MADRIDO DESANTAS NEMUNAITYJE, arba Kaip organizuoti susitikimą

Kaip greitai priimate sprendimą dėl susitikimo su draugu? Situacija: susitiko du gatvėje. “Tai užeik, pakalbėsim, prisiminsim”. Tačiau susitikimai nevyksta.  Surandi 101 priežastį kaip  susitikimą atidėti iki begalybės. Ir taip jie “susitikinėja” metų metus.

Bet pasitaiko ir kitaip. Kad ir Glūkoidų pasaulyje. 1978 vasara, penktadienio pavakarė.  Aš, Laima dar tik grįžome iš darbų. 15 minučių nepraėjo ir skambutis. Pakeliu. Girdžiu kaip glūkoidas Šančių magnatas Valdas Griškonis sako: labas, žinai aš su Dalia sugalvojom važiuoti į Palangą, o kaip jūs? Aš: palauk paklausiu Laimą. O ji virtuvėje kažką ten daro. Tai ir sakau jai – Valdas su Dale kviečia šiandien pasimatyti Palangoje, kempinge Žvejų gatvėje “po ąžuolu”. Laima: tai važiuojam. Geras pusvalandis šmutkėm susimesti ir mes jau kelyje. Vakare jie visi dar nueina į kavinukę šalia parko, įkala keliolika lašų Belyj Aist (brangus buvo) su kava ir gimsta nauja idėja: rytoj važiuojam į Taliną. Į Taliną, taip, būtinai. Kelios detalės apie keliautojus. Gintas vairuoja savo žiguliuką trečias mėnuo, Valdas – trečia savaitė. Abu visai žali, važiuojant Rygos centru, abu braukia prakaitą, nors karšta nebuvo. Post hipinis Talinas, nuotykiai Piritoje. Bet apie tai kitą kartą. Dabar ne apie keliones kalbamės, o  apie apsisprendimo greitį, priimant draugo pasiūlymą. Jaučiu, sakysite, JAUNI buvote, tai ir apsisprendėte akies mirksniu.

2022 || MADRIDO DESANTAS NEMUNAITYJE || GaražųKlipai

 

Gerai. Buvome jauni. Tada pasakoju kitą  nutikimą. Tik vakar vyko.  Pagyvenę jaunuoliai, išgirdę Rimos idėją aplankyti Nemunaitį – sukluso. Ši kryptis liečia daug personų. Laima ir Julė čia vasaras leisdavo pionierių stovykloje. Stovyklos viena vadovių buvo mokytoja Aleksandrova “Varavara”, Dzilbaus klasės auklėtoja. Jau Nepriklausomybės laikais moksleivis Aidas čia treniravosi skautų stovykloje. Virgius daug laisvalaikio skiria Lietuvos istorijai studijuoti,  todėl stengiasi nepraleisti progos betarpiškai prisiliesti prie įvykusių faktų. O jų čia pakankamai. Atstatytas paminklas kariui, bažnyčia, pora kartų degus, partizanų priesaikos Lietuvai vieta, didžiausias akmuo Dzūkijoje, versmės, kurių teikiamas gydymo paslaugas prieš karą nukonkuravo tik Birštonas.

Apie reakciją į Rimos pasiūlymą apsilankyti Nemunaityje. Veiksmas vyksta taip. Dzilbus skambina Julei. Julė Vilniuje, Agnės name prižiūri tvarką, čia dar Kapitonas talkoje prie  namo priežiūros. Jis tą moka. Londone  griaudavo dangoraižius, o čia kuria gėrį. Taigi Julė labai apgailestauja, kad kartu būti negalės. Rašau žinutę Virgiui. Neskambinu, gal kokį nelaimėlį operuoja, trukdyti nevalia. Bet tuoj pat sulaukiu Virgiaus feedbeko. Jis sako : “Būtinai! Rytoj pirmą valandą susitinkame Nemunaityje prie bažnyčios. Tinka? Dar Šekspyrą su Janina paimsime”.  Galioja.

Taigi apsispręsti susitikti nereikalingi ilgi svarstymai. Manau, kad tokie spartūs apsisprendimai dažniau vyksta tarp tikrų draugų. Galima reziumuoti, jog  amžius ne priežastis ar pasiteisinimų kokteilis metų metus žadėti ir netesėti.

O susitikimu visi liko patenkinti. Janina nenustojo džiūgauti, kad “po Vilniaus aš čia įkvepiu oro …” (plačiąja prasme). Rima atrado aurą, kuri ją čia veikia teigiamai. Laimai čia visad buvo traukos centras, prisiminimų krūva. Pagyvenę jaunuoliai emocijose buvo santūresni, nors, aišku, susitikimu jie nenusivylė.

Kai grupelė glūkoidų užsuko į Gorodoko valgyklą vėlyvų pietų, ten sutiko garsaus Alytaus futbolininko Romo Dumbliausko žmoną Ireną, parvykusią ir dar nespėjusią grįžti į UK. Irena sakė, jog su Romu tyrinėjo glūkoidų tinklapį, gal todėl nesunkiai mus atpažino naturalioje aplinkoje. Nors nesimatėme 54 metus. Štai taip.

Susitikti niekad nevėlu. Svarbiau nepavėluoti …