1954 sovietų šalies lyderis Nikita Chruščiovas padovanoja Ukrainai Krymo pusiasalį ir, kaip šiandien teigia jo sūnus Sergejus Chruščiovas, JAV Browno universiteto T.Watsono tarptautinių studijų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, tai tik formalus žingsnis, tai liko mūsų atostogų vieta. Tada daviau, šiandien atsiimu. Tai rytų slavų genties šiandininių įpročių apraiška. Tokia logika vadovaujantis pretenzijas į Krymą turi Graikija (valdė prieš 2,5 tūkst. metų), Italija (romėnų valda), Švedija (vikingų valda 854 metais), vėliau Kijevo Rusia. Krymas priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei iki XV a., 1428 m. į Krymą įsiveržė totoriai ir jame įsikūrė, išstūmę genujiečius. Krymo chanatas egzistavo iki 1783 m. O 1917 metais bolševikams pasirašius su Vokietija taikos sutartį, Ukraina buvo perleista vokiečiams. Tai kam šiandien turėtų priklausyti Krymas? Atsakymas paprastas: šaliai, kuriai pagal civilizuoto pasaulio nerašytas taisykles ir priklausė – Ukrainai. O jei kažkam šaus į galvą, kad caras per pigiai Aliaską amerikiečiams pardavė. Ko reikia, kad rytų gentys, kurios save netapatina su Vakarais, nesielgtų kaip Chingis Chanas viduramžiais?
Panagrinėkime pavyzdį pagal rusišką logiką. Tarkim, Punsko lietuviai negali pakelti lenkų „priespaudos“ ir jungiasi prie Lietuvos. Ar Vilniaus kraštas – prie Lenkijos. Ar galėtų lenkų ir lietuvių tautos provokuoti tokius judesius XXI-me amžiuje? Būtų sudėtinga susapnuoti. Tai ir yra pagrindinis skiriamasis dabartmečio civilizuotų valstybių bruožas. Bet tautai iš Europos pakraščio ir Azijos platybių grobti svetimas teritorijas – įprasta praktika. Pirmiausia atplėšia Moldovos gabalą, vėliau – Gruzijos. Tada Ukrainos Donbasą ir Krymo pusiasalį. Negana to – atvirai užpuola kaimynę Ukrainą. Ir tai XXI- me amžiuje?!
Turėti armiją, kuri gintų savo šalies teritoriją gyvybiškai svarbu. Kiek laiko ginti: metus, mėnesį ar savaitę. Priklauso nuo armijos kokybės ir kiekybės.
Mūsų neetatinis korespondentas Vytas Pavilonis glūkoidų skaitytojams atsiuntė savo straipsnį apie Šveicarijos armiją. Šis straipsnis jau buvo publikuotas glūkoiduose anksčiau, bet šiandienos įvykių fone jo aktualumas neišblėso. Svarbu, kad Vytas, tarnaudamas LT armijoje, lankėsi pas kolegas šveicarus ir matė jų ginkluotę ir personalą savo akimis, dalijosi patirtimi ir kitaip gilino karo žiniais. Dėkojame. Nors Šveicarija laikosi jau keletą šimtmečių neutraliteto, tačiau savo gynyba rūpinasi ne mažiau kaip Vokietija ar Prancūzija. Kodėl? Todėl, kad generalisimas Aleksandras Suvorovas IX a. pradžioje perlipo šveicarų Alpes ir dabar koks nors rusų gastarbaiteris užsinorės ten autonomijos. Sutikime, sutirštinau spalvas, bet tos Rytų šalies įpročiai būtent tokie. Moldova, Gruzija, Ukraina, kas toliau?… Ar su tokia, kaip šveicarų armija (jei turėtų) Lietuva atsilaikytų 2-4 dienas rytinių kaimynų invazijos atveju? Jei turėtų?!..
Šaltinis: www.gunstalk.lt
Įsivaizduokite šalį, su didžiausiu pasaulyje tarnaujančių kariuomenėje gyventojų procentu. Valstybė, kurioje visi vyrai nuo 20 iki 50 – kariuomenės įskaitoje. Tiesiogine prasme miega su savo šautuvu po lova. Valstybė, kuri ir po to, kai sukanka Jums 50 metų suteikia Jums teisę pasilikti ginklą, ir džiaugiasi Jus matydami pratybų stovyklose ir mokymų lauke. Valstybė, kuri “maldauja“ Jus nusipirkti bent pistoletą (dar geriau pusiau automatinį šautuvą) su didele nuolaida. Valstybė, galinti per 2 – 4 valandas išskleisti savo kariuomenę nuo 22000 iki 650000 karių. O per dvi paras, gerai apmokytą, puikiai organizuotą, ir labai gerai ginkluotą, iki 1,7 milijonų Armiją. Pavyzdžiui – Jungtinių Valstijų armiją sudaro – 1,3 mln. plius toks pats armijos rezervas, Kinijos – 2,4 mln., plius 1 mln. rezervo karių. Turėkite omenyje, kad beveik visa, iki dantų ginkluota, nuo Ženevos iki Davoso, nuo Ciuricho iki Lugano – aukštų kalnų šalis, išrausta/išgraužta tuneliais ir urvais, sudarančiais branduolinės atakos pastogę savo žmonėms, slaptas ginklų saugyklas, maisto ir medikamentų sandėlius, raketų paleidimo šachtas, kalnų granite įrengtomis įvairių kalibrų artilerijos pabūklų aikštelėmis, susisiekiančiomis tuneliais, su atskyrimo šliuzais, lėktuvų, sraigtasparnių ir tankų angarais.
Kiekvienas Šveicarijos miestas ar miestelis turi puikiai įrengtą, su būtiniausiomis, išgyvenimui reikalingomis priemonėmis ir resursais, bunkerį – slėptuvę. Jie visa tai nuolatos prižiūri ir puoselėja, tobulina ir modernizuoja. Šveicarijoje nėra nei vieno neveikiančio įrengimo, nors, galbūt jis sumontuotas dar antro pasaulinio karo metais ar kiek vėliau. Reikia tik paspausti (Schalten) mygtuką.
Šveicarų armija – ne vienintelė šalis pasaulyje, turinti milicinę – gynybinę struktūrą. Tuo pačiu principu (kai kuriais bruožais) yra organizuotas, pavyzdžiui, Bundeswehr‘ras (Vokietijos gynyba). Tai yra sistema: – nedaug karių + daug kadrinių karininkų ir puskarininkių, + rezervo karininkų + nuolatiniai mokymai/pratybos = visa tai išskleidžiama (mobilizuojama), kai tai yra būtina.
Šveicarijos kariuomenė atrodo taip. Nuolatos tarnaujančių profesionalių karių tik apie 9000, daugiausia jų tarnauja aviacijos daliniuose. Tarnyboje ir perkvalifikavimo kursuose apie 10 -15.000 karių vienu metu. Kariai pašaukiami 90-čiai dienų, į vadinamą Rekrutenschule – Ecole de recrue (rekrūtų mokyklą). Baigusiam šią mokyklą, valstybė kariui duoda asmeninį ginklą su dviem pilnomis apkabomis šovinių (šautuvui ar pistoletui), vadinamą “ministro davinys“. Karys gauna tris uniformos rinkinius, pritaikytus visiems metų laikams, kario reikmenis, neperšaunamą liemenę ir šalmą. Su išvardinta ekipiruote ir ginklu Šveicarijos karys vyksta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Namie visą tai karys saugo/sandėliuoja taip, kaip jis nori – niekas to netikrina (tačiau yra nerašytos taisyklės – tvarkingumas).
Iki 32 metų kareiviai vadinami – “austsug“, 42 metų – “Landwehr“, ir iki 50 metų amžiaus “Landsturm“ . Eilinio, austsug – 10 metų kursas susideda iš aštuonių mokymų po tris savaites, Landwehr – tris kartus po dvi savaites, Landsturm – 1 kartą dvi savaites. Kai sukanka kariui/gyventojui 51 metų, jį oficialiai atleidžia nuo prievolės iš kariuomenės, paima šautuvą, pistoletą ir “ministro davinį“. Vietoje to aprūpina (duoda) pompinį, šratais šaudantį šautuvą ir mobilizacinę paskyrą – tik tam atvejui, jeigu vyktų Totalinė mobilizacija.
Šveicarijos armijos ypatumas – sustiprintas rezervo karininkų rengimas. Tie, kurie nori tapti karininkais privalo lankyti papildomą mokymo kursą – kiekvienam rangui – sumoje apie 100 dienų. Tai, beje, naudojasi (darbdavių nepasitenkinimui, ypač bankų asociacijai) visi, pradedant nuo generalinio direktoriaus iki nedidelio skyriaus vedėjo. Kai kas tvirtina, kad tokiu būdu jie, tiesiog, bando atsikvėpti nuo savo žmonų, iškyloms pašaudyti, švenčiant bernvakarius. Tačiau tai nėra tiesa – ten vyrauja kariška drausmė ir vykdoma tarnyba. Priežastis tokioms kalboms gali būti, kad tenka gulėti apkase šalia kulkosvaidžio su vyresniu būsimu kolega, bendrauti su žmonėmis, kurie vėliau jums gali pasiūlyti aukštesnes pareigas jūsų darbinėje karjeroje, arba sutikti potencialius kolegos, naudingus politikus, parlamentarus. Niekas negali išvengti tarnybos, – nuo studento (tiesiai iš auditorijos), iki prezidento, jeigu jie yra vyrai. Karinis, 7,5 milijono žmonių turinčios šalies biudžetas sudaro beveik penkis milijardus JAV dolerių – beveik 20 procentų nuo BVP. Ginkluotė – daugiau nei 800 tankai ir šarvuočiai (420 Leopard 2A6, 150 M -109, SP-2000). Tik 300 km ilgio šalis ginkluota 14 eskadrilių (350 koviniais lėktuvais), 120 mokymo lėktuvai ir apie 100 sraigtasparnių. Ginklų parkas nuolat atnaujinamas, tokių, kaip pavyzdžiui kitų šalių karinėse pajėgose, pilotas dažnai būna jaunesnis nei jo lėktuvas – Šveicarijoje nėra.
Nelikvidus kariuomenės turtas/ginklai kruopščiai remontuojami/restauruojami po to valstybė parduoda visa tai su didelę nuolaidą savo piliečiams. Nusipirkus parduotuvėje naują ginklą registracija yra labai paprasta. Perkant ginklą iš rankų – registruoti nereikia. Remiantis konservatyviais skaičiavimais, tik armijos ginklų, pusautomačių ir medžioklės ginklų pas gyventojus – pusantro milijono. Plius apie du milijonai trumpavamzdžių ginklų (pistoletų, revolverių). Tai ketvirta vieta pasaulyje pagal turimų ginklų skaičių vienam gyventojui ir antra vieta ginkluotų gyventojų procentais. Šalis turi daugybę šaudymo klubų ir asociacijų. Tirų – šaudyklų beveik tiek pat, kiek kavinių.
Kaip karinę prievolę atlieka Šveicarijos kareivis? Panašu neblogai: – savaitėje dvi dienos išeiginės, jokių pašalinių darbų, tą atlieka konkursą laimėjusios privačios firmos. Dabar visai nustebsite – jie nebudi sargyboje. Dalinių perimetro apsauga užsiima privačios apsaugos firmos. Tai labiau panašu į tikrą šventę?
Tačiau pasižiūrėkime kuo kariai Šveicarijoje užsiima? Jie keliasi 6-tą valandą ryto, o tada viskas – bėgte, su pertraukėlėmis valgymui ir WC reikalams. visiškas karo stovis: – fizinis pasirengimas, šaudymas, savigynos pratybos, technikos vairavimo įgūdžių lavinimas, kariškos įrangos/technikos mokslai/studijos, alpinizmas. Pratybos tęsiasi iki 24 valandos. Manoma, kad tokio mokymų intensyvumo, kitose kariuomenėse mažai kur galima sutikti. Juokaujama, kad šveicarų kareiviai virsta į Terminatorių ir Rembo, viename. Būna atvejų, kai kariai ir karininkai neatlaiko tokio krūvio.
Taigi, entuziazmas šaudymui, sveikas patriotizmas puiku. Tačiau, jeigu pagal gautą šaukimą neatvykstate į paskirtą dalinį laiku (sutrukdė mokslo sesija, vestuvių iškilmės, girtavote ir t.t.) šviečia bauda arba baudžiamasis straipsnis, kalėjimas. Teigiama, kad Šveicarijos pilietis po to netenka galimybės/perspektyvos savo karjeroje. Jo niekas ir niekada nepriims padoriam darbui. O gavęs darbą privalėsi mokėti 3% mokestį armijos išlaikymui. Jeigu esi pacifistas? Alternatyva: – gauni šaukimą municipalinių sąvartynų/šiukšlynų tvarkymui pusantro karto dažniau nei į karinius mokymus. Dirbantis užsienyje Šveicarijos pilietis, – ne priežastis išvengti karinių mokymų.
Manote Šveicarija rami šalis? Mitas. Šveicarija užima antrą vietą pasaulyje (taikos metu) pagal tragedijas dėl šaunamųjų ginklų panaudojimo. Tačiau, tiesą sakant, toks rezultatas dėl to, kad šioje šalyje sutelkta pernelyg daug šaunamųjų ginklų. Jeigu visoje Europoje vagies ar savižudžio (norinčio nusižudyti) laukia keptuvė į galvą arba kilpa ant kaklo, Šveicarijoje – SIG Sauer, Sphinx, arba Glock pistoletas.
Pasižvalgykime kas vyksta Šveicarijos armijoje pirmomis spalio dienomis. Oras prisotintas Alpių priekalnių aromatu, draikosi rudeniniai voratinkliai. Pakabinti po kaklu, tolumoje nepaliaujamai skamba besiganančių karvių varpeliai. Tarp visų šių taikos ir Alpių krašto palaimos laikas nuo laiko tolumoje girdisi griaustinį primenantis garsas. Tai sklinda iš netoli Elmo esančio tankodromo vykdomų rudens pratybų. Išsukame į šalutinio kelio, o po kelių šimtų metrų pasiekime stačiakampio formos neaukštų pastatų kompleksą su viduje esančia aikšte ir dviem išėjimais. Prie 14-tojo tankų bataliono patikros punkto mus pasitinka trys pareigūnai: vyr. leitenantas George’as Klingler’is, kapitonas Michel’is Izenring’as ir leitenantas – vertėjas. Mūsų viešnagė Šveicarijos armijoje prasidėjo štabo būstinėje tiksliai pagal dienotvarkę su kavos puodeliu ir raguoliais.
Tankų pratybų laukas kalnuose gana apjuostas kanais, o tokių, Šveicarijos konfederacijoje iš viso tik du. Vienas iš tankodromų yra kalnų slėnyje Vilhenalp. Jis įkurtas jau daugiau nei prieš 40 metų, tačiau modernus, aprūpintas naujausiomis elektroninėmis technologijomis ir didžiausias Europoje. Supantis mažą slėnį snieguotų uolų masyvas Toddy, viršija 500 metrų saugos reikalavimą, todėl tai puikus natūralus barjeras šaudant koviniais šaudmenimis. Netoliese didžiulis angaras/priedanga su mechaninėmis dirbtuvėmis, skirtas dviem dešimtims kovinių transporto priemonių – Vokietijos gamybos moderniems sunkiesiems tankams “Leopard 2A4(6)“, o taip pat ir lengviesiems švedų gamybos tankams SP 2000. Šalia, ant pjedestalo stovi anglų “Centurion“.
Karo technikos aptarnavimą ir remontą pagal kontraktą atlieka civilinės kompanijos. Prie vieno angaro šono yra priestatas sandėliams ir šaudmenis, kitoje pusėje – atvira pėstininkų – grenadierių šaudykla. Visi pastatai kompaktiškai įsikūrę poligono pradžioje, tam tikru atstumu nuo valdymo bokšto, kuriame prikišta šiuolaikiškiausių priemonių pratybų eigos stebėjimui ir kontrolei. Šarvuotų transporto priemonių veiklos vieta ne mažiau nei kilometro atstumu, tačiau per mašinose įdiegtus lustus kiekvienas jų manevras atsispindi/matosi valdymo bokšte įrengtame elektroniniame žemėlapyje, o vaizdo stebėjimo sistema pratybų vadovams sustiprina betarpiškai dalyvavimą koviniuose veiksmuose efektą. Bokšte nuolatos budi šeši pratybų karininkai, tačiau, stebėtojų skaičius gali išaugti iki dvylikos žmonių, kai stebi dalyvaujančių pratybose padalinių vadai. Šalia bokšto 15 metrų stiebas su termine (jutiklių) kamera, kuri fiksuoja bet kokį judėjimą kalnų takais, kad joks gyvis staiga nepatektų į “ugnies“ zoną. Per parą pratybų metu paleidžiama apie 20 šūvių. Būtina žinoti, kad vienas tanko šūvis įvertintas daugiau nei 700 dolerių. Šaudymas vyksta pagrinde 120 mm kalibro sviediniais. Tačiau pastaraisiais metais (dėl taupymo kompanijos) nuspręsta į pabūklų vamzdžius įterpti Ersatz mažesnio kalibro įvores, tokiu būdu šiek tiek sumažina mokymų (kovinio rengimo) išlaidas.
Keturioms savaitėms tankų brigados rudens pratyboms (brigadų dvi) reikalinga 49.000 litrų dyzelinio kuro. Iš viso Šveicarijos karinėse pajėgose yra 687 tankai ir 483 vienetai kitų šarvuočių.
Generaliniame štabe Berne nuolat sprendžiama, kaip padalinti gautą kurą tarp padalinių ir vienetų, kad mokymai vyktų mažiausiomis sąnaudomis, tačiau karių parengimo kokybė nenukentėtų.
Sulaukę savo eilės, pozicijas užima kitą porą lengvųjų šarvuočių, kurių geležies kiaute telpa dešimt desantininkų. Jie sėdi ant žemo geležinio suoliuko susispaudę šalia vienas kito, o tar kelių šautuvas SIG 550. Karių maskuojamoje aprangoje įsiūtas elektronikos lustas, todėl net labiausiai nutolusio kalnų upelio perėjimas bokšte bus matomas labai aiškiai. Staiga užgeso šilumos kamerų raudonas signalas, užsidarė liukai, o pratybų lauko trasoje suriaumojo Leoprad‘ai. Iššauti pirmieji šūviai, užtikrintai pajudėjo tankai, į orą sukeldami dulkių debesis. Visi, esantys kontrolės punkte, tarsi pagal komandą įsistato ausų kamštelius (Ohrstöpsel) taip, kaip tai numatyta įstatymuose. Šveicarijos armijoje, kaip, tiesą sakant, ir visoje Šveicarijoje, nustatytas taisykles besąlygiškai vykdo visi, kas jie bebūtų. Visa tai yra giliai šveicarų mentalitete.
Šveicarijos armijos armijoje nuolatos tarnauja tik 3,5 tūkstančių kadrinių kariškių: štabo karininkai, specialiųjų pajėgų puskarininkiai ir kareiviai, karo policijos pareigūnai. Likusieji 120,000, vadinamieji aktyvūs (miliciniai) kariai ir karininkai, taip pat apie 230.000 rezervo karių sudaro “raumenų“ svorį ginkluotosiose pajėgose. Šio unikalios Šveicarijos milicinės sistemos šaknys siekia viduramžius, ir paaiškina gilią istorinė to priežastį, kai dėl šalies, kariavusios karus tarp kantonų arba buvo priversti kovoti su išorės priešų išpuoliais. Pirmos karinės sutartis tarp kantonų, kuriant vieningą Šveicariją buvo pasirašytos 1798 metais. Būtent tada, kaip manoma, susikūrė dabartinė Šveicarijos armija. Ši sutartis, savotiškos sąjungos valstybei numatė prievolę šaukiamojo amžiaus vyrams. Tačiau, buvo taip pat numatyta galimybė atsipirkti nuo karinės tarnybos: į kantonų biudžetą/kasą turtingi piliečiai savanoriškai sumokėdavo tam tikrą (paskirtą) nemažą sumą pinigų. Beje, toks sandoris numatytas ir šiuolaikinės Šveicarijos kariuomenės statute.
Antrojo pasaulinio karo eigoje, apsupta iš visų pusių profašistiniais režimais, turinti bendrą sieną su nacistine Vokietija, Šveicarija savo karo prievolininkams išdalino kovinius ginklus. Visa šalis buvo tarsi pašaukta į armiją, tačiau ir toliau dirbo gamyklose, biuruose ar ūkiuose. Tarnybą vykdė tik mobiliųjų kovinių vienetų kariai pasienio vietovėse ir kalnuose. Būtent tada išrinktas Šveicarijos parlamentu kariuomenės vadas generolas Güze sukūrė planą (vėliau ir įgyvendino) statyti pagrindinius armijos sandėlius/saugyklas, taip pat oro gynybos objektus Sankt Moritz, Gotthard ir Glarus kalnų masyvų gilumoje.
Koviniai, karo metais išduoti ginklai iki šiol saugomi šeimose – drabužinėse arba sieninėse spintose, šalia uniformos ir kariškos kuprinės/krepšiai. Beje, kariuomenėje, o taip pat policijoje, turi teisę tarnauti tik Šveicarijos piliečiai. Šveicarijos karo prievolininkai, priklausomai nuo karinių pajėgų rūšies, kovinei parengčiai privalo skirti 180-270 valandų per metus. Tuo metu, kai Tėvynės gynėjai užsiima koviniu rengimui išsaugomas iki 80 % darbo užmokesčio ir, žinoma, tą pati darbo vieta. Kario Sölden (atlyginimas) iki 6 dolerių per dieną, karininko – 8,5 dolerio. Čia reikia pažymėti, kad, be slidinėjimo šaudymo sportas laikomas šalies nacionaliniu sportu. Tačiau kitaip: 270.000 rezervistų ir 120.000 aktyvių karinių privalo pateikti kario pažymėjimą su atžymomis apie šaudymus ir jų rezultatus. Šaudymas – yra šventas reikalas, tai yra tos tradicijos, kur konservatyvioje Šveicarijoje nepakitusios šimtmečius. Mažoje bendruomenėje vietinė administracija negali rasti reikiamą kiekį pinigų kelio remontui, tačiau išdidūs Willhelmo Telio palikuonys sėkmingai kelia klausimą balsavimui statyti naują tirą arba atnaujinti seną. Beje Šveicarijoje dėl kiekvieno iškilusio klausimo vyksta visuotinis balsavimas bendruomenėse. Įvairaus tipo šaudyklų (tirų) taikiausioje Europos šalyje priskaičiuojama daug tūkstančių. Nacionaliniai ir regioniniai šaudymo konkursai pistoletais arba šautuvais visada vyksta masinio žmonių susibūrimo vietose/šventėse.
Pusiaudienį, 12 valandą būriai karių ir karininkų žygiuoja į medinį Elmso tirą/šaudyklą, kuriame pratybų metu organizuojama kažkas panašaus į didelę valgyklą. Kariai maitinami nuostabaus skonio Cordon Bleu (vištienos krūtinėlė su kumpiu ir sūriu) su makaronais ir daržovėmis. Karininkai ir puskarininkių valgo tą patį, ir už tų pačių stalų, bet tik po to, kai baigė valgyti pavaldiniai/eiliniai. Penkiolika minučių poilsio saulėtame šlaite, ir pirmosios komandos/įsakymai pakelia įvairaus amžiaus, nesiskutusius karius, kurie savo ruožtu gesina paskutines cigaretes…
Beje, rikiuotės žingsniu Šveicarijos padaliniai nežygiuoja. Prūsijos kariuomenės muštro šveicarai atsisakė dar XIX a. pabaigoje.
Kareivinės, kuriose gyvena kariai mokymų metu talpina iki 130 žmonių. Patalpos paskirstytos į kareivių (iki 20 žmonių), ir puskarininkių – karininkų iki šešių žmonių. Erdvės beveik nesiskiria viena nuo kitos ir ten, ir ten dviaukštės geležinės lovos plonais čiužiniais ir miegmaišiais. Galvūgalyje dideli karių krepšiai/kuprinės su asmeniniais daiktais. Batų lentynos koridoriuje išilgai sienos. Tualetai ir dušai išsiskiria ypatinga švara. Tačiau, kareivinėse jaunuoliai praleidžia ne tiek jau daug laiko. Be to, per privalomus mokymus šeštadienį ir sekmadienį kariai praleidžia namuose. Dėl tvarkos ar drausmės pažeidimų padaliniuose jokių problemų. Už bet kokį nusižengimą statutui arba tvarkos nesilaikymo iki smulkmenų sutvarkyta piniginių nuobaudų sistemą, o įkainiai gerokai didesni nei civiliniame gyvenime. Valdymo ir kontrolės funkcijos atlieka kadriniai karininkai ir puskarininkiai. Sprendimus dėl bausmės dydžio priima padalinio vadas. O labai retus nusikalstamus pažeidimus tiria karinė prokuratūra.
Taip pat būtina paminėti Šveicarijos karinių dviračių istoriją. Šveicarai, panašu, pasitelkė švedų pavyzdį priimant dviratį į karišką tarnybą, kaip pėstininkų transporto priemonę.
Šveicarų kalnų dviračiai yra gerai žinomi kaip aukštos kokybės ir itin patvarūs. Armijos dviratis įkūnija visas reikiamas specifikacijas ir funkcionalumą, kurios yra būtinos ratuotam kariui. Tai patvirtina faktas, kad nuo 1905 metų konstrukcija ir medžiagos Militärvelo-05 beveik nepakito iki pat 1993 metų, kol neatsirado modernesnė kalnų dviračio (MTB) – modifikacija.
1891 metais Šveicarijos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl karo dviratininkų padalinių armijos kavalerijoje sukūrimo. Pirmajame etape buvo suformuotos mažos grupės po 15 žmonių, kurie naudojo savo civilius dviračius. Lygiai taip pat, kaip tai darė su nuosavais kavalerijos žirgais.
1905 metais reguliariai Šveicarijos armijai buvo gaminami Condor dviračių firmos – MO-05 modelis. Ši dviračio konstrukcija tarnavo iki 1993 metų be jokių pakeitimų. Per Pirmąjį pasaulinį karą dviratininkai – kariai dažniausiai buvo naudojami, kaip greito ryšio tarp dalinių aprūpinimui. Kariai dviračiais išvežiodavo telefonus, taip pat tiesdavo ryšio linijas. Be to, dviratininkų padaliniai dalyvavo kovinėse ir žvalgybinėse operacijose.
Antrojo pasaulinio karo metu Šveicarijoje buvo laikomasi visiško neutralumo. Tačiau tai nereiškia, kad kariuomenė snaudė. Dviračiais, Šveicarijos kariai (kariuomenė jais buvo aprūpinta masiškai), nuolatos patruliuodavo pavojingose valstybės sienos sektoriuose, stebėdami kariaujančių pusių galimus įsiveržimus. Ypač antroje karo pusėje. Tokie manevravimai lėmė tai, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Šveicarų armija patyrė didelių problemų dėl dviračių padangų stokos.
1961 metais kariniai armijos dviratininkų padaliniai buvo perkelti iš kavalerijos į mechanizuotų pajėgų pavaldumą. Buvo suformuoti 9 dviratininkų batalionai.
1993 metais įvyko esminis lūžis Šveicarijos armijos dviračių istorijoje. Vietoje dviračio MO-05 modelio, buvo priimtas MO-93. Šis modelis buvo techniškai gerokai tobulesnis. MTB rato vairas, o pavara 7 greičių. Šios naujovės pagerino klasikinio dviračio MO-05 modelio savybes.
Armijoje dviratis naudojamas gabenti ginklus, pavyzdžiui, granatsvaidį, nedidelio kalibro minosvaidį, dviratis su priekaba gali transportuoti amuniciją ir kitus armijai skirtus krovinius. Šiandien Militärvelo – vienas iš Šveicarijos prekės ženklų. Daugeliui, šveicarų armijos dviratis, gyvenimo dalis arba gyvenimo būdas. Gaminamos civiliams skirtos dviračių versijos – MO-93 ir senas modelis MO-05. Šveicarijoje reguliariai vyksta armijos – civilių dviračių lenktynės įvairiomis trasomis, su įvairiomis kliūtimis, greitas nusileidimas (tarsi slidžių sporte) kalnų takais. Akrobatinių triukų nuo tramplynų dviračiais demonstracija.
Pastaruoju metu Šveicarų armija nusprendė savo kareiviams nupirkti maždaug 2800 vienetų kalnų dviračių. Naujas, 2012 metų konstrukcijos modelis (Das Schweizr Militärvelo 12) pakeis dabartinį, naudojamą daugiau nei 20 metų. MO-12 dviračiai pagaminti aliuminiais rėmais ir sveria 15 kilogramų, arba 10 kg mažiau nei tie, kurie iki šiol buvo naudojami Šveicarijos armijoje. Be to, šie dviračiai jau aštuoniomis pavaromis. Armijos dviratį asmeniškai išbandė Šveicarijos gynybos ministras Ueli Mauer’is. Vieno tokio dviračio kaina siekia apie 2500 Šveicarijos frankų (€ 2300).
Glūkoidai 
Parašykite komentarą