Kažkas kažkodėl kažko nemėgsta. Eugenijus Vnarauskas neliko nepastebėtas

Kai Genius atsiuntė keletą vaizdelių iš LR Seimo I rūmuose įvykusio Ekslibrisų konkurso “Vytautui Lansbergiui – 90 metų“ nugalėtojų apdovanojimo, kilo mintis pasidalinti pastebėjimais apie profesorių kodėl vieni jo nekenčia, kiti suvokia jo vertę, treti garbina.

Dalis postnepriklausomybinės publikos pasijuto įžeisti, kai juos pavadino šunauja, runkeliais, etc. Ar verta pykti, jei toks esi. Skaityk toliau, gal padės suprasti, kodėl pykti neverta ir palengvės.

Čia reikia stabtelti ir atminti, jog visais laikais buityje ar politikoje žmonija naudoja įvairius epitetus, kuriais apibūdina reiškinius, savybes ar pažiūras. Pradėkime nuo folkloro: kelmas, velnias, bezdalius, karvė, kvailys. Dar tris puslapius galima prirankioti panašių. Modernūs:  narcizas, šliundra, batlaižis, pliatkininkė, etc. Didžioji politika: fašistas, oportunistas, kolaborantas, orkai, separatistas ir dar ir dar. Buitinė politika: morozas, runkelis, maršistas, antišvakseris, budulis ir dar ir taip toliau.

Neišvengiamai reikia sutikti su mintimi, jog kiekvienas išsireiškimas apibūdina personą, kuri taip elgiasi, mąsto ar kitaip save identifikuoja. Jei tokiu žodžiu kažkas tave pavadins pelnytai ir taikliai ar reikia įsižeisti? Manau, ne. Kad pasijunti nemaloniai, tai tiesa. Bet ne daugiau. Tada išmintingiau būtų įjungti savianalizę ir pamąstyti KODĖL taip pavadino. Gal verta keisti kursą. Kitur akcentus dėlioti.  Deje, dalis taip nesielgia.

Nepriklausomybės atstatymo metais tarp, sąlyginai vadinamų, brazauskininkų ir lansbergininkų vyko būtent tokie žodiniai “susišaudymai” ir kitokie emociniai karai. Nieko neįprasto. Visada, visur ir visais laikais taip buvo ir, tikėtina, bus.

Vytautas Lansbergis buvo ir yra politikas. Ir labai įžvalgus. Totali nesąmonė: Lansbergis sugriovė kolūkius, pramonę. Kodėl tokie teiginiai rado vietą tešlagalvių smegenyse – atsakymas paprastas. Profesorius  buvo Nepriklausomybės architektas, todėl visas purvo smaigalys buvo nukreiptas į jį. Jam lipdė vilas Šveicarijoje ir kaltino dėl kolorado atakų Balbieriškio bulvių laukuose. Šandien visi girdime: užnuodyti uodai, gėjų daliniai, su skiepais gauti čipai, ukrainiečiai apipurkškė grivinų banknotus tuberkulioze ir barstė juos Luhansko srityje, kad vaikai rastų pinigus, susirgtų ir mirtų. Vaizduotė be ribų. Bet adresatus randa.

Pokario rezistencija, 1956 metų įvykiai Kauno halėje, Romo Kalantos deglas, Vytautas Lansbergis su sąjūdžio komanda, Ronaldo Reigano blefas apie žvaigždžių karus ir Michailo Gorbačiovo sovietinės santvarkos liberalizavimas atvedė Lietuvą prie Nepriklausomybės. Toks nuoseklumas.

Ateis laikas, kai profesoriui stovės paminklas. Už nenuneigiamus nuopelnus tautai. Jis to vertas. Ir visos ateities kartos jį atmins ir vertins.

Apie ekslibrisų konkursą „Vytautui Landsbergiui – 90“

Keletas vaizdelių iš Eugenijaus Vnarausko (mūsų kartos melomano, hipiako, alytaus vilniečio) atsiųsto  paketo. Konkurso sumanytojai ir darbų vertintojai Genių nepaliko be apdovanojimo – laureto vardo suteikimo.  Šie trys darbai, pastebėti ir įvertinti –  jūsų dėmesiui. Tai dar kartą įrodo, jog glūkoidų ir jiems prijaučiančių bendruomenė išlieka kūrybinga ir veikli. Palinkėkime Eugenijui Vnarauskui stiprybės kūne ir dvasioje. 

 

 

Advertisement

Vienas komentaras “Kažkas kažkodėl kažko nemėgsta. Eugenijus Vnarauskas neliko nepastebėtas

Pridėti Jūsų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑