės . ”Aisčiai”  išdykauja. Su Janna. 1974 repeticijų salė pašte.

Dalia Meisnerytė – solistė-vokalistė;

Svetlana Serioginatė – solistė-vokalistė;

aisciai_4_slide

Visi trys aukščiau minėti dirbo LTSR Valstyb. Filharmonijoje.

Onutė Patackaitė – solistė-vokalistė, pranešėja;

Janina Jegelavičiūtė – solistė-vokalistė

Vaclovas Kazlauskas – solistas-vokalistas, mušamieji;

muzmenaivacius-5

Vaclovas Kazlauskas. Už jo poetas, bardas Albertas ”Šekspyras” Antanavičius  - niekada nevengdavo ”Aisčių” 

Ir prie Aisčių prisišlieję atlikėjai iš kitų Alytaus grupių

Algis Jakutis – solistas-vokalistas.

jakutis

1980.  Dainuoja Algis Jakutis. Drums – Valdas ”Vatuvkė” Ogijenko, dešinėje su akordeonu ”Abramo”. Juozo Muzikevičiaus fotoarchyvas.

Valentinas Chlevickas – vokalas, gitara;

aisciai_slide_17

Valentinas Chlevickas (dešinėje) su Gintu Unguraičiu-Dzilbum 1982

Romas Vaitkevičius „Cvekas“ – vokalas, gitara;

cvekas

1972. ”Kūrikai”: Vidas Lubauskas, Liudas ”Bulka” Bulkevičius,  Algis Verbauskas. Aukščiau -    Ričardas Čmieliauskas, Romas ”Cviakas” Vaitkevičius, Jonas Ptakauskas. Aldonos Marcinkevičienės fotoarchyvas 

Dainius Prusevičius – mušamieji;

aisciai_21_slide_cr

Dainius Prusevičius pas Dzilbų kieme 1981

['Aisčiai']

Grupė susikūrė 1969 m., globojama Alytaus pašto viršininko ir grupės bosisto Viktoro Jonkaus tėvo, Juozo Jonkaus. „Aisčiai“ įsikūrė Alytaus pašto pastato trečiajame aukšte buvusioje salėje. Juozui Jonkui tai buvo gana rizikinga, nes laikotarpiu savo organizacijoje priglaudė grupės narius, kurių muzika turėjo maištavimo požymių.

Gintas Unguraitis:  „Aisčiai“ pirmieji, galima sakyt, pabandė roko muziką grot, gal ta muzika į roką nebuvo labai panaši… Tokios muzikos dar niekas nebuvo bandę grot. Buvo grojami koveriai. Dar nebuvo tokios roko muzikos, kurią būtų bandę patys kurt ir grot“ 

Pavojus buvo juntamas ne tik dėl grojamos muzikos, bet ir dėl paties grupės pavadinimo. Po pirmosios reklaminės „Aisčių“ koncerto afišos, kurioje buvo parašytas ir grupės pavadinimas, pasirodymo, Alytaus pašto grupė buvo dėl jo kritikuojama. „Aisčiams“ buvo teigiama, jog jie neturi teisės taip vadintis, todėl vėlesniuose koncertų skelbimuose buvo rašoma tik „Vokalinis – instrumentinis ansamblis“.

Pirmasis „Aisčių“ koncertas Alytuje įvyko 1969 m., po bene daugiau nei pusės metų repeticijų, tačiau jau prieš tai grupė spėjo apsilankyti Simne, Dauguose, Druskininkuose, Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke). 1970 m. muzikantų veikla išsiplėtė – pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose. 1970 m. gruodžio mėn. pradžioje Vilniaus Ryšių darbuotojų klube vyko pirmoji respublikinė ryšių įmonių meno saviveiklos kolektyvų apžiūra. Šioje apžiūroje „Aisčiai“, nors ir neseniai susikūrusi grupė, laimėjo pirmąją vietą rajonų kategorijoje. Taip pat buvo pripažinti „absoliučiai geriausio respublikoje“ vokalinio – instrumentinio ansamblio vardu.

Gintas Unguraitis:  „Konkurentai buvo „Gėlių vaikai“, aišku, mums ta pergalė nelabai dūšioj gera, mes vis tiktai grodavom tokią lietuvišką muziką, kuri vadinosi „estrada“. Nors gal ir pažangiai, tobulai tie dalykai būdavo atlikti, bet Stasio Daugirdo kūryba jau buvo ta, kuri vadinama „tikra“- jie patys kurdavo dainas, aranžuodavo, prasmingi tekstai… <….> Nors ir didžiuodavomės, bet žinodavom, kad ta pergalė nebuvo pelnyta“

Grupės repertuare skambėdavo įvairi muzika – tiek lietuvių bei tarybinių kompozitorių, tiek ir aranžuotų lietuvių liaudies ir užsienio kompozitorių dainos. 1970 m. prie grupės prisijungus jos naujam vadovui Alvydui Jegelevičiui, „Aisčių“ repertuaras pasipildė    ir jo kūrybos  dainomis – „Tik sapne“, „Žaliosios akys“, „Tu lauk manęs“ (visos trys alytiškio A.Saulyno tekstais), ir kitomis. Kai kurie grupės nariai jau buvo ragavę muzikos mokslų muzikos mokyklose  arba turėjo bent tam tikrus muzikinius pradmenis, todėl tų laikų garsių grupių (Monkies, Christie, Ten Years After, Manfred Mann) koverius iš klausos atkurti „Aisčiams“ nebuvo sunku – pavykdavo išmokti ir gitarų akordus, ir boso partijas, ir kt.

Igoris Riabovas:  „Aisčiai“ buvo muzikantų kalvė.“

„Aisčiai“  ne tik grojo, taip pat pasižymėjo ir „šviesos muzika“ – ant galinės scenos sienos buvo projektuojamos trijų spalvų (geltonos, žalios, raudonos arba mėlynos, žalios, raudonos) šviesos, mirksinčios ritmiškai į taktą. Įdomu tai, jog pateikdama Lietuvos trispalvės simboliką „šviesos muzikos“ metu, grupė neturėjo politizavimo idėjų. Valdžia dėl naudojamų šviesos spalvų priekaištų taip pat nereiškė.

Alvydas Jegelevičius: „Mes nepolitizavom ir valdžioj neieškojom priešų. Muzikos artumas buvo neginčijamas, tai buvo tas įspūdis,kai tu jauti, kad dainuoja bičiulis šalia, ne operos solistas arba ne rafinuotas estrados ideologizuotas atlikėjas su kauke veide <…> Artumo jausmas ir buvo demokratijos ir laisvės požymis, adekvatus tavo sielai.“

Grupėje „Aisčiai“ skirtingu laiku grojo nemažai muzikantų. Kai kurie jų „išėjo“ į profesionaliąją sceną, tobulėjo, kai kurie pasuko kitais keliais. Laikui bėgant „Aisčiai“ pradėjo  skalaidytis – grupės nariai pasklido po kitus Alytaus estradinius ansamblius, arba išvažiavo mokytis, dirbti  ir gyventi į kitus miestus.

2009. ”Aisčių” pasirodymas po 40 metų. Romas, Alvydas ir Gintas miesto sode. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

aisciai_2009

Parengta remiantis:

  1. Liudo Ramanausko interviu su A. Jegelevičiumi, I. Riabovu ir G. Unguraičiu (FM99);
  2. Komunistinis rytojus, 1970 lapkričio 7d., Nr. 132;
  3. Komunistinis rytojus, 1970 gruodžio 22, Nr. 151;
  4. Darbo vėliava, 1970 lapkričio 19 d. Nr. 137;
  5. www.glukoidai.wordpress.com
  6.  M.Peleckis-Kaktavičius, Rokas vienija, Mintis, 2011, Vilnius
  7. R. Radzevičiaus  interviu su A. Jegelevičiumi 2012 10 02

”Aisčių ” foto galerija:

galera_aisciai1


Du iš Kurorto susitinka Didžiąjame Obuolyje

gruodžio 20, 2012

Aplankyti zulusų gentį kažkur pietinėje Afrikoje turėtų būti gana impozantiška, neįprasta ir nepakartojama. Bet ten vykti reikėtų tik aplankius Jungtines Valstijas ar Kanadą – šalis, labai giminingas Vakarų Europai, bet pakankamai skirtingas, kad tai neliktų nepastebėta. Teko kalbėti su bendradarbe, kuri apie New Yorką atsiliepė gan šaltai. Mat matė tik gatves ir namus. Reikia nepamiršti, kad ten gyvena žmonės, daug žmonių, kurių mentalitetas unikalus savo skirtumais, nepamiršti, kad tai meno Meka ir Medina. Tai Didysis Obuolys ir Alvydas A. Jegelevičius dalelę jo atsikando…

Gruodžio 9, viešėdamas Niujorke pas žymų fizioterapeutą S.Tatz’ą, kompozitorius, atlikėjas, rašytojas, šaulys Alvydas Augustinas Jegelevičius susitiko su vietos lietuvių bendruomene ir surengė koncertą-susitikimą, kurio metu skaitė savo poetinius tekstus, o keletą savo populiarių dainų ten pat surepetavo ir atliko kartu su bendruomenės nariais. Susitikimo įrašą transliavo Niujorko lietuvių radijas, kurio redaktorė -vedėja profesorė ir šaulė Giedrė Kumpikaitė.
Susitikime dalyvavo ir Simo Kudirkos vardo šaulių būrio nariai Vida ir Algirdas Jankauskai. A. Jegelevičius taip pat susitiko su Niujorke gyvenančiais žymiais mūsų džiazo muzikantais – V. Borkovsky (bosine gitara) ir L.Sneider (piano).

klubas101

Pavėlavau, reikėjo čia atsidanginti anksčiau. Bet tai tik klubas, tik pastatas. Tikros legendos – muzikantai. Jie garsina visas tas skyles klubais vadinamas…

Jūsų Alvydas.

Daugiau viešnagės foto rasite ”Kelionių galerijoje”

galera_trip1


Sąsajos: ”Aisčiai”, Alytaus herbas ir viduramžių riteriai

gegužės 30, 2012

Eilutės iš Alvydo A. Jegelevičiaus laiško glūkoidams. Įdomūs pasikapstymai ”Aisčių” ir heraldikos istorijos srityje. Apie miestų herbus. Nuo 1970 m. heraldikos komisijos veikla uždrausta, miestams neleista vartoti herbų, tai sovietų pastangos įrodyti, kad gyvename CCCP ir prisiminti istoriją ar savivaldos atributus – tabu. 1995 m. dailininkas J. Galkus pagal senuosius miesto antspaudus atkūrė Alytaus miesto herbą: baltą rožę raudoname lauke. 1995 m. gruodžio 11 d. šį herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Alvydo Jegelevičiaus armijos laikų draugas Viktoras Šandorovas, su kuriuo kartu ne tik tarnavo, bet laisvalaikiu mokėsi lenkų kalbos, vertė straipsnius apie rock dievaičius, net ir romaną buvo įpusėję… Po daugelio metų, kai Viktoras pamatė Alvydo dainą per rusų centrinę TV, parašė laišką – Vilnius, filharmonija, Alvidasu… Jie abu bendrauja iki šiol, susirašinėja, juokauja. Viktoras gyvena dirba savo turizmo firmoj Sočyje. Laisvalaikiu fotografuoja. Aisčių reklaminį plakatą Alvydas tada nusiuntė Viktorui, bet dabar tokio pavyzdžio neturi. Gal kas nors išsaugojote? Dar apie Aisčius. Vienas glūkoidų skaitytojas netikėtai rado informaciją apie ”Aisčius” ir nurodė linką (žiūrėkite puslapio apačioje).

Alvydo Jegelevičiaus rašo. Čia garsus riterių stalas, pakabintas Winčestrio bažnyčioje, netoli Londono ir garsiojo Stounhendžo. Aplink ratu surašyti garsiausių riterių vardai, tačiau – kas pavaizduota centre? Koks ryšys tarp šio stalo ir mūsų Alytaus? Visi prisimenam pirminį Alytaus herbą su trim lelijom. Ačiūdie – jis liko rajono herbe, bet šis, manau, visiems alytiškiams pažįstamas žiedas, ar neprimena tų tarybinių laikų su Alytaus vardo ženkliukais. Tada įvairiai vadindavo tą žiedą. Aš ir pats nebežinau – lyg lelijos, lyg bulvės ar obels tas žiedas? Tokios nuomonės plito tais laikais. Kokia šio žiedo kilmė, koks augalas jį užaugino. Galim taip pat spėliot, bet ĮTARTINAS  PANAŠUMAS NEDUODA RAMYBĖS. AR TIE RITERIAI BUVO ALYTUJ, AR ALYTIŠKIAI BUVO TEN NUKELIAVĘ?..


Kūrybinė asmenybė be skydo? (Ginčai – su negatyvu ir pozityvu)

kovo 30, 2012

Glūkoidų puslapiuose po keleto dienų apsilankys 200 000-tasis lankytojas,  mes tinklapyje parašėm jau virš 200 rašinių, tad šį Alvydo straipsnį sąlyginai laikykime tuos statistinius skaičiukus apvainikuojančiu-jubiliejiniu.
Plačiame pasaulyje retas meno žmogus išsilaiko iš savo kūrybos. Jis dažnai priverstas dirbti kažką kita, kad išgyventų. Kiek garsenybių mirė skurde ir tik vėliau pateko į meno istorijos vadovėlius ar enciklopedijas. Viduramžiais dažnai tik bažnyčia teikė užsakymus skulptoriams, tapytojams ir taip garsino talento nestokojančius genijus. Šiandien reikia pačiam būti genijum, norint gyvam esant išgarsėti ir gyventi orų ir nepriklausomą gyvenimą. Kad taip atsitiktų, turi būti visa seka įvykių, susijusių su sponsoriais, manageriais
, stūmėjais, pažintimis, reklama, įgimtu veiklumu. Visa tai nėra kūryba ir gali liūdinti. Vis tik tikrai talentingam kūrėjui išlieka  ironiška galimybė jau po mirties patekti į minėtus vadovėlius ir enciklopedijas ir būti visuotinai pripažintam. Skaitykite Alvydo staripsnį, kurio tikslas perteikti mintį, jo paties žodžiais tariant, jog ”Menininkas – visų pirma – toks pats žmogus kaip ir kiti, nors iš pirmo žvilgsnio dažnai atrodo nedirbantis, tik kuriantis. Tačiau ta kūryba ne tokia jau lengva, o kūrybiniai arimai, deja – ne visiems įveikiami. Tai visai kitos jėgos, kita ištvermė… Iš čia straipsnio inspiracijos”.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Šiandieną įvairių sąvokų ir apibrėžmų vedami, galim labai lengvai susirast pakankamai informacijos ir šia tema – mokslinių, psichologijos, filosofijos traktatų, knygų, vadovėlių, įvairių esė, narpliojančių sudėtingus kūrėjo ir laikmečio, kūrėjo ir visuomenės santykius dažnai sukurtus ir surašytus ne tik menotyros žmonių, bet ir pačių kūrėjų ir dar įvairių autorių įmantriai sukurtų daugybę žodinių raizginių-konstrukcijų įvairiai apibudinančių tą patį dalyką. Tačiau galim kalbėt ir paprasčiau ir suprantamiau, pagaliau – ir lietuviškiau, be tų painių apibrėžimų, kurie dažnai užsmaugia net ir gražiausią temą.

Tad gal geriau atvirai ir nuoširdžiai pakalbėt, pasiginčyt apie kūrybinę asmenybę kaip asmenybę be skydo, be saugiklių, be įvairių grupuočių apsaugos – vienišą, jautrią, pažeidžiamą, nemokančią gintis, kariaut nei žodžiais, nei kumščiais. Juk ne visi išmoko senas tarybines pamokas, ypač tą – apie antrą laimę (visi žinot), o šiais laikais jaunieji menininkai gal ir visai nežino kas tai ?.. Tiek to – ir nereikia, nes tas, buvęs tarybinis nachališkumas (jo dabar nėra) šiais laikais apibudinamas visai kitaip, arba – vos vos panašiai. Dabar jis tapo subtilesnis, dar labiau rafinuotesnis, mažiau pastebimas, pridengtas įvairiom išmoningom sąvokom, sakykim – šiuolaikišku rinkos konkurencingumu, o tai skamba žymiai gražiau, grakščiau ir netgi patraukliau, dar – sugebėjimu prisitaikyt, diplomatiniu lankstumu ir taip toliau. Čia gi tik sveikiausia konkurencija – jokio lipimo ant galvų, tiesiog – taip turi būt, tai natūrali ekonomikos, demokratinio kapitalizmo (ar atvirkščiai) sąlyga, taisyklė, ar ne? Tai kas ir kaip ja naudojasi?

Kapitalinį demokratizmą (!) jau patyrėm ir išbandėm. Išgriovę senas užtvaras šovėm laisvėn, veržėmės tuntais pro visus vartus, bromus, tarpuvartes visur kur tik įmanoma. Chorais lipom stumdydamiesi į scenas, tribūnas, televizijos ir kino ekranus, nors niekas nekvietė, bet šaukėm – mes esame laisvi, mes esam visi lygūs, svarbūs ir vertingi, ne tik op ar pop solistai, artistai, poetai, dailininkai. Mes esam taip pat savotiškos žvaigždės, žvaigždelės, nors niekas nesiklauso ir negirdi, bet vistiek mes esam tas tikrasis tautos žvaigždynas, supantis ir šildantis pačias ryškiausias mūsų meno, politikos, valdžios ir verslo žvaigždes, ir ne todėl, kad esam patys tikriausi ir kantriausi mokesčių mokėtojai, o tiesiog todėl, kad esam tokia tauta.

Na ir gerai – džiaukimės, varžykimės ir rungtyniaukim. Tai mūsų visų demokratinė teisė ir sveika kapitalistinė konkurencija – kas kad braudamasis primynei kam galvą, ausį, nosį – žinosi kaip pirmam brautis ir lyst – va tau, kolera, va tau, artiste – asmenybė atsirado… Čia – kas pirmesnis tas greitesnis, tas gudresnis, tas stipresnis, bet… Prabunda tūlas negatyvas ir klausia – tai negi kaip miške, tarp žvėrių, reiks kautis ir gyventi vadovaujantis principu – kas ką ?.. Juk tėvai mokė prisitaikyt, nesipykt, nesibart, apeit visas kliūtis, duot durnam kelią ir panašiai. Bet, jeigu taip ir visur gyvenime – kiekvienam darbe, mene, kūryboj, scenoj – kaip miške?..

O tas gyvenimas, o ta scena – pabunda pozityvas – kur ?.. Ar tai ne mūsų gatvės, aikštės, skverai, stadionai, upių, ežerų, jūros pakrantės, piliakalniai, kapai, miškai ir girios – visa tėvynė kaip viena scena.

Rodos ir taip ir taip gerai – ir abudu teisūs. Beliktų tik primint bičių šeimos gyvenimo taisykles ir principus, kad taptų visiems aišku jog kiekvienas turim ir privalom turėt savo veiklos sritį – artojas aria, pjovėjas pjauna, kepėjas kepa ir taip toliau – iki kūrybinės asmenybės, kurios paskirtis ir likimas, atrodytų toks pat kaip artojo ir visų kitų sričių artojų – dirbti, kurti ir dalintis tomis dovanomis su visais kitais tautiečiais, jei tikrai suprantam, kad kiekviena veiklos sritis tolygiai gerbtina – neaukštinant vienos prieš kitą.

Tai ko tada trūksta ir ko labiausiai reikia kūrybinei asmenybei?.. Dėmesio, įvertinimo, pinigų, premijų, medalių, garbės – trina nosį negatyvas. Pasiginčykim – kelia smilių pozityvas. Garbės reikia gerbėjams. Medaliams – krūtinės. Premijos ir pinigai turėtų patys susirasti autorių, bet jei tai sudėtinga, kolegos turėtų padėt, dar kas,.. Tikėkim – jie padeda. Įvertinimas menininkui yra jo sukurti darbai. Jie viską padaro – skina šlovės kelią ir kelia savo autorių-kūrėją į aukštybes, kad ir kiek reikėtų laukt, bet tai vistiek kažkada atsitinka ir tada skamba „Tebūnie menas“. Tai ir viskas, atrodytų, bet – lieka dėmesys – taip taip taip. Tai pats svarbiausias dalykas – dėmesys, prieš kurį nublanksta viskas. Dėmesys ne tik menininko statusui, ne nusipelniusiam kūrėjui, bet pirmiausia – žmogui, o visa kita – vėliau, savaime. Tai dėmesys kai jauti – esi tikrai reikalingas, gerbiamas ir vertinamas kaip kuriantis žmogus. Tai toks dėmesys, kurį pajutęs galėtum jaustis ir gyvent laisvai, užtikrintai ir patogiai. Nieko neprašinėt, nesiblaškyt, o kantriai dirbt ir kurt susikaupdamas kai gali ir – pelnytai ilsėtis, rašyt savo memuarus kai ateis laikas. Rodos, tik tiek, bet gal tai labai daug? Ar tikrai?.. Verta primint Egziuperi eilutę, kad – tauta negali suklestėti, kol nesupranta, kad arti lauką – toks pats garbingas darbas kaip rašyti poemas…

Tikrą menininką visi pastebi, net ir pirštais pabado – va, tas trenktas su smilium smilkiny, o tai argi ne tikras dėmesys, ar tai ne tiktras įvertinimas ?.. Žinoma, kad jau taip – esi pastebėtas. Juk visais laikais menininkai taip buvo vertinamai, tad ir šiais, tiktai dabar kiek sunkiau su ta kūryba – jei pats nemoki prekiaut, neturi pakankamai lėšų, pastovaus darbo, arba solidaus globėjo. Nelabai gali ir pasirodyt tikru menininku – surengt solidžią parodą, išleisti knygą, įrašyti garso plokštelę, o užsispyrus džirint vienu peiliuku medines skulptūras kaip Šepka, ar akmenines kaip Liaudanskas ?.. Ne, jau ne tie laikai. Tai va – porina negatyvas – tarybiniai laikai, kai valdžia menininkais rūpinosi ir jų kūrinius pastoviai pirko, praėjo. Užtat ir išlepino juos taip, kad daugelis tų laikų kūrėjų niekaip negali prisitaikyt prie naujų rinkos sąlygų, nemoka vaikščiot kur reikia, pas ką reikia, prašyt ir rankiot, kurt išpūstų kūrybinių projektų, be to – nelabai simpatiški, diplomatiški, nemoka vizgint uodega, šypsenos neišspaudžia, šneka drovėdamiesi, striginėdami, sunkiai reiškia mintis, painiai formuluoja savo norus ir taip toliau. Ką su tokiais daryt ? Skirt vienkartinę pašalpą ir grūst laukan, kad daugiau nesibaladotų į valdiškas duris. Geriau tegu eina per rinką, pasirankioja pas savo senus kolegas, bičiulius, kurių dauguma nors ir ne menininkai, bet įsitvirtinę gyvenime pakankamai stipriai tai valdžioje, tai versle.

Na, na,.. Eit ir rankiot – priešinasi pozityvas – tegu eina kas nori ir sugeba. Tikras menininkas tiesos ieško mene, o ne valstybinėse institucijose. Laikai jau kiti ir žmonės visai kiti, kitoks jaunimas ir per tuos nepriklausomybės metus užaugusi ir subrendusi jaunoji menininkų-vadybininkų-prodiuserių karta, kurie patys kuria, dažnai patys save administruoja ir pristato, nors žmonės iš jų kartais skaudžiai pasišaipo – patys groja, šoka ir dainuoja, na ir tegu, tegu. Be jokio skepsio pripažinkim tai ir džiaukimės kad jaunimas dirba, kruta. Girkim ir palaikykim jį. Tegu daro, tegu kuria ir rodo savo kūrinius visiems, tegu šlovina mūsų tautą. Pasaulis keičiasi. Jį keičia ateinančios naujos kartos. Meno suvokimas, paskirtis, vertinimo svertai ir pats menininkas keičiasi, universalėja, dingsta ribos kadaise griežtai spaudusios kūrėjus į profesinius rėmus – tu skulptorius, tu kompozitorius, tu poetas, tu artistas – ir viskas. Tarsi daugiau išmanyti apie kitas meno sritis, o dar ir pačiam pabandyti kurti ir rodyti kitokią savo kūrybą tada neturėjai teisės. Juk tokių – kūrybos institutų niekada nebuvo, o gal ir nereikia. Išmokti galima tik amato. Menininkas – tai kūryba galvoj, o amatas rankose. Taigi – šiandien jau kitokia tiesa ir rytoj ji bus kitokia, turi būt kitokia, nes kitaip – kaip kūdroj. Sąstingis gyvenime, mene – visur. Tai visiems žinoma, todėl ir vakarykščiai mitai, legendos, o ir vakarykščiai herojai, didvyriai rytdienos šviesoj dažnai ne visada atrodo tokie teigiami ir gražūs. Būna juk, buvo ir taip – matėm, matom, bet – kur mūsų kūrybinė asmenybė?..

…žinoma kur – kaip visada, pasinėrus į savo-ne savo transą, euforijos-depresijos verpetus, dirba, kuria užsidarius. Kankinasi, džiaugiasi, verkia, juokias – tai jos tikrasis pasaulis, paskirtis, lemtis, pragaras-rojus, viskas, bet – toks kuriančio žmogaus gyvenimas. Ir nors dažnai mes apstulbę žavimės menininkų išmoningumu, profesionalumu ir jų fantastiškais darbais, bet, turbūt, retai susimąstom, kad iš tikro jie yra tikrų tikriausi įkaitai mene, ar tiesiog – įrankiai savo mūzų, ar paties Aukščiausiojo rankose. Jiems nereikia ypatingai ko nors daugiau nei paprastam žmogui, tik gerų medžiagų, gerų įrankių ir šiltos jaukios dirbtuvėlės, kurioje jie galėtų dirbt, kurt ir ten pat gyvent. Ir tik menininkai žino koks kartais produktyvus būna tingėjimas, nors ir ilgas, ir per kokį trumpą, menininko suspaustą laiką gimsta dideli darbai. Be pačių menininkų to niekas nežino, užtat kai dirbantiems nuo devynių iki penkių į klausimą – kur dirbi – atsakai, kad esi menininkas, beveik visada pradžioj išgirsti susižavėjimo kupiną papliupą – o, tau faina – ir tuoj pat dar kartą tą patį klausimą – tai, o kur dirbi ?.. Manyk – anoks čia tavo darbas ta kūryba, vienas malonumas, bet užtat mes, užtat mes kaip dirbam,.. Bet menininkams čia jokių nuoskaudų nėra, nes darbas darbui nelygus, o aiškint kažkam jo krūvį, svarbą – ar reikia? Tada liks tik darbo aiškinimas, o tai lygu sekančiai išvadai – kas mosikuoja galva, dar nereiškia, kad galvoja, jei rankomis – nereiškia kad dirba ar mušasi, o jei kas rėkia įnirtingai, dar nereiškia, kad tūlui skauda, ar kas jį muša. Gal tai tikras poetas žmonijos skausmą šitaip deklaruoja, nors pro jį kaip pro vienišą kuolą ar akmenį praslenka minia vis tirštėdama nešas kaip upė ir trina savo kely viską viską – ir ploną kuolelį ir mažą akmenėlį ritina, trina, mala į smiltis…

Gerai, baigiam pradėti,.. Laikai pasikeitė be mūsų norų ir vilčių. Revoliucinė formulė „kas buvo nieks, tas taps viskuo“ egzistuoja jau nuo amžių amžių, tad – neperspjausim ir mes jos. Tai velniškai patogu ir mūsų nepriklausomybės laikmečiu, tik – jei tiek pat reikės laukt naujos revoliucijos, kurią kažkas kitas turės sukelti, bet ne mes, ne mes ?.. Tai kokią gėdos didybę paliksim savo vaikaičiams, kai apie tai rašys kiti amžininkai ir tikri liudininkai? Juk tiesa vistiek kažkada išlys ir badys akis gėdos stulpais akis ne tik buvusių ir esamų herojų vaikaičiams, bet ir mums visiems…

Lyg ir viskas, ar ne?.. Ar reikia dar tęsti šį rašinį, kol rašinys nepradėjo vedžiot paties autoriaus ? Juk apie grynai žmogiškus ir visiem suprantamus kūrybinės asmenybės poreikius daug kalbėt nereikia ? Reikia visai nedaug, tik jautrumo, tam tikro supratimo ir pagarbos kuriančiam žmogui. Juk apie tuos pasišventusius, bet nepraktiškus menininkus, tikrus individualistus, vengiančius viešumos, bet sugebančius drąsiai reikšti savo tiesas ir apie tai kaip tokius (nepatogius) traiško įvairios konjunktūrinės grupelės, grupuotės, dar kas,.. Ir apie bandančius prisitaikyt – drovius, baikščius ir nuolankius žvėrelius, kantriai laukiančius kažkokioje eilėje savo kuklaus davinio,.. Ir apie tų įvairių grupuočių nuoširdžias (tikėkim) galimybes padėti menininkams, ir ypatingą tos pagalbos skirstymo tvarką, apie įvairiausius projektus, ypatingus administratorius, apie painius koridorius su daugybe kabinetų ir įvairiausių durų, už kurių kartais taip trokštama sutikt net ne žmogų, o greičiau gaut palankų sprendimą, parašą, dar ką…

Pagaliau, šiandien galim vertint menininko situaciją senoviškai ir visiems suprantamai – kaip fronte – nieko nauja, bet viskas seniai žinoma. Tik priešų ir savų dėmesio stinga. Čia priešų – va, sušunka braukdamas nykščiu per gerklę negatyvas, o pozityvas solidžiau atitaria – piliečiai menininkai, kovokim, reikalaukim ir nepasiduokim,..

Informacijos šaltinis: radikaliai.lt


Alvydo pastangos tinklapio recesijai nutraukti

vasario 29, 2012

Kovas – pavasario mėnuo ir mūsų bendražygis Alvydas jau žadina savo eiliuotu šaukiniu visus glūkoidus iš žiemos sąstingio. Tinklapyje gili recesija, naujienos tik atsitiktinės, pavyzdžiui: Agnė dalyvauja Dainų dainelėje, Igoris sąžiningai kaupia vinilą ir švenčia savo 60-metį (nuoširdūs linkėjimai visų glūkoidų vardu), Vidukas agituoja pamatyti bitlus Kaune, Aidas vizituoja tėvus ir vėl išskuba į Glasgow, Dzilbus išbando visus Vidzgirio slidžių greitųjų nusileidimų ruožus. Kas dar? Atsiųskite nors „Savaitės foto“ langeliui kažką iš savo įdomaus ar suknisto gyvenimo. Viskas galioja – taip sakydavo Virgis. Kalendoriaus išdaigos: iki glūkoidų susirinkimo liko tik 4 mėnesiai, tai dar vienas atradimas, kai pradedi lankstyti pirštus skaičiuodamas mėnesius.
Su pavasariu!

ALVYDAS  A.  JEGELEVIČIUS

V A S A R I S

Vasario mėlis guodžia, šildo

sodria spalva – tarsi rugpjūtis

vasaris – šelmis iš po tilto

varveklį graužiantis berniukas

 

Bet tu sakai – vasario žvaigždės

į žemę leidžia pirmą meilę

tik nesakyk, kad viskas baigės

geriau meluok – vasario gaila

 

Ir tegu tie ledų varpeliai

vasariui savo meilę groja

o man rugpjūtis skamba tyliai

ir aš meluot nebegaliu jau

—————————————–

Vasario žvaigždės skaidrios, šiltos

varvekliais leidžias žemėn, sukas

vasaris – šelmis iš po tilto

varveklį graužiantis berniukas

 

Vilnius,   2012 02 22-28


Algirdą Verbauską sveikina Vilniaus alytiškiai.

sausio 31, 2012

Algirdą Joną Verbauską (čia tas pats mūsų Algis iš Kurorto) pasveikinom po koncerto Arsenale (A.Jegelevičius, V.Lepeška, V.Beiša su žmonom ir A. Antanavičius su dukra Ugne) praėjusį sekmadienį sausio 29 dieną, įteikėm vyrišką puokštę, surašytą sveikinimą, specialią dovaną, kurią jis parodys ir išbandys 2012 glukoidų susitikime. Algį sveikino giminės, draugai, artimieji, kolegos. Buvo įteiktas ir kultūros ministro sveikinimo raštas. Nuo Vilniaus alytiškių, glukofanų pasakyta trumpa Alvydo Jegelevičiaus sveikinimo kalba buvo baigta muzikiniu dvieiliu – do, rė, mi, fa, sol. la. si – ačiū, Algi, kad esi. Vakaras buvo žmogiškai šiltas, koncertas – romantiškai aistringas, gėlės ir šypsenos – tikros. Šampano purslai po koncerto žybtelėjo, sumirgėjo, uždegdami ir mūsų alyciškių širdzis – tep. Su tokiom gražiom nuotaikom ir išsiskirstėm, gražiai minėdami šį susitikimą, į kurį mus sukvietė Algis. Tai ačiū Tau, Algi. Būk ir toliau drūtas, energingas ir artistiškai žavus, koks visada esi.

A.J.

   Editos Maželytės straipsnis „Orkestrų kareivis“ (Vakaro žinios)


Atsisveikinant su Mindaugu Tamošiūnu (1934-2011)

rugsėjo 19, 2011

Pokalbis telefonu Kaune tarp Viduko ir Dzilbaus 1971 metais.
Vidukas: būsi šiandien halėje?
Dzilbus: ką, „Žalgiris“? Su kuo lošia?
Vidukas: ne, „Oktava“ su Gintarais koncertuoja.
Dzilbus: būtinai, tik reikia Romėnui ir Kapitonui pasakyti…
Tada Mindaugo Tamošiūno ir Romualdo Bieliausko pavardės buvo minimos pagarbiai. Tai, ko gero, du dideli vyrai, sąstingio metais kūrę aranžuotes be kompromisų, o M. Tamošiūnas dar ritmo grupę su broliais Eimučiu ir Virgium Švabais globojo. Sovietmetyje tai buvo iššūkis.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS
Kompozitorius

Nepaisant tuometinės valdžios suteiktų ypatingų galimybių ir įgaliojimų, kuriuos Mindaugas ne visada mokėjo sėkmingai demonstruot prieš atlikėjus, rodydamas valdingumą, aroganciją, o kartais ir perdėtą draugiškumą (tegu atleidžia Jam Viešpats), tai buvo puikus lietuviškos populiarios muzikos administratorius ir net ambasadorius (grupių vadovas) visoms tuo metu įmanomoms užsienio šalims, kuriose koncertuodavo jo vadovaujami kolektyvai.
Taigi, Lietuvos vardas su lietuviška ir kitoniška populiaria muzika, pasižyminčia stilingomis aranžuotėmis, jau tada, skambėjo užsienio šalyse, kuriose koncertavo Mindaugo vadovaujami kolektyvai. Kaip jis tai sugebėdavo, tegu būna paslaptis, o jo charakterio prieštaringumas buvo su kaupu atpirktas ir skaudžiai iškentėtas paskutiniais gyvenimo metais. Mindaugas pilnai atsiskaitė sumokėdamas pačią aukščiausią kainą.
Svarbiausias jo nuopelnas kaip pūtiko (trombonas), ansamblių, orkestrų vadovo, aranžuotojo, o vėliau ir kompozitoriaus – to meto pasaulio populiarios muzikos aštunto dešimtmečio novatoriškumas ypatingai sublizgėjęs po The Beatles’ų gitarinės bangos, kai prie gitarinių grupių prisijungė ir pučiamųjų grupės (Chicago, Blood Sweat and Tears, Tower of Power, Chase ir kitos panašios jazzrock’o krypties grupės). Jau tais sąstingio laikais Mindaugas parsiveždavo iš JAV krūvas natų – partitūrų, klavyrų, plokštelių (LP) ir visa šia informacija dalindavosi su LTSR liaudies kultūros centro organizuojamais seminarais skirtais Lietuvos estradinių ansamblių ir vokalinių-instrumentinių ansamblių vadovams, kuriuose vesdavo paskaitas, demonstruodavo įrašus ir analizuodavo natas. Jau tik ši jo veikla gerokai stumtelėjo pirmyn populiarios lietuviškos muzikos vystymąsi, o kur dar Kauno “Oktava” su “Gintarėliais” – talentingais broliukais V. ir E. Švabais, Vyt. Petrušoniu, J.Miščiukaite, R.Brazaičiu, S.Bagdonaite, o dar ir nepamirštamas populiarios muzikos festivalis Kaune “Gintarinė triūba”, tapęs tikru Lietuvos muzikantų sajūdžiu, į kurį verždavosi visi…

Devintam dešimtmety Mindaugas ir jo geriausių atlikėjų branduolys persikėlė į Vilniaus “Trimitą”, šalia pučiamųjų orkestro sudarydami to paties pavadinimo populiarią jazzrock’o krypties grupę, kuri sėkmingai koncertavo tuometinėje Tarybų Sąjungoje, užsienyje. Buvo sukurta išties įspūdingų koncertinių programų, reviu. Čia sublizgėjo ne tik jo ištikimi Kauno, bet ir nauji – Vilniaus dainininkai, muzikantai, šokėjai.
Mindaugas Tamošiūnas išliks Lietuvos muzikos istorijoje kaip talentingas populiarios ir progresyvios instrumentinės, vokalinės muzikos propaguotojas – pedagogas, estradinių ansamblių ir orkestrų kūrėjas ir vadovas, aranžuotojas dirigentas ir kompozitorius, kažkada pats netikėtai ir ironiškai mestelėjęs frazę apie save – “Na ir kas… visi prisimins tik kai kurias mano dainas “Vinguriavo takelis”, “Jūreivių keliai”,”Daina Kaunui”, “Užmirštoji taurė, “Vyturys”, kitas,..”
Palydėdami Mindaugą Tamošiūną į amžino poilsio vietą, nepamirškim ir mes jo gražių viso gyvenimo darbų ir pastangų – puošti tėvynę Lietuvą.
Tebus lengva jam Vilnijos kalvų žemelė.


Glūkoidams 30 metų: susirinkimas lyg mielas sapnas (atnaujinta 2011.08.16)

liepos 8, 2011

ATNAUJINIMAI:

#6  FM99 kalbina glūkoidus (2011 08 16)

 Kamera – Donatas/Dzilbus ||  Montažas- Dzilbus  ||  ”FM99 kalbina glūkoidus ” 

#5  Papildyta fotogalera ”Glūkas 2011” Linos (Olandija) atsiųstomis (5) nuotraukomis (2011 08 07)
#4  Įvertinus pastabas, atnaujintas jubiliejinis klipas Agnė Ilona Rasa – ”Songas 1981”: išimti barškučiai ir kiti niekeliai, HD raiška (2011 07 25)
#3   Papildyta AlviJago ir Dzilbaus džazavimu Glūkas 30 tema (2011 07 23).
#2   Papildyta fotogalera ”Glūkas 2011” Linos (Olandija) atsiųstomis nuotraukomis.
#1   Dviejų dalių filmukas: ”I Dalis. Profių valanda” ir ”II Dalis. Atviraujam ir bendraujam”.

ALVI JAGO IR DZILBUS DŽIAZUOJA SUSITIKIMO GLŪKAS 2011 TEMA

Alvi Jago: – Žiurėjau žiurėjau į tą Gluko 2011 nuotrauką… Gražu, nors biskį graudu, bet – šviesu, šviesu. Kartais atrodė, kad kažkur visai šalia ir Valdukas ir Simas ir Lilis ir kiti, išėję mūsų draugai, bičiuliai, bendražygiai…Taigi – žiurėjau žiurėjau ir pradėjau skaičiuot, džiazuot, improvizuot…

Dzilbus: – Aplankiau Aisčius kapuose prieš susitikimą. Pagarba ir ramybė jiems. Tai ką vis tik pridžazavai?

Alvi Jago: – Ačiū Dzilbau, kad aplankei mūsų bendražygių kapelius. AtA jiems visiems. O džiazas toks. Suskaičiavau nuotraukoj – viso 45 personos. Trys ex AISČIAI –Alvydas Jegelevičius-Jėgelė, Gintautas Unguraitis-Dzilbus su žmona Laima, Viktoras Jonkus-Vikcius-Einamkeptsriubos su savo Jule. Du gulintys – gulikai. Dar iš praeitos kolektyvines nuotraukos anuomet kažkas pasakė – du bananai. Taip – vienas žalias, kitas biskį pernokęs. Abu tinka vartoti, bet jei nepadėjai – nerušiok, kolera, ba gausi,..

Toliau – 9 tupintys – tupikai. Vienas jų – tamsiai žalias, mėgstantis, galbūt, uogas, ypač šaltalankio. Ponią Šaltalankę nesunku surast, ji – misis Renesansas. Kadaise ji išlipo iš seno paveikslo ir apsigyveno Lietuvoje. Jos gerbėjas ir saugotojas iškoduotas visai netyčia – pagal aistrą uogom. Du išsižiojėliai – Kapitonas ir Jėgelė gasdina vaikus ir normalius žmones. Baisu, kada jie subręs ?. O tas Jėgelė – iš viso nenormalus – šokinėja medžių viršūnėm kaip koks vištvanagis,.. Penkios juodos damos centre. Iš jų viena Zuikutis Nr. 2 ir iš jų viena misis Glukas 2011. Atspėkit, įminkit – balsuokit.

Dzilbus: – Žinai, tas Dainos Gudzinevičiūtės krėslas mūsų senjoras išprovokavo mesti iššūkį glūkoidų vyrijai. ¬ Suprask, nori misterio titulo – sėsk ant tos kėdės, o jos jau spręs. Ką manai?

Alvi Jago: – Nelabai įspūdingas tas įspaudas, kad senjoros galėtų spręst teigiamai (?). Nors mes žinom, kad joms reikia – skanaus,.. Man gal ir tiktų tas kreivas čili pipiriukas, bet jau ilgapimpių glukoidų čia nepasodinsi – nesės nė už ką…

Dzilbus: – Na, tu čia pavarei penkta pavara,.. Varyk toliau,..

Alvi Jago: – Misteris Glukas 2011 – vienas iš dviejų bananų. Aišku – žalias.  Geltonas niekada nepyksta, tik biskį pavydi. Gal (?).

Dzilbus: – Nė biskio. Tas geltonas turi nelietuvišką būdo bruožą: kai draugams ar kaimynams sekasi – džiūgauja.

Alvi Jago: – Tikrai nelietuviškas bruožas. Ir iš kur dar tokių atsiranda. Normalūs lietuviai (kai kaimynams sekasi) pila nuodus po tvorom ir pjausto padangas arba krenta iš pavydo negyvi,o čia, tas geltonas sau džiūgauja. Nenormalus. Matyt, ilgai gyvens,.. Toliau skaitau iš nuotraukos… Zuikutis Nr. 1 – ponia Beišienė. Šis žavumas akivaizdus. Nepavydėkit. Reikia gimt su tokia šypsena. Sportiškiausia dama – ponia Laima. Rezultatai akivaizdūs.Nepavydėkit. Reikia sunkiai ir kantriai dirbt.

Dzilbus: – Nuo tada, kai žmogus atsistojo ant dviejų kojų, yra žinoma, jog pirmasis vyro žvilgsnis į moterį niekada nesifokusavo į jos akis…

Alvi Jago: – Taigi visi žinom – moterys turi po šešias akis. Viršutinės – akutės- žibukės- grąžtukai, žemiau – tikros akys nuo akučių iki akiščių, o dar žemiau – tos, pagrindinės, kurios “drapalina” mūsų akis – akėčios,..

Dilbus: – Mmm…

Alvi Jago:- Varau toliau… 8 žalieji – su senom Gluko maikutėm. Jie nežino kas yra žalieji, bet vistiek žali,.. 2 salotiniai berniukai-broliukai – bėgikai ir pagrindiniai plaukikai. 2 mįslingos damos. Viena susinepatoginus, kita – lyg ir prasikaltus… Glukas 2011 nuoširdumas – Julė Jonkuvienė, tikra draugė, gurmanė-maisto ekspertė, kuriai viskas skanu. Va.

Dzilbus: – Prieš gerus 20 metų Julė čia Glūke vaišino tortu iš kopūstų, dar ir šiandien skonis neišgaravo…

Alvi Jago: – A, supratau. Tai, matyt, Vikcius prieš tai kepė kopūstų sriubą, o po to Julė tortą darė ?.. Čia subtilūs dalykai, čia tik Aisčiai gali suprast,..

Dzilbus: – Ką dar matai nuotraukoj ?..

Alvi Jago: – Taip,..
Glukas 2011 žentukas – Oranžinis, norgų siaubas ir plentų monstras Gicka iš po Utenas.
Glukas 2011 martelė – gal kuri senjora pasigirs ir pagirs?
Glukas 2011 tortas – Laimos sukurtas dviejų aukštų tortas
Glukas 2011 “Skruzdėlynas” – fantastiškas bokštas, Danutės linijos sukurtas.
Glukas 2011 pora – susižiedėję ir jau pasižadėję: Lina ir Augustas.
Glukas 2011 mergelė – Laimos ir Ginto Unguraičių anūkėlė Ugnė Česnakauskaitė.

Dzilbus: – Dėl Ugnės turiu išlikti neutralus. Dar kas neskaidrumu įtars…

Alvi Jago: – Kodėl ? Jos grožiui nereikia “blato”, bet tikėkimės, skaitytojai komentaruose dar mus pataisys ir papildys.

Dzilbus: – Gera mintis. Gal dar ir balsadėžę įkelsiu. Beje, dėl komentarų mūsų tinklapyje, vis bandau paskatinti glūkoidus būti aktyvesniais savo organe: komentuoti, parašyti kažką. Galima palengvinti “prievolę”, pavyzdžiui perskaičius, jei patiko, padėti simbolį ”+”, jei pasirodys, jog tai nesąmonė ar nepritarus rašinio mintims – dedi simbolį ”X”.

Alvi Jago: – Taip, aktyvumo glukoidams stinga. Bent taip ar ne pasakytų. Kažkokia tarybinė baimė smelkia. Jei gerbi draugą tai ir kritikuok. Jis supras. Pagaliau – koks tu glūkoidas, jei net savo glūkoidų organo nekomentuoji ar kitaip dėmesio neparodai?.. Matyt, reiks sodint visus iš eilės ant tos Gudzinčiaus kėdės ir mieruot. Aš jau prisipažinau.

Dzilbus: – Kas dar liko ?..

Alvi Jago: – Dar ?..
Glūkas 2011 jaunikaitis – Saulius Jegelevičius (klasikinė gitara, vokalas)
Glūkas 2011 daininikė – Agnė Dabregaitė.
Glūkas 2011 artistiškiausias – Algirdas Verbauskas. Kas galėtų paneigt? Niekas.
Glūkas 2011 atraktyviausias – Vytautas Stan-Simnas per Los Alytų su vabalais.
Glūkas 2011 daktaras – Virgilijus Beiša-Ankstigulas-Ankstikelas (2100-04 00), Lietuvoje retai sutinkamas, nežinomos genties ir dar neištirtų genų turėtojas – visų glukoidų ir visų, susipykusių su šaukštu, angelas sargas, gelbėtojas ir guodėjas.
Glūkas 2011 džentelmenas ir misteris Santūrumas – V.Beišos žentas Artūras Orintas.
Glūkas 2011 ištvermė – V.Beišos anūkas, drąsuolis Jonukas pabėgęs iš Džonio aptvaro.
Glūkas 2011 inkorporantas, infiltrantas – misteris holland’eris su mįslinga dama. Įdomu?
Glūkas 2011 profesionalus futbolininkas – ponas Elsneris su žmona ir trenere Laima.
Glūkas 2011 žurnalistas ir muzikologas, “Aisčių” fanas Nr. 1 – Igoris Riabovas – IGO.
Glūkas 2011 dainius – Albertas Antanavičius-Shikslyvom (nepainioti su anglų poetu, kuris shika spirom).
Glukas 2011 atradimas – lyrinis baritonas ir futbolasas Vytautas Malinauskas-Watas 380 voltų (pirmas iš kairės)
Glūkas 2011 užklydėlė – olimpinė čempionė ir nuoširdi pakišų pakišėja Daina Gudzinevičiūtė, kilus nuo Alytaus, bet neprisipažįsta (kol kas). Tiek to – užlaušim ir priversim prisipažint. Tadukas (jos vyras) padės.
Glūkas 2011 atklydėlis – verslininkas Algis Vaitkevičius-Vatikanas (nuotraukoj jo nėra, Vatikane – taip pat).
Tai tiek. Visi kiti, atrodo, normalūs ir visai sveiki, o šie, aukščiau suminėti, jau turi ligos požymių.

Dzilbus: – Tai ačiū jiems, kad serga ir linksmina, džiugina mus visus savo nepaprastais ir nepakartojamais Savo spalvingų amenybių bruožais, kurių jokiuose muziejuose nepamatysi, neišvysi, tiktai čia – prie Gluko.

Alvi Jago: – Vardan mūsų nepaprastos ir neprarastos kartos, vardan mūsų Alytaus, Alytaus pašto ir Alytaus Nemuno, Vardan mūsų Dzūkijos, Nemuno ir Lietuvos,..

Dzilbus: – Vardan mūsų tėvų ir protėvių ir mūsų išėjusių amžininkų, vardan mūsų vaikų, vaikaičių ir būsimų kartų – būkim geri viens kitam.

Alvi Jago: – Būkim geri ir gražūs. Džiaukimės,.. O dabartės visi rozu – „gliuku, gliuku, gliu-ku, gersim po stikliu-ką…“ Atsiprašom, jei čia, džiazuodami, netyčia ką nors užgavom.

Gera linkintys – Alvydas Jegelevičius ir Gintas Unguraitis

____________________________________

Sulaukėme ir glūkoidų tinklaraščio skaitytojų, rašytojų ir šiaip gerbėjų, kurie atvyko čia vedini smalsumo: o vis tik, ką jie ten veikia? Šiuo atžvilgiu, jie teisūs – nepabuvęs nepajusi. Staigmena: Sidnėjaus olimpinių žaidynių čempionės, tada dar pasiekusios ir olimpinį šaudymo rekordą, Dainos Gudzinevičiūtės su vyru apsilankymas glūkoidų kompanijoje, maloniai nustebino. Dainos įteiktas suvenyras-kėdė mūsų senjoroms sužadino krūvą idėjų. Viena jų – organizuoti misterių rinkimus, sodinant juos ant kėdės ir matuojant tam tikrus parametrus… Kodėl ne? Gal kitais metais vyrai bus drąsesni ir tai net provokacija nelaikys.

Malonu buvo matyti Vytautą Galbuogį su žmona, kuris parašė glūkoidams atsiminimus apie Kanadą 1992, airiškus nutikimus, o čia įteikė savo dirbinį, vaizduojantį melomano plaštakas labai skrupulingai laikančias vinilinį Bee Gees diską. Dar Vabalų (VW) fiestą aprašęs Vytautas Stanevičius, kilęs iš San Simno, tačiau didžiąją dalį gyvenimo kūrybiniam darbui paskyręs gyvendamas sostinėje. Atvyko ir mūsų ištikima skaitytoja ir rašytoja Aldona Marcinkevičienė su anūku. Jos atsiminimai apie Alytaus žmones ir miestą neįkainojami. Su visa šeima šeštadienį ežero pušyne pasirodė FM99 radio frontmenas Liudas Ramanauskas. Glūkoidų tinklapio adminas ir pakūrėjas Donatas (Juodo) tuoj pat surado temas ir kartu su Liudu jas vystė, surasdami begalę sąlyčio taškų. Spaudėme dešinę Deividui Petkevičiui ir visai jo šeimai, taip pat iš Olandijos atvykusiai jo mamai Linai, kurią lydėjo jos draugas Bartas. Miela buvo pabendrauti su Alytaus futbolo veteranais Vytu „Watu“ Malinausku ir Romu Elsneriu.

Miss Glūkas Charizma 2011  rinkimuose neoficiali apklausa dažnai minėjo vieną ar kitą iš šių nuostabių glūkoidžių: Agnę, Ugnę, Liną, Giedrę, kurios klipo filmavime atliko veiksmus su susitikimų pradžios metais – 1981.  Jei jau Alvydas A.Jegelevičius eksprontu atrinko šias nuostabias miss dalyvauti klipo kūrime – tai jau šis tas. Kas vis tik nugalės, išsiaiškinsime sekančiame ture 2012 metais. Kad to nepadarėme šiame susitikime – organizacinė klaida ir pamoka.

Rasa su Donatu vėl pasirūpino, kad glūkoidai dėvėtų T-shirtus, papuoštus jubiliejinio susirinkimo simboliais. Artūras su Ilona pasistengė, kad patys mažieji turėtų marškinėlius su glūkoidų atributika ir logotipu ir išsiskirtų šviesiais tonais iš aplinkos.

Penktadienio vakarą išvydome tikrą, tikros muzikos koncertą-dovaną. Tai Algio Verbausko, Sauliaus Jegelevičiaus,  Albertas ”Šekspyro” Antanavičius ir Agnės pasirodymai sulaukę šiltų ir gausių aplodismentų. Tai J.S.Bach   Adagio iš Sonatos g-moll, smuikui solo (A. Verbauskas), F. Moreno Torroba – Turegano ir  N. Paganini Cantabile – solo smuikui su gitaros akompanimentu (A. Verbauskas, S. Jegelevičius-Junior) ir Ieva. Raudoni vakarai (Agnė). Dar reikia išskirti Sauliaus „Across The Universe“ iš bitlų disko Let It Be. Albertas  priminė visiems, jog jo paprastos ir nuoširdžios baladės, tiesiog susilieja su Glūko dvasia, kvapais ir prisiminimais. Dar vėliau pradėjo veiklą naktinis Glūko klubas. Dzilbus su dukra Rasa sugrojo ir padainavo muzikos rezistentams jų mėgiamus hitus, kuriuos tada jie klausė tik per Luxemburgo radiją. Skambėjo Monkees, Rolling Stones, Beatles, Don McLean, Troggs, Move dar Cheap Trick ir kiti. Foninę muziką produkavo  Igoris, transliavęs per autogarso sistemą tokias retenybes iš  atmintimos muzikos lobyno: 1910 Fruitgum Company: Simon Says, The Trashmen: Surfin’ Bird, Sam The Sham And The Pharaons: Wooly Bully, The Lords: Gloryland, Ohio Express: Jummy Jummy, Tommy James And The Shondells: Hanky Panky,  todėl nestebino, kai kažkas pasakė: na, žinai, šio ar ano gabaliuko nebuvau girdėjęs jau 40 metų. Paryčiais Jimas Morrisonas susiliejo su sapnais ir tai buvo nepakartojama.

Glūko susitikimams jau sukurtos dvi dainos: Šekspyro „Glūkomanija“ ir Dzilbaus „1981“. Jei dar atsiras aistruolių panašioms skanduotėms-dainoms kurpti, išleisime visą vaizdo diską.

Išbandyti minimartoną šį kartą panoro apverktinai mažai dalyvių. Pagarba glūkzaurui Virgiui su anūkais, kurie nepabūgo prapliupusio lietaus ir distanciją įveikė.

Linkėjimus telefonu siuntė Virgis Lepeška, kuris šeštadienį anksti ryte turėjo išskristi iš Europos centro į Europos pakraštį. Sigitas „Kefas“ Kizala paskambino iš Londono ir dalyvavo mini konferencijoje su kolegomis, kurie vieni kitiems palinkėjo įvairių gerų dalykų

Vizualūs šventės atspindžiai. Kaip ir buvo sumanyta, jubiliejinis songas „1981“, kurį atliko Agnė, pritariant Glūko 1981 metų dalyvėms Rasai  ir Ilonai, jau sumontuotas ir pateiktas kaip apšildantis profių pasirodymą, įamžintą antrame filme-koncerte. Jame matysite Algio Verbausko ir Sauliaus Jegelevičiaus atliekamus kūrinius, Agnės pasirodymą ir Alberto „Šekspyro“ Antanavičiaus baladę (dar laukia būti pagamintu). Trečiame filmuke žiūrėkite ir klausykite kaip Liudas Ramanauskas iš  radio stoties FM99 kalbina glūkoidus (dar laukia būti pagamintu). Bene aštuonis senų hitų coverius atlikę Rasa su Dzilbumi liko neužfiksuoti videokameromis ar kitais įtaisais. Gal todėl, jog vienam iš glūkzaurų buvo sudėtinga tuo pačiu metu ir organizuoti ir groti ir filmuoti ir dar visokius kitus dalykėlius kuruoti.

Dėkojame glūkoidams, kurie su meile ir atsakomybe tiesiogiai prisidėjo prie renginio sėkmės: tai Agnė, Alvydas, Saulius, Algis, Albertas, Ilona, Artūras, Rima, Laima, Julė, Virgis, Igoris, Rasa, Donatas, Vytas G., Giedrė, Lina (Vilnius), Ugnė, Liudas ir Kapitonas (prigaudė žuvų).

Sunku būtų paneigti daugelio Jūsų išsakytą teiginį: mes gyvename nuo Glūko iki Glūko.

Iki naujų susitikimų. Laukti liko tik nepilnus metus. O jie prabėga greitai…

 Kamera – Donatas  ||  Montažas – Dzilbus ||  Agnė Ilona Rasa – ”Songas 1981” 

Kamera ir montažas- Dzilbus  ||  ”I Dalis. Profių valanda” ir ”II Dalis. Atviraujam ir bendraujam”

Foto galerija. Nuotraukų gausa priklauso nuo jūsų pačių aktyvumo. Šiandien čia daugiausia Algio Verbausko atsiųstų foto.              


Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”

birželio 1, 2011

Alvydas A. Jegelevičius, vienas ”Aisčių” lyderių, parengė trumpą apžvalgą apie grupę. Visa tai įtraukta į Mindaugo Peleckio knygą “Lietuvos rokas”. Tai Alvydo dovana ir glūkoidų susitikimų 30-mečiui.  

Idėja – Mindaugas Peleckis. Pagrindiniai bendraautoriai – Lukas Devita ir Z’EV (Stefan Joel Weisser). Taip pat – Gediminas Kajėnas, Vituolis Joneliūnas, Simonas Bendžius, Akvilė Šustavičiūtė, Gintarė Čiuladaitė ir šviesaus atminimo Šiaurys Narbutas. Knyga pasirodys 2011 m. birželį. Gali būti, kad ji bus pristatyta ir Alytuje. Knygoje paminima ir apžvelgiama, aprašoma daugiau kaip 1100 grupių ir muzikantų, joje rasite daugybę interviu, taip pat muzikologinių straipsnių, esė, reportažų, albumų recenzijų, prisiminimų. Aptariamas visas Lietuvos roko laikotarpis nuo 1960 m. kovo 8-osios, kai gimė grupė “Vairas” iki 2011 metų. Taip pat kalbama apie ištakas – pirmieji lietuviški įrašai daryti dar 1908 metais. Esminė knygos idėja, žymima šūkiu “Rokas vienija!”, turi dvi prasmes: muzikologinę (visi stiliai tarpusavyje susiję, todėl, kalbėdami apie roką, negalime pamiršti ir estradinės muzikos, klezmerių grupių, klasikos, džiazo, etnografinės, liaudies muzikos) ir visuomeninę. Tikimės, kad ši knyga padės suvienyti žmones iš skirtingų epochų, muzikinių stilių; niekas neturi būti užmirštas; žinoma, tobulų knygų nėra, tad visi skaitytojai mielai kviečiami diskutuoti Facebook’o grupėje “Knyga “Lietuvos rokas”, taip pat rašyti prisiminimus, pastabas, kritiką, informaciją, siųsti įrašus, fotografijas adresu mindaugas.peleckis@gmail.com

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

„Aisčiai“ (Alytaus pašto grupė – 1968-1977)

Alytaus ryšių mazgo grupė (vokalinis instrumentinis ansamblis) – VIA pagal tuometinį sąjunginį ir profsąjunginį statusą, buvo sumanytas ir įkurtas Viktoro Jonkaus-Vikciaus, pirmo  „Aisčių“ vadovo, sujungusio į viena ir garso techniką ir gitarinę muziką. Kartu su Valdu Jurgelevičium-Valduku Viktoras pasigamino pirmas savadarbes elektrines gitaras ir pradėjo groti, eksperimentuoti. 1969 m. Alytaus mašinų gamyklos klubo šokiuose įvyko pirmas garsus „Aisčių“ pasirodymas. Raudonais „čebatais“ avėdami į sceną išėjo – Viktoras, Valdukas ir dar du muzikantai – Rimgaudas  Drumžlys-Bimbė (vargonai, gitara, vokalas), būgnininkas Jonas Miliauskas ir vienintelė mergina, mašinų g-los dainininke Lionė Navickaitė. Tą įsimintiną vakarą garsiausiai nuskambėjo grupės atliekama liet. l. daina rock stiliuje „Atvažiavo meška“ kartu su vyresniu grupės bičiuliu Mule (Smuel Tatz). Jis su A. Jusioniu, K. Pilveliu, P. Seilium ir Žorka Bondarevu jau seniau „ruošė dirvą“ Aisčiams. Taigi – stipri pradžia jau buvo padaryta ir neužilgo į grupę atėjo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgninkas Stasys Simanavičius-Simas ir Kauno KPI studentas, „cikras alyciškis“ Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, vokalas). Tuoj pat buvo sukurtas kitas „Aisčių“ topas – iš Valduko senos plokštelės nurašyta ir naujai aranžuota „Arielkytė“. Grupės globėjais tapo Viktoro tėvas – pašto viršininkas Juozas Jonkus (techninė bazė) ir pašto profsąjungos pirmininkė O. Seriogina (administravimas). Tais laikais „Aisčiai“ buvo gana gerai aprūpinti gitaromis ir kita būtina technika, o jei ko trūko – Vikcius su Valduku pasidarydavo patys, net šviesos muziką sukūrė ir pagamino. Grojant, spalvos – geltona, žalia, raudona – pulsavo ant sienų, bet niekas tada taip ir neįsigilino į tų spalvų reikšmę (!) 1970 m. iš „vaisko“ sugrįžo Alvydas Jegelevičius-Jėgelė ir „Aisčiai“ pradėjo kantriai zubrinti Alvydo nurašytas populiariausias pasaulio grupių, kurios dažnai skambėdavo per Radio Luxembourg, dainas. Radosi kita kokybė, kuri Ryšių Ministerijos rengiamose respublikinėse grupių konkursuose net keletą metų iš eilės „Aisčiams“ atnešė pirmas vietas ir laureatų vardus, nors tarp konkurentų buvo ir „Gėlių vaikai“, K. Antanėlio ir kitos žinomos tais laikais grupės. Vėliau Telšiuose „Aisčiai“ buvo apdovanoti ir Žemaitijos taure, o Alvydas – geriausio instrumentalisto prizu, tačiau visiems pats mieliausias apdovanojimas buvo liaudies menininko, alytiškio V. Seriogino sukurti ir pagaminti  “Aisčių „ medaliai. Jais pasipuošę „Aisčiai“ koncertavo, nors, kai kur patriukšmaudami, susilaukdavo ir tarybinių priekaištų, bet spaudoje būdavo kartais ir pagiriami ne tik Dzūkijoje, bet ir Žemaitijoje, didžiuosiuose miestuose. „Aisčių“ fanų tarpe buvo ne tik daugelis tos kartos alytiškių, bet suvažiuodavo jaunimo ir iš Kauno KPI, iš Vilniaus Konservatorijos, kitų aukštų mokyklų, kurie lydėdavo „Aisčius‘ net po koncertinius turus. 1971 ir 72m.  „Aisčiai“dalyvavo „Vilniaus bokštuose“, po kurių,1973 m. grupės lyderis Alvydas buvo pakviestas į „Estradines melodijas“, o „Aisčių“ vairą perėmė ir sėkmingai vairavo profesionalus muzikas Romas Stankevičius, vėliau taip pat pradėjęs groti „Estradinėse melodijose“. Paskutiniu „Aisčių“ vardo saugotoju tapo Gintas Unguraitis-Dzilbus ir likę muzikantai pamažu pasklido po kitus Alytaus miesto ansamblius, tačiau „Aisčių“ dvasia dar ilgai gyvavo, ypač – kai vyrai sueidavo pagroti į garsų „Nemuno“ restoraną. Galima pelnytai teigt, kad tais laikais Alytaus pašto grupė „Aisčiai“ savo meniniu lygiu buvo ne tiktai Ryšių Ministerijos sistemos, bet ir respublikinės reikšmės ansamblis. „Aisčių“ šlovė sukūrė ir atvedė naujus gitaristus – V. Pisaravičių-Pisarą, V. Bulkevičių-Bulką, brolius Maniarskus, R. Vaitkevičių-Cveką ir daugelį kitų gabių muzikantų, o taip pat ir grupių. Tais laikais Alytuje buvo tikras populiarios muzikos ansamblių ir grupių sąjūdis. Miesto parke tada grojo, dabar gerai žinomi ir garsūs Vilniaus muzikantai – Vidas Lubauskas ir Algis Verbauskas, bet muzikantai nepastebimai keitėsi. Gaila garso įrašų galimybės tais laikais buvo sudėtingos. Tada „Aisčiuose“ dainavo gana stiprūs vokalistai – R. Lilis, D. Meisnerytė, S. Serioginaitė (visi trys dirbę Vilniaus Valstybinės Filharmonijos estradiniuose ansambliuose), dar V. Kazlauskas, V. Chlevickas ir kiti, o juk „Aisčių“muzikantai savo gabumais ir kruopštumu taip pat nenusileido solistams. Tai buvo gana darnus ir darbštus kolektyvas palikęs savo ženklą ne tik Alytaus, bet ir visos Lietuvos gėlių vaikų kartos laikmetyje.

aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa

Daugiau apie ”Aisčius”:

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškių klubas ir Aisčiai

AISČIAI  miesto sode. 2009. Reunion.


”Dėl mano mirties kalta tik santvarka…”

gegužės 12, 2011

Svarbu gyvojo fakelo Kauno centre 1972 metais pasekmės. Tai sukrėtė  bent jau mąstantį jaunimą. Lietuva buvo prisiminta ir pasaulinės žiniasklaidos. Romas Kalanta, Ronaldas Reiganas, Sąjūdis, visi jie, tik skirtingais būdais, išmontavo sovietinę santvarką ir tai yra svarbiausia. Alvydo A. Jegelevičius eilės Romui Kalantai (1953 m. vasario 22 d. Alytuje – 1972 m. gegužės 14 d. Kaune) atminti.

ALVYDAS  AUGUSTINAS  JEGELEVIČIUS

Romo   deglas

                R. Kalantos atmininmui

Skamba, skamba, skamba
Romo žodžiai neištarti
buvom, buvom, buvom
lyg apsvaigę, ar girti

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
jau atgal negrįšim
niekad, niekad – daugiau ne

Bet gi, veda, veda
mus du broliai svetimi
baltas, juodas gėda
tepa, guodžia – mon ami

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
jau atgal negrįšim
niekad, niekad – daugiau ne

Vilnius, 2011 05 11

Daugiau šia tema:

□ Romo Kalantos deglas


Iškilminga kalba dailininko-tapytojo Alvydo Valdo Petkevičiaus garbingo jubiliejaus proga

balandžio 17, 2010

 

 

Tapytojui Alvydui Petkevičiui 60 metų. Branda: kūryba ir amžius. Šia proga Alvydas A. Jegelevičius glūkoidų rupore sako nuoširdžią virtualią  kalbą. Visų tinklapio skaitytojų, komentuotojų ir prižiūrėtojų vardu Tave, Alvydai, sveikina adminai dzilbus (Gintas) ir juodo (Donatas). Lai Tavo kūryba verčia mus žavėtis ir mąstyti, lai Tavo subtilios gyvenimo įžvalgos bendraujant, tęsiasi neribotą laiką. Būk koks esi, būk tobulas ir laimingas.

ffff
2010 04 19  Vilnius – Alytus
f
Gerbiamas Alvydai, brangus amžininke, mielas mūsų visų bičiuli, šią iškilmingą dieną, kaip menininkas menininką  ir kaip Alvydas Alvydą, didžiuodamasis sveikinu, apkabinu Tave kaip gerą draugą-kolegą, iškilų ir pasišventusį menininką-riterį, ištikimai tarnaujantį mūzoms jau daugelį metų. Turbūt, tik jos ir žino kaip Tu kantriai ir nuosekliai dirbi ir kiek iš tikro esi sukūręs. Taigi – nesikuklink, nesivaržyk savo nuopelnų. Esi tikrai nusipelnęs. Su Tavo paveikslais jau eilę metų kartu gyvena ir jais džiaugiasi daugybė  žmonių. Ir mes – Tavo bičiuliai: “Aisčiai”, “Nemuno” restorano ir “plaščiadkės” šokėjai, nenuoramos gėlių vaikai – glukoidai.
Maža to – savo paveikslais esi “užkrėtęs” ne tik Dzūkiją, Lietuvą, bet ir svečius kraštus – ir ten gyvena žmonės su tavo darbais…
Tačiau pirmiausia – šią iškilmingą dieną, tegu eina, tegu skamba garsas apie Tave, mielas Alvydasi Valdai, nuog Ulonų ir buvusios Traktoristų g. – per gelžkelį, centrinę Pulko g., pro miesto parką, pro kurortą ir ‘Gegutę’ ir atgal – link pliažo, Juozapavičiaus tilto, senos pirties, Kauno g. kriaušiaus, Pieninės kalno – pro Putinus, Likiškėlių aukštumą, į Vidzgirį,.. Ten visada sutiksi artimą “dūšią” (žinai gi), o gal ir mes netyčia susitiksim ?..
Norisi Tau pasakyt dar daug daug karštų sveikinimo, pagarbos ir gražių palinkėjimo žodžių. Tu jų tikrai nusipelnei ir tikrai jų daug išgirsi iš savo artimiausių ir brangiausių žmonių. Tegu tie žodžiai glosto Tavo širdį, ramina, guodžia ir tegu skatina nerimti, kurti ir toliau. Ilgų, džiaugsmingų ir kūrybingų metų Tau,  mūsų mielas Alvydai !!!
O mes – septinto ir aštunto dešimtmečio alyciškiai – gerai Tave žinom ir vertinam kaip nepaprastą savo kartos amžininką – gerą, linksmą draugą, puikų menininką-estetą, kuriam nepaprastai svarbus ne tik paveikslo turinys, dvasia, bet ir kiekvienas drobės centimetras. Tu seniai tai įrodei savo kruopštumu ir pagarba menui. Tavo drobėse, mus supantys daiktai atgyja, kalbėdami mūsų užmirštas paslaptis, o šventieji nulipa iš dangaus ir tampa vaidilomis, žyniais,.. Ačiū Tau !!!
Būk pagarbintas ir pašlovintas šaunus vyre, Alvydai Valdai Petkevičiau, sulaukęs garbingo jubiliejaus !!!
Būk tvirtas – negęsk, šviesk ir toliau !!!
Mes žinom ir nepamiršom  Tavo žynio piršto…
Ilgų ir kūrybingų Tau metų !!!
f
Alvydas Jegelevičius su “Aisčiais” ir Vilniaus alyciškiais (jiems leidus), bet, neabejoju – Alvydą būtinai sveikins ir kitų pasviečių dzūkai.

ŠIO POSTO INDĖLININIKAI:GINTAS(INTRO)DONATAS(PORTRETAS)ALVYDAS(SVEIKINIMAS)

Vytautas Kasiulis: priminimas visiems dzūkams

sausio 11, 2010

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Būtinai privalot aplankyti šią MŪSŲ KRAŠTIEČIO, gimusio 1918 metais Simne –  nuostabaus dailininko NUOSTABIĄ PARODĄ. Tai vienas iš nedaugelio lietuvių menininkų, pasiekusių pripažinimą pasaulinėje meno erdvėje. Paryžiaus ir Niujorko moderniojo meno muziejai, Prancūzijos, JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Argentinos, Australijos ir kitų šalių dailės galerijos bei kolekcininkai tebesaugo šio dailininko, meno kritikų pelnytai vadinto vienu įdomiausių XX a. antros pusės Paryžiaus mokyklos tapytojų, kūrinius”. Tikrai nesigailėsit apsilankę.

Aliejumi, guašu, pastele, tempera nutapė figūrinių kompozicijų („Dailininko šeima“, „Moteris su kūdikiu“), portretų („Autoportretas“, „Lietuvaitė“, „Čigonė“), lyrinių peizažų, natiurmortų. Ankstyvieji kūriniai – dažniausiai buitinio žanro paveikslai – realistiniai, psichologiški, su humoro elementais, tamsoko kolorito.

Vėlesni – modernistiniai, jiems būdinga lyrizmas, dekoratyvumas, šviesių sodrių spalvų koloritas, improvizacija. Kompozicijose dažnai vaizdavo muzikantus, cirko artistus, šventuosius (šv. Kazimierą, šv. Petrą), jų figūros abstrahuotos, žaismingos, supintos su arabeskiškomis linijomis, kuria karnavalo efektą. Sukūrė piešinių, pastelių, akvarelių, litografijų, apipavidalino prancūzų kino filmą „Dvigubas gyvenimas“ (1954 m.). Surengė individualių parodų: Kaunas 1943 m., Freiburgas 1947 m., Paryžius 1950–1955 m., Hamburgas, Ženeva, Berlynas, Londonas, Kopenhaga, Stokholmas, Čikaga, Niujorkas.

Tarptautinė Vytauto Kasiulio (1918-1995) dailės paroda ”Rojaus sodai” Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) iki 2010 metų  vasario 15 d.

Malonių įspūdžių.

Informacija iš parodos bukleto, vikipedijos. Daugiau info tinklapyje bernardinai.lt.


Alvydas apie Jurgį Kunčiną

gruodžio 5, 2008

ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS

alvijago

Su šviesiu liūdesiu ir ilgesiu menu Jurgį, mūsų kartos metraštininką ir dar daugiau – gerbusį praeitį taip, kad surūdijusi vinis, žmogaus rankų turėta – prabildavo…

Giedrė priminė tą liūdną gruodį, kai po Frankfurto mugės Jurgis grįžo pakylėtas ant svaigios, europietiškos literatūros bangos, kartu iškėlęs ir savo žemietį A. A. JONYNĄ, tuo pačiu ir man biskį bakstelėjo… Ačiū jam.
Niekas neabejojo – nacionalinė premija ėjo tiesiai į Jurgio glėbį, ir – pelnytai, kad ir būtų dvi ? Deja – vienas dzūkas (ar tik dūkas-ūkas-udas-adas) pasuko ją, tą premiją, šonan ir įteikė greta Jurgio stovinčiam – kitam dzūkui… Viskas teisinga pagal seną formulę – dzūkas dzūkui akies nekerta – kai dviese, bet jei trise ?.. Čia prasideda amžina kaip pasaulis istorija, o Lietuvoj trečias visada kvailas…
Va tada – Jurgis mažumėlę paleido arklius… Paskutinį vakarą šalia jo buvo senas univero kursiokas (juos abu išmetė už karinės katedros nelankymą). Jurgis išgėrė alaus, pasiskundė bloga savijauta (širdimi), atsigulė ant dešinio šono, paparašė draugo neišeit, pabūt ir pastatyt bokalą šalia… Tas sėdėjo sėdėjo, žiūrėjo į tą pilną bokalą, kol, neiškentęs, priėjo…
Premijos kūrėjams reikalingos ne tik dėl pinigų, nors niekas šioj žemėj nepaneigs šio noro, bet… Jurgiui reikėjo to – pelnyto dėmesio, įvertinimo ir truputėlio pagarbos už tą , kaip jis pats sakė – darboholizmą. Juk, kai po paskutinės eilių knygos Jurgis išleido savo nuostabų “Vaizdą į mėnulį”, kai kas jam skaudžiai bakstelėjo – “ko lendi į prozą, tu – poetas”. Prisimenu jo liūdesį, neviltį,.. Taip, tuomet jis buvo įžeistas. Gal tai ir suteikė jėgų jo darboholizmui ?..
Už šviesų Jurgio atminimą
Geriausios sėkmės Jums Visiems

Atviras laiškas Josifui Tacui

spalio 27, 2008

Prieškarį sakydavo: pasimokyk iš žydų. Ko? Ogi vieningumo, dalykiškumo ir tolerancijos. Nacizmo ir komunizmo pranašai sujaukė gerus mūsų tautų santykius, bet neamžinai. Alvydas A. Jegelevičius – pozityvių minčių brandintojas, paliečia karkartėm iškylančias lietuvių ir žydų tautų aktualijas ir rašo atvirą laišką vaikystės draugui Josifui Tacui.
Josifas Tacas – senas alytiškis, gyveno prie geležinkelio stoties. Nuo 1990 metu Lietuvos veterinarijos akademijos dėstytojas, Melžimo mokymo centro vadovas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas (1990 -1999), o dabar Kauno krašto judėjų religinės bendruomenės pirmininkas, Kauno žydų bendruomenės tarybos narys. Josifas sako, buvau už Atlanto, kur mano vaikai, bet grįžau į Lietuvą, nes čia mano draugai, gražiausi prisiminimai ir darbas.
Kalbant apie Oską, negalima nepaminėti jo vyresnio brolio Samuelio. Viktoras Jonkus prisimena Aisčių ištakas mašinų gamyklos klube 1969 metais, kai grupėje grojo Jonas Miliauskas – mušamieji, Pranas Silva Seilius , Viktoras Jonkus, Rikantas Lilis, Rimgaudas Drumžlys, Valdas Jurgelevičius. Vėliau prisijungė Simas Simanavičius ir Samuelis Tacas, kuris nusipirko gitarą-puslentę MUSIMA, dviejų adapterių už 220 rublių. Tokia gitara, tada ir dar Alytuje buvo oho-oho. Dabar Shmuel Tatz gyvena ir dirba New York’e, jo ofisas virš Carnegie Hall ir netoli vietos, kurioje buvo nušautas šviesaus atminimo ”bitlas” John Lennon. Jo fizioterapijos patirtis ir tyrimai apima trisdešimt metų, o geografija – tris žemynus. Jo sistema – Kūno Tiuningas ® gydo ligas, kurias nepavyko sėkmingai išspręsti kitur. Pacientai: visi visuomenės sluoksniai, tame tarpe sportininkai, muzikantai ir aktoriai.

ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS

Sveikas Oska !

Malonu, kad prisimeni, parašai…

Tie kapai, lietuvių, žydų, kitų tautų genocidas – baisus reikalas. Tai praeito amžiaus žmonijos gėda, kurios niekas iš istorijos neištrins. Pats tau pasakojau apie Simno žydų kapines, kur mažas laksčiau… Pasakysiu atvirai – man nepatinka ši pozicija – neva lietuviai pagrindiniai Žydų tautos naikintojai! Na – kiek galima, Oska ! Mes tiek neverkiam dėl savo tautos naikinimo per tuos okupacijos metus… Aklas pyktis nieko gera neatneš… O kapai, kapai – visur! Kas kita – pagarba jiems.

Witkacy-Witkievicz yra pasakęs -”Tėvynė, tai žemė ir kapai. Tauta, kuri negerbia praeities – neturi ateities”. Tai šventa tiesa. Bet šitaip įnirtingai ieškant kaltų tik Lietuvoj, net nesusimastant, kad rusų ir vokiečių ideologija daugelį pavertė šio baisaus nusikaltimo bendrininkais, netgi vykdytojais! Pagaliau – net patys žydai dalyvavo šiame genocide, o įrankius rinkosi iš nusikalstamų struktūrų – iš kalėjimų ir  iš rusų karinių struktūrų. Juk rusai dar nuo pirmo karo paleido ta šarmanką “bej židov, spasaj Rosiju”.

Juk siunčiau Tau info apie Stalekerio vadovaujamą antisemitinę kampaniją pirmosiomis karo dienomis. Taip – ten buvo ir lietuvių iš karinių struktūrų, iš policijos, bet daugiau iš kalėjimų. Tu žinai kuo skiriasi rusas nuo bolševiko ir komunistas nuo partinio. Tai tiesiog - skirtingos tautybės. Dar mano senelis – savanoris, šaulys, Vanago ryšininkas taip man mažam pasakojo. Ir tai tiesa.

Žmonės tampa vergais savo vidumi, o po to – ir nusikaltėliais be veido, be širdies – kaip robotai. Va – kur ideologijų triukai !!! O kur tikrieji kaltininkai – už Kremliaus, už Reichstago sienų ?.. Ir kuris didesnis nusikaltėlis – ar tas kur šaudė prigąsdintas ir drebėdamas nušovė, ar tas kuris liepė šaudyt tūkstančius ir ramiai stebėjo visa tai? Juk buvo, kad tie šaudytojai stengėsi nepataikyt, arba tik sužeist ?.. O žydu gelbėjimas ? Kiek gerų žmonių yra, bet, deja – tarp jų visada pasitaiko tas deguto šaukštas, kuris apjuodina ir gerus darbus. Nepyk, gal pasirodysiu ir ne visai teisus, tačiau tau kaip vaikystes draugui išpažįstu savo nuomonę ir poziciją šiuo liūdnu klausimu. Kokie bebūtų kataklizmai, tragedijos – viskas praeina.Istorijos reikalas teisingai ir tinkamai įvardyt visa tai. Kas kita – kaltė.

Net ir praėjus amžiams – šios žmonijos kaltės laikas nenuplaus. O kapai – kapai visur. Alytiškis archeologas prof. E. Svetikas pirmam Alytuj, netoli piliakalnio atrado XV-XVI a. alytiškių kapines su monetom, įkapėm, papuošalais… Apie Simno žydų kapines parašiau savo autobiografinėje  poemoje “Vydutis”. Galvoju šiais metais išleist.

Tiek tuo tarpu. O kaip Tu, kaip Tavo šeima, kaip Mulė? Parašyk.

Tavo – Alvydas A. J.


Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.