Emocijos
Taigi vinilo plokštelė nėra pačios geriausios kokybės muzikos laikmena, nes ir nepretenduoja. Tad kas verčia ją vėl atrasti ir ja žavėtis?
Mūsų kartos melomanus galima suprasti: tada nieko geriau tiesiog nebuvo, o adatėlės traškesys, šoktelėjimai, jei plokštelė įbrėžta, ne visai tikslus atkūrimo greitis, poreikis pirštais perkelti adatėlę, jei nori klausytis kitos dainos, – visa tai grąžina muzikos klausymui vos juntamą, tačiau labai svarbų gyvumą, šilumą. O plokštelių viršeliai – dizainerių varžybos orginalume. Prisimenate, kai Alice Cooper – School’s Out išsilanksto į mokyklinį suolą, gali ir rašalo bonkutę su plunksna pasidėti. Ar rollingų Sticky Fingers su kelnių užtrauktuku. Juk coveriais kai kas net sienas puošė.
Nesuteiks meilės net idealiausia virtuali draugė, bet kai laikai rankoje ne USB atmintinę ir net ne plonytį CD, o plokštelę, lyg kokį meno kūrinį, turintį masę, dydį, viršelį – emocijos užplūsta neišvengiamai. Ir kai ją, švelniai laikydamas atsargiai išimi iš voko, idant nepaliktum pirštų atspaudų, nupūti dulkes, uždedi ant patefono disko, paleidi suktis, kruopščiai, dabar jau aksominiu skudurėliu valai dulkes, lėtai nuleidi adatėlę, kad pataikytų į pirmos dainos pradžią, tiksliai žinai – tu turi šią muziką, kurios dabar klausysiesi. Ir nepulsi nukėlinėti vidury dainos, greičiausiai išklausysi albumą iki galo. Ir tuo metu nekalbėsi telefonu, nebarškinsi puodais ir nerašinėsi SMS, nes pats įjungimo procesas tave nuteikė būtent muzikos klausymuisi. Tai jau ne kasdienybės foną pildantis garsas, o kelionė į garsų pasaulį, meditacija. Ir ne techniniai garso parametrai lemia. Tai jau religija. Pačia geriausia prasme.
Grįžtant prie temos – garso kokybės, patiko tikro melomano Donato išsakyta mintis: jei nori klausytis kokybiško garso – eik į filharmoniją. Glūkoidų filmukas-apsilankymas pas Kauno melomanus kažkuria prasme susijęs su šiuo rašiniu. Aplankykime 2011-tus.
Kauno susitikimai. 2011 || Garažų Klipai pristato
Glūkoidai 
Parašykite komentarą