Tėtė ir sniegena

Artimas žmogus nemiršta kol gyvena mūsų atmintyje. Dveji metai po Viktoro Jonkaus netekties. Agnė prisimena fatalų sutapimą nelaimės dieną. 

Vakar gavau gražų laiškutį nuo Alberto Antanavičiaus – Šekspyro:

… Agne, rytoj, berods, jau du metai, kai Tavo Tėvukas išėjo… siunčiu Tau jau girdėtą tekstuką, skirtą Jam; galėtum – šalia šito tekstuko – savo puslapy gražiai parašyt apie Tėvuką ir… palaidotą sniegeną… gražu būtų…

Istorija tikrai graži, sinchroniška laike.

Tą dieną Albertas Tėčiui rašė atsisveikinimo dainą Vilniuje, o aš grįžau į Alytų laidoti Tėtę. Lygiai prieš du metus taip pat buvo tikra žiema, sniego iki kelių. Prie tėvų laiptinės, ant sniego radau sniegeną. Pakėliau, raudonavo kraujo lašelis. Parsinešiau namo, galvojau gal atsigaus. Neatsigavo.

Atvažiavo atsisveikinti su Tėte draugai, tarp jų ir Albertas su gitara. Sako: šįryt parašiau Draugui dainą. Dainoj sniegena, kraujo lašas ant sniego.

Lygiai taip, kaip nutiko tą rytą Alytuje.

Sniego iki kelių, kaip, kada užkasti paukštį? Prie šarvojimo namų įkišau į pusnį. Sugrįžau, lyg nedera taip numesti… Taip ir prasėdėjau paskutinę valandą prie Tėčio urnos su sniegena rankoj. Palaidojom kartu: Tėtį ir sniegeną.

Ačiū labai visiems, kurie buvot šalia, ačiū, Albertai, už mažą/didelį stebuklą.

Alberto eilėraštis draugui atminti. 

Pirmojo Aisčių karjieros etapo pabaiga, 1982 “Žuvinto“ restorano muzikantų kambarėlis. Kairėje Juozas Kašėta, dešinėje Albertas Šekspyras Antanavičius. Viduryje KETURI Aisčiai: Valentinas Chlevickas, Dainius Prusevičius, Viktoras Jonkus ir Gintas Dzilbus Unguraitis (foto Gediminas Geležiūnas)

Recenzija po pirmojo Aisčių koncerto alytiškiams. Tarybinių kompozitorių kūrinių jame buvo visiškas mizeris. Pirmame plane skambėjo Creedence Clearwater Revival, Christie, Ten Years After, Manfred Mann. Tuometinė spauda to rašyti tiesiog neišdrįso…