Alvydas pristato savo naują knygą (atnaujinta 2014.04.01)

kovo 24, 2014

2014 kovo 31

Alvydas  pristato savo naują knygą ”Vydutis”

Be daugybės Alvydo kolegų, gerbėjų, knygos pristatyme dalyvavo ir Vilniaus alytiškiai – Albertas Antanavičius, Vidas Lubauskas, Algirdas Verbauskas su žmonyte Onyte, Eugenijus Vnarauskas, kuris fotografavo šį vakarą, dar Vilniaus Jegelevičiu sparnas – Gintaras Jegelevičius su žmona Vaiva ir mama Rūta, Alvydo sūnus Saulius Jegelevičius, Vilniaus rinktinės šauliai, kiti kolegos-menininkai, bendražygiai.

1-IMG_7203__m IMG_7338__mIMG_7210__m

Vakarą filmavo legendinis kino operatorius, Alvydo bendraamžis Algimantas Mikutėnas-Mikas. Žada sumontuot filmuką, kuriame nemažas dėmesys bus skirtas ir vakaro dalyviams.

Visas Eugenijaus Vnarausko foto apie renginį rasite čia.

Dalis foto nugulė

Vilniaus alytiškių klubo galeroje.

galera_klubas

 

___________________________________________

Alvydas  pristato savo naują knygą ”Vydutis”. Vilniaus alytiškių klubas dalyvaus, paspaus autoriui ranką, patapšnos per petį. Prašome mūsų neetatinį korespondentą Genių Vnarauską dalyvauti ir parengti fotoreportažą iš įvykio vietos. Veiksmas vyks Vilniaus Rašytojų Klube, K. Sirvydo g. 6,  2014 kovo 27 dieną  17:30 Vydutis_Jegeleviciaus-pl

ALIUZIJA Į NAUJĄ KNYGĄ

Dar 9- am dešimtmety vežiodavau savo berniukus-panevėžiečius pas močiutę, prie Nemuno – Joną ir Julių. Su Julium pradėjo vartaliot žodžius, kaitaliot vietom priebalses ir taip atradom kitokią lietuvių kalbą – IŠVERSTINĘ, arba liaudiškai vadinant – atbulišių kalbą, nes šis žodis buvo taikomas tiems, kas viską tarsi atbulom rankom daro, va. Taigi – tapom ir mes atbulišiais, tačiau kalbos žaidimai (prisimenat Cvirkos ver-tu, ver-aš, ver-mes… Po to – sėdėk užu kėdės, kumpytas rūkis  ir t.t. Bet mūsų atbulišių kalba – kitokia. Čia reikia staigiai išlupt priebalsę iš žodžio vidurio ir „pastatyt“ prieky, o priekinę – vidurin. Pvz. Balas tyras (labas rytas), bala nieda (diena), balas kavaras – vakaras (rakavas), sivo rego (viso gero), Dyvutis (Vydutis), dėdė Plešas (Šlepas),talbas takinas (baltas katinas) ir t.t. Taip pat galima vartaliot ir pavadinimus, vardus – Atylus, Tingas Ungutairis, Girvius Šeiba, Girvis Peleška, Alterbas Antavaničius, Aldyvas Gelejevičius ir galiausiai – TIELUVA, bet tai primena šiek tiek rusišką žodį, todėl išversiu – KŪNUVA (čia gyvena KŪNAI). Čia šiek tiek per anksti prasitariau, nes esu paruošęs spaudai knygą tokiu pavadinimu. Tai tiek apie atbulišių kalbą. O knygą ? Knygą reikia skaityt kaip apie save ir savo parašytą. Čia svarbiausia – vaikystės dvasia ir tas laikmetis – kokia 10-15 metų po karo. Viena geriausių nuotraukų iš Glukoidų fotogalerijos geriausiai atspindinti tą laikmetį yra – kurorto trumpakelnių nuotr., kurioje yra Dzilbukas, Piteriukas (Verbauskų) ir kiti kurorto trumpakelniai. Ir aš toks buvau ir daugelis mūsų valgėm duoną su obuoliais ir džiaugėmės pilnais pilvais… Tiek ir užtektų trumpam nupasakojimui. Vardan tos – A.J.

Kurorto-vaikai

AUTORIAUS ŽODIS

Gerb. Skaitytojau, Manau, kad vaikystės prisiminimai mus savotiškai maitina, kurstydami tą dvasinę ugnelę, kurios šviesa lydi visą gyvenimą. Kiekvienam iš mūsų bandymas sugrįžti į vaikystę ir pakeliauti seniai pradingusiais pėdsakais, takais, o dar bandyti pasekti ir prakalbinti tą savo mažą herojų – ne visada yra paprastas ir lengvas, tačiau,.. Kadangi viską piešia ir rašo pats gyvenimas, o laikmetis veda mus visus kartu – čia daug bendrų, kartu patirtų ir lengvai suprantamų panašumų… Vydučio kartą po karo pagimdė karo išgąsdinti jaunuoliai kartu su savo tėvais ir seneliais skaudžiai jautę ir kentę ne tik okupaciją, antrą karą, skausmingą pokarį, bet ir sudėtingą gyvenimą – kaip išlikt gyviem, sveikiem, susikurt kuklią, jaukią gūžtą ir saugiai užaugint vaikus ?.. Visokių čia istorijų būta. Daugybė panašiai supintų likimų, kartu patirto sielvarto ir skausmo, išdraskytų šeimos lizdų, vaikų našlaičių ir pusiau našlaičių, koks yra Vydutis, tačiau, gal tas skausmas užgrūdino ir sutelkė prie pačių svarbiausių ir pagrindinių dalykų – šventos kantrybės, vidinės šviesos, vilties, tikėjimo ir sugebėjimo džiaugtis kad ir paprastais dalykais, bet visada kartu, vardan mūsų visų ?..

Vydutis – vienas iš tų pakiemių vaikų, kurie minėtu laikmečiu Lietuvoje augo ir ragavo gyvenimą paskirai ir visi kartu, drauge, o juos pačius – gyvenimas savo čiuptuvėliais dar stipriau kuteno, dilgino, žnaibė, vartė, mėtė kaip šunyčius ir mokė pažint, suprast pasaulį, gintis ir išlikt. Nors laikas buvo neramus ir, atrodytų, vaikams tikrai sunkiai nesuprantamas, bet šie maži šnipeliai viską greit užuosdavo ir pajusdavo. Tai pokarinio nerimo vaikai, nepaprasti – padaužiški, drąsūs ir gilūs – įžvalgūs, išradingi ir kūrybingi. Kiekvienas jų yra patyręs pakankamai skausmo ir skriaudų ne tik iš svetimų, bet ir pačių artimiausių žmonių, net ir savo tėvų. Kiekvienas jų galėtų papasakot savas istorijas, tačiau tikiu – daugelis tų istorijų iš to laikmečio, be savų šeimyninių gyvenimo detalių, būtų vistiek šiek tiek panašios savo vaikiška ir žmogiška patirtim. Gal todėl jos tokios artimos ir brangios… Vydučio istorijoje autobiografinis momentas atviras ir lengvai suprantamas.

Autorius veda Vydutį nuo pirmų ryškių prisiminimų atkarpėlių šeimoje, po to išveda kieman, supažindina su keistais ir įdomiais žmonėmis, suveda su kiemo vaikais, stebi ir seka jų pėdsakais, kol Vydutis pamažu susilieja su savo amžininkais, įgaudamas bendrų bruožų ir tapdamas šios knygos herojumi, įprasminančiu ir tą sudėtingą laikmetį ir savo kartą. Tuo pačiu siekta ir savotiškai apginti, bei pagerbti mažą, smalsų vaiką. Tas vaikas, žinoma, seniai jau ir jūsų tėvas, jūsų senelis, bet – kamantinėkit, kalbinkit jį. Tegu kalba, tegu pasigiria, truputėlį pameluoja, tegu prisipažįsta klydęs ir tegu papasakoja savo istoriją…

VYDUČIO CITATA

… na, Dyvuti, na, pasneli, talbas bedesėli, apie ką valgoji – juokdavomės vėl abu nesąmoniaudami, vartydami žodžius… Dėdė Šlepas šičia buvo nepralenkiamas – na, Dyvuti, na, kaivuti, na, žamuti – tu žragus kaip talbas takinas kur lepes daugo ir miaužoja po dėke – aš tik juokdavaus pašniurkšdamas, kniaukiau kaip talbas takinas… kol tardavau išeidamas – na, dėde Plešai, sivo rego – sivo rego, atsiliepdavo, ir – nešdavaus jį su visa dirbtuve savoj širdy…


„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“

sausio 21, 2013

Tai jau antroji knyga apie Lietuvos roko muzikos pradmenis Lietuvoje, kurioje minima Alytaus grupė ”Aisčiai”. Pirmoji – Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” (2011). Miela, kad tokie minienciklopediniai rašiniai pasiekia dar gyvus to laikmečio muzikantus. Sovietmečiu tokie reiškiniai kaip roko muzika ar hipiai egzistavo tik undergraunde. Tada apie knygą šia tematika geriau nesvajoti, o informacijos buvo tiek, kiek jos išsiverždavo pro tarybinio jaunuolio moralės ir kultūros sargų saugyklų plyšius.

Pora laiškų į glūkoidų pašto dėžutę apie įvykį.

Džiugu, kad Roko Radzevičiaus knyga apie LT roką jau pasirodė ir neužilgo bus knygyne, bet internetu žymiai pigiau – 30 Lt. Džiaugiuosi, kad ir mūsų “Aisčių” muzikinė veikla čia paminėta. Šaunu.   Alvydas A. Jegelevičius

Noriu pasidžiaugti, kad knyga „Lietuvos roko pionieriai“ jau yra. Labai dėkoju visiems jums už skirtą laiką. Knyga gavosi tikrai stora – 463 psl. Tik, gaila, visiems knygos padovanoti negalėsiu. Tad tuos, kas gali, kviečiu ją  įsigyti mūsų el.parduotuvėje.  Netrukus ji pasirodys ir knygynuose. Rokas Radzevičius

Skaitykite dar tik rengiamą tekstą apie ”Aisčius” Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ (tekstas netaisytas, foto įterpta mūsų). Alvydas A. Jegelevičius kukliai nutyli savo pastangas informacijos apie ”Aisčius” skleidime, tačiau paplokime jam už iniciatyvą ir taip bent virtualiai pagerbkime ”Aisčių ” grupės lyderį.

roko_pionieriai

„Aisčiai“ (Alytaus)

Alytaus Ryšių mazgo (gal tiksliau ir paprasčiau – Alytaus pašto rock (big-byto) grupė ?) tarybiškai vadinta kaip instrumentinis – vokalinis ansamblis „Aisčiai“ gyvavo 1968 – 1976 m., vadinamas pirmąja Alytaus roko grupe.

Pirma Aičių rock grupės sudėtis: Viktoras Jonkus „Vikcius“ – bosinė gitara, solinė gitara, pirmas ans. vadovas; Valdas Jurgelevičius „Valdukas“ – bosinė gitara; Rimgaudas Drumžlys „Bimbė“ -, gitara, vargonai, vokalas; Jonas Miliauskas – mušamieji; Lionė Navickaitė – vokalas;

aisciai_69

1969 -spalis. Tai gali būti pati pirmoji Aisčių nuotrauka. Grupės įkūrėjas – Viktoras Jonkus, prie ”bembų” – Simas Simanavičius.  Pirmąjį Aisčių logo trafaretą pagamino  fotografijos autorius Genius Vnarauskas. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

Grupės palaikytojai – Shmuel Tatz-Mulė, Seilius, Pilvelis, Bondarevas-Žora.

Vėliau į grupę įsiliejo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgnininkas Stasys Simanavičius-Simas ir Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, klavišiniai, vokalas).

Alvydas Jegelevičius-Jegelė (solo gitara, klavišiniai, solistas) Aisčiams vadovavo 1970-73 m.;

aisciai_3_slide

Alvydas Jegelevičius kairėje. Iš pašto veža aparatus į  restoraną ”Nemunas”, kuriame jie grojo beveik dešimtmetį. 

Romas Stankevičius – bosinė gitara, klavišiniai, Aisčių vadovas nuo 1973-76;

aisciai_slide_8

1975. Romas Stankevičius stovi kairėje . Centre Dalia Meisnerytė

Gintas Unguraitis – Aisčiams vadovavo iki 1977m.

aisciai_slide_11

 

bimbe

Rimgaudas Drumžlys-Bimbė pirmas kairėje. 1973

 

Rikantas Lilis – solistas-vokalistas, gitara;

 vacius-6

Rikantas Lilis antras iš dešinės . ”Aisčiai”  išdykauja. Su Janna. 1974 repeticijų salė pašte.

Dalia Meisnerytė – solistė-vokalistė;

Svetlana Serioginatė – solistė-vokalistė;

aisciai_4_slide

Visi trys aukščiau minėti dirbo LTSR Valstyb. Filharmonijoje.

Onutė Patackaitė – solistė-vokalistė, pranešėja;

Janina Jegelavičiūtė – solistė-vokalistė

Vaclovas Kazlauskas – solistas-vokalistas, mušamieji;

muzmenaivacius-5

Vaclovas Kazlauskas. Už jo poetas, bardas Albertas ”Šekspyras” Antanavičius  – niekada nevengdavo ”Aisčių” 

Ir prie Aisčių prisišlieję atlikėjai iš kitų Alytaus grupių

Algis Jakutis – solistas-vokalistas.

jakutis

1980.  Dainuoja Algis Jakutis. Drums – Valdas ”Vatuvkė” Ogijenko, dešinėje su akordeonu ”Abramo”. Juozo Muzikevičiaus fotoarchyvas.

Valentinas Chlevickas – vokalas, gitara;

aisciai_slide_17

Valentinas Chlevickas (dešinėje) su Gintu Unguraičiu-Dzilbum 1982

Romas Vaitkevičius „Cvekas“ – vokalas, gitara;

cvekas

1972. ”Kūrikai”: Vidas Lubauskas, Liudas ”Bulka” Bulkevičius,  Algis Verbauskas. Aukščiau –    Ričardas Čmieliauskas, Romas ”Cviakas” Vaitkevičius, Jonas Ptakauskas. Aldonos Marcinkevičienės fotoarchyvas 

Dainius Prusevičius – mušamieji;

aisciai_21_slide_cr

Dainius Prusevičius pas Dzilbų kieme 1981

[‘Aisčiai’]

Grupė susikūrė 1969 m., globojama Alytaus pašto viršininko ir grupės bosisto Viktoro Jonkaus tėvo, Juozo Jonkaus. „Aisčiai“ įsikūrė Alytaus pašto pastato trečiajame aukšte buvusioje salėje. Juozui Jonkui tai buvo gana rizikinga, nes laikotarpiu savo organizacijoje priglaudė grupės narius, kurių muzika turėjo maištavimo požymių.

Gintas Unguraitis:  „Aisčiai“ pirmieji, galima sakyt, pabandė roko muziką grot, gal ta muzika į roką nebuvo labai panaši… Tokios muzikos dar niekas nebuvo bandę grot. Buvo grojami koveriai. Dar nebuvo tokios roko muzikos, kurią būtų bandę patys kurt ir grot“ 

Pavojus buvo juntamas ne tik dėl grojamos muzikos, bet ir dėl paties grupės pavadinimo. Po pirmosios reklaminės „Aisčių“ koncerto afišos, kurioje buvo parašytas ir grupės pavadinimas, pasirodymo, Alytaus pašto grupė buvo dėl jo kritikuojama. „Aisčiams“ buvo teigiama, jog jie neturi teisės taip vadintis, todėl vėlesniuose koncertų skelbimuose buvo rašoma tik „Vokalinis – instrumentinis ansamblis“.

Pirmasis „Aisčių“ koncertas Alytuje įvyko 1969 m., po bene daugiau nei pusės metų repeticijų, tačiau jau prieš tai grupė spėjo apsilankyti Simne, Dauguose, Druskininkuose, Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke). 1970 m. muzikantų veikla išsiplėtė – pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose. 1970 m. gruodžio mėn. pradžioje Vilniaus Ryšių darbuotojų klube vyko pirmoji respublikinė ryšių įmonių meno saviveiklos kolektyvų apžiūra. Šioje apžiūroje „Aisčiai“, nors ir neseniai susikūrusi grupė, laimėjo pirmąją vietą rajonų kategorijoje. Taip pat buvo pripažinti „absoliučiai geriausio respublikoje“ vokalinio – instrumentinio ansamblio vardu.

Gintas Unguraitis:  „Konkurentai buvo „Gėlių vaikai“, aišku, mums ta pergalė nelabai dūšioj gera, mes vis tiktai grodavom tokią lietuvišką muziką, kuri vadinosi „estrada“. Nors gal ir pažangiai, tobulai tie dalykai būdavo atlikti, bet Stasio Daugirdo kūryba jau buvo ta, kuri vadinama „tikra“- jie patys kurdavo dainas, aranžuodavo, prasmingi tekstai… <….> Nors ir didžiuodavomės, bet žinodavom, kad ta pergalė nebuvo pelnyta“

Grupės repertuare skambėdavo įvairi muzika – tiek lietuvių bei tarybinių kompozitorių, tiek ir aranžuotų lietuvių liaudies ir užsienio kompozitorių dainos. 1970 m. prie grupės prisijungus jos naujam vadovui Alvydui Jegelevičiui, „Aisčių“ repertuaras pasipildė    ir jo kūrybos  dainomis – „Tik sapne“, „Žaliosios akys“, „Tu lauk manęs“ (visos trys alytiškio A.Saulyno tekstais), ir kitomis. Kai kurie grupės nariai jau buvo ragavę muzikos mokslų muzikos mokyklose  arba turėjo bent tam tikrus muzikinius pradmenis, todėl tų laikų garsių grupių (Monkies, Christie, Ten Years After, Manfred Mann) koverius iš klausos atkurti „Aisčiams“ nebuvo sunku – pavykdavo išmokti ir gitarų akordus, ir boso partijas, ir kt.

Igoris Riabovas:  „Aisčiai“ buvo muzikantų kalvė.“

„Aisčiai“  ne tik grojo, taip pat pasižymėjo ir „šviesos muzika“ – ant galinės scenos sienos buvo projektuojamos trijų spalvų (geltonos, žalios, raudonos arba mėlynos, žalios, raudonos) šviesos, mirksinčios ritmiškai į taktą. Įdomu tai, jog pateikdama Lietuvos trispalvės simboliką „šviesos muzikos“ metu, grupė neturėjo politizavimo idėjų. Valdžia dėl naudojamų šviesos spalvų priekaištų taip pat nereiškė.

Alvydas Jegelevičius: „Mes nepolitizavom ir valdžioj neieškojom priešų. Muzikos artumas buvo neginčijamas, tai buvo tas įspūdis,kai tu jauti, kad dainuoja bičiulis šalia, ne operos solistas arba ne rafinuotas estrados ideologizuotas atlikėjas su kauke veide <…> Artumo jausmas ir buvo demokratijos ir laisvės požymis, adekvatus tavo sielai.“

Grupėje „Aisčiai“ skirtingu laiku grojo nemažai muzikantų. Kai kurie jų „išėjo“ į profesionaliąją sceną, tobulėjo, kai kurie pasuko kitais keliais. Laikui bėgant „Aisčiai“ pradėjo  skalaidytis – grupės nariai pasklido po kitus Alytaus estradinius ansamblius, arba išvažiavo mokytis, dirbti  ir gyventi į kitus miestus.

2009. ”Aisčių” pasirodymas po 40 metų. Romas, Alvydas ir Gintas miesto sode. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

aisciai_2009

Parengta remiantis:

  1. Liudo Ramanausko interviu su A. Jegelevičiumi, I. Riabovu ir G. Unguraičiu (FM99);
  2. Komunistinis rytojus, 1970 lapkričio 7d., Nr. 132;
  3. Komunistinis rytojus, 1970 gruodžio 22, Nr. 151;
  4. Darbo vėliava, 1970 lapkričio 19 d. Nr. 137;
  5. www.glukoidai.wordpress.com
  6.  M.Peleckis-Kaktavičius, Rokas vienija, Mintis, 2011, Vilnius
  7. R. Radzevičiaus  interviu su A. Jegelevičiumi 2012 10 02

”Aisčių ” foto galerija:

galera_aisciai1


Du iš Kurorto susitinka Didžiąjame Obuolyje

gruodžio 20, 2012

Aplankyti zulusų gentį kažkur pietinėje Afrikoje turėtų būti gana impozantiška, neįprasta ir nepakartojama. Bet ten vykti reikėtų tik aplankius Jungtines Valstijas ar Kanadą – šalis, labai giminingas Vakarų Europai, bet pakankamai skirtingas, kad tai neliktų nepastebėta. Teko kalbėti su bendradarbe, kuri apie New Yorką atsiliepė gan šaltai. Mat matė tik gatves ir namus. Reikia nepamiršti, kad ten gyvena žmonės, daug žmonių, kurių mentalitetas unikalus savo skirtumais, nepamiršti, kad tai meno Meka ir Medina. Tai Didysis Obuolys ir Alvydas A. Jegelevičius dalelę jo atsikando…

Gruodžio 9, viešėdamas Niujorke pas žymų fizioterapeutą S.Tatz’ą, kompozitorius, atlikėjas, rašytojas, šaulys Alvydas Augustinas Jegelevičius susitiko su vietos lietuvių bendruomene ir surengė koncertą-susitikimą, kurio metu skaitė savo poetinius tekstus, o keletą savo populiarių dainų ten pat surepetavo ir atliko kartu su bendruomenės nariais. Susitikimo įrašą transliavo Niujorko lietuvių radijas, kurio redaktorė -vedėja profesorė ir šaulė Giedrė Kumpikaitė.
Susitikime dalyvavo ir Simo Kudirkos vardo šaulių būrio nariai Vida ir Algirdas Jankauskai. A. Jegelevičius taip pat susitiko su Niujorke gyvenančiais žymiais mūsų džiazo muzikantais – V. Borkovsky (bosine gitara) ir L.Sneider (piano).

klubas101

Pavėlavau, reikėjo čia atsidanginti anksčiau. Bet tai tik klubas, tik pastatas. Tikros legendos – muzikantai. Jie garsina visas tas skyles klubais vadinamas…

Jūsų Alvydas.

Daugiau viešnagės foto rasite ”Kelionių galerijoje”

galera_trip1


Sąsajos: ”Aisčiai”, Alytaus herbas ir viduramžių riteriai

gegužės 30, 2012

Eilutės iš Alvydo A. Jegelevičiaus laiško glūkoidams. Įdomūs pasikapstymai ”Aisčių” ir heraldikos istorijos srityje. Apie miestų herbus. Nuo 1970 m. heraldikos komisijos veikla uždrausta, miestams neleista vartoti herbų, tai sovietų pastangos įrodyti, kad gyvename CCCP ir prisiminti istoriją ar savivaldos atributus – tabu. 1995 m. dailininkas J. Galkus pagal senuosius miesto antspaudus atkūrė Alytaus miesto herbą: baltą rožę raudoname lauke. 1995 m. gruodžio 11 d. šį herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Alvydo Jegelevičiaus armijos laikų draugas Viktoras Šandorovas, su kuriuo kartu ne tik tarnavo, bet laisvalaikiu mokėsi lenkų kalbos, vertė straipsnius apie rock dievaičius, net ir romaną buvo įpusėję… Po daugelio metų, kai Viktoras pamatė Alvydo dainą per rusų centrinę TV, parašė laišką – Vilnius, filharmonija, Alvidasu… Jie abu bendrauja iki šiol, susirašinėja, juokauja. Viktoras gyvena dirba savo turizmo firmoj Sočyje. Laisvalaikiu fotografuoja. Aisčių reklaminį plakatą Alvydas tada nusiuntė Viktorui, bet dabar tokio pavyzdžio neturi. Gal kas nors išsaugojote? Dar apie Aisčius. Vienas glūkoidų skaitytojas netikėtai rado informaciją apie ”Aisčius” ir nurodė linką (žiūrėkite puslapio apačioje).

Alvydo Jegelevičiaus rašo. Čia garsus riterių stalas, pakabintas Winčestrio bažnyčioje, netoli Londono ir garsiojo Stounhendžo. Aplink ratu surašyti garsiausių riterių vardai, tačiau – kas pavaizduota centre? Koks ryšys tarp šio stalo ir mūsų Alytaus? Visi prisimenam pirminį Alytaus herbą su trim lelijom. Ačiūdie – jis liko rajono herbe, bet šis, manau, visiems alytiškiams pažįstamas žiedas, ar neprimena tų tarybinių laikų su Alytaus vardo ženkliukais. Tada įvairiai vadindavo tą žiedą. Aš ir pats nebežinau – lyg lelijos, lyg bulvės ar obels tas žiedas? Tokios nuomonės plito tais laikais. Kokia šio žiedo kilmė, koks augalas jį užaugino. Galim taip pat spėliot, bet ĮTARTINAS  PANAŠUMAS NEDUODA RAMYBĖS. AR TIE RITERIAI BUVO ALYTUJ, AR ALYTIŠKIAI BUVO TEN NUKELIAVĘ?..


Kūrybinė asmenybė be skydo? (Ginčai – su negatyvu ir pozityvu)

kovo 30, 2012

Glūkoidų puslapiuose po keleto dienų apsilankys 200 000-tasis lankytojas,  mes tinklapyje parašėm jau virš 200 rašinių, tad šį Alvydo straipsnį sąlyginai laikykime tuos statistinius skaičiukus apvainikuojančiu-jubiliejiniu.
Plačiame pasaulyje retas meno žmogus išsilaiko iš savo kūrybos. Jis dažnai priverstas dirbti kažką kita, kad išgyventų. Kiek garsenybių mirė skurde ir tik vėliau pateko į meno istorijos vadovėlius ar enciklopedijas. Viduramžiais dažnai tik bažnyčia teikė užsakymus skulptoriams, tapytojams ir taip garsino talento nestokojančius genijus. Šiandien reikia pačiam būti genijum, norint gyvam esant išgarsėti ir gyventi orų ir nepriklausomą gyvenimą. Kad taip atsitiktų, turi būti visa seka įvykių, susijusių su sponsoriais, manageriais
, stūmėjais, pažintimis, reklama, įgimtu veiklumu. Visa tai nėra kūryba ir gali liūdinti. Vis tik tikrai talentingam kūrėjui išlieka  ironiška galimybė jau po mirties patekti į minėtus vadovėlius ir enciklopedijas ir būti visuotinai pripažintam. Skaitykite Alvydo staripsnį, kurio tikslas perteikti mintį, jo paties žodžiais tariant, jog ”Menininkas – visų pirma – toks pats žmogus kaip ir kiti, nors iš pirmo žvilgsnio dažnai atrodo nedirbantis, tik kuriantis. Tačiau ta kūryba ne tokia jau lengva, o kūrybiniai arimai, deja – ne visiems įveikiami. Tai visai kitos jėgos, kita ištvermė… Iš čia straipsnio inspiracijos”.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Šiandieną įvairių sąvokų ir apibrėžmų vedami, galim labai lengvai susirast pakankamai informacijos ir šia tema – mokslinių, psichologijos, filosofijos traktatų, knygų, vadovėlių, įvairių esė, narpliojančių sudėtingus kūrėjo ir laikmečio, kūrėjo ir visuomenės santykius dažnai sukurtus ir surašytus ne tik menotyros žmonių, bet ir pačių kūrėjų ir dar įvairių autorių įmantriai sukurtų daugybę žodinių raizginių-konstrukcijų įvairiai apibudinančių tą patį dalyką. Tačiau galim kalbėt ir paprasčiau ir suprantamiau, pagaliau – ir lietuviškiau, be tų painių apibrėžimų, kurie dažnai užsmaugia net ir gražiausią temą.

Tad gal geriau atvirai ir nuoširdžiai pakalbėt, pasiginčyt apie kūrybinę asmenybę kaip asmenybę be skydo, be saugiklių, be įvairių grupuočių apsaugos – vienišą, jautrią, pažeidžiamą, nemokančią gintis, kariaut nei žodžiais, nei kumščiais. Juk ne visi išmoko senas tarybines pamokas, ypač tą – apie antrą laimę (visi žinot), o šiais laikais jaunieji menininkai gal ir visai nežino kas tai ?.. Tiek to – ir nereikia, nes tas, buvęs tarybinis nachališkumas (jo dabar nėra) šiais laikais apibudinamas visai kitaip, arba – vos vos panašiai. Dabar jis tapo subtilesnis, dar labiau rafinuotesnis, mažiau pastebimas, pridengtas įvairiom išmoningom sąvokom, sakykim – šiuolaikišku rinkos konkurencingumu, o tai skamba žymiai gražiau, grakščiau ir netgi patraukliau, dar – sugebėjimu prisitaikyt, diplomatiniu lankstumu ir taip toliau. Čia gi tik sveikiausia konkurencija – jokio lipimo ant galvų, tiesiog – taip turi būt, tai natūrali ekonomikos, demokratinio kapitalizmo (ar atvirkščiai) sąlyga, taisyklė, ar ne? Tai kas ir kaip ja naudojasi?

Kapitalinį demokratizmą (!) jau patyrėm ir išbandėm. Išgriovę senas užtvaras šovėm laisvėn, veržėmės tuntais pro visus vartus, bromus, tarpuvartes visur kur tik įmanoma. Chorais lipom stumdydamiesi į scenas, tribūnas, televizijos ir kino ekranus, nors niekas nekvietė, bet šaukėm – mes esame laisvi, mes esam visi lygūs, svarbūs ir vertingi, ne tik op ar pop solistai, artistai, poetai, dailininkai. Mes esam taip pat savotiškos žvaigždės, žvaigždelės, nors niekas nesiklauso ir negirdi, bet vistiek mes esam tas tikrasis tautos žvaigždynas, supantis ir šildantis pačias ryškiausias mūsų meno, politikos, valdžios ir verslo žvaigždes, ir ne todėl, kad esam patys tikriausi ir kantriausi mokesčių mokėtojai, o tiesiog todėl, kad esam tokia tauta.

Na ir gerai – džiaukimės, varžykimės ir rungtyniaukim. Tai mūsų visų demokratinė teisė ir sveika kapitalistinė konkurencija – kas kad braudamasis primynei kam galvą, ausį, nosį – žinosi kaip pirmam brautis ir lyst – va tau, kolera, va tau, artiste – asmenybė atsirado… Čia – kas pirmesnis tas greitesnis, tas gudresnis, tas stipresnis, bet… Prabunda tūlas negatyvas ir klausia – tai negi kaip miške, tarp žvėrių, reiks kautis ir gyventi vadovaujantis principu – kas ką ?.. Juk tėvai mokė prisitaikyt, nesipykt, nesibart, apeit visas kliūtis, duot durnam kelią ir panašiai. Bet, jeigu taip ir visur gyvenime – kiekvienam darbe, mene, kūryboj, scenoj – kaip miške?..

O tas gyvenimas, o ta scena – pabunda pozityvas – kur ?.. Ar tai ne mūsų gatvės, aikštės, skverai, stadionai, upių, ežerų, jūros pakrantės, piliakalniai, kapai, miškai ir girios – visa tėvynė kaip viena scena.

Rodos ir taip ir taip gerai – ir abudu teisūs. Beliktų tik primint bičių šeimos gyvenimo taisykles ir principus, kad taptų visiems aišku jog kiekvienas turim ir privalom turėt savo veiklos sritį – artojas aria, pjovėjas pjauna, kepėjas kepa ir taip toliau – iki kūrybinės asmenybės, kurios paskirtis ir likimas, atrodytų toks pat kaip artojo ir visų kitų sričių artojų – dirbti, kurti ir dalintis tomis dovanomis su visais kitais tautiečiais, jei tikrai suprantam, kad kiekviena veiklos sritis tolygiai gerbtina – neaukštinant vienos prieš kitą.

Tai ko tada trūksta ir ko labiausiai reikia kūrybinei asmenybei?.. Dėmesio, įvertinimo, pinigų, premijų, medalių, garbės – trina nosį negatyvas. Pasiginčykim – kelia smilių pozityvas. Garbės reikia gerbėjams. Medaliams – krūtinės. Premijos ir pinigai turėtų patys susirasti autorių, bet jei tai sudėtinga, kolegos turėtų padėt, dar kas,.. Tikėkim – jie padeda. Įvertinimas menininkui yra jo sukurti darbai. Jie viską padaro – skina šlovės kelią ir kelia savo autorių-kūrėją į aukštybes, kad ir kiek reikėtų laukt, bet tai vistiek kažkada atsitinka ir tada skamba „Tebūnie menas“. Tai ir viskas, atrodytų, bet – lieka dėmesys – taip taip taip. Tai pats svarbiausias dalykas – dėmesys, prieš kurį nublanksta viskas. Dėmesys ne tik menininko statusui, ne nusipelniusiam kūrėjui, bet pirmiausia – žmogui, o visa kita – vėliau, savaime. Tai dėmesys kai jauti – esi tikrai reikalingas, gerbiamas ir vertinamas kaip kuriantis žmogus. Tai toks dėmesys, kurį pajutęs galėtum jaustis ir gyvent laisvai, užtikrintai ir patogiai. Nieko neprašinėt, nesiblaškyt, o kantriai dirbt ir kurt susikaupdamas kai gali ir – pelnytai ilsėtis, rašyt savo memuarus kai ateis laikas. Rodos, tik tiek, bet gal tai labai daug? Ar tikrai?.. Verta primint Egziuperi eilutę, kad – tauta negali suklestėti, kol nesupranta, kad arti lauką – toks pats garbingas darbas kaip rašyti poemas…

Tikrą menininką visi pastebi, net ir pirštais pabado – va, tas trenktas su smilium smilkiny, o tai argi ne tikras dėmesys, ar tai ne tiktras įvertinimas ?.. Žinoma, kad jau taip – esi pastebėtas. Juk visais laikais menininkai taip buvo vertinamai, tad ir šiais, tiktai dabar kiek sunkiau su ta kūryba – jei pats nemoki prekiaut, neturi pakankamai lėšų, pastovaus darbo, arba solidaus globėjo. Nelabai gali ir pasirodyt tikru menininku – surengt solidžią parodą, išleisti knygą, įrašyti garso plokštelę, o užsispyrus džirint vienu peiliuku medines skulptūras kaip Šepka, ar akmenines kaip Liaudanskas ?.. Ne, jau ne tie laikai. Tai va – porina negatyvas – tarybiniai laikai, kai valdžia menininkais rūpinosi ir jų kūrinius pastoviai pirko, praėjo. Užtat ir išlepino juos taip, kad daugelis tų laikų kūrėjų niekaip negali prisitaikyt prie naujų rinkos sąlygų, nemoka vaikščiot kur reikia, pas ką reikia, prašyt ir rankiot, kurt išpūstų kūrybinių projektų, be to – nelabai simpatiški, diplomatiški, nemoka vizgint uodega, šypsenos neišspaudžia, šneka drovėdamiesi, striginėdami, sunkiai reiškia mintis, painiai formuluoja savo norus ir taip toliau. Ką su tokiais daryt ? Skirt vienkartinę pašalpą ir grūst laukan, kad daugiau nesibaladotų į valdiškas duris. Geriau tegu eina per rinką, pasirankioja pas savo senus kolegas, bičiulius, kurių dauguma nors ir ne menininkai, bet įsitvirtinę gyvenime pakankamai stipriai tai valdžioje, tai versle.

Na, na,.. Eit ir rankiot – priešinasi pozityvas – tegu eina kas nori ir sugeba. Tikras menininkas tiesos ieško mene, o ne valstybinėse institucijose. Laikai jau kiti ir žmonės visai kiti, kitoks jaunimas ir per tuos nepriklausomybės metus užaugusi ir subrendusi jaunoji menininkų-vadybininkų-prodiuserių karta, kurie patys kuria, dažnai patys save administruoja ir pristato, nors žmonės iš jų kartais skaudžiai pasišaipo – patys groja, šoka ir dainuoja, na ir tegu, tegu. Be jokio skepsio pripažinkim tai ir džiaukimės kad jaunimas dirba, kruta. Girkim ir palaikykim jį. Tegu daro, tegu kuria ir rodo savo kūrinius visiems, tegu šlovina mūsų tautą. Pasaulis keičiasi. Jį keičia ateinančios naujos kartos. Meno suvokimas, paskirtis, vertinimo svertai ir pats menininkas keičiasi, universalėja, dingsta ribos kadaise griežtai spaudusios kūrėjus į profesinius rėmus – tu skulptorius, tu kompozitorius, tu poetas, tu artistas – ir viskas. Tarsi daugiau išmanyti apie kitas meno sritis, o dar ir pačiam pabandyti kurti ir rodyti kitokią savo kūrybą tada neturėjai teisės. Juk tokių – kūrybos institutų niekada nebuvo, o gal ir nereikia. Išmokti galima tik amato. Menininkas – tai kūryba galvoj, o amatas rankose. Taigi – šiandien jau kitokia tiesa ir rytoj ji bus kitokia, turi būt kitokia, nes kitaip – kaip kūdroj. Sąstingis gyvenime, mene – visur. Tai visiems žinoma, todėl ir vakarykščiai mitai, legendos, o ir vakarykščiai herojai, didvyriai rytdienos šviesoj dažnai ne visada atrodo tokie teigiami ir gražūs. Būna juk, buvo ir taip – matėm, matom, bet – kur mūsų kūrybinė asmenybė?..

…žinoma kur – kaip visada, pasinėrus į savo-ne savo transą, euforijos-depresijos verpetus, dirba, kuria užsidarius. Kankinasi, džiaugiasi, verkia, juokias – tai jos tikrasis pasaulis, paskirtis, lemtis, pragaras-rojus, viskas, bet – toks kuriančio žmogaus gyvenimas. Ir nors dažnai mes apstulbę žavimės menininkų išmoningumu, profesionalumu ir jų fantastiškais darbais, bet, turbūt, retai susimąstom, kad iš tikro jie yra tikrų tikriausi įkaitai mene, ar tiesiog – įrankiai savo mūzų, ar paties Aukščiausiojo rankose. Jiems nereikia ypatingai ko nors daugiau nei paprastam žmogui, tik gerų medžiagų, gerų įrankių ir šiltos jaukios dirbtuvėlės, kurioje jie galėtų dirbt, kurt ir ten pat gyvent. Ir tik menininkai žino koks kartais produktyvus būna tingėjimas, nors ir ilgas, ir per kokį trumpą, menininko suspaustą laiką gimsta dideli darbai. Be pačių menininkų to niekas nežino, užtat kai dirbantiems nuo devynių iki penkių į klausimą – kur dirbi – atsakai, kad esi menininkas, beveik visada pradžioj išgirsti susižavėjimo kupiną papliupą – o, tau faina – ir tuoj pat dar kartą tą patį klausimą – tai, o kur dirbi ?.. Manyk – anoks čia tavo darbas ta kūryba, vienas malonumas, bet užtat mes, užtat mes kaip dirbam,.. Bet menininkams čia jokių nuoskaudų nėra, nes darbas darbui nelygus, o aiškint kažkam jo krūvį, svarbą – ar reikia? Tada liks tik darbo aiškinimas, o tai lygu sekančiai išvadai – kas mosikuoja galva, dar nereiškia, kad galvoja, jei rankomis – nereiškia kad dirba ar mušasi, o jei kas rėkia įnirtingai, dar nereiškia, kad tūlui skauda, ar kas jį muša. Gal tai tikras poetas žmonijos skausmą šitaip deklaruoja, nors pro jį kaip pro vienišą kuolą ar akmenį praslenka minia vis tirštėdama nešas kaip upė ir trina savo kely viską viską – ir ploną kuolelį ir mažą akmenėlį ritina, trina, mala į smiltis…

Gerai, baigiam pradėti,.. Laikai pasikeitė be mūsų norų ir vilčių. Revoliucinė formulė „kas buvo nieks, tas taps viskuo“ egzistuoja jau nuo amžių amžių, tad – neperspjausim ir mes jos. Tai velniškai patogu ir mūsų nepriklausomybės laikmečiu, tik – jei tiek pat reikės laukt naujos revoliucijos, kurią kažkas kitas turės sukelti, bet ne mes, ne mes ?.. Tai kokią gėdos didybę paliksim savo vaikaičiams, kai apie tai rašys kiti amžininkai ir tikri liudininkai? Juk tiesa vistiek kažkada išlys ir badys akis gėdos stulpais akis ne tik buvusių ir esamų herojų vaikaičiams, bet ir mums visiems…

Lyg ir viskas, ar ne?.. Ar reikia dar tęsti šį rašinį, kol rašinys nepradėjo vedžiot paties autoriaus ? Juk apie grynai žmogiškus ir visiem suprantamus kūrybinės asmenybės poreikius daug kalbėt nereikia ? Reikia visai nedaug, tik jautrumo, tam tikro supratimo ir pagarbos kuriančiam žmogui. Juk apie tuos pasišventusius, bet nepraktiškus menininkus, tikrus individualistus, vengiančius viešumos, bet sugebančius drąsiai reikšti savo tiesas ir apie tai kaip tokius (nepatogius) traiško įvairios konjunktūrinės grupelės, grupuotės, dar kas,.. Ir apie bandančius prisitaikyt – drovius, baikščius ir nuolankius žvėrelius, kantriai laukiančius kažkokioje eilėje savo kuklaus davinio,.. Ir apie tų įvairių grupuočių nuoširdžias (tikėkim) galimybes padėti menininkams, ir ypatingą tos pagalbos skirstymo tvarką, apie įvairiausius projektus, ypatingus administratorius, apie painius koridorius su daugybe kabinetų ir įvairiausių durų, už kurių kartais taip trokštama sutikt net ne žmogų, o greičiau gaut palankų sprendimą, parašą, dar ką…

Pagaliau, šiandien galim vertint menininko situaciją senoviškai ir visiems suprantamai – kaip fronte – nieko nauja, bet viskas seniai žinoma. Tik priešų ir savų dėmesio stinga. Čia priešų – va, sušunka braukdamas nykščiu per gerklę negatyvas, o pozityvas solidžiau atitaria – piliečiai menininkai, kovokim, reikalaukim ir nepasiduokim,..

Informacijos šaltinis: radikaliai.lt


Alvydo pastangos tinklapio recesijai nutraukti

vasario 29, 2012

Kovas – pavasario mėnuo ir mūsų bendražygis Alvydas jau žadina savo eiliuotu šaukiniu visus glūkoidus iš žiemos sąstingio. Tinklapyje gili recesija, naujienos tik atsitiktinės, pavyzdžiui: Agnė dalyvauja Dainų dainelėje, Igoris sąžiningai kaupia vinilą ir švenčia savo 60-metį (nuoširdūs linkėjimai visų glūkoidų vardu), Vidukas agituoja pamatyti bitlus Kaune, Aidas vizituoja tėvus ir vėl išskuba į Glasgow, Dzilbus išbando visus Vidzgirio slidžių greitųjų nusileidimų ruožus. Kas dar? Atsiųskite nors „Savaitės foto“ langeliui kažką iš savo įdomaus ar suknisto gyvenimo. Viskas galioja – taip sakydavo Virgis. Kalendoriaus išdaigos: iki glūkoidų susirinkimo liko tik 4 mėnesiai, tai dar vienas atradimas, kai pradedi lankstyti pirštus skaičiuodamas mėnesius.
Su pavasariu!

ALVYDAS  A.  JEGELEVIČIUS

V A S A R I S

Vasario mėlis guodžia, šildo

sodria spalva – tarsi rugpjūtis

vasaris – šelmis iš po tilto

varveklį graužiantis berniukas

 

Bet tu sakai – vasario žvaigždės

į žemę leidžia pirmą meilę

tik nesakyk, kad viskas baigės

geriau meluok – vasario gaila

 

Ir tegu tie ledų varpeliai

vasariui savo meilę groja

o man rugpjūtis skamba tyliai

ir aš meluot nebegaliu jau

—————————————–

Vasario žvaigždės skaidrios, šiltos

varvekliais leidžias žemėn, sukas

vasaris – šelmis iš po tilto

varveklį graužiantis berniukas

 

Vilnius,   2012 02 22-28


Algirdą Verbauską sveikina Vilniaus alytiškiai.

sausio 31, 2012

Algirdą Joną Verbauską (čia tas pats mūsų Algis iš Kurorto) pasveikinom po koncerto Arsenale (A.Jegelevičius, V.Lepeška, V.Beiša su žmonom ir A. Antanavičius su dukra Ugne) praėjusį sekmadienį sausio 29 dieną, įteikėm vyrišką puokštę, surašytą sveikinimą, specialią dovaną, kurią jis parodys ir išbandys 2012 glukoidų susitikime. Algį sveikino giminės, draugai, artimieji, kolegos. Buvo įteiktas ir kultūros ministro sveikinimo raštas. Nuo Vilniaus alytiškių, glukofanų pasakyta trumpa Alvydo Jegelevičiaus sveikinimo kalba buvo baigta muzikiniu dvieiliu – do, rė, mi, fa, sol. la. si – ačiū, Algi, kad esi. Vakaras buvo žmogiškai šiltas, koncertas – romantiškai aistringas, gėlės ir šypsenos – tikros. Šampano purslai po koncerto žybtelėjo, sumirgėjo, uždegdami ir mūsų alyciškių širdzis – tep. Su tokiom gražiom nuotaikom ir išsiskirstėm, gražiai minėdami šį susitikimą, į kurį mus sukvietė Algis. Tai ačiū Tau, Algi. Būk ir toliau drūtas, energingas ir artistiškai žavus, koks visada esi.

A.J.

   Editos Maželytės straipsnis „Orkestrų kareivis“ (Vakaro žinios)


Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu

Prisijunkite prie kitų 28 pasekėjų