O JUK GALĖJO BŪTI PASAKYTA: “IŠSISKIRTSTYKITE, NES GALI BŪTI DAUG KRAUJO“…

Kultūros žurnalistas ir teatro kritikas Julijus Lozoraitis giliai, emocingai prisimena mums skaudžius Sausio 13-osios įvykius ir savo facebooko paskyroje tais išgyvenimais dalijasi su Lietuvos žmonėmis. Tai ir perdavimas istorinių tų įvykių video kadrų jaunajai kartai, kuri tik iš pasakojimų gali susidaryti vaizdą, kas tuomet vyko prie Aukščiausios Tarybos (dabar Seimo) rūmų… 

Savo tekstu Julijus tarsi įkvepia mus įdėmiau sekti video kadrus bei suprasti ir pamatyti tą aplinką.. [Vytautas Stanevičius]

# 1

1991 SAUSIS (ORDRO-VIDEO+GARSAS, 20 min.): kiekvienais metais šią dieną skelbiu šį savo įrašą, darytą 1991 sausį. Kuo toliau, jis man atrodo vis įdomesnis ir vertingesnis. Ir ne vien tik todėl, kad kasmet vis daugiau čia užfiksuotų žmonių išeina į Amžinybę. Jie tampa tais mūsų istorijos šešėliais, kokius matome Bulhako, Cechovičiaus, Fleury senojo Vilniaus nuotraukose. Savosios epochos dvasios nešėjai, patys tolydžio neišvengiamai tampatys epochos dvasiomis. Ką tos dvasios nešė savyje tuomet, prieš 32 metus? Daug visko, taip išsyk neišvardysi.. Mūsų dabartinėmis akimis žiūrint – visiški skurdžiai, necivilizuoti, neinformuoti, pasaulio nematę žmoneliai.. Bet juk tai jie buvc tos laisvės nešėjai, štai koks paradoksas.. Bet svarbiausia, ką pavyko tądien užfiksuoti (Teatro Sąjungos VHS kamera tuomet buvo retenybė ir vertybė) – tai nepakartojama atmosfera, tvyrojusi ore, gatvėse, miniose.

1991 sausis || JulOnNet

Tai buvo ypatinga laisvų, ką tik išlaisvėjusių ir tos laisvės dar visai nenukamuotų, rūpesčių ir kasdienybės neužguitų žmonių bendrystės euforija. Tai tvyrojo ore, tai skaidrino smegenis ir sielą kaip ypatingai gaivus ozonas. Po sausio 12-13 kruvinosio nakties buvo praėję 3-4 dienos, ir Vilnių užklupo stiprūs šalčiai, -15-17. Betoninių blokų barikados jau buvo sustatytos. AT pastataą juosė armatūros grotos, nat jų plevėsavo pamauti sovietiniai pasai, kariniai bilietai, vaikų piešiniai. Daugybėę žvakių, paprastų ūkinių žvakių (kitokių tuomet nebuvo), kurios buvo vienas iš svarbiausių laisvės simbolių. Vaiskus dangus, šaltis, šerkšnas, žmonės draugiškai suspietę prie laužų , prigludę ausimis prie radijo imtuvų ir perdavinėjantys iš rankų į rankas blokadinį laikraštį “Respubliką“… Tas dūmų kvapas buvo ypatingas, lentas malkas ir rąstus į aikštę vežė sunkvežimiais. Niekas nieko nekalbėjo, bet tas bendras tylėjimas prie laužų buvo persmelktas laisvos ateities nuojautų. Aidėjo radijo balsai – neatskiriamas Atgimimo atmosferos atributas… Pavojus dar nebuvo nuslūgęs, “jie“ dar tūnojo ir Šiaurės miestelye, ir Antakalnio kareivinėse.. Ginkluoti, įniršę, viskam pasirengę..

Foto:: Zenonas BULGAKOVAS

Dabar, stebint karą Ukrajinoje, pradedi po truputį suvokti realiai, ko iš tiesų išvengė Lietuva 1991 m. sausį. Todėl tų keturiolikos žuvusiųjų auka tampa dar reikšmingesnė. Štai visai neseniai pagaliau suvokėme, kad sasusio 13oji yra ne vien tik aukų, bet ir pergalės diena. Istorinės pergalės, kai beginklė bet beatodairiškai drąsi tauta plikomis rankomis įveikė gnkluotą agresorių, paklojo tolimesnį kelią savo laisvos Valstybės ateičiai. Štai kokias mints man sužadina šie mano rieš 32 metus daryti kadrai. Štai kodėl jais vėl dalinuosi. Tuomet man ir užgmė toji realios gyvenimo tėkmės nepertraukiamo filmavimo maniera, kurią ir dabar praktikuoju, ir kurią vadinu ORDRO-VIDEO. Ir labai teisus yra Maestro Eitvydas Doškus Doškus, teigdamas, kad dokumentikos kadrai yra “užkonservuota praeitis“. Kiekvienas kadras, sulig jo užfiksavimu, išsyk tampa praeitimi, prabėgusio laiko negyvu “pikseliu“. Išties, yra apie ką čia pamąstyti..

# 2

KARTOJU. Vis galvoju apie visus tuos žmones, kurių jau daugelio jau nebėra gyvų. Ypatingą dėmesį atkreipiu į jų eisenas. Pažiūrėkite, juk dabar jau seniai niekas taip nevaikšto – perdėm pasitempę, tarsi kareivėliai, kuriems į nugaras būtų įremtas automato vamzdis.. Taip, būtent tokiomis eisenomis mes tuomet ir vaikščiojome.. visąlaik atrodė, kad tave stebi kažkokia nematoma akis.. Jeigu tuomet leistume sau elgtis gatvėje, ar vaikščioti, kaip dabar priimta – atsipalaidavus, atsipūtus, atsilapojus, bešlitinėjant zigzagais ir bežiopsant kur papuola, tai bemat sulauktume arba milicininkų dėmesio, arba griežtų “draugų“ ir “draugių“ pastabų (o tokių buvo labai daug!). Netgi ilgaplaukiai hipiai spalvingais palaidais rūbais, rūkantys būreiliais “ant akmenų“ prie Katedros, arba prie “Vaivos“ senamiestyje – tas jų “iššūkis“ būdavo ganėtinai santūrus, niekas perdėm nesisklaidė, nes būtų išsyk “supakuoti“…  Antai pažvelkite į tą ponią pačioje video pradžioje, kuri skuodžia link “Lietuvos širdies“ su tašele rankoje.

Foto:: Vytautas STANEVIČIUS.  Nuotraukoje – teatro kritikas ir žurnalistas, straipsnio autorius Julijus Lozoraitis ir dešinėje – fotografas Ramūnas Danisevičius neišvengiamai būna įvykių epicentre

Iš visko matyti, kad ji eina ten ne šiaip sau, ji eina vykdyti savo pareigos. Ir visi kiti – jie irgi eina ne pažioplinėti, o vykdyti pareigos. Būti. Budėti. Nes pavojus dar nebuvo atslūgęs. Nes prieš tai Landsbergis buvo pasakęs per radiją: lietuviai, eikit, ir budėkite prie Aukščiausios Tarybos. Apginkite savo valdžią, nes atėjo lemtinga valanda. Ir žmonės ėjo, vyko iš viso Vilniaus, iš visos Lietuvos. Juos vežė autobusais.. O juk galėjo būti pasakyta: “išsiskirtstykite, nes gali būti daug kraujo“… Ne, buvo pasakyta priešingai: “ateikite ir apgnkite mus, nes, nes daugiau nėra kam“.. ir ėjo – beginkliai vyrai, jaunimas, moterys ir senutės… juk niekur nebesidėsi nuo tos tiesos, kad tąsyk Lietuvos laisvę apgynė būtent tos nūn dažnai visų apjuokiamos ir niekinamos “megztosios beretės“… Ir apgynė… ir buvo kraujo.. “Vienas kraujo lašas būt tave apgynęs…“ buvo daug, buvo perdaug tų lašų… ir apgynė.. bet ne tiek daug, kaip galėjo būti, žiūrint į dabartinę Ukrajiną.. baisus ir nežmoniškas dalykas yra ta politika, ypač kai ji yra vykdoma nekaltų žmonių krauju..

Foto:: Zenonas BULGAKOVAS

 

Ta naktis buvo kaip Kristaus prisikėlimas – naktį Laisvė buvo nukryžiujama, o rytą paaiškėjo, kad Laisvė prisikėlė visiems laikams. Įvyko stebuklas. Beginkliai žmonės, “megztos beretės“, nugalėjo ginkluotus sužvėrėjusius naikintojus. Nes tie negalėjo nė pagalvoti, kad Lietuvos žmonės nėra banda. Lietuvių prigimtinis indivdualizmas čia suvaidino lemiamą teigiamą vaidmenį. “Tie“ manė, kad po pirmų šūvių “banda“ išsilakstys, o lietuvių individų armija tik susispietė, ir tapo “jiems“ neįveikiama. “Jie“ to nesitikėjo, ir palūžo, ir būten tąsyk ir prasidėjo didysis visuotinas lūžis… Taip lietuvių individualizmas nugalėjo sovietinį proletarišką bandos “kolektiyvizmą“. Tai sulaužė slibinui stuburą. Tas pats dabar vyksta ir Ukrajinoje. Todėl, manyčiau, 1991 sausio 12-13 yra svarbiausia data šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Tegyvuoja Pergalė! Sic!

Tekstai iš Julijaus Lozoraičio asmeninės feisbuko paskyros, publikuojama leidus autoriui. Šaltinis:
http://www.facebook.com/julijus.lozoraitis.1

 

Advertisement

Vienas komentaras “O JUK GALĖJO BŪTI PASAKYTA: “IŠSISKIRTSTYKITE, NES GALI BŪTI DAUG KRAUJO“…

Pridėti Jūsų

  1. Vertingi pastebėjimai ir dokumentika. Ačiū autoriui. Tie, kurie redaguoja Glūkoidai puslapius nusipelno pagarbos. Rekomenduočiau visai Lietuvos inteligentijai skaityti ir tyrinėti

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑