Atmintyje išliko keletas prisiminimų apie Rimą Buroką. Pirmą kartą teko susitikti su juo, kai dar mokėmės II-joje vidurinėje mokykloje. Jis buvo keletą metų jaunesnis. Atsimenu, kai klasėje nupiešiau „a la Bitlai“ piešinį, kurį Viktoras Reinikovas per pertrauką pakabino mokyklos koridoriuje. Tarp mokinių susidomėjimas buvo didelis, bet mokytojai labai greitai nukabino. Po pamokų prie mokyklos manęs laukė Rimas Burokas, prašė manęs ar aš negalėčiau tokį patį piešinį nupiešti ir jam. Aš kitą dieną, žymiai didesnio formato savo kurinį atnešiau jam į mokyklą. Jis buvo labai patenkintas ir kaip dovaną man įteikė voką su pašto ženklais, nes iš kažkur sužinojo, kad pašto ženklus kolekcionuoju. Maždaug apie 1973 metus, pas mane į svečius atėjo pažįstama panelė iš Druskininkų ir atsivedė vaikiną, pasirodo tai Rimas Burokas. Klausėmės muzikos ir daug kalbėjomės ir gėrėm daug kavos nes jie vis prašė dar ir dar išvirti. Rimas pamatė pas mane skybėlę, kurią aš nešiojau tuo metu, prašė ar negalėčiau jam ją padovanoti, aš jam atsakiau, kad dovanoto daikto negalima dovanoti. Tai tokie trumpi mano prisiminimai apie Rimą.
2018 metais Alytaus biblioteka, Lietuvos šimtmečiui paminėti paskelbė ekslibrisų konkursą, kuriame aš sudalyvavau. Sukūriau du ekslibrisus. Vieną Antanui Juozapavičiui, o antrą skyriau Rimui Burokui, kurį siunčiu.
———————————————
Šis video jau buvo publikuotas glūkoiduose. Tačiau, tai ko jau nesuvaidinsi, lieka istorija. O istoriją reikia retkarčiais, pasitaikius gerai progai, būtina prisiminti. Kartu prisiminti tuos, kurie Gėlių Vaikų laikais buvo realūs, neišgalvoti ir su savo sava vizija apie laisvą žmogų. Rasa Petkevičienė juos vadino muzikiniais rezistentais.
1991 metais televizininkai mus: Igorį, Kefą, Dzilbų surinko iš namų ir nuvežė į Alvydo (Alvydo Jegelevičiaus senelių) trobelę. Čia ir vyko prisiminimų asorti. Klausinėjo Rūta Slušnytė.
POKALBIS JIMO MORRISONO TROBELĖJE 1991 || Garažų Klipai
Glūkoidai 
Įdomu, kaip sektųsi Rimui gyventi šiais laikais? Vieną vasarą, dar būnant moksleiviu, teko dirbti Alytaus Mašinų gamykloje. Ten pat dirbo ir Rimas. Tuo metu, kiek supratau, jis buvo įdarbintas priverstinai – juk negalėjo sovietiniais laikais pilietis “nestatyti komunizmo“. Sekėsi jam sunkiai. Tuk, tuk, dzingt, tuk, dzingt… Kalė jis tarą, ir pataikyti į vinį ne visada pavykdavo. Nemielas jam buvo tas darbas. Vieną dieną “diedai’, kurie dirbo su juo pradėjo jį “traukti per dantį“. Tylėjo, jis tylėjo, o paskui staiga išsitraukė kažkokią rašymo priemonę ir sako : “ei, pabandykim. kuris daugiau žodžių parašys per minutę! Jūsų darbas vinis kalt, mano – eiles rašyt“. Nė vienas nesutiko išbandyti jėgas, paskui ir patys apsiramino…
Tai va, įdomus tas gyvenimas. Kur tie “diedai“, kas juos atsimena, ir kas apie juos kalba…
PatinkaPatinka
Istorija tikrai įdomi. O dėl gyvenimo šiais laikais galima spėlioti kaip jam būtų sekesi. Būtų laisvas ir gyventų pagal save. Niekas netrukdytų. Jam, manau, to būtų užtekę. O rašymo srityje būtų pažengęs drūčiai
PatinkaPatinka