PRADŽIA

Vatagalviai Vakaruose du dešimtmečius penėjo ruZų karinę mašiną, nors Baltijos šalių ir Lenkijos politikai nuolatos jiems siuntė signalus apie zombius iš Rytų, kurie tik iš toli panašūs į žmones, o iš arčiau – tai orda, sugebanti atnešti kaimyninėms tautoms skausmą ir krūvą mėšlo. Ir mėšlas turi būti visur, o jo eksportas – svarbiausia. Anksčiau mėšlą jie vadino socializmu, dabar ties ideologijomis nesivargina, tiesiog nori, kad jūsų namuose dvoktų taip pat kaip pas juos. Ištisa valstybė ir visuomenė savanoriškai grįžo į lauko išvietę, paskelbė ją šventove ir nekenčia bet ko, kas mėgina ją iš ten ištraukti.

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulis į savo finansų, politikos ir prekybos arklides įsileido ne vieną ruZišką Trojos arklį. Trumpai: darė viską, kad Putino žudikiškas Ukrainos “vadavimo” planas beveik pavyktų. Įdomu, kiek promilių pacifizmo tada būtų įpūtę Vakarų sofos politikai ir generolai. Tiksliau: jei būtų buvę nuovokūs, karas Ukrainoje vargu dabar ar vyktų. Bet karas jau vyksta. Šiandien Vakarų sankcijos skaudžiai kerta Rusijai ir tai benzino kolonėlės viršininkui Putinui kelia nerimą. Vakariečių praregėjimas nors ir vėlyvas, bet atėjo.

PUTINAS IR RUZAI

Sąlyginai jaunas Rusijos prezidentas, bėgant metams, virto botokso pripumpuotu monstru. Šimtmečius Rusijoje buvo šlovinamas pasyvus gebėjimas kentėti. Dabar dėl jo paranojiškų ambicijų ir didžiarusiško šovinizmo kentės visas pasaulis. Ir ne vienerius metus. Deputinizacija ir dezombifikacija būtų tinkamas veiksnys, bet artimiausiu laikotarpiu sunkiai įmanomas.

Todėl, kad  Kremliaus gebelsai ištisus dešimtmečius savo tautą maitino kliedesiais apie supuvusius Vakarus ir įvyko virsmas: rusai tapo ruZais. Kiek pasaulyje šiandien rusų ir kiek ruZų. Panašu, jog sąntykiu 15:85. Manau, tokią situaciją gana tiksliai apibūdintų Rasos Petkevičienės komentas glukoiduose prieš 15 metų nors ir skirtas R. Paksui. Bet šiandien, tam tikra prasme, jis tinka viso pasaulio vatagalviams: “miglą galima įpūsti tik tuščioms ar suveltoms galvoms. Dėl Pakso (būsiu nemandagi): kokia ir kaip aplinka gali “parklupdyti“ zombį“(citatos pabaiga). Nors nurašyti šią tautą būtų neįžvalgu. Palyginkime pora faktų: #1. Mergina Rusijos mieste išeina į gatvę su plakatu NEPRITARIU KARUI UKRAINOJE. #2. Baubianti minia Nepriklausomybės minėjimo dieną Vilniuje. Dėkime abu atvejus ant vertybių svarstyklių. Manau, ta rusė mergina nusvers visus antišvakserius, orlauskus, gražulius, maršininkus ir celofanus kartu sudėjus.

KĄ MĖGSTA IR KO NEMĖGSTA KREMLIUS

Maršininkai, antišvakseriai –  labai MĖGIAMI Kremliaus ir  Baltarusijos „tėvo“. Ta proga Rusijos ir Baltarusijos TV kanalai visą mėnesį rengė grandiozinius SHOW apie tai, kaip Lietuvoje blogai gyventi.

 

Ukrainos avargandas – „Azov“ batalijono kariai ir organizacija. Ginantys Mariupolį – gyva legenda. Kremliaus jų labai NEMĖGSTA.

Kremlius gali kiek nori skleisti paistalus apie „denacifikaciją“, bet visi šie idiotiški kliedesiai praranda prasmę, kai matai ruZų subombarduotą teatrą Mariupolyje, civilių žudynes Kyjivo priemiesčiuose ir ground zero taktiką. Suprask, jie vaduoja Ukrainą. Nuo ko? Vokietijos moterys ir mergaitės buvo „išvaduotos“, jas išprievartaujant jų pačių žemėje 1945-aisiais. Vėliau ruZų tankai 1956-aisiais atvyko į Budapeštą, o 1968-aisiais į Prahą. Ko? Ogi  „išvaduoti“ vengrus ir čekus nuo jų pačių. Matote, ruZai juk niekada neužpuola: jie tiesiog ateina „išvaduoti“ jus nuo jūsų pačių. Jie visuomet sako, kad tik „padeda broliškai tautai“ arba „gina vietinius rusakalbius“.

Bjauriausia, jog Putinas revizuoja branduolinius jungiklius ir taip baugina žmoniją.  Kai tuo tarpu  amerikiečiai net sustabdė planuotą tarpžemyninės raketos bandymą, kad neišprovokuoti Kremliaus. Vis tik, blogiausia kas gali įvykti, tai globalus pasaulinis branduolinis karas. Tikėtina, jog pirmosiomis karo dienomis žus milijonai, tie kurie liks gyvi, vėliau gailėsis kad nenumirė laiku. Tai neabejotina baltosios rasės pabaiga, bet gal ir visos žmonijos galas. Ar Putinui „išauš“ mintis tokią idėją realizuoti? Manau 50/50. Nes ribotas čekisto mąstymas kalba savo: darai tragiškas klaidas, bet įsivaizduoji, jog tai privalumai.

APIE TIKĖJIMĄ. TRYS PAVYZDŽIAI

#1. Kai rusų šnipas Zorgė pranešė Stalinui kada ir kur Hitleris puls Sovietų Sąjungą, juo netikėjo. Kai Pentagono žvalgyba pranešė pasauliui, kad rytoj Rusija puls Ukrainą – niekas netikėjo taip pat. Kai ruZų tautos vadas ir jo Ribentropas-Lavrovas pasauliui nuolat kartojo, jog Ukrainos nepuls – dauguma tuo tikėjo. Teiginys: tikėjimas yra durnių tėvas ar motina, kažkodėl buvo pamirštas. Tad, aplamai, tikėjimas yra keista sąvoka. Racionali nuovoka, bet ne tikėjimas lemia teisingus sprendimus.

#2. Kad paversti Afganistano gentis demokratiją suvokiančia tauta, amerikiečiai afganų armijai apginkluoti išleido 83 mlrd. dolerių.  Ir jie tikėjo jog tai realu. Kaip jau žinome, vos talibams atlikus keletą judesių,  ta „armija“ metė modernius ginklus ir užsimaskavo krūmuose, o jų prezidentas dingo su dviems čemodanais nusavintos JAV „labdaros“ į Jungtinius Arabų Emyratus. Nepavyksta suprasti amerikiečių patiklumo, jog galima išoperuoti mentalitetą, kurio sudedamos dalys: gentiniai sąntykiai, kalšnikovo automatas ir hašišas. Jei vakariečiai būtų suvokę elementarias tiesas ir tuos 83 mlrd. dolerių supumpavę Ukrainai, o ne Afganistanui, šiandien ruZai čiaudėtų. Ukrainos kariai gal jau prie Maskvos būtų.

#3. Prezidentai. Ashrafas Ghanis (Afganistanas) ir Vladimiras Zelenskis (Ukraina). Manau, neverta juos lyginti. Apie V. Zelenskį. Kas netingėjo, tai ir plakė liežuviais – komikas, pabėgs kažkur vos tik invazijai prasidėjus (ar ne analogija su prof. V.Lansbergiu – pianinu groja, R. Reiganu – artistas, ką jis ten gali)  Ukraina turi prezidentą, kurio dauguma pasaulio šalių baltai pavydi.

KARAS

Karo pradžioje pasaulis spėliojo per kiek dienų Ukraina kris. Todėl padėti neskubėjo. Vadovavosi giljotinos įvedimo Prancūzijos revoliucijos laikais mirties proceso „patobulinimu“– esą, pasmerktieji taip išvengs ilgos ir kančių kupinos agonijos. Mirtis bus greita ir neskausminga. Laikas rodo, kad tai labai kreivas tikėjimas ir prastos įžvalgos. Ukraina kovoja prieš 4-5 kartus stipresnį priešą ir atsilaiko. „Išvaduotojai“ žaibiškai paėmė Ukrainą. Dabar grąsina žaibiškai imti Vakarus. Bet benzino kolonėlės viršininkas tik į pampersus žaibo greičiu sugeba prikliurkti. Antroji pasaulio armija, ginkluota analogų neturinčiais ginklais, neblizga. Jei Rusija nebūtų prikimšta branduolinių ginklų – apie ją tiesiog būtume seniai pamiršę.

Pasaulyje analogų neturintis ruZų tankas po Šv. Dževelinos pabučiavimo

O pati Ukraina jau pasirinko kelią link demokratijos ir nepriklausomybės įtvirtinimo savo krašte. Pasaulis turėtų atminti, jei ruZai tavęs nelaiko draugu – tu esi teisingame kelyje. Karas Ukrainoje tai tik įrodo. RuZui nusispjauti, kad kaimynas nori gyventi kitaip. Ukraina žengia link Europos Sąjungos. Tai bus lėtas, nelengvas procesas. Tam reikia ženkliai mažinti korupciją šalyje ir didinti nebaigtų ekonominių reformų greitį. O dar karo netektys.  Paradoksas, bet Ukrainos kariai šiandien savo karine patirtimi pranoksta visas NATO šalių armijas ir jos vieta aljanse net labiau adekvati, nei narystė ES. Palinkėkime jiems sėkmės ten ir ten. Ir turėsime dar vieną draugišką ir visavertę valstybę savo pašonėje.

Слава Україні! Героям Слава!