Pirmą kartą pas jugus (Serbijoje) buvau per 1990-ųjų ekonominę Lietuvos blokadą. Vėliau, jau pas kroatus, teko lankytis 2001: Pula, Rieka, Krk sala, nors labiausia traukė Dubrovnikas. Tada su papuvusia, techbugų turinčia Jetta važiuoti kalnų keliais 700 km – pritrūko ryžto. Bet tada sakiau sau – būsiu ten. Ir po 19-os metų tai įvyko.
Dubrovnikas tai miksas antikos, senovės graikų (jie įkūrė), romėnų, arabų, bizantiečių, venecijiečių, ir Osmanų imperijos. Paskutiniai ir dabartiniai šeimininkai – slavai kroatai. Miestas tvirtovė, kurią 1990 neįveikė serbai, rusų pavyzdžiu bandę išsaugoti komunistinę imperiją. Rasa su Donatu prieš keletą metų lankėsi Materoje (pietų Italija), sako: čia panašumų galima rasti, tik jie labiau civilizuoti.
Paradoksas: kai žmoniją užpuola virusai, keliauti atsiveria tokios galimybės, kokių ir susapnuoti nepavyks. Aerouoste ramu, vaikšto keletas skraiduolių su kaukėmis. Pakyli į orą naujutėlaičiu AIRBUSu, talpinančiu 220 ar daugiau keleivių. O keleivių gal 60. Kojas gali išdėlioti įvairiai. Dubrovniko tikrieji gyventojai su džiaugsmu pasakoja, jog tai pirmi metai po daugelio, kai gali ramiai nueiti prie jūros, pasirinkti vietą ir atsigulti. Įprastas vaizdas ankstesniais metais: pliaže tik stovimos vietos, promenadoje gali prasiirti alkūnių pagalba, o senamiestyje jausiesi, kaip autobuse piko valandą sovietmetyje. Dabar visa tai tik slogūs vietinių prisiminimai. Covidas19 padovanojo miestui ir jo svečiams pačias gražiausias akimirkas, komfortą ir eleganciją. Fiksuotų susirgimų mieste nuolat NULIS, nors Kroatija lenkia Lietuvą blogąja prasme, ten santykinis virusuotų skaičius 100k gyventojų didesnis nei pas mus.
Tai Adrijos perlas ir tikslas aplankyti šį miestą tampa preorgatyva kiekvienam, kurį kankina mintis: kur dar pasibastyti. Tik suvaržymai to neleidžia. Pavyzdžiui, amerikiečių taip pamėgtam kelionių tikslui uždėtas apynasris: atskridęs, už 270 dolerių atlik covido testą, palauk pora dienų, kol rezultatai atsiras ir tik tada vaikščiok ant tvirtovės sienų. Romanas Abramovičius su savo jachta Eclipse čia dažnas svečias. Kai jis čia – sužino visas Dubrovnikas ir miesto svečiai. Matėte filmą „Sostų karai“? Jį filmavo būtent čia.
Ką covid19 dar davė miestui? Ogi restoranuose nereikia rezervacijos. Anais metais geruose kabakuose vietą gausi tik 2-3 dienoms į priekį. Mes išbandėm keletą, tačiau pastovus vakaronei tapo fishbar El Pulpo su visa vandenynų fauna. Už ištikimybę, paskutinį vakarą administratorius apdovanoja vertingais suvenyrais ir žinomo vietinio vyno faustais. Bet paprašė Tripadvisore palikti palankų komentą. Keliauti po salas dar paprasčiau. Nori absoliutaus privatumo, pasamdai kapitoną ir tik su savo chebryte raižai nuostabių pakrančių žydrus vandenis, kai oras +30, vanduo + 21.
DUBROVNIK 2020 || Trailer || Garažų Klipai 2020
Dubrovnikas tapo neutralia teritorija susitikti seniems draugams, kolegoms. Donatas ir Rasa sutinka čia Gundą ir Jurgą iš Olandijos. Visi jie IT specai, kažkada dirbo kartu Kaune, taigi pokalbiai liejosi. Apie kibersaugumą ir geriausią, kada nors sukurtą LT filmą „Stebuklas“, Yuval Noah Harari knygą „SAPIENS: glausta žmonijos istorija“ (ir naujesnes), romantiką ir stresą kelionėje po Filipinus ir vietinių svetingumą.
Vila, kurioje gyvenome, necovido metais užsakoma iki vėlaus rudenio iš anksto. Mums pavyko ją gauti be problemų. 1929 metais vietos architektas suprojektavo ir ją pasistatė sau ir šeimai. Keitėsi laikai, keitėsi sąvininkai. Komunistinio marazmo metais vila buvo konfiskuota. Penkių lygių kiemas su subtropine augalija, sausumos vėžliais ir sunkiai apsakomu jaukumo ir privatumo priekoniu. Viskas taip, kaip kažkada svečiuose apsilankiusi Janna sakė: kiemas turi būti truputį wild, tada bus jauku. Čia Jannai pritariu, nemėgstu išlaižytų kiemų su kičo elementais.
Yra filmas apie visus nutikimus. Čia tik trailas. Jei aplankysite Garažų Klipų studiją, prie kavuko puodos ir šlakelio slivovicos pažiūrėsime Dubrovniką išsamiai ir pasikalbėsime.
Keliaukite per covidą pigiau ir erdviai. Bet saugokitės viruso!
Glūkoidai 
Parašykite komentarą